CP v2

Blog

  • Šis primirštas vaisius stebina skoniu ir nauda širdžiai: kodėl verta prisiminti valgomąjį derenį

    Primirštas vaisius, kurį verta atrasti

    Valgomasis derenius – Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose augantis krūmas, kurio ryškiai raudoni, nedideli vaisiai dažnai lieka nepastebėti. Nors jis žinomas nuo senų laikų, šiandien daug kas jo nebeįtraukia į kasdienį racioną.

    Vis dėlto dereniaus vaisiai turi išskirtinį, lengvai atpažįstamą skonį: jis aitrokas, rūgštokas, bet kartu švelniai salstelintis. Dažnai lyginamas su spanguolių ir vyšnių deriniu, o visiškai sunokę vaisiai tampa minkštesni ir pastebimai saldesni.

    Kodėl valgomąjį derenį vertina mitybos specialistai

    Dereniaus vaisiuose gausu biologiškai aktyvių medžiagų, ypač polifenolių ir antocianinų, kurie siejami su antioksidaciniu poveikiu. Tokie junginiai padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, todėl mityboje laikomi svarbiais širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Šis vaisius taip pat vertinamas dėl galimo priešuždegiminio poveikio ir dėl to, kad tradiciškai buvo vartojamas sezoniniu laikotarpiu, kai organizmui reikia daugiau „stipresnių“ produktų. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda įvairi, daržovėmis ir vaisiais turtinga mityba, o derenius gali būti vienas iš įdomesnių pasirinkimų.

    Ką iš jo gamina dažniausiai

    Valgomasis derenius tinka valgyti ir žalias, tačiau geriausia rinktis visiškai prinokusius vaisius, kai aitrumas sumažėja. Dėl ryškios rūgštelės jis ypač gerai atsiskleidžia termiškai apdorotas.

    Dažniausiai iš dereniaus verdamos uogienės, džemai ir konfitūros, spaudžiamos sultys, gaminami kompotai. Populiarus pasirinkimas ir naminė trauktinė, vadinama derenine, kurios skonis išlieka saldžiarūgštis ir labai aromatingas.

    Įdomu tai, kad šie vaisiai tinka ne tik saldiems gaminiams: juos galima džiovinti, raugin­ti, o kai kuriose virtuvėse derenius naudojamas ir prie mėsos patiekalų. Dėl tokio universalumo jis vis dažniau sugrįžta į namų virtuves kaip sezoninis, išskirtinio skonio ingredientas.

  • Pirkdavau retai, bet dabar dedu į vištieną: ingredientas, kuris paverčia vakarienę azijietiška

    Ilgą laiką bambukų ūglius parduotuvėse daugelis praeina pro šalį, tačiau šis Azijos virtuvėse įprastas ingredientas gali greitai pakeisti kasdienį meniu. Dažniausiai jie parduodami konservuoti arba marinuoti, todėl tinka greitam kepimui wok keptuvėje ar troškiniams.

    Bambukų ūgliai yra jauni bambuko stiebų ūgliai, savo išvaizda kiek primenantys šparagus. Jie pasižymi švelniu skoniu ir traškumu, todėl gerai sugeria padažus, o patiekalams suteikia tekstūros, kurios dažnai pritrūksta paprastai vištienai su ryžiais.

    Mitybos požiūriu bambukų ūgliai vertinami dėl skaidulų ir santykinai nedidelės energinės vertės. Skaidulos svarbios sotumui ir virškinimui, o subalansuotoje mityboje jos siejamos ir su palankesniais cholesterolio rodikliais bei širdies ir kraujagyslių sveikata.

    Svarbi detalė, apie kurią verta žinoti, yra paruošimas. Žali bambukų ūgliai gali būti sunkiai virškinami ir turi natūralių junginių, todėl prieš valgant juos būtina termiškai apdoroti, o patogiausias pasirinkimas namuose dažniausiai yra konservuoti variantai.

    Greitai vakarienei bambukų ūglius patogu derinti su vištiena, paprika, svogūnu, česnaku ir imbieru. Pirmiausia apkepkite vištieną, tuomet toje pačioje keptuvėje trumpai pakepinkite aromatines daržoves, sudėkite papriką, bambukų ūglius ir, jei turite, mung pupelių daigus.

    Pabaigoje viską pagardinkite sojų padažu, o ryškesniam skoniui tinka ir austrių padažas, tada kelias minutes patroškinkite, kad daržovės suminkštėtų, bet neprarastų traškumo. Patiekalas geriausiai dera su ryžiais arba ryžių makaronais, o patiekus galima pabarstyti svogūnų laiškais.

    Bambukų ūgliai praverčia ne tik kepiniams, bet ir sriuboms, salotoms ar tajų stiliaus kariui. Skirtingų rūšių ūgliai gali skirtis skoniu, todėl perkant verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir aprašymą ant pakuotės.

  • Šių grybų niekada nedžiovinkite: po tokio apdorojimo kai kurie gali tapti net pavojingi

    Grybavimo sezonui įsibėgėjus, daugelis parsineša pilnus krepšius ir ieško, kaip derlių išsaugoti žiemai. Džiovinimas laikomas vienu patikimiausių būdų, tačiau jis tinka ne visoms rūšims. Kai kurie grybai po džiovinimo praranda skonį, o kiti gali tapti net netinkami vartoti.

    Geriausiai džiūsta tvirtesnės struktūros, mažiau vandeningi grybai, kuriuose nėra daug gleivių. Dažniausiai tam tinka baravykai ir kiti borovikai, taip pat lepšės bei kazlėkai, kurie džiūdami išlaiko kvapą ir skonį. Žiemą pamirkyti jie tampa universaliu pagrindu sriuboms, padažams ar troškiniams.

    Vandeningi ir gleivėti grybai džiovinant dažnai nuvilia: jie gali sukietėti, tapti guminiai, o netinkamai laikomi ir pradėti pelyti. Dėl to sviestabarščius dažniau rekomenduojama šaldyti arba marinuoti, nes taip geriau išsaugoma tekstūra. Panašiai ir kai kurie kiti populiarūs grybai po džiovinimo netenka ryškaus skonio, todėl geriau tinka trumpam termiškam apdorojimui ir šaldymui.

    Kurių grybų verčiau nerizikuoti džiovinti?

    Yra rūšių, kurių džiovinimas laikomas prasta idėja ne vien dėl skonio. Minima, kad kai kurie ūmėdžių ir kelmučių giminės grybai džiovinant gali pakisti taip, kad tampa netinkami vartoti. Tokiais atvejais saugiau rinktis kitą konservavimo būdą arba apskritai neeksperimentuoti, jei nėra aiškaus patvirtinimo dėl konkrečios rūšies.

    Specialistai taip pat primena, kad apsinuodijimo rizika didėja ne tik dėl netinkamo apdorojimo, bet ir dėl klaidų atpažįstant grybus. Net patyrę grybautojai kartais supainioja panašias rūšis, o džiovinimas klaidos neištaiso. Jei kyla abejonių, grybų geriau nerinkti arba pasitarti su žinovais.

    Kaip džiovinti saugiau ir kokybiškiau

    Džiovinimui verta rinktis tik jaunus, sveikus, nepažeistus grybus, juos kruopščiai nuvalyti ir supjaustyti panašaus storio gabalėliais. Svarbu, kad džiovinimas vyktų tolygiai ir iki galo, nes drėgmės likučiai vėliau gali sukelti pelėsį. Išdžiovintus grybus geriausia laikyti sandariuose induose, tamsioje ir sausoje vietoje.

    Nors grybai dažnai vertinami tik kaip priedas prie patiekalų, jie turi ir maistinės vertės. Juose aptinkama B grupės vitaminų, taip pat mineralų, pavyzdžiui, geležies ir cinko, o džiovinimas paprastai leidžia šias medžiagas išsaugoti. Vis dėlto grybai yra sunkiau virškinami, todėl svarbu saikingumas, ypač vaikams ir jautresnę virškinimo sistemą turintiems žmonėms.

  • Šie mūsų krašto vaisiai lėtina senėjimą: dietologai paaiškino, ką rinktis parduotuvėje

    Šie mūsų krašto vaisiai lėtina senėjimą: dietologai paaiškino, ką rinktis parduotuvėje

    Kasdieniai mitybos pasirinkimai daro tiesioginę įtaką savijautai, kūno masei ir ilgalaikei ligų rizikai, o jų poveikis kaupiasi metų metus. Sveikatos specialistai pabrėžia, kad didžiausią žalą dažnai daro ne pavienis produktas, o įprotis reguliariai rinktis labai perdirbtą maistą ir saldžius gėrimus.

    Europoje ir Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama ultraperdirbtų produktų vartojimo mažinimui, nes tyrimai šią grupę sieja su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto, nutukimo ir kai kurių vėžio formų rizika. Dažniausiai į kasdienį racioną per daug įsilieja saldumynai, sūrūs užkandžiai, greitas maistas, paruošti patiekalai ir perdirbta mėsa.

    Vaisiai šiame kontekste išlieka viena paprasčiausių alternatyvų, padedančių didinti raciono maistinę vertę. Nors kartais nuogąstaujama dėl vaisiuose esančių natūralių cukrų, sveikatos institucijos nuosekliai rekomenduoja vaisius valgyti kasdien, ypač sveikus, ne sulčių ar saldintų desertų pavidalu.

    Kas vaisiuose svarbiausia?

    Valgant visą vaisių gaunama ne tik fruktozės, bet ir skaidulų, kurios lėtina cukraus pasisavinimą ir ilgiau suteikia sotumo. Ypač svarbus tirpusis skaidulas, pavyzdžiui, pektinai, kurie siejami su palankesniu cholesterolio profiliu ir geresne žarnyno veikla.

    Vaisiuose gausu vitaminų ir mineralų, reikalingų imuninei sistemai, nervų sistemai ir raumenų funkcijai. Taip pat juose yra polifenolių ir kitų antioksidacinių junginių, kurie padeda mažinti oksidacinį stresą ir uždegiminius procesus, siejamus su senėjimu.

    Vaisiai, kurie dažniausiai minimi dėl naudos

    Dietologai dažnai išskiria uogas, nes jos turi daug polifenolių ir palyginti mažai energinės vertės. Mėlynės, juodieji serbentai, avietės ar braškės paprastai vertinamos dėl skaidulų, vitamino C ir antioksidacinių junginių, o patogiausia jas rinktis sezonu arba šaldytas be pridėtinio cukraus.

    Ne mažiau svarbūs ir obuoliai, ypač valgomi su žievele, nes joje yra dalis skaidulų ir bioaktyvių medžiagų. Taip pat naudingi kriaušės ir slyvos, kurios dėl skaidulų ir sorbitolio kai kuriems žmonėms gali padėti palaikyti reguliarų virškinimą.

    Vyšnios ir trešnės dažnai minimos dėl antocianinų, o kai kuriuose tyrimuose jų vartojimas siejamas su geresniais uždegimo žymenimis ir raumenų atsistatymu po fizinio krūvio. Vis dėlto svarbiausia ne vienas produktas, o vaisių įvairovė ir nuoseklus jų įtraukimas į kasdienę mitybą.

    Kaip valgyti, kad būtų nauda?

    Didžiausia nauda paprastai siejama su sveikais vaisiais, o ne sultimis, nes sultyse skaidulų gerokai mažiau. Jei tikslas yra geresnė savijauta ir svorio kontrolė, vaisius verta derinti su baltymais ar riebalais, pavyzdžiui, su natūraliu jogurtu ar riešutais, tuomet cukraus kreivė būna tolygesnė.

    Žmonėms, turintiems gliukozės reguliacijos sutrikimų ar diabetą, rekomenduojama vaisių porcijas pritaikyti individualiai ir stebėti reakciją. Visais atvejais patikimiausias kelias yra mažinti ultraperdirbtą maistą, o jo vietą pildyti daržovėmis, vaisiais, ankštiniais ir pilno grūdo produktais.

  • Duoną dedate į šaldytuvą? Štai kodėl ji greičiau sužiedėja ir kaip laikyti teisingai

    Duoną dedate į šaldytuvą? Štai kodėl ji greičiau sužiedėja ir kaip laikyti teisingai

    Šviežia duona ar bandelės greitai praranda traškumą ir minkštumą, o netinkamai laikomos gali ir supelyti. Nors daug kas vasarą iš įpročio kepinius deda į šaldytuvą, maisto technologų teigimu tai dažnai duoda priešingą efektą.

    Duonos senėjimas yra natūralus procesas, susijęs su krakmolo ir baltymų pokyčiais. Ypač greitai ji kietėja esant maždaug 0–10 laipsnių temperatūrai, todėl šaldytuvo sąlygos paprastai pagreitina sužiedėjimą, net jei pelėsio rizika trumpuoju laikotarpiu gali atrodyti mažesnė.

    Kur duona išlieka šviežiausia?

    Geriausia duoną laikyti duoninėje, kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir saugo nuo tiesioginių saulės spindulių. Tinka medinės, keraminės ar metalinės duoninės, svarbu, kad jos nebūtų visiškai sandarios ir „nekauptų“ drėgmės.

    Jei duoninės neturite, praktiškas sprendimas yra lininis arba medvilninis maišelis. Plastikiniai maišeliai dažnai sulaiko drėgmę, todėl sudaro palankesnes sąlygas pelėsiui, ypač šiltesnėje virtuvėje.

    Kada šaldytuvas vis dėlto padeda?

    Šaldytuvas gali būti laikinas sprendimas, jei namuose itin karšta ir drėgna, tačiau tuomet reikia suvaldyti kondensaciją. Kepinius verta laikyti sausai, ne prie galinės šaldytuvo sienelės, ir ne šalia produktų, kurie skleidžia daug drėgmės.

    Ilgesniam laikymui patikimiausias būdas yra užšaldymas. Duoną geriausia supjaustyti riekelėmis, sandariai supakuoti ir išimti tiek, kiek reikia vienam kartui, o atitirpinti kambario temperatūroje arba trumpai pašildyti orkaitėje, kad sugrįžtų traškumas.

    Pelėsis – signalas be kompromisų

    Jei ant duonos atsiranda bent mažas pelėsio taškelis, tokį kepinį saugiausia išmesti. Pelėsis gali būti išplitęs ir nematomoje vietoje, todėl nupjauti „blogą“ gabalą nepakanka, ypač minkštuose kepiniuose.

    Jei duona tik sužiedėjo, bet nėra pelėsio požymių, ją galima panaudoti virtuvėje. Tokia duona tinka skrebučiams, džiūvėsėliams ar kaip priedas faršui, tačiau svarbu įsitikinti, kad kvapas ir tekstūra nekelia įtarimų.

  • Trys rudens produktai, kurie gali pakelti imunitetą: vienas triukas ypač svarbus

    Trys rudens produktai, kurie gali pakelti imunitetą: vienas triukas ypač svarbus

    Rudeniui įsibėgėjus daugėja peršalimo ir gripo atvejų, o organizmui tenka didesnė našta. Specialistai pabrėžia, kad imuninę sistemą labiausiai veikia ne vienas stebuklingas produktas, o nuoseklus racionas, miegas ir fizinis aktyvumas.

    Vis dėlto yra keli maisto produktai, kurių nauda moksliškai pagrįsta ir kurie dažnai minimi kaip ypač naudingi šaltuoju sezonu. Tarp jų – česnakas, riebios jūrinės žuvys ir imbieras.

    Česnakas: svarbu, kaip jį valgote

    Česnakas vertinamas dėl sieros junginių, ypač alicino, kuris susidaro susmulkinus skiltelę. Tyrimai rodo, kad česnako junginiai gali turėti antimikrobinį poveikį ir prisidėti prie kvėpavimo takų infekcijų prevencijos.

    Didžiausia klaida – česnaką iškart kaitinti. Naudingas triukas paprastas: nulupus ir sutraiškius skiltelę verta palaukti apie 5–10 minučių, kad susiformuotų daugiau aktyvių junginių, o tuomet dėti į maistą arba valgyti žalią.

    Be to, česnakas siejamas su širdies ir kraujagyslių nauda: kai kuriuose tyrimuose minimas galimas kraujospūdžio ir cholesterolio rodiklių gerėjimas. Vis dėlto poveikis priklauso nuo vartojimo kiekio ir bendros mitybos.

    Riebios žuvys ir vitaminas D

    Rudenį mažėja saulės, todėl daliai žmonių sunkiau palaikyti pakankamą vitamino D kiekį. Šis vitaminas svarbus imuninei sistemai, o jo stoka siejama su didesniu kvėpavimo takų infekcijų rizikos fonu.

    Dėl to į racioną verta dažniau įtraukti riebias jūrines žuvis, pavyzdžiui, silkę, skumbrę ar sardines. Jos taip pat yra omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, kurios gali prisidėti prie uždegiminių procesų reguliavimo.

    Jei žuvies valgoma retai, daliai žmonių aktualus tampa vitamino D papildymas, tačiau dozę saugiausia aptarti su gydytoju ar vaistininku. Tai ypač svarbu vaikams, nėščiosioms ir vyresnio amžiaus žmonėms.

    Imbieras: šildo, bet nepakeičia gydymo

    Imbieras dažnai pasirenkamas dėl šildančio pojūčio ir ryškaus skonio, o jo sudėtyje esantis gingerolis siejamas su priešuždegiminėmis savybėmis. Jis gali palengvinti kai kuriuos peršalimo simptomus, pavyzdžiui, gerklės dirginimą.

    Imbieras taip pat vartojamas virškinimui gerinti ir pykinimui mažinti, todėl rudenį, kai mityba tampa sotesnė, jis gali būti praktiškas pasirinkimas. Vis dėlto tai nėra vaistas, o aukštai temperatūrai ar sunkesniems simptomams reikalinga gydytojo konsultacija.

    Geriausi rezultatai pasiekiami derinant šiuos produktus su kasdieniais įpročiais: pakankamu miegu, rankų higiena, reguliariu judėjimu ir subalansuotu baltymų, daržovių bei skaidulų kiekiu. Tokia visuma paprastai daro daugiau nei vienas populiarus ingredientas.

  • Marinuoti grybai ne visiems: gydytojai įspėja, kam geriau jų visai nevalgyti

    Marinuoti grybai ne visiems: gydytojai įspėja, kam geriau jų visai nevalgyti

    Kas marinuotuose grybuose svarbiausia?

    Valgomieji grybai miškuose dygsta visą šiltąjį sezoną, o didžiausias grybavimo pikas dažniausiai pasiekiamas rudenėjant, kai daugiau drėgmės ir vėsesnės naktys. Kai derlius gausus, dalis grybų dažnai konservuojama, o vienas populiariausių būdų yra marinavimas.

    Marinuojant grybai sudedami į stiklainius ir užpilami actu, vandeniu, druska, cukrumi bei prieskoniais, o vėliau pasterizuojami. Rūgšti terpė ir terminis apdorojimas slopina mikroorganizmų dauginimąsi, todėl produktas gali išsilaikyti mėnesius.

    Vis dėlto marinuoti grybai nėra neutrali užkanda: actas didina rūgštingumą, o druska ir prieskoniai gali dirginti virškinamąjį traktą. Be to, patys grybai yra sunkiau virškinami dėl ląstelienos ir chitino, todėl kai kuriems žmonėms jie sukelia nemalonius simptomus.

    Kam marinuotų grybų geriau vengti?

    Marinuotų grybų dažniausiai rekomenduojama vengti žmonėms, turintiems skrandžio ir stemplės problemų, pavyzdžiui, refliuksą, gastritą ar opaligę. Acto marinatas ir aštresni prieskoniai gali sustiprinti rėmenį, skausmą ar deginimo pojūtį.

    Atsargumo taip pat reikia sergant inkstų ligomis ar esant ribojamam druskos kiekiui mityboje: marinuotuose produktuose natrio paprastai būna daugiau. Jei vargina padidėjęs kraujospūdis, dažnas marinuotų užkandžių vartojimas gali apsunkinti druskos kontrolę racione.

    Marinuoti grybai ne visada tinka ir žmonėms, turintiems jautresnį žarnyną ar dirgliosios žarnos sindromą. Dėl sunkesnio virškinimo ir rūgštaus marinato daliai žmonių pasireiškia pilvo pūtimas, spazmai ar viduriavimo epizodai.

    Vaikams grybai apskritai dažnai rekomenduojami ribotai dėl virškinimo ypatumų, o marinuota forma dėl rūgšties ir druskos tampa dar mažiau tinkama. Nėščioms ir žindančioms taip pat verta rinktis paprastesnį, šviežiai paruoštą maistą, o konservuotus grybus vartoti tik įsitikinus jų kilme ir saugiu paruošimu.

    Didžiausia rizika – netinkamas konservavimas

    Didžiausia grėsmė kyla ne iš paties acto, o iš netinkamo paruošimo ir laikymo, kai stiklainiuose gali daugintis pavojingi mikroorganizmai. Ypač svarbu laikytis higienos, tinkamai pasterizuoti, naudoti švarius stiklainius ir dangtelius, o įtartinus stiklainius iškart išmesti.

    „Jei kyla nors menkiausia abejonė dėl kvapo, vaizdo ar dangtelio išsipūtimo, tokio produkto ragauti negalima“, – sako maisto saugos specialistai.

    Saugiausia grybauti tik tiksliai atpažįstant rūšis, nes net ir valgomieji grybai, surinkti netinkamoje vietoje, gali sukaupti nepageidaujamų medžiagų. Marinuotus grybus vertėtų laikyti kaip užkandį, o ne kasdienį patiekalą: nedidelė porcija daugeliui sveikų žmonių problemų nesukelia.

  • Sultys ar raugas iš burokėlių? Skirtumas nustebins: vienas labiau tinka spaudimui, kitas žarnynui

    Sultys ar raugas iš burokėlių? Skirtumas nustebins: vienas labiau tinka spaudimui, kitas žarnynui

    Burokėlių sultys: nauda kraujotakai ir ištvermei

    Burokėlių sultyse gausu natūralių nitratų, kuriuos organizmas paverčia azoto oksidu. Ši medžiaga padeda atpalaiduoti kraujagysles, todėl kraujas lengviau teka, o kai kuriems žmonėms gali sumažėti padidėjęs kraujospūdis.

    Dėl to burokėlių sultys ypač išpopuliarėjo tarp ištvermės sporto mėgėjų. Tyrimuose siejamas geresnis deguonies panaudojimas fizinio krūvio metu, todėl daliai žmonių gali vėliau atsirasti nuovargis.

    Dažnai rekomenduojama pradėti nuo mažesnės porcijos ir stebėti savijautą, pavyzdžiui, apie 50–100 mililitrų per dieną. Jei sultys vartojamos prieš treniruotę, įprastai jas geriama likus maždaug 2–3 valandoms, kad nitratai spėtų virsti aktyviais junginiais.

    Raugas: fermentacija, mikrobiota ir svarbi detalė

    Burokėlių raugas gaminamas fermentuojant burokėlius vandenyje su druska. Fermentacijos metu pieno rūgšties bakterijos keičia gėrimo sudėtį, suteikia rūgštų skonį ir, jei produktas nepasterizuotas, gali papildyti mitybą gyvomis kultūromis.

    Būtent čia slypi esminis skirtumas: pasterizuotas raugas paprastai nebeturi gyvų bakterijų tokia forma, kaip nepasterizuotas. Todėl renkantis dėl fermentuotų produktų poveikio verta atidžiai perskaityti etiketę ir sudėtį.

    Dar viena svarbi detalė – druska. Žmonėms, ribojantiems natrį, taip pat turintiems padidėjusį kraujospūdį, vertėtų įvertinti, kiek druskos yra konkrečiame gėrime, ypač jei raugas vartojamas kasdien.

    Ką pasirinkti ir kam reikėtų atsargumo?

    Nors abu gėrimai gaminami iš burokėlių, jų poveikis gali skirtis. Jei tikslas yra nitratai, kraujotaka ir fizinio krūvio ištvermė, labiau ištirtas pasirinkimas paprastai yra burokėlių sultys.

    Jei tikslas yra dažniau įtraukti fermentuotų produktų, raugas gali būti patogesnis variantas, dažniausiai geriamas mažesnėmis porcijomis. Vis dėlto internetinis teiginys, kad raugą būtina gerti nevalgius, nėra lemiamas jo maistinei vertei – svarbiau reguliarumas ir produkto kokybė.

    Reikėtų nepamiršti, kad burokėliai turi oksalatų, todėl žmonėms, turintiems polinkį į tam tikrų tipų inkstų akmenligę, svarbu pasitarti su gydytoju. O išgėrus sulčių ar raugo šlapimas ar išmatos kartais gali parausti – dažniausiai tai nepavojinga natūrali reakcija.

    Taip pat svarbu nepervertinti vadinamųjų detokso pažadų. Kenksmingų medžiagų šalinimą daugiausia užtikrina kepenys, inkstai, plaučiai ir virškinamasis traktas, o burokėlių gėrimai gali būti tiesiog naudinga, bet ne stebuklinga mitybos dalis.

  • Žydi iki rudens ir beveik nereikalauja priežiūros: penčiukas užkariavo sodininkų dėmesį

    Žydi iki rudens ir beveik nereikalauja priežiūros: penčiukas užkariavo sodininkų dėmesį

    Penčiukas lancetinis (Pentas lanceolata) pastaruoju metu vis dažniau atsiduria sodininkų ir balkonų augintojų akiratyje, nes gali žydėti ilgai ir gausiai. Tai šilumamėgis augalas, kilęs iš Afrikos ir Arabijos pusiasalio, todėl Lietuvos sąlygomis dažniausiai auginamas kaip sezoninė gėlė.

    Didžiausias penčiuko privalumas yra jo žiedynai: smulkūs, penkiakampes žvaigždutes primenantys žiedai susitelkia į apvalius, skėčio formos kamuolėlius. Priklausomai nuo veislės, spalvos svyruoja nuo baltos ir rožinės iki ryškiai raudonos, purpurinės ar violetinės, todėl augalas tinka tiek vienam ryškiam akcentui, tiek didesnei grupei.

    Praktikoje penčiukas gerai atrodo gėlyne, tačiau ypač pasiteisina vazonuose, kur žiedus lengva iškelti į matomiausią vietą. Vazoninė auginimo forma patogi ir todėl, kad atvėsus orams augalą galima perkelti į tinkamesnę vietą.

    Kur geriausiai auga penčiukas

    Penčiukui svarbiausia parinkti saulėtą, gerai apšviestą vietą, nes šviesa tiesiogiai lemia žydėjimo gausą. Dirva ar substratas turėtų būti derlingas ir laidus vandeniui, kad drėgmė neužsistovėtų prie šaknų.

    Laistyti reikia taip, kad žemė būtų tolygiai drėgna, bet ne šlapia: penčiukas nemėgsta nei perdžiūvimo, nei stovinčio vandens. Vazonuose drėgmė išgaruoja greičiau, ypač karštomis dienomis, todėl tenka dažniau tikrinti, ar viršutinis sluoksnis nepradėjo džiūti.

    Kad žydėjimas nesustotų, verta reguliariai pašalinti nužydėjusius žiedynus. Tai ne tik pagerina vaizdą, bet ir skatina augalą formuoti naujus žiedus, todėl dekoratyvumas išlieka ilgiau.

    Žydi ilgai, bet žiemos neištveria

    Esant pakankamai šviesos ir tinkamam laistymui, penčiukas gali žydėti didelę sezono dalį: vasarą pradėjęs, neretai išsilaiko iki rudens. Būtent todėl jis tampa patrauklus tada, kai dalis kitų augalų jau ima prarasti dekoratyvumą.

    Vis dėlto svarbu prisiminti, kad penčiukas nėra atsparus šalčiui ir pirmosios šalnos gali jį greitai pažeisti. Dėl to atvirame grunte jis paprastai laikomas vienmečiu, o vazonuose auginamus augalus iki šalčių galima pernešti į šviesią, vėsesnę patalpą ir bandyti peržiemoti.

  • Rydzai jau dygsta miškuose: kur jų ieškoti ir kaip saugiai pasiruošti žiemai

    Rydzai jau dygsta miškuose: kur jų ieškoti ir kaip saugiai pasiruošti žiemai

    Miškuose jau pasirodė vieni laukiamiausių valgomų grybų – tikrieji piengrybiai, Lietuvoje dažniau vadinami rydzais. Grybautojai dalijasi pirmaisiais radiniais, o specialistai primena, kad sezono sėkmę labiausiai lemia šiluma ir drėgmė.

    Rydzų išskirtinis bruožas – oranžinis ar rusvai raudonas kepurėlės atspalvis su tamsesniais žiedais, o pažeidus lakštelius neretai matyti spalvos kitimas į žalsvą. Jie dažniausiai auga spygliuočių ir mišriuose miškuose, ypač ten, kur vyrauja pušys ir smėlėtesnė dirva.

    Grybų sezonas paprastai suaktyvėja po lietingesnių periodų, kai kelioms dienoms laikosi šiltesnės naktys. Dėl to vienuose regionuose rydzai pasirodo anksčiau, kituose jų banga vėluoja, o gausą gali greitai sumažinti sausra ar staigios šalnos.

    Kaip atpažinti ir nesuklysti

    Rydzai vertinami dėl tvirtesnės tekstūros ir švelnaus, kiek riešutinio skonio, todėl tinka kepti, troškinti ar ruošti užkandžiams. Vis dėlto grybaujant svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: rinkti tik visiškai atpažįstamus grybus, o menkiausiai suabejojus radinį palikti miške.

    Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ne kartą yra pabrėžusi, kad apsinuodijimai grybais dažniausiai susiję su supainiojimu ir netinkamu paruošimu. Jei grybai renkami pakelėse ar pramoninėse teritorijose, rizika didėja, nes jie gali sukaupti teršalų.

    Ruošiate žiemai: ką svarbu žinoti

    Rydzai dažnai konservuojami, tačiau saugumas čia svarbesnis už receptą. Ruošiant grybus būtina kruopščiai nuvalyti, naudoti švarius indus, o stiklainius ir dangtelius tinkamai paruošti, kad sumažėtų gedimo ir apsinuodijimo rizika.

    Marinuojant įprastai naudojamas vandens, acto, druskos, prieskonių ir daržovių, pavyzdžiui, svogūnų, derinys, o stiklainiai papildomai kaitinami. Tinkamai laikomi vėsiai ir tamsiai marinuoti grybai paprastai išsilaiko nuo 6 iki 12 mėnesių, tačiau pastebėjus blogą kvapą, putojimą ar išsipūtusį dangtelį, jų ragauti negalima.