CP v2

Blog

  • Gaisras Lenkijos dronų gamykloje: prokuratūra įtaria tyčinį padegimą, sureagavo ir NATO

    Lenkijoje kilęs gaisras dronų komponentus gaminančiame „Grupa WB“ padalinyje Skaržysko-Kamienoje, prokuratūros teigimu, greičiausiai buvo sukeltas tyčia. Tyrėjai nurodo, kad po įvykio surinkti duomenys leidžia įtarti sąmoningą padegimą, o incidentas vertinamas kaip galimas sabotažas.

    Apie gaisrą viešai kalbėję šalies vadovai pabrėžė, kad per pastarąsias dienas fiksuoti bent du panašūs incidentai skirtinguose objektuose. Vienas jų – Skaržysko-Kamienos gamykloje, kitas – Liubline esančioje gamybinėje ir sandėliavimo halėje, kur gaminami elementai skraidantiems objektams.

    „Kalbant apie gaisrus dviejuose objektuose – Liubline ir Skaržysko-Kamienoje – Skaržysko-Kamienos atveju nekyla jokių abejonių, kad tai buvo tyčinis padegimas, tai yra sabotažo aktas“, – sakė Lenkijos premjeras.

    „Grupa WB“ yra vienas svarbiausių privačių Lenkijos gynybos pramonės žaidėjų, siejamas su bepilotėmis sistemomis ir jų komponentais. Bendrovė pranešė, kad gaisras buvo nedidelis, o jį pavyko greitai užgesinti, todėl didesnės žalos gamybai esą išvengta.

    Pasak bendrovės atstovų, gaisrą naktį užfiksavo stebėjimo sistema. Dar iki atvykstant ugniagesiams, vienas darbuotojų pradėjo gesinimo darbus, o atvykus tarnyboms situacija buvo galutinai suvaldyta.

    Prokuratūros atstovas Przemysławas Nowakas viešai patvirtino, kad surinkti įrodymai rodo tyčinį padegimą. Tuo pat metu teisėsauga tęsia tyrimą ir tikslina, kaip galėjo būti sukeltas gaisras, ar buvo naudotos padegimo priemonės ir ar egzistuoja ryšys su kitais pastarojo meto incidentais.

    Lenkijos vidaus reikalų ir administravimo ministras Marcinas Kierwińskis teigė, kad padegimo versija yra itin reali. Jo vertinimu, tyrėjai jau turi duomenų, kurie gali reikšmingai pakeisti įvykio vertinimą ir padėti nustatyti atsakingus asmenis.

    „Su labai didele tikimybe galime pasakyti, kad taip – susidūrėme su padegimu“, – sakė Marcinas Kierwińskis.

    Į situaciją sureagavo ir NATO, platesniame kontekste primindama apie išaugusį hibridinių veiksmų mastą Europoje. Aljanso pozicija – stebėti rizikas ir stiprinti atsparumą, nors šiuo metu tiesioginės karinės atakos grėsmė, NATO vertinimu, nėra fiksuojama.

    „NATO išlieka budri ir pasirengusi įvairioms grėsmėms. Šiuo metu nematome tiesioginės atakos grėsmės“, – teigiama NATO komentare.

    Pastaraisiais metais Europos šalys vis dažniau kalba apie kritinės infrastruktūros ir su gynyba susijusių įmonių saugumo stiprinimą, ypač didėjant bepilotes sistemas kuriančio sektoriaus reikšmei. Tyrimas Lenkijoje turėtų atsakyti, ar šis atvejis tėra pavienis nusikaltimas, ar platesnių hibridinių veiksmų dalis.

  • Pelletui gresia deficitas ir kainų šuolis: UOKiK įvardijo priežastis prieš šildymo sezoną

    Pelletui augant paklausai, pasiūla nespėja

    Lenkijos Konkurencijos ir vartotojų apsaugos tarnyba UOKiK įvertino smarkiai augančias pelletų kainas ir rinkos signalus dėl galimo trūkumo. Tarnyba nenustatė draudžiamų prekybininkų susitarimų, tačiau išskyrė sisteminę problemą: pasiūla šalyje nebeatitinka realaus paklausos tempo.

    UOKiK vertinimu, augantis pelletinių katilų populiarumas pastaraisiais metais tapo greitesnis nei vietos gamyba. Tai reiškia, kad net ir be piktnaudžiavimo rinkoje kainas gali kelti paprastas disbalansas tarp to, kiek kuro reikia namų ūkiams, ir to, kiek jo pagaminama bei atvežama.

    Kas labiausiai stumia kainas į viršų

    Viena pagrindinių priežasčių – sparčiai didėjantis namų ūkių perėjimas prie pelletinio šildymo, kurį stiprino subsidijos ir programos, skatinančios keisti senus šilumos šaltinius. UOKiK cituojami duomenys rodo, kad 2025 metais apie 77 proc. paraiškų paramai pagal programą „Czyste Powietrze“ buvo susijusios su katilais, kūrenamais pelletais ir mediena.

    Šiuo metu pelletinius įrenginius naudoja apie 450 000 namų ūkių, o vien per laikotarpį nuo 2023 metų jų padaugėjo daugiau kaip 90 000. Tuo pat metu rinkos atstovai pabrėžia, kad gamyba ir žaliavos srautas nespėja paskui tokį augimą.

    „Paklausa iš tiesų išaugo. Tačiau iš anksto nebuvo užtikrinta, ar rinkoje užteks kuro visiems naujiems įrenginiams“, – teigiama Lenkijos anglies pardavėjų prekybos rūmų pozicijoje.

    Žaliava – pjuvenos, kurių gali pritrūkti

    Aukštesnės kokybės, A1 klasės pelletai dažniausiai gaminami iš pjuvenų ir kitų medienos apdirbimo likučių, kurių pagrindinis šaltinis yra lentpjūvės. UOKiK atkreipia dėmesį, kad žaliavos prieinamumą veikia ir medienos rinkos pokyčiai, tarp jų – mažėję medienos pardavimai iš Valstybinių miškų.

    Rizika, kad spaudimas kainoms neslūgs, siejama ir su ateinančiais reguliaciniais pokyčiais. UOKiK vertinime minimas ES Miškų naikinimo prevencijos reglamentas EUDR, kuris etapais įsigalios 2026 metų pabaigoje ir 2027 metų viduryje, o tai, rinkos dalyvių manymu, gali riboti dalies žaliavos pasiūlą ir didinti kaštus.

    Ką siūlo institucijos ir ko tikėtis sezono metu

    UOKiK vadovas Tomasz Chróstny įspėjo, kad su didele tikimybe iššūkiai gali kartotis ir artimiausią šildymo sezoną. Tarnyba išskiria, kad priemonių sušvelninti situaciją turi valstybės administracija, pirmiausia energijos ir aplinkosaugos politiką formuojančios ministerijos.

    Kaip viena krypčių minima galimybė riboti pelletų vartojimą energetikos ir centralizuoto šilumos tiekimo įmonėse tam, kad prioritetas būtų suteiktas individualiems vartotojams. Kita kryptis – didinti vietinės žaliavos pasiūlą, nes institucijos, prižiūrinčios Valstybinius miškus, daro įtaką medienos tiekimui, nuo kurio priklauso ir pelletų gamyba.

    „Pelletai turėjo būti viena plačiai skatinamų alternatyvų tradiciniam kietajam kurui. Tačiau jau dabar valstybės institucija kalba apie sisteminį pasiūlos neatitikimą paklausai ir perspėja, kad problema gali sugrįžti artėjant sezonui“, – nurodo sektoriaus atstovai.

    UOKiK analizė akcentuoja, kad šildymo transformacija turi būti planuojama ne vien per dotacijas ir draudimus. Namų ūkių energetinis saugumas, rinkos dalyvių teigimu, reikalauja kelių technologijų ir kuro rūšių derinio, kad vartotojai neliktų priklausomi nuo vieno deficitu galinčio tapti sprendimo.

  • „JSW“ išmokėjo kalnakasiams apie 26 mln. eurų: kiek darbuotojų jau pasirinko vienkartines išmokas

    Lenkijos kasybos grupė „Jastrzębska Spółka Węglowa“ (JSW) skelbia, kad pagal darbuotojų apsaugos programą jau išmokėjo daugiau kaip 26 mln. eurų vienkartinių išmokų. Pasak bendrovės, sprendimai dėl išėjimų derinami taip, kad nenukentėtų gamybos tęstinumas ir darbo sauga.

    Iki rugpjūčio pabaigos iš apsaugos priemonių jau pasinaudojo 2 033 darbuotojai, pasirinkę vadinamąsias kalnakasių atostogas ir atostogas anglies mechaninio perdirbimo padalinių darbuotojams. Dar 668 žmonės pasirinko vienkartinę piniginę išmoką.

    „Procesas vykdomas taip, kad darbuotojų išėjimai netrikdytų padalinių darbo ir leistų išlaikyti darbo saugą. Kiekvienas atvejis vertinamas individualiai, o galutinį sprendimą priima padalinio vadovas“, – nurodė bendrovė.

    Kas numatyta 2026 metais?

    Pagal JSW planą 2026 metais kalnakasių atostogomis galėtų pasinaudoti iki 3 092 darbuotojų. Ši priemonė skirta tiems, kuriems iki teisės į pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, o anglies mechaninio perdirbimo darbuotojams atostogų laikotarpis gali siekti iki ketverių metų.

    Visa apsaugos programa iš viso turėtų apimti 4 248 darbuotojus. Ji apjungia kelias priemones: kalnakasių atostogas, atostogas perdirbimo padaliniams ir nuo gegužės pradėtas vienkartines išmokas.

    Kiek siekia vienkartinė išmoka?

    JSW nurodo, kad vienkartinė išmoka siekia 170 000 zlotų, tai yra apie 40 000 eurų. Iki šiol šiuo pasirinkimu pasinaudojo 668 darbuotojai, todėl bendra išmokėta suma perkopė 26 mln. eurų.

    Bendrovė pabrėžia, kad tolesni darbuotojų išėjimai vyks palaipsniui, siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp programos tikslų ir realių kasyklų poreikių. Tai ypač aktualu atsižvelgiant į darbo rinkos įtampas pramonėje ir augančius reikalavimus saugai.

    JSW grupė yra vienintelė koksinių anglių gamintoja Europos Sąjungoje ir viena iš svarbiausių koksą plieno gamybai tiekiančių bendrovių regione. Dėl to jos žmogiškųjų išteklių sprendimai stebimi ne tik Lenkijoje, bet ir platesnėje Europos plieno bei energetikos grandinėje.

  • „Orlen“ derybos dėl Polimery Police įstrigo: „LyondellBasell“ ginčą kelia į Londono arbitražą

    „Orlen“ planuotas Grupa Azoty bendrovės Polimery Police perėmimas atsidūrė neapibrėžtume po to, kai į procesą įsitraukė tarptautinis chemijos koncernas „LyondellBasell“. Įmonė teigia, kad sandoris gali pažeisti jos interesus, todėl klausimas jau nagrinėjamas arbitraže Londone.

    Polimery Police projektas turėjo tapti Grupa Azoty šuoliu į aukštesnę polimerų gamintojų lygą, tačiau realybėje investicija virto sunkia finansine našta. Įrenginys, kurio vertė, kaip nurodoma viešojoje informacijoje, viršija 7,2 mlrd. Lenkijos zlotų, tai yra apie 1,7 mlrd. eurų, ilgą laiką neveikė arba nepasiekė planuotos komercinės stadijos.

    Iki šiol pagrindiniu išeities keliu buvo laikomas gamyklos pardavimas „Orlen“, tačiau dabar šį scenarijų gali apsunkinti teisminis ginčas. „LyondellBasell“, būdama „Orlen“ partnerė bendrose polimerų verslo struktūrose, kelia klausimą, ar planuojamas perėmimas neprieštarauja anksčiau prisiimtiems įsipareigojimams.

    Arbitražas Londone ir laikinosios priemonės

    Arbitražo procesas pradėtas 2026 metų birželio 19 dieną, o jo vieta pasirinkta Londonas. „LyondellBasell“ remiasi bendros įmonės sutarties nuostatomis ir tvirtina, kad „Orlen“ veiksmai, įsigyjant Grupa Azoty Polyolefins akcijas, gali būti laikomi įsipareigojimų pažeidimu.

    2026 metų liepos 16 dieną Anglijos teismas nusprendė, kad laikinosios priemonės turi būti sprendžiamos ne teisme, o arbitražo tribunole. Vėliau, 2026 metų liepos 23 dieną, tribunolas buvo suformuotas ir toliau nagrinės bylos eigą, įskaitant prašymus dėl laikinųjų priemonių.

    „Kadangi šis klausimas šiuo metu nagrinėjamas arbitraže, nebūtų tinkama komentuoti detalių. Toliau konstruktyviai bendradarbiaujame su „Orlen“ dėl bendrų interesų Lenkijoje“, – sakė „LyondellBasell“ atstovė.

    Kodėl ginčas gali būti jautrus „Orlen“ ir Grupa Azoty?

    Ginčo esmė siejama su tuo, kad „LyondellBasell“ ir „Orlen“ polimerų srityje bendradarbiauja nuo 2003 metų, kai buvo sukurta bendra įmonė ir pradėtos plėtoti modernios polietileno bei polipropileno gamybos pajėgos Plocke. Tokiose partnerystėse dažnai numatomi konkurencijos ribojimai ar pardavimo kanalų kontrolė, o būtent tai, anot rinkos šaltinių, ir gali tapti arbitražo pagrindu.

    „LyondellBasell“ laikomas vienu didžiausių pasaulio polimerų gamintojų, turinčiu reikšmingas pozicijas tiek technologijų, tiek licencijų srityje. Rinkoje plačiai žinoma, kad pažangios polipropileno gamybos technologijos licencijos gali tapti strateginiu svertu, o jų prieinamumas neretai nulemia projekto konkurencingumą ir pelningumą.

    Grupa Azoty atstovai viešai yra nurodę, kad sandoris su „Orlen“ vykdomas pagal planą ir šiuo metu nematoma pagrindo svarstyti alternatyvų. Vis dėlto analitikai pabrėžia, kad arbitražas gali sulėtinti procesą arba padidinti jo kainą, ypač jei būtų pritaikytos baudos ar kitos finansinės priemonės.

    Juodžiausiu scenarijumi laikoma situacija, kai galimos sankcijos ar teisinė rizika taptų tokia didelė, kad „Orlen“ sandoris nebeatrodytų ekonomiškai pagrįstas. Tokiu atveju Polimery Police perėmimas galėtų neįvykti, o tai reikštų papildomą spaudimą Grupa Azoty restruktūrizavimo planams ir skolos aptarnavimui.

  • DI parašytas raportas už viešus pinigus kelia klausimą: kiek tokių tekstų jau pateko į mokslą?

    Lenkijoje kilęs skandalas dėl viešomis lėšomis parengto raporto apie šalies įvaizdį atvėrė platesnę problemą: generatyvus dirbtinis intelektas vis dažniau tampa ne pagalbininku, o pagrindiniu tekstų „autoriumi“. Kritikai akcentuoja ne tik etikos ribas, bet ir kokybės kontrolės stoką, kai DI sukurtas turinys pateikiamas kaip rimta analitinė medžiaga.

    Viešojoje erdvėje daugiausia diskusijų sukėlė tai, kad dokumente aptikti akivaizdūs kalbos ir logikos nesklandumai, o pati publikacija, kaip teigiama, buvo finansuota iš valstybės biudžeto. Tokie atvejai, pasak akademinės bendruomenės atstovų, griauna pasitikėjimą mokslo institucijomis ir kuria palankią terpę dezinformacijai.

    Kas nutiko su raporto rengimu?

    Diskusijos įsisiūbavo po to, kai paaiškėjo, kad rengiant medžiagą buvo naudotas dirbtinis intelektas, o galutinėje versijoje pritrūko redagavimo ir žmogaus priežiūros. Autoriai ir su projektu sietos organizacijos viešai aiškino, kad tai esą buvo tarpinis darbinis dokumentas, tačiau oponentai pabrėžė, jog visuomenei jis buvo pateiktas kaip galutinis produktas.

    Skandalas turėjo ir politinių pasekmių: viešojo sektoriaus atstovai nuo dokumento bandė atsiriboti, o dalis su projektu sietų struktūrų vėliau keitė komunikaciją, pabrėždamos, kad sprendimai priimti ankstesnės vadovybės. Tokios situacijos ypač jautrios, kai kalbama apie skaidrumą ir atsakomybę už viešųjų pinigų panaudojimą.

    Pasitikėjimo krizė akademijoje

    Ekspertai pabrėžia, kad problema nėra pats DI naudojimas, o nekritiškas jo taikymas be patikros ir aiškios atsakomybės. Kai visuomenė pamato akivaizdžiai prastai suredaguotą tekstą, natūraliai kyla klausimas, ar panašiai „gaminamos“ ir kitos ataskaitos, mokslinės publikacijos ar projektų paraiškos.

    Šalia to ryškėja dar viena tendencija: daugėja kaltinimų, kad tekstai sukurti dirbtiniu intelektu, net kai tai vertinama tik „iš akies“. Tokia praktika gali pakenkti sąžiningiems tyrėjams, nes vien įtarimas ima veikti kaip reputacinė bausmė, o aiškių ir patikimų atpažinimo metodų ne visada pakanka.

    Kur yra etikos riba?

    Akademinėje aplinkoje vis dažniau sutariama, kad DI gali būti naudingas idėjų paieškai, literatūros paieškos pagreitinimui ar kalbos švarinimui, tačiau etinė riba peržengiama tada, kai juo imituojami tyrimo rezultatai, „prirašomos“ išvados ar kuriamas patikimai skambantis, bet iš esmės išgalvotas turinys.

    Šį klausimą aktualina ir naujas reguliacinis fonas Europos Sąjungoje. Įsigaliojęs DI aktas numato skaidrumo pareigas tam tikroms sistemoms ir situacijoms, įskaitant sintetinį vaizdą, garsą ar vaizdo įrašus, o tekstų atveju itin svarbus tampa redakcinės kontrolės principas: jei turinys patikrintas ir už jį atsako konkretus subjektas, atsakomybės išvengti vien „DI padėjo“ argumentu nepavyks.

    Skandalo pamoka paprasta: kai dirbtinis intelektas tampa lengviausiu keliu „pagreitinti“ darbą, reali kaina dažnai persikelia kitur. Ją sumoka skaitytojai, redaktoriai, recenzentai ir institucijos, kurios turi skirti laiką patikrai, o pasitikėjimo atkurti greitai nepavyksta.

  • Elonas Muskas apie DI ir robotus: kodėl energija taps svarbiausiu ribojimu artimiausią dešimtmetį

    Musko žinutė G20: mažiau barjerų

    Verslininkas Elonas Muskas nuotoliniu būdu pasisakė G20 inovacijų renginyje Chapel Hill mieste Šiaurės Karolinoje ir ragino šalis spartinti technologijų plėtrą. Jo teigimu, naujovės turėtų būti laikomos leidžiamomis pagal nutylėjimą, o ne draudžiamomis, todėl perteklinės taisyklės gali kainuoti tempą ir konkurencingumą.

    Kritiškiausiai Muskas atsiliepė apie Europos Sąjungos reguliavimo aplinką, kuri, anot jo, inovacijas ne sustabdo, bet reikšmingai sulėtina. Pastaraisiais metais jis ne kartą viešai ginčijosi su Europos Komisija dėl sprendimų, susijusių su socialinių platformų veikla ir atsakomybe.

    DI plėtrą ribos ne idėjos, o elektra

    Kalbėdamas apie dirbtinio intelekto plėtrą Muskas pabrėžė, kad vienu svarbiausių „butelio kaklelių“ tampa energijos pasiūla. Augant skaičiavimo poreikiams, DI modeliams treniruoti ir paleisti reikalingi vis didesni duomenų centrų pajėgumai, o tai tiesiogiai kelia elektros paklausą.

    Anot jo, valstybės, kurios greičiausiai statys elektrines ir duomenų centrus, gali įgyti pranašumą prieš tas, kurios dels. Muskas taip pat prognozavo, kad DI galėtų reikšmingai prisidėti prie pasaulio ekonomikos augimo, nors tokios projekcijos rinkoje vertinamos nevienareikšmiškai dėl didelio neapibrėžtumo.

    Robotų era ir darbo pokyčiai

    Muskas piešė artimos ateities scenarijų, kuriame DI daugelyje nefizinių užduočių pradeda lenkti žmones. Jis teigė, kad programinės įrangos kūrime ir skaitmeninėje inžinerijoje DI gebėjimai gali pasiekti lygį, kai žmogaus vaidmuo vis dažniau tampa priežiūros ir sprendimų patvirtinimo funkcija.

    Dar ambicingesnė jo prognozė susijusi su robotika: per 10 metų pasaulyje esą galėtų veikti bent 1 000 000 000 robotų, o jų našumas būtų kelis kartus didesnis nei žmonių. Muskas šią viziją sieja ir su „Tesla“ investicijomis į humanoidinius robotus, kuriuos įmonė pristato kaip būsimą darbo jėgos papildymą.

    „Jei norime, kad pažanga vyktų greičiau, turime supaprastinti taisykles ir agresyviai investuoti į energijos bei skaičiavimo infrastruktūrą“, – sakė Elonas Muskas.

    Renginyje dalyvavo ir daugiau technologijų lyderių, tarp jų „Nvidia“ vadovas Jensenas Huangas ir „OpenAI“ vadovas Samas Altmanas. Diskusijose buvo minima ir Lenkijos delegacija, atstovaujama skaitmeninimo ir finansų ministrų.

  • DI centrų bumas kelia kainas: transformatorių ir aušinimo tiekėjai skaičiuoja užsakymus metams į priekį

    Dirbtinio intelekto centrų bumas keičia ne tik lustų rinką: didžiausią naudą ima ir tie, kurie tiekia energijos bei aušinimo infrastruktūrą. Augant skaičiavimo pajėgumų poreikiui, spartėja investicijos į duomenų centrus, o kartu auga paklausa transformatoriams, generatoriams ir aušinimo sistemoms.

    Analitikai prognozuoja, kad iki 2030 metų pasaulinės investicijos į duomenų centrus gali siekti trilijonus eurų. Vis dažniau pabrėžiama, kad DI plėtra bus ribojama ne vien procesorių pasiūlos, bet ir fizinės infrastruktūros: elektros įvadų, pastočių, kabelių bei šilumos šalinimo sprendimų.

    Kur stringa nauji projektai?

    Duomenų centrų statytojai tikisi greitų terminų, tačiau vien prisijungimas prie elektros tinklų kai kuriose rinkose gali vėluoti iki 24 mėnesių. Brandžiose, didelę paklausą turinčiose rinkose laukimo eilės kai kuriais atvejais vertinamos dar ilgesnės, nes tinklų plėtra ir leidimų procesai ne visada spėja paskui paklausą.

    Skaitmeninės infrastruktūros tiekėjai pastebi, kad pramonės viduje vis dažniau diskutuojama ne apie DI lustų trūkumą, o apie transformatorių ir generatorių pristatymo terminus. Ilgėjant tiekimo grandinėms, įmonės siekia iš anksto rezervuoti gamybinius pajėgumus ir fiksuoti tiekimo apimtis ilgesniam laikotarpiui.

    Transformatorių gamintojų eilės ilgėja

    Transformatorių ir elektros įrangos gamintojai skelbia apie sparčiai augantį užsakymų portfelį, ypač susijusį su DI infrastruktūros projektais Šiaurės Amerikoje. Dalis gamintojų nurodo, kad užsakymų apimtys jau dengia kelių metų gamybą, o klientai derasi dėl pristatymų iki šio dešimtmečio pabaigos.

    „Šiuo metu turime užsakymų portfelį, apimantį daugiau nei trejus metus, o reikšminga gamybos pajėgumų dalis pagrindinei energetikos įrangai rezervuota dar trejiems metams“, – nurodė „HD Hyundai Electric“.

    Augant elektros poreikiui, gamintojai taip pat investuoja į efektyvesnes technologijas, kurios mažintų energijos sąnaudas ir aplinkosauginį pėdsaką. Duomenų centrų sektoriui vis dažniau tenka atremti visuomenės ir reguliuotojų klausimus dėl didelio elektros bei vandens vartojimo, todėl efektyvumas tampa ne tik kaštų, bet ir reputacijos klausimu.

  • „Euvic“ vadovas: Silezijai reikia savo Spotify ar „Bolt“ – kitaip proveržis sustos

    Silezija per kelis dešimtmečius nuėjo ilgą kelią nuo sunkiosios pramonės prie technologijų ir IT paslaugų. Tačiau kitas regiono augimo etapas, pasak „Euvic“ grupės bendraįkūrėjo ir vadovo Wojciecho Wolny, priklausys nuo to, ar pavyks kurti nuosavus produktus ir išlaikyti intelektinę nuosavybę vietoje.

    Interviu metu jis pabrėžia, kad vien paslaugų ekonomikos nepakanka: kai didžioji vertės dalis lieka užsakovams, regionas tampa priklausomas nuo išorinių sprendimų ir ciklų. Jo teigimu, Silezijai reikia savo mastelio technologijų įmonės, panašios į Spotify ar „Bolt“, nes tokie „inkariniai“ verslai sukuria ekosistemą ir pritraukia talentus.

    Kas jau veikia Silezijoje

    W. Wolny vardija stipriąsias regiono puses: išsilavinusią inžinerinę bendruomenę, universitetus, energetinę infrastruktūrą ir patogų susisiekimą. Jo teigimu, svarbi ir socialinė aplinka: saugumas, tvarkinga viešoji erdvė bei ilgesnės trukmės profesiniai ryšiai, kurie palengvina pasitikėjimu grįstą verslo kultūrą.

    Šis pagrindas padėjo pritraukti tarptautinių įmonių kompetencijų centrus ir sukurti tvirtą IT paslaugų sektorių. Vis dėlto W. Wolny įspėja, kad regionui būtina pereiti prie didesnės pridėtinės vertės modelio, kuriame sprendimai, produktų teisės ir ilgalaikė nauda būtų kuriami vietoje.

    Nuosavi produktai ir DI spaudimas

    Pasak „Euvic“ vadovo, didžiausia problema yra intelektinės nuosavybės trūkumas ir tai, kad regione per mažai atsiranda kompanijų, kuriančių globalius produktus. Jo teigimu, Silezija pernelyg dažnai veikia kaip „paslaugų“ regionas, o ne kaip vieta, kur gimsta eksportuojamos platformos ir technologijos.

    Jis taip pat atkreipia dėmesį į dirbtinio intelekto poveikį darbo rinkai. Tarptautinių korporacijų kompetencijų centruose dalį rutininių užduočių perims DI, todėl vien darbo vietų skaičiumi grįstas augimas gali lėtėti, o konkurencija dėl aukštos kvalifikacijos darbo taps dar intensyvesnė.

    „Mums reikia įmonių, kurios kuria savo sprendimus ir intelektinę nuosavybę, o ne tik teikia paslaugas“, – sakė W. Wolny.

    Jo vertinimu, regionui verta orientuotis į sritis, kuriose DI didina, o ne mažina produktyvumą: duomenų apdorojimą, kibernetinį saugumą, programinę įrangą, taip pat duomenų centrų plėtrą. Tam svarbi energetikos bazė ir pramoninių teritorijų pritaikymas, nes tokie projektai reikalauja patikimos galios ir infrastruktūros.

    Verslumas kaip svarbiausia kompetencija

    Kalbėdamas apie ateities gebėjimus, W. Wolny pirmiausia išskiria verslumą. Jo nuomone, regiono institucijos turėtų ne tik padėti išlaikyti jaunuosius specialistus, bet ir aktyviai juos pritraukti, o universitetų ir verslo bendradarbiavimas turi virsti realiais komerciniais projektais.

    Jis teigia, kad tai reiškia paramą startuoliams, mentorių programas, palankesnes sąlygas pirmajam bandymui ir greitesnį kelią nuo studijų projektų iki rinkoje parduodamų sprendimų. Tokia kryptis, pasak pašnekovo, leistų Silezijai išlikti technologijų centru, bet kartu tapti ir regionu, kuriame gimsta tarptautiniu mastu atpažįstami produktai.

  • Kur iš tiesų migruoja Ukrainos gandrai: ornitologas paaiškino, kodėl kelias ne visada siekia 10 000 km

    Įprasta manyti, kad rudenį Ukrainos baltieji gandrai visuomet leidžiasi į itin tolimą, maždaug 10 000 kilometrų kelionę iki pačios pietinės Afrikos. Tačiau ornitologų stebėjimai ir paukščių sekimas siųstuvais rodo kitokį vaizdą: nemaža dalis gandrų Afriką pasiekia greitai, bet ne visada skrenda taip toli, kaip įsivaizduojama.

    Ornitologas Vitalijus Griščenka, remdamasis stebėsenos duomenimis, aiškina, kad 10 000 kilometrų scenarijus galimas, bet jis nėra universalus. Vieni paukščiai iš tiesų pasiekia tolimesnes žiemojimo vietas, tačiau kiti sustoja gerokai anksčiau, o dalis žiemoja regione, kuris jiems tampa pagrindiniu tikslu.

    „Iš esmės gandrai migruoja į Afriką, bet svarbu patikslinti: 10 000 kilometrų jie nuskrenda ne iš karto ir ne visada. Kai kurių paukščių kelias gali būti ir perpus trumpesnis“, – sakė Vitalijus Griščenka.

    Pasak specialisto, rytų Europos gandrų rudeninė migracija prasideda labai anksti, praktiškai dar vasarą. Dalis paukščių Afriką pasiekia vienu intensyviu etapu, judėdami greitai ir vengdami ilgų sustojimų, o atskirų individų tempas stebina net tyrėjus.

    Migracijos maršrutas dažnai nėra tiesi linija iš šiaurės į pietus. Pavyzdžiui, Lenkijos ir vakarinės Ukrainos gandrai paprastai suka pietryčių kryptimi palei Karpatų masyvą, vėliau keliauja link Dunojaus žemupio ir per Rumuniją bei Bulgariją pasiekia Bosforą, o toliau kerta Turkiją ir per Artimuosius Rytus pasiekia Egiptą.

    Stebėsena siųstuvais atskleidžia ir kelionės greitį. Vienas Lenkijoje žymėtas gandras per 12 dienų įveikė 3 288 kilometrus ir pasiekė Egiptą, vidutiniškai per parą nuskrisdamas apie 274 kilometrus, o tai rodo, kad palankiomis sąlygomis kelionė į Afriką gali būti labai intensyvi.

    Šių metų duomenys taip pat parodė didelius atstumus per trumpą laiką: Slovakijoje žymėtas gandras, vardu Maksas, per 17 dienų nuskrido 5 800 kilometrų ir pasiekė Čadą. Tokie skaičiai padeda geriau suprasti, kodėl migracijos „atstumas“ dažnai klaidingai siejamas su vienu fiksuotu skaičiumi.

    Pirmasis svarbus daugelio Ukrainos gandrų tikslas, pasak ornitologų, yra Sahelis. Tai plati pusdykumių ir savanų juosta į pietus nuo Sacharos, besidriekianti per Sudaną, Čadą, Nigerį ir kitas valstybes, o čia paukščiai neretai sustoja ilgesniam poilsiui ir energijos atsargų atkūrimui.

    Sahelyje gandrai gali užsibūti bent mėnesį, o kai kurie net visą žiemą praleidžia šiame regione. Skubėjimas išskristi iš perėjimo vietų aiškinamas sezoniškumu tropikuose: atskridę į Sudaną ar Čadą paukščiai dažnai pataiko į laikotarpį po liūčių sezono, kai augmenija suveši, o smulkių gyvūnų, kuriais minta gandrai, gausu.

    Ar gandrai skrenda toliau į pietus, priklauso nuo išorinių aplinkybių, pirmiausia nuo maisto. Jei jo mažėja, paukščiai gali traukti į Rytų Afriką, o esant prastesnėms sąlygoms ir dar toliau, iki pietinės žemyno dalies, kur tuomet kelionės mastas iš tiesų priartėja prie 10 000 kilometrų ribos.

    Įtakos turi ir vidiniai veiksniai, susiję su individualiu elgesiu. Ornitologai pabrėžia, kad paukščiai, kaip ir žmonės, skiriasi polinkiais: vieni renkasi ilgesnę migraciją, kiti apsiriboja trumpesniu maršrutu, jei sąlygos leidžia saugiai peržiemoti arčiau.

    Skiriasi ir grįžimo dinamika. Žiemai einant į pabaigą, paprastai vasario mėnesį, gandrai iš skirtingų Afrikos regionų pradeda judėti šiaurės kryptimi, jungdamiesi į bendrą srautą per Nilo slėnį, Artimuosius Rytus, Turkiją ir Balkanus, o vėliau „išsiskaido“ į mažesnes grupes po Rytų ir Vidurio Europą.

    Specialistai pažymi, kad rudeninė migracija paprastai ima rimti artėjant spaliui, nors pavienės praskrendančios būrių sankaupos dar gali būti pastebimos vėlyvą rudenį. Vis daugiau stebėsenos projektų ir žymėjimo siųstuvais duomenų leidžia tiksliau suprasti, kad gandrai neturi vieno universalaus maršruto, o jų kelionės ilgį lemia klimatas, maisto situacija ir individualūs pasirinkimai.

    Gandrai migruodami remiasi oro srautais ir termikais, todėl dažnai renkasi sausumos koridorius ir vengia labai plačių vandens plotų, kur pakilimo srautų mažiau. Dėl šios priežasties jų kelias neretai būna ilgesnis geografiškai, tačiau energetiškai saugesnis ir patikimesnis.

  • Britas už 47 000 eurų nupirko nualintą Arid salą Seišeliuose: dabar čia peri per milijoną paukščių

    Arid sala Seišeliuose šiandien vadinama vienu svarbiausių jūrinių paukščių perėjimo taškų Indijos vandenyne. Tačiau dar XX amžiaus viduryje tai buvo žmonių stipriai nualinta teritorija, kurioje pelnas buvo kuriamas kokosų plantacijomis ir masiniu paukščių kiaušinių rinkimu.

    Istoriniai duomenys rodo, kad 1954 metais per vieną sezoną saloje buvo surinkta apie 225 000 kiaušinių. Kad paukščiams būtų „patogiau“ sukti lizdus, o žmonėms lengviau pasiekti perėjimo vietas, dalis augalijos buvo reguliariai kertama, o tai ilgainiui pakeitė visos ekosistemos pusiausvyrą.

    Lūžis prasidėjo 1967 metais, kai komercinis kiaušinių rinkimas buvo sustabdytas, bet tikrasis pokytis įvyko 1973 metais. Tuomet britų gamtosaugininkas Christopheris Cadbury skyrė lėšų, kad sala būtų nupirkta ir perduota gamtos apsaugos tikslams.

    Už Arid salą buvo sumokėta apie 40 000 svarų sterlingų, tai yra maždaug 47 000 eurų. Netrukus prasidėjo kryptingas atkūrimas: kokosų plantacijos imtos šalinti, vietinė augmenija atkurta, o prioritetu tapo natūralios buveinės, reikalingos paukščių kolonijoms, sugrąžinimas.

    1975 metais Arid oficialiai suteiktas ypatingo rezervato statusas. Šis sprendimas leido užtikrinti ilgalaikę apsaugą, riboti ūkinę veiklą ir sukurti nuoseklią gamtotvarkos praktiką, kurią šiandien taiko daugelis salų rezervatų.

    Dabar Arid kasmet peri daugiau nei 1 000 000 jūrinių paukščių, o nuolatinių salos gyventojų skaičius išlieka labai mažas. Čia sutinkama apie dešimt jūrinių paukščių rūšių, o sala laikoma svarbia vieta ir retoms Seišelių endeminėms rūšims atkurti.

    Vis dėlto net ir griežtai saugomos teritorijos nėra visiškai apsaugotos nuo išorinių grėsmių. Specialistai pastaraisiais metais fiksuoja kai kurių rūšių skaičiaus svyravimus, o tarp rizikų dažniausiai minimi brakonieriavimas, intensyvi žvejyba aplinkiniuose vandenyse ir klimato kaitos poveikis maisto grandinėms.

    Arid istorija parodo, kaip greitai gali atsigauti gamta, kai išnaudojimą pakeičia ilgalaikė apsauga ir nuosekli ekosistemų atkūrimo politika. Sala, kadaise buvusi pelno šaltinis iš kokosų ir kiaušinių, šiandien tapo reikšmingu prieglobsčiu milijonams sparnuočių.