CP v2

Blog

  • Po Ramiojo vandenyno gelmėmis aptiko milžinišką kempinę: dydis šokiruoja, rūšis – mįslė

    Po Ramiojo vandenyno gelmėmis aptiko milžinišką kempinę: dydis šokiruoja, rūšis – mįslė

    Ramiojo vandenyno gelmėse mokslininkai aptiko didžiausią iki šiol žinomą kempinę, kurios matmenys prilygsta nedideliam šeimos automobiliui. Radinys užfiksuotas 2 130 metrų gylyje, Papahānaumokuākea jūrų nacionalinio paminklo teritorijoje, kai ekspediciją vykdė NOAA komanda.

    Kempinė buvo išmatuota nuotoliniu būdu valdomu aparatu, o tikslumą užtikrino ant įrašo projektuojami du lygiagretūs lazerio spinduliai. NOAA pateikiami duomenys rodo, kad kolonija siekė apie 3,7 metro ilgį, 2,1 metro plotį ir 1,5 metro aukštį.

    Kaip ją pavyko išmatuoti

    Didžiulis gyvūnas pastebėtas tyrimų laive „Okeanos Explorer“ vykdytos ekspedicijos metu, naudojant ROV „Deep Discoverer“. Papildomi vaizdai iš kito įrenginio padėjo įvertinti bendrą ilgį ir kempinės formą, kuri priminė sudėtingai susiraukšlėjusias klostes.

    Toks dydis pranoko ankstesnius aprašytus rekordus, tarp jų ir stiklinės kempinės kolonijas, rastas prie vakarinės Kanados pakrantės. Vis dėlto šis radinys išsiskiria ne tik apimtimi, bet ir tuo, kad jo kilmė iki galo neatskleista.

    Rūšis neidentifikuota iki šiol

    Mokslininkai iš pačios milžiniškos kempinės mėginio nepaėmė, tačiau netoliese surinko mažesnį egzempliorių, kuris, jų vertinimu, galėjo priklausyti tai pačiai rūšiai. Mikroskopu ištyrus skeletines struktūras, vadinamas spikulėmis, nustatyta, kad ji priskirtina Rossellidae šeimai.

    Vis dėlto tiksli rūšis liko neįvardyta, o per 18 nėrimų ekspedicijos metu pastebėti tik du panašūs individai. Tai rodo, kad organizmas gali būti retas, gyventi labai specifinėmis sąlygomis arba tiesiog būti sunkiai aptinkamas dėl didžiulių, menkai ištirtų vandenynų plotų.

    Kiek metų gali būti tokiam milžinui?

    Vienas didžiausių klausimų išlieka kempinės amžius, nes tiksliai pasakyti, kiek laiko reikia užaugti iki tokių matmenų, kol kas neįmanoma. NOAA pabrėžia, kad giliavandenės ekosistemos dažnai pasižymi lėtais augimo tempais, todėl kai kurie organizmai gali būti itin seni.

    Panašūs tyrimai su kitomis didelėmis kempinėmis rodo įspūdingas ilgaamžiškumo ribas: mokslinėje literatūroje aprašyta, kad kai kurie milžiniškų statininių kempinių individai teoriškai gali siekti daugiau nei 2 300 metų amžių. Ar giliavandenė stiklinė kempinė gyvena panašiai ilgai, kol kas lieka atviras klausimas.

    Specialistai pabrėžia, kad didžioji planetos dalis yra giliavandenės teritorijos, o nemaža jų dalis tebėra praktiškai neištirta. Dėl to tokie atradimai laikomi priminimu, kiek daug biologinės įvairovės ir dar neaprašytų rūšių gali slėptis vandenynų dugne.

    „Didžioji mūsų planetos dalis yra giliuose vandenyse, o didžioji jų dalis dar niekada nebuvo ištirta“, – sakė NOAA jūrų biologas Danielis Wagneris.

    „Tokios didžiulės ir, tikėtina, labai senos kempinės atradimas parodo, kiek daug dar galime sužinoti tyrinėdami gilią ir mažai paliestą aplinką“, – teigė jis.

    Mokslininkų aprašymas apie šį radinį buvo publikuotas 2016 metais žurnale „Marine Biodiversity“. Nors nuo atradimo praėjo daugiau nei dešimtmetis, kempinės rūšis ir amžius vis dar kelia klausimų, o tolesniems atsakymams reikėtų papildomų ekspedicijų ir mėginių.

  • Lavrovas kritikuoja Lenkijos kvietimą į G20: sako, kad Varšuva „nieko neįneša“ į darbotvarkę

    Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas per G20 užsienio reikalų ministrų susitikimą Atlantoje sukritikavo Lenkijos dalyvavimą, teigdamas, kad jos kvietimas esą neatitinka įprastos daugiašalės diplomatijos praktikos. Pasak jo, tokio formato susitikimuose sprendimai ir darbotvarkė tradiciškai formuojami konsensusu.

    Lavrovas tikino, kad diskusijos turėtų vykti tarp pagrindinių G20 narių, o naujų dalyvių kvietimai, jo vertinimu, turėtų būti derinami taip, kad „neardytų“ susitikimo logikos. Šią poziciją jis grindė argumentu, kad Lenkijos ekonomika, jo žodžiais, nėra pakankamai didelė, kad pateisintų dalyvavimą.

    „Tai yra diplomatinės praktikos, ypač daugiašalės diplomatijos, pažeidimas, kai tokiose asociacijose kaip G20 dirbama konsensuso principu“, – sakė Sergejus Lavrovas.

    Jis taip pat tvirtino, kad G20 esą jau pakanka NATO ir Europos Sąjungos šalių atstovų, todėl papildomas Lenkijos dalyvavimas, jo nuomone, „nieko neprideda“ prie diskusijų. Tuo pačiu Lavrovas leido suprasti, kad sprendimas dėl kvietimo buvo JAV iniciatyva, o ne derybų rezultatas.

    Kaip Lenkija atsidūrė G20 formate

    Šiais metais G20 darbams pirmininkauja Jungtinės Amerikos Valstijos, o Lenkija į susitikimus pakviesta specialiu JAV kvietimu. Tokio tipo kvietimai nėra naujiena: G20 pirmininkaujanti valstybė paprastai gali kviesti svečius, jei tai, jos manymu, prisideda prie darbotvarkės ar atspindi regioninius interesus.

    Lenkijos dalyvavimas pastaraisiais metais siejamas su didesniu jos vaidmeniu saugumo ir regioninės politikos klausimais Europoje, taip pat su siekiu išlaikyti tęstinumą tarptautiniuose formatuose. Varšuva yra deklaravusi norą dalyvauti ir būsimose G20 diskusijose, o iš anksto derinami kvietimai priklauso nuo pirmininkaujančių valstybių sprendimų.

    G20 reikšmė geopolitikoje

    G20 išlieka vienu svarbiausių formatų, kuriame aptariami pasaulio ekonomikos, finansinio stabilumo, prekybos, energetikos ir kiti strateginiai klausimai. Nors tai nėra karinio saugumo organizacija, pastaraisiais metais diskusijose vis dažniau atsispindi geopolitinė įtampa, sankcijų politika ir karo Ukrainoje pasekmės globaliai ekonomikai.

    Šiame kontekste Maskvos reakcijos į atskirų valstybių įtraukimą į G20 darbus dažnai vertinamos kaip platesnės informacinės ir diplomatinės kovos dalis. G20 susitikimas Atlantoje prasidėjo penktadienį ir baigsis šeštadienį.

  • „Huawei“ Eco-Connect Polska 2026: DI ir išmanieji tinklai keičia IT infrastruktūrą, bet kyla ir kaštų klausimas

    2026 metų spalio 27 dieną Varšuvoje vykusi konferencija „Huawei“ Eco-Connect Polska 2026 subūrė verslo ir IT ekspertus aptarti, kaip DI keičia įmonių infrastruktūros planavimą. Pagrindinė renginio ašis buvo praktiniai sprendimai, leidžiantys diegti DI neauginant išlaidų nevaldomai ir kartu stiprinant duomenų saugą.

    Renginyje akcentuota, kad DI projektų sėkmę vis dažniau lemia ne vien programinė įranga, o tinklų pralaidumas, duomenų saugyklų našumas ir atsparumas incidentams. Augant duomenų kiekiams ir modelių skaičiavimų poreikiui, organizacijoms svarbu iš anksto numatyti, kaip bus užtikrinamas mastelio didinimas, patikimumas ir veiklos tęstinumas.

    DI infrastruktūra: kaip suvaldyti kaštus?

    Vienas svarbiausių konferencijos klausimų buvo tai, kaip DI plėtra keičia serverių, tinklų ir saugyklų investicijų logiką. Pranešimuose pabrėžta, kad įmonės vis dažniau vertina ne tik pradinę įsigijimo kainą, bet ir bendrą nuosavybės kainą: energijos sąnaudas, priežiūrą, licencijavimą, atsarginių kopijų strategiją bei incidentų valdymą.

    IDC atstovas Jarosławas Smulskis pristatė įžvalgas apie išlaidų optimizavimą ir investicijų grąžos vertinimą, kai DI apkrovos tampa nuolatinės, o ne epizodinės. Daug dėmesio skirta ir apsaugai nuo išpirkos reikalaujančių atakų, nes būtent duomenų atkūrimo greitis ir sistemos atsparumas dažnai tampa kritiniais kriterijais renkantis infrastruktūrą.

    Išmanieji tinklai ir duomenų saugyklos

    „Huawei“ ekspertai konferencijoje pristatė kryptį, kurioje tinklas tampa ne tik ryšio kanalu, bet ir aktyvia DI darbo dalimi: svarbu užtikrinti mažą delsą, stabilų pralaidumą ir segmentavimą, padedantį valdyti rizikas. Tarp aptartų temų buvo ir „Huawei“ Stellar Intelligent Network koncepcija, orientuota į saugią ir automatizuotą jungtį organizacijose.

    Ne mažiau svarbi dalis buvo duomenų infrastruktūra: saugojimo našumas, prieinamumas ir apsauga. Duomenų saugyklų temą renginyje plėtojo Data Storage Summit, kur minėti sprendimai „Huawei“ OceanProtect ir „Huawei“ OceanStor Dorado 2000, skirti didesniam patikimumui ir greitesniam duomenų atkūrimui.

    Partnerystės ekosistema ir apdovanojimai

    Konferencijoje pabrėžta, kad skaitmeninė transformacija dažnai remiasi ne vien technologijomis, bet ir partnerių kompetencijomis bei vietine patirtimi diegiant sprendimus skirtinguose sektoriuose. „Huawei“ atstovai akcentavo ilgalaikio bendradarbiavimo su partneriais svarbą ir investicijas į ekosistemos plėtrą Lenkijoje.

    „„Huawei“ Lenkijoje veikia jau daugiau nei 22 metus. Didžiuojamės galėdami remti ekonomikos skaitmeninę plėtrą ir teikti sprendimus, atitinkančius klientų poreikius“, – sakė Ronnie Yang.

    Vakarinės renginio dalies metu pagerbti partneriai ir specialistai, prisidedantys prie sprendimų diegimo ir kompetencijų stiprinimo. Pranešta, kad HCIE sertifikatus gavo IT inžinieriai Adamas Koziełas iš S4E ir Szymonas Jańczakas iš Integrale IT, o partnerių kategorijose paminėtos bendrovės Ascomp, Grupa E, EHC, Net-o-logy, Arrow ECS ir Acnet.

    Renginio apibendrinime skambėjo mintis, kad DI vertė verslui atsiskleidžia tik tada, kai pagrindas yra patikima infrastruktūra: nuo tinklo ir duomenų saugyklų iki saugumo priemonių ir aiškaus investicijų planavimo. Būtent todėl įmonės vis dažniau ieško ne pavienių produktų, o tarpusavyje suderintų sprendimų ir partnerių, galinčių užtikrinti diegimo kokybę.

  • Černobylio benamiai šunys nustebino mokslininkus: paaiškėjo, kas keičia jų genus

    Černobylio benamiai šunys nustebino mokslininkus: paaiškėjo, kas keičia jų genus

    Praėjus beveik keturiems dešimtmečiams po Černobylio atominės elektrinės avarijos, vadinamojoje uždarojoje zonoje gyvenantys šunys tapo netikėtu mokslo tyrimų objektu. Naujesni genomo tyrimai rodo, kad šunų grupės šalia elektrinės ir už keliolikos kilometrų, Černobylio mieste, genetiškai aiškiai skiriasi.

    Po 1986 metų evakuacijos daugelis gyventojų buvo priversti palikti augintinius, o vėliau dalis gyvūnų buvo naikinami siekiant suvaldyti rizikas užterštoje teritorijoje. Vis dėlto dalis šunų išgyveno ir ilgainiui suformavo stabilias populiacijas, kurios dabar vertinamos kaip kelių šimtų individų.

    Kas iš tiesų lemia skirtumus?

    Ankstesnės hipotezės leido manyti, kad genetinius skirtumus galėjo sukelti radiacijos nulemtos mutacijos. Tačiau vėlesnė analizė, publikuota 2024 metais, nerado įrodymų, kad būtent mutacijos būtų pagrindinis variklis, todėl mokslininkai ieškojo kitų paaiškinimų.

    Naujausiame darbe mokslininkų komanda, vadovaujama populiacijų genetikės Megan Dillon iš Šiaurės Karolinos valstijos universiteto, ištyrė 106 šunų viso genomo sekoskaitos duomenis. Mėginiai buvo surinkti 2018–2019 metais iš šunų prie elektrinės ir iš šunų, gyvenusių maždaug 16 kilometrų atstumu.

    „Norėjome patikrinti du didelio masto evoliucijos veiksnius: ar skirtumus paaiškina atranka, ar jie atsirado dėl genetinio dreifo izoliuotoje populiacijoje“, – sakė Megan Dillon.

    Užuominos apie natūralią atranką

    Tyrėjai teigia aptikę signalų, kad pokyčiai telkiasi konkrečiuose genomo regionuose. Jie yra netoli genų, siejamų su ląstelių veikla ir atsinaujinimu, imuniniais procesais, infekcinių ligų rizika bei vėžio biologija.

    Tokie radiniai labiau atitinka natūralios, kryptingos atrankos scenarijų, kai tam tikri jau egzistuojantys genetiniai variantai populiacijoje dažnėja todėl, kad padeda geriau išgyventi ir daugintis aplinkoje, kurioje yra įvairių toksinių veiksnių. Kitaip tariant, tai nebūtinai reiškia, kad radiacija sukūrė naujus genetinius pokyčius, bet galėjo atrinkti tuos individus, kurie nuo pat pradžių turėjo palankesnį genetinį pagrindą.

    „Mes nesakome, kad aplinka būtinai pakeitė šunų genomą taip, jog jie prisitaikytų. Tikėtina, kad išgyveno tie, kurie jau turėjo tinkamą genetinę įvairovę ir variantus, suteikiančius didesnį atsparumą“, – sakė genetikas Matthew Breen.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Černobylio uždaroji zona laikoma savotiška gamtine laboratorija, nes joje ilgą laiką beveik nebuvo nuolatinės žmogaus veiklos, tačiau išliko radiologinis ir cheminis fonas. Tokiose sąlygose gyvenančios populiacijos leidžia atskirti, kas labiau veikia laukinių ar sulaukėjusių gyvūnų evoliuciją: atsitiktinumas, izoliacija, migracija, ar kryptinga atranka.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dabartiniai duomenys dar neleidžia galutinai teigti, jog nustatyti signalai yra tiesioginis prisitaikymo įrodymas. Vis dėlto jie suteikia aiškesnę kryptį tolesniems darbams, kurie galėtų sieti genetines užuominas su realiais biologiniais požymiais, pavyzdžiui, imuninės sistemos veikla, atsparumu infekcijoms ar su užterštumu susijusia rizika sveikatai.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Genes“.

  • Pelletas brangsta ir jo trūksta: kokį kurą rinktis vietoj jo ir kiek realiai galima sutaupyti

    Prasidėjus šildymo sezonui, granuliuotas kuras daugelyje rinkų pabrango, o kai kur jo tiekimas tapo mažiau stabilus. Dėl to vis daugiau žmonių ieško alternatyvų, kurios leistų šildyti namus panašiai efektyviai, bet pigiau ir su mažiau rizikos likti be atsargų.

    Dažniausiai lyginamos dvi kryptys: medienos briketai ir vadinamasis agropelletas, gaminamas iš žemės ūkio žaliavų bei atliekų. Abu variantai gali būti patrauklūs, tačiau pasirinkimas priklauso ne tik nuo kainos, bet ir nuo katilo tipo, kuro laikymo sąlygų bei peleningumo.

    Medienos briketai: kam tinka?

    Medienos briketai dažniausiai rekomenduojami tiems, kurie kūrena įprastus užpildomus (rankiniu būdu pakraunamus) kietojo kuro katilus ar krosnis. Pagal šiluminę grąžą jie gali būti artimi kokybiškam granuliuotam kurui, tačiau praktikoje svarbi ir degimo valdymo galimybė: briketai paprastai patogesni ten, kur kurą vis tiek tenka pildyti rankomis.

    Ekonominis argumentas dažnai būna paprastas: jei granulės kainuoja apie 580–620 eurų už toną, briketai kai kuriais atvejais gali atsieiti maždaug 370–470 eurų už toną. Tokiu skirtumu teoriškai galima sutaupyti iki maždaug 200 eurų už toną, nors galutinė nauda priklauso nuo konkretaus kuro kokybės ir katilo efektyvumo.

    Laikymas čia kritiškai svarbus: briketai turi būti saugomi labai sausai, nes drėgmė sparčiai mažina jų degimo efektyvumą. Praktikoje tai reiškia, kad paletė ar pakuotės turėtų stovėti po stogu, ant pagrindo, apsaugotos nuo kritulių ir kondensato.

    Agropelletas: pigiau, bet ne visiems katilams

    Automatiniams granulių katilams daliai vartotojų kaip alternatyva minimas agropelletas, gaminamas, pavyzdžiui, iš saulėgrąžų lukštų, šieno, šiaudų ar kitų žemės ūkio žaliavų. Jo privalumas dažniausiai siejamas su mažesne kaina ir platesniu žaliavų pasirinkimu, ypač kai medienos granulių rinka patiria spaudimą.

    Vis dėlto toks kuras tinka ne visiems įrenginiams: skirtinga peleningumo ir šlako susidarymo rizika gali reikšti dažnesnį valymą, o kai kuriems katilams reikalingi konkretūs tiekimo ir degimo nustatymai. Prieš perkant didesnį kiekį svarbu patikrinti katilo gamintojo rekomendacijas ir pradėti nuo bandomojo kiekio.

    Į ką atkreipti dėmesį perkant kurą

    Renkantis pakaitalą granuliuotam kurui, vien kainos neužtenka: svarbūs tiek kuro parametrai, tiek jūsų įranga. Rankiniu būdu kūrenamoms sistemoms briketai dažnai būna paprasčiausias kelias, o automatiniams katilams alternatyvos turi būti derinamos su techninėmis galimybėmis.

    Praktinis patarimas išlieka universalus: įvertinkite, kiek realiai sunaudojate per sezoną, ir apskaičiuokite sąnaudas ne tik eurais už toną, bet ir pagal šilumos kiekį, kurį gaunate. Taip pat verta įsivertinti tiekimo riziką ir pasirūpinti sausu sandėliavimu, nes drėgmė gali „suvalgyti“ didelę dalį numanomo sutaupymo.

  • Lūžis pramonėje: civilinės įmonės vis dažniau pereina į gynybos sektorių ir robotizuoja gamybą

    Pastaraisiais metais Europos pramonėje ryškėja aiški tendencija: dalis anksčiau tik civilinę produkciją gaminusių bendrovių vis aktyviau ieško vietos gynybos tiekimo grandinėje. Šį poslinkį skatina geopolitinė įtampa, didėjantys gynybos užsakymai ir siekis greitai didinti gamybos pajėgumus.

    Suvirinimo ir metalo apdirbimo sektoriuje tai ypač matoma per robotizacijos ir automatikos plėtrą. Suvirinimo įrangos rinkoje dirbantys specialistai pastebi, kad tarp aktyviausiai investuojančių į automatizuotas linijas dabar išsiskiria gynybos ir transporto pramonės užsakovai.

    „Dalis įmonių, kurios anksčiau gamino tik civilinius produktus, vis dažniau prie pavadinimo prideda žodį defence ir bando bendradarbiauti su gynybos pramone“, – sakė CLOOS Polska pardavimų direktorius Tomasz Jastrzębski.

    Jo teigimu, matomas ir platesnis profilį keičiančių verslų ratas: po laikino sulėtėjimo kelių transporto sektoriuje kai kurios su juo susijusios įmonės ima ieškoti gamybos krypčių, kurios galėtų atverti duris į gynybos užsakymus. Kartu geležinkelių sektorius, tradiciškai turintis daug metalo konstrukcijų ir suvirinimo darbų, vis aktyviau domisi robotizacija.

    Tuo metu automobilių pramonė, ilgą laiką buvusi vienas didžiausių robotizacijos variklių, dalyje rinkų pristabdė investicijas. Tai nekeičia bendros krypties: robotizacijos paklausa persiskirsto, o augimo centrai vis dažniau siejami su gynyba ir infrastruktūros atnaujinimu.

    DI keičia suvirinimo procesus

    Reikšmingą postūmį suteikia dirbtinis intelektas, kuris leidžia automatizaciją taikyti ten, kur anksčiau trūko tikslumo ar duomenų. Praktikoje DI sprendimai gali padėti analizuoti ruošinį prieš suvirinimą, stebėti patį procesą realiu laiku ir vertinti siūlės kokybę po darbo.

    Tokios galimybės ypač svarbios gamybose, kuriose keliami aukšti atsekamumo ir kokybės reikalavimai. Gynybos užsakymuose tai neretai reiškia griežtesnę kontrolę, detalesnį dokumentavimą ir mažesnę toleranciją klaidoms, todėl automatizuotos patikros ir stabilus proceso kartojamumas tampa konkurenciniu pranašumu.

    „Anksčiau sakydavome, kad robotas be jutiklių yra tarsi aklas įrankis. Dabar, kai vaizdą ir duomenis galima analizuoti DI modeliais, atsiveria gerokai platesnės automatizacijos galimybės“, – sakė Tomasz Jastrzębski.

    Programinė įranga kuriama greičiau

    Pokyčiai susiję ne vien su įranga, bet ir su programinės įrangos kūrimo tempu. Pasak pašnekovo, DI įrankiai sutrumpina laiką, kurio reikia kurti individualiems projektams pritaikytą programinę logiką, integruojančią skirtingas stakles, robotus, kameras ir kokybės kontrolės sistemas.

    Anksčiau sudėtingiems, konkrečiam klientui pritaikytiems sprendimams parengti galėjo prireikti kelių mėnesių, o dabar tai vis dažniau telpa į kelias savaites ar net dienas. Dėl to gamintojai greičiau diegia automatizuotas linijas, o įmonėms paprasčiau persiorientuoti į naujus produktus ar užsakymus.

    Ekspertai pabrėžia, kad šis pramonės persigrupavimas nėra vien trumpalaikė reakcija į dabartines aplinkybes. Augant investicijoms į gynybą, Europoje stiprinant vietinę gamybą ir didinant tiekimo grandinių atsparumą, civilinių įmonių įsitraukimas į gynybos sektorių greičiausiai tik didės, o robotizacija ir DI taps vienu pagrindinių greito pajėgumų didinimo įrankių.

  • DI agentai žengia į Lenkijos įmones: kaip „Comarch“ automatizuoja apskaitą ir skolų išieškojimą

    Lenkijos technologijų bendrovė „Comarch“ pristatė DI agentus, kurie įmonėse perima vis daugiau rutininių užduočių – nuo sąskaitų faktūrų tikrinimo ir pavedimų suderinimo iki vadinamosios švelniosios skolų administracijos, kai klientui primenama apie pradelstą mokėjimą.

    Bendrovės atstovai teigia, kad tokie agentai gali ne tik generuoti tekstą, bet ir atlikti veiksmus verslo valdymo sistemoje: fiksuoti pokalbio rezultatą, atnaujinti būsenas, priskirti dokumentus ir inicijuoti tolimesnius žingsnius pagal nustatytas taisykles.

    Kas yra DI agentai versle?

    DI agentas šiame kontekste – tai programinė funkcija, kuri vykdo konkrečias užduotis informacinėse sistemose pagal apibrėžtą scenarijų ir leidimų ribas. Skirtumas nuo įprastų generatyvinių įrankių tas, kad agentas neapsiriboja atsakymu ar juodraščiu, o pats atlieka veiksmą sistemoje.

    „Comarch“ sprendimai diegiami į ERP aplinką, kurioje paprastai sujungta apskaita, pardavimai, pirkimai, sandėlis, gamyba ir personalo procesai. Tokia integracija leidžia mažinti rankinio darbo kiekį ten, kur daug pasikartojančių žingsnių.

    Efektas: daugiau laiku apmokėtų sąskaitų

    „Comarch“ nurodo, kad pradėjus DI agentą naudoti viduje, laiku apmokamų sąskaitų dalis padidėjo 10 proc. Kartu, įvertinus trumpesnį skolų administravimo ciklą ir pinigų vertę laike, bendrovė skaičiuoja apčiuopiamą finansinę naudą.

    Įvardijama, kad tai gali reikšti maždaug nuo 70 000 iki 115 000 eurų papildomų lėšų įmonės sąskaitoje, priklausomai nuo veiklos masto ir vėluojančių mokėjimų apimties.

    Nuo dokumentų tikrinimo iki sandėlio veiksmų

    Apskaitoje DI agentams priskiriamos užduotys apima duomenų sąskaitose sutikrinimą, neatitikimų paiešką ir dokumentų priskyrimą sąnaudų kategorijoms. Praktikoje tai reiškia mažiau rankinio suvedimo ir mažiau klaidų, kai dokumentų srautai dideli.

    Sandėliuose agentai gali padėti identifikuoti išskaidytus to paties produkto kiekius skirtingose vietose ir parengti perkėlimo nurodymus. Taip pat gali būti planuojamas komplektavimo vietų papildymas, kad užsakymų rinkimas vyktų sklandžiau.

    Bendrovė taip pat demonstruoja scenarijus, kai sąskaitos išrašomos balsu, tačiau tokie sprendimai įprastai reikalauja aiškių patvirtinimo žingsnių ir audito pėdsako, kad būtų išvengta klaidingų veiksmų.

    Žmogus vis dar nustato ribas

    „Comarch“ pabrėžia, kad DI agentų savarankiškumas priklauso nuo įmonės nustatytų taisyklių. Vietoje privalomo kiekvieno veiksmo tvirtinimo ranka dažnai taikomi patikimumo slenksčiai: jei suderinimo tikslumas pasiekia nustatytą lygį, agentas gali atlikti veiksmą automatiškai.

    Tokiais atvejais sistemoje pažymima, kad veiksmą atliko DI, o vartotojas turi galimybę peržiūrėti, patikrinti ir, jei reikia, atšaukti. Tai leidžia išlaikyti kontrolę ir kartu paspartinti procesus.

    Įmonėms, kurios į DI žiūri atsargiai, paliekama galimybė visus veiksmus atlikti rankiniu būdu, o agentų įjungimas nėra automatinis. Praktikoje diegimas dažnai pradedamas nuo vienos funkcijos, o vėliau plečiamas į platesnį procesų automatizavimą.

    Rinkoje ši kryptis stiprėja: analitikų prognozėse agentiniai sprendimai įvardijami kaip viena pagrindinių sričių, į kurią artimiausiais metais bus nukreipta reikšminga DI biudžetų dalis. Didžiausią poveikį jie žada ten, kur daug pasikartojančių operacijų ir aiškios taisyklės, tačiau galutinė atsakomybė vis tiek išlieka žmogui.

  • Karai kosmose artėja: Lenkijos „Ares Shield AI“ ruošia DI ir HPM sprendimus palydovų gynybai

    Karo veiksmai vis dažniau persikelia į orbitą, kur nuo palydovų priklauso ryšys, navigacija ir žvalgyba. Lenkijos bendrovė „Ares Shield AI“ teigia kurianti sprendimus, kurie padėtų aptikti grėsmes kosminėje infrastruktūroje ir į jas reaguoti.

    Įmonės vadovas Grzegorzas Zwolińskis nurodo, kad vyksta derybos dėl pirmosios misijos į orbitą. Pasak jo, tikslas – per 3–4 metus turėti operacines sistemas, galinčias veikti realioje kosminėje aplinkoje.

    Kodėl palydovai tampa taikiniu?

    Pastaraisiais metais daugėja pranešimų apie vadinamąsias artimo priartėjimo operacijas, kai vienos valstybės palydovai manevruoja itin arti kitų šalių aparatų. Tokie veiksmai gali būti naudojami žvalgybai, signalų trukdymui ar bandymams paveikti palydovo darbą.

    „Matome vis daugiau atvejų, kai Kinijos ar Rusijos palydovai priartėja prie NATO palydovų ir taiko spaudimą: trikdo signalą ar bando perimti perduodamą informaciją“, – sakė Grzegorzas Zwolińskis.

    Jo vertinimu, incidentų rizika augs, nes orbitoje sparčiai daugėja tiek valstybinių, tiek komercinių palydovų. Didesnis objektų tankis apsunkina stebėseną, o kartu sudaro daugiau galimybių maskuoti priešiškus manevrus kaip „technines“ operacijas.

    Ką kuria „Ares Shield AI“?

    Įmonė save pristato kaip „space defense“ krypties kūrėją, apjungiantį DI analitiką ir HPM technologiją – didelės galios mikrobangas. Praktinis tikslas – laiku identifikuoti grėsmes palydovams ir pasiūlyti atsako priemonių spektrą.

    „Mūsų sistema veikia kaip eskalacijos laiptai: nuo vengimo manevrų iki galimybės sukelti priešo palydovo elektronikos sutrikimus ir galiausiai jį neutralizuoti nekontaktiniu būdu“, – sakė Grzegorzas Zwolińskis.

    Rinkoje tokios idėjos siejamos su platesne tendencija: kosmoso saugumas vis dažniau vertinamas kaip kritinės infrastruktūros apsauga. Palydovai yra pažeidžiami tiek kibernetinėms atakoms, tiek radijo ryšio trukdymui, tiek fizinio priartėjimo ar elektroninio poveikio scenarijams.

    Planuoja biržos debiutą ir emisiją

    „Ares Shield AI“ planuoja žengti į NewConnect rinką ir taip pritraukti lėšų tolesnei plėtrai. Skelbiama, kad vyksta akcijų pasirašymas, o pasiūlymo vertė siekia apie 2 300 000 eurų.

    Dalis pritrauktų pinigų turėtų būti skirta HPM technologijos demonstratoriui, orientuotam į grėsmių palydovams aptikimą ir neutralizavimą orbitoje. Likusi suma, pasak bendrovės, būtų nukreipta komandos stiprinimui ir kasdienėms veiklos reikmėms.

    Įmonė tikisi, kad pirmieji realūs orbitiniai bandymai ir komerciniai susitarimai taps atspirties tašku greitesniam augimui. Vis dėlto kosmoso gynybos srityje didžiausi iššūkiai paprastai susiję ne tik su technologijomis, bet ir su sertifikavimu, eksporto kontrolės taisyklėmis bei tarptautiniais saugumo reikalavimais.

  • Tyrimas: mikroplastikas ištisus metus su krituliais nusėda ant Everesto ir Tibeto plynaukštėje

    Naujas tyrimas, publikuotas mokslo žurnale „Communications Earth & Environment“, rodo, kad mikroplastiko ir nanoplastiko dalelės į Himalajus atkeliauja ne tik dėl vietinės žmonių veiklos, bet ir per atmosferos pernašą. Tai reiškia, kad net atokiausios teritorijos nėra apsaugotos nuo plastikinių teršalų, kurie cirkuliuoja ore.

    Mokslininkai, kelis mėnesius stebėję šiaurinį Everesto šlaitą ir aplinkines aukštikalnes, nustatė, kad plastiko dalelės nusėda ištisus metus. Dalį jų į kalnų paviršių atneša krituliai, o dalis nusėda „sausuoju“ būdu, kai ore esančios mikrodalelės tiesiog krenta ant žemės ar ledo.

    Tyrime pateikiami du ryškiai besiskiriantys taškai: aukštikalnių Tyrimų stotyje Čomolungma (Tibete) per parą vidutiniškai nusėda apie 64 mikroplastiko dalelės viename kvadratiniame metre. Palyginimui, Everesto bazinėje stovykloje fiksuota maždaug 23 dalelės viename kvadratiniame metre per parą.

    Šie skirtumai leidžia manyti, kad tarša priklauso ne vien nuo turistų srautų ar alpinizmo intensyvumo. Didesnę reikšmę gali turėti oro masių judėjimas, vietos meteorologinės sąlygos bei tai, kaip teršalai „sugaunami“ debesų ir kritulių.

    Tarp dažniau aptiktų medžiagų minimi poliamidas, polietilentereftalatas ir polietilenas. Tyrėjai taip pat fiksavo, kad aukštikalnių stotyje nanoplastiko koncentracija buvo didesnė nei bazinėje stovykloje, o tai kelia papildomų klausimų dėl dalelių kilmės ir jų elgsenos atmosferoje.

    Mikroplastiku vadinamos mažesnės nei 5 milimetrų plastiko dalelės. Nanoplastikas yra dar smulkesnis, todėl gali būti lengviau pernešamas vėjo srautais ir potencialiai sąveikauti su gyvais organizmais bei ekosistemomis, nors poveikio mastas ir mechanizmai vis dar aktyviai tiriami.

    Tyrėjų vertinimu, Tibeto plynaukštėje, aukščiau nei 4 000 metrų, per metus gali kauptis daugiau nei 56 tonos plastiko dalelių. Tokie skaičiai rodo, kad kalnų regionai, dažnai laikomi „švarumo etalonu“, realybėje tampa ilgalaikiais ore pernešamų teršalų „gaudyklėmis“.

    Dar viena svarbi tyrimo išvada – musonų laikotarpiu nusėdančio mikroplastiko kiekiai didėja. Tai siejama su vadinamuoju drėgnuoju nusėdimu, kai ore esančias daleles „išplauna“ lietus, sniegas ar rūkas, o kartu su krituliais jos patenka ant ledo, uolienų ir dirvožemio.

    Mokslininkai pabrėžia, kad atmosfera tampa efektyviu kanalu, kuriuo plastikiniai teršalai pasiekia vadinamąjį Trečiąjį polių – Tibeto plynaukštės regioną, kuriame sutelkta itin daug ledynų. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali kelti rizikų jautrioms aukštikalnių ekosistemoms ir vandens ištekliams, nuo kurių priklauso didelė Azijos dalis.

    Šis tyrimas papildo vis augantį įrodymų lauką, kad plastiko tarša nėra tik pakrančių ar miestų problema. Net jei vietoje imamasi griežtesnių atliekų valdymo priemonių, dalis mikroplastiko į aplinką patenka per tekstilės pluoštus, padangų dilimą, pramonės šaltinius ir yra paskleidžiama oro cirkuliacijos pasauliniu mastu.

  • Ukrainoje dėžėje užaugintas milžiniškas pievagrybis: socialiniuose tinkluose jam sugalvojo vardą

    Ukrainoje socialiniuose tinkluose dėmesio sulaukė neįprasta istorija apie darbovietėje dėžėje užaugintą milžinišką pievagrybį. Nuotraukomis buvo pasidalyta platformoje „Threads“, o įrašas greitai pritraukė gausybę reakcijų ir komentarų.

    Pasak įrašą paskelbusios vartotojos, kolegė darbe netikėtai pakvietė pasižiūrėti, koks pievagrybis užaugo. Smalsumas akimirksniu virto mažyte sensacija biure, o vėliau ir internete, kai nuotraukos pasiekė platesnę auditoriją.

    Diskusijose dauguma žmonių stebėjosi grybo dydžiu ir juokavo, kad tokio „radinio“ norėtų ir savo kolektyvuose. Komentaruose netrūko klausimų, kaip pavyko pasiekti tokį rezultatą ir ar grybas augintas sąmoningai, ar tai buvo sėkmingas atsitiktinumas.

    Vienas dažniausiai kartotų klausimų buvo apie vardą, kurį gavo šis įspūdingas pievagrybis. Įrašo autorė atsakė, kad jam prigijo neįprastas vardas „namanaglynik“.

    Tokia istorija primena, kad didelio dydžio grybai pasitaiko ne tik miškuose. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau išplinta nuotraukos su išskirtiniais grybų egzemplioriais, o socialiniai tinklai tokias kasdienes akimirkas paverčia plačiai aptariamomis naujienomis.

    Anksčiau panašaus dėmesio sulaukė ir Lenkijoje aptiktas ypač stambus baravykas, kurį vietos specialistai įvardijo kaip rekordinį. Tokie radiniai paprastai kelia susidomėjimą ne tik dėl vaizdo, bet ir dėl klausimų, kokios sąlygos lemia išskirtinį grybo augimą.