CP v2

Blog

  • Afrikos gegutfinčiai taip meistriškai klastoja kiaušinius, kad keičiasi jų W chromosoma

    Afrikos savanose gyvenantis gegutfinčis (Anomalospiza imberbis) peri ne savo lizde – jis įkiša kiaušinį į kitų paukščių lizdus ir palieka šeimininkus auginti jo jauniklį.

    Tokia apgavystė veikia tik tada, kai kiaušinis atrodo „savas“. Dėl to gegutfinčių patelės per kartas išmoko gaminti itin tikslias skirtingų spalvų ir raštų kiaušinių imitacijas.

    Tačiau naujas tarptautinės mokslininkų grupės tyrimas rodo, kad ši specializacija gali turėti genetinę kainą: su kiaušinių išvaizda siejamas paveldėjimo mechanizmas susijęs su neįprastais pokyčiais jų DNR.

    Kaip rašo „ZME Science“, tyrėjai nustatė, kad gegutfinčių W chromosomoje (paveldimoje iš motinos dukrai) kai kurie genai nyksta ar pažeidžiami, nors kartu atsiranda ir pokyčių, galinčių padėti dar geriau klastoti kiaušinius.

    Kaip veikia „kiaušinių klastotė“

    Gegutfinčiai priskiriami vadinamiesiems perėjimo parazitams: jie pasinaudoja kitų paukščių tėvišku instinktu ir savo palikuonių priežiūrą „perleidžia“ svetimiems tėvams.

    Dažniausios jų aukos – smulkūs Afrikos giesmininkai, pavyzdžiui, prinios ir cistikolos. Šie paukščiai taip pat evoliucionavo: dalis jų kiaušinių turi išskirtinius spalvų ir dėmių „parašus“, padedančius atpažinti svetimkūnį lizde.

    Dėl to tarp rūšių vyksta savotiškos varžybos: šeimininkai tobulina atpažinimą, o gegutfinčiai – imitaciją. Kad apgaulė pavyktų, reikia atkartoti ne tik „vidutinį“ kiaušinio vaizdą, bet ir konkrečios populiacijos ar net konkrečių paukščių variacijas.

    Vienas įdomiausių šios istorijos elementų – kaip šis gebėjimas paveldimas. Tyrime aiškinama, kad gegutfinčių kiaušinio išvaizda siejama su motiniška linija: dukros paveldi genetinį „rinkinį“, susijusį su motinos kiaušinio tipu.

    Kodėl svarbi W chromosoma

    Paukščių lytinės chromosomos skiriasi nuo žmonių: patelės turi Z ir W chromosomas, o patinai – dvi Z chromosomas. W chromosoma keliauja iš motinos dukrai.

    Toks paveldėjimas patogus išlaikyti patelėms būdingus prisitaikymus, pavyzdžiui, kiaušinio spalvą ar raštą. Kita vertus, W chromosomoje genetinė informacija „maišosi“ ne taip, kaip įprastai, todėl natūrali atranka gali kartu „nusitempti“ ir nepageidaujamų mutacijų.

    Šis reiškinys evoliucinėje biologijoje vadinamas genetiniu „prikabinimu“ (angl. hitchhiking), kai kartu su naudingu variantu plinta ir su juo susieti, bet žalingi pokyčiai.

    Ką parodė genomo palyginimas

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Michaelo Sorensono iš Bostono universiteto, palygino gegutfinčių genomą su artimų, taip pat perėjimo parazitų, paukščių genomais.

    Nors šie giminaičiai taip pat apgauna kitas rūšis ir perduoda joms jauniklių auginimą, jų prisitaikymo mechanizmai skiriasi – todėl toks palyginimas leido aiškiau pamatyti, kas išskirtina būtent gegutfinčiams.

    Mokslininkai nurodo, kad gegutfinčių W chromosomoje, palyginti su artimais giminaičiais, prarasta arba pažeista gerokai daugiau genų: aptikta 17 tokių genų, kai tuo metu palyginamose rūšyse – trys. Be to, išlikę genai rodė neįprastai spartų kitimą.

    Vis dėlto tyrimas pateikė ir kitą pusę: kartu W chromosomoje aptiktos dviejų genų, siejamų su kiaušinio lukšto pigmentacija kituose paukščiuose, kopijos. Tyrėjai mano, kad tai galėjo prisidėti prie gebėjimo sukurti įtikinamus „padirbinius“, nors tikslus vaidmuo dar turės būti patvirtintas.

    Ar tai jau kenkia pačiam paukščiui?

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad kol kas neįrodyta, jog šie genetiniai pokyčiai turi tiesioginių neigiamų pasekmių – pavyzdžiui, kad paukščiai taptų fiziškai silpnesni ar mažiau sėkmingi.

    Dalį prarastų funkcijų gali kompensuoti genų kopijos Z chromosomoje. Taip pat pažymima, kad nemaža dalis pokyčių galėjo įvykti seniai, dar prieš dabartinių motiniškų linijų išsiskaidymą.

    Vis dėlto istorija išryškina svarbią evoliucijos pamoką: itin efektyvus prisitaikymas nebūtinai yra „nemokamas“, o pergalė ilgalaikėse varžybose gali būti įrašyta pačiame genome.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Ecology & Evolution“.

  • Tyrimas: dėl tirpstančių ašigalių ledo Žemė sparčiau „apvalėja“ – matyti net iš palydovų

    Naujas tyrimas rodo, kad žmogaus sukelta klimato kaita keičia ne tik temperatūrą ar jūrų lygį – ji tiesiogine prasme ima keisti ir Žemės formą.

    Kaip skelbia „Live Science“, mokslininkai nustatė, jog planeta tampa vis apvalesnė, o pokyčius daugiausia lemia tirpstantys ašigalių ledo skydai.

    Žemė nėra tobula sfera: dėl sukimosi ji kiek „suplota“ ties ašigaliais ir turi iškilimą ties pusiauju. Tačiau, tirpstant ledui, masė persiskirsto, o kietoji Žemės pluta reaguoja.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie matavimai gali tapti dar vienu būdu vertinti, kokį poveikį žmonių veikla daro Grenlandijos ir Antarktidos ledo dangoms.

    Kas tiksliai pasikeitė

    Tyrimas, rugsėjo 9 dieną publikuotas žurnale „JGR Solid Earth“, rėmėsi pasaulinės navigacijos palydovų sistemos (GNSS) tiesioginiais matavimais, leidžiančiais sekti Žemės paviršiaus pokyčius laikui bėgant.

    Geodezijos profesorius Christoforos Kotsakis iš Aristotelio universiteto Salonikuose pristatė naują GNSS duomenų analizės metodą, padedantį tiksliau „pagauti“ globalius paviršiaus pokyčius.

    Jo skaičiavimai rodo, kad 2011–2015 metais ašigaliai kilo, o pusiaujo iškilimas mažėjo maždaug po 1 milimetrą per metus. Nors skaičius nedidelis, jis didesnis nei 1997–2000 metų laikotarpiu, kai apvalėjimo tempas siekė apie 0,5 milimetro per metus.

    Autoriaus vertinimu, tai reiškia, kad kiekvienam praeinančiam dešimtmečiui Žemės apvalėjimo greitis didėja dar apie 0,4 milimetro per metus.

    Kodėl tai vyksta ir kur „dingsta“ masė

    Pagrindinis mechanizmas siejamas su tuo, kad tirpstant poliariniam ledui sumažėja spaudimas žemyninei plutai, todėl ji pamažu kyla – panašiai kaip tešla, atleidus ją paspaudusį pirštą.

    Tuo pat metu didėjanti masė arčiau pusiaujo labiau „slegia“ plutą ten, todėl pusiaujo iškilimas kietojoje Žemėje mažėja.

    Vis dėlto tyrime pabrėžiama svarbi išlyga: vertinant kartu kietąją Žemę ir vandenynus, bendras efektas nėra vienareikšmis. Vandenynas ties pusiauju, vandeniui persiskirstant nuo ašigalių, tampa labiau iškilus.

    Dėl to, skaičiuojant kietąją dalį ir vandenyną kartu, planeta apskritai gali atrodyti tampanti kiek „plokštesnė“ – apie 0,8 milimetro per metus, nes vandens masės poveikis nusveria uolienų „apvalėjimą“ po paviršiumi.

    Kaip tokie pokyčiai matuojami

    Tyrėjai Žemės formos kitimą seka ne vien GNSS duomenimis. Kitas būdas – gravitacijos lauko matavimai, nes gravitacija kinta priklausomai nuo masės pasiskirstymo skirtinguose regionuose.

    Tyrime pažymima, kad GNSS ir gravitacijos lauko duomenys ne visada sutampa idealiai, vadinasi, Žemės forma ir gravitacijos pokyčiai ne visuomet žingsniuoja „vienu ritmu“.

    Tačiau abu metodai, naudojami kartu, gali padėti geriau suprasti didžiausius klimato kaitos padarinius – ypač Grenlandijos ir Antarktidos ledo tirpsmą bei vandenynų vandens judėjimo pokyčius.

    Anksčiau kiti tyrimai taip pat siejo masės persiskirstymą planetoje su Žemės sukimosi lėtėjimu, tad pokyčiai gali būti fiksuojami įvairiais geofiziniais „indikatoriais“.

  • Užmirštos 1675 metų karo detalės: kaip Karaliaus Pilypo karas sudraskė Naująją Angliją

    1675 metais prasidėjęs Karaliaus Pilypo karas tapo vienu labiausiai niokojančių konfliktų ankstyvojoje Naujojoje Anglijoje, per kiek daugiau nei metus sugriaunusiu dešimtmečius trukusią trapią taiką tarp vietinių genčių ir anglų kolonistų.

    Kovos vyko teritorijose, kurios vėliau tapo Masačusetso, Rodo salos, Konektikuto ir Meino valstijomis, o vietinių genčių konfederacijai vadovavo Metakomas, angliškai vadintas Karaliumi Pilypu.

    Konflikto šaknys siekė ankstesnį laikotarpį, kai Metakomo tėvas Masasoitas buvo vampanoagų vadas ir, pasak istorinių pasakojimų, ilgą laiką palaikė taikius ryšius su Plimuto kolonijos naujakuriais, net padėdamas jiems išgyventi pirmuosius metus naujose žemėse.

    Tačiau bėgant metams santykiai ėmė trūkinėti: augo kolonistų kontrolė, daugėjo vietiniams gyventojams taikomų apribojimų, o įtampa galiausiai peraugo į atvirą smurtą, kurio kibirkštimi tapo trijų vampanoagų nuteisimas dėl Džono Sasamono nužudymo baltųjų prisiekusiųjų teisme.

    Kas vedė į susidūrimą

    Masasoitas turėjo penkis vaikus, o jo įpėdiniais tapo du sūnūs – Vamsuta ir Metakomas, kurie pasirinko ir angliškus vardus Aleksandras ir Pilypas. Šaltiniuose pabrėžiama, kad tai buvo suprantama kaip geros valios gestas, siekiant išlaikyti taikius santykius su kaimynais.

    Vis dėlto po Masasoani mirties įtampa didėjo. Kai kuriose kolonijose vietiniams gyventojams buvo taikomi atskiri draudimai ir ribojimai – nuo alkoholio vartojimo iki griežtesnės ginklų kontrolės ar judėjimo suvaržymų.

    Tokios priemonės kolonistams suteikė daugiau galios ir kontrolės, bet kartu stiprino nepasitikėjimą. Galiausiai pakako vieno itin jautraus teismo proceso, kad konfliktas įsipliekstų ir apimtų didelę regiono dalį.

    Niokojimas ir aukos

    Nors daug kovų siejama su Plimuto kolonija, karas greitai išsiplėtė. Smurtas pasiekė ir Meino pakrantę, kur, pavyzdžiui, 1675 metų rugsėjį per vieną iš reidų buvo nužudyta visa Vakelių šeima jų namuose Pejepskote (dabartiniame Topšame).

    Meinas karo pradžioje turėjo trylika anglių gyvenviečių, daug jų buvo menkai pasirengusios gynybai. Net ir ten, kur susirėmimų mastas buvo mažesnis nei kitur, padariniai buvo skausmingi: dalis bendruomenių prarado žmones, būstus ir pragyvenimo šaltinius.

    Istoriniai vertinimai dėl aukų skiriasi, tačiau pabrėžiama, kad pagal gyventojų dalį tai laikoma kruviniausiu karu JAV istorijoje. Teigiama, kad vietinių gyventojų nuostoliai galėjo būti bent dukart didesni nei kolonistų, o žmonės mirė ne tik mūšiuose, bet ir nuo bado bei ligų.

    Karo metu ir po jo tūkstančiai vietinių gyventojų buvo parduoti į vergiją. Daug Naujosios Anglijos gyvenviečių buvo visiškai sunaikintos, kitos – smarkiai suniokotos.

    Belaisviai, internavimas ir karo pabaiga

    Karas palietė ir civilius: kolonistai buvo imami įkaitais, išperkami arba naudojami deryboms. Viena žinomiausių istorijų – Merės Roulandson pagrobimas iš Lankasterio (Masačusetse), kai ji kartu su dar 24 miestelio gyventojais pateko į nelaisvę, o vienas jos vaikas mirė nelaisvėje.

    Merė nelaisvėje praleido tris mėnesius, o vėliau buvo išpirkta už 20 svarų sterlingų. Vėliau ji aprašė savo patirtį, o jos pasakojimas tapo vienu ryškiausių vadinamosios „nelaisvės naratyvo“ literatūros žanro pavyzdžių.

    Kita mažiau žinoma detalė – Deer salos Bostono uoste istorija: karo metais ten buvo laikoma apie 500 vietinių gyventojų, daugiausia nipmakų genties, vadinamų „maldos indėnais“ – priėmusių krikščionybę ir perėmusių dalį anglų kultūros. Prastomis sąlygomis, ypač žiemą, dalis jų saloje mirė dėl maisto, vandens ir pastogės trūkumo.

    1676 metų rugpjūčio 12 dieną Metakomo pajėgos buvo išsekusios – dalis kovotojų žuvo, pasidavė arba buvo pakirsti ligų. Metakomas atsitraukė į savo kraštą prie Hopo kalno (dabartiniame Bristolyje, Rodo saloje), kur galiausiai buvo nukautas Džono Aldermano, vietinio „maldos indo“, veikusių kartu su milicijos vadu Bendžaminu Čerču.

    Po Metakomo mirties jo kūnas buvo išniekintas, o galva, kaip teigiama, net 25 metus buvo demonstruojama ant kuolo prie Plimuto kolonijos. Šie įvykiai ženklino ne tik karo pabaigą, bet ir gilų santykių lūžį, po kurio apie tikrą susitaikymą tarp kolonistų ir vietinių genčių kalbėti tapo beveik neįmanoma.

    Ilgainiui dalis vietinių genčių, siekdamos išlikimo ir keršto, vis dažniau ieškojo sąjungų su prancūzais, o kolonistų pergalė sustiprino jų įsitikinimą, kad jie gali apginti savo interesus be tiesioginės Anglijos paramos. Šis pasikeitęs savivokos jausmas vėliau prisidėjo prie atskiros amerikietiškos tapatybės formavimosi.

  • Pėdų gydytojai įvardijo kasdienius sportbačius: patogūs ir stilingi modeliai

    Stilingi laisvalaikio sportbačiai nebūtinai turi baigtis nuospaudomis ar pavargusiomis pėdomis – podiatrai sako, kad svarbiausia atkreipti dėmesį į kelias konstrukcines detales.

    Portalo „EatingWell“ parengtame sąraše keli pėdų priežiūros specialistai įvardijo sportbačių modelius, kuriuos patys mielai avėtų kasdien, nes jie dera prie įvairių drabužių ir yra patogūs.

    Pasak podiatro Bobo Baravarian, kasdieniams batams verta ieškoti minkštesnio viršaus, tvirtesnio pado, lengvo „supimo“ (rocker) efekto pade ir gero sukibimo.

    Kitas podiatras Bobby Pourziaee pabrėžė, kad geri laisvalaikio sportbačiai turi suderinti stilių, komfortą ir funkcionalumą – pasirinkimas dabar daug platesnis nei anksčiau.

    Podiatrų išskirti modeliai

    Tarp specialistų paminėtų pasirinkimų – „Adidas“ klasika: „Gazelle Indoor“ ir „Samba OG“. Podiatrai akcentuoja lengvumą, stabilų kontaktą su danga, patikimą suvarstymą bei tvirtą guminį padą.

    Ieškantiems daugiau amortizacijos į sąrašą pateko „New Balance 574 Core“, kurio konstrukcijoje išskiriamas minkštesnis paminkštinimas ir stabilesnis pagrindas, taip pat „New Balance 327“, kuris, kaip teigiama, gali tikti ir prie kiek puošnesnių drabužių.

    Podiatrė Samantha Landau gerai atsiliepė apie „Vivaia“ – ypač dėl modelių su kvadratine pirštų dėžute, kuri gali mažiau dirginti mažąjį kojos pirštą. Ji taip pat paminėjo „Vivaia Carol Square-Toe Jogger Sneakerina“ kaip žaismingesnį variantą.

    Į sąrašą pateko ir „Alo Recovery Mode Sneaker“, kurį podiatrė Anne Sharkey įvardijo kaip patogų kasdienį pasirinkimą, taip pat „Ecco Soft 7 Lace-Up Sneaker“, apibūdintas kaip gerai pagamintas „vidutinės kainos“ variantas.

    Į ką atkreipti dėmesį renkantis kasdienius sportbačius

    Specialistų įvardytos gairės gana paprastos: minkštesnė batviršio medžiaga gali būti komfortiškesnė, o tvirtesnis padas ir sukibimas su danga – svarbūs stabilumui.

    Dar viena detalė – suvarstymas ar kita fiksacija, leidžianti prisitaikyti batą prie pėdos formos. Tai aktualu, jei pėdos skiriasi ar norisi tikslesnio prigludimo.

    Galiausiai, jei nemėgstate „plokštesnių“ batų, verta paieškoti modelių su didesne amortizacija, o jei norisi lengvesnio silueto – rinktis mažiau „masyvius“ sportbačius, bet nepamiršti stabilumo.

  • Italijos Alpėse po beveik 50 metų iš ledyno išniro alaus statinė: gėrimas liko geriamas

    Italijos Alpėse beveik pusšimtį metų ledyno plyšyje pragulėjusi alaus statinė netikėtai vėl išniro į paviršių – ir, pasak ją radusiųjų, alų vis dar buvo galima gerti.

    Istorija prasidėjo dar 8-ajame dešimtmetyje, kai sraigtasparniu į kalnų pastogę gabentos atsargos pateko į nelaimingą incidentą: statinė iškrito ir nusirito į gilią ledyno properšą. Tuo metu tokio krovinio ištraukti praktiškai nebuvo įmanoma, todėl jis liko lede.

    Kaip rašo „ZME Science“, statinė vėl pasirodė 2026 metais, kai tirpstant ledynams ją aptiko gėrimų bendrovėje „Harpf“ dirbantis vyras, įvardytas tik kaip Danielis. Radinys buvo aptiktas po Sasso Nero kalnų pastoge (Schwarzensteinhütte), maždaug 3 000 metrų aukštyje.

    Metalinis indas buvo akivaizdžiai apgadintas ir įlenktas, tačiau išliko stebėtinai vientisas. Ant jo aptiktas įrašas su 1978 metų data leido gana tiksliai įvertinti, kiek laiko statinė praleido lede.

    Ar alus galėjo išlikti geras?

    Statinė buvo nugabenta į „Harpf“ patalpas, kur nedidelė grupė smalsuolių ir alaus mėgėjų nusprendė patikrinti, ar turinys apskritai saugus vartoti. Bendrovės teigimu, alus po ilgos kelionės per ledyną išsilaikė pakankamai gerai.

    Italijos žiniasklaida skelbė, kad atidarius statinę alus buvo ne tik geriamas, bet ir skonio prasme „vis dar geras“. Italijos naujienų agentūrai ANSA bendrovės savininkas ir alaus žinovas Lukas Harpf sakė, kad gėrimas buvo „nepriekaištingas“: išliko skonis, gintarinė spalva ir net angliarūgštė.

    Jo aiškinimu, viena iš priežasčių galėjo būti tai, kad alus viduje veikiausiai nebuvo visiškai užšalęs. Jei skystis būtų sušalęs, jo plėtimasis galėjo deformuoti statinę ir pakenkti gėrimui.

    Kodėl ledynas tapo „šaldytuvu“

    Alaus atsparumas nėra stebuklas: jame yra alkoholio, kuris slopina daugelį mikroorganizmų, taip pat gėrimas paprastai yra gana rūgštus. Apyniai suteikia junginių, galinčių stabdyti kai kurių bakterijų augimą, o ištirpęs anglies dioksidas ir mažas deguonies kiekis taip pat nėra palankūs taršai.

    Vis dėlto alus nėra sterilus, o laikui bėgant jį veikia ir cheminiai procesai: keičiasi aromatą ir skonį formuojantys junginiai, gali atsirasti „pasenusio“ skonio niuansų. Tokie pokyčiai greitėja, kai gėrimas laikomas šilčiau ar patiria daugiau sąlyčio su deguonimi.

    Šiuo atveju ledynas veikė kaip natūralus šaldytuvas – ilgą laiką išlaikė žemą ir stabilią temperatūrą, todėl lėtino pokyčius, kurie paprastai sugadina gėrimą.

    Tirpstantys ledynai atveria senus radinius

    Ši neįprasta istorija turi ir tamsesnę pusę. Šylantis klimatas Alpėse spartina ledynų traukimąsi, o tirpstantis ledas vis dažniau iškelia į paviršių dešimtmečius, šimtmečius ar net ilgiau lede slėptas liekanas ir daiktus.

    2026 metų rugsėjį žurnale „The Cryosphere“ paskelbtas tyrimas nurodė, kad Austrijos ledynai tarp inventorizacijų, sutelktų apie 2007 ir 2022 metus, neteko maždaug 31 proc. savo ploto. Taip pat nustatyta 95 ledynai, kurie išnyko arba kurių jau nebuvo įmanoma kartografuoti.

    Zillertalio Alpės, kur ir buvo rasta statinė, patenka į šią sparčiai besikeičiančią kalnų zoną. Nors tiksliai neaišku, kaip ir kada statinė tapo pasiekiama, jos atsiradimas siejamas su vis dažnėjančiais radiniais, kuriuos atidengia traukiantis ledas.

    Archeologams tokie atradimai kartais tampa užuominomis apie praeities keliones ir pamirštus įvykius, o klimato mokslininkams – dar vienu priminimu, kad Europos kalnų ledynai keičiasi greičiau, nei daugelis tikėtųsi.

  • Ar augalai išgyvens klimato kaitą? „Didysis išmirimas“ atskleidžia jų atsparumo užuominas

    Prieš maždaug 251 mln. metų Žemę sukrėtęs masinis išmirimas, vadinamas „Didžiuoju išmirimu“, gali padėti suprasti, kiek atsparūs augalai yra sparčiai kintančiam klimatui.

    Kaip rašo „Live Science“, per Permo ir Triaso ribą ilgai trukę vulkaniniai išsiveržimai į atmosferą išmetė milžiniškus anglies dioksido kiekius, o tai lėmė ekstremalų atšilimą ir vieną didžiausių biologinių katastrofų planetos istorijoje.

    Tuo metu didelė dalis sausumos tapo per karšta gyvybei, vandenynai rūgštėjo, o daugybė jūrų organizmų žuvo dėl deguonies stokos. Šis įvykis pražudė daugiau nei 90 proc. jūrų gyvybės ir apie 70 proc. sausumos rūšių.

    Vis dėlto kai kuriose vietose augalai išliko: pavyzdžiui, dabartinės Kinijos teritorijoje aptikta augalų „prieglobsčio“ zona, kur žiedadulkes gaminantys augalai išvengė žūties ir sudarė sąlygas išlikti ir daliai gyvūnų.

    Kodėl augalai gali būti atsparesni

    Ekologas ir evoliucijos biologas Chrisas Thomasas iš Jorko universiteto pabrėžia, kad augalai, skirtingai nei dauguma gyvūnų, negali tiesiog „pasiimti ir persikelti“ į palankesnę vietą. Dėl to per evoliuciją jie sukūrė įvairius būdus išgyventi sudėtingomis sąlygomis ten, kur auga.

    Vienas svarbus pranašumas – gebėjimas atauginti prarastas dalis ir vadinamasis „modulinis“ kūno planas. Botanikė Amy Angert iš Britų Kolumbijos universiteto aiškina, kad daugeliui augalų būdingas neapibrėžtas augimas, todėl jie gali nuolat formuoti naujus ūglius, kurie jau prisitaiko prie esamos aplinkos.

    Tai reiškia, kad po pažeidimų ar streso (pavyzdžiui, sausros) naujai ataugusios šakos ar lapai gali „reaguoti“ į dabartines sąlygas, o ne būti griežtai „užprogramuoti“ pagal ankstesnę aplinką. Tyrimuose nurodoma, kad, pavyzdžiui, kai kurių ąžuolų atžalos su sausra tvarkosi geriau nei neatžėlusios šakos.

    Sėklų ir pumpurų „bankai“

    Kitas mechanizmas – pumpurų ar sėklų „slėpimas“ iki palankesnių laikų. Kai kurių rūšių pumpurai gali būti apsaugoti storos žievės, o kitų – išlikti po žeme, kur temperatūros svyravimai ir ekstremalūs įvykiai jiems mažiau pavojingi.

    Auglai taip pat kuria sėklų bankus dirvožemyje: sėklos gali ilgai išlikti neaktyvios ir sudygti tik tada, kai sąlygos tampa tinkamos. 2021 metais „Nature Communications“ publikuotame straipsnyje pažymima, kad tokie sėklų bankai suteikia galimybę daliai populiacijos „sugrįžti“, kai aplinka vėl leidžia augti ir daugintis.

    Svarbu ir tai, kad sėklų bankai bei didesnės populiacijos gali kaupti genetinę įvairovę – „žaliavą“ prisitaikymui. Angert pabrėžia, kad kuo daugiau genetinės įvairovės, tuo didesnė tikimybė, jog atsiras požymių, padėsiančių išgyventi besikeičiančiomis sąlygomis.

    Fotosintezės „perjungimas“ ir evoliuciniai šuoliai

    Kai kurie augalai gali keisti energijos gamybos strategiją. Paleobotanikė Zhen Xu iš Lidso universiteto teigia, kad daliai augalų išgyventi „Didžiojo išmirimo“ metu galėjo padėti CAM fotosintezė – būdas, kai augalas dieną užveria žioteles, kad sumažintų vandens netekimą ir apsisaugotų nuo karščio, o anglies dioksidą aktyviau „renka“ naktį.

    Tyrime, publikuotame žurnale „Nature Ecology & Evolution“, Xu ir bendraautoriai nurodo, kad CAM fotosintezę naudoję augalai tuomet turėjo pranašumą. Jų išvada siejama su senovinių induočių augalų grupe – pataisais, kurie, kaip teigiama, tuo laikotarpiu galėjo pereiti prie šios strategijos.

    Mokslininkai taip pat primena, kad istorijoje būta ir dar radikalesnių prisitaikymo kelių – pavyzdžiui, kai kurių žydinčių augalų viso genomo padvigubėjimas per evoliuciją. Tokie pokyčiai gali suteikti daugiau „medžiagos“ evoliucijai, tačiau konkrečių rūšių išlikimą dažnai lemia ir paprasta sėkmė: būti „tinkamoje vietoje tinkamu metu“.

    Vis dėlto, pasak tyrėjų, žmonės gali padėti augalams tapti „sėkmingesniais“ – pavyzdžiui, saugant didesnes, tarpusavyje labiau sujungtas populiacijas, kad nebūtų prarandama genetinė įvairovė ir prisitaikymo galimybės.

  • Iš apdoroto žmogaus šlapimo pagamintos trąšos „Aurin“ pateko į „Time“ geriausių 2026 metų išradimų sąrašą

    Žmogaus šlapimas gali virsti sertifikuotomis, naudoti saugiomis trąšomis – ir būtent toks produktas ką tik įvertintas tarptautiniu mastu. Žurnalas „Time“ į geriausių 2026 metų išradimų sąrašą įtraukė skystas trąšas „Aurin“, pagamintas iš apdoroto žmogaus šlapimo.

    Šį sprendimą sukūrė Šveicarijos bendrovė „VunaNexus“, kuri specializuojasi šlapimo apdorojime ir atliekų vertės didinime. Trąšos pristatomos kaip maistingos ir saugios naudoti sode ar auginant augalus namuose.

    Projektas pradėtas įgyvendinti 2023 metais Europos kosmoso agentūros (ESA) būstinėje Paryžiuje. Tuomet pastate įrengta apie 70 naujų tualetų, kurie šlapimą nukreipia į rūsyje esančią apdorojimo sistemą, kur žaliava perdirbama į trąšas.

    Kūrėjai pabrėžia, kad šlapimas sudaro tik nedidelę dalį visų nuotekų, kurios apdorojamos ESA rūsyje – minima, kad tai yra apie 1 proc. Tačiau būtent ši dalis, tinkamai apdorota, gali tapti koncentruotu azoto šaltiniu augalams.

    Kaip siūloma naudoti „Aurin“

    Instrukcijos, pateikiamos straipsnyje, gana konkrečios: kambariniams augalams ir prieskoninėms žolelėms rekomenduojama vieną arbatinį šaukštelį trąšų sumaišyti su dviem puodeliais vandens ir tręšti kartą per mėnesį.

    Lauko augalams nurodoma kita proporcija – šeši valgomieji šaukštai trąšų dviem galonams vandens, o tręšimo dažnis siūlomas kas dvi–tris savaites. Teigiama, kad dėl skiedimo neturėtų likti aitraus kvapo.

    Plėtra Paryžiuje ir planuojami pajėgumai

    „VunaNexus“ vadovas Davidas de Chambrier žurnalui „Time“ sakė, kad bendrovė tikisi pasiekti maždaug 8 000 litrų šlapimo per dieną apdorojimo pajėgumą. Tam šį pavasarį Paryžiaus Saint-Vincent-de-Paul rajone planuojama įrengti daugiau apdorojimo įrenginių, o rajone jau veikia šimtai šlapimą atskiriančių tualetų.

    Tokie projektai dažniausiai pristatomi kaip tvaresnis būdas panaudoti dalį buitinių atliekų, ypač atsižvelgiant į trąšų gamybos išteklių sąnaudas. Vis dėlto straipsnyje akcentuojama, kad galutinis produktas yra apdorotas, saugus ir sertifikuotas, o ne tiesiogiai naudojamas šlapimas.

    Kiek kainuoja ir kur parduodama

    Norintys išbandyti šias trąšas gali jų įsigyti iš JAV platintojo internetu: nurodoma 14 JAV dolerių kaina už 535 gramų buteliuką. Straipsnyje daugiau detalių apie prekybą kitose rinkose nepateikiama.

  • Henrikas Jaunasis karalius: karūnuotas šalia tėvo, bet taip ir negavęs realios valdžios

    Henrikas Jaunasis karalius į Anglijos istoriją įėjo kaip valdovas, kuris turėjo karūną, bet neturėjo realios galios. Jis buvo karūnuotas dar tėvui Henrikui II esant gyvam, tačiau taip ir negavo nei žemių, nei tikros politinės įtakos.

    Tokia neįprasta dinastinė schema turėjo užtikrinti sklandų sosto paveldėjimą, bet galiausiai prisidėjo prie vieno garsiausių šeimos konfliktų viduramžių Anglijoje. Jaunasis karalius, jausdamasis nustumtas į šalį, tapo svarbia 1173–1174 metų sukilimo prieš tėvą figūra.

    Henriko II sprendimas dalytis karūna, bet ne valdžia buvo apgalvotas: perleidus žemes sūnui, susilpnėtų vadinamoji Anžu imperija – platus valdų junginys, apėmęs Angliją ir reikšmingas teritorijas dabartinėje Prancūzijoje. Tačiau sūnui toks vaidmuo reiškė praktiškai „tuščią titulą“.

    Neturėdamas savarankiško politinio vaidmens, Henrikas Jaunasis karalius ieškojo pripažinimo kitur – jis pasinėrė į riterių turnyrų pasaulį, kuriame greitai įgijo šlovę. Vis dėlto reprezentacijai reikėjo pinigų, o ribotos pajamos ir augančios skolos dar labiau aitrino santykius su tėvu.

    Karūna be žemių ir įtakos

    Henrikas Jaunasis karalius gimė 1155 metais ir, mirus vyresniajam broliui Williamui, tapo vyriausiu išlikusiu Henriko II sūnumi. Tėvas jam parinko politiškai svarbią santuoką – su Prancūzijos karaliaus Liudviko VII dukra Margarita.

    1170 metais įvykusi karūnacija suteikė jam „jaunesniojo karaliaus“ statusą. Nors formaliai jis buvo siejamas su būsimu Anglijos, Normandijos ir Anžu palikimu, praktiškai visus sprendimus ir finansus toliau kontroliavo Henrikas II.

    Tėvas sūnui skyrė metines pajamas, bet neperdavė valdų. Tai reiškė, kad Henrikas Jaunasis karalius negalėjo telkti šalininkų, dalyti globos ar kurti savarankiško dvaro – to, kas viduramžių politikoje buvo būtina autoritetui.

    Turnyrai, šlovė ir skolos

    Negalėdamas vadovauti savoms karinėms kampanijoms, Henrikas Jaunasis karalius savo ambicijas nukreipė į turnyrus, kurie XII amžiuje tapo itin populiaria aristokratų varžybų forma. Čia buvo galima pelnyti vardą, reputaciją ir net užsidirbti.

    Jo motina Eleonora Akvitaniškė rūpinosi sūnaus kariniu lavinimu ir dar 1170 metais paskyrė jį mokyti garsų riterį Vilhelmą Maršalą. Duetas aktyviai dalyvavo turnyrų gyvenime Prancūzijoje, o Jaunasis karalius pelnė savotišką žvaigždės statusą.

    Tačiau šlovė kainavo: dosnios dovanos palydai, įvaizdžio palaikymas ir nuolatinės kelionės didino skolas. Kai titulas neatnešė realios galios ir tvarių pajamų, nusivylimas tėvu tik augo.

    Sukilimai šeimoje ir ankstyva pabaiga

    Įtampą didino ir tai, kaip buvo tvarkomas valdų paskirstymas tarp brolių. Jaunesni broliai – Ričardas (vėliau pramintas Liūtaširdžiu) ir Geoffrey – gavo daugiau savarankiškumo savo valdose, o tai ryškiai kontrastavo su Henriko Jaunojo karaliaus padėtimi.

    1173 metais konfliktas pasiekė atvirą lūžį, kai tėvas pažadėjo jaunėliui Jonui perduoti kelias strategines pilis, kurios buvo siejamos su Henriko Jaunojo karaliaus paveldėjimu. Supykęs sūnus pasitraukė į Prancūzijos dvarą, prie jo prisidėjo ir broliai, o motina, bandžiusi prisijungti, buvo sulaikyta ir vėliau kalinta 16 metų.

    Didysis 1173–1174 metų sukilimas apėmė didelę imperijos dalį, o taika galiausiai buvo pasiekta, kai Henrikas II sutiko padidinti sūnaus išlaikymą. Vis dėlto įtampa neišnyko, o nesantaika šeimoje kartojosi.

    Paskutinį kartą Henrikas Jaunasis karalius prieš tėvą sukilo 1183 metais, įsiveržęs į Ričardo valdomą Akvitaniją. Ten jis susirgo dizenterija ir mirė 1183 metų birželio 11 dieną, nespėjęs tapti savarankišku valdovu.

    Kadangi jis mirė nevaldęs savarankiškai, oficialiuose Anglijos monarchų sąrašuose jo vardas paprastai neminimas su karališku numeriu. Po Henriko II mirties 1189 metais sostas atiteko Ričardui Liūtaširdžiui, o Henriko Jaunojo karaliaus istorija liko kaip pamoka, kuo gali baigtis karūna be valdžios.

  • 13-metis sukūrė pasyvų saulės sekiklį už 25 dolerius: galia išaugo apie 20 proc.

    13-metis moksleivis iš JAV, pavargęs nuo kasdienės pareigos rankomis reguliuoti saulės energija maitinamas dekoracijas, sugalvojo sprendimą – pigų, pasyvų saulės sekiklį, kuriam nereikia elektros.

    Kaip pasakojama CBS Boston, Jasonas Changas sukūrė prototipą, kainavusį mažiau nei 25 dolerius, o bandymuose lauke jis, palyginti su nejudančiu saulės moduliu, leido pasiekti maždaug 20 proc. didesnę įtampą.

    Idėja kilo iš labai praktiškos bėdos: šeima turėjo saulės baterijomis maitinamas kalėdines dekoracijas, kurias reikėdavo pakreipti taip, kad jos visą dieną būtų nukreiptos į saulę. Šaltu oru tai tapo varginančia rutina.

    Per maždaug metus namų kiemo eksperimentas virto projektu, atnešusiu nacionalinį įvertinimą – moksleivis gavo „National STEM Champion“ titulą ir kvietimą pristatyti darbą Vašingtone.

    Kodėl fiksuoti moduliai praranda dalį energijos

    Dauguma buitinių ar nuo tinklo nepriklausomų saulės modulių montuojami fiksuotu kampu – pasirenkama palankiausia kryptis, ir tuo viskas dažniausiai baigiasi. Tačiau saulė dieną juda nuo rytų į vakarus, todėl idealiai statmenai į modulį šviesa krinta tik palyginti trumpą laiką.

    Ryte ir vėlyvą popietę spinduliai modulį pasiekia statesniu kampu, todėl dalis potencialios energijos taip ir lieka neišnaudota. Dideliuose saulės parkuose ši problema sprendžiama motorizuotais sekikliais, bet jie brangūs, turi judančių dalių ir patys naudoja dalį pagaminamos elektros.

    Veikimo principas: vanduo, gravitacija ir „sūpynės“

    J. Chango sprendimas – be variklių ir jutiklių. Jis saulės modulį pritvirtino prie subalansuoto rėmo, panašaus į sūpynes, o judesį užtikrina kruopščiai sureguliuota vandens lašėjimo sistema.

    Dienos pradžioje vartotojas ištraukia kamštį iš viršutinio vandens rezervuaro. Vanduo po truputį laša į vienoje pusėje pakabintą indą, šis pildosi, didėja svoris ir rėmas pamažu pasvyra, taip keisdamas modulio kryptį ir sekdamas saulės „arką“ danguje.

    „Viskas, ką reikia padaryti, – ištraukti kamštį, ir vanduo pradeda tekėti“, – aiškino J. Changas. „Laikui bėgant jis pamažu pripildo kibirą, o modulis po truputį juda pagal saulę.“

    Pasak moksleivio, sudėtingiausia dalis buvo tikslus skysčio srauto valdymas: jei lašėjimas per greitas ar per lėtas, modulis judėtų netolygiai. Dėl to suderinimui prireikė daug bandymų ir klaidų.

    Kur tai galėtų praversti ir kokia kliūtis laukia žiemą

    Bandyme, kai šalia buvo pastatytas įprastas stacionarus modulis, judantis prototipas per bandymo laiką sugeneravo apie 20 proc. didesnę įtampą. Nors tai dar tik prototipas, idėjos esmė – labai geras kainos ir rezultato santykis, ypač kai nereikia jokios papildomos elektros.

    J. Chango teigimu, tokia sistema teoriškai galėtų būti naudinga ten, kur kiekvienas papildomas energijos procentas svarbus – pavyzdžiui, vietovėse, kurios labiau remiasi pavieniais saulės moduliais apšvietimui ar įrenginiams įkrauti. Vis dėlto jis pabrėžia ir ribojimą: mechanizmas naudoja vandenį, todėl šaltis ir užšalimas sustabdo veikimą.

    Moksleivis jau dirba ties nauja versija, kuri galėtų veikti ir esant minusinei temperatūrai, o projektą netrukus pristatys Nacionaliniame STEM festivalyje Vašingtone.

    „Tikiuosi, kad mano projektas gali padėti žmonėms visame pasaulyje gauti daugiau elektros“, – sakė J. Changas, pridurdamas, kad dėl mažos kainos tokį sprendimą būtų galima pagaminti įvairiose vietose.

  • Urologas perspėja: vandens negeriant ryte gali didėti inkstų akmenų rizika

    Jei ryto rutinoje praleidžiate stiklinę vandens, galite nepastebimai didinti inkstų akmenų riziką. Urologai pabrėžia, kad vienas paprasčiausių įpročių, galinčių padėti mažinti šią riziką, yra pradėti dieną nuo vandens.

    Apie tai rašo sveikatos ir mitybos portalas „EatingWell“, kalbinęs urologus. Jų teigimu, vanduo ryte padeda papildyti skysčių atsargas po nakties ir „atskiesti“ šlapimą.

    Mechanizmas gana paprastas: kai organizmui trūksta skysčių, jis stengiasi juos taupyti, todėl šlapimo išsiskiria mažiau. Dėl to šlapimas tampa labiau koncentruotas, o įvairios medžiagos jame lengviau sudaro kristalus, iš kurių gali formuotis inkstų akmenys.

    Specialistai pabrėžia, kad vien tik ryto stiklinės neužtenka – svarbu pakankamai gerti visą dieną. Vis dėlto rytinis vanduo gali tapti patogiu startu nuoseklesnei hidratacijai.

    Kodėl ryte svarbu nepamiršti vandens

    Urologai atkreipia dėmesį, kad po nakties organizmas natūraliai būna labiau dehidratuotas, nes kelias valandas nevartojami skysčiai. Jei ir dieną skysčių geriama per mažai, šlapime didėja medžiagų, siejamų su akmenų susidarymu, koncentracija.

    Įvardijama, kad tarp tokių medžiagų gali būti kalcis, oksalatas ir šlapimo rūgštis. Kai jų koncentracija didesnė, didėja tikimybė, kad jos ims kristalizuotis ir ilgainiui susiformuos akmenys.

    Ryte išgertas vanduo padeda pradėti skysčių „atkūrimą“ po nakties. Tačiau esminis principas išlieka tas pats – skysčius verta paskirstyti per visą dieną, o ne „atsigriebti“ vienu kartu.

    Kiti ryto įpročiai, galintys padėti inkstams

    Be vandens, urologai išskiria ir pusryčių pasirinkimus, kurie gali turėti reikšmės inkstų akmenų rizikai. Vienas jų – per didelis druskos kiekis: sūri mityba gali didinti su šlapimu pašalinamo kalcio kiekį, o tai siejama su kalcio pagrindo akmenų rizika.

    Dar vienas paprastas žingsnis – ryte įtraukti daugiau vandeningų vaisių ir daržovių, kurie prisideda prie bendro skysčių kiekio. Vis dėlto pabrėžiama, kad tokie produktai nepakeičia įpročio reguliariai gerti vandenį.

    Taip pat atkreipiamas dėmesys į kalcį maiste: pakankamas jo kiekis gali mažinti oksalato įsisavinimą virškinamajame trakte, todėl mažiau jo patenka į šlapimą. Kaip pavyzdžiai minimi jogurtas, varškė, pienas ar kalciu papildytos augalinės alternatyvos.

    Specialistai priduria, kad skysčių poreikis gali skirtis priklausomai nuo žmogaus, ypač jei inkstų akmenų jau yra buvę. Tokiais atvejais verta individualiai pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.