CP v2

Blog

  • 9 geriausios picų krosnelės namams: „Ooni“ ir „Gozney“ favoritai, kurie kepa kaip picerijoje

    Namų picų krosnelės per pastaruosius kelerius metus tapo viena geidžiamiausių lauko virtuvės prekių: jos pasiekia kur kas aukštesnę temperatūrą nei įprasta orkaitė ir leidžia iškepti picą per kelias minutes. Būtent karštis ir greitis sukuria traškų, vadinamąjį leopardinį pado „taškelį“ bei purų kraštą, kurį dažniausiai siejame su picerijų kokybe.

    Didelių testų metu išryškėjo, kad rinkoje dominuoja keli gamintojai, o pirkėjams svarbiausi kriterijai kartojasi: kiek greitai įkaista akmuo, ar krosnelė tolygiai paskirsto karštį, kaip patogu valdyti liepsną ir ar įmanoma kepti kelias picas iš eilės nelaukiant, kol temperatūra atsistatys.

    Kas lemia picos kokybę

    Esminis skirtumas tarp lauko picų krosnelių ir buitinės orkaitės yra temperatūros riba. Dalis lauko modelių priartėja prie 500 laipsnių Celsijaus, todėl neapolietiško stiliaus pica gali iškepti maždaug per 90–120 sekundžių, o padas išlieka traškus, bet ne išdžiūvęs.

    Praktikoje svarbu ne tik maksimali temperatūra, bet ir įkaitimo laikas bei karščio stabilumas. Jei krosnelė po vienos picos lėtai atgauna karštį, vakarėlio metu kepimas stringa, o picos kepa nevienodai.

    Dar vienas dažnas iššūkis yra vadinamosios karštosios zonos, kai viena akmens pusė smarkiai įkaista, o kita lieka vėsesnė. Tokiais atvejais būtina dažnai sukinėti picą, o pradedantieji dažniau nudegina viršų, kol padas dar nespėja apskrusti.

    Kuro tipas: dujos, malkos ar granulės

    Populiariausias pasirinkimas namams yra dujinės krosnelės, nes jas lengviausia užkurti ir tiksliau reguliuoti karštį. Vis dėlto kai kurie kepėjai renkasi malkas ar anglį dėl dūmo aromato ir tradicinės patirties, nors tam reikia daugiau praktikos bei nuolatinės ugnies priežiūros.

    Granulėmis kūrenami modeliai dažnai suteikia švelnų dūmo poskonį, tačiau paprastai pasiekia žemesnę temperatūrą ir ilgiau kaista. Dėl to jie patogesni tiems, kurie nori universalesnio įrenginio ir mažesnės rizikos greitai sudeginti picą.

    Renkantis verta įvertinti ir tai, ar krosnelė suderinama su papildomais priedais, pavyzdžiui, akmens sukimui ar termometrais. Infraraudonųjų spindulių termometras daugeliui tampa paprasčiausiu būdu suprasti, ar akmuo įkaitęs tiek, kiek reikia konkrečiam picos stiliui.

    Favoritai ir ką žinoti prieš perkant

    Tarp geriausiai įvertintų modelių dažniausiai minimos „Ooni“ dujinės krosnelės, išsiskiriančios greitu įkaitimu, didele anga ir patogiu valdymu. Kai kuriuose naujesniuose modeliuose atsirado skaitmeniniai temperatūros indikatoriai, o tai padeda tiksliau sekti kaitrą ir mažina klaidų tikimybę.

    Taip pat ryškiai išsiskiria „Gozney“ krosnelės, kurios dažnai giriamos už tolygesnį karščio pasiskirstymą ir solidų korpusą. Nors jos neretai brangesnės, pirkėjai tikisi didesnio stabilumo kepant vieną picą po kitos ir mažiau kompromisų dėl konstrukcijos.

    Norintiems kepti kelioms šeimoms ar draugų kompanijai aktualūs didesni modeliai, leidžiantys vienu metu iškepti dvi mažesnes picas arba vieną itin didelę. Tačiau didesnis dydis reiškia ir didesnį svorį, daugiau vietos kieme bei didesnę kainą.

    Pradedantiesiems verta atkreipti dėmesį į sprendimus, kurie padeda išvengti pridegusių kraštų. Tokie yra modeliai su besisukančiu akmeniu arba aiškesniais temperatūros režimais, nes jie sumažina būtinybę nuolat sukinėti picą ir leidžia išlaikyti stabilesnį kepimo procesą.

    Galiausiai, net ir geriausia krosnelė neatskleis potencialo be tinkamos tešlos, pakankamo įkaitinimo ir darbo su mentele įgūdžių. Dėl to renkantis įrenginį verta planuoti ir bazinius priedus, kurie realiai palengvina kasdienį naudojimą.

  • Lenkams piktžolė, italams delikatesas: strigoli lapai keliauja į makaronus ir pesto

    Pievinė lepnica, dar vadinama strigoli, daugeliui atrodo kaip niekuo neišsiskiriantis pievų augalas. Tačiau Italijoje, ypač Emilijos-Romanijos regione, jauni šio augalo lapeliai vertinami kaip sezoniškas ingredientas, keliaujantis į makaronus, risotto ar kvapnų pesto.

    Augalas atpažįstamas iš baltų žiedų ir išsipūtusio taurėlapio, o ryškesnį kvapą dažnai skleidžia sutemus, pritraukdamas naktinius vabzdžius. Jis auga pievose, miškų pakraščiuose ir saulėtuose šlaituose, todėl neretai lieka nepastebėtas arba nurašomas kaip piktžolė.

    Italų virtuvėje strigoli dažniausiai renkami jauni, kol lapai dar švelnūs. Skonyje jie neretai lyginami su špinatais, tik su lengva žoline nata, todėl tinka ten, kur norisi žalumos, bet be intensyvaus kartumo.

    Įdomi detalė – strigoli vardu Italijoje kartais vadinamas ir tam tikros formos makaronų tipas, kurio susuktas siluetas primena jaunus lapelius. Tokie kulinariniai pavadinimai dažnai gimsta iš vietinių tradicijų, kai produktai siejami su tuo metu lengviausiai randamais laukiniais augalais.

    Kalbant apie maistinę vertę, lepnica minima kaip augalas, kuriame yra vitamino C, o taip pat riebalų rūgščių, įskaitant oleino rūgštį. Jauni ūgliai gali būti lengviau virškinami ir suteikti daugiau skaidulų, tačiau, kaip ir renkant bet kokius laukinius augalus, svarbiausia tiksliai atpažinti rūšį ir vengti užterštų vietų prie intensyvaus eismo ar purškiamų laukų.

    Virtuvėje strigoli lapeliai dažniausiai trumpai apverda arba trumpai pakepina, kad išliktų švelnūs. Jie tinka į omletus, frittatą, kreminius padažus makaronams, o sutrinti su aliejumi, riešutais ir kietuoju sūriu gali virsti aromatingu pesto, kurio skonis primena pavasarinę žalumą.

  • Okinavos šimtamečių mėgstamas kąsnis: japoniškos umeboshi slyvos žavi nauda, bet turi vieną minusą

    Fermentuotos umeboshi slyvos Japonijoje laikomos tradiciniu priedu prie kasdienio maisto, o pastaraisiais metais jų vis dažniau ieško ir europiečiai. Tai nedideli, stipriai sūrūs ir rūgštūs vaisiai, kurie dažniausiai valgomi kaip prieskonis, o ne kaip įprasta užkandžių porcija.

    Umeboshi gaminamos iš ume medžio vaisių, kurie botaniškai artimesni abrikosams nei klasikinėms slyvoms. Nuėmus derlių vaisiai gausiai sūdomi ir kelis mėnesius fermentuojami, neretai kartu su shiso lapais, kurie suteikia rausvą atspalvį ir papildomą aromatą.

    Japonijos virtuvėje umeboshi dedamos į ryžius, onigiri, košes, padažus, sriubas ar net arbatą, kai norisi ryškaus skonio. Dėl intensyvumo paprastai pakanka nedidelio gabalėlio, o pats produktas dažnai vertinamas ir kaip patogus būdas paįvairinti paprastus patiekalus.

    Umeboshi dažnai minimos ir kalbant apie Okinavą – vieną garsiausių ilgaamžiškumo regionų, neretai priskiriamą vadinamosioms mėlynosioms zonoms. Tyrimuose apie ilgaamžius regionus akcentuojama, kad lemiami yra ne vienas produktas, o visuma: daug augalinio maisto, ankštiniai, saikingumas, judėjimas ir socialiniai ryšiai.

    Mitybos požiūriu umeboshi pranašumas siejamas su fermentacijos metu susidarančiais junginiais ir natūraliais antioksidantais, o taip pat su skaidulomis, kurios svarbios virškinimui. Jose aptinkama mineralų, tokių kaip kalis, kalcis ir geležis, tačiau realus jų kiekis racione priklauso nuo suvalgomo produkto kiekio.

    Mokslinėje literatūroje galima rasti laboratorinių ir ankstyvų tyrimų, kuriuose nagrinėjamas umeboshi ekstraktų poveikis oksidaciniam stresui, uždegiminiams procesams ar net atskirų vėžinių ląstelių linijų augimui. Vis dėlto tokie rezultatai nereiškia, kad umeboshi gydo ligas, nes ekstraktų poveikis ne visuomet atspindi įprastą vartojimą maiste.

    Daugiausia atsargumo reikia dėl druskos: umeboshi yra labai sūrios, todėl jų perteklius gali didinti bendrą natrio kiekį racione. Sveikatos institucijos paprastai rekomenduoja riboti druską, tad umeboshi vertingiausios kaip mažas skonio akcentas, ypač žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį ar kitų su natrio pertekliumi susijusių rizikų.

    Norint įtraukti umeboshi į mitybą, dažniausias būdas yra įdėti vieną vaisių į ryžių porciją arba smulkiai supjaustyti ir sumaišyti su ryžiais, daržovėmis ar padažu. Taip pat populiari umeboshi pasta, kuri naudojama kaip prieskonis sumuštiniams ar kruopų patiekalams, tačiau ir čia svarbiausia laikytis saiko.

    Europoje šis produktas dažniausiai parduodamas azijietiško maisto parduotuvėse ir specializuotuose skyriuose, o sudėtyje verta atkreipti dėmesį į druskos kiekį bei galimus priedus. Jei mėgstate fermentuotus produktus, umeboshi gali tapti įdomiu atradimu, tik nereikėtų jų laikyti stebuklingu ilgaamžiškumo receptu.

  • Kadaise keitė citriną virtuvėje: šį rūgštų vaisių dėkite į ryžius ar mėsą – skonis nustebins

    Raugerškis – rūgštaus, ryškaus skonio uogos, kurias dalis šeimų anksčiau naudojo kaip natūralų citrinos pakaitalą, kai citrusai buvo brangūs ar sunkiau prieinami. Šiandien raugerškis į virtuvę grįžta kaip prieskoninis akcentas ryžiams, mėsai ar salotoms, nes nedidelis kiekis greitai suteikia gaivos ir „pakelia“ patiekalo skonį.

    Dažniausiai ant stalo patenka džiovintos raugerškio uogos – jos išvaizda primena spanguoles, tačiau skonis paprastai yra rūgštesnis ir aštresnis. Šviežios uogos būna kietesnės, sutraukiančios, todėl kasdienėje virtuvėje patogiau naudoti džiovintas arba termiškai apdorotas.

    Maistine prasme raugerškio uogose aptinkama antioksidantų grupėms priskiriamų junginių, tarp jų polifenolių ir flavonoidų, taip pat vitaminų. Tokie junginiai mityboje vertinami dėl gebėjimo padėti organizmui apsisaugoti nuo oksidacinio streso, tačiau jie nėra „greitas vaistas“ ir nepakeičia subalansuotos mitybos.

    Raugerškiuose taip pat yra berberino – natūralaus alkaloido, kuris pastaraisiais metais dažnai minimas mokslinėje literatūroje. Kai kurie tyrimai rodo, kad berberinas gali būti siejamas su gliukozės ir cholesterolio rodiklių gerėjimu, tačiau rezultatų nereikėtų suprasti kaip universalaus sprendimo, ypač vartojant vaistus ar turint lėtinių ligų.

    Virtuvėje raugerškis ypač tinka ten, kur norisi rūgštaus kontrasto. Jis dera su paukštiena, troškiniais, ryžių patiekalais, kruopomis ir riešutais, o salotose gali pakeisti spanguoles, kai norisi ne saldumo, o ryškesnės rūgšties.

    Vienas geriausiai žinomų pavyzdžių – Irano virtuvė, kur raugerškis yra klasikinis ryžių patiekalų ingredientas. Uogos suteikia pilavui gaivumo ir padeda subalansuoti švelnų ryžių bei mėsos skonį, todėl jos dažnai naudojamos ne kaip deserto priedas, o kaip prieskonis.

    Raugerškį galima naudoti ir kepiniuose, košėse ar naminiame duonos tešloje, tačiau verta prisiminti taisyklę: pradėkite nuo mažo kiekio. Dėl intensyvaus skonio uogos lengvai „perima“ patiekalą, todėl geriau įdėti mažiau ir, jei reikia, papildyti.

    Norintiems pasiruošti atsargų tinka ir konservavimas: iš raugerškio verdamos uogienės, džemai, gaminama žele. Terminis apdorojimas sušvelnina sutraukiančią rūgštį, o rezultatas tampa panašesnis į tradicinius rūgščiasaldžius pagardus, tinkančius tiek desertams, tiek prie mėsos.

  • Juodasis česnakas kainuoja brangiai, bet populiarėja: kuo jis skiriasi ir kam išties naudingas

    Juodasis česnakas dažnai palaikomas atskira česnako rūšimi, tačiau iš tiesų tai tas pats įprastas česnakas, tik apdorotas kontroliuojamomis sąlygomis. Dėl ilgo brandinimo jis įgauna tamsią spalvą, saldesnį skonį ir gerokai švelnesnį aromatą.

    Šis produktas gaminamas kelias savaites palaikant česnako galvutes šilumoje ir didelėje drėgmėje, dažniausiai apie 60–70 laipsnių temperatūroje. Procesas nėra klasikinė fermentacija su mikroorganizmais, nes pagrindiniai pokyčiai vyksta dėl Maillardo reakcijos, kai susidaro tamsūs pigmentai ir pasikeičia tekstūra.

    Perdirbimo metu skiltelės tampa minkštos, lipnios, primenančios pastą, o skonis neretai lyginamas su džiovintomis slyvomis ar sojų padažu. Dėl to juodasis česnakas virtuvėje dažnai naudojamas ne tik kaip prieskonis, bet ir kaip skonio akcentas padažams, marinatams ar užtepėlėms.

    Kaina taip pat išskirtinė: Lenkijos rinkoje 1 kilogramas gali siekti apie 35 eurus, o mažesnės pakuotės dažniausiai kainuoja gerokai brangiau, vertinant pagal kilogramą. Lietuvoje juodasis česnakas paprastai parduodamas mažais kiekiais, todėl pirkėjai dažniau jį renkasi kaip delikatesą, o ne kasdienį produktą.

    Juodojo česnako populiarumą kursto teiginiai apie didesnį antioksidantų kiekį ir galimą naudą medžiagų apykaitai. Tyrimai rodo, kad brandinant česnaką didėja kai kurių antioksidacinių junginių, o tai siejama su mažesniu oksidaciniu stresu, tačiau konkrečios naudos mastas priklauso nuo mitybos visumos ir žmogaus sveikatos būklės.

    Kalbant apie kepenis ar gliukozės rodiklius, kai kurie moksliniai darbai mini galimus teigiamus pokyčius, tačiau tai nėra greitas sprendimas ar gydymo pakaitalas. Specialistai pabrėžia, kad lėtinėms būklėms, tokioms kaip cukrinis diabetas ar kepenų ligos, svarbiausi išlieka gydytojo rekomenduotas gydymas, kūno masės kontrolė, mityba ir fizinis aktyvumas.

    Kasdienis kiekis dažniausiai nurodomas nedidelis, maždaug 5–10 gramų, nes didesnės porcijos gali sudirginti virškinamąjį traktą. Atsargumo taip pat turėtų laikytis žmonės, vartojantys kraują skystinančius vaistus, nes česnakas gali sustiprinti jų poveikį, todėl dėl didesnių kiekių verta pasitarti su gydytoju.

  • Kartoka, bet kepenims auksas: prancūzai ją kepa svieste, o medikai primena apie inuliną

    Cikorija – Lietuvoje dar nepelnytai primiršta daržovė, turinti ryškų, kartoką skonį ir gana platų panaudojimą virtuvėje. Ji priklauso astrinių šeimai, kaip ir salotos ar saulėgrąžos, o valgomi yra tiek jos lapai, tiek šaknis. Ši daržovė Europoje žinoma seniai, o šiandien vėl grįžta į mitybos rekomendacijas dėl skaidulų ir mažo kaloringumo.

    Ryškų cikorijos kartumą lemia natūralūs junginiai, ypač seskviterpenų laktonai, kurie siejami su virškinimo sulčių ir tulžies išsiskyrimo skatinimu. Dėl to cikorija dažnai minima kalbant apie mitybą, kuri neapsunkina virškinimo, ypač kai racione daug riebesnių patiekalų. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra vaistas, o maisto produktas, galintis prisidėti prie subalansuotos mitybos.

    Cikorija ir skaidulos: kur slypi nauda

    Šviežiuose cikorijos lapuose paprastai mažai kalorijų, o didelę dalį sudaro vanduo ir skaidulos, todėl ji gali padėti jaustis sotesniems. Didžiausias cikorijos išskirtinumas – šaknyje esanti inulina, tirpioji skaidula, priskiriama fruktanams. Ji laikoma prebiotine medžiaga, nes žarnyne tampa maistu naudingoms bakterijoms.

    Tyrimai rodo, kad inulina gali prisidėti prie žarnyno mikrobiotos įvairovės ir trumpųjų grandinių riebalų rūgščių gamybos, o tai siejama su žarnyno barjero funkcija. Kai kuriuose klinikiniuose tyrimuose taip pat aptarta galima sąsaja su geresniu mineralų, pavyzdžiui, kalcio, įsisavinimu, tačiau poveikis priklauso nuo bendro raciono ir individualių ypatumų.

    Cikorijoje yra ir mikroelementų bei vitaminų, įskaitant kalį, magnį, fosforą, geležį, taip pat vitaminus iš B grupės ir vitaminą C. Be to, joje aptinkami polifenoliai ir kiti antioksidacinio aktyvumo junginiai, dėl kurių cikorija dažnai minima kaip daržovė, tinkanti įvairesnei augalinei mitybai.

    Kaip prancūzai ją valgo

    Prancūzų virtuvėje cikorija neretai patiekiama kaip užkandis ar salotų pagrindas su graikiniais riešutais, kartais derinama su sūriais. Kitas populiarus būdas – lengvai apkepinti svieste ar troškinti, o vėliau gardinti citrina. Šiluma paprastai sušvelnina kartumą ir išryškina saldesnes natas.

    Norint kartumą sumažinti namuose, dažnai siūloma išpjauti kietesnį kotelio pagrindą, nes jis būna intensyviausio skonio. Dar vienas praktinis triukas – trumpai blanširuoti cikoriją pasūdytame vandenyje ir greitai atvėsinti, kad dalis kartumo pereitų į vandenį. Tada ją galima kepti orkaitėje su alyvuogių aliejumi, čiobreliais, citrina ar derinti su saldesniais priedais, pavyzdžiui, kriauše.

    Cikorijos lapai virtuvėje tinka ir kaip traški bazė užkandžiams, kai norisi pakeisti duoną ar trapučius. Lapus galima naudoti kaip valgomas „valteles“ ir įdaryti varške, kiaušinių užtepėle, humusu ar tuno mišiniu su jogurtu. Taip gaunamas sotus, bet lengvesnis užkandis.

    Šaknis vietoje kavos ir maisto pramonėje

    Kepta ir sumalta cikorijos šaknis daugelyje šalių naudojama gėrimui, primenančiam kavą, bet be kofeino. Skonis būna skrudintas, šiek tiek karamelinis, todėl tokį gėrimą dažniau renkasi žmonės, mažinantys kofeino kiekį arba ieškantys švelnesnės alternatyvos vakarui.

    Maisto pramonėje inulina vertinama ir kaip technologinė sudedamoji dalis, galinti pagerinti tekstūrą bei suteikti kremiškumo mažinant riebalų kiekį kai kuriuose produktuose. Dėl to ji sutinkama įvairiuose receptuose – nuo pieno produktų iki kai kurių mėsos gaminių, kur siekiama subalansuoti maistinę vertę ir išlaikyti priimtiną pojūtį burnoje.

    Renkantis cikoriją parduotuvėje verta ieškoti šviesių, tvirtų gūželių, glaudžiai prigludusiais lapais ir be pažaliavusių vietų. Pažaliavimas dažnai rodo didesnį šviesos poveikį, kuris gali sustiprinti kartumą. Namie cikoriją geriausia laikyti šaldytuve taip, kad ji būtų kuo mažiau veikiama šviesos.

    Nors cikorija daugeliui atrodo nišinė daržovė, jos sugrįžimas į valgiaraščius atspindi aiškią tendenciją: daugiau skaidulų, mažiau tuščių kalorijų ir didesnė augalinių produktų įvairovė. Įtraukus ją į racioną saikingai ir pagal savo toleravimą, galima atrasti naują skonį, kuris tinka ir kasdieniams, ir šventiniams patiekalams.

  • Mažai kas renka šį vaisių, bet jis gali padėti širdžiai ir cukraus kontrolei – skonis nustebina

    Valgomasis sedula, dar vadinamas kornioliniu sedulu, Lietuvoje dažnai auginamas kaip dekoratyvinis krūmas, tačiau jo vaisiai iki šiol renkami retai. Tai klaida, nes prinokę sodriai raudoni kaulavaisiai išsiskiria maistine verte ir gali papildyti kasdienę mitybą, ypač rudenėjant.

    Skonis dažnai apibūdinamas kaip vyšnių ir spanguolių derinys, turintis malonų rūgštumą ir sutraukiantį poskonį. Svarbi detalė ta, kad pilnai prinokę vaisiai tampa minkštesni ir saldesni, todėl juos valgyti žalius geriausia tik gerai sunokusius.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad sedulos vaisiuose gausu biologiškai aktyvių junginių, ypač polifenolių ir antocianinų, kurie veikia kaip antioksidantai. Tyrimai sieja polifenolių turtingą mitybą su palankesniais širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, nes šie junginiai gali prisidėti prie mažesnio oksidacinio streso ir uždegiminių procesų organizme.

    Kalbant apie gliukozės kontrolę, sedulos vaisiai dažnai minimi kaip potencialiai naudingi dėl skaidulų ir polifenolių derinio. Klinikiniai ir eksperimentiniai tyrimai rodo, kad kai kurie polifenoliai gali turėti įtakos angliavandenių apykaitai, tačiau poveikis priklauso nuo vartojamo kiekio, bendros mitybos ir individualios sveikatos būklės.

    Svarbu nepamiršti, kad sedula nėra vaistas ir nepakeičia gydytojo paskirto gydymo, ypač sergant cukriniu diabetu ar širdies ligomis. Jei vartojate vaistus gliukozei mažinti ar kraujospūdžiui reguliuoti, prieš dažnesnį sedulos produktų vartojimą verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Praktiškai sedulą lengviausia panaudoti kaip sezoninį produktą virtuvėje: iš jos verdamos uogienės, džemai, spaudžiamos sultys, gaminami kompotai. Populiarus pasirinkimas ir namų užpilai, o taip pat vaisių džiovinimas ar rauginimas, nes rūgštelė dera su mėsos patiekalais ir padažais.

    Renkant vaisius svarbiausia atkreipti dėmesį į jų brandą ir skonį: pernelyg anksti nuskinti gali būti itin rūgštūs ir sutraukiantys. Laikant namuose, prinokę vaisiai greičiau minkštėja, todėl juos verta perdirbti per kelias dienas arba užšaldyti, kad išliktų patogūs naudoti vėliau.

  • Rūpinatės širdimi, bet nenorite atsisakyti mėsos? Štai detalės, kurios viską keičia

    Rūpinatės širdimi, bet nenorite atsisakyti mėsos? Štai detalės, kurios viską keičia

    Norint saugoti širdies ir kraujagyslių sistemą, nebūtina visiškai atsisakyti mėsos, tačiau svarbu rinktis liesesnes rūšis ir tinkamą gaminimo būdą. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią riziką dažniausiai sukuria ne pati mėsa, o riebalų, druskos ir perdirbimo derinys.

    Kasdieniam valgiaraščiui dažniau tinka vištiena ar kalakutiena be odos, triušiena, veršiena ir liesesnės kitų rūšių dalys. Matomus riebalus pravartu nupjauti dar prieš kepant ar verdant, o paukštienai ypač svarbu nuimti odą, po kuria susikaupia daug riebalų.

    Raudona mėsa nebūtinai turi būti uždrausta, tačiau jos reikėtų mažinti ir dažniau rinktis paukštieną, žuvį ar patiekalus iš ankštinių. Labiausiai verta riboti riebią mėsą, subproduktus, šoninę, dešras, paštetus ir kitus paruoštus mėsos gaminius, nes juose paprastai daug sočiųjų riebalų ir druskos.

    Šis derinys ypač nepalankus žmonėms, kuriems nustatytas padidėjęs cholesterolis, aukštas kraujospūdis ar aterosklerozė. Pasaulinėje praktikoje perdirbta mėsa siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o sočiųjų riebalų perteklius gali bloginti lipidų rodiklius kraujyje.

    Sveikesni gaminimo būdai yra tie, kuriems nereikia daug riebalų: virimas vandenyje, garinimas, troškinimas be apkepinimo ir kepimas folijoje, pergamente, kepimo rankovėje ar uždengtame inde. Taip lengviau išsaugoti sultingumą nepadidinant kalorijų kiekio ir nepaverčiant patiekalo riebalų vonia.

    Kepimas keptuvėje dažnai smarkiai padidina patiekalo energinę vertę, o paniruotė sugeria papildomą riebalų kiekį. Problema tampa ir per aukšta temperatūra, ypač kai riebalai pradeda rūkti ir mėsa ima svilti.

    Jei norisi kepto skonio, verta tradicinį kotletą keisti orkaitėje keptu filė gabalėliu, garuose virtais kukuliais daržovių padaže ar troškinta mėsa savo sultyse. Kai trumpas apkepinimas neišvengiamas, rekomenduojama naudoti minimalų augalinio aliejaus kiekį ir neleisti jam perkaisti.

    Kepimas orkaitėje taip pat gali būti palankus, jei mėsa nekepa pertekliniuose riebaluose. Praktinis triukas yra dėti mėsą ant daržovių sluoksnio, įpilti šiek tiek vandens ar nesūdyto sultinio ir kepti uždengtame inde, kad garai išlaikytų drėgmę.

    Ypač svarbu vengti stipriai apskrudusios, pajuodusios plutos, nes aukštoje temperatūroje susidaro junginiai, kurių perteklius nėra palankus sveikatai. Tai aktualu ir kepant ant grilio, kai mėsa laikoma per arti liepsnos ir paviršius greitai apdega.

    Kepant ant grotelių patariama mėsą laikyti toliau nuo tiesioginės ugnies, dažniau vartyti ir nuimti laiku, kol ji nepradėjo anglintis. Taip pat verta kruopščiai nuvalyti groteles nuo ankstesnių kepimų likučių, kurie lengvai svyla ir persiduoda naujam maistui.

    Skonį galima sustiprinti be perteklinės druskos, naudojant žoleles, česnaką, citrinų sultis ir prieskonius, kurie padeda sumažinti poreikį sūdyti. Paukštienai tinka čiobreliai, rozmarinas, mairūnas, paprika, petražolės ir natūralus jogurtas, o jautienai gerai dera pipirai, kadagio uogos, lauro lapai ir šakninės daržovės.

    Didelė dalis „nematomos“ druskos į mėsos patiekalus ateina per priedus: sultinio kubelius, paruoštus prieskonių mišinius, pirktines marinatas, sojų padažą, konservus ir vytintus gaminius. Todėl saugant širdį verta kritiškai vertinti ne tik mėsą lėkštėje, bet ir tai, kuo ji pagardinama.

  • Šis paprastas darbas rugpjūčio pabaigoje išgelbės trinkeles nuo rudens purvo ir šalčių

    Šis paprastas darbas rugpjūčio pabaigoje išgelbės trinkeles nuo rudens purvo ir šalčių

    Vasaros pabaiga yra vienas geriausių laikų sutvarkyti trinkelių dangą, kol dar laikosi sausesni orai ir paviršius greitai džiūsta. Tinkamai prižiūrėtos trinkelės ilgiau išlaiko spalvą, nesikaupia nešvarumai, o į siūles rečiau įsiveisia samanos ir piktžolės.

    Rudenį situacija keičiasi: daugiau drėgmės, krintantys lapai ir purvas sudaro palankias sąlygas apnašoms, o užsilaikantis vanduo didina slidumo riziką. Be to, jei siūlėse trūksta užpildo, vanduo lengviau prasiskverbia į pagrindą ir šalčio metu gali spartinti dangos irimą.

    Pirmas žingsnis yra kruopštus nušlavimas ir siūlių išvalymas: pašalinkite smėlį, lapus, žemes ir susikaupusias šiukšles. Samanas ir piktžoles geriausia išrauti rankomis arba naudoti joms skirtas priemones, kad šaknys neliktų siūlėse.

    Toliau verta įvertinti dėmes, ypač nuo riebalų ar automobilių skysčių, nes jos įsigeria ir laikui bėgant tamsina paviršių. Dažnai padeda švelnesnės valymo priemonės ir mechaninis šveitimas, o stipresniems nešvarumams gali prireikti specializuotų trinkelių valiklių.

    Jei naudojate aukšto slėgio plovyklą, plaukite nuo aukščiausio taško link žemiausio ir stenkitės srovės nenukreipti tiesiai į siūles. Per stiprus spaudimas gali išplauti užpildą, todėl po plovimo dažnai tenka papildomai atkurti siūlių užpildą.

    Kai danga išdžiūsta, siūles rekomenduojama papildyti kvarciniu smėliu ir įšluoti jį taip, kad neliktų tuštumų. Tai stabilizuoja trinkeles, mažina piktžolių dygimo tikimybę ir padeda vandeniui tolygiau pasišalinti nuo paviršiaus.

    Galiausiai galima naudoti trinkelių impregnantą, kuris sumažina vandens įsigėrimą ir palengvina purvo valymą rudenį bei žiemą. Svarbu laikytis gamintojo nurodymų, parinkti priemonę pagal trinkelių tipą ir nenaudoti jos ant drėgno paviršiaus, kad apsauga susiformuotų tolygiai.

  • Biuro darbuotojai dažnai nežino: darbdavys privalo papildyti darbo vietą šiuo daiktu

    Biuro darbuotojai dažnai nežino: darbdavys privalo papildyti darbo vietą šiuo daiktu

    Ilgos valandos prie kompiuterio daugeliui tapo kasdienybe, tačiau ergonomika biure vis dar dažnai nuvertinama. Netinkamai sureguliuota darbo vieta didina raumenų ir kaulų sistemos apkrovą, o ilgainiui gali prisidėti prie nugaros, kaklo ar kojų skausmų.

    Specialistai pabrėžia, kad vien patogios kėdės nepakanka. Didelę reikšmę turi ir smulkūs sprendimai, padedantys išlaikyti taisyklingą laikyseną, ypač kai darbuotojas prie ekrano praleidžia didžiąją darbo dienos dalį.

    Vienas iš dažniausiai pamirštamų priedų yra pakojis. Jis suteikia tinkamą atramą pėdoms, padeda išlaikyti taisyklingesnį kampą kelių ir klubų sąnariuose, mažina įtampą juosmens srityje ir gali pagerinti kraujotaką kojose.

    Svarbu tai, kad pakojis daugeliu atvejų nėra vien geros valios klausimas. Darbo vietose, kuriose naudojami ekranai, darbdavys privalo užtikrinti ergonomikos reikalavimų laikymąsi, o darbuotojui paprašius turi sudaryti sąlygas papildomai pritaikyti darbo vietą, įskaitant pakojį.

    Reikalavimai aktualūs tiems, kurie darbo metu ekraną naudoja reikšmingą laiko dalį, paprastai ne mažiau kaip pusę dienos darbo laiko. Į šią grupę patenka ne tik darbuotojai pagal darbo sutartį, bet ir praktikantai bei stažuotojai, jei jų darbas realiai vyksta prie kompiuterio.

    Kaip pateikiamas prašymas, įstatymai dažniausiai detaliai nenurodo, todėl praktikoje tai turėtų būti apibrėžta įmonės vidaus tvarkose. Darbuotojui verta kreiptis į tiesioginį vadovą ar personalo skyrių ir pateikti aiškų prašymą, o darbdaviui svarbu užtikrinti, kad tokie prašymai būtų nagrinėjami skaidriai ir laiku.

    Ergonomiška darbo vieta tampa vis svarbesnė ir dėl augančio sėdimo darbo masto bei hibridinio darbo modelių. Darbdaviams tai ne tik pareiga, bet ir praktinė investicija: mažiau nusiskundimų savijauta, mažesnė pervargimo rizika ir geresnis darbuotojų produktyvumas ilgalaikėje perspektyvoje.