CP v2

Blog

  • Islandija referendume atmetė derybų dėl narystės ES atnaujinimą: šalis pasidalijo pusiau

    Islandija referendume atmetė derybų dėl narystės ES atnaujinimą: šalis pasidalijo pusiau

    Islandijoje po referendumo dėl derybų su Europos Sąjunga atnaujinimo nuotaikos išsiskyrė: dalis visuomenės kalbėjo apie palengvėjimą, kiti neslėpė nusivylimo. Balsavimas vyko šeštadienį, o rezultatai paaiškėjo sekmadienį, kai buvo suskaičiuoti balsai.

    Viešosios transliacijos kanalo RÚV duomenimis, 52,8 proc. rinkėjų pasisakė prieš derybų dėl galimos narystės ES atnaujinimą, o 47,2 proc. pritarė idėjai grįžti prie stojimo proceso. Tai reiškia, kad sprendimą lėmė palyginti nedidelė persvara, o diskusija visuomenėje, kaip teigiama, buvo įkaitusi.

    Reikjavike, kur rinkimų naktį būriavosi tiek derybų šalininkai, tiek priešininkai, balsų skaičiavimas buvo sutiktas skirtingai. Vieni referendumą vertino kaip signalą išlaikyti kuo daugiau savarankiškumo, kiti akcentavo, kad ryšys su ES galėtų suteikti daugiau stabilumo ir politinio svorio.

    „Diskusija buvo gana agresyvi. Dabar tikiuosi, kad skirtingos stovyklos ras būdą sustiprinti mūsų bendruomenę Islandijoje, išnaudodamos savo metodus ir ryšius su Europa, Amerika bei Azija“, – sakė dvasininkas Skuli Olafsson Skuli.

    „Man sunku suvokti, kad tai yra ne. Atrodo, tarsi dar nepatikėčiau rezultatu“, – sakė menininkė Anna Maria Bogadottir.

    Centro kairės premjerė Kristrún Frostadóttir sekmadienį pareiškė gerbsianti referendumo baigtį ir pabrėžė aukštą rinkėjų aktyvumą. Pasak jos, rezultatas rodo aiškų visuomenės susiskaldymą, todėl politiniams sprendimams reikės tvirto mandato ir atsargumo, kad klausimas dar labiau neskaldytų šalies.

    „Akivaizdu, kad beveik pusė šalies norėjo tęsti derybas, bet daugiau nei pusė to nenorėjo. Mes gerbsime šį rezultatą“, – sakė Kristrún Frostadóttir.

    Referendumo baigtį komentavo ir buvęs Islandijos prezidentas Ólafur Ragnar Grímsson, rėmęs stovyklą prieš derybų atnaujinimą. Jo vertinimu, tai yra aiškus visuomenės sprendimas, kurį politikai privalo priimti kaip mandatą tolimesnei krypčiai.

    Šis balsavimas sulaukė atgarsio ir už Islandijos ribų. Kai kurie dešiniųjų pažiūrų politikai Jungtinėje Karalystėje bei Prancūzijoje viešai pasveikino rezultatą, pabrėždami nacionalinio suverenumo argumentą ir skeptišką požiūrį į didesnę Europos integraciją.

    Europos Komisija pateikė trumpą reakciją, nurodydama, kad atsižvelgia į referendumo rezultatą ir gerbia Islandijos žmonių pasirinkimą. Tai reiškia, kad iniciatyva dėl derybų atnaujinimo artimiausiu metu, tikėtina, nebus grąžinta į ES darbotvarkę be aiškaus politinio sprendimo pačioje Islandijoje.

    Istoriškai Islandija dėl narystės ES kreipėsi 2009 metais, po 2008 metų finansų krizės, kai šalies ekonomika patyrė didelį smūgį. Europos Komisija 2010 metais pateikė palankią nuomonę, tačiau vėliau, pasikeitus valdžiai, euroskeptiškai nusiteikusi vyriausybė 2013 metais derybas sustabdė.

    Nors šis referendumas formaliai buvo apie derybų atnaujinimą, platesnis klausimas išliko tas pats: kiek glaudžiai Islandija turėtų sieti savo ateitį su ES. Rezultatai rodo, kad tema greitai niekur nedings, nes beveik pusė rinkėjų pasirinko priešingą kryptį, o tai politikams signalizuoja apie ilgalaikį visuomenės lūkestį grįžti prie diskusijos kitu laiku.

  • Į „James Bond“ vaidmenį veržiasi Jackas Bartonas: kodėl kino studijos renkasi mažiau žinomą aktorių

    Į „James Bond“ vaidmenį veržiasi Jackas Bartonas: kodėl kino studijos renkasi mažiau žinomą aktorių

    Kino gerbėjų diskusijos apie tai, kas taps naujuoju Jamesu Bondu, įgauna pagreitį: tarp dažniausiai minimų pavardžių vis dažniau iškyla Jackas Bartonas. Britų aktorius iki šiol buvo mažiau matomas plačiajai auditorijai, tačiau, remiantis žiniasklaidos pranešimais, jis pastaruoju metu laikomas vienu realiausių kandidatų.

    Skelbiama, kad atrankos procesas pereina į intensyvesnį etapą, o rudenį laukiama papildomų kamerinių bandymų. Greta Bartono viešojoje erdvėje minimi ir kiti britų bei tarptautiniai aktoriai, tačiau būtent mažesnio žinomumo kandidato idėja, kaip teigiama, atitinka pačios franšizės logiką.

    Kas yra Jackas Bartonas

    Jackui Bartonui yra 31 metai, jis mokėsi Oxfordo dramos mokykloje ir yra sukaupęs palyginti nedidelę, bet įvairią filmografiją. Vienas labiausiai atpažįstamų jo darbų televizijoje yra vaidmuo seriale „Heartstopper“, kuriame jis suvaidino vieno pagrindinių herojų brolį.

    Kine Bartonas pasirodė ir Yorgoso Lanthimoso filme „Poor Things“, nors jo vaidmuo jame buvo epizodinis. Vis dėlto tokie projektai dažnai tampa svarbiu „vizitiniu“ tašku atrankose, nes leidžia įvertinti aktorių didelio biudžeto filmavimo aikštelėje.

    Papildomo dėmesio Bartonas sulaukė ir dėl dalyvavimo seriale „SAS: Rogue Heroes“, kurio scenarijų rašė Stevenas Knightas. Būtent Knightas siejamas su naujojo Bondo filmo scenarijaus darbais, todėl šis sutapimas rinkoje vertinamas kaip galimas pranašumas.

    Kodėl studijos dažnai renkasi „neatrastą“ Bondą

    Jamesas Bondas tradiciškai yra vaidmuo, kuris aktorių ne tik papildo, bet ir iš esmės perkuria jo karjerą. Istorija rodo, kad franšizė dažnai pasitikėdavo aktoriais, kurie iki tol nebuvo didžiausios Holivudo žvaigždės, o po premjerų tapdavo pasaulinio masto vardais.

    Tokia strategija patogi ir finansiniu požiūriu: mažiau žinomas aktorius paprastai turi mažesnius atlygio lūkesčius, o sutartis keliems filmams leidžia studijai planuoti ilgą laikotarpį. Be to, kuo mažiau publika žino apie aktoriaus asmeninį gyvenimą ir ankstesnius ryškius vaidmenis, tuo lengviau jam „prilipdyti“ naują, ikoninio šnipo tapatybę.

    „Svarbiausia, kad Bondas išliktų mįslingas: jei apie aktorių žinome per daug, dalis iliuzijos dingsta“, – yra sakiusi ilgametė aktorių atrankos specialistė Debbie McWilliams, anksčiau dirbusi su franšize.

    Kas žinoma apie „Bond 26“

    Naująjį filmą, dažnai vadinamą „Bond 26“, turėtų režisuoti Denis Villeneuve, o scenarijų rengia Stevenas Knightas. Toks kūrybinis tandemas kelia lūkesčius, kad naujasis etapas bus vizualiai ambicingas ir tonaliai kitoks, nei žiūrovai buvo įpratę ankstesnėje Danielio Craigo eroje.

    Prodiuserė Amy Pascal yra sakiusi, kad sprendimas dėl naujojo aktoriaus gali paaiškėti metų pabaigoje, pabrėždama, jog atranka vyksta metodiškai. Jei planai nesikeis, filmavimo darbai galėtų prasidėti 2027 metais, o premjera būtų numatoma 2028 metais.

    Kol kas oficialaus patvirtinimo, kas vilkės smokingą ir perims 007 numerį, nėra, todėl Jacko Bartono statusas išlieka ne daugiau nei rimtai aptarinėjama galimybė. Vis dėlto faktas, kad būtent „tylesnis“ kandidatas vis dažniau vadinamas favoritu, rodo aiškią kryptį, kurios franšizė laikėsi ne kartą.

  • Indija ir Uzbekistanas kelia kartelę: siekia 4,29 mlrd. eurų prekybos ir tęs urano tiekimą

    Indija ir Uzbekistanas kelia kartelę: siekia 4,29 mlrd. eurų prekybos ir tęs urano tiekimą

    Indija ir Uzbekistanas per ministro pirmininko Narendros Modi valstybinį vizitą Taškente paskelbė pakėlę dvišalius santykius į visapusiškos strateginės partnerystės lygį. Kartu iškeltas tikslas iki 2030 metų prekybos apimtis padidinti iki 4,29 mlrd. eurų.

    Derybų darbotvarkėje dominavo prekyba, energetinis saugumas ir kritinės žaliavos, taip pat gynyba bei skaitmeninė infrastruktūra. Abi pusės pabrėžė, kad didesnis ekonominis ryšys turi remtis aiškiais įgyvendinimo mechanizmais, o ne vien deklaracijomis.

    Vienas svarbiausių signalų – artėjantis ilgalaikis urano tiekimo susitarimas, apie kurį pranešė Indijos Užsienio reikalų ministerija. Indija siekia stabilaus kuro šaltinio civilinei branduolinei energetikai, o Uzbekistanas mato galimybę įtvirtinti save kaip patikimą strateginių išteklių partnerį.

    Indija jau importuoja uraną iš Uzbekistano pagal 2019 metais pasirašytą sutartį, numatančią 1 100 metrinių tonų natūralaus urano koncentrato tiekimą iki 2026 metų. Indijos parlamentui pateiktoje informacijoje nurodyta, kad iki 2025 metų kovo pagal šį kontraktą jau buvo gauta 600 metrinių tonų.

    Importuojamas uranas naudojamas civiliniuose Indijos branduoliniuose reaktoriuose, kuriems taikomos Tarptautinės atominės energijos agentūros saugumo priemonės. Indija viešai deklaruoja planus iki 2047 metų branduolinės generacijos pajėgumus išplėsti iki 100 gigavatų, todėl ilgalaikės tiekimo grandinės tampa esminiu klausimu.

    Prekybos tikslas iki 2030 metų

    Uzbekistano prezidentas Šavkatas Mirzijojevas nurodė, kad dvišalė prekyba pernai augo 33 proc. ir pasiekė apie 1,12 mlrd. eurų. Dabar abi šalys nori šį skaičių beveik keturgubinti ir per artimiausius metus išspręsti rinkos prieigos bei logistikos kliūtis.

    Bendrame pareiškime akcentuojamas siekis mažinti netarifines prekybos kliūtis, gerinti rinkos prieigą ir stiprinti gamybos bei tiekimo grandinių ryšius. Tam numatyta steigti darbo grupę, kuri vertins investicijų barjerus ir aptars tolesnius žingsnius po galimybių studijos dėl lengvatinio prekybos susitarimo.

    Praktiškas rezultatas – susitarimas, kuris ateityje leistų Indijos keliautojams Uzbekistane atsiskaityti UPI palaikančiomis mokėjimų programėlėmis. Indijos pareigūnai nurodo, kad įgyvendinimas gali užtrukti maždaug metus, o tai reikštų didesnį patogumą turizmui ir smulkiajam verslui.

    Ne mažiau svarbus ir transporto klausimas: kalbėta apie multimodalinius maršrutus, galinčius sumažinti krovinių gabenimo kainą į jūros neturinčią Uzbekistaną. Tai ypač aktualu, kai pasaulinės tiekimo grandinės vis dažniau persitvarko, o šalys ieško alternatyvių koridorių.

    Gynyba, saugumas ir regioninės ambicijos

    Partnerystės įgyvendinimą prižiūrės naujas užsienio reikalų ministrų lygmens mechanizmas, o tarpvalstybinė komisija bus pakelta iki ministrų lygmens. Tokie instituciniai pakeitimai paprastai laikomi ženklu, kad šalys nori reguliaraus sprendimų priėmimo, o ne tik protokolinių susitikimų.

    Abi valstybės sutarė plėsti gynybos ir saugumo bendradarbiavimą, įžvelgdamos daugiau galimybių ir gynybos pramonėje. Indija ir Uzbekistanas jau rengia bendras karines pratybas „Dustlik“, o naujame etape akcentuojamas platesnis koordinavimas.

    Kovos su terorizmu tema išliko viena pagrindinių: abi pusės pakartojo nulinės tolerancijos principą ir paragino stiprinti žvalgybos, teisėsaugos bei kontrteroristinio bendradarbiavimo mainus. Regioniniame kontekste tai siejama ir su stabilumo užtikrinimu Centrinėje Azijoje.

    Švietimas ir žmonių ryšiai

    Šalys taip pat paskelbė apie švietimo ir kultūrinių ryšių plėtrą. Uzbekistane veikia keturi Indijos universitetai, o apie 16 000 Indijos studentų, daugiausia medicinos srityje, studijuoja šioje šalyje.

    Uzbekistano pusė pabrėžė 30 dienų bevizį režimą ir 14 savaitinių skrydžių, kurie sudaro prielaidas didesniems srautams. Taip pat patvirtinta turizmo bendradarbiavimo programa 2026–2028 metams.

    Vizito metu Narendra Modi buvo apdovanotas Oliy Darajali Do‘stlik ordinu, kuris įvardijamas kaip aukščiausias Uzbekistano įvertinimas užsienio šalių lyderiams. Tai buvo ketvirtasis jo vizitas Uzbekistane, kai šalys pažymėjo 15 metų strateginės partnerystės sukaktį.

    „Stipresnė Indijos ir Uzbekistano partnerystė bus galinga taikos, pažangos ir klestėjimo jėga Centrinėje Azijoje“, – sakė Narendra Modi.

  • Mokslininkų verdiktas: iš 30 maisto tikslų iki 2030 metų pasaulis pasieks tik vieną

    Mokslininkų verdiktas: iš 30 maisto tikslų iki 2030 metų pasaulis pasieks tik vieną

    Nauja tarptautinės Food Systems Countdown Initiative (FSCI) tyrėjų grupės analizė rodo niūrų vaizdą: iš 30 pasaulinių maisto sistemos tikslų, kuriems nustatyti aiškūs rodikliai, iki 2030 metų realiai pasiekiamas tik vienas. Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Food“ ir apima 197 šalių duomenis.

    Mokslininkai vertino 44 rodiklius, apimančius visą grandinę nuo gamybos iki vartojimo: gamtinių išteklių naudojimą, mitybos įpročius, maisto prieinamumą, tiekimo grandinių atsparumą ir valdymą. Iš 30 rodiklių su aiškiais globaliais tikslais tik vienas, jų vertinimu, juda pakankamu tempu.

    Vienintelis tikslas, kuris „telpa“ į grafiką

    Vienintelis tikslas, kuris, remiantis projekcijomis, gali būti pasiektas iki 2030 metų, susijęs su mobiliųjų telefonų abonentų skaičiumi. Šis rodiklis naudojamas kaip socialinio susietumo ir sistemų atsparumo pakaitinis matas, nes ryšys krizėse padeda greičiau gauti informaciją ir paslaugas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad jų metodas skiriasi nuo įprastų stebėsenos ataskaitų: vertinama ne tik kryptis, bet ir atstumas iki pasiekiamo etalono. Taip, anot autorių, aiškiau matyti, kiek realiai dar trūksta iki rezultatų, o ne vien tai, kad „pokyčiai vyksta“.

    „Šis vertinimas skiriasi tuo, kad jis ne tik parodo, ar šalys juda teisinga kryptimi, bet ir kiek toli jos dar yra nuo pasiekiamo etalono“, – sakė mitybos mokslininkė Bianca Carducci.

    Kur atotrūkis didžiausias

    Ataskaitoje nurodoma, kad 22 rodiklių atveju mažiau nei trečdalis šalių, pagal dabartines tendencijas, spės pasiekti taikomus tikslus ar etalonus iki 2030 metų. Tai reiškia, kad daugelyje sričių pasaulis juda per lėtai, o dalyje – netgi prastėjančia kryptimi.

    Vienas prasčiausiai atrodančių rodiklių – šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, susijusios su maisto sistemomis. Tyrėjai skaičiuoja, kad pasaulinis vidurkis nuo tikslo nutolęs daugiau nei 75 proc., o tai signalizuoja apie pernelyg lėtą žemės ūkio, logistikos ir vartojimo transformaciją.

    Kai kuriose srityse užfiksuota ne tik stagnacija, bet ir regresija: mažėjanti pilietinės visuomenės dalyvavimo dinamika, prastėjantys atskaitomybės rodikliai, augantis pesticidų naudojimas ir didėjančios itin stipriai apdoroto maisto apimtys. Šie veiksniai, pasak autorių, didina ilgalaikes rizikas sveikatai ir aplinkai.

    Kodėl valdymas tampa lemiamu veiksniu

    Ataskaitoje atskirai išskiriama valdymo rodiklių svarba, nes jie veikia kaip visos sistemos „įgalintojai“: nuo sprendimų priėmimo skaidrumo iki visuomenės įtraukimo. Be šių prielaidų, kiti tikslai, pavyzdžiui, mitybos gerinimas ar taršos mažinimas, įgyvendinami fragmentiškai.

    „Maisto sistemų transformacija yra bendra atsakomybė, o valdymo rodikliai yra įgalintojai, kurie atrakina pažangą visoje sistemoje“, – sakė Lawrence Haddad.

    Autoriai taip pat pažymi, kad ambicingi globalūs tikslai yra būtini, tačiau jie gali demotyvuoti, jei visuomenei ir politikos formuotojams atrodo nuolat nepasiekiami. Dėl to ataskaitoje greta globalių tikslų taikomi ir regioniniai bei pagal pajamų grupes sudaryti etalonai, leidžiantys matyti realistiškesnius palyginimus.

    Gerų naujienų vis dėlto yra: dalis rodiklių rodo teigiamą kryptį, o keliuose atvejuose bent trečdalis šalių juda taip, kad 2030 metų riba būtų įmanoma. Be to, pratęsus vertinimo horizontą iki 2050 metų, bendras vaizdas, mokslininkų teigimu, „pastebimai pagerėja“, nors kai kurie tikslai išlieka itin sudėtingi.

    Ataskaitos išvada aiški: norint sumažinti maisto nesaugumą, stiprinti atsparumą klimato ir ekonominiams sukrėtimams bei užtikrinti įperkamumą, reikalingas spartesnis pokytis. Priešingu atveju, kaip pabrėžia autoriai, pastangos gali tapti labiau deklaratyvios nei iš esmės keičiančios sistemą.

    „Atskaitomybė už maisto sistemų transformaciją reikalauja spartesnės pažangos, kitaip pastangos rizikuoja tapti imitacinės, o ne transformuojančios“, – sakė Mario Herrero.

  • Pamirštas vamzdynų palikimas jūroje: apleisti naftos vamzdžiai kasmet išberia tonas mikroplastiko

    Pamirštas vamzdynų palikimas jūroje: apleisti naftos vamzdžiai kasmet išberia tonas mikroplastiko

    Net ir praėjus dešimtmečiams po jūrinių naftos ir dujų projektų uždarymo, dugne palikti vamzdynai bei vadinamosios „virkštelės“ (žarnos ir kabeliai) ir toliau irta, o jų plastikinės dangos skyla į mikroplastiką. Naujas tyrimas rodo, kad ši tarša gali būti gerokai didesnė, nei iki šiol buvo vertinama.

    Skaičiuojama, kad vien Jungtinės Karalystės kontinentiniame šelfe apleista povandeninė infrastruktūra per metus gali išskirti maždaug 4,5–500 metrinių tonų mikroplastiko. Tyrėjų teigimu, net mažiausias scenarijus savo mastu prilygsta metiniams mikroplastiko srautams į Šiaurės jūrą iš kai kurių kitų gerai žinomų šaltinių.

    Kas tiksliai byra į jūrą?

    Tyrime daug dėmesio skiriama vamzdynų išorinei polimerinei apsaugai ir įvairioms plastiko sudedamosioms dalims, naudojamoms žarnose bei kabeliuose. Dalis senesnių vamzdynų buvo dengiami polimerais ir apsaugomi betono „čiužiniais“ ar svoriais, tačiau nemaža infrastruktūros dalis lieka tiesiogiai veikiama smėlio, srovių ir trinties.

    Mokslininkai analizavo realius pavyzdžius iš Šiaurės jūros, kurie buvo palikti dugne daugiau nei du dešimtmečius ir vėliau iškelti. Mikroskopiniai tyrimai parodė įtrūkimus, paviršiaus fragmentaciją ir medžiagos dilimą, o tai yra būtent tie procesai, dėl kurių plastikas ilgainiui virsta mikroplastiko dalelėmis.

    Kodėl šis šaltinis iki šiol buvo nuvertintas?

    Didelė dalis diskusijų apie mikroplastiką tradiciškai sukosi apie pakuotes, tekstilę, padangų dėvėjimąsi ar nuotekas, o povandeninė pramoninė infrastruktūra liko paraštėse. Tačiau jūroje paliktų vamzdynų tinklai yra milžiniško masto, o jų plastikinės dalys ar dangos sukurtos tarnauti ilgai, bet ne amžinai.

    Remiantis tyrėjų vertinimu, Jungtinės Karalystės kontinentiniame šelfe po eksploatacijos pabaigos jūrinėje aplinkoje potencialiai gali būti likę daugiau nei 120 000 metrinių tonų plastiko. Tai reiškia, kad net lėtas irimas, trunkantis dešimtmečius, gali tapti nuolatiniu, sunkiai pastebimu, bet reikšmingu taršos srautu.

    „Net ir geriausiu atveju didelių, dugne paliktų standžių vamzdynų irimas gali sukelti papildomos žalos jūrų gyvūnijai, greta žalos, kurią jau daro kitos plastiko šiukšlės“, – teigiama tyrime.

    Pasekmės ir ką tai reiškia ateičiai

    Mikroplastiko poveikis jūrų ekosistemoms siejamas su rizika, kad dalelės patenka į organizmus per mitybos grandinę, gali kauptis audiniuose ir pernešti priedus bei kitus teršalus. Be to, senos naftos ir dujų infrastruktūros palikimas siejamas ne vien su plastiku: kituose moksliniuose darbuose nurodoma, kad ilgainiui į aplinką gali migruoti ir kiti teršalai, įskaitant sunkiuosius metalus.

    Šie rezultatai stiprina argumentą, kad uždarant jūrinius projektus neužtenka sprendimo „palikti kaip yra“. Tyrėjai pabrėžia, kad būtina tiksliau inventorizuoti povandeninę infrastruktūrą, įvertinti ilgalaikes taršos pasekmes ir griežčiau planuoti išmontavimą bei atliekų tvarkymą, nes priešingu atveju taršos našta gali būti perkelta ateities kartoms.

  • Estija skyrė dar 125 000 eurų Ukrainos energetikos fondui: ką tai keičia prieš žiemą

    Estija skyrė dar 125 000 eurų Ukrainos energetikos fondui: ką tai keičia prieš žiemą

    Estija skyrė papildomus 125 000 eurų Ukrainos energetikos paramos fondui, o bendras šalies indėlis jau viršija 2 700 000 eurų. Ši parama skiriama tuo metu, kai Ukrainos energetikos sistema ir toliau patiria nuolatinius karo smūgius, ypač taikantis į gamybos ir perdavimo infrastruktūrą.

    Europos institucijų vertinimu, maždaug 70 proc. Ukrainos iki karo turėtų elektros gamybos pajėgumų buvo sunaikinta arba tapo nepasiekiami. Artėjant dar vienam šaltajam sezonui, energetikos įmonėms ypač svarbus greitas įrangos ir medžiagų tiekimas, kad būtų galima operatyviai šalinti gedimus po atakų.

    Ukrainos energetikos paramos fondas laikomas pagrindiniu tarptautinės pagalbos kanalu energetikos sektoriui. Fondo lėšomis finansuojami būtini pirkimai, padedantys atkurti pažeistus objektus, palaikyti kritines paslaugas ir mažinti riziką, kad atskirose teritorijose sutriks elektros ar šilumos tiekimas.

    Birželio mėnesį Ukrainos energetikos ministerija kartu su Europos Komisija ir Energetikos bendrijos sekretoriatu paragino mobilizuoti dar 650 000 000 eurų papildomos paramos, apie tai kalbėta Ukrainos atkūrimo konferencijoje. Skelbiama, kad prioritetiniams šalies energetikos poreikiams padengti vis dar trūksta maždaug 443 800 000 eurų.

    Iki šiol per fondą pasirašyta daugiau kaip 1 000 000 000 eurų vertės tiekimo ir viešųjų pirkimų sutarčių. Iš jų daugiau nei 770 000 000 eurų vertės parama jau pristatyta Ukrainos energetikos įmonėms 23 regionuose, siekiant užtikrinti sistemos atsparumą ir pasirengimą galimiems naujiems smūgiams.

  • Jungtinė Karalystė tapo EV lydere Europoje: rekordas pasiektas nuolaidomis, kas laukia 2025-aisiais?

    Jungtinė Karalystė tapo EV lydere Europoje: rekordas pasiektas nuolaidomis, kas laukia 2025-aisiais?

    Jungtinė Karalystė 2024 metais pirmą kartą tapo didžiausia elektromobilių rinka Europoje. Tai įvyko sparčiai augant baterijomis varomų elektromobilių pardavimams ir griežtėjant nacionaliniams nulinės taršos tikslams.

    Gamintojų asociacijos SMMT duomenimis, per 2024 metus šalyje parduota apie 381 970 baterijomis varomų elektromobilių, tai yra 21,4 proc. daugiau nei metais anksčiau. Tačiau net ir su šiuo šuoliu elektromobiliai sudarė 19,6 proc. naujų automobilių rinkos ir nepasiekė Vyriausybės iškelto 22 proc. tikslo.

    Augo ir kitų elektrifikuotų automobilių segmentai. Hibridinių automobilių pardavimai didėjo 9,6 proc. iki 261 398 vienetų, o įkraunamų hibridų parduota 167 178, tai yra 18,3 proc. daugiau nei 2023 metais.

    Kas pastūmėjo rekordą

    Vienas svarbiausių variklių buvo 2024 metų sausį įsigaliojęs ZEV reikalavimas, nustatantis, kad 22 proc. visų naujų automobilių pardavimų turi sudaryti nulinės taršos modeliai. Nesilaikymas gamintojams reiškia dideles finansines pasekmes, todėl rinkoje smarkiai suaktyvėjo kainų mažinimas.

    SMMT vertinimu, 2024 metais gamintojai nuolaidoms ir skatinimui išleido apie 5,4 mlrd. eurų. Tai vidutiniškai prilygo maždaug 14 500 eurų kainos sumažinimui vienam elektromobiliui, o tokia strategija, kaip perspėja dalis rinkos dalyvių, ilgainiui gali tapti sunkiai tvari.

    Rizikos: kas mokės už nuolaidas

    Didžiosios automobilių bendrovės, tarp jų „BMW“, „Mercedes-Benz“, „Honda“, „Stellantis“, „Ford“ ir „Jaguar Land Rover“, viešai signalizavo, kad nuolaidų mastas artėja prie ribos. Gamintojai akcentuoja, kad tęsiantis spaudimui gali tekti ieškoti taupymo priemonių, įskaitant investicijų peržiūrą ar sąnaudų mažinimą.

    Didelė dalis elektromobilių registracijų Jungtinėje Karalystėje siejama su įmonių ir parkų pirkimais, o privačių pirkėjų paklausa išlieka jautri kainai ir infrastruktūros prieinamumui. Dėl to gamintojai ir SMMT ragina stiprinti vartotojų paskatas, nes vien reikalavimai, jų teigimu, neužtikrina stabilios paklausos.

    „Įpareigojimai patys rinkos nesukuria, o vartotojai labiau reaguoja į paskatas nei į spaudimą“, – teigiama SMMT ir automobilių gamintojų kreipimesi į Jungtinės Karalystės iždo vadovybę.

    2025 metai: kartelė kyla

    2025 metais ZEV tikslas turi augti iki 28 proc. visų naujų automobilių pardavimų, todėl gamintojams teks dar agresyviau didinti elektromobilių dalį. Tai reiškia, kad kainodaros spaudimas gali tęstis, ypač jei privačių pirkėjų rinka neatsigaus taip greitai, kaip tikimasi.

    Papildomą įtampą kelia ir politiniai signalai dėl vidaus degimo varikliais varomų automobilių ribojimų. Jungtinė Karalystė yra deklaravusi siekį nuo 2030 metų nebeleisti parduoti naujų benzininių ir dyzelinių automobilių, nors daliai hibridinių modelių gali būti taikomos išimtys iki 2035 metų.

    Jungtinės Karalystės šuolis taip pat siejamas su Vokietijos rinkos sulėtėjimu po subsidijų pokyčių ir strateginių sprendimų, mažinusių pirkėjų aktyvumą. Dėl to britų rinka 2024 metais pagal elektromobilių pardavimus nežymiai aplenkė Vokietiją, nors bendras Europos kontekstas išlieka labai priklausomas nuo nacionalinių skatinimo priemonių.

  • Kur Europoje butai brangiausi: Ciurichas ir Ženeva diktuoja kainas, Londonas lenkia Paryžių

    Kur Europoje butai brangiausi: Ciurichas ir Ženeva diktuoja kainas, Londonas lenkia Paryžių

    Būstas daugelyje Europos miestų tapo vienu didžiausių kasdienių iššūkių: problema jau ne vien pasiūla, bet ir įperkamumas. Didžiausios kainos paprastai fiksuojamos sostinėse, stambiuose ekonomikos centruose ir turistų traukos vietose, kur paklausa nuolat viršija pasiūlą.

    Deutsche Bank Research Institute ataskaita „Mapping the World’s Prices 2026“ lygino, kiek kainuoja įsigyti butą miestų centruose, vertinant 69 pasaulio miestus, iš jų 28 Europoje. Skaičiuota kaina už kvadratinį metrą, todėl skirtingų šalių rinkas galima palyginti vienu masteliu.

    Šveicarija užlipo į viršūnę

    Brangiausios Europoje išlieka Šveicarijos didmiesčių centro kainos. Ciuriche kvadratinis metras įvertintas 22 910 eurų, o Ženevoje – 19 439 eurais, todėl būstas šiose vietose sparčiai peržengia milijono eurų ribą.

    Skaičiuojant 80 kvadratinių metrų butą, Ciuriche suma siektų apie 1 833 000 eurų, o Ženevoje – apie 1 555 000 eurų. Tokie skaičiai rodo, kad Šveicarijos rinka išsiskiria ne tik Europos, bet ir pasaulio kontekste.

    Londonas smarkiai atsiplėšė nuo Paryžiaus

    Trečioje vietoje Europoje įsitvirtino Londonas, kur kvadratinis metras miesto centre siekia 17 241 eurą. Tai reiškia, kad 80 kvadratinių metrų būstas Londone vidutiniškai kainuotų apie 1 379 000 eurų.

    Paryžiuje kvadratinio metro kaina įvertinta 12 771 euru, o tai reiškia, kad Londono centras yra maždaug 35 proc. brangesnis. Penketuką užbaigia Viena su 12 483 eurais už kvadratinį metrą.

    Tarp penkių brangiausių miestų tik du priklauso didžiausių Europos ekonomikų sostinėms ar svarbiausiems centrams: Londonas Jungtinėje Karalystėje ir Paryžius Prancūzijoje. Likusias vietas užima rinkos, kuriose aukštas pajamas dažnai lydi ribota pasiūla prestižinėse zonose.

    Vidurio ir Rytų Europa: kai kur brangiau nei sostinėse Vakaruose

    Ataskaitoje išsiskiria Praha, kuri pagal kainas aplenkė Madridą ir Berlyną. Prahoje kvadratinio metro kaina siekia 8 352 eurus, kai Madride – 7 831 eurą, o Berlyne – 7 613 eurų.

    Tuo metu Miunchenas įvardijamas brangiausiu Vokietijos miestu, kur kvadratinis metras kainuoja 11 435 eurus. Į Europos dešimtuką taip pat patenka Liuksemburgas, Kopenhaga, Stokholmas ir Oslas, kur Oslui tenka riba žemiau 10 000 eurų už kvadratinį metrą.

    Kur rasti pigiausia ir ką rodo vidurkis

    Pigiausias miestas Europoje šiame palyginime yra Stambulas, kur kvadratinis metras kainuoja 2 646 eurus. Antroje vietoje nuo galo – Atėnai su 3 442 eurais, o tarp pigiausių minimas ir Briuselis, kur kvadratinis metras įvertintas 4 380 eurais.

    Vidutiniškai 28 Europos miestuose kvadratinis metras kainuoja 9 090 eurų, o 80 kvadratinių metrų butas sudarytų apie 727 000 eurų. Pagal šį skaičiavimą, 1 000 000 eurų ribą peržengia tik keturi miestai, o Ciurichas priartėja prie 2 000 000 eurų.

    Pasauliniame reitinge brangiausias miestas yra Honkongas su 23 790 eurų už kvadratinį metrą, o pigiausiu įvardijamas Kairas su 784 eurais. Ataskaitos skaičiavimai paremti „Numbeo“ ir Deutsche Bank duomenimis, o valiutos konvertuotos pagal Europos Centrinio Banko pirmojo 2026 metų pusmečio vidutinius kursus.

  • Islandija referendume pasakė ne ES: 4 svarbiausios priežastys – viena nustebins daugelį

    Islandija referendume pasakė ne ES: 4 svarbiausios priežastys – viena nustebins daugelį

    Referendumas baigėsi ne ES

    Islandijoje įvykęs referendumas dėl stojimo derybų su Europos Sąjunga atnaujinimo baigėsi „ne“ stovyklos pergale. Už derybų atnaujinimą balsavo 47,2 proc. rinkėjų, prieš – 52,8 proc., tad šalis faktiškai uždarė duris narystės scenarijui artimiausiu metu.

    Balsavimas buvo itin aktyvus: dalyvavo 82,5 proc. rinkėjų. Iš viso suskaičiuota 225 031 balsų, iš jų 1 652 buvo negaliojantys arba tušti.

    Žuvininkystė tapo lemiamu faktoriumi

    Nors iš šalies referendumas galėjo atrodyti kaip geopolitinis sprendimas, Islandijoje svarstyklės daugiausia krypo dėl žuvininkystės. Šis sektorius šaliai yra ypač jautrus: jis sudaro apie 8 proc. bendrojo vidaus produkto ir beveik 40 proc. eksporto.

    ES narystė reikštų įsitraukimą į Bendrą žuvininkystės politiką, kuri nustato kvotas, žvejybos taisykles ir leidimų režimus. Apklausos rodė, kad apie 90 proc. su žuvininkyste susijusių Islandijos įmonių nepritarė stojimui į ES.

    Ryškus sostinės ir regionų skilimas

    Rezultatai parodė aiškią takoskyrą tarp Reikjaviko ir regionų. Iš šešių apygardų tik dvi, abi sostinėje, pasisakė už derybų atnaujinimą: Reikjaviko pietuose „taip“ rinkosi 54,5 proc., o Reikjaviko šiaurėje – 57,5 proc. rinkėjų.

    Tuo metu šiaurės vakarų, šiaurės rytų ir pietų apygardose „ne“ viršijo 60 proc. Tokiose vietovėse žuvininkystė dažniau yra tiesioginis pragyvenimo šaltinis, todėl jautrumas galimiems pokyčiams didesnis.

    Status quo pasirodė patogus ir saugus

    Islandija jau turi plačią prieigą prie ES bendrosios rinkos per Europos ekonominės erdvės susitarimą kartu su Norvegija ir Lichtenšteinu, nors žuvininkystė ir žemės ūkis į šią schemą neįtraukiami. Šalis taip pat priklauso Šengeno erdvei, dalyvauja ES apyvartinių taršos leidimų sistemoje ir tokiose programose kaip „Erasmus“ bei „Horizon“.

    Šis modelis reiškia reikšmingą ES teisės aktų perėmimą be balsavimo teisės Briuselyje, tačiau daugeliui rinkėjų jis pasirodė pakankamas. Kampanijos metu premjerė Kristrún Frostadóttir pabrėžė, kad žmonės jaučiasi patenkinti dabartiniu susitarimų paketu su ES.

    Klausimas ES plėtrai: ar ji patraukli turtingoms šalims?

    Jei Islandija būtų atnaujinusi stojimo procesą, Briuselyje ji greičiausiai būtų tapusi viena realiausių kandidačių dėl aukštų ekonominių rodiklių ir labai didelės atsinaujinančios elektros dalies. Tačiau kartu tai būtų sukėlę politinių nepatogumų, nes kitos kandidatės, ypač Vakarų Balkanų šalys, narystės siekia jau daugiau nei dešimtmetį.

    Referendumo baigtis sustiprino platesnę diskusiją, ar ES plėtra gali pritraukti turtingas, aukštą gyvenimo lygį turinčias valstybes. Panašus modelis jau matytas Europoje: Norvegija į ES stoti atsisakė du kartus, o Jungtinė Karalystė 2016 metais nubalsavo už pasitraukimą.

    Islandijos rezultatas savo balsų santykiu primena „Brexit“ – tuomet už pasitraukimą balsavo 51,89 proc., o už pasilikimą – 48,11 proc. Islandijos referendumas parodė, kad net labai glaudžiai su ES integruota valstybė gali rinktis ribotą bendradarbiavimą, jei bijo prarasti strateginę kontrolę jautriausiose srityse.

  • Keltas su 267 žmonėmis apvirto prie Šiaurės Kipro: žuvę ir dingę, gelbėtojai skuba į vietą

    Keltas su 267 žmonėmis apvirto prie Šiaurės Kipro: žuvę ir dingę, gelbėtojai skuba į vietą

    Kas nutiko prie Kyrenijos

    Prie Šiaurės Kipro krantų apvirto keleivinis laivas, kuriuo, pirminiais duomenimis, plaukė 267 žmonės. Apie nelaimę pranešta sekmadienį, o incidentas įvyko maždaug vidurdienį vietos laiku.

    Turkijos vidaus reikalų ministerija nurodė, kad laive buvo 259 keleiviai ir 8 įgulos nariai. Skelbiama, kad laivas pradėjo semti vandenį maždaug už 6 kilometrų nuo Kyrenijos pakrantės.

    Žuvusieji, dingusieji ir gelbėjimo darbai

    Šiaurės Kipro turkų administracijos lyderis Tufanas Erhürmanas CNN Turk teigė, kad iki tol buvo pasiekti 244 žmonės. Pasak jo, išgelbėtųjų grupėje buvo ir žuvusių, o dalies keleivių vis dar pasigendama.

    Kyrenijos meras Muratas Şenkulas situaciją socialiniuose tinkluose apibūdino kaip labai rimtą ir informavo, kad vyksta gelbėjimo operacija. Į paiešką paprastai įtraukiamos pakrančių apsaugos ir karinio jūrų laivyno pajėgos, taip pat medicinos tarnybos.

    Socialiniuose tinkluose plinta vaizdo įrašai, kuriuose matyti ant apvirtusio laivo denio gelbėjimosi liemenes dėvintys žmonės, laukiantys pagalbos. Tokie vaizdai rodo, kad dalis keleivių kurį laiką galėjo išlikti ant korpuso, kol buvo pasiekti gelbėtojų.

    Kas žinoma apie maršrutą ir priežastis

    Pranešama, kad laivas plaukė iš Kyrenijos į Turkijos Tašudžu uostą. Tiksli nelaimės priežastis kol kas neaiški, o oficialios institucijos toliau renka informaciją.

    Tokiais atvejais tyrimuose paprastai vertinamos oro ir jūros sąlygos, laivo techninė būklė, stabilumas, krovos ir keleivių išsidėstymo aplinkybės bei tai, ar buvo laikytasi saugos procedūrų. Papildomų detalių tikimasi po pirminės apžiūros ir išklausytų įgulos parodymų.

    „Mūsų pozicija aiški: kai kyla grėsmė žmonių gyvybėms, prisidedame visomis turimomis priemonėmis“, – sakoma Kipro prezidento Nikoso Christodoulideso biuro pareiškime.

    Prezidento biuras taip pat nurodė, kad Kipro Respublika turi resursų ir operacinių pajėgumų skubiai suteikti pagalbą. Tarnybos tęsia paieškos ir gelbėjimo darbus, o informacija apie aukas ir dingusiuosius gali keistis tikslinant duomenis.