Pievinė lepnica, dar vadinama strigoli, daugeliui atrodo kaip niekuo neišsiskiriantis pievų augalas. Tačiau Italijoje, ypač Emilijos-Romanijos regione, jauni šio augalo lapeliai vertinami kaip sezoniškas ingredientas, keliaujantis į makaronus, risotto ar kvapnų pesto.
Augalas atpažįstamas iš baltų žiedų ir išsipūtusio taurėlapio, o ryškesnį kvapą dažnai skleidžia sutemus, pritraukdamas naktinius vabzdžius. Jis auga pievose, miškų pakraščiuose ir saulėtuose šlaituose, todėl neretai lieka nepastebėtas arba nurašomas kaip piktžolė.
Italų virtuvėje strigoli dažniausiai renkami jauni, kol lapai dar švelnūs. Skonyje jie neretai lyginami su špinatais, tik su lengva žoline nata, todėl tinka ten, kur norisi žalumos, bet be intensyvaus kartumo.
Įdomi detalė – strigoli vardu Italijoje kartais vadinamas ir tam tikros formos makaronų tipas, kurio susuktas siluetas primena jaunus lapelius. Tokie kulinariniai pavadinimai dažnai gimsta iš vietinių tradicijų, kai produktai siejami su tuo metu lengviausiai randamais laukiniais augalais.
Kalbant apie maistinę vertę, lepnica minima kaip augalas, kuriame yra vitamino C, o taip pat riebalų rūgščių, įskaitant oleino rūgštį. Jauni ūgliai gali būti lengviau virškinami ir suteikti daugiau skaidulų, tačiau, kaip ir renkant bet kokius laukinius augalus, svarbiausia tiksliai atpažinti rūšį ir vengti užterštų vietų prie intensyvaus eismo ar purškiamų laukų.
Virtuvėje strigoli lapeliai dažniausiai trumpai apverda arba trumpai pakepina, kad išliktų švelnūs. Jie tinka į omletus, frittatą, kreminius padažus makaronams, o sutrinti su aliejumi, riešutais ir kietuoju sūriu gali virsti aromatingu pesto, kurio skonis primena pavasarinę žalumą.
Leave a Reply