CP v2

Blog

  • Islandijos referendumas dėl ES derybų: signalas Europai ir naujas argumentas JAV dėl Grenlandijos

    Islandijoje įvykęs referendumas dėl derybų su Europos Sąjunga atnaujinimo baigėsi skeptikų pergale: 52,8 proc. rinkėjų pasisakė prieš, o 47,2 proc. pritarė derybų grąžinimui į darbotvarkę. Toks rezultatas sustabdė planus dėl gilesnės integracijos su ES ir vėl iškėlė klausimą, kokį vaidmenį šalis nori matyti Europoje ir NATO architektūroje.

    Švedijos leidinyje „Dagens Nyheter“ publikuotoje analizėje pabrėžiama, kad balsavimo baigtis yra nemalonus signalas Briuseliui. Pasak komentaro autorės, nesėkmingas bandymas grąžinti Islandiją į plėtros diskusiją rodo, jog ES patrauklumas Šiaurės Atlanto regione nėra savaime suprantamas, o geopolitinė konkurencija šiame flanke auga.

    Arkties geopolitika vėl centre

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad Islandijos sprendimas gali būti interpretuojamas ne tik kaip vidaus politikos, bet ir kaip platesnių regiono nuotaikų indikatorius. Pastaraisiais metais Arktis tampa strategiškai svarbesnė dėl laivybos kelių, išteklių, ryšių infrastruktūros ir karinio saugumo, todėl kiekvienas politinis poslinkis Šiaurėje vertinamas per didžiųjų galių konkurencijos prizmę.

    „Tai gali paskatinti Baltuosius rūmus dar aktyviau ieškoti argumentų, kodėl verta stiprinti spaudimą Grenlandijai atsiskirti nuo Danijos Karalystės“, – rašoma „Dagens Nyheter“ komentare.

    Islandijos pasirinkimo kaina ir alternatyvos

    Referendumo rezultatas reiškia, kad Islandijos Vyriausybei teks spręsti dalį klausimų savarankiškai, be ES politinio rėmo, įskaitant ekonominio stabilumo ir konkurencingumo problemas. Šalies ekonomika istoriškai jautri išorės šokams, o vidaus diskusijose nuolat grįžta temos apie valiutos stabilumą, investicijų aplinką ir priklausomybę nuo kelių pagrindinių sektorių.

    Saugumo srityje Islandija neturi savo kariuomenės, todėl remiasi NATO ir dvišaliu gynybos bendradarbiavimu su JAV. Augant įtampoms Arkties regione, ši priklausomybė įgauna papildomą svorį, o bet koks ES krypties silpnėjimas gali būti suprastas kaip dar didesnis pasitikėjimas transatlantiniu saugumo modeliu.

    Tuo pat metu ES plėtros ir įtakos klausimai išlieka jautrūs pačiai Bendrijai: Islandija dažnai minima kaip valstybė su brandžia demokratine sistema ir aukštais institucijų standartais, todėl jos dvejonės dėl narystės derybų kai kam tampa platesnės Europos konkurencingumo ir patrauklumo diskusijos dalimi.

  • Energetikos įmonėms siūloma daugiau galių: baudos už duomenis ir galimybė atjungti gamintojus

    Lenkijoje svarstoma Energetikos įstatymo pataisų paketas, kuris iš esmės sustiprintų tinklų operatorių galimybes drausminti elektros gamintojus ir kitus rinkos dalyvius. Projekte numatytos piniginės baudos už neteisingų duomenų teikimą ar jų klastojimą, o kraštutiniais atvejais būtų leidžiama laikinai atjungti įrenginius nuo tinklo iki 24 valandų.

    Pokyčiai siejami su artėjančiu Centralinio energijos rinkos informacijos sistemos CSIRE startu, kuris turėtų suvienodinti duomenų mainus, atsiskaitymą ir rinkos procesų apskaitą. Tikslas yra sumažinti situacijų, kai operatoriai realiu laiku neturi patikimų duomenų apie gamybos planus ir faktinę generaciją, ypač kai tinkle daugėja išskaidytų, mažos galios įrenginių.

    Baudos ir 24 valandų atjungimas

    Pataisų esmė yra griežtesnė atsakomybė už pareigų nevykdymą: už balansavimo duomenų nepateikimą, neteisingą deklaravimą ar nurodymų ignoravimą būtų taikomos finansinės sankcijos. Kartu atsirastų galimybė operatoriui laikinai atjungti gamybos šaltinį, jei šis sistemingai neperduotų darbo grafiko arba nereaguotų į tinklo valdymo nurodymus.

    Šie instrumentai skirti spręsti praktinę problemą: augant atsinaujinančių išteklių elektrinių ir kaupimo įrenginių skaičiui, tinklo valdymas tampa sudėtingesnis, o prognozių paklaidos tiesiogiai veikia sistemos balansą. Operatoriams kritiškai svarbu žinoti, kiek ir kada bus pagaminta ar suvartota, kad būtų galima išlaikyti įtampos parametrus ir užtikrinti stabilų tiekimą.

    Operatoriai pritaria, bet prašo aiškių ribų

    Didžiausios skirstomųjų tinklų įmonės, tarp jų Tauron, PGE ir Energa, viešai vertina, kad rinkos drausminimas yra reikalingas. Jų argumentas paprastas: jau dabar dalis gamintojų ne visuomet pateikia grafikus pilnai arba daro tai nepakankamai patikimai, o tai apsunkina balansavimą ir avarinių situacijų prevenciją.

    Vis dėlto operatoriai nenori atsidurti situacijoje, kai jiems praktiškai tenka policininko vaidmuo be aiškių taisyklių. Įmonės pabrėžia, kad sankcijos turėtų būti taikomos proporcingai ir tik tiksliai apibrėžtais atvejais, o sprendimų logika turi būti vienoda visiems rinkos dalyviams, kad nekiltų ginčų dėl piktnaudžiavimo ar nevienodo traktavimo.

    „Reikalingi instrumentai, leidžiantys reaguoti į šiurkščius informacinių pareigų pažeidimus, tačiau jų taikymo kriterijai turi būti aiškūs“, – teigė vienos iš įmonių atstovai.

    CSIRE ir skaitmenizacijos kaina

    CSIRE diegimas reiškia, kad didelė dalis rinkos procesų persikelia į centralizuotą duomenų mainų ir atsiskaitymo aplinką, todėl išauga reikalavimai IT integracijai, duomenų kokybei ir operatyviam apsikeitimui informacija. Projekte numatoma, kad kai kurios atsakomybės ir techniniai įsipareigojimai, įskaitant pasirengimą sisteminiams sutrikimams ir alternatyvų duomenų perdavimą, pirmiausia guls ant skirstomųjų tinklų operatorių pečių.

    Tuo pat metu numatomi pereinamieji laikotarpiai daliai rinkos dalyvių, kad jie spėtų integruoti savo sistemas ir procesus. Operatoriai deklaruoja vykdantys pasirengimo darbus, tačiau praktinis sistemos startas parodys, ar centralizuotas duomenų modelis veiks sklandžiai ir ar naujos sankcijų priemonės bus taikomos tik kaip paskutinė išeitis, o ne kaip kasdienė rinkos valdymo priemonė.

  • Kinijos importas vis labiau didina ES deficitą: į Lenkiją 2,5 karto daugiau automobilių

    Pirmąjį 2026 metų pusmetį Europos Sąjungos prekybos su Kinija deficitas pasiekė rekordinį lygį ir, remiantis Lenkijos ekonomikos instituto duomenimis, išaugo daugiau kaip 9 proc. iki 196 mlrd. eurų. Auganti priklausomybė nuo Kinijos aiškiai matoma ir Lenkijos prekybos srautuose, kur importas plečiasi sparčiau nei eksporto galimybės.

    Didžiausią įtaką šiam disbalansui daro automobilių pramonė ir su ja susijusios tiekimo grandinės. Skaičiuojama, kad maždaug trečdalį ES deficito sudaro automobiliai ir elektrinių transporto priemonių akumuliatoriai, o šių prekių importas per metus reikšmingai šoktelėjo.

    Lenkijos rinkoje tendencija dar ryškesnė: iš Kinijos importuojamų automobilių, ypač elektrinių, srautai per metus išaugo 2,5 karto, palyginti su 2025 metais. Tai atspindi ir platesnį poslinkį Europos rinkoje, kur Kinijos gamintojai agresyviau konkuruoja kaina, technologijų komplektacija ir gamybos mastu.

    Be automobilių, į Lenkiją masiškai keliauja ir kiniška elektronika bei duomenų apdorojimo įranga, o energetikos technologijų segmente svarbią dalį sudaro saulės elektrinių komponentai, šilumos siurbliai, oro kondicionavimo įranga ir kiti sprendimai. Tokios prekės yra paklausios dėl energijos kainų jautrumo ir spartėjančių energinio efektyvumo investicijų, todėl importo augimas tampa struktūriniu, o ne trumpalaikiu reiškiniu.

    ES institucijos pastaraisiais metais ieško būdų mažinti priklausomybę nuo Kinijos, stiprinti ekonominį saugumą ir atsparumą tiekimo grandinėms, tačiau importo dinamika rodo, kad greitų sprendimų nėra. Situaciją komplikuoja ir geopolitinis fonas: didėjant įtampai tarp JAV ir Kinijos, vis daugiau dėmesio skiriama prekių kilmei, tiekimo maršrutams ir tarpinėms grandims Europoje.

    Šiame kontekste diskusijos apie muitus, kilmės taisykles ir subsidijuojamos produkcijos konkurencinį pranašumą tampa ne vien ekonominės, bet ir politinės darbotvarkės dalimi. Verslui tai reiškia didesnę riziką dėl galimų reguliavimo pokyčių, o vartotojams ir įmonėms trumpuoju laikotarpiu importas dažnai išlieka patrauklus dėl kainos ir greito prieinamumo.

  • Indija siekia energetinės savarankiškumo: milijardai angliai, naftai, dujoms ir kritiniams metalams

    Indija spartina planus mažinti priklausomybę nuo importuojamos naftos ir dujų, kartu didindama anglies gavybą ir kurdama kritinių mineralų tiekimo grandines. Naujojo Delio tikslas – užsitikrinti pigią ir stabilią energiją augančiai ekonomikai, pramonei ir DI infrastruktūrai, net jei tai reiškia lėtesnę dekarbonizacijos kryptį.

    Vienas ryškiausių žingsnių – jūrinės žvalgybos ir giliavandenių gręžinių skatinimo programa „Samudra Manthan“, patvirtinta 2026 metų liepos 31 dieną. Joje numatyta iki 2030–2031 finansinių metų skirti apie 8,1 mlrd. eurų, o valstybė įsipareigotų kompensuoti iki 50 proc. giliavandenio gręžinio kaštų ir finansuoti dalį seismikos bei bendros infrastruktūros.

    Programos geografinis dėmesys krypsta į Bengalijos įlanką, Andamanų jūrą ir Arabijos jūrą, taip pat į anksčiau dėl saugumo ribotas zonas išskirtinėje ekonominėje zonoje. Vyriausybė siekia išžvalgyti daugiau nei 600 mln. tonų naftos ekvivalento išteklių ir padidinti šalies angliavandenilių išteklių bazę nuo maždaug 1,6 iki 2,2 mlrd. tonų naftos ekvivalento.

    Importo priklausomybė išlieka

    Net ir sėkminga žvalgyba Indijai nereiškia greitos energetinės nepriklausomybės. Toks papildomas išteklių kiekis, vertinant dabartinį vartojimą, būtų reikšmingas, tačiau labiau mažintų importo augimo tempą, o ne pakeistų importą vietine gavyba.

    Svarbu ir tai, kad kalbama apie geologinius išteklius, o ne garantuotai išgaunamas atsargas: dalis telkinių gali pasirodyti techniškai sudėtingi ar ekonomiškai nepatrauklūs, ypač giliavandenėje gavyboje. Be to, nuo žvalgybos iki komercinės gavybos dažnai praeina daug metų, todėl efektas artimiausiu laikotarpiu būtų ribotas.

    Šis kursas kyla ir iš realybės: Indija didelę dalį naftos poreikio tenkina importu, o dalį gamtinių dujų taip pat atsiveža iš užsienio. Geopolitiniai sukrėtimai Artimuosiuose Rytuose ir kainų svyravimai skatina vyriausybę stiprinti tiekimo atsparumą ir derėtis dėl palankesnių importo sąlygų.

    Anglis – prioritetas trumpuoju laikotarpiu

    Lygiagrečiai Indija ambicingai didina anglies sektoriaus planus, nes anglis tebėra kertinė elektros gamybos atrama. Augantis elektros poreikis siejamas su urbanizacija, pramonės plėtra, didėjančiu vėsinimo naudojimu ir sparčiai augančiais duomenų centrų pajėgumais.

    Valdžios planuose – didinti anglies gavybą iki maždaug 1,15 mlrd. tonų 2025–2026 finansiniais metais ir iki 1,5 mlrd. tonų iki 2030 metų. Dalis naujų projektų koncentruojasi tokiose valstijose kaip Jharkhand ir Odisha, kur yra dideli telkiniai ir išvystyta kasybos infrastruktūra.

    Vis dėlto rinkoje stiprėja rizika, kad dalis investicijų gali tapti ekonomiškai abejotinos, jei atsinaujinančios energetikos, tinklų ir kaupimo technologijų plėtra paspartės. Privačiam kapitalui tai reiškia didesnę „įstrigusio turto“ tikimybę, kai projektai nebesugeneruoja planuotos grąžos.

    Kritiniai mineralai ir perdirbimas

    Trečias strategijos ramstis – kritinių mineralų politika, apimanti ne tik vietinę žvalgybą, bet ir užsienio aktyvų paiešką. Indijos planuose – didinti žaliavų, reikalingų baterijoms, elektronikai ir pramonei, prieinamumą, kartu stiprinant perdirbimą ir perdirbto metalo naudojimą.

    Nacionalinė misija kritiniams ištekliams, numatyta iki 2030–2031 finansinių metų, apima finansavimą iš centrinio biudžeto ir valstybinių įmonių investicijas, taip pat tikslus plėsti žvalgybos projektus bei kurti atsargas. Praktikoje Indija siekia derinti vietinius projektus su tarptautinėmis partnerystėmis ir dalyvavimu telkiniuose užsienyje, kad tiekimo grandinės būtų labiau diversifikuotos.

    Realybėje svarbiausias iššūkis išlieka atotrūkis tarp skelbiamų planų ir realių, iki gavybos stadijos ateinančių projektų. Dalis koncesijų suteikiamos ankstyvoje tyrimų stadijoje, todėl nuo licencijos iki veikiančios kasyklos kelias gali būti ilgas ir ne visada sėkmingas.

    Indijos pasirinktas modelis rodo kryptį į stipresnį valstybės vaidmenį: valdžia perima dalį rizikos, centralizuoja taisykles ir skatina investicijas strateginėse žaliavose. Ši strategija gali didinti tiekimo saugumą, tačiau kartu kelia klausimų dėl ilgalaikio suderinamumo su klimato tikslais ir dėl to, ar visi šiandien planuojami projektai bus paklausūs jiems pradėjus veikti.

  • Islandija referendume atmetė stojimo derybas: ką Briuselis sako apie „artimą partnerę“?

    Islandija referendume atmetė stojimo derybas: ką Briuselis sako apie „artimą partnerę“?

    Europos Komisija santūriai sureagavo į Islandijos referendumo rezultatą, kuriuo rinkėjai nepritarė stojimo į Europos Sąjungą derybų atnaujinimui. Briuselis pabrėžė gerbiantis demokratinį sprendimą ir patikino, kad Islandija išlieka artima ES partnerė.

    Galutiniai balsavimo skaičiai parodė, kad sprendimas buvo itin apylygus: 52,8 proc. pasisakė prieš derybų atnaujinimą, 47,2 proc. pritarė. Toks nedidelis skirtumas rodo, kad visuomenėje išlieka ryški nuomonių takoskyra dėl šalies santykio su ES.

    „Europos Komisija atsižvelgia į Islandijos referendumo baigtį ir gerbia Islandijos žmonių pasirinkimą. Islandija išlieka artima Europos Sąjungos partnerė“, – sakė Europos Komisijos atstovas spaudai.

    Europos Vadovų Tarybos pirmininkas António Costa taip pat akcentavo ryšio tęstinumą, po apsikeitimo žinutėmis su Islandijos ministre pirmininke Kristrún Frostadóttir. Pasak jo atstovo, abu lyderiai išreiškė norą toliau stiprinti ES ir Islandijos bendradarbiavimą, nepaisant referendumo baigties.

    „Prezidentas Costa pabrėžė, kad ES visiškai gerbia demokratinį Islandijos žmonių pasirinkimą. Islandija išlieka viena artimiausių ir patikimiausių ES partnerių“, – teigiama Europos Vadovų Tarybos atstovo komentare.

    Pati Frostadóttir dar iki balsavimo buvo pareiškusi, kad jei rinkėjai pasakys „ne“, ji šį klausimą atidės bent iki kadencijos pabaigos. Visgi po rezultatų ji pripažino, kad beveik pusė visuomenės tikėjosi kito sprendimo, todėl politinis ir visuomeninis dialogas dėl Europos krypties neišnyks.

    Islandija daugelį metų yra glaudžiai integruota į Europos ekonominę erdvę ir turi plačią prieigą prie bendrosios rinkos, nors nėra ES narė. Tokia padėtis leidžia šaliai dalyvauti didelėje dalyje ES vidaus rinkos taisyklių sistemos, tačiau kartu išlaikyti daugiau nacionalinio savarankiškumo jautriausiose srityse.

    Būtent žuvininkystė ir žemės ūkis ilgą laiką laikomi sudėtingiausiais klausimais, kai kalbama apie galimą stojimą. Islandija nėra įtraukta į ES bendrą žuvininkystės ir bendrą žemės ūkio politiką, o šios sritys tradiciškai kelia daugiausia politinių aistrų ir derybinių rizikų.

    Istoriškai stojimo procesas buvo sustabdytas 2013 metais, kai derybos faktiškai įšalo, o vėliau politinė valia grįžti prie jų šalyje ne kartą keitėsi. Šį kartą referendumas turėjo atsakyti, ar verta iš naujo atverti duris deryboms, tačiau dauguma pasirinko status quo.

    Sprendimas svarbus ir platesniame ES plėtros kontekste, kuris po Rusijos karo prieš Ukrainą vėl tapo vienu ryškiausių Europos darbotvarkės klausimų. Briuselis siekia išlaikyti patikimą plėtros perspektyvą valstybėms kandidatėms ir kartu ieško būdų, kaip suteikti joms apčiuopiamų naudų dar iki formalaus įstojimo.

    Šiuo metu pažangiausiai iš kandidatų į priekį juda Juodkalnija, kuri jau laikinai uždarė 18 iš 33 derybinių skyrių. ES viduje vis dažniau diskutuojama apie etapinės integracijos modelį, kai kai kurios programos ar priemonės kandidatėms atsiveria anksčiau, kad plėtros pažadai nevirstų vien politiniais pareiškimais.

    Islandijos referendumo baigtis gali sumažinti argumentų tiems, kurie tikėjosi matyti greitą ir „lengvesnį“ plėtros pavyzdį, galintį sustiprinti visuomenės pasitikėjimą plėtra. Tačiau Briuselis kol kas siunčia aiškų signalą: net ir be narystės derybų Islandija ES akyse išlieka strategiškai svarbi ir itin artima partnerė.

  • Islandija referendume atmetė derybų dėl narystės ES atnaujinimą: šalis pasidalijo pusiau

    Islandija referendume atmetė derybų dėl narystės ES atnaujinimą: šalis pasidalijo pusiau

    Islandijoje po referendumo dėl derybų su Europos Sąjunga atnaujinimo nuotaikos išsiskyrė: dalis visuomenės kalbėjo apie palengvėjimą, kiti neslėpė nusivylimo. Balsavimas vyko šeštadienį, o rezultatai paaiškėjo sekmadienį, kai buvo suskaičiuoti balsai.

    Viešosios transliacijos kanalo RÚV duomenimis, 52,8 proc. rinkėjų pasisakė prieš derybų dėl galimos narystės ES atnaujinimą, o 47,2 proc. pritarė idėjai grįžti prie stojimo proceso. Tai reiškia, kad sprendimą lėmė palyginti nedidelė persvara, o diskusija visuomenėje, kaip teigiama, buvo įkaitusi.

    Reikjavike, kur rinkimų naktį būriavosi tiek derybų šalininkai, tiek priešininkai, balsų skaičiavimas buvo sutiktas skirtingai. Vieni referendumą vertino kaip signalą išlaikyti kuo daugiau savarankiškumo, kiti akcentavo, kad ryšys su ES galėtų suteikti daugiau stabilumo ir politinio svorio.

    „Diskusija buvo gana agresyvi. Dabar tikiuosi, kad skirtingos stovyklos ras būdą sustiprinti mūsų bendruomenę Islandijoje, išnaudodamos savo metodus ir ryšius su Europa, Amerika bei Azija“, – sakė dvasininkas Skuli Olafsson Skuli.

    „Man sunku suvokti, kad tai yra ne. Atrodo, tarsi dar nepatikėčiau rezultatu“, – sakė menininkė Anna Maria Bogadottir.

    Centro kairės premjerė Kristrún Frostadóttir sekmadienį pareiškė gerbsianti referendumo baigtį ir pabrėžė aukštą rinkėjų aktyvumą. Pasak jos, rezultatas rodo aiškų visuomenės susiskaldymą, todėl politiniams sprendimams reikės tvirto mandato ir atsargumo, kad klausimas dar labiau neskaldytų šalies.

    „Akivaizdu, kad beveik pusė šalies norėjo tęsti derybas, bet daugiau nei pusė to nenorėjo. Mes gerbsime šį rezultatą“, – sakė Kristrún Frostadóttir.

    Referendumo baigtį komentavo ir buvęs Islandijos prezidentas Ólafur Ragnar Grímsson, rėmęs stovyklą prieš derybų atnaujinimą. Jo vertinimu, tai yra aiškus visuomenės sprendimas, kurį politikai privalo priimti kaip mandatą tolimesnei krypčiai.

    Šis balsavimas sulaukė atgarsio ir už Islandijos ribų. Kai kurie dešiniųjų pažiūrų politikai Jungtinėje Karalystėje bei Prancūzijoje viešai pasveikino rezultatą, pabrėždami nacionalinio suverenumo argumentą ir skeptišką požiūrį į didesnę Europos integraciją.

    Europos Komisija pateikė trumpą reakciją, nurodydama, kad atsižvelgia į referendumo rezultatą ir gerbia Islandijos žmonių pasirinkimą. Tai reiškia, kad iniciatyva dėl derybų atnaujinimo artimiausiu metu, tikėtina, nebus grąžinta į ES darbotvarkę be aiškaus politinio sprendimo pačioje Islandijoje.

    Istoriškai Islandija dėl narystės ES kreipėsi 2009 metais, po 2008 metų finansų krizės, kai šalies ekonomika patyrė didelį smūgį. Europos Komisija 2010 metais pateikė palankią nuomonę, tačiau vėliau, pasikeitus valdžiai, euroskeptiškai nusiteikusi vyriausybė 2013 metais derybas sustabdė.

    Nors šis referendumas formaliai buvo apie derybų atnaujinimą, platesnis klausimas išliko tas pats: kiek glaudžiai Islandija turėtų sieti savo ateitį su ES. Rezultatai rodo, kad tema greitai niekur nedings, nes beveik pusė rinkėjų pasirinko priešingą kryptį, o tai politikams signalizuoja apie ilgalaikį visuomenės lūkestį grįžti prie diskusijos kitu laiku.

  • Į „James Bond“ vaidmenį veržiasi Jackas Bartonas: kodėl kino studijos renkasi mažiau žinomą aktorių

    Į „James Bond“ vaidmenį veržiasi Jackas Bartonas: kodėl kino studijos renkasi mažiau žinomą aktorių

    Kino gerbėjų diskusijos apie tai, kas taps naujuoju Jamesu Bondu, įgauna pagreitį: tarp dažniausiai minimų pavardžių vis dažniau iškyla Jackas Bartonas. Britų aktorius iki šiol buvo mažiau matomas plačiajai auditorijai, tačiau, remiantis žiniasklaidos pranešimais, jis pastaruoju metu laikomas vienu realiausių kandidatų.

    Skelbiama, kad atrankos procesas pereina į intensyvesnį etapą, o rudenį laukiama papildomų kamerinių bandymų. Greta Bartono viešojoje erdvėje minimi ir kiti britų bei tarptautiniai aktoriai, tačiau būtent mažesnio žinomumo kandidato idėja, kaip teigiama, atitinka pačios franšizės logiką.

    Kas yra Jackas Bartonas

    Jackui Bartonui yra 31 metai, jis mokėsi Oxfordo dramos mokykloje ir yra sukaupęs palyginti nedidelę, bet įvairią filmografiją. Vienas labiausiai atpažįstamų jo darbų televizijoje yra vaidmuo seriale „Heartstopper“, kuriame jis suvaidino vieno pagrindinių herojų brolį.

    Kine Bartonas pasirodė ir Yorgoso Lanthimoso filme „Poor Things“, nors jo vaidmuo jame buvo epizodinis. Vis dėlto tokie projektai dažnai tampa svarbiu „vizitiniu“ tašku atrankose, nes leidžia įvertinti aktorių didelio biudžeto filmavimo aikštelėje.

    Papildomo dėmesio Bartonas sulaukė ir dėl dalyvavimo seriale „SAS: Rogue Heroes“, kurio scenarijų rašė Stevenas Knightas. Būtent Knightas siejamas su naujojo Bondo filmo scenarijaus darbais, todėl šis sutapimas rinkoje vertinamas kaip galimas pranašumas.

    Kodėl studijos dažnai renkasi „neatrastą“ Bondą

    Jamesas Bondas tradiciškai yra vaidmuo, kuris aktorių ne tik papildo, bet ir iš esmės perkuria jo karjerą. Istorija rodo, kad franšizė dažnai pasitikėdavo aktoriais, kurie iki tol nebuvo didžiausios Holivudo žvaigždės, o po premjerų tapdavo pasaulinio masto vardais.

    Tokia strategija patogi ir finansiniu požiūriu: mažiau žinomas aktorius paprastai turi mažesnius atlygio lūkesčius, o sutartis keliems filmams leidžia studijai planuoti ilgą laikotarpį. Be to, kuo mažiau publika žino apie aktoriaus asmeninį gyvenimą ir ankstesnius ryškius vaidmenis, tuo lengviau jam „prilipdyti“ naują, ikoninio šnipo tapatybę.

    „Svarbiausia, kad Bondas išliktų mįslingas: jei apie aktorių žinome per daug, dalis iliuzijos dingsta“, – yra sakiusi ilgametė aktorių atrankos specialistė Debbie McWilliams, anksčiau dirbusi su franšize.

    Kas žinoma apie „Bond 26“

    Naująjį filmą, dažnai vadinamą „Bond 26“, turėtų režisuoti Denis Villeneuve, o scenarijų rengia Stevenas Knightas. Toks kūrybinis tandemas kelia lūkesčius, kad naujasis etapas bus vizualiai ambicingas ir tonaliai kitoks, nei žiūrovai buvo įpratę ankstesnėje Danielio Craigo eroje.

    Prodiuserė Amy Pascal yra sakiusi, kad sprendimas dėl naujojo aktoriaus gali paaiškėti metų pabaigoje, pabrėždama, jog atranka vyksta metodiškai. Jei planai nesikeis, filmavimo darbai galėtų prasidėti 2027 metais, o premjera būtų numatoma 2028 metais.

    Kol kas oficialaus patvirtinimo, kas vilkės smokingą ir perims 007 numerį, nėra, todėl Jacko Bartono statusas išlieka ne daugiau nei rimtai aptarinėjama galimybė. Vis dėlto faktas, kad būtent „tylesnis“ kandidatas vis dažniau vadinamas favoritu, rodo aiškią kryptį, kurios franšizė laikėsi ne kartą.

  • Indija ir Uzbekistanas kelia kartelę: siekia 4,29 mlrd. eurų prekybos ir tęs urano tiekimą

    Indija ir Uzbekistanas kelia kartelę: siekia 4,29 mlrd. eurų prekybos ir tęs urano tiekimą

    Indija ir Uzbekistanas per ministro pirmininko Narendros Modi valstybinį vizitą Taškente paskelbė pakėlę dvišalius santykius į visapusiškos strateginės partnerystės lygį. Kartu iškeltas tikslas iki 2030 metų prekybos apimtis padidinti iki 4,29 mlrd. eurų.

    Derybų darbotvarkėje dominavo prekyba, energetinis saugumas ir kritinės žaliavos, taip pat gynyba bei skaitmeninė infrastruktūra. Abi pusės pabrėžė, kad didesnis ekonominis ryšys turi remtis aiškiais įgyvendinimo mechanizmais, o ne vien deklaracijomis.

    Vienas svarbiausių signalų – artėjantis ilgalaikis urano tiekimo susitarimas, apie kurį pranešė Indijos Užsienio reikalų ministerija. Indija siekia stabilaus kuro šaltinio civilinei branduolinei energetikai, o Uzbekistanas mato galimybę įtvirtinti save kaip patikimą strateginių išteklių partnerį.

    Indija jau importuoja uraną iš Uzbekistano pagal 2019 metais pasirašytą sutartį, numatančią 1 100 metrinių tonų natūralaus urano koncentrato tiekimą iki 2026 metų. Indijos parlamentui pateiktoje informacijoje nurodyta, kad iki 2025 metų kovo pagal šį kontraktą jau buvo gauta 600 metrinių tonų.

    Importuojamas uranas naudojamas civiliniuose Indijos branduoliniuose reaktoriuose, kuriems taikomos Tarptautinės atominės energijos agentūros saugumo priemonės. Indija viešai deklaruoja planus iki 2047 metų branduolinės generacijos pajėgumus išplėsti iki 100 gigavatų, todėl ilgalaikės tiekimo grandinės tampa esminiu klausimu.

    Prekybos tikslas iki 2030 metų

    Uzbekistano prezidentas Šavkatas Mirzijojevas nurodė, kad dvišalė prekyba pernai augo 33 proc. ir pasiekė apie 1,12 mlrd. eurų. Dabar abi šalys nori šį skaičių beveik keturgubinti ir per artimiausius metus išspręsti rinkos prieigos bei logistikos kliūtis.

    Bendrame pareiškime akcentuojamas siekis mažinti netarifines prekybos kliūtis, gerinti rinkos prieigą ir stiprinti gamybos bei tiekimo grandinių ryšius. Tam numatyta steigti darbo grupę, kuri vertins investicijų barjerus ir aptars tolesnius žingsnius po galimybių studijos dėl lengvatinio prekybos susitarimo.

    Praktiškas rezultatas – susitarimas, kuris ateityje leistų Indijos keliautojams Uzbekistane atsiskaityti UPI palaikančiomis mokėjimų programėlėmis. Indijos pareigūnai nurodo, kad įgyvendinimas gali užtrukti maždaug metus, o tai reikštų didesnį patogumą turizmui ir smulkiajam verslui.

    Ne mažiau svarbus ir transporto klausimas: kalbėta apie multimodalinius maršrutus, galinčius sumažinti krovinių gabenimo kainą į jūros neturinčią Uzbekistaną. Tai ypač aktualu, kai pasaulinės tiekimo grandinės vis dažniau persitvarko, o šalys ieško alternatyvių koridorių.

    Gynyba, saugumas ir regioninės ambicijos

    Partnerystės įgyvendinimą prižiūrės naujas užsienio reikalų ministrų lygmens mechanizmas, o tarpvalstybinė komisija bus pakelta iki ministrų lygmens. Tokie instituciniai pakeitimai paprastai laikomi ženklu, kad šalys nori reguliaraus sprendimų priėmimo, o ne tik protokolinių susitikimų.

    Abi valstybės sutarė plėsti gynybos ir saugumo bendradarbiavimą, įžvelgdamos daugiau galimybių ir gynybos pramonėje. Indija ir Uzbekistanas jau rengia bendras karines pratybas „Dustlik“, o naujame etape akcentuojamas platesnis koordinavimas.

    Kovos su terorizmu tema išliko viena pagrindinių: abi pusės pakartojo nulinės tolerancijos principą ir paragino stiprinti žvalgybos, teisėsaugos bei kontrteroristinio bendradarbiavimo mainus. Regioniniame kontekste tai siejama ir su stabilumo užtikrinimu Centrinėje Azijoje.

    Švietimas ir žmonių ryšiai

    Šalys taip pat paskelbė apie švietimo ir kultūrinių ryšių plėtrą. Uzbekistane veikia keturi Indijos universitetai, o apie 16 000 Indijos studentų, daugiausia medicinos srityje, studijuoja šioje šalyje.

    Uzbekistano pusė pabrėžė 30 dienų bevizį režimą ir 14 savaitinių skrydžių, kurie sudaro prielaidas didesniems srautams. Taip pat patvirtinta turizmo bendradarbiavimo programa 2026–2028 metams.

    Vizito metu Narendra Modi buvo apdovanotas Oliy Darajali Do‘stlik ordinu, kuris įvardijamas kaip aukščiausias Uzbekistano įvertinimas užsienio šalių lyderiams. Tai buvo ketvirtasis jo vizitas Uzbekistane, kai šalys pažymėjo 15 metų strateginės partnerystės sukaktį.

    „Stipresnė Indijos ir Uzbekistano partnerystė bus galinga taikos, pažangos ir klestėjimo jėga Centrinėje Azijoje“, – sakė Narendra Modi.

  • Mokslininkų verdiktas: iš 30 maisto tikslų iki 2030 metų pasaulis pasieks tik vieną

    Mokslininkų verdiktas: iš 30 maisto tikslų iki 2030 metų pasaulis pasieks tik vieną

    Nauja tarptautinės Food Systems Countdown Initiative (FSCI) tyrėjų grupės analizė rodo niūrų vaizdą: iš 30 pasaulinių maisto sistemos tikslų, kuriems nustatyti aiškūs rodikliai, iki 2030 metų realiai pasiekiamas tik vienas. Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Food“ ir apima 197 šalių duomenis.

    Mokslininkai vertino 44 rodiklius, apimančius visą grandinę nuo gamybos iki vartojimo: gamtinių išteklių naudojimą, mitybos įpročius, maisto prieinamumą, tiekimo grandinių atsparumą ir valdymą. Iš 30 rodiklių su aiškiais globaliais tikslais tik vienas, jų vertinimu, juda pakankamu tempu.

    Vienintelis tikslas, kuris „telpa“ į grafiką

    Vienintelis tikslas, kuris, remiantis projekcijomis, gali būti pasiektas iki 2030 metų, susijęs su mobiliųjų telefonų abonentų skaičiumi. Šis rodiklis naudojamas kaip socialinio susietumo ir sistemų atsparumo pakaitinis matas, nes ryšys krizėse padeda greičiau gauti informaciją ir paslaugas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad jų metodas skiriasi nuo įprastų stebėsenos ataskaitų: vertinama ne tik kryptis, bet ir atstumas iki pasiekiamo etalono. Taip, anot autorių, aiškiau matyti, kiek realiai dar trūksta iki rezultatų, o ne vien tai, kad „pokyčiai vyksta“.

    „Šis vertinimas skiriasi tuo, kad jis ne tik parodo, ar šalys juda teisinga kryptimi, bet ir kiek toli jos dar yra nuo pasiekiamo etalono“, – sakė mitybos mokslininkė Bianca Carducci.

    Kur atotrūkis didžiausias

    Ataskaitoje nurodoma, kad 22 rodiklių atveju mažiau nei trečdalis šalių, pagal dabartines tendencijas, spės pasiekti taikomus tikslus ar etalonus iki 2030 metų. Tai reiškia, kad daugelyje sričių pasaulis juda per lėtai, o dalyje – netgi prastėjančia kryptimi.

    Vienas prasčiausiai atrodančių rodiklių – šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, susijusios su maisto sistemomis. Tyrėjai skaičiuoja, kad pasaulinis vidurkis nuo tikslo nutolęs daugiau nei 75 proc., o tai signalizuoja apie pernelyg lėtą žemės ūkio, logistikos ir vartojimo transformaciją.

    Kai kuriose srityse užfiksuota ne tik stagnacija, bet ir regresija: mažėjanti pilietinės visuomenės dalyvavimo dinamika, prastėjantys atskaitomybės rodikliai, augantis pesticidų naudojimas ir didėjančios itin stipriai apdoroto maisto apimtys. Šie veiksniai, pasak autorių, didina ilgalaikes rizikas sveikatai ir aplinkai.

    Kodėl valdymas tampa lemiamu veiksniu

    Ataskaitoje atskirai išskiriama valdymo rodiklių svarba, nes jie veikia kaip visos sistemos „įgalintojai“: nuo sprendimų priėmimo skaidrumo iki visuomenės įtraukimo. Be šių prielaidų, kiti tikslai, pavyzdžiui, mitybos gerinimas ar taršos mažinimas, įgyvendinami fragmentiškai.

    „Maisto sistemų transformacija yra bendra atsakomybė, o valdymo rodikliai yra įgalintojai, kurie atrakina pažangą visoje sistemoje“, – sakė Lawrence Haddad.

    Autoriai taip pat pažymi, kad ambicingi globalūs tikslai yra būtini, tačiau jie gali demotyvuoti, jei visuomenei ir politikos formuotojams atrodo nuolat nepasiekiami. Dėl to ataskaitoje greta globalių tikslų taikomi ir regioniniai bei pagal pajamų grupes sudaryti etalonai, leidžiantys matyti realistiškesnius palyginimus.

    Gerų naujienų vis dėlto yra: dalis rodiklių rodo teigiamą kryptį, o keliuose atvejuose bent trečdalis šalių juda taip, kad 2030 metų riba būtų įmanoma. Be to, pratęsus vertinimo horizontą iki 2050 metų, bendras vaizdas, mokslininkų teigimu, „pastebimai pagerėja“, nors kai kurie tikslai išlieka itin sudėtingi.

    Ataskaitos išvada aiški: norint sumažinti maisto nesaugumą, stiprinti atsparumą klimato ir ekonominiams sukrėtimams bei užtikrinti įperkamumą, reikalingas spartesnis pokytis. Priešingu atveju, kaip pabrėžia autoriai, pastangos gali tapti labiau deklaratyvios nei iš esmės keičiančios sistemą.

    „Atskaitomybė už maisto sistemų transformaciją reikalauja spartesnės pažangos, kitaip pastangos rizikuoja tapti imitacinės, o ne transformuojančios“, – sakė Mario Herrero.

  • Pamirštas vamzdynų palikimas jūroje: apleisti naftos vamzdžiai kasmet išberia tonas mikroplastiko

    Pamirštas vamzdynų palikimas jūroje: apleisti naftos vamzdžiai kasmet išberia tonas mikroplastiko

    Net ir praėjus dešimtmečiams po jūrinių naftos ir dujų projektų uždarymo, dugne palikti vamzdynai bei vadinamosios „virkštelės“ (žarnos ir kabeliai) ir toliau irta, o jų plastikinės dangos skyla į mikroplastiką. Naujas tyrimas rodo, kad ši tarša gali būti gerokai didesnė, nei iki šiol buvo vertinama.

    Skaičiuojama, kad vien Jungtinės Karalystės kontinentiniame šelfe apleista povandeninė infrastruktūra per metus gali išskirti maždaug 4,5–500 metrinių tonų mikroplastiko. Tyrėjų teigimu, net mažiausias scenarijus savo mastu prilygsta metiniams mikroplastiko srautams į Šiaurės jūrą iš kai kurių kitų gerai žinomų šaltinių.

    Kas tiksliai byra į jūrą?

    Tyrime daug dėmesio skiriama vamzdynų išorinei polimerinei apsaugai ir įvairioms plastiko sudedamosioms dalims, naudojamoms žarnose bei kabeliuose. Dalis senesnių vamzdynų buvo dengiami polimerais ir apsaugomi betono „čiužiniais“ ar svoriais, tačiau nemaža infrastruktūros dalis lieka tiesiogiai veikiama smėlio, srovių ir trinties.

    Mokslininkai analizavo realius pavyzdžius iš Šiaurės jūros, kurie buvo palikti dugne daugiau nei du dešimtmečius ir vėliau iškelti. Mikroskopiniai tyrimai parodė įtrūkimus, paviršiaus fragmentaciją ir medžiagos dilimą, o tai yra būtent tie procesai, dėl kurių plastikas ilgainiui virsta mikroplastiko dalelėmis.

    Kodėl šis šaltinis iki šiol buvo nuvertintas?

    Didelė dalis diskusijų apie mikroplastiką tradiciškai sukosi apie pakuotes, tekstilę, padangų dėvėjimąsi ar nuotekas, o povandeninė pramoninė infrastruktūra liko paraštėse. Tačiau jūroje paliktų vamzdynų tinklai yra milžiniško masto, o jų plastikinės dalys ar dangos sukurtos tarnauti ilgai, bet ne amžinai.

    Remiantis tyrėjų vertinimu, Jungtinės Karalystės kontinentiniame šelfe po eksploatacijos pabaigos jūrinėje aplinkoje potencialiai gali būti likę daugiau nei 120 000 metrinių tonų plastiko. Tai reiškia, kad net lėtas irimas, trunkantis dešimtmečius, gali tapti nuolatiniu, sunkiai pastebimu, bet reikšmingu taršos srautu.

    „Net ir geriausiu atveju didelių, dugne paliktų standžių vamzdynų irimas gali sukelti papildomos žalos jūrų gyvūnijai, greta žalos, kurią jau daro kitos plastiko šiukšlės“, – teigiama tyrime.

    Pasekmės ir ką tai reiškia ateičiai

    Mikroplastiko poveikis jūrų ekosistemoms siejamas su rizika, kad dalelės patenka į organizmus per mitybos grandinę, gali kauptis audiniuose ir pernešti priedus bei kitus teršalus. Be to, senos naftos ir dujų infrastruktūros palikimas siejamas ne vien su plastiku: kituose moksliniuose darbuose nurodoma, kad ilgainiui į aplinką gali migruoti ir kiti teršalai, įskaitant sunkiuosius metalus.

    Šie rezultatai stiprina argumentą, kad uždarant jūrinius projektus neužtenka sprendimo „palikti kaip yra“. Tyrėjai pabrėžia, kad būtina tiksliau inventorizuoti povandeninę infrastruktūrą, įvertinti ilgalaikes taršos pasekmes ir griežčiau planuoti išmontavimą bei atliekų tvarkymą, nes priešingu atveju taršos našta gali būti perkelta ateities kartoms.