CP v2

Blog

  • Netoli lizdo siautėję šunys vos nesudraskė: Ivano Frankivsko srityje vyras išgelbėjo sužeistą gandrą

    Ivano Frankivsko srityje vietos gimnazijos ūkvedys Igoris Perikicejus išgelbėjo sužeistą jauną gandrą, iškritusį iš lizdo šalia mokyklos. Paukštis buvo patyręs kojos ir sparno traumų, o netoliese sukiojosi šunys, kurie, pasak vyro, galėjo jį sudraskyti.

    Incidentas įvyko liepos pabaigoje, kai jaunas gandras nukrito iš lizdo ir nebegalėjo normaliai judėti. Vyras pastebėjo, kad paukštis guli ant žemės ir tik silpnai mosuoja vienu sparnu, todėl nusprendė nedelsdamas imtis veiksmų.

    „Mačiau, kad šunys jau prie pat lizdo. Privažiavau arčiau, o ten guli vargšas gandras, vienu sparnu tik ginasi. Dar kokių dešimties minučių būtų užtekę, ir šunys būtų jį sudraskę“, – sakė Igoris Perikicejus.

    Vyras paukštį parsinešė į katilinę, apdorodavo žaizdas tepalu, sutvarstė sužeistą galūnę ir rūpinosi, kad jis gautų maisto bei vandens. Maždaug po dviejų savaičių gandras jau galėjo tvirčiau stovėti ant kojų, o vėliau pamažu pradėjo vaikščioti.

    Prie globos prisidėjo ir mokyklos bendruomenė: mokytojai bei mokiniai stebėjo, kad paukštis kieme jaustųsi saugus. Pasak gimnazijos vadovės, gandras laisvai judėjo mokyklos teritorijoje, o vaikams buvo nuolat primenama jį saugoti.

    Vyras gandro jauniklį pavadino Dmytro, nes, kaip aiškino, pats yra Dmytrovyčius. Tačiau istorija komplikavosi, kai kiti tame pačiame lizde gyvenę gandrai vėliau išskrido į šiltesnius kraštus, o sužeistas paukštis liko vienas.

    Artėjant šalčiams globėjas ėmė ieškoti, kur gandras galėtų saugiai peržiemoti. Jis pabrėžė, kad paukščiui būtinos tinkamos sąlygos: vanduo, šiluma ir stabilus maitinimas, o staigesni šalčiai sužeistam gyvūnui gali būti lemtingi.

    Spalio 28 dieną gandras buvo nugabentas į Haličo nacionalinio gamtos parko laukinių gyvūnų reabilitacijos centrą. Veterinaras Olegas Romanivas po apžiūros teigė nematantis akivaizdžių sužalojimų požymių, tačiau paukštis pirmiausia bus laikomas karantine apie dešimt dienų, o vėliau bus sprendžiama dėl tolesnių laikymo sąlygų.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad paukščių reabilitacijoje svarbiausia ne tik užgydyti matomas traumas, bet ir įvertinti, ar gyvūnas atgauna pilnavertį judėjimą bei gebėjimą skristi. Jei pavasarį gandras bus pajėgus skristi, tikėtina, kad jis galės būti paleistas į laisvę.

    Igoris Perikicejus neslėpė, kad jau pasiilgo išgelbėto paukščio. Jis tikisi, kad pavasarį gandras galėtų sugrįžti į apylinkes ir, galbūt, atpažinti žmogų, kuris jam padėjo išgyventi.

  • Černobylio zonoje gyvenančių šunų DNR išsiskyrė į dvi grupes: ką rodo mokslininkų analizė

    Černobylio atominės elektrinės apylinkėse gyvenantys benamiai šunys per kelis dešimtmečius tapo savita gyvūnų populiacija, o naujesnės genetinės analizės rodo, kad jie suskilo į atskiras grupes. Mokslininkai nustatė reikšmingų DNR skirtumų tarp šunų, gyvenančių tiesiai elektrinės teritorijoje, ir tų, kurie laikosi Černobylio miesto apylinkėse.

    Tyrėjai pabrėžia, kad geografinis atstumas tarp šių vietų nėra didelis, tačiau genetiniai profiliai skiriasi ryškiai. Šunys, gyvenantys Černobylio mieste, genetiškai labiau panašūs į Rytų Europos šunų populiacijas, o elektrinės teritorijoje esantys gyvūnai sudaro labiau išskirtinę grupę.

    Kas rasta šunų genome?

    Genominių duomenų analizė parodė signalus daugiau nei 100 genomo vietų, kurios gali būti susijusios su kryptinga natūralia atranka. Dalis šių sričių siejama su DNR atkūrimo procesais, ląstelės ciklo reguliavimu ir imuninės sistemos veikla.

    Tokie požymiai paprastai interpretuojami kaip galimas prisitaikymas prie specifinių aplinkos sąlygų, kai tam tikri genų variantai padeda išgyventi ir ilgainiui tampa dažnesni. Vis dėlto mokslininkai akcentuoja, kad vien genetiniai „parašai“ savaime neįrodo, jog pokyčius tiesiogiai sukėlė radiacija.

    Kodėl tai gali būti ne vien atsitiktinumas?

    Viena alternatyvi priežastis, kurią tyrėjai vertino, yra genetinis dreifas, kai mažose ar izoliuotose populiacijose genų variantų dažniai kinta atsitiktinai. Tokiais atvejais dažnai matomas genetinės įvairovės sumažėjimas, ypač jei populiacija ilgą laiką būna atskirta nuo išorinių kontaktų.

    Tačiau atlikta analizė parodė, kad šunų populiacija prie elektrinės neatrodo praradusi genetinės įvairovės tiek, kiek būtų tikėtina esant ryškiam genetinio dreifo efektui. Tai leidžia manyti, kad skirtumams aiškinti vien izoliacijos ir atsitiktinumo gali nepakakti.

    Ką tai reiškia platesniame kontekste?

    Černobylio zona mokslui svarbi kaip vieta, kur vienu metu veikia keli stresoriai: jonizuojančioji spinduliuotė, pramoninės kilmės teršalai, mitybos ir buveinių kaita, ribotas žmonių judėjimas. Dėl to atskirti vieną priežastį nuo kitų sudėtinga, o skirtingose teritorijos vietose poveikis gali smarkiai skirtis.

    Specialistai taip pat neatmeta, kad „atrankos“ signalai gali atspindėti vadinamąjį išankstinį pranašumą: dalis gyvūnų jau iš pradžių galėjo turėti genų variantų, padėjusių lengviau ištverti toksinių medžiagų ar kitų veiksnių poveikį. Tokiu atveju aplinka ne „sukuria“ naujų pokyčių, o tiesiog „atsijoja“ palankesnius variantus turinčius individus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad norint tvirčiau susieti genetinius skirtumus su konkrečiais aplinkos veiksniais, reikėtų daugiau ilgalaikių stebėjimų ir papildomų duomenų apie šunų judėjimą, mitybą, kontaktą su žmonėmis ir taršos lygį skirtingose zonos vietose. Vis dėlto jau dabar aišku, kad Černobylio šunys yra vertingas modelis suprasti, kaip izoliuotos gyvūnų populiacijos gali keistis per kelias dešimtis metų.

  • Egiptas kasa „naują Nilą“ dykumai žaliuoti: milijoną hektarų žadantis planas atsitrenkė į kliūtį

    Egiptas įgyvendina vieną ambicingiausių pastarųjų metų žemės ūkio projektų – vadinamąją Naująją deltą, kurią kai kurie jau praminė „nauju Nilu“. Valdžia tikisi dykumose įrengti didžiulius drėkinamus plotus ir taip sustiprinti maisto tiekimo saugumą, tačiau ekspertai perspėja apie rimtas technines ir ilgalaikes rizikas.

    Projekto esmė – vakariau nuo Nilo deltos esančias dykumų teritorijas paversti dirbamais laukais, kuriuose būtų auginami grūdai, daržovės ir vaisiai. Skelbiama, kad į žemės ūkio apyvartą planuojama įtraukti apie 924 000 hektarų – tai plotas, prilygstantis maždaug 9 240 kvadratinių kilometrų.

    Egiptui tai strateginis tikslas, nes šalis yra viena didžiausių kviečių importuotojų pasaulyje, o vandens ir dirbamos žemės resursai koncentruoti siaurame Nilo slėnyje. Klimato kaita, augantis gyventojų skaičius ir spaudimas maisto kainoms verčia ieškoti sprendimų, kurie leistų didinti vietinę gamybą.

    Vanduo dykumoje – iš kur jis?

    Didžioji projekto dalis remiasi vandens surinkimu, valymu ir pakartotiniu panaudojimu. Tradicinėje Nilo deltoje perteklinis drenažo vanduo ilgą laiką būdavo nuvedamas tolyn, tačiau dabar jis vis dažniau traktuojamas kaip resursas, kurį galima išvalyti ir vėl grąžinti į drėkinimo sistemą.

    Vienas kertinių elementų – didelė vandens valymo infrastruktūra netoli El Hamamo, pradėjusi veikti 2023 metais. Skelbiama, kad ji gali išvalyti iki 7,5 milijono kubinių metrų vandens per parą, o išvalytas vanduo nukreipiamas į naujai kuriamus žemės ūkio plotus.

    Vandeniui pristatyti į dykumą reikia ir masyvios transportavimo sistemos – ilgų magistralinių trasų bei siurblinių. Projektui numatytos dešimtys siurblinių ir keli dideli vandentiekio koridoriai, kurie turėtų užtikrinti stabilų srautą į kelis šimtus kilometrų nuo Nilo nutolusias teritorijas.

    Kur slypi rimčiausia problema?

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad sistemos patikimumas priklauso ne vien nuo to, ar infrastruktūra bus pastatyta, bet ir nuo to, ar ji galės stabiliai veikti dešimtmečius. Viena didžiausių grėsmių – kanalų pralaidumo ribos, užnešimas nuosėdomis ir tai, kaip saugiai galima didinti vandens srautą nepakenkiant krantams bei siurblinėms.

    Analizuojant vieną svarbiausių vandens tiekimo grandžių – El Nasro kanalą – modeliavimas parodė, kad bandymas reikšmingai didinti debitą gali sukelti kelias problemas vienu metu. Tarp jų minimos susikaupusios nuosėdos, siaurinančios vandens kelią, pavojingai prie kanalo krašto artėjantis vandens lygis kai kuriose atkarpose ir didesnės apkrovos siurblinėms.

    Skaičiuojama, kad didesniam vandens kiekiui perkelti gali prireikti apie 15 proc. daugiau hidraulinės galios, o tai reiškia ir didesnes elektros sąnaudas, ir didesnę įrangos dėvėjimosi riziką. Specialistai pažymi, kad nuosėdų ir augalijos šalinimas padėtų, tačiau vien šios priemonės visų sistemos ribojimų nepašalintų.

    Dar viena ilgalaikė rizika – dirvožemio druskingėjimas, būdingas drėkinamai žemdirbystei sausame klimate. Jei drenažas ir drėkinimas bus nesubalansuoti, druskos gali kauptis dirvoje, o tai mažina derlingumą ir didina priklausomybę nuo papildomų melioracijos sprendimų.

    Projekto mastą atspindi ir kaina: viešai skelbta, kad investicijos gali siekti apie 13 milijardų eurų. Nors sėkmės atveju Egiptas reikšmingai praplėstų dirbamos žemės plotus, ekspertai pabrėžia, kad lemiami bus ne pažadai, o vandens tiekimo stabilumas, infrastruktūros priežiūra ir dirvožemio apsauga.

  • Antarktidos jūros ledui traukiantis lėtėja vandenyno „liftas“: kokias pasekmes jaus Atlantas

    Antarktidos jūros ledo plotui per pastarąjį dešimtmetį sparčiai mažėjant, mokslininkai fiksuoja ryškius pokyčius Pietų vandenyne. Naujausi tyrimai rodo, kad silpnėja procesai, kurie tarsi milžiniškas vandenyno „liftas“ tūkstančius metų kėlė ir skirstė šilumą, deguonį bei maistines medžiagas link Atlanto.

    Moksliniame darbe, publikuotame žurnale „Nature Climate Change“, daug dėmesio skiriama Antarktinei tarpinei vandens masei. Tai šaltas, deguonies turtingas vanduo, susiformuojantis aplink Antarktidą maždaug 700–1 200 metrų gylyje ir vėliau sklindantis į Atlanto, Ramųjį ir Indijos vandenynus.

    „Šis vanduo yra vienas iš pagrindinių mechanizmų, padedančių vandenynui pernešti šilumą, anglį, deguonį ir maistines medžiagas iš pietų į tropikus“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Pastaraisiais metais ši vandens masė tapo sūresnė, tankesnė ir linkusi slinkti į didesnį gylį. Mokslininkų vertinimu, tokie pokyčiai gali pakeisti, kaip efektyviai Pietų vandenynas atskiria šiltesnius paviršinius sluoksnius nuo šaltų gelmių, o kartu ir tai, kur „sukaupiama“ perteklinė šiluma.

    Vienas svarbiausių veiksnių yra sezoninis jūros ledo tirpsmas. Įprastai vasarą tirpstantis ledas į Pietų vandenyną išleidžia gėlo vandens, kuris praskiedžia paviršinį sluoksnį ir palaiko mažesnį druskingumą, reikalingą šiai cirkuliacijai veikti stabiliai.

    Tačiau po 2014 metais pasiekto rekordinio ledo ploto, apie 2016 metus situacija pasikeitė: ledas ėmė trauktis smarkiai ir greitai. Mažiau ledo reiškia mažiau gėlo vandens įtekėjimo, todėl paviršiniai sluoksniai darosi sūresni, o tai keičia vandens tankį ir jo „nusėdimo“ gylį.

    Tyrėjai skaičiuoja, kad per dešimtmetį šio sluoksnio druskingumas didėja maždaug 0,005 gramo druskos kilogramui vandens. Nors skaičius atrodo mažas, per ilgesnį laiką toks pokytis gali reikšmingai pakeisti vandens masės savybes ir jos judėjimą tarp vandenynų.

    Pasaulio vandenynai sugeria didelę dalį perteklinės šilumos ir anglies dioksido, susidarančių dėl žmogaus veiklos, todėl cirkuliacijos pokyčiai turi tiesioginių pasekmių klimatui. Jei Pietų vandenyne mažiau efektyviai perskirstoma šiluma, dalis jos gali būti sukaupta kituose sluoksniuose ar regionuose, o tai gali paveikti ir Atlanto dinamiką.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad pasikeitęs šilumos kaupimas Pietų vandenyne gali dar labiau skatinti jūros ledo nykimą, taip sukuriant savotišką uždarą ratą. Be to, tokie poslinkiai gali turėti įtakos audrų trajektorijoms, kritulių pasiskirstymui ir regioniniam jūros lygiui, nes tai susiję su tuo, kur ir kiek šilumos išlaiko vandenynas.

    Tyrėjų teigimu, panašūs pokyčiai Žemės klimato istorijoje galėjo vykti paskutinio tarpledynmečio pabaigoje, maždaug prieš 130 000 metų. Vis dėlto esminis skirtumas yra tempas: tada transformacijos vyko per tūkstančius metų, o dabar ryškūs poslinkiai stebimi per kelis dešimtmečius.

    Tai didina neapibrėžtumą dėl artimiausių dešimtmečių pasekmių, nes ekosistemos ir klimato sistema paprastai prisitaiko prie lėtesnių pokyčių. Spartesnė dinamika reiškia didesnę riziką, kad reakcijos bus staigesnės ir sunkiau prognozuojamos.

    Pietų vandenyno pokyčiai sutampa su kitomis pasaulinėmis tendencijomis. Pastaraisiais metais vis daugiau tyrimų rodo, kad vandenynuose, ežeruose ir upėse mažėja ištirpusio deguonies, o šį procesą sieja su šiltėjimu, tarša, biologinės įvairovės nykimu ir vandenų rūgštėjimu.

    Deguonis ir cirkuliacija yra glaudžiai susiję: kai vanduo prasčiau maišosi ir lėčiau atsinaujina, giluminiai sluoksniai gali būti prasčiau aprūpinami deguonimi. Dėl to pokyčiai aplink Antarktidą stebimi ne tik kaip regioninė problema, bet ir kaip signalas apie visos planetos klimato sistemos pokyčius.

  • Ukrainos vakaruose upės sparčiai seklėja: hidrometeorologai skelbia aukščiausią pavojų

    Ukrainos vakarinėje dalyje fiksuojamas kritinis upių nusekimas, o kai kur vandens lygis artėja prie žemiausių reikšmių per visą stebėjimų istoriją. Dėl situacijos Ukrainos hidrometeorologijos tarnybos įspėja apie aukščiausią pavojų, nes vandens trūkumas jau ima veikti ūkines ir aplinkosaugines sistemas.

    Ukrainos hidrometeorologų vertinimu, spalio 31 dieną–lapkričio 13 dieną mažo vandeningumo režimas turėtų išlikti Pripetės subbaseino upėse, taip pat kai kuriose Dniestro baseino atkarpose, Siano ir Vakarų Bugo subbaseinuose. Prognozuojama, kad kai kur vandens lygis gali nukristi žemiau daugiametės normos, o vietomis ir žemiau istoriškai fiksuotų minimalių reikšmių.

    „Išliks mažas upių vandeningumas, vietomis mažesnis už mažo vandens kriterijus; atskirose upėse bus stebimas ryškus vagų apaugimas vandens augalija, o kai kur gali nebelikti nuotėkio“, – teigiama Ukrainos hidrometeorologų perspėjime.

    Trečiasis pavojingumo lygis, žymimas ruda spalva, paskelbtas Žytomyro, Rivnės, Voluinės ir Lvivo srityse. Šis lygis paprastai taikomas tuomet, kai hidrologinės sąlygos gali sukelti reikšmingus sutrikimus vandens ūkyje, didinti riziką ekosistemoms ir apsunkinti vandens paėmimą bei paskirstymą.

    Hidrometeorologai taip pat prognozuoja, kad lapkričio 1 dieną–15 dieną vandens lygis mažės ir Užkarpatėje esančiose Tisos subbaseino upėse. Tai, anot specialistų, gali dar labiau komplikuoti vandens ūkio komplekso darbą, ypač ten, kur vandens ištekliai rudenį tradiciškai būna mažesni.

    Rudens mažo vandens laikotarpis daugelyje Europos regionų nėra neįprastas, tačiau riziką didina užsitęsęs kritulių stygius ir šiltesni orai, spartinantys garavimą. Be to, žemas vandens lygis gali lemti didesnę teršalų koncentraciją, prastesnę vandens kokybę, žuvų neršto trikdžius ir spartesnį upių užžėlimą.

    Tuo pat metu sinoptikai skelbia, kad į Ukrainą artėja vėlyvam rudeniui būdingesni orai, o šiltesnę oro masę turėtų pakeisti vėsesnis oras iš šiaurės vakarų. Krituliai trumpuoju laikotarpiu gali pagerinti situaciją lokaliai, tačiau hidrologai pabrėžia, kad stabiliai atkurti upių debitą dažniausiai padeda tik ilgesnis, tolygus kritulių periodas.

  • Liamo Neesono naujas veiksmo trileris „The Mongoose“ skęsta kritikoje: tik 25 proc.

    Aktorius Liamas Neesonas, beveik du dešimtmečius laikomas vienu ryškiausių Holivudo veiksmo trilerių veidų, į ekranus grįžta su nauju filmu „The Mongoose“. Vis dėlto pirmosios reakcijos rodo, kad ši premjera gali tapti vienu skaudžiausių pastarųjų metų aktoriaus karjeros smūgių.

    Remiantis „Rotten Tomatoes“ duomenimis, „The Mongoose“ startavo su 25 proc. kritikų įvertinimu. Ankstyvuoju etapu jis sudarytas iš palyginti nedidelio skaičiaus recenzijų, tačiau toks rezultatas jau įstumia filmą į prasčiausiai vertinamų Neesono projektų gretas.

    Kas pasakojama filme

    „The Mongoose“ pagrindiniu herojumi tampa Ryanas „Fang“ Flanaganas, buvęs specialiųjų pajėgų kapitonas, kurį persekioja praeitis. Siužetas įsibėgėja tuomet, kai jis apkaltinamas smurtiniu nusikaltimu ir, mėgindamas išsigelbėti, įsivelia į per visą šalį nusidriekiančias gaudynes.

    Filme pabrėžiama automobilių ir greičio estetika, o gaudynės pateikiamos kaip viešai stebimas reginys. Kritikai būtent čia įžvelgia problemą: įspūdingas veiksmas, jų teigimu, užgožia istoriją ir personažų motyvus.

    Kritikų verdiktas

    Dalis recenzentų akcentuoja, kad filmas labiau primena techninį triukų rinkinį nei įtemptą, dramatiškai pagrįstą trilerį. Vertinimuose kartojasi mintis, kad kūrėjai daug dėmesio skyrė transporto priemonėms ir kaskadinėms scenoms, tačiau paliko per mažai vietos charakteriams.

    „Tai kvailokas veiksmo kino bandymas, kuriame konfliktai nupiešti primityviai, tarsi siekiant sukurti naują klasikinio kelio filmo versiją vyresnei auditorijai“, – sakė Brianas Orndorfas.

    „Kūrėjams, regis, labiau rūpėjo, kiek skirtingų transporto priemonių jie gali panaudoti, nei žmonės istorijos centre“, – sakė Markas Dujsikas.

    „Tai ypač nuobodu ir slegiančiai prasta net pagal pastarųjų metų Neesono filmografijos standartus“, – sakė Robertas Kojderis.

    Ar publika gali išgelbėti filmą?

    Nepaisant kritikos, keli apžvalgininkai pripažino, kad filmas gali patikti žiūrovams, ieškantiems paprasto, intensyvaus veiksmo. Taip pat minimas režisieriaus kaskadininko patirties privalumas, leidęs sukurti dinamiškas vairavimo ir susidūrimų scenas.

    „Nesuklyskite, tai blogas filmas, bet tinkamos nuotaikos žiūrovui jis gali suteikti neblogą laiką“, – sakė Alexas Harrisonas.

    Galutinį rezultatą gali pakeisti žiūrovų reakcija ir vėlesni įvertinimai, tačiau startinis 25 proc. signalas rinkai yra aiškus. Veiksmo trilerių segmente, kur sėkmę vis dažniau lemia ne tik žvaigždė, bet ir stiprus scenarijus bei išskirtinė idėja, vien Neesono charizmos gali nebepakakti.

  • Mirė Patrickas Stewartas: Ian McKellenas ir Hugh Jackmanas atsisveikina su legenda

    Holivudas neteko vienos ryškiausių scenos ir ekrano asmenybių: spalio 28 dieną Los Andžele mirė aktorius Patrickas Stewartas. Pranešama, kad jis išėjo namuose, šalia esant žmonai, dainininkei ir dainų autorei Sunny Ozell, po ilgos kovos su Alzheimerio liga ir Lewy kūnelių demencija.

    Šeimos išplatintame pareiškime teigiama, kad artimieji iki paskutinės akimirkos buvo šalia, o atsisveikinimo akimirka buvusi rami. Aktorius paliko du vaikus iš pirmosios santuokos su Sheila Falconer, tarp jų ir aktorių Danielį Stewartą.

    Netektį įprasmino bičiulių žodžiai

    Į Stewarto mirtį sureagavo jo ilgametis bičiulis, aktorius Ian McKellenas, su kuriuo jie susipažino dar dirbdami Royal Shakespeare Company. McKellenas priminė, kad Stewartas buvo žmogus, kuriuo galima pasitikėti, ir pabrėžė, jog jo gyvenime svarbią vietą užėmė šeima bei ištikimybė scenai.

    „Jis visada rodė širdį delne, todėl buvo žmogus, kuriuo gali pasikliauti, kurį gali gerbti ir, mano atveju, mylėti“, – sakė Ian McKellenas.

    Duoklę legendai atidavė ir Hugh Jackmanas, su kuriuo Stewartą siejo ne tik „X-Men“ filmų serija, bet ir vėlesnis, ypač stipriai įvertintas bendras darbas juostoje „Logan“. Jackmanas Stewartą vadino ne tik didžiu aktoriumi, bet ir artimu draugu, iš kurio daug išmoko.

    „Šiandien netekome vieno didžiųjų teatro ir kino žmonių. Man jis buvo ir nepaprastai artimas draugas, iš kurio mokiausi. Ilgėsiuosi jo visą gyvenimą“, – sakė Hugh Jackmanas.

    Karjera, pakeitusi popkultūrą

    Patrickas Stewartas per daugiau nei septynis dešimtmečius trukusią karjerą tapo viena iš nedaugelio figūrų, sugebėjusių vienodai tvirtai įsitvirtinti tiek klasikiniame teatre, tiek masinėje popkultūroje. Plačiajai auditorijai jis labiausiai įsiminė kaip kapitonas Jeanas-Lukas Picardas seriale „Star Trek: The Next Generation“ ir profesorius Charlesas Xavieras „X-Men“ filmuose.

    Jo pasirinkimas imtis „Star Trek“ vaidmens dažnai įvardijamas kaip lūžis, atvėręs kelią į Holivudą, tačiau pats Stewartas iki pat pabaigos išliko glaudžiai susijęs su teatru ir klasikine dramaturgija. Vėlesniais metais jis stebino vaidmenų amplitudę, nuo Ebenezerio Scrooge’o iki netikėtų, tamsesnių charakterių trileriuose.

    Paskutinis pasirodymas ekrane

    Studija „Marvel“ yra patvirtinusi, kad Stewartą žiūrovai dar turėtų išvysti viename būsimų filmų, kuris taps jo paskutiniu pasirodymu ekrane po mirties. Dėl to projektas, pasak kino industrijos apžvalgininkų, įgauna papildomą emocinį svorį ir gali tapti simbolišku atsisveikinimu su aktoriumi.

    Stewarto atminimą pagerbė ir kiti „Star Trek“ bendruomenės nariai, tarp jų Williamas Shatneris ir George Takei, priminę aktoriaus indėlį į serialo palikimą. Stewartas suvaidino per 170 „Star Trek: The Next Generation“ serijų, o jo personažas tapo vienu atpažįstamiausių franšizės veidų.

  • Denzelio Washingtono trileris be Tomo Cruise’o: „Misija: neįmanoma“ režisierius atskleidė pavadinimą

    Holivude bręsta netikėtas tandemas: su Tomu Cruise’u ne vieną didžiulį veiksmo hitą kūręs režisierius Christopheris McQuarrie imasi naujo projekto su Denzeliu Washingtonu. Skelbiama, kad tai bus veiksmo trileris, kuriam jau patvirtintas oficialus pavadinimas.

    Pagal gamybos planus filmas vadinsis „Compassionate Release“. Pavadinimas tiesiogiai siejamas su istorijos ašimi: pagrindinis herojus, buvęs policijos detektyvas, atlieka įkalinimo iki gyvos galvos bausmę, tačiau jam suteikiama humanitarinė, dėl sveikatos būklės motyvuota ankstyva laisvė.

    Siužetas apie atpirkimą

    Istorijoje akcentuojama ne tik įtampa, bet ir emocinė linija. Personažui diagnozuojamas mirtinas smegenų vėžys, o medikai jam palieka apie šešis mėnesius, todėl jis grįžta namo bandydamas atkurti ryšį su atitolusia dukra ir anūku, kurio iki tol nepažino.

    Herojus tikisi ramiai atsisveikinti su gyvenimu ir atsiriboti nuo praeities, tačiau buvę ryšiai ir senos skolos greitai pasiveja. Tokia prielaida leidžia filmui balansuoti tarp kriminalinio trilerio ir charakterių dramos, kur sprendimai kainuoja brangiau nei vien fizinės kovos.

    Kada prasidės filmavimai?

    Gamybos grafikuose nurodoma, kad filmavimai turėtų startuoti Niujorke lapkritį ir tęstis iki 2027 metų vasario. Scenarijų parengė Scottas Barkanas ir Greggas Zehentneris, o prie kameros kviečiamas operatorius Eigilis Bryldas, žinomas dėl vizualiai santūresnių, aktorinę vaidybą išryškinančių darbų.

    Šis projektas išsiskiria ir pačiam McQuarrie: po ilgo bendradarbiavimo su Cruise’u jis kuria didelį filmą, kuriame garsiausio jo partnerio ekrane nebus. Pramonėje tai vertinama kaip aiškus signalas, kad režisierius siekia plėsti žanrinį spektrą ir labiau remtis personažų psichologija, o ne vien kaskadiniais reginiais.

    Premjera numatyta 2027 metais

    Filmo premjerą planuoja „Amazon MGM Studios“ ir „United Artists“: jis turėtų pasirodyti 2027 metų spalio 1 dieną. Tokia data laikoma strategiška, nes rudenį tradiciškai stiprėja tiek kino teatrų repertuaras, tiek startuoja ankstyvosios apdovanojimų sezono kampanijos.

    Kol kas daugiau detalių apie aktorių komandą ir galutinį kūrybinės grupės sąrašą neskelbiama. Vis dėlto pats derinys, kai veiksmo kino meistru laikomas McQuarrie jungiasi su Washingtonu, žada filmą, kuriame veiksmas bus paremtas ne tik dinamika, bet ir moralinių pasirinkimų kaina.

  • „Netflix“ patvirtino: Adamo Sandlerio „Suaugėliai 3“ pasiekė svarbų etapą – kas toliau?

    „Netflix“ ruošiasi dar vienam nostalgijos korta paremtam hitui: komedijos „Suaugėliai 3“ gamyba pasiekė reikšmingą ribą. JAV žiniasklaidoje pranešama, kad filmo kūrybinė komanda baigė pagrindinius filmavimo darbus, todėl projektas oficialiai pereina į postprodukcijos etapą.

    Trečioji „Suaugėlių“ dalis tęsia 2010 metais pradėtą franšizę, kurioje pagrindinius vaidmenis atliko Adamas Sandleris, Kevinas Jamesas, Chrisas Rockas, Davidas Spade’as ir Robas Schneideris. Nors ankstesni filmai sulaukė prieštaringų kritikų vertinimų, jie tapo finansiškai sėkmingais ir iki šiol išlaiko ištikimą gerbėjų auditoriją.

    Filmavimas baigtas, prasideda kitas etapas

    Baigti filmavimo darbai reiškia, kad dabar laukia ilgas montavimo, garso takelio, vaizdo efektų ir spalvų korekcijos procesas. Būtent šiame etape dažnai sprendžiama, ar filmas išlaikys ankstesnių dalių tempą, humoro toną ir aktorių ansamblio chemiją, kuri ir tapo franšizės vizitine kortele.

    „Tai buvo svajonė, ir nekantrauju, kada žiūrovai pamatys, ką sukūrėme“, – sakė aktorė Ada-Nicola Sanger, viešai paminėjusi, kad jos filmavimo laikas projekte jau baigėsi.

    Kada premjera ir kodėl tai svarbu „Netflix“

    Skelbiama, kad „Suaugėliai 3“ planuojama išleisti 2027 metais, tačiau tiksli data kol kas neskelbiama. „Netflix“ tokio masto žvaigždžių komedijas dažnai pozicionuoja arba vasaros sezonui, arba metų pabaigos laikotarpiui, kai auditorijos dėmesys tradiciškai išauga.

    Šis tęsinys atspindi ir platesnę srautinio transliavimo rinkos kryptį: platformos vis dažniau remiasi atpažįstamais prekių ženklais ir tęsiniais, nes tai mažina rinkodaros riziką ir padeda išsiskirti turinio gausoje. Žinomų franšizių tęsiniai taip pat geriau „užkabina“ žiūrovus, kurie renkasi lengvesnį, greitai vartojamą pramoginį turinį.

    Ką žiūrovai gali tikėtis pamatyti

    Oficialių siužeto detalių kol kas nedaug, tačiau ankstesni filmai rėmėsi draugų kompanijos susitikimais, šeimos kasdienybės chaosu ir sąmoningai paprastu humoru. Tikėtina, kad trečioje dalyje veikėjai bus įžengę į kitą gyvenimo etapą, o tai suteikia kūrėjams erdvės naujoms situacijoms ir temoms, aktualioms brandesnei auditorijai.

    Kol kas neaišku, kada pasirodys pirmasis anonsas, tačiau, atsižvelgiant į įprastą didžiųjų „Netflix“ premjerų ciklą, reklaminė kampanija dažniausiai pradedama likus keliems mėnesiams iki išleidimo. Tai reiškia, kad daugiau oficialios informacijos žiūrovai greičiausiai sulauks artėjant 2027 metams.

  • „Netflix“ karo epas „The Mosquito Bowl“ startuoja su šokiruojančiu įvertinimu „Rotten Tomatoes“

    „Netflix“ prieš lapkritį planuojamą pasirodymą platformoje į kino teatrus išleido naują karo dramą „The Mosquito Bowl“. 127 minučių trukmės juosta, kurioje vaidina Billas Skarsgårdas ir Nicholas Galitzine, paremta tikra istorija apie buvusius koledžo amerikietiško futbolo žaidėjus, po Perl Harboro atakos įstojusius į JAV jūrų pėstininkus.

    Pirmosioms apžvalgoms pasirodžius, kritikai šiam filmui pasirodė esantys gerokai griežtesni nei ankstyvasis optimizmas socialiniuose tinkluose. Šiuo metu „Rotten Tomatoes“ platformoje „The Mosquito Bowl“ turi 36 proc. įvertinimą, sudarytą iš 14 kritikų recenzijų, todėl startas atrodo silpnas, ypač turint omenyje didelį dėmesį ir žinomą kūrybinę komandą.

    Ką prikiša kritikai?

    Recenzijose dažniausiai kartojama mintis, kad režisieriaus Peterio Bergo energija ir karo scenų intensyvumas neatsveria scenarijaus problemų. Kritikų teigimu, filmas remiasi dideliu emociniu krūviu, tačiau personažams pritrūksta gylio, o kai kurios siužeto linijos paliekamos neišplėtotos.

    Dalies apžvalgininkų vertinimu, tai veikia kaip stiprus pojūčių kupinas karo pasakojimas, bet kaip drama palieka neišpildytą potencialą. Kiti pabrėžia, kad filme juntamas klasikinio, taisyklingai sudėlioto karo epo braižas, tačiau naujų idėjų ar netikėtų kampų žanrui jis beveik neprideda.

    Ne visi nusivylė

    Vis dėlto ne visa kritika vienareikšmė: dalis recenzentų akcentuoja aiškų filmo anti karo toną ir priminimą apie žmogišką kainą, kurią sumoka kariai, kai politiniai sprendimai virsta fronto realybe. Šie vertinimai leidžia manyti, kad juosta gali rasti savo auditoriją, net jei bendras kritikų konsensusas kol kas nepalankus.

    „Tai filmas, kuris priverčia galvoti apie žmonių kainą kiekvieną kartą pradedant karą“, – rašoma vienoje palankesnių apžvalgų.

    Kada pasirodys „Netflix“?

    „The Mosquito Bowl“ pasakoja apie keturis buvusius futbolo žaidėjus, kurie karo metais atsiduria toje pačioje jūrų pėstininkų gretų realybėje ir dalyvauja kalėdinėse rungtynėse, pramintose Mosquito Bowl. Istorija galiausiai veda į mūšio dėl Okinavos kontekstą, todėl sporto motyvas čia tampa ne tik fonu, bet ir priemone parodyti staigų virsmą iš stadiono į karą.

    Filmas kino teatruose pradėtas rodyti spalio 30 dieną, o „Netflix“ platformoje jo premjera numatyta lapkričio 25 dieną. Tuomet, be kritikų verdikto, ryškiau matysis ir žiūrovų reakcija, kuri neretai būna palankesnė masinei auditorijai skirtoms karo dramoms.