CP v2

Blog

  • „Fitch“ sprendžia Prancūzijos reitingą: menkiausias pokytis gali branginti skolas

    „Fitch“ sprendžia Prancūzijos reitingą: menkiausias pokytis gali branginti skolas

    Verdiktas prieš biudžeto mūšį

    Reitingų agentūra „Fitch“ penktadienį skelbia naują Prancūzijos valstybės skolos reitingo vertinimą. Sprendimas pasirodo likus maždaug mėnesiui iki 2027 metų biudžeto pateikimo Nacionalinei Asamblėjai, todėl jo laukiama itin jautriu politiniu momentu.

    Šiuo metu Prancūzijai „Fitch“ taiko A+ reitingą su stabilia perspektyva. 2025 metų rugsėjį šalis neteko aukštesnio įvertinimo, o 2026 metų kovą reitingas buvo paliktas nepakeistas.

    Kodėl rinkos įsitempusios

    Ekonomistai pabrėžia, kad labiausiai tikėtinas scenarijus yra status quo, tačiau neatmetama, kad perspektyva gali būti pakeista į neigiamą. Toks žingsnis reikštų aiškų signalą, jog artimiausiais ketvirčiais didėja reitingo mažinimo rizika.

    Reitingų sprendimai tiesiogiai veikia valstybės skolinimosi kainą: investuotojai paprastai reikalauja didesnės grąžos, kai didėja rizikos vertinimas. Tai ypač svarbu, kai palūkanų sąnaudos biudžete auga, o skolą refinansuoti tenka reguliariai ir didelėmis sumomis.

    Augimas silpnesnis, deficitas didelis

    Nuo pavasario Prancūzijos makroekonominė aplinka tapo nepalankesnė: augimo prognozės 2026 metams buvo mažinamos. „Fitch“ anksčiau buvo nurodžiusi 1 proc. augimą, tuo metu valdžios institucijų projekcijos buvo kuklesnės, o dalis analitikų kalbėjo apie maždaug 0,6 proc. tempą.

    Naujausi statistikos duomenys taip pat siunčia atsargumo signalų: 2026 metų antrąjį ketvirtį Prancūzijos bendrasis vidaus produktas, patikslinus įvertį, neaugo. Nacionalinė statistikos institucija nurodė, kad rezultatą blogino ryškesnis nei manyta žemės ūkio produkcijos smukimas.

    Fiskalinėje pusėje diskusijų ašis išlieka deficitas. „Fitch“ prognozė siekia apie 4,9 proc. bendrojo vidaus produkto, kai valdžios tikslas yra maždaug 5 proc., o dalis rinkos vertinimų deficito kartelę kelia iki maždaug 5,1 proc.

    „Status quo yra labiausiai tikėtinas scenarijus, nors perspektyvos pakeitimo į neigiamą atmesti negalima“, – sakė ekonomistas Hadrienas Camatte.

    Analitikų vertinimu, tokie deficito lygiai palieka mažai erdvės greitam konsolidavimui, ypač jei augimas išlieka silpnas. Tuo pat metu valstybės skola, kaip tikimasi, dar kelerius metus gali didėti, o palūkanų išlaidos ir toliau darys spaudimą biudžetui.

    Politikos rizika: biudžetas ir rinkimai

    Artėjantis 2027 metų biudžeto ciklas žadamas sudėtingas: Prancūzijos premjeras Sébastienas Lecornu planuoja biudžetą pristatyti rugsėjo 30 dieną, o parlamentinės diskusijos turėtų persikelti į spalį. Kuo arčiau prezidento rinkimų, tuo didesnė tikimybė, kad sprendimus lydės politinė įtampa ir sunkesnės derybos dėl taupymo priemonių.

    Opozicijos lyderiai jau signalizuoja apie griežtą laikyseną, todėl neatmetamas ir bandymas blokuoti ar nuversti biudžetą politinėmis procedūromis. Reitingų agentūroms tai svarbu, nes politinis stabilumas ir gebėjimas įgyvendinti fiskalinę politiką yra vieni pagrindinių veiksnių vertinant šalies kreditingumą.

    Rinkos dalyviai dabar stebi ne tik patį sprendimą, bet ir formuluotes: net jei reitingas liks A+, griežtesnė retorika dėl skolos ir palūkanų sąnaudų gali tapti signalu, kad 2027 metais Prancūzijos reitingas atsidurs didesnėje rizikos zonoje.

  • ES smogė per „Temu“ ir „AliExpress“: kiniškų siuntų srautas krito iki 40 proc.

    ES smogė per „Temu“ ir „AliExpress“: kiniškų siuntų srautas krito iki 40 proc.

    Kas pasikeitė nuo liepos

    Europos Sąjungoje nuo liepos 1 dienos įvesta fiksuota trijų eurų muito rinkliava mažos vertės siuntoms iki 150 eurų. Iki šiol tokios smulkios siuntos dažnai pasiekdavo pirkėjus be muito, todėl kainos „Shein“, „Temu“ ir „AliExpress“ platformose atrodė sunkiai pralenkiamos.

    Pirmieji duomenys rodo, kad priemonė suveikė greičiau nei tikėtasi. Remiantis Prancūzijos muitinės statistika, kurią citavo šalies ekonomikos ministerija, mažų siuntų importas po mokesčio įvedimo sumenko 30–40 proc.

    Skaičiai: kam smogė labiausiai

    Vertinant atskirų platformų pardavimų apimtis, didžiausias kritimas fiksuotas „Temu“, kur apimtys sumažėjo apie 50 proc. „AliExpress“ pardavimai krito maždaug 37 proc., o „Shein“ smukimas buvo mažesnis ir siekė apie 15 proc.

    Prancūzijos valdžia tai vadina įrodymu, kad griežtesnis reguliavimas gali pakeisti pirkėjų elgseną ir sumažinti didžiųjų Kinijos platformų dominavimą. Kartu tai signalas ir rinkai, kad itin žemos kainos vis dažniau bus perskaičiuojamos atsižvelgiant į naujus mokesčius.

    Kodėl Briuselis ėmėsi veiksmų

    Europos Komisija argumentuoja, kad mažos vertės siuntų bumas iškreipė konkurenciją. Europos prekybininkams tenka laikytis tų pačių taisyklių, o importo mokesčių ir administravimo našta dažnai būna didesnė nei tarptautinėms platformoms, kurios prekes siunčia tiesiai pirkėjams.

    Dar vienas motyvas – sauga ir atitiktis reikalavimams. Europos Komisijos vertinimu, 2025 metais daugiau nei 60 proc. tikrintų mažos vertės prekių neatitiko Europos reikalavimų ar saugos standartų, todėl muitinėms siekiama suteikti daugiau įrankių greičiau identifikuoti rizikingus produktus.

    Kas bus toliau

    Naujoji rinkliava nėra laikoma galutiniu sprendimu. Ji pristatoma kaip tarpinė priemonė iki platesnės Europos muitų sistemos reformos, planuojamos 2028 metais, kai turėtų keistis ir kontrolės modelis, ir atsakomybės grandinė.

    Jau artimiausiais mėnesiais gali atsirasti papildomų siuntų tvarkymo mokesčių, kurie būtų skirti logistikos ir patikros kaštams padengti. Tuo pat metu platformos ieško būdų prisitaikyti, pavyzdžiui, perkeldamos sandėlius į ES, kad dalį rinkliavų būtų galima apeiti arba sumažinti jų poveikį galutinei kainai.

    „Muitų mokestis pasieniečiams leidžia pristabdyti srautą, tačiau jis taip pat skatina verslą perkelti sandėlius į ES ir keisti tiekimo grandines“, – teigiama Prancūzijos ekonomikos ministerijos cituojamame vertinime.

    Ekspertai pabrėžia, kad trijų eurų mokestis vieniems pirkėjams gali būti lemiamas, ypač perkant pigius kasdienius smulkius daiktus. Tačiau platformos gali bandyti šį kaštą absorbuoti, paskirstyti per skirtingas prekių kategorijas arba įtraukti į kainodarą, todėl tikrasis poveikis paaiškės per artimiausius dvejus metus.

  • Prancūzijos debatuose įkaito atmosfera: kandidatai susikirto dėl skolų, pensijų ir ES

    Prancūzijos debatuose įkaito atmosfera: kandidatai susikirto dėl skolų, pensijų ir ES

    Pirmasis mūšis dėl Eliziejaus

    Prancūzijos prezidento rinkimų kampanija įgauna pagreitį: pirmajame didžiųjų kandidatų debatuose pagrindine tema tapo ekonomika, valstybės skola ir pensijų reforma. Diskusiją surengė didžiausia šalies darbdavius vienijanti federacija MEDEF, o renginys vyko Roland-Garros komplekse Paryžiuje.

    Iki rinkimų likus mažiau nei aštuoniems mėnesiams, kandidatai stengėsi įtikinti verslo bendruomenę, tačiau kartu gynė skirtingas politines vizijas. Debatuose dalyvavo septyni kandidatai iš skirtingų politinio spektro pusių.

    Tarp jų buvo du buvę prezidento Emmanuelio Macrono premjerai: centristas Gabrielis Attalis ir centro dešinės atstovas Edouardas Philippe’as. Taip pat dalyvavo kraštutinių pažiūrų lyderiai Jeanas-Lucas Mélenchonas ir Marine Le Pen, centro kairės europarlamentaras Raphaëlis Glucksmannas, konservatorius Bruno Retailleau ir žaliųjų lyderė Marine Tondelier.

    Europa tapo takoskyra

    Diskusijoje ryškiai išsiskyrė kandidatų požiūriai į Europos Sąjungą ir Prancūzijos vaidmenį joje. Jeanas-Lucas Mélenchonas akcentavo idėją, kad Prancūzija turėtų nesilaikyti ES sprendimų, jei jie, jo teigimu, kertasi su šalies interesais.

    „Jei tai prieštarauja prancūzų žmonių interesams, mes to nevykdysime“, – sakė Jeanas-Lucas Mélenchonas.

    Marine Le Pen daug dėmesio skyrė viešųjų išlaidų mažinimui tiek nacionaliniu, tiek ES lygmeniu ir kritikavo augančias Prancūzijos įmokas į bendrijos biudžetą. Kiti kandidatai pabrėžė, kad didžiausią spaudimą Prancūzijos konkurencingumui kelia globali konkurencija, ypač Kinijos pramonės pajėgumai, o ne ES partneriai.

    Edouardas Philippe’as ragino Europą griežčiau kalbėti su Kinija ir JAV, o Raphaëlis Glucksmannas teigė, kad naujasis prezidentas turės aktyviau ginti Prancūzijos interesus Briuselyje. Debatuose taip pat skambėjo kritika dėl perteklinių reguliavimo normų ir jų poveikio verslui.

    Skola ir pensijos – sprendimai išsiskyrė

    Valstybės skolą kandidatai įvardijo vienu didžiausių iššūkių, tačiau siūlomi sprendimai kardinaliai skyrėsi. Edouardas Philippe’as kritikavo Jeano-Luco Mélenchono idėjas apie dalies skolos nurašymą, teigdamas, kad tai keltų dideles rizikas finansiniam stabilumui.

    „Siūlymas nurašyti skolą yra pavojingas“, – sakė Edouardas Philippe’as.

    Gabrielis Attalis taip pat atmetė skolos nurašymo logiką ir aštriai kėlė klausimą, kaip tai derėtų su didesnių mokesčių idėja. Tuo metu Jeanas-Lucas Mélenchonas tvirtino, kad ekonomikoje esą yra erdvės manevrui, o atlyginimų nedidinimas, jo teigimu, didintų recesijos riziką.

    Marine Le Pen pareiškė ketinanti pristatyti maždaug 125 milijardų eurų valstybės išlaidų mažinimo planą. Tai būtų siūloma kaip priemonė mažinti deficitą ir stabilizuoti viešuosius finansus prieš svarbiausias biudžeto diskusijas.

    Ne mažiau aštriai aptarta ir pensijų reforma, kuri Prancūzijoje pastaraisiais metais tapo politinės įtampos židiniu. Po masinių protestų ir politinio spaudimo Nacionalinė Asamblėja buvo pritarusi reformos sustabdymui iki 2028 metų sausio, todėl klausimas neišvengiamai sugrįš naujojo prezidento kadencijoje.

    Žaliųjų lyderė Marine Tondelier pasisakė prieš pensinio amžiaus didinimą, o Jeanas-Lucas Mélenchonas gynė grįžimą prie 62 metų ir siekį kuo greičiau pasiekti 60 metų ribą. Marine Le Pen kalbėjo apie pensinio amžiaus grąžinimą iki 62 metų daugumai, kartu numatant ankstesnį išėjimą dirbti pradėjusiems labai jauniems žmonėms.

    Bruno Retailleau siūlė pensinio amžiaus klausimą labiau sieti su tikėtina gyvenimo trukme, o Edouardas Philippe’as akcentavo, kad norint suvaldyti deficitą ir skolą, Prancūzija turės dirbti ilgiau. MEDEF vadovas Patrickas Martinas prieš debatą kritikavo, jo teigimu, verslą varžantį perteklinį reguliavimą ir mikrovadybą.

    „Valstybė pernelyg dažnai bando viską sureguliuoti iki smulkmenų, o tai dusina šalį“, – sakė Patrickas Martinas.

    Šis debatas parodė, kad rinkimų kampanijoje dominuos ne tik socialinės garantijos, bet ir klausimas, kaip Prancūzija derins viešųjų finansų drausmę, konkurencingumą ir santykį su Europa. Artėjant kitiems debatams, kandidatų planai dėl skolos, pensijų ir ekonomikos augimo taps pagrindiniu rinkėjų sprendimo faktoriumi.

  • Buvusios nacių stovyklos vietoje Austrijoje kyla verslo parkas: įniršis dėl „Lidl“

    Buvusios nacių stovyklos vietoje Austrijoje kyla verslo parkas: įniršis dėl „Lidl“

    Vietoje atminimo – statybų technika

    Austrijoje, netoli Leobersdorfo miestelio, buvusio nacių priverstinio darbo komplekso teritorijoje pradėtas verslo parko projektas sukėlė visuomenės ir istorikų pasipiktinimą. Iš kadaise didžiulės infrastruktūros šiandien vietoje matyti tik pavieniai irimo apimti betoniniai blokai apžėlusiuose laukuose.

    Planuojama statyti komercinės paskirties objektus, tarp jų ir šaldymo sandėlį, taip pat numatyta parduotuvė, kurią valdytų diskontinių prekybos tinklų bendrovė „Lidl“. Kritikai teigia, kad ekonominiai interesai nustumiami aukščiau už pareigą saugoti istorinę atmintį.

    Kuo svarbi ši vieta?

    Po 1938 metais įvykdytos Austrijos aneksijos nacių Vokietijos, Weinberglager kompleksas buvo naudojamas tūkstančiams karo belaisvių ir priverstinių darbininkų. Vėliau teritorijoje veikė ir Hirtenbergo padalinys, priklausęs Mauthauseno koncentracijos stovyklų sistemai.

    Istorikų duomenimis, 1944 metų rugsėjo–1945 metų balandžio laikotarpiu čia buvo kalinta apie 400 moterų, daugiausia iš tuometinės Sovietų Sąjungos, taip pat iš Italijos ir Lenkijos. Jos buvo verčiamos dirbti netoliese esančiame fabrike, gaminant pėstininkų amuniciją.

    Dalis pramoninių pastatų griuvėsių teritorijoje vis dar išlikę, tačiau barakai ir kiti stovyklos statiniai po karo buvo pamažu griaunami, pritaikomi kitiems tikslams arba sunyko. Dėl to visuomenei ši vieta šiandien atrodo tarsi „tuščia“, nors istorinis krūvis išlieka.

    Aktyvistų ir institucijų konfliktas

    Archeologiniai tyrimai patvirtino, kad teritorijoje yra išlikusių buvusios stovyklos komplekso pėdsakų. Vis dėlto Austrijos federalinė paminklų apsaugos institucija yra nurodžiusi, kad išlikusių elementų nepakanka, kad teritorijai būtų suteikta paminklo apsaugos statusas.

    Aktyvistai, tarp jų ir Mauthauseno atminimą puoselėjančios organizacijos, ragina bent dalį vietos išsaugoti, o statybas stabdyti ar koreguoti. Jų teigimu, buvusios koncentracijos stovyklos žemė negali būti vertinama kaip eilinis sklypas komercijai.

    „Man tai liūdnas jausmas, nes istorijos paženklinta vieta užstatoma ir paaukojama ekonomikai“, – sakė vietos iniciatyvos išsaugoti teritoriją vadovas Erichas Stroblas.

    „Buvusi koncentracijos stovykla neturi būti užstatoma naujais statiniais“, – teigė Tarptautinis Mauthauseno komitetas.

    „Jaučiu sielvartą, pyktį ir įniršį, kad taip gali nutikti Austrijoje 2026 metais“, – sakė Mauthauseno komiteto Austrijoje valdybos narys Josefas Pumbergeris.

    Projektas sulaukė papildomo dėmesio ir dėl sklypo įsigijimo aplinkybių. Vietos žiniasklaida skelbė, kad žemė anksčiau priklausė bendrovei, siejamai su vietos meru Andreasu Ramharteriu, o 2022 ir 2023 metais ji buvo parduota už daugiau nei 15 000 000 eurų.

    Sklypą įsigijusi Austrijos bendrovė „TRA LEO GmbH & Co KG“ teigė siūliusi remti memorialo įrengimą teritorijoje. Tuo metu „Lidl“ patvirtino ketinimus atidaryti parduotuvę planuojamame verslo parke, tačiau pabrėžė, kad ji būtų ne tiesiogiai buvusios stovyklos vietoje, o gretimame sklype.

    Austrijos atminties politika keičiasi, bet įtampa išlieka

    Po Antrojo pasaulinio karo Austrija ilgą laiką save pristatinėjo kaip nacizmo auką, o dalies visuomenės dalyvavimas režimo nusikaltimuose buvo nutylimas. Plačiau apie atsakomybę ir vaidmenį Holokausto kontekste šalis pradėjo diskutuoti tik nuo XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos.

    Pasak istorikų, šiandien visuomenėje jaučiamas didesnis jautrumas buvusių nacių režimo vietų įamžinimui, tačiau kartu stiprėja ir nuovargio nuo istorinių debatų tendencija. Tai ypač ryšku politiniame fone, kai kraštutinių dešiniųjų jėgos stiprina savo įtaką ir dalyje regionų dalyvauja valdžioje.

    Leobersdorfo centre apklausti gyventojai dažnai teigė apie projektą negirdėję arba vengė komentuoti. 2024 metais Hirtenbergo aukoms atminti buvo pastatyta memorialinė stela, tačiau kritikai sako, kad simbolio nepakanka, jei realūs stovyklos pėdsakai išnyks po naujomis konstrukcijomis.

    Aktyvistai pabrėžia, kad materialūs istorijos liudijimai yra esminiai, kad atmintis nevirstų vien teorija ar archyvine informacija. Jų teigimu, be autentiškos aplinkos visuomenei vis sunkiau suvokti, kas tokiose vietose vyko ir kokią kainą sumokėjo aukos.

  • Švietimui skiria milijardus, bet rezultatai prasti: kurios Europos šalys pirmauja?

    Švietimui skiria milijardus, bet rezultatai prasti: kurios Europos šalys pirmauja?

    Artėjant mokslo metų pradžiai Europos švietimo sistemos vėl atsiduria po didinamuoju stiklu: auga pragyvenimo išlaidos, ryškėja socialinė atskirtis, o dalies mokinių baziniai gebėjimai prastėja. Todėl vis garsiau keliama dilema, ar didesnės valstybės išlaidos švietimui iš tiesų duoda apčiuopiamą grąžą.

    Naujausia Eurostato ir EBPO duomenų analizė rodo paradoksą: kai kurios šalys į švietimą investuoja itin daug, tačiau mokinių pasiekimai ne visuomet atitinka lūkesčius. Tai reiškia, kad svarbu ne tik bendra išlaidų suma, bet ir tai, kaip tiksliai bei efektyviai jos panaudojamos.

    Kur švietimui skiriama daugiausia?

    Europos Sąjungos valdžios sektorius 2023 metais švietimui iš viso skyrė apie 806 mlrd. eurų. Tai sudarė maždaug 4,7 proc. ES bendrojo vidaus produkto, o per dešimtmetį šis rodiklis šiek tiek sumažėjo, nors pandemijos metais laikinai buvo šoktelėjęs.

    Pagal švietimo išlaidas kaip BVP dalį tarp Eurostato pateikiamų valstybių išsiskyrė Švedija, skyrusi 6,8 proc. BVP. Daugiau nei 6 proc. BVP švietimui taip pat skyrė Suomija, Islandija, Belgija ir Danija, o apačioje liko Rumunija ir Graikija, atitinkamai apie 3 proc. ir 3,33 proc.

    Vis dėlto vien BVP dalis neatskleidžia, kiek realių išteklių tenka vienam mokiniui, nes skiriasi šalių pajėgumas, kainų lygis ir mokinių skaičius. Dėl to vertinant dažnai naudojami perkamąją galią sulyginantys rodikliai, leidžiantys tiksliau palyginti, kiek valstybė gali nupirkti už tuos pinigus.

    Išlaidos vienam mokiniui: netikėti lyderiai

    Lyginant išlaidas vienam mokiniui pagal perkamąją galią matyti, kad aukštas BVP procentas ne visada reiškia didžiausias sumas vienam besimokančiajam. Pavyzdžiui, Liuksemburgas 2022 metais švietimui skyrė 3,74 proc. BVP, mažiau už ES vidurkį, tačiau pagal išlaidas vienam mokiniui buvo pirmas.

    Kita medalio pusė matoma Bulgarijoje: švietimui skiriama BVP dalis buvo arti ES vidurkio, tačiau išlaidos vienam mokiniui buvo mažiausios. Didžiosiose ekonomikose vaizdas taip pat nevienodas: Vokietijos BVP dalis buvo arti vidurkio, bet išlaidos vienam mokiniui buvo gerokai didesnės už ES vidurkį, o Prancūzijoje, nepaisant santykinai didelės BVP dalies, suma vienam mokiniui buvo kiek mažesnė už vidurkį.

    Kodėl daugiau pinigų negarantuoja geresnių pažymių?

    Rezultatų palyginimui dažniausiai pasitelkiami EBPO PISA tyrimai, kurie vertina 15-mečių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimus. PISA išskiria mokinius, nepasiekiančius 2 lygio, kuris laikomas baziniu slenksčiu, reikalingu visaverčiam dalyvavimui visuomenėje.

    PISA 2022 duomenys parodė prastėjančias tendencijas: ES vidutiniškai 26,2 proc. mokinių buvo žemų pasiekimų skaityme, o 29,5 proc. matematikos srityje. Palyginti su 2012 metų rodikliais, abi dalys išaugo, o tai sustiprino klausimą, ar investicijos nukreipiamos į veiksmingiausias priemones.

    Skirtumai tarp šalių ryškūs: Estijoje žemų pasiekimų matematikos srityje dalis buvo viena mažiausių ES, o gerus rezultatus demonstravo ir Airija bei Danija. Tuo pat metu kai kurios valstybės, kurių išlaidos vienam mokiniui didesnės už ES vidurkį, fiksavo prastesnius rezultatus, o kai kurios, investuojančios mažiau, pasirodė geriau nei būtų galima tikėtis.

    Didelę įtaką daro ir socialinis fonas: PISA 2022 atskleidė, kad mokinių iš mažiausiai palankios socioekonominės grupės rezultatai ženkliai blogesni nei iš labiausiai palankios. Tai rodo, kad vien bendras biudžetas nekompensuoja nelygybės, jei pinigai nepasiekia pažeidžiamiausių mokinių ir mokyklų.

    Europos Komisija, vertindama kelią į 2030 metų tikslus, pabrėžia, kad ES dar toli nuo siekio sumažinti bazinių įgūdžių nepasiekiančių mokinių dalį iki mažiau nei 15 proc. Iki tol, pasak ekspertų, svarbiausia taps kryptingos investicijos: mokytojų rengimas ir darbo sąlygos, individualizuotas mokymas, atnaujintos programos ir tikslingas technologijų, įskaitant DI sprendimus, panaudojimas mokymosi spragoms mažinti.

    Prognozuojami demografiniai pokyčiai gali suteikti galimybę daugiau investuoti į kiekvieną mokinį net ir neauginant bendro biudžeto. Tačiau šalių palyginimai rodo aiškią pamoką: atsakymas slypi ne vien skaičiuose, o prioritetuose ir valstybės gebėjime pinigus paversti realiais mokymosi rezultatais.

  • Vengrija pasirinko naują antikorupcijos vadovę: ką reiškia Anna Unger paskyrimas?

    Vengrija pasirinko naują antikorupcijos vadovę: ką reiškia Anna Unger paskyrimas?

    Slaptas balsavimas ir dideli pažadai

    Vengrijos parlamentas slaptu balsavimu naujai kuriamos institucijos NVVH vadove išrinko Anną Unger. Ši tarnyba steigiama siekiant susigrąžinti neteisėtai prarastą valstybės turtą ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui viešaisiais pinigais.

    Kartu paskirta ir pavaduotoja, kuri bus atsakinga už tyrimų kryptį, o pačiai institucijai numatyta penkių narių vadovybė. Toks modelis, valdžios teigimu, turėtų leisti sutelkti skirtingų sričių kompetencijas ir užtikrinti operatyvesnį darbą.

    Kas yra NVVH ir kokias galias ji turės

    NVVH mandatas apima ne tik turto paiešką ir apsaugą, bet ir plačią prieigą prie su viešaisiais finansais susijusių sprendimų. Tarnyba galės vertinti valstybės ir savivaldybių sprendimus, viešuosius pirkimus, koncesijas, subsidijas, taip pat Europos Sąjungos lėšų naudojimą.

    Skirtingai nei konsultaciniai ar priežiūros padaliniai, NVVH numatytos ir aktyvios funkcijos: ji galės rinkti ir sutikrinti duomenis, inicijuoti kitų institucijų veiksmus, o tam tikrais atvejais pati atlikti tyrimus. Tai reikštų, kad tarnyba taptų centriniu įrankiu nagrinėjant sudėtingas finansines schemas, kur svarbūs pinigų srautai ir tikrieji naudos gavėjai.

    Vienas reikšmingiausių pokyčių yra galimybė perimti dar nepasiekusias kaltinimo stadijos bylas, jei, NVVH vertinimu, taip būtų efektyviau apginti valstybės interesą. Tokiais atvejais tarnyba galėtų pati pareikšti kaltinimus ir teisme veikti kaip valstybinis kaltintojas, todėl prokuratūros monopolis tokiose bylose būtų apribotas.

    Ginčai dėl atrankos ir nepriklausomumo

    Kandidatų atranka sukėlė aštrias diskusijas tiek tarp ekspertų, tiek politinėje arenoje. Teisingumo ir konstitucinių reikalų komitetas išklausė kelis pretendentus, tarp jų ir Transparency International Hungary teisininką Miklósą Ligeti bei verslininką Nicholasą Sárvári, dirbantį tarptautinio turto susigrąžinimo srityje.

    Dalis kritikų tikino, kad labiausiai patyręs kandidatas buvo Miklósas Ligeti, todėl Annos Unger pasirinkimas esą kelia klausimų. Kiti akcentavo, kad ji yra politologė ir dėstytoja, neturinti prokurorinio ar ikiteisminio tyrimo vadovavimo patirties, kuri paprastai laikoma būtina tokio tipo institucijai.

    Šalininkai atkirto, kad NVVH vadovo užduotis pirmiausia bus sukurti instituciją, užtikrinti strateginę kryptį ir veikimo standartus, o ne asmeniškai vadovauti kiekvienam tyrimui. Vis dėlto, suteikus tokias plačias galias, pagrindinis klausimas išlieka tas pats: kokie vidaus kontrolės, teismų priežiūros ir atskaitomybės mechanizmai realiai ribos vadovybės diskreciją.

    Ryšys su Europos Sąjungos lėšomis ir pasitikėjimu

    NVVH sukūrimas formaliai nebuvo vienintelė teisinė sąlyga Europos Sąjungos finansavimui atlaisvinti, tačiau politiškai šios temos glaudžiai susijusios. Briuselis ilgą laiką reiškė abejones dėl korupcijos prevencijos, Europos Sąjungos subsidijų kontrolės ir nuoseklaus pažeidimų tyrimo.

    Naujajai valdžiai NVVH tampa signalu, kad siekiama ne tik apsaugoti būsimus pinigų srautus, bet ir ieškoti anksčiau neteisėtai panaudotų viešųjų lėšų. Vis dėlto vien institucijos sukūrimas pats savaime neįrodys jos veiksmingumo, o pasitikėjimą lems rezultatai, nepriklausomumas ir gebėjimas atlaikyti politinį spaudimą.

    Ką parodys pirmieji metai

    NVVH sėkmė bus matuojama ne garsiais pareiškimais, o teisiškai tvirtais kaltinimais, galutiniais teismų sprendimais ir realiai susigrąžintu turtu. Praktikoje tai dažnai reiškia ilgus procesus, ypač jei lėšos paslėptos užsienio bankuose, nekilnojamajame turte ar sudėtinguose įmonių tinkluose.

    Anna Unger pati yra įspėjusi, kad tikėtis galutinių nuosprendžių visose didelėse korupcijos bylose per vieną kadenciją gali būti nerealu. Dėl to didžiausias išbandymas bus ne pažadų skambumas, o gebėjimas sukurti veikiančią sistemą, kuri mažintų korupcijos prielaidas, o ne tik reaguotų į pavienius atvejus.

  • Vokietijoje statomas 365 m vėjo milžinas: bus aukštesnis už Eifelio bokštą ir keis energetiką

    Vokietijoje statomas 365 m vėjo milžinas: bus aukštesnis už Eifelio bokštą ir keis energetiką

    365 metrų projektas buvusioje anglių zonoje

    Rytų Vokietijoje, Lusatijos regione, šalia Klettwitz miestelio kyla vėjo jėgainė, kuri turėtų tapti aukščiausia pasaulyje. Planuojamas jos aukštis siekia 365 metrus, tad statinys būtų aukštesnis už Paryžiaus Eifelio bokštą.

    Vieta parinkta neatsitiktinai: Lusatija ilgus dešimtmečius buvo lignito kasybos centras, o kraštovaizdyje iki šiol matyti atvirų karjerų palikti randai. Dabar buvusios kasyklos teritorijose sparčiai plečiami saulės ir vėjo parkai, siekiant pakeisti anglimis paremtą energetiką.

    Kodėl vėjo jėgainės vis aukštėja?

    Projektą vystanti bendrovė „GICON“ teigia, kad esminė idėja paprasta: kuo aukščiau, tuo vėjas paprastai būna stipresnis ir pastovesnis. Toks profilis leidžia stabiliau gaminti elektrą ir didinti metinę energijos išeigą, ypač regionuose, kur prie žemės vėjo sąlygos kinta.

    „Kuo toliau nuo žemės paviršiaus, tuo vėjas stipresnis ir pastovesnis, todėl elektrą galima gaminti gerokai efektyviau“, – sakė „GICON“ įkūrėjas Jochenas Großmannas.

    Pasak jo, rinkoje ryškėja kryptis statyti aukštesnius bokštus ir didesnius rotorius, nes taip iš to paties sklypo galima išgauti daugiau energijos. Tai ypač aktualu Europoje, kur naujiems projektams vis dažniau ribojama erdvė, o leidimų išdavimas griežtėja.

    Du lygiai viename vėjo parke

    „GICON“ siūlo vadinamąją dviejų lygių koncepciją: šalia įprastų vėjo jėgainių įrengti itin aukštas konstrukcijas, kad vėjas būtų panaudojamas skirtinguose aukščiuose. Bendrovė skaičiuoja, kad taip modernizuojant jau veikiančius parkus būtų galima smarkiai padidinti gamybą neplečiant teritorijų.

    „Papildžius esamus parkus aukštesnėmis jėgainėmis, iš to paties ploto galima gauti kelis kartus didesnę grąžą“, – teigė Jochenas Großmannas.

    Praktinis tokio sprendimo tikslas yra mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir stabilizuoti elektros gamybą, kai saulės generacija krenta arba kai vėjas prie žemės būna nepastovus. Vis dėlto itin aukštos konstrukcijos kelia ir daugiau inžinerinių iššūkių: sudėtingėja logistika, montavimas, reikalingi didžiausios galios kranai, o eksploatacijoje svarbesnė tampa apkrovų ir vibracijų kontrolė.

    Bendrovė planuoja iki 2030-ųjų pradžios pastatyti apie 100 tokių aukštuminio vėjo jėgainių, o vėliau siekti dar didesnio masto. „GICON“ taip pat nurodo, kad vien Vokietijoje teoriškai būtų galima rasti potencialo tūkstančiams papildomų aukštų įrenginių, modernizuojant esamus parkus.

    Projektu domisi ir užsienio rinkos, nes daugelyje regionų atsinaujinančios energetikos plėtra susiduria su tuo pačiu iššūkiu: kaip gaminti daugiau elektros neplečiant užimamos žemės ir išlaikant tinklų stabilumą. Vokietijos pavyzdys Lusatijoje tampa simboliniu posūkiu nuo anglies prie didelio masto atsinaujinančios energetikos.

  • Slaptas CŽV vadovo vizitas Maskvoje įplieskė nerimą: ar Baltijos šalys tikrai saugios?

    Slaptas CŽV vadovo vizitas Maskvoje įplieskė nerimą: ar Baltijos šalys tikrai saugios?

    Slapta kelionė, viešos interpretacijos

    Slaptas JAV CŽV direktoriaus Johno Ratcliffe’o vizitas Maskvoje sukėlė naują spėlionių bangą dėl Rusijos ketinimų ir NATO pasirengimo. Nors oficialiai detalių mažai, pats faktas, kad žvalgybos vadovas vyko asmeniškai, daug kam tapo signalu apie galimai jautrią informaciją.

    JAV žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Maskvai perduotas perspėjimas nesvarstyti smūgių NATO narėms, ypač Estijai, Latvijai ir Lietuvai. Tokie pranešimai sustiprino klausimą, ar Rusija gali mėginti patikrinti Aljanso vienybę, nes karas Ukrainoje užsitęsė ir išlieka aklavietės požymių.

    Ko baiminamasi labiausiai

    Karo analitikai pabrėžia, kad šiandien nematyti tokio plataus Rusijos pajėgų telkimo prie Baltijos valstybių, koks buvo fiksuotas prieš 2022 metų vasario invaziją į Ukrainą. Tačiau tai nereiškia, kad rizikos nebėra, nes NATO atgrasymas gali būti testuojamas ir mažesnėmis, ribotomis priemonėmis.

    Diskusijose dažniausiai minimi scenarijai apima oro erdvės pažeidimus, riboto masto raketų ar dronų smūgius, taip pat provokacijas pasienyje. Tokie veiksmai galėtų būti skirti ne teritorijai užimti, o patikrinti, kaip greitai ir vieningai sąjungininkai reaguotų pagal NATO 5 straipsnį.

    „Svarbiausia rizika yra ne masinė invazija, o ribota provokacija, kurią būtų sunku iš karto aiškiai įvardyti“, – sakė vienas Europos karinių struktūrų atstovas.

    Baltijos šalių žinutė: vertinimai nesikeičia

    Baltijos šalių pareigūnai po vizito viešai siekė mažinti įtampą ir pabrėžė, kad jų grėsmių vertinimai iš esmės nepasikeitė. Estija ir Latvija akcentavo, kad tiesioginės plataus masto konvencinės invazijos tikimybė šiuo metu vertinama kaip žema.

    Kartu girdima ir kita žinutė: net jei didelio puolimo požymių nėra, regionas turi būti pasirengęs hibridinėms atakoms, sabotažui, kritinės infrastruktūros trikdymui ir dronų incidentams. Tai ypač aktualu energetikos, transporto, ryšių ir pasienio saugumo srityse, kur pastaraisiais metais Europoje fiksuota daugiau įtartinų incidentų bei sisteminių bandymų kelti nestabilumą.

    „Mes nematome Rusijos pajėgų koncentravimo ar karinio pasirengimo pulti NATO ar Baltijos valstybes“, – sakė Estijos užsienio reikalų ministras Margus Tsahkna.

    Lietuvos ir Latvijos lyderiai pastaraisiais mėnesiais taip pat yra kalbėję apie galimus ribotus veiksmus, nukreiptus į infrastruktūrą, ir apie bandymus patikrinti NATO politinę valią. Tokios įžvalgos dera su platesne europine diskusija, kad atgrasymas šiandien turi apimti ne tik kariuomenę, bet ir visuomenės atsparumą bei civilinę parengtį.

    2021 metų šešėlis ir kodėl tai svarbu

    Situaciją papildomai aštrina istorinė paralelė: 2021 metų lapkritį tuometinis CŽV vadovas Williamas Burnsas taip pat vyko į Maskvą su perspėjimu, o po kelių mėnesių Rusija pradėjo plataus masto karą Ukrainoje. Dėl to dalis ekspertų ragina neapsigauti vien tuo, kad dabar nėra didelio telkimo požymių.

    Skirtumas tas, kad riboto masto operacijoms gali nereikėti tokio akivaizdaus pasiruošimo, kokį matė pasaulis prieš 2022 metų invaziją. Todėl NATO rytiniame flange didėja dėmesys greitai reakcijai, oro gynybai, žvalgybai, logistikai ir kritinės infrastruktūros apsaugai.

    Galutinis klausimas, kurį išryškino vizitas Maskvoje, nėra vien apie tai, ar Baltijos šalys saugios šiandien. Jis apie tai, kaip greitai ir aiškiai Vakarai sugebėtų reaguoti į mažas, bet kryptingas provokacijas, kurios kuriamos tam, kad sujauktų sprendimų priėmimą ir pasėtų abejones dėl kolektyvinės gynybos.

  • „Waymo“ atvyksta į Miuncheną: ar be vairuotojo važiuojantys taksi tikrai saugesni?

    „Waymo“ atvyksta į Miuncheną: ar be vairuotojo važiuojantys taksi tikrai saugesni?

    JAV autonominių automobilių bendrovė „Waymo“ paskelbė apie plėtrą į Miuncheną – tai vienas pirmųjų jos miestų už Jungtinių Valstijų ribų. Sprendimas rodo, kad autonominio vairavimo rinka Europoje pereina iš bandymų fazės į realių paslaugų etapą, nors reguliavimo reikalavimų čia gerokai daugiau.

    „Waymo“ jau teikia be vairuotojo veikiančių taksi paslaugas keliose JAV rinkose, o tarptautinę plėtrą pradeda nuo didžiųjų, technologijoms imlių miestų. Miunchenas tampa svarbiu pasirinkimu ir dėl Vokietijos automobilių pramonės ekosistemos, kuri vis aktyviau ieško partnerystės su programinę įrangą ir jutiklius kuriančiomis įmonėmis.

    Ar autonominiai taksi išties saugesni?

    Autonominių transporto priemonių šalininkai remiasi vis didėjančiu saugumo duomenų kiekiu. JAV skelbti kai kurių miestų statistiniai vertinimai rodo, kad be vairuotojo veikiantys taksi tam tikromis sąlygomis gali patirti gerokai mažiau avarijų nei žmonių vairuojami automobiliai, tačiau tokius palyginimus svarbu vertinti pagal maršrutus, greičius ir oro sąlygas.

    Europoje kasmet keliuose vis dar žūsta apie 20 000 žmonių, o didelė dalis eismo įvykių siejama su žmogiškuoju faktoriumi: greičio viršijimu, neatidumu, nuovargiu ar vairavimu apsvaigus. Dėl to autonominio vairavimo technologijos dažnai pristatomos kaip viena realiausių priemonių mažinti žūtis ir sužalojimus, jei jos bus diegiamos atsakingai.

    „Jeigu technologija įrodo, kad gali sumažinti avarijų skaičių, jos pritaikymas turėtų būti vertinamas kaip visuomenės saugumo klausimas“, – sakė transporto inovacijų ekspertai, vertinantys autonominio vairavimo plėtrą Europoje.

    Ką tai reikštų keleiviams ir kainoms?

    Miunchene kelionė taksi iš oro uosto į miesto centrą dažnai kainuoja apie 80–90 eurų, todėl be vairuotojo veikiantys taksi teoriškai galėtų didinti konkurenciją ir ilgainiui mažinti kainas. Vis dėlto galutinė paslaugos kaina priklausys nuo leidimų, draudimo sąlygų, automobilių parko kaštų ir to, ar paslauga bus plečiama masiškai, ar pradžioje liks ribotoje zonoje.

    Autonominiai taksi ypač dažnai minimi kaip sprendimas vietovėms, kur viešasis transportas retas, o naktimis ar vėlyvais skrydžių laikais alternatyvų mažai. Toks modelis galėtų papildyti tradicinį taksi ir pavežėjimo paslaugų sektorių, tačiau kartu kelia klausimų dėl atsakomybės avarijos atveju ir duomenų saugumo.

    Europos reguliavimas ir pramonės interesai

    Europos Sąjungoje autonominių automobilių diegimas juda per nacionalinių taisyklių, ES transporto ir duomenų apsaugos reikalavimų sankirtą. Skirtingos šalys diegia nevienodą praktiką, todėl tarptautinėms bendrovėms tenka prisitaikyti prie vietinių sertifikavimo ir bandymų reikalavimų.

    Tuo pat metu Vokietijos automobilių gamintojams autonominių taksi plėtra gali tapti proga kurti naujus verslo modelius, kai automobilis parduodamas ne tik kaip transporto priemonė, bet ir kaip paslauga. Partnerystės su tokiomis bendrovėmis kaip „Waymo“ potencialiai leistų ateityje Miunchene matyti be vairuotojo važiuojančius vietoje pagamintus automobilius, jei technologijų ir teisės aktų dėlionė susidėlios palankiai.

    Artimiausias etapas Miunchene greičiausiai bus susijęs su ribotais maršrutais, saugos vairuotojais arba nuotoline priežiūra, kol bus sukaupta pakankamai vietinių duomenų. Nors pažadai skamba ambicingai, autonominių taksi sėkmę Europoje lems ne vien technologija, bet ir visuomenės pasitikėjimas, aiškios atsakomybės taisyklės bei realiai išmatuojamas saugumo efektas.

  • Šešta para po audros: tūkstančiai be elektros, o gyvulininkai vis dar negauna avansų

    Šeštą parą po Lietuvą nusiaubusios audros dalis gyventojų ir ūkių vis dar susiduria su elektros tiekimo sutrikimais, o kai kuriose vietovėse tenka spręsti ir ryšio bei vandens tiekimo problemas. Esant tokiai situacijai, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga ragina institucijas paspartinti tiesioginių išmokų avansų mokėjimą smulkiems ir vidutiniams gyvulininkystės ūkiams.

    Organizacijos teigimu, būtent gyvulininkystės ūkiams ekstremaliosios situacijos metu apyvartinės lėšos tampa kritiškai svarbios. Skirtingai nei dalį kitų ūkio darbų, gyvulių priežiūros neįmanoma atidėti, todėl bet koks užsitęsęs finansinis neapibrėžtumas didina riziką tiek veiklos tęstinumui, tiek gyvūnų gerovei.

    Nacionalinė mokėjimo agentūra šiemet bazinės tiesioginės išmokos avansus pradėjo mokėti anksčiau nei įprastai. Per pirmąją mokėjimų savaitę beveik 64 000 pareiškėjų išmokėta 74 mln. eurų, o antrajame etape numatyta dar 35,2 mln. eurų beveik 13 000 ūkininkų.

    Tačiau, pasak jaunųjų ūkininkų atstovų, gyvulininkystės ūkiuose avansų išmokėjimas kai kur stringa, o dalis ūkių jų dar nėra sulaukę. Teigiama, kad vėlavimus lemia papildomos atitikties patikros, susijusios su ganymo ar šienavimo faktų patvirtinimu, nors dalį duomenų valstybė jau turi registruose.

    „Valstybėje paskelbta ekstremalioji situacija, ūkiuose vis dar susiduriama su elektros, vandens ir ryšio sutrikimais, o dalis gyvulininkystės ūkių tuo pat metu laukia, kol administravimo sistema patvirtins ganymo ar šienavimo faktą. Ekstremaliosios situacijos metu kiekviena laukimo diena ūkiui turi visai kitą kainą“, – sakė Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkė Rūta Jurgaitė.

    Pasak jos, gyvulininkystės ūkių veikla yra nenutrūkstama: gyvulius reikia kasdien šerti, girdyti, melžti ir prižiūrėti. Dingus elektrai, dažnai tenka naudoti generatorius, didėja kuro sąnaudos, sudėtingėja vandens tiekimas, pieno šaldymas ir kiti procesai, nuo kurių priklauso produkcijos kokybė bei ūkio pajamos.

    „Kalbame pirmiausia apie smulkius ir vidutinius šeimos ūkius. Jų finansinės atsargos yra labai ribotos. Jei valstybė nusprendė avansus mokėti anksčiau tam, kad ūkininkams suteiktų finansinį stabilumą, turime užtikrinti, kad ši pagalba pirmiausia pasiektų tuos ūkius, kuriems jos šiandien reikia labiausiai“, – sakė R. Jurgaitė.

    Sąjunga ragina Žemės ūkio ministeriją ir Nacionalinę mokėjimo agentūrą ekstremaliosios situacijos laikotarpiu gyvulininkystės ūkių paraiškas vertinti prioritetine tvarka ir ieškoti operatyvesnių administravimo sprendimų. Pasak organizacijos, tikslas turėtų būti išvengti perteklinių procedūrų ten, kur ūkinė veikla gali būti patvirtinta turimais duomenimis.

    Taip pat pabrėžiama, kad vėluojant avansams susidaro nevienodos sąlygos skirtingiems ūkiams. Organizacijos teigimu, iš dalies augalininkystės ūkių girdimi signalai, jog avansai juos jau pasiekė, o gyvulius laikantys ūkiai, kuriems audros padariniai dažnai reiškia papildomas kasdienes išlaidas, lieka laukiančiųjų pusėje.

    „Ūkininkams, auginantiems galvijus ir šiandien kovojantiems su audros padariniais, sąlygos neturėtų būti dar labiau apsunkinamos administracinėmis procedūromis. Užuot skirsčiusi ūkininkus į atskiras stovyklas, valstybė turėtų aiškiai mažinti įtampą tarp skirtingų sektorių“, – sakė R. Jurgaitė.