CP v2

Blog

  • Atakamos dykumoje užfiksuota rekordinė Saulės spinduliuotė – akimirkomis prilygo Venerai

    Intensyviausia Saulės šviesa Žemėje užfiksuota ne karščio alinamoje dykumoje, o šaltame, didelio aukščio plote Čilės Atakamoje. Chajnantoro plynaukštėje 2017 metų sausį prietaisai trumpam užregistravo tokį stiprų spinduliuotės pliūpsnį, kad jis priartėjo prie Saulės spinduliuotės intensyvumo ties Venera.

    Kaip aprašoma „ZME Science“, tai įvyko daugiau nei 5 kilometrų aukštyje virš jūros lygio esančioje plynaukštėje, kur oras itin sausas, o dangus dažnai būna beveik nepriekaištingai skaidrus. Nors naktimis čia gali būti labai šalta, Saulė šią vietą „atakuoja“ ypač galingai.

    Tą sausio dieną instrumentas užfiksavo 2 177 vatus Saulės energijos kvadratiniam metrui. Palyginimui, Žemę pasiekiančios Saulės spinduliuotės srautas už atmosferos ribų paprastai siekia apie 1 361 vatą kvadratiniam metrui, o atmosfera dalį šios energijos sugeria ir išsklaido.

    Paradoksalu, bet prie rekordinio šviesos pliūpsnio prisidėjo debesys. Įprastai laikomi „skėčiu“ nuo Saulės, tam tikromis sąlygomis jie gali sustiprinti apšvietimą konkrečioje vietoje, nukreipdami papildomai išsklaidytą šviesą į tą patį plotą.

    Kas fiksuota Chajnantoro plynaukštėje

    Mokslininkai šį reiškinį tyrė pasitelkę prietaisą, vadinamą piranometru – jis matuoja, kiek Saulės energijos krenta į paviršių. Skirtingai nei vien regimąją šviesą registruojantys jutikliai, piranometras fiksuoja ir ultravioletinę bei artimąją infraraudonąją spinduliuotę.

    Prietaisas Chajnantoro plynaukštėje buvo įrengtas 2016 metais, maždaug 5 148 metrų aukštyje. Kelerius metus kaupti duomenys parodė, kad ši vietovė išsiskiria ne tik trumpais ekstremaliais šuoliais, bet ir labai dideliais ilgalaikiais rodikliais.

    Skaičiuojant vidurkį per parą (įtraukiant ir nakties valandas), plynaukštė gavo vidutiniškai 308 vatus kvadratiniam metrui. Tai – išskirtinai didelė reikšmė, lyginant su daugeliu kitų regionų, ir viena priežasčių, kodėl šis plotas laikomas vienu intensyviausiai apšvitinamų pasaulyje.

    Kodėl debesys kartais „prideda“ šviesos

    Reiškinys, kai dėl debesų trumpam padidėja į žemę patenkanti Saulės spinduliuotė, vadinamas debesų sukeliamu sustiprinimu. Jis pasireiškia, kai tiesioginiai Saulės spinduliai patenka pro debesų tarpą, o nuo šviesių debesų kraštų dalis šviesos dar papildomai išsklaidoma ir nukreipiama į tą patį plotą.

    Tokiu atveju energija „neatsiranda iš niekur“ – tiesiog pasiskirsto kitaip, todėl vienoje vietoje trumpam gali susidaryti ypač intensyvus apšvietimas. Būtent toks sutapimas, sprendžiant iš matavimų, ir lėmė 2017 metų sausio spinduliuotės rekordą.

    Ne tik debesys: aukštis, sausra ir metų laikas

    Debesys paaiškina tik dalį istorijos. Chajnantoro plynaukštė yra labai aukštai, todėl Saulės spinduliams tenka „pereiti“ per plonesnį atmosferos sluoksnį – mažiau energijos sugeriama ar išsklaidoma.

    Dar vienas veiksnys – ypač sausas oras. Vandens garai sugeria dalį Saulės energijos, ypač infraraudonųjų spindulių ruože, o šiame regione jų labai mažai. Be to, dangaus skaidrumą dažnai palaiko menkas debesuotumas.

    Įtakos turi ir astronominis niuansas: Žemės orbita nėra idealiai apvali, o arčiausiai Saulės planeta priartėja ankstyvą sausį. Kadangi Pietų pusrutulyje tuo metu – vasara, tai gali padidinti į Žemę patenkančią Saulės spinduliuotę, palyginti su šiaurės pusrutulio vasara.

    Kodėl taip šviesu, bet ne karšta

    Nors saulės spinduliuotė čia gali būti ekstremali, tai nereiškia, kad oras tampa panašus į tropikus. Saulės šviesa šildo paviršių, o oras daugiausia šyla nuo žemės – per šilumos mainus ir infraraudonąją spinduliuotę.

    Šilumą „sulaiko“ atmosfera ir joje esantys šiltnamio efektą sukeliantys dujų bei vandens garų kiekiai. Chajnantore oras plonas ir sausas, todėl šiluma lengviau prarandama, ypač nusileidus Saulei, ir temperatūra gali laikytis apie nulį ar kristi žemiau.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į praktines pasekmes: tokie staigūs spinduliuotės šuoliai gali kelti iššūkių saulės elektrinių darbui, o žmonėms, dirbantiems dideliame aukštyje, reiškia didesnį poreikį saugotis intensyvios spinduliuotės.

  • Mianmaro 2025 m. žemės drebėjimas parodė, kaip gali vykti Kalifornijos „didysis“ smūgis

    2025 metų kovo 28 dieną netoli Mandalajaus Mianmare įvykęs 7,7 balo žemės drebėjimas tapo svarbiu atspirties tašku mokslininkams, bandantiems geriau suprasti, kaip galėtų pasireikšti vadinamasis „didysis“ drebėjimas Kalifornijoje.

    Kaip skelbia „Live Science“, smūgiai buvo juntami net už maždaug 1 330 kilometrų – Bankoke, o žuvusiųjų skaičius siekė mažiausiai 3 700.

    Naujas tyrimas, paremtas detaliais palydoviniais duomenimis ir itin reta vaizdo medžiaga, atskleidė, kad drebėjimą sukėlusio lūžio geometrija buvo neįprasta – tarsi susisukusi, beveik spiralės formos. Tokia lūžio forma gali keisti, kur ir kaip stipriai supurto žemę.

    Mokslininkų teigimu, Mianmare esantis Sagaingo lūžis yra panašus į daugelį pasaulio slenkančiųjų (strike-slip) lūžių, įskaitant Kalifornijos San Andreaso lūžį, todėl Mandalajaus atvejis gali padėti geriau modeliuoti galimus scenarijus kitur.

    Kuo išsiskyrė lūžis Mianmare

    Tyrėjai nustatė, kad Sagaingo lūžis nėra paprasta vertikali plokštuma po žeme. Šiaurinėje dalyje jis krypsta į vakarus, vidurinėje dalyje tampa beveik vertikalus, o pietinėje – pakrypsta į rytus.

    Geofizikų vertinimu, didesnis drebėjimas dažnai sklinda ta kryptimi, į kurią „pasviręs“ lūžis. Tai reiškia, kad vien lūžio geometrija gali lemti, kuriose vietose smūgiai bus stipresni.

    San Andreaso lūžis taip pat laikomas panašiai pasvirusiu, o ankstesni vertinimai rodo, kad jis gali sukelti ir apie 7,8 balo žemės drebėjimą. Remiantis Mianmaro pavyzdžiu, stipresni smūgiai galėtų labiau pasireikšti vienoje lūžio pusėje nei kitoje.

    Ko vis tiek neįmanoma nuspėti

    Tyrimo bendraautorė Alice-Agnes Gabriel pabrėžė, kad neįmanoma tiksliai nuspėti, kada ir kur konkrečiai įvyks žemės drebėjimas. Vis dėlto, jos teigimu, tam tikrus drebėjimo aspektus – pavyzdžiui, lūžio plyšimo kelią, formą ar greitį – kai kada galima modeliuoti.

    Šiuo atveju mokslininkams padėjo išskirtinis įrodymas: apsaugos kameros vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip žemė plyšta lūžiui trūkstant. Teigiama, kad toks reiškinys iki šiol vaizdo įraše beveik nebuvo užfiksuotas.

    Vis dėlto mokslininkai įspėja, kad net ir turint gerus modelius, vietos sąlygos gali smarkiai pakeisti situaciją. Pavyzdžiui, storas nuosėdų sluoksnis virš tvirto pagrindo kai kuriose teritorijose gali sustiprinti „supimo“ efektą – kaip želė inde.

    Ką rodo ilgalaikis stebėjimas

    Tyrėjai taip pat analizavo, ar kai kuriuos Mandalajaus drebėjimo bruožus buvo galima numatyti iš iki tol sukauptų stebėjimų. Jie žinojo, kad dalis Sagaingo lūžio ruožų buvo „užsiblokavę“ – plokštėms judant, uolienos lūžio zonoje buvo įstrigusios ir kaupė įtampą.

    Skaičiuojama, kad tokia įtampa kai kuriuose ruožuose galėjo kauptis 186 metus. Tyrėjų vertinimu, panašūs duomenys – lūžio forma giliai po žeme ir informacija apie „užrakintus“ segmentus – gali būti naudingi ir modeliuojant San Andreaso bei kitų didelių lūžių elgseną.

    Mokslininkai šiuo metu atnaujina „didžiojo“ žemės drebėjimo San Andreaso lūžyje modelį, o atnaujinti rezultatai, kaip teigiama, turėtų būti naudojami geresniam pasirengimui: nuo statybos normų iki ekstremalių situacijų planavimo.

  • Uedaharos mūšis 1548-aisiais: samurajai pirmąkart kautynėse susidūrė su šaunamaisiais ginklais

    1548 metais įvykęs Uedaharos mūšis laikomas vienu ankstyviausių atvejų, kai Japonijos mūšio lauke buvo panaudoti šaunamieji ginklai. Tai buvo akistata, parodžiusi, kad net primityvi parako ginkluotė gali sujaukti patyrusių samurajų vadų planus.

    Mūšyje susikovė karo vadas Takeda Shingenas ir Murakami Yoshikiyo – įtakingas valdovas, siejamas su kitu samurajų legendos vardu Uesugi Kenshinu. Kaip rašoma „The Collector“, tai nebuvo „kulkų ir kardų“ era – šaunamieji ginklai veikiau atliko pagalbinį vaidmenį šalia lankininkų, ietinininkų ir kavalerijos.

    Japonija su parako ginklais buvo susidūrusi dar gerokai anksčiau: per mongolų invazijas XIII amžiuje samurajus šokiravo sprogstamieji užtaisai, o vėliau per Kiniją ir Korėją pasiekė ankstyvieji rankiniai pabūklai. Vis dėlto garsieji portugališki dagtiniai šautuvai, atgabenti 1543 metais, Uedaharoje, teigiama, dar nebuvo naudojami.

    Istoriniai šaltiniai labiau sieja Uedaharą su senesniais, iš Kinijos kilusiais „teppo“ tipo ginklais. Murakami Yoshikiyo, pasak aprašymų, turėjo specialiai apmokytą karių grupę, kuri turėjo iššauti pagal komandą, o vėliau ginklus mesti ir stoti į artimą kovą kalavijais.

    Kaip susiformavo neišvengiama akistata

    Takeda Shingenas įsiveržė į Shinano kraštą kaip dalį plėtros kampanijos – tai buvo laikotarpis, kai silpo centrinė valdžia, o regioniniai karo vadai siekė įtvirtinti įtaką. Takeda sėkmingi žygiai 1540-aisiais priartino jį prie Murakami valdų, todėl konfliktas tapo praktiškai neišvengiamas.

    Murakami mobilizavo pajėgas, tikėdamasis susigrąžinti prarastas teritorijas ir išstumti įsibrovėlius. Takeda Shingenas 1548 metų kovą išėjo iš Kai provincijos ir patraukė šiaurėn su pastiprinimu, kuriam vadovavo patyręs vadas Itagaki Nobukata.

    Dėl vietovės ir atsargumo abu daliniai susitiko netoli Uedaharos lygumos. Skaičiai šaltiniuose skiriasi, tačiau minima, kad abiejose pusėse galėjo kovoti tūkstančiai karių.

    Ginklai buvo tik dalis taktikos

    Takedos planas rėmėsi jo kavalerijos reputacija: Itagaki Nobukata vadovaujamas avangardas turėjo pralaužti priešo rikiuotę. Tačiau Murakami, remdamasis žvalgų informacija, pasiruošė būtent tokiai atakai.

    Aprašymuose pabrėžiama, kad Murakami išdėstė ietinininkus, pasirengusius priimti raitelių smūgį, ir parinko lankininkams svarbias pozicijas. Greta jų buvo ir šaunamaisiais ginklais ginkluotas būrys, kurio užduotis buvo aiški: vienas šūvių etapas, o tada – artima kova.

    Mūšio pradžioje Takedos kavalerijos puolimas iš pirmo žvilgsnio pasiteisino – priešo linija buvo išjudinta. Vis dėlto avangardas pernelyg atitrūko nuo pagrindinių pajėgų ir atsidūrė priešo apsuptyje.

    Kuo baigėsi Uedaharos mūšis

    Murakami gynyba suveikė: ietinininkai uždarė apsuptį aplink atskirtus raitelius, o lankininkai juos talžė iš pozicijų. Šaltiniai mini ir šaunamųjų ginklų panaudojimą, tačiau detalių – kiek šūvių iššauta ir kokią žalą jie padarė – išlikę nedaug.

    Vis dėlto aprašoma, kad šūviai prisidėjo prie sumaišties Takedos gretose. Itagaki Nobukata buvo atskirtas nuo savo karių ir galiausiai žuvo, o kartu krito ir kiti svarbūs Takedos vadai; pats Takeda Shingenas, teigiama, buvo sužeistas.

    Nors Murakami patyrė didelių nuostolių, Uedahara laikoma viena didžiausių Takedos ankstyvosios karjeros nesėkmių: pradinė kavalerijos schema nesuveikė, o žūtys vadovybėje smarkiai susilpnino puolimo potencialą.

    Istorikai pabrėžia, kad šio mūšio nereikėtų laikyti parako revoliucija Japonijoje. Greičiau tai buvo pereinamojo laikotarpio momentas, kai ankstyvieji šaunamieji ginklai dar tik ieškojo vietos tarp tradicinių samurajų taktikų – ir jau tada vertė vadus permąstyti organizaciją, šaudmenų paskirstymą bei veiksmų koordinavimą.

  • Pėdų specialistai pataria avėti avalynę ir namuose: patogūs modeliai kainuoja nuo 13 dolerių

    Daugeliui šlepetės yra tik šilumos klausimas, tačiau pėdų gydytojai primena: avalynė namuose gali būti svarbi ir pėdų atramai. Jų teigimu, palaikantys „namų batai“ suteikia struktūrą, amortizuoja smūgius ir padeda mažinti kūnui tenkantį krūvį.

    Apie tai rašo „EatingWell“, pristatydamas kelis jų išbandytus, medikų rekomenduojamus namų avalynės variantus. Anot publikacijos, nebūtina mokėti daugiau nei 100 dolerių – sąraše yra pasirinkimų iki 40 dolerių, o pigiausi prasideda nuo 13 dolerių.

    Idėja paprasta: net ir namuose nemažai vaikštome – tvarkomės, gaminame, judame po kambarius, o pėdos visą dieną atlaiko kūno svorį. Todėl papildomas pėdos skliauto palaikymas ar tvirtesnis padas kai kuriems žmonėms gali būti naudingas.

    Tai ypač aktualu šaltuoju metų laiku, kai norisi šiltų, bet kartu ir stabilių, neslystančių šlepečių. Tekste pabrėžiama, kad renkantis verta atkreipti dėmesį į pado tvirtumą, sukibimą ir tai, ar avalynė nėra per ankšta pirštų srityje.

    Modeliai iki 40 dolerių ir nuo 13 dolerių

    Publikacijoje minimi keli konkretūs variantai, kurių kaina neviršija 40 dolerių. Tarp jų – „Dearfoams“ atviros įsispiriamos šlepetės su atminties putų padu, kainuojančios 17 dolerių.

    Aktyvesniems žmonėms kaip „atsistatymo“ tipo namų avalynė išskiriamos „Cushionare Feather Eva“ įsispiriamos šlepetės – jų kaina nurodoma 26 doleriai (anksčiau 40 dolerių). Tekste pabrėžiama lengva konstrukcija ir amortizuojanti bazė.

    Platesnei pėdai siūlomi „Crocs“ pašiltinti „Classic Lined Clog“, kainuojantys 35 dolerius (anksčiau 60 dolerių). Teigiama, kad toks modelis leidžia pėdai „išsiskleisti“, o tai siejama su didesniu stabilumu ir atrama.

    Dar vienas paminėtas pasirinkimas – „Dearfoams Rebecca“ uždaros šlepetės su atminties putomis, kainuojančios 18 dolerių. Publikacijoje nurodoma, kad jos turi tvirtesnį padą ir yra sulaukusios daug aukščiausių įvertinimų.

    Pigiausias sąraše – „HomeTop“ mokasino tipo šlepetės su atminties putomis ir pašiltinimu, kurių kaina nurodoma 13 dolerių (anksčiau 22 doleriai). Teigiama, kad jos sulaukė dešimčių tūkstančių pirkėjų atsiliepimų.

    Į ką siūloma atkreipti dėmesį renkantis

    Tekste kartojama pagrindinė mintis: namuose avima avalynė turėtų suteikti atramą, o ne būti tik minkšta. Dėl to akcentuojamas tvirtesnis padas, pėdos skliauto palaikymas ir neslystanti išorė.

    Taip pat atkreipiamas dėmesys į dydį – šlepetės neturėtų spausti pirštų. Viename pirkėjų atsiliepime minėta, kad svarbu, jog avalynė nebūtų ankšta priekinėje dalyje, jei jaučiamas skausmas pirštų ar pėdos priekyje.

    Kituose atsiliepimuose žmonės rašo, kad gydytojas jiems rekomendavo namuose nevaikščioti be atramos, ypač turint pėdų skausmų ar diskomfortą. Vis dėlto tai – individualios patirtys, o ne universali medicininė rekomendacija visiems.

    Jei namuose dažniausiai avite plonas šlepetes ar vaikštote basomis ir jaučiate pėdų nuovargį, tokia avalynė gali būti vienas iš sprendimų, kurį verta apsvarstyti. O esant nuolatiniam skausmui, saugiausia – pasitarti su sveikatos specialistu.

  • Buriuotojas M. Rutherfordas bandė apiplaukti Arktį vienas, bet jį sustabdė Rusijos FSB

    Buriuotojas Mattas Rutherfordas siekė tapti pirmuoju žmogumi, vienas, be sustojimų ir be pagalbos apiplaukusiu Arkties vandenyną, tačiau kelionę teko nutraukti. Pasak jo, netoli Rusijos krantų jį perėmė Rusijos saugumo tarnyba FSB ir nurodė apsisukti.

    Apie tai pasakojama „Live Science“ publikuotame interviu, kuriame jūrininkas išsamiai apibūdino situaciją Arkties vandenyse ir biurokratines kliūtis, su kuriomis susidūrė maršrute. Anot jo, pareigūnai į laivą lipo du kartus – per 20 buriavimo metų tai esą buvo pirmas toks atvejis atvirame vandenyne.

    Rutherfordas išplaukė iš Vakarų Grenlandijos birželio 25 dieną. Maršrutas vedė aplink pietinį Grenlandijos smaigalį, per Danijos sąsiaurį į Grenlandijos jūrą, vėliau – per Norvegijos ir Barenco jūras iki Rusijai priklausančio Naujosios Žemės archipelago, kurį pasiekė rugpjūčio viduryje.

    Planas buvo tęsti kelionę link Kanados ir grįžti į starto tašką, tačiau Rusijos pareigūnams įsikišus teko keisti kursą. Pats buriuotojas teigė, kad šiemet jį sustabdė „rusų biurokratija“, o situaciją Arkties regione komplikavo ir ledas – kai kurios aukštosios Arkties zonos buvo nepraplaukiamos.

    FSB perėmimas ir leidimų spąstai

    Rutherfordas pasakojo, kad buvo įplaukęs į vadinamąjį Šiaurės jūrų kelią ir, jo vertinimu, nuplaukė maždaug 1 600 kilometrų į Rusijos kontroliuojamas zonas. Būtent ten, anot jo, FSB jį sustabdė ir nurodė apsisukti.

    Jūrininkas teigė, kad bandė aiškintis dėl galimybės tęsti kelionę, kai ledas, kurio jis laukė, galiausiai prasivėrė. Tačiau, pasak jo, jam buvo atsakyta, jog bandymas grįžti į maršrutą reikštų leidimo pažeidimą.

    Interviu jis aiškino, kad Šiaurės jūrų keliui reikalingus leidimus išduoda viena institucija, tačiau realų patruliavimą vykdo FSB – ir tarp šių struktūrų esą trūksta susikalbėjimo. Rutherfordas tvirtino išmokęs, kaip veikia kontrolė regione, ir ateityje sieks suplanuoti maršrutą taip, kad išvengtų pakartotinio sulaikymo.

    Ką keis kito bandymo metu

    Rutherfordas sakė, kad planuoja grįžti prie šio tikslo kitais metais. Jo teigimu, jei pavyktų vėl pasiekti zonas į šiaurę nuo Svalbardo, jis mėgintų laikytis dar labiau į šiaurę – arčiau poliarinio ledo kepurės – ir tęsti kelionę link Šiaurės Vakarų perėjos.

    Vis dėlto jis pripažino, kad viena sudėtingiausių užduočių būtų išlaikyti atstumą nuo Rusijos sausumos: anot jo, norint išvengti problemų, tektų neprisiartinti arčiau nei 19 kilometrų net prie mažų salų ar uolų. Tai esą itin keblu dėl gausybės salelių Arkties vandenyse.

    Paklaustas apie pasiruošimą, buriuotojas minėjo ir praktiškas detales: norėtų geriau pasirūpinti buitiniais dalykais laive, turėti daugiau šildomų kojinių bei pirštinių. Tačiau pabrėžė, kad jo tikslas nėra tapti turinio kūrėju – svarbiausia jam pati kelionė ir jos prasmė.

    Kelionė susijusi ir su moksliniais darbais

    Rutherfordas yra aplinkosauginės ne pelno organizacijos „Ocean Research Project“ įkūrėjas ir vadovas. Organizacija iš buriavimo ekspedicijų renka ir analizuoja jūrų aplinkos duomenis, o pats buriuotojas turi ir ankstesnių išskirtinių pasiekimų – 2011 metais vienas be sustojimų apiplaukė Šiaurės ir Pietų Ameriką.

    Šios ekspedicijos metu, pasak jo, pavyko surinkti 50 vandens mėginių atkarpoje nuo Niufaundlendo iki Grenlandijos. Jis aiškino, kad tokie „vietoje“ paimti duomenys gali būti naudojami lyginant su modeliais, kuriuos moksliniuose darbuose nagrinėja organizacijos komanda.

    Anot Rutherfordo, „Ocean Research Project“ pagrindinis dėmesys skiriamas Arkties tyrimams, įskaitant procesus prie ledynų ir fiordų. Jis svarstė, kad visuomenės dėmesys neįprastoms kelionėms kartais padeda labiau nei tradicinės mokslinės ekspedicijos – nors pačiai organizacijai, jo teigimu, lėšų paieška išlieka sudėtinga.

  • Meidži restauracija: kaip Japonija per kelis dešimtmečius tapo modernia valstybe

    XIX amžiaus antroje pusėje Japonija per neįtikėtinai trumpą laiką iš feodalinės, uždaros šalies tapo modernia valstybe ir galiausiai – pasauline galia. Šį lūžį nulėmė Meidži restauracija – valstybės kryptingai valdytų reformų ir pertvarkų laikotarpis.

    Kaip aprašo portalas „The Collector“, pokyčiai prasidėjo po 1853 metų liepos 8 dienos, kai į Uragos uostą įplaukė keturi JAV karinio laivyno laivai, vadovaujami komodoro Matthew Perry. Šis vizitas nutraukė daugiau nei 200 metų trukusią Japonijos izoliacijos politiką (sakoku) ir privertė šalį rinktis: modernizuotis arba rizikuoti tapti kolonijine valstybe.

    Vidiniai ginčai ir augantis spaudimas iš Vakarų netruko išryškinti, kad Tokugavų šiogūnatas nepajėgia užtikrinti šalies saugumo. Siekdama išvengti konflikto, valdžia pasirašė sutartis su JAV, Prancūzija, Didžiąja Britanija ir Rusija, tačiau tai tik sustiprino nepasitenkinimą dėl atsilikusios karinės technikos ir silpnos derybinės pozicijos.

    Lūžio tašku tapo 1868 metų sausio 3-iosios paryčiai, kai samurajų lojalistai iš Sacumos ir Čiošiū klanų perėmė Imperatoriškuosius rūmus Kiote. Tais pačiais metais į valdžią buvo grąžintas 15-metis imperatorius Mutsuhito (vėliau žinomas kaip imperatorius Meidži), o Japonijoje pradėta nuosekli valstybės centralizacija ir modernizacija.

    Nuo imperatoriaus valdžios iki žemės mokesčių reformos

    Naujoji administracija nacionalizmą naudojo kaip vienijantį veiksnį ir 1868 metų balandžio 6 dieną paskelbė Chartijos priesaiką – penkių punktų dokumentą, kuriame įvardyti modernizavimo tikslai ir siekis semtis žinių iš viso pasaulio.

    Vienas svarbiausių žingsnių įvykdytas 1871 metais, kai valdžia panaikino han – feodalinius domenus – ir pertvarkė šalį į prefektūras, kurias valdė imperatoriaus paskirti pareigūnai. Tai reiškė, kad maždaug 300 vietos valdovų (daimyo) politinė įtaka buvo faktiškai panaikinta.

    Centralizaciją sustiprino 1873 metų žemės mokesčio reforma: metiniai mokesčiai buvo susieti su žemės verte ir nustatyti 3 proc. dydžio. Taip atsitraukta nuo senesnio apmokestinimo pagal ryžių produkciją, o valstybė gavo stabilesnes pajamas sparčiai plėtrai.

    1871–1873 metais Japonija išsiuntė Iwakura misiją į JAV ir Europą, kad būtų ištirtos Vakarų valstybės ir jų raidos modeliai. Išvados buvo aiškios: norint išlikti nepriklausomai, Japonijai būtina laikytis krypties, apibūdinamos šūkiu „praturtinti šalį, sustiprinti kariuomenę“ (Fukoku Kyōhei).

    Pramonė, geležinkeliai ir ryšiai: modernizacijos varikliai

    Grįžus misijos delegatams, industrializacija jau buvo įsibėgėjusi. Centrinė valdžia ėmė steigti pavyzdines gamyklas, kuriose darbuotojai mokėsi dirbti su Vakarų įranga ir technologijomis.

    Tarp pirmųjų reikšmingų projektų minimas Tomiokos šilko fabrikas, pastatytas 1872 metais padedant prancūzų specialistams. Vėliau, nuo 1880-ųjų iki 1913 metų, šilko ir kitų eksportui paklausių prekių gamyba smarkiai augo, o gautos pajamos tapo svarbiu modernizacijos finansavimo šaltiniu.

    Investicijos buvo nukreiptos ir į infrastruktūrą. 1872 metais atidaryta pirmoji geležinkelio linija tarp Tokijo ir Jokohamos – 29 kilometrų ilgio maršrutas, tapęs naujos transporto eros simboliu.

    Iki 1890 metų Japonijoje jau buvo nutiesta daugiau nei 2 250 kilometrų geležinkelio bėgių, o ryšiams užtikrinti įrengta per 6 400 kilometrų telegrafo linijų. Tuo pačiu laikotarpiu, iki 1900 metų, anglies gavyba, palyginti su 1876 metų lygiu, išaugo daugiau nei 400 proc., atliepdama plieno ir laivų statybos sektorių energijos poreikius.

    Švietimas ir kariuomenė: vienos kartos transformacija

    Meidži valdžia suprato, kad moderniai valstybei reikia išsilavinusių piliečių, todėl 1872 metais įtvirtino švietimo sistemos tvarką (Gakusei). Ji panaikino luominį požiūrį į mokslą ir nustatė, kad ir berniukai, ir mergaitės privalo mokytis ketverius metus.

    Rezultatai buvo greiti: 1880-aisiais pradinę mokyklą lankančių vaikų dalis išaugo nuo maždaug 30 proc. Meidži eros pradžioje iki daugiau nei 50 proc., o 1905 metais perkopė 90 proc. ribą.

    Kartu buvo panaikinta samurajų klasė, o vietoje jos sukurta šauktinių kariuomenė. Iš pradžių ji rėmėsi prancūziškais metodais, vėliau – Prūsijos kariniu modeliu, o tai prisidėjo prie valstybės siekio tapti ne tik ekonomiškai, bet ir karine prasme stipria.

    Šių reformų visuma per vieną kartą pakeitė Japoniją iš esmės: centralizuota valdžia, pramonė, infrastruktūra, švietimas ir moderni kariuomenė tapo pamatu šalies įtakai, kuri XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje sparčiai augo.

  • 6 populiarūs gėrimai, kuriuose cukraus daugiau nei spurgyje: nuo arbatos iki limonado

    Daugelis saldintų gėrimų gali turėti daugiau pridėtinio cukraus nei glazūruota spurga – ir tai dažnai lieka nepastebėta. Nuo saldintos arbatos iki kai kurių kavos gėrimų: keli gurkšniai gali greitai „suvalgyti“ dienos cukraus normą.

    Apie tai rašoma „EatingWell“ apžvalgoje, kurioje primenama, kad per didelis pridėtinio cukraus kiekis siejamas su svorio augimu ir didesne lėtinių ligų rizika.

    Amerikos širdies asociacija rekomenduoja vyrams neviršyti 36 gramų pridėtinio cukraus per dieną, o moterims – 25 gramų. Tuo metu JAV mitybos gairėse teigiama, kad viename patiekale pridėtinio cukraus neturėtų būti daugiau nei 10 gramų.

    Svarbu atskirti natūraliai produktuose esantį cukrų (pavyzdžiui, vaisiuose ar pieno produktuose) nuo pridėtinio – kai į gėrimus ar maistą įdedama cukraus, sirupų ar medaus. Būtent saldinti gėrimai dažnai tampa pagrindiniu „slaptu“ pridėtinio cukraus šaltiniu.

    Gėrimai, kuriuose cukraus – daugiau nei atrodo

    1) Saldinta arbata. Nors paprasta šviežiai užplikyta šalta arbata gali būti be cukraus, saldintos arbatos situacija kita: vienoje 8 uncijų (apie 240 ml) porcijoje gali būti 19 gramų ar daugiau pridėtinių cukrų. Rekomenduojama tikrinti etiketes, nes skirtingi gamintojai naudoja įvairius saldiklius.

    2) Arbatos „saldintos medumi“. Užrašas „saldinta medumi“ neretai sukuria sveikesnio pasirinkimo įspūdį, tačiau medus vis tiek laikomas pridėtiniu cukrumi. Minima, kad populiariose komercinėse medumi saldintose arbatose 8 uncijų porcijoje gali būti apie 18 gramų pridėtinių cukrų.

    3) Gazuoti gaivieji gėrimai. Viena 8 uncijų porcija gali suteikti apie 15 gramų pridėtinio cukraus – kartu ir papildomų kalorijų, bet be juntamos maistinės naudos. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad net „dietiniai“ gėrimai, nors dažniau saldinami dirbtiniais saldikliais, tyrimuose siejami su nepageidaujamomis sveikatos sąsajomis, todėl juos taip pat siūloma riboti.

    4) Limonadas. Nepriklausomai nuo to, ar jis šviežias, iš koncentrato, miltelių, ar pirktas skardinėje ar butelyje, dažnai tokio gėrimo porcijoje būna daugiau nei 13 gramų pridėtinio cukraus. Pateikiami pavyzdžiai: 8 uncijų skardinėje gali būti 28 gramai, o iš šaldyto koncentrato paruoštame – 25 gramai pridėtinių cukrų.

    5) Sportiniai ir elektrolitų gėrimai. Nors jie sukurti situacijoms, kai reikia atsatyti skysčius ir energiją (pavyzdžiui, ištvermės treniruočių metu), daugelyje jų yra nemažai pridėtinio cukraus. Nurodoma, kad 8 uncijų porcija gali turėti 15 gramų cukraus ar daugiau – problema kyla, kai tokie gėrimai geriami nesportuojant intensyviai.

    6) Kai kurie kavos gėrimai. Juoda kava pati savaime neturi pridėtinio cukraus, tačiau saldinti sirupai, saldi „cold foam“ puta ar plakta grietinėlė jo kiekį greitai padidina. Pavyzdžiui, keturi vanilės sirupo „paspaudimai“ (apie 2 valg. šaukštai) gali pridėti daugiau nei 20 gramų cukraus.

    Ką rinktis vietoje saldintų gėrimų

    Kaip alternatyvos minimi keli paprasti sprendimai: gazuotas vanduo su trupučiu 100 proc. vaisių sulčių, nesaldintos žolelių arbatos, vaisių pagrindu paruošti glotnučiai (ypač namuose), mažiau cukraus turintys gėrimai su natūraliais saldikliais bei natūraliai aromatizuotas gazuotas vanduo be pridėtinių cukrų.

    Jei norisi kavos, cukraus kiekį galima mažinti paprašius mažiau sirupo ar saldiklio. Paprastas įprotis – perskaityti etiketę ir atkreipti dėmesį į pridėtinio cukraus gramus – dažnai padeda greitai suprasti, kiek saldumo iš tiesų yra stiklinėje.

  • Mokslininkai aptiko vorų „REM“ miegą: jų naktiniai trūkčiojimai primena žmonių sapnus

    Australijos šokliavoris Portia fimbriata miegodamas elgiasi taip, kad primena žmonių REM miegą – fazę, kuri dažnai siejama su sapnais. Tyrėjai užfiksavo, kad vorui ilsintis juda tinklainės struktūros, trūkčioja kojos ir kinta kūno laikysena.

    Naujame darbe mokslininkų komanda, vadovaujama elgsenos ekologės Danielos Rößler, Portia fimbriata stebėjo infraraudonųjų spindulių kameromis. Jie siekė patikrinti, ar tai tik ramus poilsis, ar tikras miegas, turintis atpažįstamų požymių.

    Paaiškėjo, kad vorų naktinis poilsis nėra vienodas: jie keičia ilgesnius nejudrumo periodus su trumpais „aktyvesniais“ epizodais. Būtent per šiuos epizodus matyti intensyvesni, į REM panašūs judesiai, nors vorų nervų sistema nuo žmogaus evoliuciškai nutolusi per šimtus milijonų metų.

    Dar įdomiau tai, kad sutrikdžius miegą, vorai vėliau jį „atsigriebia“ – daugiau ilsisi ir dažniau patenka į REM panašią būseną. Tai leidžia manyti, kad net ir tokiems mažiems plėšrūnams miegas yra biologiškai svarbus, o ne vien pasyvus buvimas be judesio.

    Kaip atpažino, kad voras tikrai miega

    Tyrėjai stebėjo 10 Portia fimbriata individų ir iš viso užfiksavo 109 REM panašius epizodus. Vabzdžiaėdžiai plėšrūnai didžiąją nakties dalį ilsėjosi jiems būdingoje pozoje – vidutiniškai apie 10,7 valandos, su trumpais prabudimais.

    Per naktį jie maždaug 11 kartų pereidavo į neįprastą, REM primenančią būseną, kuri trukdavo apie 83 sekundes. Tuo metu buvo matyti trūkčiojimai, kojų susirietimai ir akyse esančių judrių tinklainės struktūrų judėjimas.

    Įdomi detalė – vorų paros ritmas išliko net esant beveik pastoviai tamsai. Tai rodo, kad jų aktyvumą gali reguliuoti vidinis biologinis laikrodis.

    Žadino garsu ir tikrino reakciją

    Vien to, kad gyvūnas atrodo nejudrus, nepakanka miegui patvirtinti, todėl komanda matavo pažadinimo slenkstį. Vorams leidžiant vis stiprėjantį garsą, buvo lyginama, kaip greitai jie sureaguoja skirtingose būsenose.

    Kai vorai buvo budrūs, vidutinė reakcija siekė apie 1,7 sekundės. REM panašių epizodų metu sureagavusiems vorams prireikė maždaug 4,3 sekundės, o 4 iš 10 per 10 sekundžių langą apskritai nereagavo – tai būdinga gilesniam miegui.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien judesiai dar neįrodo sapnų: smegenų aktyvumas nebuvo matuojamas, todėl neįmanoma pasakyti, ar vorai patiria vaizdinius kaip žmonės. Vis dėlto elgesio požymiai rodo, kad vorai iš tiesų miega, o jų miegas turi aiškiai atpažįstamą, aktyvesnę fazę.

    Miego „atsigriebimas“ po sutrikdymo

    Norėdami patikrinti, ar vorai kompensuoja miego trūkumą, mokslininkai sąmoningai trikdė jų poilsį: į kiekvieną aptvarą paleido po 25 vaisines museles. 12 valandų skraidantys ir ropojantys vabzdžiai nuolat trikdė vorus, versdami keisti padėtį ir nutraukdami įprastą ritmą.

    Pašalinus museles, vorai vėliau ilsėjosi ilgiau – per kitą dieną ir naktį poilsiui skyrė maždaug viena valanda daugiau. Be to, jie beveik 80 proc. daugiau laiko praleido REM panašioje būsenoje: vidutiniškai nuo 9,4 iki 16,9 minutės per parą.

    Šis šuolis įvyko ne todėl, kad kiekvienas epizodas būtų trukęs ilgiau – vorai į REM panašią fazę tiesiog patekdavo dažniau. Atsigavimo metu vidutiniškai fiksuota apie 10 epizodų, palyginti su maždaug šešiais iki miego sutrikdymo.

    Toks reiškinys moksle vadinamas „miego atoveiksmiu“ (sleep rebound) ir dažnai laikomas svarbiu įrodymu, kad organizmas reguliuoja miego poreikį. Tyrimas publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

  • Netikėtas posūkis Kolorado upės baseine: viršutinis regionas sausros metu prarado daugiau požeminio vandens

    Nauja analizė rodo netikėtą tendenciją Kolorado upės baseine: 2020–2022 metų intensyvios sausros metu viršutinė baseino dalis neteko beveik dukart daugiau požeminio vandens nei apatinė.

    Toks rezultatas mokslininkus nustebino, nes viršutinis baseinas dėl gausesnių kritulių ir sniego Uoliniuose kalnuose ilgą laiką buvo laikomas atsparesniu užsitęsusioms sausroms, rašo „Live Science“.

    Tyrime daugiausia dėmesio skirta vadinamajam viršutiniam Kolorado upės baseinui, kuris apima Kolorado, Naujosios Meksikos, Jutos ir Vajomingo valstijas, bei apatiniam baseinui, apimančiam dalis Nevados, Kalifornijos ir Arizonos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie duomenys gali būti svarbus signalas vandens valdymui regione: požeminis vanduo dažnai tampa atsarginiu šaltiniu sausros metu, tačiau jo negalima laikyti neišsenkančiu rezervu.

    Kaip buvo vertinami požeminio vandens pokyčiai

    Tyrimas, publikuotas žurnale „Water Resources Research“, rėmėsi palydoviniais ir hidrologiniais duomenimis, vertinant požeminio vandens nykimą Kolorado upės baseine 2004–2023 metais.

    Analizėje įtraukti rodikliai apie paviršinius vandenis, dirvožemio drėgmę ir sniego vandens atsargas, taip pat „GRACE“ misijos ir jos tęsinio „Follow-On“ stebėjimai, leidžiantys matuoti vandens masės pokyčius dideliuose regionuose.

    Rezultatai parodė, kad požeminio vandens nykimas Kolorado upės baseine buvo nuolatinė problema pastaruosius du dešimtmečius, tačiau nuo 2019 metų praradimų tempas paspartėjo.

    Vienu pagrindinių veiksnių įvardyta 2020 metais prasidėjusi trejų metų sausra, kuri mažino sniego dangą Uoliniuose kalnuose, didino garavimą ir didino vandens poreikį visame baseine.

    Skaičiai: viršutinis baseinas prarado daugiau

    Skaičiuojama, kad 2020–2022 metais viršutinis baseinas neteko apie 17,5 kubinio kilometro požeminio vandens, o apatinis – apie 9,4 kubinio kilometro.

    Per visą tiriamąjį laikotarpį nuo 2004 iki 2023 metų Kolorado upės baseine, tyrėjų vertinimu, prarasta apie 58,3 kubinio kilometro požeminio vandens.

    Kodėl per sausrą viršutinis baseinas prarado tiek daug, kol kas nėra iki galo aišku. Vienas paaiškinimų – didesnė priklausomybė nuo sniego tirpsmo, kuris įprastai prisideda prie vandeningųjų sluoksnių papildymo.

    Taip pat keliama prielaida, kad viršutinis baseinas prieš sausrą galėjo turėti daugiau sukaupto požeminio vandens, todėl kritimas per sausrą statistiškai atrodė ryškesnis.

    Ką rodo ryšys tarp paviršinio ir požeminio vandens

    Tyrėjai taip pat vertino, kaip požeminio vandens pokyčiai siejasi su paviršiniais vandenimis. Viršutiniame baseine jie kito ta pačia kryptimi, tačiau su nedidele laiko „pauze“.

    Toks ryšys leidžia manyti, kad sausros metu mažėjant paviršiniams vandenims, ne tik sumažėja natūralus papildymas, bet ir gali augti vandeningųjų sluoksnių pumpavimas.

    Apatiniame baseine ryšys buvo silpnesnis ir sudėtingesnis: kai kuriais laikotarpiais požeminio vandens nuostoliai netgi pasirodė prasidedantys anksčiau nei pastebimi paviršinių vandenų kritimai.

    Tyrėjų vertinimu, tai gali reikšti, kad požeminio vandens nykimas čia nėra vien tik reakcija į paviršinių vandenų stygių – reikšmingą vaidmenį gali turėti nuolatinis požeminio vandens naudojimas.

    Autoriai pabrėžia, kad požeminis ir paviršinis vanduo turėtų būti valdomi kaip tarpusavyje susiję ištekliai: požeminis vanduo palaiko upių tėkmę, o upės tam tikromis sąlygomis gali papildyti vandeninguosius sluoksnius.

  • 7 garsūs generolai, kurių pergalės perbraižė pasaulio žemėlapį – nuo Cezario iki Žukovo

    Kartais istoriją pakeičia ne vienos valstybės politika ar technologijos, o vieno vado sprendimai mūšio lauke. Skirtingais amžiais keli generolai savo pergalėmis iš esmės perstūmė sienas, sugriovė imperijas ir sukūrė naujas politines realijas.

    Būtent tokius karinius vadus apžvelgia istorinis pasakojimas, apimantis laikotarpį nuo 48 metų prieš Kristų iki 1945 metų. Tarp minimų pavardžių – Julius Cezaris, Napoleono Bonaparto epocha, mongolų strategas Subutajus ir Antrojo pasaulinio karo vadas Georgijus Žukovas.

    Šie pavyzdžiai rodo, kad taktinė sėkmė dar nereiškia ilgalaikio poveikio, o tik strateginė pergalė gali tapti lūžiu, kurį vėliau atspindi politiniai žemėlapiai. Kai kurių vadų laimėjimai įtvirtino naujas dinastijas, kitų – paspartino imperijų žlugimą.

    Įdomu ir tai, kad dalis šių karvedžių, nepaisant pergalių, vėliau prarado įtaką ar net buvo nubausti, o jų palikimas istorijoje liko daug sudėtingesnis nei vien „nenugalimo“ vado įvaizdis.

    Nuo Han dinastijos iškilimo iki Romos lūžio

    Kinijos istorijoje išskiriamas generolas Han Xin, siejamas su Han dinastijos įtvirtinimu. Aprašoma, kad jis sukūrė strategijas, leidusias nugalėti varžovą Xiang Yu lemiamame Gaixia mūšyje 202 metais prieš Kristų, o tai atvėrė kelią Liu Bangui tapti imperatoriumi.

    Pasakojime pažymima, kad nors Han Xin už nuopelnus gavo svarbių valdų, 197 metais prieš Kristų buvo įvykdytas jo mirties nuosprendis – įtariant sąmokslą prieš valdovą. Tai viena iš istorijų, kai politinė kova sugrįžta net ir pačiam sėkmingiausiam karvedžiui.

    Romos istorijoje minimas Julius Cezaris, kurio pergalės kare ir politinė įtaka tapo lūžio tašku Respublikos santvarkai. Akcentuojama jo pergalė prieš Pompėjų 48 metais prieš Kristų, padėjusi Cezariui įtvirtinti valdžią Romoje.

    Nors Cezaris buvo nužudytas 44 metais prieš Kristų, pasakojime primenama, kad jo vardas ir palikimas liko svarbus vėlesniems valdovams. Istorijoje jis pateikiamas kaip vienas ryškiausių pavyzdžių, kai karinė sėkmė persipina su valstybės santvarkos pokyčiais.

    Arabų užkariavimai ir mongolų ekspansija

    Arabų užkariavimų kontekste išskiriamas Khalid ibn al-Walid, kurio kampanijos 630-aisiais siejamos su pergalių serija prieš Bizantijos ir Sasanidų pajėgas. Vienu svarbiausių momentų įvardijamas Yarmouko mūšis 636 metais.

    Pasakojime nurodoma, kad nepaisant karinės reputacijos, Khalid vėliau prarado valdovų palankumą ir mirė 642 metais. Vis dėlto jis išlieka vienu žymiausių Islamo istorijos karvedžių.

    Mongolų imperijos plėtrai pristatomas Subutajus – vienas talentingiausių Čingischano karvedžių. Teigiama, kad jis koordinavo plataus masto žygius ir prisidėjo prie ekspansijos, kuri 1241 metais pasiekė didžiausias vientisas imperijos ribas.

    Subutajaus kampanijose minimi žygiai per Aziją ir Europą, o taip pat pergalė prieš vengrus Mohi mūšyje 1241 metais. Aprašyme pabrėžiama ir aplinkybė, kad didžiojo chano Ögedei mirtis privertė mongolų pajėgas grįžti į Rytus.

    Nuo Napoleono iki Žukovo: karas, keičiantis žemyną

    Europos istorijos dalyje išryškinamas Napoleonas Bonapartas, kurio karai XIX amžiaus pradžioje formavo žemyno politinę tvarką. Akcentuojama jo pergalė Austerlico mūšyje 1805 metais ir laikotarpis, kai Prancūzija dominavo didelėje Europos dalyje.

    Kartu primenama ir kita pusė: po nesėkmingos kampanijos Rusijoje 1812 metais Napoleonas galiausiai buvo priverstas atsisakyti valdžios, o 1815 metais patyrė galutinį pralaimėjimą Vaterlo mūšyje.

    XX amžiaus kontekste minimas sovietų vadas Georgijus Žukovas, siejamas su esminiais Antrojo pasaulinio karo Rytų fronte lūžiais. Išskiriami Stalingrado ir Kursko mūšiai, o taip pat tai, kad jis priėmė Vokietijos kapituliaciją Berlyne.

    Pasakojime pažymima, kad Žukovo karjera tęsėsi ir po karo – jis buvo svarbi figūra sovietų valdžios virsmuose po Josifo Stalino mirties, tačiau vėliau pats prarado įtaką. Tai dar vienas priminimas, kad karinė šlovė ne visada garantuoja politinį stabilumą.