CP v2

Blog

  • Lenkijos kariuomenė kuria savus DI sprendimus: nuo kibernetinės gynybos iki investicijų per SAFE

    Lenkijos ginkluotosios pajėgos plečia nuosavą dirbtinio intelekto (DI) ekosistemą, skirtą duomenų analizei, situacijos suvokimui ir kibernetinei gynybai. Šalyje jau veikia specializuotas padalinys, kuris koordinuoja DI diegimą kariuomenėje, o artimiausiu metu planuojamos papildomos investicijos, siejamos su SAFE finansavimo mechanizmu.

    Lenkijos kibernetinės erdvės gynybos pajėgų vadovybė 2025 metų pirmąjį ketvirtį įsteigė Dirbtinio intelekto diegimo centrą. Jo paskirtis – sujungti kariuomenės, mokslo ir pramonės kompetencijas, kad DI sprendimai būtų kuriami ir valdoma jų rizika, o svarbiausia – realiai pritaikomi operacinėje veikloje.

    DI kaip kariuomenės technologijų centras

    Centras orientuojasi į kelias kryptis: kibernetinį saugumą, žvalgybinės informacijos analizę, sprendimų priėmimo paramą ir logistikos optimizavimą. Taip pat vykdomi projektai, susiję su DI integravimu į vidines dokumentų valdymo sistemas bei skaitmeninių pagalbininkų kūrimu valstybės gynybos sektoriaus interneto svetainėms.

    Tokie sprendimai laikomi skaitmeninio suverenumo dalimi: kai kritinės sistemos ir modeliai valdomi valstybės institucijų, mažėja priklausomybė nuo išorinių tiekėjų, licencijų ir paslaugų sąlygų. Kariuomenėje tai ypač aktualu dėl duomenų jautrumo, veiklos tęstinumo ir griežtų saugumo reikalavimų.

    Platforma AIRON ir praktiniai moduliai

    Lenkija taip pat vysto vidinę platformą AIRON, kuri apibūdinama kaip DI paslaugų „hubas“ gynybos sektoriui. Akcentuojama architektūra, leidžianti atskirai naudoti sprendimus atviriems ir įslaptintiems duomenims, užtikrinant, kad jautri informacija būtų izoliuota nuo išorinių tinklų.

    Platformoje diegiami dokumentų analizės sprendimai, leidžiantys greitai išskirti svarbiausią informaciją iš didelių vidinių ataskaitų masyvų. Greta to naudojami kalbos apdorojimo įrankiai vertimui ir santraukų rengimui, o programuotojams skirti komponentai padeda kurti ir tikrinti saugesnį programinį kodą.

    Kariuomenės praktiniuose scenarijuose minimi vaizdo atpažinimo ir realaus laiko vaizdo srauto analizės sprendimai, taip pat kalbos atpažinimas sudėtingomis sąlygomis, pavyzdžiui, triukšmingoje transporto priemonėje. Kai kuriuose sprendimuose pabrėžiamas apdorojimas vietoje, kad sistema galėtų veikti ir ten, kur ryšys su centrine infrastruktūra ribotas.

    Investicijos per SAFE ir dėmesys kibernetinei sričiai

    Planuojamos ir didesnės investicijos, siejamos su SAFE finansavimu: kalbama apie infrastruktūrą, skirtą DI mokymui, taip pat apie mobilius kibernetinio saugumo pajėgumus. Tarp prioritetų įvardijami mobilūs kibernetinio saugumo laboratorijų sprendimai, mobilūs kriptografijos valdymo centrai ir modulinės konteinerinės serverinės, kurios leistų veikti ten, kur to reikia operaciniu požiūriu.

    Kartu akcentuojamos ir kriptografijos kryptys, įskaitant atsparumo ateities grėsmėms didinimą. Gynybos sektoriuje DI šiuo atveju matomas ne kaip atskiras produktas, o kaip platesnio ekosisteminio stiprinimo dalis – nuo saugaus duomenų apdorojimo ir ryšių iki greitesnio grėsmių aptikimo bei sprendimų priėmimo paramos.

  • „Meta“ po kritikos Lenkijoje skelbia griežtesnę kovą su scamu: DI ir 100 proc. finansų reklamdavių patikra

    Technologijų bendrovė „Meta“ pranešė Lenkijoje diegianti papildomas priemones kovai su internetiniais sukčiavimais jos platformose. Tarp pokyčių – patobulintas DI sprendimas, skirtas greičiau aptikti apsimetinėjimą viešais asmenimis, ir griežtesnė finansinių paslaugų reklamos kontrolė.

    Sprendimai pristatyti po pastarosiomis savaitėmis suaktyvėjusios kritikos dėl to, kaip socialiniai tinklai reaguoja į apgaulingas reklamas. Lenkijoje šis klausimas tapo politine ir reguliacine tema, o diskusijose skambėjo raginimai stiprinti platformų atsakomybę pagal ES Skaitmeninių paslaugų aktą.

    Kaip „Meta“ žada stabdyti sukčius

    „Meta“ teigia, kad jau naudoja automatizuotas sistemas, kurios aptinka reklamas ir paskyras, siekiančias pasinaudoti žinomų žmonių atvaizdais. Pasak bendrovės, tokie sukčiavimo modeliai nuolat kinta, todėl Lenkijoje pradedamas taikyti patobulintas DI sprendimas, skirtas dar labiau sumažinti apsimetinėjimo atvejus.

    „Niekas nenori matyti tokių turinių: nei žmonės, nei reklamdaviai, nei mes patys“, – sakė „Meta“ viešosios politikos vadovas Vidurio ir Rytų Europai Jakubas Turowskis.

    Bendrovė nurodo, kad jos taikomos priemonės jau davė rezultatų: per laikotarpį nuo 2024 metų liepos iki 2026 metų birželio Lenkijoje pranešimų apie dažniausiai naudojamus žinomų asmenų atvaizdus esą sumažėjo daugiau nei 80 proc. Taip pat teigiama, kad per 2025 metų liepos–2026 metų birželio laikotarpį pašalinta 137 000 apgaulingų reklamų, didžioji dalis – dar iki vartotojų pranešimų.

    Finansų reklamai – privaloma patikra

    Didžiausias pokytis susijęs su reklama, kurioje siūlomos finansinės paslaugos ir kuri nukreipiama į Lenkiją. „Meta“ skelbia pereinanti prie modelio, kai bus tikrinama 100 proc. tokių reklamdavių tapatybė, o ne tik atskirais atvejais, kaip buvo iki šiol.

    Pasak bendrovės, šis patikros modelis turėtų būti įdiegtas artimiausiomis savaitėmis. „Meta“ taip pat deklaruoja platesnį tikslą – iki 2026 metų pabaigos užtikrinti, kad 90 proc. jos pasaulinių reklamos pajamų sudarytų patikrintų reklamdavių užsakymai, kai 2025 metais šis rodiklis siekė 70 proc.

    Politinis spaudimas ir DSA kontekstas

    Lenkijoje diskusijas pakurstė ir valstybės institucijų veiksmai: skelbta apie kreipimusis į Europos Komisiją, raginant įvertinti, ar platforma tinkamai valdo sisteminę riziką, susijusią su apgaulingomis reklamomis. Skaitmeninių paslaugų aktas didžiosioms platformoms numato pareigas vertinti rizikas, taikyti rizikos mažinimo priemones ir užtikrinti didesnį skaidrumą reklamos ekosistemoje.

    „Meta“ savo ruožtu pabrėžia, kad kova su sukčiavimu yra verslui kritiška, nes apgaulės kenkia ne tik aukoms, bet ir pačiam reklamos pasitikėjimui. Bendrovė teigia veikianti keliais lygmenimis: automatizuotai blokuodama pažeidimus, ardydama sukčių tinklus, bendradarbiaudama su institucijomis ir padėdama vartotojams atpažinti rizikingus pasiūlymus.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad vien technologinių filtrų nepakanka, nes sukčiai prisitaiko, o reklamos grandinėje veikia daug tarpininkų. Todėl vis dažniau akcentuojami tapatybės patikros mechanizmai, greitesnis reagavimas į pranešimus, aiškesnė reklamos kilmė ir didesnis atsekamumas, ypač finansinių paslaugų ir investavimo pasiūlymų srityje.

  • Į Teksasą 4-ajame dešimtmetyje atvežti fazanai: kaip per kelis dešimtmečius jie užkariavo regioną

    Dar 1930-aisiais Teksaso žemvaldžiai mėgino įkurdinti žieduotuosius fazanus prie Meksikos įlankos pakrantės. Pagrindinis tikslas buvo paprastas ir pragmatiškas: sukurti medžioklei tinkamą paukščių populiaciją, kuri ilgainiui pati išsilaikytų.

    Vis dėlto pirmasis bandymas buvo nesėkmingas. Skelbiama, kad 1933–1934 metais Aransas nacionaliniame laukinės gamtos prieglobstyje į laisvę paleista apie 400 paukščių, tačiau pakrantėje populiacija neįsitvirtino, o paskutiniai stebėjimai fiksuoti 1939 metais.

    Ši istorija svarbi ir platesniame kontekste: žieduotieji fazanai nėra kilę nei iš Teksaso, nei apskritai iš Šiaurės Amerikos. Jų natūrali kilmė siejama su Azija, o sėkmingos introdukcijos Jungtinėse Valstijose pradėtos dar XIX amžiaus pabaigoje, kai paukščiai buvo įkurdinti Oregonui priklausančiame Vilameto slėnyje.

    Lūžis Teksase įvyko ne dėl vieno didelio paleidimo, o dėl kelių veiksnių kombinacijos. Specialistai pabrėžia, kad reikšmingą vaidmenį suvaidino natūrali migracija iš kaimyninių valstijų ir pavieniai žmonių atlikti papildomi paleidimai, kurie sustiprino atsirandančius būrius.

    Manoma, kad laukiniai fazanai į Teksaso Panhandle regioną pradėjo skverbtis apie 1939–1940 metais, atkeliaudami iš vakarų Oklahomos. Tokiu būdu jie pateko į teritorijas, kuriose aplinkos sąlygos pasirodė palankesnės nei pakrantėje, o migracija tapo tvaresniu populiacijos kūrimosi mechanizmu.

    Teksaso perinčių paukščių atlasuose pažymima, kad iki 1950-ųjų fazanai jau buvo aptikti iki 18 apskričių. Dažniausiai jie telkėsi palei upes ir drėgnesnius koridorius, kurie suteikė ir prieglobstį, ir maisto šaltinių, ypač žiemos laikotarpiu.

    Tačiau net ir tada prireikė dešimtmečių, kol populiacija tapo iš tiesų savarankiška. Laukinės gamtos biologai paprastai sutaria, kad stabilus, patikimai besidauginantis fazanų skaičius regione susiformavo tik maždaug 1970-aisiais.

    Medžioklės reguliavimas atspindėjo tuometinį atsargumą. Pirmasis legalus fazanų medžioklės sezonas Dalamo apskrityje atidarytas 1958 metais, o limitas buvo griežtas: per dieną leista sumedžioti ne daugiau kaip du patinus, siekiant nepažeisti dar trapių populiacijos pagrindų.

    Vėliau fazanai Panhandle regione tapo beveik tradicija, o medžioklės apimtys išaugo iki įspūdingų skaičių. Teksaso parkų ir laukinės gamtos institucijos duomenimis, 1987–1988 ir 1988–1989 sezonais metinis sumedžiojimas pasiekė piką – apie 122 000 paukščių.

    Vis dėlto šiandien situacija kitokia: ilgalaikė sausra, prasidėjusi apie 2009 metus, sumažino žolynų dangą, nuo kurios fazanams svarbios perėjimo vietos. Dėl to pastaraisiais sezonais sumedžiojamų paukščių skaičius, kaip skelbiama, krito iki maždaug 5 000.

    Ši fazanų istorija parodo, kaip introdukuotos rūšys gali įsitvirtinti net ir po ankstyvų nesėkmių, jei susiklosto palankios migracijos ir buveinių sąlygos. Kartu ji primena, kad klimato pokyčiai, ypač užsitęsusios sausros, gali greitai pakeisti net dešimtmečiais susiformavusią pusiausvyrą.

  • Mokslininkai fiksuoja varlių ir retų drugelių suaktyvėjimą prie saulės panelių Ilinojuje

    Stebėjimai atlikti prie saulės elektrinės Morgan apygardoje, netoli Meredosijos. Mokslininkai pabrėžia, kad pagrindinė tokių objektų paskirtis išlieka elektros gamyba, tačiau tinkamai prižiūrima teritorija gali tapti papildoma buveine vietinėms rūšims.

    2024 metų pavasarį šalia nedidelio pelkėto tvenkinio į šiaurę nuo saulės baterijų buvo pastatytas akustinis laukinės gamtos registravimo įrenginys. Jis realiuoju laiku įrašinėjo aplinkos garsus, kad būtų galima įvertinti varliagyvių aktyvumą.

    Per 34 dienų laikotarpį nuo kovo 9 dienos iki balandžio 6 dienos įrašai parodė, kad Ilinojaus chorinės varlės buvo girdimos 32 atskiromis dienomis. Tyrėjų vertinimu, tai rodo intensyvų poravimosi elgesį ne tik pačiame tvenkinio pakraštyje, bet ir greta esančiuose drenažo grioviuose.

    Specialistai akcentuoja, kad pokyčius galėjo lemti naujesnis požiūris į žemės tvarkymą po fotoelektrinės infrastruktūra. Vietoje įprasto pramoninio nušienavimo ar agresyvesnio ploto „išvalymo“ vis dažniau taikomi sprendimai, orientuoti į vietinių ekosistemų išlaikymą.

    Šiame objekte dalis teritorijos buvo apsėta vietinių žemaūgių prerijų augalų sėklų mišiniu, o kasmetiniai arimo darbai ir cheminiai herbicidai nebetaikomi. Dėl to susiformavo tankesnė, įvairesnė augalija, kuri gali suteikti maisto ir slėptuvių vabzdžiams bei varliagyviams.

    Pastebėta, kad tarp saulės panelių maitinasi ir retesni drugiai, kurių suaugę individai priklausomi nuo konkrečių augalų. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokiose teritorijose, jei paliekama vietinė flora, gali atsirasti sąlygos palaikyti jautresnes rūšis, ypač kai aplinkinėse žemėnaudose buveinių mažėja.

    Ekspertų vertinimu, tai yra pavyzdys, kaip pramoninio masto atsinaujinančios energetikos projektai, suderinti su gamtotvarkos priemonėmis, gali duoti dvigubą naudą. Vis dėlto pabrėžiama, kad sėkmė priklauso nuo konkrečių sprendimų: nuo sėklų mišinių ir šienavimo grafiko iki vandens telkinių ir drenažo priežiūros.

    Tokie atvejai siejami su platesne tendencija, kai saulės parkų teritorijos vis dažniau projektuojamos ne kaip sterilios aikštelės, o kaip daugiafunkcės erdvės. Praktikoje tai gali reikšti geresnį visuomenės priimtinumą, mažesnę dirvožemio eroziją ir tvaresnį teritorijų naudojimą, neprarandant pagrindinio tikslo – stabilios elektros gamybos.

    Tuo pat metu mokslininkai primena, kad saulės modulių efektyvumui įtakos turi ir aplinkos sąlygos, ypač temperatūra. Dažnai minima optimali apie 25 laipsnių šiluma, tačiau reali pagaminamos energijos suma priklauso ne vien nuo efektyvumo, o ir nuo saulės spinduliuotės intensyvumo bei dienos sąlygų.

  • Arizonos saulės elektrinė tapo urvinių pelėdžiukų „darželiu“: perkėlimas davė netikėtą rezultatą

    JAV Arizonos valstijoje didelė saulės elektrinė netikėtai tapo naujais namais urvinių pelėdžiukų kolonijai. Aplinkosaugininkai perkėlė paukščius iš teritorijos, kurioje plėstas energetikos projektas, ir įrengė jiems dirbtines urvų slėptuves.

    Perkėlimas vyko saulės energijos komplekse Sun Streams, kurio teritorija siekia apie 4 000 hektarų. Tarp dviejų komplekso dalių buvo parinktas maždaug 100 hektarų plotas, o jame įrengta 40 dirbtinių urvų, kad pelėdžiukai turėtų kur perėti.

    Urviniai pelėdžiukai nuo daugumos pelėdų skiriasi tuo, kad peri po žeme ir dažnai naudojasi kitų gyvūnų, pavyzdžiui, žemėje urvus kasančių žinduolių, iškastomis slėptuvėmis. Dėl to jiems ypač svarbios vietos, kuriose yra tinkamas gruntas ir pakankamai urvų.

    Persikėlimo pradžioje specialistai paukščiams palikdavo grobio, dažniausiai pelių, ir įrengė kameras stebėti jų elgseną. Naktimis buvo naudojamas apšvietimas, kuris pritraukdavo vabzdžius ir sudarydavo papildomas sąlygas pelėdžiukams maitintis savarankiškai.

    Pirmieji rezultatai, anot projekto apžvalgų, pasirodė labai geri: per kelis mėnesius naujoje vietoje užfiksuotos kelios dešimtys jauniklių, iš viso 36 jauni paukščiai. Vėliau žmonių pagalba buvo sąmoningai mažinama, siekiant patikrinti, ar kolonija gali išsilaikyti pati.

    Tai patvirtino stebėjimai ir biologiniai požymiai, įskaitant vabzdžių liekanas paukščių išmatose. Papildomas šėrimas buvo visiškai nutrauktas 2025 metų vasaros pabaigoje, kai tapo aišku, kad jauni paukščiai jau sugeba medžioti.

    Kodėl urviniai pelėdžiukai nyksta

    Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad grėsmės šiam rūšių grupei atsirado gerokai anksčiau nei konkretus saulės elektrinės projektas. Viena didžiausių problemų yra tinkamų buveinių nykimas, kai plečiasi miestai, intensyvėja žemės ūkis ir keičiasi kraštovaizdis.

    Ne mažiau svarbus veiksnys yra urvus kasančių žinduolių populiacijų mažėjimas, nes pelėdžiukai neretai remiasi jau esančia urvų infrastruktūra. Dėl buveinių fragmentacijos paukščius tenka perkelti vis toliau, kartais dešimtis ar net šimtus kilometrų, kad būtų rasta tinkama vieta perėjimui.

    Ką pelėdžiukai rado po saulės moduliais

    Tyrėjų vertinimu, saulės elektrinės teritorija turi kelias netikėtai naudingas savybes. Atvira erdvė leidžia pelėdžiukams anksčiau pastebėti plėšrūnus, o šešėlis po moduliais per didžiausius Arizonos karščius suteikia priedangą nuo kaitros.

    Dėl to saulės energetikos infrastruktūra kai kuriais atvejais gali tapti kompromisu tarp žmogaus veiklos ir biologinės įvairovės, jei projektai planuojami su aiškiomis gamtosaugos priemonėmis. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad sėkmę lemia ne vien panelės, o nuoseklus buveinių įrengimas ir ilgalaikė stebėsena.

  • Juodakrūčiai strazdai lizdus gina apdairiai: tyrimas rodo, kaip jie atpažįsta per pavojingas gyvates

    Vakarų Oregone atliktas tyrimas parodė, kad juodakrūčiai strazdai (angl. red-winged blackbirds) gindami lizdus elgiasi gerokai apdairiau, nei būtų galima tikėtis iš itin agresyviai perinčias teritorijas saugančių paukščių. Susidūrę su barškuolėmis jie dažniausiai vengė fizinio kontakto, nors kitus plėšrūnus puldavo gerokai drąsiau.

    Mokslininkai tyrė, kaip šie paukščiai reaguoja į skirtingas grėsmes lizdams, ir naudojo realistiškas gyvūnų imitacijas. Modeliai buvo išdėstyti netoli lizdų, kuriuose vienur dar buvo kiaušinių, kitur jau augo jaunikliai, kad būtų galima įvertinti, ar gynybos intensyvumas kinta priklausomai nuo perėjimo etapo.

    Rezultatai išsiskyrė barškuolių atveju: paukščiai dažnai skrisdavo jų link, demonstruodavo grasinantį elgesį, tačiau beveik niekada nebandydavo snapu ar nagais fiziškai atakuoti. Tai ryškiai skyrėsi nuo reakcijos į kitus galimus lizdų plėšrūnus, pavyzdžiui, žemines voveres, kurias strazdai puldinėjo daug kartų dažniau.

    Svarbus kontekstas tas, kad barškuolės vakarinėje Oregono dalyje, į vakarus nuo Kaskadų kalnų, nuo XIX amžiaus buvo smarkiai išnaikintos. Dėl to šiandien tose vietovėse perintys paukščiai tikėtina retai jas sutinka, tačiau tyrimas vis tiek atskleidė tarsi įgimtą arba iš kitų signalų išmokstamą atsargumą, kai rizika tėvams yra per didelė.

    Tyrėjai šiuos duomenis sieja su tėvų investicijų teorija, kuri aiškina, kaip gyvūnai pasveria savo išlikimo riziką ir palikuonių apsaugos naudą. Paprastai tariant, kai grėsmė nukreipta į lizdą, bet nekelia didelio pavojaus suaugusiam paukščiui, gynyba gali būti agresyvi, o kai plėšrūnas pavojingas ir suaugusiam individui, elgesys tampa atsargesnis.

    Juodakrūčių strazdų lizdų gynyba seniai žinoma kaip intensyvi, tačiau ji nėra akla: paukščiai skirtingai reaguoja į skirtingus priešus. Pavyzdžiui, prie lizdo priartėjus smulkesniam plėšrūnui, galinčiam sunaikinti kiaušinius ar jauniklius, užpuolimas gali būti tiesioginis, o susidūrus su grėsme, galinčia sužeisti ar nužudyti patį suaugusį paukštį, dažniau pasirenkamas atstumo laikymasis.

    Publikacijoje žurnale Behavioral Ecology mokslininkai pabrėžia, kad toks elgesys padeda geriau suprasti, kaip gyvūnai realiomis sąlygomis priima sprendimus, kai vienu metu svarbios dvi vertybės: palikuonių apsauga ir tėvų išlikimas. Tai taip pat primena, kad net dažnai sutinkamų rūšių elgsena gali būti subtili ir priklausoma nuo konkretaus pavojaus pobūdžio.

  • Ramiojo vandenyno milžiniškas aštuonkojis: devyni „smegenys“ ir medžioklė net rykliais

    Ši rūšis, dažniausiai vadinama Ramiojo vandenyno milžinišku aštuonkoju, gali užaugti iki maždaug 4 metrų ilgio, o pavieniai istoriniai aprašymai mini dar didesnius individus. Tai minkštakūnis gyvūnas be kaulų, todėl gali praslysti pro labai siaurus plyšius ir slėptis uolų plyšiuose.

    Aštuonkojis paprastai būna rausvai rudos spalvos, tačiau jo išvaizda greitai keičiasi. Per akimirką jis gali pakeisti ne tik spalvą, bet ir odos tekstūrą, taip susiliedamas su dugnu ar akmenimis.

    Toks maskavimasis įmanomas dėl specialių odos ląstelių, vadinamų chromatoforais. Jos leidžia aštuonkojui prisitaikyti prie aplinkos tiek medžiojant, tiek slepiantis nuo didesnių plėšrūnų.

    Dar viena įspūdinga savybė yra nervų sistemos sandara: dažnai sakoma, kad šis gyvūnas turi devynis „smegenis“. Vienas pagrindinis nervų centras yra kūne, o kiekvienoje iš aštuonių čiuptuvų yra papildomi nervų mazgai, leidžiantys čiuptuvams veikti itin savarankiškai.

    Čiuptuvai padengti tūkstančiais siurbtukų, kurie ne tik tvirtai sugriebia grobį, bet ir padeda „jausti“ aplinką. Siurbtukuose esantys cheminiai receptoriai leidžia aštuonkojui tarsi paragauti to, ką jis liečia, todėl medžioklėje tai tampa papildomu pranašumu.

    Kaip jis medžioja ir kuo minta

    Įprastas racionas apima žuvis, krevetes, moliuskus, krabus, omarus ir šukutes. Kai pasitaiko proga, jis gali suėsti ir kitus aštuonkojus, o kai kuriais atvejais fiksuojami atvejai, kai grobiu tampa ir mažesni rykliai.

    Medžioklėje dažnai pasirenkama slapta taktika, ypač tamsiu paros metu. Aštuonkojis prisėlinąs pasinaudoja maskuote, o priartėjęs staigiai puola, sugriebia ir stipriai prilaiko grobį siurbtukais.

    Grobio sutramdymui svarbi ir seilėse esanti toksinė medžiaga, kuri padeda paralyžiuoti auką. Grobis neretai tempiamas į slėptuvę, kur aštuonkojis jį suėda saugioje vietoje.

    Ar jis pavojingas žmogui?

    Nors milžiniškas aštuonkojis turi nuodų, paprastai jis nėra laikomas itin pavojingu žmogui, jei nėra provokuojamas. Didesnę grėsmę žmonėms kelia kai kurios kitos, gerokai mažesnės aštuonkojų rūšys, kurių toksinai yra ypač stiprūs.

    Vis dėlto laukinėje gamtoje rekomenduojama laikytis atstumo ir nebandyti gyvūno liesti ar erzinti. Įkandimo atveju reikėtų kuo skubiau kreiptis medicininės pagalbos, nes reakcija gali būti skausminga ir sukelti komplikacijų.

    Pastaraisiais metais mokslininkų dėmesys aštuonkojams nemažėja: jie tiriami dėl išskirtinių problemų sprendimo gebėjimų, prisitaikymo ir sudėtingos nervų sistemos. Šie gyvūnai vis dažniau minimi kaip pavyzdys, kad aukštas intelektas gali vystytis ir labai toli nuo žmogaus evoliucinės linijos.

  • Legendinis „Gundam“ robotas dingsta iš Tokijo: atsisveikinimo šou ir kas laukia toliau

    Tokijuje baigiasi vienos ryškiausių japoniškos popkultūros vietų istorija: Odaibos rajone, prie prekybos komplekso DiverCity Tokyo Plaza, pradedamas ardyti beveik 20 metrų aukščio RX-0 „Unicorn Gundam“ statinys. Ši skulptūra čia stovėjo nuo 2017 metų ir tapo traukos centru tiek vietos gyventojams, tiek turistams.

    Organizatoriai fanams paruošė viešą atsisveikinimą, kuris vyks rugpjūčio 29 dieną ir bus transliuojamas „Youtube“ platformoje oficialiame „Gundam“ kanale. Numatytas ir specialus muzikinis pasirodymas, kuriame dalyvaus kompozitorius Hiroyuki Sawano bei dainininkė SennaRin.

    „Tai bus paskutinė proga pamatyti RX-0 „Unicorn Gundam“ įprastoje vietoje, todėl norime atsisveikinti taip, kaip nusipelnė jo gerbėjai“, – teigiama organizatorių pranešime.

    Po rugpjūčio 29 dieną vyksiančios ceremonijos skulptūra dar trumpai liks viešai matoma, o galutinis eksponavimo etapas planuojamas iki rugpjūčio 31 dienos. Tą pačią dieną numatyti ir keli papildomi šviesų bei vaizdo šou seansai, skirti paskutinėms nuotraukoms ir vaizdo įrašams.

    Odaibai tai jau antras toks pokytis: prieš „Unicorn Gundam“ čia stovėjo RX-78-2 skulptūra, kuri vėliau buvo pakeista naujesniu modeliu. Kol kas neatskleidžiama, ar po demontavimo šioje vietoje atsiras naujas didelio masto „Gundam“ objektas, tačiau ankstesnė praktika rodo, kad tokie projektai dažnai migruoja arba atgimsta kitoje formoje.

    Panašus scenarijus neseniai matytas ir Jokohamoje, kur RX-78F00 „Gundam“ ekspozicija buvo uždaryta 2024 metų kovą. Vėliau dalis konstrukcijų pritaikyta naujam projektui, susijusiam su Expo 2025 Osakoje, kas rodo tendenciją ikoninius objektus perkelti į naujas erdves ir pritaikyti didiesiems renginiams.

    Tokijo „Unicorn Gundam“ demontavimas išryškina platesnę kryptį, kaip Japonija tvarko didžiules laikinas ar pusiau laikinas popkultūros instaliacijas: jos tampa turizmo ir prekybos traukos varikliu, o pasibaigus ciklui dažnai pernaudojamos arba integruojamos į kitus projektus. Gerbėjams tai reiškia paprastą dalyką: laikas suskubti, jei šį „Gundam“ dar norėjosi pamatyti gyvai.

  • 120 Hz televizorius ne visada reikalingas: kada verta primokėti, o kada užteks 60 Hz?

    120 Hz televizorius ne visada reikalingas: kada verta primokėti, o kada užteks 60 Hz?

    Perkant televizorių parduotuvėje du modeliai gali atrodyti beveik vienodi, tačiau vienas kainuoja pastebimai daugiau. Dažnai skirtumą lemia ekrano atnaujinimo dažnis, nurodomas hercais: 60 Hz arba 120 Hz. Vis dėlto didesnis skaičius nereiškia, kad vaizdas visada bus dvigubai sklandesnis.

    Atnaujinimo dažnis parodo, kiek kartų per sekundę ekranas gali atnaujinti rodomą vaizdą. Kuo jis didesnis, tuo daugiau galimybių tiksliau perteikti greitai kintančias scenas, mažinti judesio susiliejimą ir drebėjimą. Tačiau realų rezultatą labiausiai lemia ne vien televizorius, o ir turinio bei įrenginių, kurie tą turinį pateikia, galimybės.

    Kas iš tiesų yra 60 ir 120 Hz?

    Daugelis TV kanalų ir dalis vaizdo turinio Europoje transliuojami 50 Hz sistemoje, todėl televizorius dažnai atlieka vaizdo pritaikymą prie savo panelės dažnio. Dėl to 120 Hz ekranas ne visada automatiškai parodys daugiau realių kadrų, jei šaltinis pats jų neturi. Visgi 120 Hz panelė turi daugiau „erdvės“ apdorojimui ir judesio atvaizdavimui.

    Žiūrint filmus ir serialus, kurie dažnai kuriami 24 kadrų per sekundę ritmu, kai kuriems žiūrovams svarbus natūralus kino judesys. Agresyvūs judesio glodinimo režimai gali sukurti vadinamąjį muilo operos efektą, kai vaizdas atrodo nenatūraliai „video“. Todėl vien dažnesnis ekranas dar negarantuoja, kad patirtis bus geresnė, jei netinkamai parinkti nustatymai.

    Kada 120 Hz pasiteisina labiausiai?

    Didžiausias skirtumas dažniausiai matomas ten, kur ekrane daug greito judesio: sporto transliacijose, lenktynėse, veiksmo filmuose ar scenose su staigiais kameros panoramavimais. 120 Hz panelė tokiose situacijose gali padėti aiškiau sekti objektus, o judesys atrodo lygesnis, ypač didesniuose ekranuose.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad 60 Hz televizorius rodo prastą vaizdą. Jei dažniausiai žiūrite naujienas, pokalbių laidas, ramesnius serialus, dokumentiką ar turinį virtuvėje, 60 Hz dažnai būna visiškai pakankamas. Skirtumas labiausiai atsiskleidžia tik tada, kai dinamiškas turinys sudaro didelę jūsų žiūrėjimo dalį.

    Žaidimams svarbu ne tik Hz

    Žaidėjams 120 Hz gali būti dar aktualesnis, nes konsolė ar kompiuteris kai kuriuose žaidimuose gali pateikti 120 kadrų per sekundę. Tokiu atveju judesys, valdymo reakcija ir vaizdo sklandumas gali būti juntamai geresni nei 60 Hz ekrane. Praktikoje viskas priklauso nuo to, ar konkretus žaidimas ir jūsų įranga iš tiesų palaiko 120 kadrų per sekundę režimą.

    Renkantis televizorių žaidimams verta atkreipti dėmesį ir į jungtis bei funkcijas, kurios leidžia išnaudoti didesnį dažnį. Pavyzdžiui, dažnai svarbus HDMI 2.1 palaikymas, kintamas atnaujinimo dažnis ir automatinis mažos delsos režimas, nes vien 120 Hz užrašas specifikacijoje dar nereiškia geriausios žaidimų patirties.

    Jei žaidžiate retai, o dauguma jūsų žaidimų veikia iki 60 kadrų per sekundę, primokėjimas už 120 Hz gali neatsipirkti. Tačiau aktyviems sporto transliacijų žiūrovams ir dinamiškų žaidimų gerbėjams 120 Hz dažnai tampa vienu iš tų parametrų, kurie realiai pakeičia kasdienį naudojimą.

  • Įdėkite šaukštelį į šaldiklį: paprastas triukas gali išgelbėti akis ir makiažą pjaustant svogūną

    Įdėkite šaukštelį į šaldiklį: paprastas triukas gali išgelbėti akis ir makiažą pjaustant svogūną

    Svogūno pjaustymas daugeliui baigiasi tuo pačiu: akys ima perštėti, kaupiasi ašaros, o makiažas gali nubėgti per kelias minutes. Taip nutinka todėl, kad pjaunant svogūną išsiskiria lakios sieros junginių dujos, kurios ore virsta dirginančiomis dalelėmis ir pasiekia akis. Nors svogūnas virtuvėje beveik nepakeičiamas, yra keli paprasti būdai sumažinti nemalonų poveikį.

    Vienas greičiausių „gelbėjimo“ triukų yra atšaldytas metalinis šaukštelis. Jį pakanka kelioms minutėms įdėti į šaldiklį, o kai akys pradeda ašaroti, šaltą šaukštelio nugarėlę trumpai priglausti po akimis arba prie užmerktų vokų. Vėsinimas gali sumažinti perštėjimą ir patinimą, tačiau spausti stipriai ar laikyti ilgai nereikėtų, nes paakių oda yra labai jautri.

    Dar veiksmingiau problemai užbėgti už akių padeda paties svogūno atšaldymas. Palaikius svogūną šaldytuve, jis dažnai išskiria mažiau dirginančių garų, todėl ašarojimas gali būti silpnesnis. Praktikoje geriausią rezultatą dažniausiai duoda kelių mažų įpročių derinys, o ne vienas stebuklingas metodas.

    Didelę reikšmę turi ir peilio aštrumas. Aštrus peilis svogūną pjauna švariau, o bukas labiau traiško ląsteles, todėl į orą patenka daugiau dirginančių medžiagų. Jei pjaustant akys pradeda ašaroti, svarbu jų netrinti rankomis, ypač ką tik lietus svogūną, nes dirgikliai gali patekti dar arčiau akių.

    Reikia turėti omenyje, kad vienodai veikiančio sprendimo nėra: vieni į svogūną reaguoja itin jautriai, kiti beveik nejaučia poveikio. Vis dėlto šaltas šaukštelis gali tapti greitu būdu „susitvarkyti“ prieš išeinant iš namų, o atšaldytas svogūnas, aštrus peilis ir vėdinama virtuvė dažnai pastebimai sumažina ašarojimą. Pabaigus pjaustyti, verta kruopščiai nusiplauti rankas ir tik tada tvarkyti makiažo zoną aplink akis.