CP v2

Blog

  • Dabar pats laikas morkoms: 3 klaidos rugpjūčio pabaigoje, kurios sugadina derlių

    Dabar pats laikas morkoms: 3 klaidos rugpjūčio pabaigoje, kurios sugadina derlių

    Morkoms svarbiausia – vandens režimas

    Rugpjūčio pabaigoje morkos dažnai jau būna suformavusios didžiąją šakniavaisio dalį, todėl svarbiausia nebe „auginti lapus“, o išlaikyti tolygų brendimą. Per dažnas laistymas šiuo metu gali lemti minkštesnę struktūrą ir prastesnį laikymą per žiemą, ypač jei orai atvėsta ir dirva ilgiau išlieka šlapia.

    Jei vyrauja sausesnis laikotarpis, laistyti verta rečiau, bet gausiau, kad vanduo pasiektų gilesnius dirvos sluoksnius. Kai po sausros morkos staiga gauna daug drėgmės, šakniavaisiai neretai sutrūkinėja, o per įtrūkimus lengviau patenka ligų sukėlėjai.

    Tręšimas: mažiau azoto, daugiau kalio

    Vėlyvą vasarą morkoms nebetinka azotu gausios trąšos, nes jos skatina vešlią lapiją šakniavaisio sąskaita. Praktikoje tai reiškia mažesnį, prastesnės formos derlių ir didesnę riziką, kad šakniavaisiai bus vandeningi.

    Šiuo laikotarpiu dažniau akcentuojamas kalis, kuris siejamas su geresniu šakniavaisių tvirtumu ir kokybe, taip pat fosforas, svarbus šaknų sistemai. Jei renkatės organines priemones, tinka gerai perpuvęs kompostas, naudojamas plonai, kad nepertręštumėte ir neprovokuotumėte pernelyg intensyvaus augimo.

    Daržininkai kartais naudoja ir medžio pelenus, tačiau svarbu jų nepadauginti, nes jie kelia dirvos pH ir gali išbalansuoti maisto medžiagų pasisavinimą. Pelenai turi būti iš švarios, nedažytos medienos, o prieš naudojant pravartu įvertinti, ar dirva nėra linkusi į šarmingumą.

    Ar verta trumpinti lapus?

    Viena diskutuojamiausių praktikų sezono pabaigoje – morkų lapų trumpinimas. Idėja paprasta: sumažinus žaliosios masės poreikius, augalas esą daugiau energijos nukreipia į šakniavaisį, todėl šis greičiau bręsta ir užauga stambesnis.

    Vis dėlto per stipriai nukirpus lapus galima susilpninti fotosintezę ir gauti priešingą rezultatą. Jei lapija labai tanki ir ilgai laikosi drėgmė, saikingas praretinimas ar šoninių ūglių patrumpinimas gali pagerinti oro cirkuliaciją ir sumažinti palankias sąlygas ligoms, tačiau radikaliai nupjauti lapų paprastai nereikia.

    Artėjant rugsėjui geltonuojanti lapija nebūtinai reiškia, kad morkoms trūksta vandens. Dažnai tai natūralus signalas, kad augalas artėja prie brandos, todėl svarbiausia išlaikyti stabilias sąlygas ir neskubėti „gelbėti“ papildomu laistymu ar trąšomis.

  • Obuoliai pūva dar ant šakų? Sodininkai atskleidė, ką būtina daryti visą sezoną

    Obuoliai pūva dar ant šakų? Sodininkai atskleidė, ką būtina daryti visą sezoną

    Kodėl vaisiai ima pūti?

    Situacija, kai obuoliai pradeda ruduoti ir pūti dar ant medžio, dažniausiai susijusi su grybinėmis ligomis ir drėgmės pertekliumi lajoje. Šiltas ir lietingas oras sudaro palankias sąlygas sporoms plisti, o infekcija greitai „pereina“ nuo vieno vaisiaus prie kito.

    Dažniausi kaltininkai yra rudasis puvinys, taip pat kiti vaismedžių grybiniai sukėlėjai, kuriuos sustiprina bendras medžio nusilpimas. Problemą paaštrina tai, kad užkratas gali išlikti per žiemą ant vadinamųjų mumifikuotų vaisių ir pavasarį vėl pradėti naują infekcijos bangą.

    Ne mažiau svarbūs ir kenkėjai, ypač vaisėdžiai vikšrai, kurie pažeidžia vaisiaus odelę ir minkštimą. Tokios žaizdos tampa atvirais vartais puvinį sukeliantiems patogenams, todėl net nedidelis pažeidimas gali baigtis greitu obuolio irimu.

    Klaidos, kurios padidina riziką

    Pūvimą dažnai išprovokuoja ir mechaniniai pažeidimai, atsiradę po krušos, nuo paukščių snapų ar neatsargiai skinant ir retinant vaisius. Kuo daugiau įdrėskimų ant odelės, tuo lengviau infekcija įsitvirtina, ypač kai naktimis laikosi rasa, o dienomis būna šilta.

    Dar viena dažna priežastis yra nesubalansuotas tręšimas: per daug azoto skatina gausų, tankų augimą ir sultingus audinius, o tai pailgina drėgmės laikymąsi lajoje. Tuo pat metu kalcio trūkumas silpnina vaisių audinius ir didina skilinėjimo bei puvimo tikimybę, ypač greitai augant derliui.

    Kas padeda, jei obuoliai pūva?

    Pirmas žingsnis yra higiena sode: nuo šakų ir nuo žemės būtina reguliariai surinkti pažeistus, pūvančius ir mumifikuotus vaisius. Jų nereikėtų kompostuoti, nes taip užkratas gali sugrįžti į sodą per kompostą arba išplisti aplinkoje.

    Ne mažiau svarbu formuoti retesnę, gerai vėdinamą lają, kad po lietaus ji greičiau išdžiūtų. Vasarinis ir rudeninis genėjimas, atliekamas pagal medžio būklę, mažina drėgmės „kišenes“ ir tiesiogiai sumažina palankias sąlygas grybams.

    Prie profilaktikos prisideda ir švaros palaikymas po medžiu: kritę lapai bei vaisių liekanos turi būti surenkami, nes ant jų gali išlikti ligų sukėlėjai. Praktikoje tai viena efektyviausių priemonių mažesniuose soduose, kur užkratas dažnai „sukasi“ toje pačioje vietoje.

    Jei problema kartojasi kasmet, verta suvaldyti ir kenkėjus, nes būtent jų padaryti pažeidimai dažnai „užkuria“ puvinį. Sodininkai naudoja gaudomuosius diržus, feromonines priemones ir kitus sprendimus, o paukščių daromai žalai mažinti praverčia apsauginiai tinklai.

    Natūraliai atsparumą galima stiprinti ir augaliniais nuovirais, pavyzdžiui, iš asiūklio, kurie tradiciškai naudojami kaip papildoma profilaktika. Vis dėlto, jei infekcija plinta masiškai ir oras išlieka drėgnas, gali prireikti augalų apsaugos priemonių, parinktų pagal vaismedžių ligas ir naudojimo instrukcijas.

  • Ką sėti rugsėjį darže, kad derlius džiugintų iki šalnų: šie augalai spėja užaugti

    Ką sėti rugsėjį darže, kad derlius džiugintų iki šalnų: šie augalai spėja užaugti

    Rugsėjis darže – antras šansas

    Rugsėjis dar nėra sezono pabaiga: šiltesni rudens periodai leidžia darže dar kartą išnaudoti lysves. Vis dėlto dienos trumpėja, todėl svarbiausia rinktis augalus, kuriems reikia nedaug laiko iki derliaus arba kurie gali peržiemoti.

    Prieš sėją verta pašalinti augalų liekanas, supurenti dirvą ir papildyti ją kompostu. Drėgmė rudenį dažnai svyruoja, tad pasėlius naudinga palaistyti ir, jei naktimis vėsu, pridengti agroplėvele.

    Greitam rudeniniam derliui

    Rugsėjo pradžioje patikimiausi yra trumpą vegetaciją turintys lapiniai ir šakniavaisiai. Tokie augalai spėja sudygti ir užaugti net tada, kai temperatūros svyruoja, o kenkėjų aktyvumas paprastai jau mažesnis nei vasarą.

    Dažnas pasirinkimas yra ridikėliai: sėklas įprasta berti negiliai, o derlius dažnai nuimamas per kelias savaites, priklausomai nuo veislės ir oro. Taip pat tinka gražgarstės, įvairios azijinės salotos, tokios kaip mizuna ar komatsuna, kurios greitai suformuoja valgomuosius lapus.

    Jei daržininkaujate balkone ar terasoje, dalį šių augalų galima sėti ir į vazonus, svarbu užtikrinti šviesią vietą. Rudenį didžiausias iššūkis būna ne karštis, o šviesos trūkumas, todėl pavėsis gali pastebimai sulėtinti augimą.

    Žieminiai pasėliai ankstyvam pavasariui

    Rugsėjis tinka ir vadinamiesiems žieminiams pasėliams, kurie žiemą ištveria dirvoje, o pavasarį startuoja anksčiau. Tai ypač aktualu norint ankstyvo žalumynų ar prieskoninių derliaus, kai kiti augalai dar tik pradedami sėti.

    Į dirvą galima sodinti žieminį česnaką, kuris pavasarį suformuoja derlių, jei parinkta tinkama veislė. Taip pat sėjami špinatai, kurių tikslas – kad jie nespurtuotų per greitai prieš šalčius, todėl sėjos laikas turėtų būti derinamas su realiomis orų prognozėmis.

    Dar vienas praktiškas pasirinkimas yra avinžirninė salota, dažniau vadinama daržine žiemine salota, arba lauko salotos. Ji gali duoti derlių vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį, o vėsesniu metu pravartu pasėlius pridengti, kad apsaugotų nuo stipresnių šalnų.

    Gėlės ir svogūniniai augalai pavasario spalvoms

    Rudens pradžia tinka ne tik daržovėms: rugsėjį galima sėti dalį dekoratyvinių augalų, kurie sustiprėja iki žiemos arba sėkmingai peržiemoja ir pražysta pavasarį. Tai patogu, nes pavasarį gėlynas startuoja anksčiau ir reikalauja mažiau skubos.

    Taip pat tai vienas geriausių laikų sodinti svogūnines gėles, kurios iki šalčių spėja įsišaknyti. Dažniausiai sodinami tulpės, hiacintai, krokai, scylės, snieguolės ir dekoratyviniai česnakai, o sodinimo gylis paprastai pritaikomas pagal svogūnėlio dydį.

    Rugsėjį dar patogu ir peržvelgti daugiamečius augalus, kuriuos galima dalyti ir atnaujinti, jei kerai per tankūs. Toks darbas rudenį dažnai būna sėkmingesnis, nes dirva dar šilta, o drėgmės paprastai daugiau nei vasaros viduryje.

  • Wrzosų kilimas sode: svarbiausios klaidos sodinant ir kaip jas ištaisyti, kad sužydėtų

    Wrzosų kilimas sode: svarbiausios klaidos sodinant ir kaip jas ištaisyti, kad sužydėtų

    Kur įrengti viržyną

    Viržynas bus sėkmingas tik tada, jei jam parinksite saulėtą, šiltą ir nuo vėjų apsaugotą vietą. Daug šviesos lemia gausesnį žydėjimą, ryškesnę lapijos spalvą ir kompaktiškesnį krūmelių augimą.

    Gilaus šešėlio verta vengti: ūgliai ištįsta, kerelio vidus praretėja, žiedų būna mažiau. Taip pat nepatartina sodinti šalia didelių medžių, kurie konkuruoja dėl vandens, o laja užstoja saulę.

    Geriausiai tinka lengvas šlaitas, nedidelis pakilimas ar plati juosta prie tako. Žemumose, kur po lietaus kaupiasi vanduo, viržiai dažnai nusilpsta, nes jų smulkios šaknys nepakenčia ilgalaikio užmirkimo.

    Kokios žemės reikia viržiams

    Prieš darbus verta keliuose vietos taškuose pamatuoti dirvos pH. Paprastasis viržis geriausiai auga lengvoje, humusingoje, laidžioje ir rūgščioje žemėje, dažniausiai pH apie 4,5–5,5.

    Kalkingas ar aiškiai šarminis dirvožemis trukdo pasisavinti maisto medžiagas, todėl augalai pradeda blukti ir praranda gyvybingumą. Viržiai prisitaikę prie skurdesnių dirvų, o jų šaknims svarbi mikorizė, padedanti „dirbti“ rūgščioje terpėje.

    Rūgštaus substrato negalima supilti tik į mažas duobutes, nes sunkioje dirvoje susiformuoja vandens „kišenės“. Praktikoje patikimiausia paruošti visą plotą, o molingose ar drėgnose vietose suformuoti pakeltą 15–25 centimetrų lysvę.

    Sodinimas ir priežiūra visais metais

    Dažniausiai viename kvadratiniame metre sodinama apie 6–10 augalų, paliekant 25–45 centimetrų tarpus, priklausomai nuo veislės. Į gruntą konteineriuose auginti viržiai perkeliami didelę sezono dalį, tačiau lengviausiai įsišaknija pavasarį ir ankstyvą rudenį.

    Prieš sodinant svarbu patikrinti šaknis: sveikas augalas turi daug šviesių šaknelių, o substratas neturi skleisti užsistovėjusio kvapo. Jei šaknys tamsios ir minkštos, o ūgliai vietomis ruduojantys, tai gali rodyti puvinį.

    Pasodinus dirvą verta mulčiuoti 3–5 centimetrų perpušusios pušų žievės sluoksniu. Mulčias slopina piktžoles, lėtina drėgmės garavimą ir saugo paviršines šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų.

    Laistant svarbiausia išlaikyti lengvai drėgną, bet ne šlapią dirvą: prieš pilant vandenį pravartu patikrinti 3–5 centimetrų gylį. Geriau laistyti rečiau, bet gausiau, vandenį nukreipiant prie šaknų, o ne tik sudrėkinant paviršių.

    Tręšti viržius reikia saikingai, nes per didelis azoto kiekis skatina minkštus ūglius, kurie prasčiau pasiruošia žiemai. Dažniausiai pakanka pavasarį po lengvo genėjimo panaudoti nedidelę normą trąšų, skirtų rūgščią dirvą mėgstantiems augalams, o vėliau tręšimą nutraukti iki vasaros vidurio.

    Genėjimo laikas priklauso nuo augalo žydėjimo: vėlai vasarą ir rudenį žydinčius viržius dažniausiai kerpame pavasarį, pašalindami pernykščius žiedynus. Svarbu nekirpti giliai į sumedėjusią, be lapų dalį, nes viržiai iš jos atželia silpnai.

    Žiemą pagrindinė rizika dažnai būna ne šaltis, o fiziologinė sausra, kai visžaliai ūgliai praranda vandenį, o šaknys iš įšalusios žemės jo nepasiima. Po sauso rudens viržyną verta gausiai palaistyti prieš įšalą, o jaunus sodinius pridengti eglišakėmis ar šviesia žiemine agroplėvele.

    Jei viržiai ruduoja ir džiūsta, vienos priežasties paprastai nebūna: taip gali atrodyti ir perdžiūvimas, ir užmirkimas, ir pašalimas, ir šaknų ligos. Pirmiausia verta įvertinti dirvos drėgmę, šaknų būklę ir vietą, nuo kurios prasidėjo nykimas, o pažeistą augalą pašalinti kartu su žemių gumulu.

    Planuojant kompozicijas naudinga derinti skirtingo žydėjimo laikų augalus: žiemą ir ankstyvą pavasarį žydi erikos, o viržiai dažniausiai puošia nuo vasaros pabaigos iki rudens. Dėl to tinkamai parinkus rūšis ir veisles spalvą sode galima išlaikyti daugelį mėnesių.

  • Pomidorų krūmai nuėmė derlių? Neskubėkite išmesti – štai ką iš jų dar galite padaryti

    Pomidorų krūmai nuėmė derlių? Neskubėkite išmesti – štai ką iš jų dar galite padaryti

    Kur dingsta pomidorų krūmai po derliaus?

    Pasibaigus derėjimui pomidorai mūsų klimate paprastai neperžiemoja, todėl krūmus tenka pašalinti. Vis dėlto tai nereiškia, kad augalo likučiai automatiškai turi keliauti į mišrių atliekų konteinerį.

    Jei krūmas buvo sveikas, jo stiebai ir lapai gali tapti naudinga žaliava sode. Svarbiausia taisyklė paprasta: sergančių augalų likučių pakartotinai nenaudokite, kad neperneštumėte ligų į kitą sezoną.

    Kada tinka kompostui ir mulčiui?

    Sveikus pomidorų stiebus verta sukarpyti sekatoriumi ar žirklėmis, nes storesnės dalys suyra lėčiau. Lapus galima dėti į kompostą kartu su kitomis žaliosiomis atliekomis, subalansuojant jas sausesnėmis, anglingomis medžiagomis.

    Kita išeitis – mulčias: susmulkintus stiebus ir lapus plonu sluoksniu galima paskleisti aplink kitus augalus. Toks sluoksnis padeda sulaikyti drėgmę, slopina piktžoles ir, ilgainiui suirdamas, papildo dirvą organine medžiaga.

    Tačiau jei ant lapų ar stiebų matyti dėmės, apnašos, ryškūs spalvos pakitimai ar audinių puvinys, jų geriau nekompostuoti ir nemulčiuoti. Ypač atsargiai reikėtų elgtis įtariant bulvių marą, nes jis gali išlikti ant augalinių liekanų ir tapti problema kitais metais.

    Namų purškalas iš žaliųjų dalių

    Sveikų pomidorų lapuose ir stiebuose yra natūralių junginių, kurie kai kuriais atvejais gali padėti atbaidyti kenkėjus. Tyrimuose su laukinių pomidorų lapų ekstraktais nustatytas poveikis kai kuriems kenkėjams, pavyzdžiui, voratinklinėms erkėms ir amarams.

    Praktikoje sodininkai kartais pasigamina užpilą purškimui: susmulkina žaliąsias dalis, užpila vandeniu, palaiko apie dvi dienas ir nukošia. Kad tirpalas geriau laikytųsi ant lapų, galima įlašinti kelis lašus švelnaus muilo ar indų ploviklio.

    Purškimą saugiau atlikti vakare arba apniukusią, nevėjuotą dieną, vengiant kaitrios saulės. Prieš purškiant visą augalą, verta išbandyti mažame plote, nes skirtingos rūšys ir veislės gali reaguoti nevienodai.

    Esminė sąlyga nesikeičia: purškalui, kaip ir kompostui, tinka tik visiškai sveikos augalo dalys. Jei krūmas sirgo ar buvo aiškiai pažeistas, saugiausias sprendimas – augalines liekanas pašalinti taip, kad jos netaptų infekcijos šaltiniu kitam sezonui.

  • Vilkdalgiai menkai žydi ir plinka iš vidaus? Vienas vėlyvos vasaros veiksmas keičia viską

    Vilkdalgiai menkai žydi ir plinka iš vidaus? Vienas vėlyvos vasaros veiksmas keičia viską

    Kodėl vilkdalgiai nusilpsta?

    Vilkdalgiai dažniausiai žydi pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje, tačiau tikrasis jų „remontas“ prasideda vasaros pabaigoje. Jei kerai pradeda plikti per vidurį, o žiedų mažėja, dažniausiai tai rodo, kad augalas per tankus ir jam trūksta saulės.

    Šiems augalams reikalinga atvira, saulėta vieta, nes net lengvas pavėsis gali smarkiai sumažinti žydėjimą. Ne mažiau kenkia ir per šlapia dirva, nes šakniastiebiai jautrūs užmirkimui, o drėgmė didina puvinių ir grybelinių ligų riziką.

    Problemas dažnai paaštrina konkurencija: piktžolės ar šalia suvešėję augalai užstoja šviesą ir atima maisto medžiagas. Ilgainiui vilkdalgiai pradeda „stumti“ vieni kitus, o kero centras sensta ir lieka be lapų.

    Vienas darbas vasaros pabaigoje

    Patikimiausias būdas sugrąžinti vilkdalgiams jėgas yra kero padalijimas ir persodinimas. Tai rekomenduojama daryti maždaug kas 3–4 metus, kai augalas perauga, o šakniastiebiai ima konkuruoti dėl vietos, šviesos ir drėgmės.

    Darbus verta planuoti vasaros pabaigoje, kai žydėjimas seniai pasibaigęs, o augalas pereina į ramesnę fazę. Iškasus kerą, paprastai matyti plikas, be lapų centras: jį reikėtų pašalinti, o jaunus, tvirtus šoninius šakniastiebius palikti naujam sodinimui.

    Prieš sodinant patogu patrumpinti lapus iki maždaug 10–15 centimetrų, kad augalas mažiau garintų drėgmę. Svarbiausia taisyklė sodinant barzdotuosius vilkdalgius yra neįkasti jų per giliai: šakniastiebis turėtų būti labai sekliai, arti paviršiaus, kad gautų šilumos ir neimtų pūti.

    Kokios sąlygos svarbiausios?

    Vilkdalgiai geriausiai auga laidžioje, derlingoje, vidutiniškai drėgnoje dirvoje, kuri pavasarį greitai sušyla. Jei žemė sunki ir molinga, verta pagerinti struktūrą, įmaišant smėlio ar kitos drenažą gerinančios medžiagos, kad vanduo neužsistovėtų.

    Po persodinimo augalus reikia reguliariai laistyti, ypač per karščius, tačiau dirva neturi tapti šlapia. Taip pat naudinga purenti dirvą ir nuolat šalinti piktžoles, kad šviesa pasiektų ne tik lapus, bet ir šakniastiebius.

    Dar viena dažna klaida yra tręšimas per vėlai: vasaros pabaigoje azotinės trąšos skatina naują augimą, kai augalui jau laikas ruoštis rudeniui. Toks vėlyvas „užkūrimas“ gali padidinti ligų ir šakniastiebių puvimo tikimybę, todėl sezono pabaigoje geriau susitelkti į kero atjauninimą ir tinkamas augimo sąlygas.

  • Du šimtmečio jubiliejai vienoje vietoje: Vilkaviškyje susitiko tikybos mokytojai ir katechetai

    Artėjant naujiems mokslo metams, Vilkaviškio vyskupijos tikybos mokytojai ir katechetai susirinko į tradicinę rudens konferenciją, kuri kasmet rengiama vis kitame vyskupijos dekanate. Šį kartą susitikimas vyko Vilkaviškyje, o jo tema pavadinta „Kai susiduria du šimto metų jubiliejai“.

    Renginys pradėtas Eucharistijos šventimu Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedroje. Tokia pradžia konferencijai suteikė aiškią kryptį: dėmesys skirtas tiek dvasinei misijai, tiek ugdymo kasdienybei.

    Vėliau dalyviai persikėlė į Vilkaviškio kultūros centrą, kur juos pasveikino Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Vilkaviškio dekanas kunigas Virginijus Gražulevičius ir Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka. Sveikinimo žodžius tarė ir vicemerė Daiva Riklienė, Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Žydrė Žilinskienė bei Vilkaviškio rajono švietimo pagalbos tarnybos direktorė Grita Launikonė.

    „Tegul šis susitikimas atneša įkvėpimo, prasmingų minčių ir stiprybės jūsų svarbiame darbe“, – sakė renginio dalyvius sveikinę organizatoriai ir svečiai.

    Konferencijoje daug dėmesio skirta Vilkaviškio miesto ir vyskupijos istorijai, taip pat aptartos vyskupijos kūrimosi aplinkybės ir Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo kontekstas. Tokie pranešimai dalyviams leido tikėjimo ugdymą susieti su platesne regiono ir Bažnyčios raida.

    Ne mažiau svarbi programos dalis buvo skirta artėjančių 2026–2027 mokslo metų aktualijoms, tikybos mokymo turiniui ir katechezės praktikai. Konferencijoje akcentuota, kad tikybos pamokos mokykloje ir parapinė katechezė vis dažniau reikalauja glaudesnio bendradarbiavimo su šeimomis bei aiškesnio dialogo su mokyklos bendruomene.

    Renginį užbaigė šventinis koncertas, tapęs bendrystės akcentu po diskusijų ir pranešimų. Organizatoriai pabrėžė, kad tokie susitikimai padeda ne tik aptarti profesines temas, bet ir sustiprinti tarpusavio ryšį prieš prasidedant intensyviam mokslo metų laikotarpiui.

  • Audra dar nesibaigė: Zarasų rajone į pagalbą jungiasi socialiniai darbuotojai ir ugniagesiai

    Audra dar nesibaigė: Zarasų rajone į pagalbą jungiasi socialiniai darbuotojai ir ugniagesiai

    Zarasų rajone tęsiami audros padarinių šalinimo darbai. Atsakingos tarnybos toliau šalina nuvirtusius medžius, tvarko užverstus kelius ir vertina, kur dar gali kilti pavojus gyventojams.

    Pastarosiomis dienomis daugiau dėmesio skiriama ir žmonėms, kuriems dėl sutrikusio susisiekimo ar elektros tiekimo gali būti sunku pasirūpinti kasdieniais poreikiais. Savivaldybė ragina kaimynus ir bendruomenes nelikti nuošalyje, ypač kai pagalbos prireikia atokiau gyvenantiems.

    Aktyviau į pagalbos organizavimą įsitraukė Zarasų rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus ir Zarasų socialinių paslaugų centro darbuotojai. Jie padeda įvertinti, kam reikalingas geriamasis vanduo, maistas, vaistai ar kita būtinoji pagalba, ypatingą dėmesį skirdami senyvo amžiaus ir vienišiems žmonėms.

    Prie audros padarinių šalinimo dirba ir Zarasų rajono savivaldybės Zarasų priešgaisrinės apsaugos tarnybos Antazavės, Degučių, Dusetų, Salako, Suvieko ir Turmanto komandos. Ugniagesiai šaliną pavojingai pakibusias šakas, pjausto nuvirtusius medžius ir padeda atverti užverstas atkarpas, kad į sunkiau pasiekiamas vietoves galėtų patekti pagalbos automobiliai.

    Darbus tarnybos ir seniūnai derina kasdien, rytais sudarydami prioritetinių vietų sąrašą pagal tuo metu aktualiausius poreikius. Pirmiausia siekiama užtikrinti privažiavimą prie gyvenamųjų sodybų, ūkinių pastatų ir svarbiausių kelių, kuriais vyksta judėjimas į paslaugų centrus.

    Gyventojai, pastebėję vienišus, senyvo amžiaus ar pagalbos galinčius prireikti žmones, raginami apie tai pranešti seniūnijų darbuotojams arba savivaldybės atsakingiems specialistams. Savivaldybė pabrėžia, kad laiku perduota informacija leidžia greičiau nukreipti pagalbą ten, kur jos labiausiai reikia.

    Zarasų rajono savivaldybės administracijos informacija.

  • Ieško norinčių gelbėti gyvybes: Panevėžyje kviečia tapti ugniagesiu gelbėtoju – štai kas laukia

    Ieško norinčių gelbėti gyvybes: Panevėžyje kviečia tapti ugniagesiu gelbėtoju – štai kas laukia

    Panevėžio priešgaisrinė gelbėjimo valdyba kviečia prisijungti prie Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ir rinktis ugniagesio gelbėtojo profesiją. Tarnyba pabrėžia, kad tai darbas, kuriame svarbus ne tik fizinis pasirengimas, bet ir psichologinis atsparumas bei gebėjimas veikti komandoje.

    Ugniagesiai gelbėtojai kasdien reaguoja į gaisrus, eismo įvykius, gelbėjimo darbus vandenyje, cheminius incidentus ir kitus pavojus, kai reikalinga skubi pagalba. Praktikoje tai reiškia darbą nenuspėjamomis sąlygomis, sprendimus per minutes ir aiškią atsakomybę už žmonių saugumą.

    Atranka: ne vien fizinė jėga

    Stojant į Ugniagesių gelbėtojų mokyklą kandidatams taikomi keli atrankos etapai, kuriuose vertinamas fizinis pasirengimas ir bendrosios žinios. Per fizinius testus tikrinami greitis, vikrumas, jėga, ištvermė ir lankstumas, nes tarnyboje dažnai tenka dirbti su sunkia įranga ir dėvint apsaugines priemones.

    Taip pat numatytas plaukimo reikalavimas: be sustojimo reikia nuplaukti 100 metrų laisvuoju stiliumi arba krūtine. Šis kriterijus svarbus todėl, kad gelbėjimo darbai kartais vykdomi prie vandens telkinių ar užlietose patalpose, kur reikia užtikrintai orientuotis vandenyje.

    Žinių patikrinime vertinamas loginis mąstymas ir bendras išprusimas. Teste paprastai pasitaiko klausimų iš lietuvių kalbos kultūros, Lietuvos istorijos, politologijos ir logikos, nes ugniagesio gelbėtojo darbe svarbu ne tik veiksmai, bet ir tikslus situacijų vertinimas bei taisyklių laikymasis.

    Mokymasis: skirtingos programos

    Mokymo trukmė priklauso nuo kandidato išsilavinimo. Asmenims, turintiems aukštąjį išsilavinimą, skirta ugniagesio gelbėtojo įvadinio mokymo programa, kuri trunka du mėnesius.

    Turintiems vidurinį išsilavinimą siūloma ugniagesio gelbėtojo modulinė profesinio mokymo programa, kurios trukmė siekia šešis mėnesius. Mokymuose paprastai derinama teorija ir praktika, kad būsimi pareigūnai įgytų įgūdžių saugiai dirbti su įranga, veikti dūmuose, atlikti gelbėjimo darbus ir suteikti pirmąją pagalbą.

    Kodėl ši profesija traukia?

    Tarnyba akcentuoja, kad ugniagesio gelbėtojo darbas reikalauja drausmės, ištvermės ir atsakomybės, tačiau suteikia aiškią prasmę, nes rezultatas dažnai matomas iš karto. Gelbėjimo operacijose svarbi komanda, todėl kandidatai vertinami ir pagal tai, ar geba dirbti kartu, laikytis nurodymų ir išlikti ramūs įtemptose situacijose.

    Norintys sužinoti daugiau apie priėmimo sąlygas, atrankos etapus ir mokymą kviečiami kreiptis į Ugniagesių gelbėtojų mokyklą arba į Panevėžio priešgaisrinę gelbėjimo valdybą. Ten pateikiama aktuali informacija apie registraciją, dokumentus ir planuojamas atrankos datas.

  • Zarasų rajoną sukaustė gedimai: ESO skelbia, kiek žmonių liko be elektros ir kada atkurs

    Zarasų rajoną sukaustė gedimai: ESO skelbia, kiek žmonių liko be elektros ir kada atkurs

    Kiek klientų be elektros?

    Energijos skirstymo operatorius ESO skelbia atnaujintą informaciją apie elektros tiekimo sutrikimus Zarasų rajone ir Utenos regione. Po intensyvių oro sąlygų dalyje vietovių elektros tiekimas nutrūko, o gedimų šalinimas tęsiasi keliose seniūnijose.

    ESO duomenimis, Zarasų rajono savivaldybėje fiksuojami 202 elektros tiekimo sutrikimai, be elektros yra 3 289 klientai. Gedimus šiame rajone šalina 8 brigados.

    Kur vyksta darbai?

    Darbuojamasi buvusios Antazavės seniūnijos teritorijoje, taip pat Dusetų, Turmanto ir Zarasų seniūnijose. ESO nurodo, kad brigados vyksta ir į mažesnes gyvenvietes, kur gedimai dažniausiai susiję su pažeistomis oro linijomis.

    Šiuo metu darbai taip pat vykdomi Užtiltės, Vasaknų ir Sasnaukos kaimuose. Tokiose vietovėse elektros tiekimas gali užtrukti ilgiau, jei reikia ne tik pašalinti pavienius pažeidimus, bet ir atstatyti ištisas linijų atkarpas.

    Kada tikėtis atnaujinimo?

    Pagal šiuo metu turimus ESO duomenis, elektros tiekimo sutrikimų šalinimo darbai Zarasų rajone gali tęstis iki rugpjūčio 28 dienos. Terminas gali keistis priklausomai nuo realios žalos masto, pasiekiamumo ir papildomų gedimų, kurie paaiškėja atnaujinus tinklo įtampą.

    ESO praktikoje po audrų pirmiausia atkuriamas tiekimas didesniam vartotojų skaičiui, o vėliau tvarkomi atokesni gedimai. Dalis klientų elektrą gali atgauti anksčiau, tačiau atskirų sodybų ar mažų linijų atstatymas neretai užtrunka ilgiau.

    Situacija Utenos regione ir visoje Lietuvoje

    ESO skaičiuoja, kad visame Utenos regione fiksuojami 224 sutrikimai, be elektros yra 2 469 klientai. Gedimus regione šalina 65 brigados.

    VISOJE Lietuvoje tuo pačiu metu fiksuota 7 317 elektros tiekimo sutrikimų, be elektros yra 61 080 klientų. Gedimus šalina apie 400 brigadų, o didžiausias dėmesys skiriamas labiausiai nukentėjusioms teritorijoms ir prioritetiniams vartotojams.

    ESO ragina gyventojus stebėti oficialius pranešimus ir, pastebėjus nutrūkusius laidus ar pavojingai pakrypusias atramas, laikytis saugaus atstumo bei informuoti atsakingas tarnybas. Tikslesnė informacija apie konkrečias vietoves paprastai tikslinama, kai brigados įvertina gedimo pobūdį vietoje.