CP v2

Blog

  • Karščio vasara smogia ES: nuostoliai iki 180 mlrd. eurų, labiausiai nukenčia Prancūzija

    Karščio vasara smogia ES: nuostoliai iki 180 mlrd. eurų, labiausiai nukenčia Prancūzija

    Karštis gali „suvalgyti“ augimą

    Užsitęsęs ekstremalus karštis Europoje šią vasarą gali kainuoti Europos Sąjungos ekonomikai apie 180 mlrd. eurų. Tokį vertinimą pateikė „Triodos Bank“ tyrėjai, skaičiuodami tiesioginę ir netiesioginę karščio bei gaisrų žalą.

    Ši suma prilyginama maždaug 1 proc. ES bendrojo vidaus produkto, tad poveikis būtų panašus į visus metus planuotą ekonomikos prieaugį. Kitaip tariant, karštis gali gerokai pristabdyti augimą ir priartinti bloką prie stagnacijos.

    Kur prarandami milijardai?

    Analizėje išskiriami keli kanalai, per kuriuos karštis smogia ekonomikai: žemės ūkio derliaus kritimas, energijos gamybos ir tiekimo sutrikimai, transporto infrastruktūros ribojimai ir darbo našumo mažėjimas. Pastarasis poveikis laikomas didžiausiu, tačiau jį sunkiausia tiksliai įvertinti.

    Karštis mažina augalų derlingumą, pieno ūkių produktyvumą, o tai vėliau atsispindi maisto kainose ir didesnėse verslo sąnaudose. Energetikoje problemų kelia ribojama kai kurių elektrinių veikla, mažėjantis hidroenergetikos potencialas dėl vandens trūkumo ir augančios didmeninės elektros kainos.

    Transporto sektoriuje karštis didina rizikas geležinkeliams ir keliams, o kai kur riboja ir vidaus vandenų laivybą. Tuo pat metu auga išlaidos remontui, vėsinimo sprendimams bei veiklos tęstinumui, o tai ypač jaučia logistikos ir pramonės grandinės.

    Darbo našumas krenta, kai viršija 30 laipsnių

    Tyrime pabrėžiama, kad darbuotojų našumas pradeda ryškiai mažėti, kai oro temperatūra peržengia maždaug 25–30 laipsnių ribą. Didžiausi nuostoliai fiksuojami lauko ir fiziškai sunkiuose darbuose, tačiau nukenčia ir biurų sektorius, nes karštis blogina miego kokybę bei dėmesio koncentraciją.

    Įvertinimuose remiamasi ir kitų analitikų skaičiavimais: ilgiau trunkant temperatūrai virš 30 laipsnių, vienam papildomam laipsniui siejamas kelių procentų produkcijos per valandą kritimas. Tai tiesiogiai reiškia mažesnę pagaminamą pridėtinę vertę ir didesnį spaudimą įmonių kaštams.

    Kodėl labiausiai nukenčia Prancūzija?

    Didžiausias smūgis tarp didžiųjų ES ekonomikų prognozuojamas Prancūzijai. Vertinimas grindžiamas ne vien temperatūra, o ir ekonomikos struktūra, sektorių jautrumu karščiui, kelionių į darbą trukme, oro kondicionavimo paplitimu bei visuomenės prisitaikymo lygiu.

    Skaičiuojama, kad Prancūzijai šiemet gali „dingti“ apie 1,4 procentinio punkto augimo, o tai reikštų realią riziką pereiti į ekonomikos susitraukimą. Kitos šalys, pavyzdžiui, Ispanija ar Italija, turi itin karščiui jautrių darbo vietų, tačiau ilgesnė prisitaikymo patirtis mažina vienos konkrečios vasaros smūgį.

    Žala, kurios BVP neparodo

    Ekonominiai skaičiavimai neapima visos kainos, kurią visuomenė sumoka per sveikatos ir gyvybių praradimus. Šią vasarą karščio bangos Europoje siejamos su tūkstančiais papildomų mirčių, o sveikatos sistemoms tenka didesnė apkrova dėl šilumos smūgių, dehidratacijos ir paūmėjančių lėtinių ligų.

    Didelę riziką didina ir miškų gaisrai: ES mastu kasmet fiksuojami dideli išdegę plotai, o sausros ir karščio kombinacija šią grėsmę augina. Be tiesioginių nuostolių turtui, padaroma žala ekosistemoms, prarandamos jų teikiamos paslaugos, didėja oro tarša ir kvėpavimo sutrikimų rizika.

    Tyrėjai pabrėžia, kad prisitaikymo priemonės, tokios kaip pastatų vėsinimas, darbo organizavimo pokyčiai, miestų žalinimas ar ankstyvo perspėjimo sistemos, gali sumažinti dalį nuostolių, tačiau visiškai jų neeliminuos. Kartu akcentuojama, kad be nuoseklaus šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo ekstremalūs vasaros epizodai ilgainiui taps vis brangesni.

  • Etnos pelenai paralyžiavo Siciliją: uždarytas Katanijos oro uostas, debesis pasiekė Libiją

    Etnos pelenai paralyžiavo Siciliją: uždarytas Katanijos oro uostas, debesis pasiekė Libiją

    Sicilijoje tęsiasi Etnos ugnikalnio išsiveržimas, kuris jau šeštą dieną iš eilės trikdo susisiekimą oro keliais. Vasaros sezono įkarštyje Katanijos Fontanarosos oro uostas buvo priverstas laikinai stabdyti skrydžius dėl pelenų debesies ir prasto matomumo.

    Trečiadienį oro uoste buvo sustabdyti visi atvykimai ir išvykimai iki vakaro, o dalis reisų atšaukta. Skrydžių stebėjimo duomenys rodė, kad vien tą dieną neįvyko apie 55 išvykstantys skrydžiai, o per visą sutrikimų laikotarpį atšauktų reisų skaičius išaugo kelis šimtus.

    Kiti skrydžiai buvo perplanuoti arba nukreipti į aplinkinius oro uostus, ypač Palerme, Trapanį ir Komicą. Pastarajame skrydžiai taip pat buvo trumpam sustabdyti dėl ant kilimo ir tūpimo tako nusėdusių pelenų, tačiau vėliau veikla atnaujinta.

    Debesis pasiekė Maltą ir Libiją

    Etnos poveikis šį kartą peržengė Italijos ribas: pelenų debesys privertė kai kuriuos į Maltą skrendančius ar iš jos kylančius lėktuvus keisti maršrutus. Vulkaninių pelenų judėjimą regione stebi specializuoti aviacijos perspėjimo centrai, kurie reguliariai skelbia biuletenius apie pelenų koncentraciją ir kryptį.

    Pagal tokius pranešimus didžiausia pelenų koncentracija išliko virš Sicilijos, o mažesni kiekiai fiksuoti į pietus ir pietvakarius, iki rytinės Maltos dalies ir šiaurinės Libijos. Aviacijoje tokie debesys vertinami itin rimtai, nes smulkios pelenų dalelės gali patekti į variklių sistemas ir kelti skrydžių saugos riziką.

    Dėl apribojimų Maltoje nukentėjo ir dalis vietinių renginių: kai kurie organizatoriai atidėjo fejerverkus, nes jų leidimo vietos yra netoli lėktuvų artėjimo trajektorijų. Sprendimai priimti pasikonsultavus su atsakingomis tarnybomis, kol oro uostuose galioja veiklos ribojimai.

    Politinis ginčas dėl oro uosto vietos

    Pasikartojantys Katanijos oro uosto uždarymai vėl įžiebė diskusiją, ar pagrindinis Sicilijos oro transporto mazgas neturėtų būti mažiau pažeidžiamoje vietoje. Civilinės saugos ir jūrų politikos ministras Nello Musumeci teigė, kad problema seniai žinoma, tačiau sprendimai buvo atidėliojami.

    „Pastarųjų dienų įvykiai parodė tik viena: ne ugnikalnis yra ne ten, o oro uostas“, – sakė Nello Musumeci.

    Ministro teigimu, dar ankstesniais dešimtmečiais buvo svarstytos idėjos perkelti infrastruktūrą į saugesnę vietą ir sukurti didesnį oro uostą lygumoje tarp Katanijos ir Enos. Vis dėlto tokie planai nesulaukė politinio ir operatorių palaikymo, o dabartinė situacija vėl kelia klausimą, kiek Sicilija pasirengusi vis dažnėjantiems sutrikimams.

    Ką turėtų žinoti keleiviai

    Oro bendrovės ir oro uostai tokiais atvejais dažniausiai ragina keleivius prieš vykstant į oro uostą pasitikrinti skrydžio būseną, nes atšaukimai ir nukreipimai gali keistis per kelias valandas. Jei skrydis atšaukiamas, keleiviams gali būti siūlomas alternatyvus maršrutas ar skrydis iš kito oro uosto, priklausomai nuo bendrovės sprendimų ir vietų.

    Etnos išsiveržimai Sicilijoje nėra retenybė, tačiau pelenų sklaida priklauso nuo vėjų, todėl poveikis aviacijai kinta nuo lokalių trikdžių iki regioninio masto apribojimų. Tarnybos toliau stebi situaciją, o skrydžių tvarkaraščiai artimiausiomis dienomis gali išlikti nepastovūs.

  • Naujas Džeimsas Bondas? Richardas Osmanas užsiminė apie Jacką Lowdeną

    Naujas Džeimsas Bondas? Richardas Osmanas užsiminė apie Jacką Lowdeną

    Diskusijos, kas taps naujuoju Džeimsu Bondu, vėl įsižiebė po britų TV laidų vedėjo ir rašytojo Richardo Osmanno pasisakymo tinklalaidėje The Rest Is Entertainment. Jis teigė išgirdęs, kad škotų aktorius Jackas Lowdenas yra rimtai svarstomas 007 vaidmeniui, nors galutinis sprendimas esą dar nepriimtas.

    „Man pasakė, kas tikrai bus naujasis Bondas, bet tai jau yra buvę ir anksčiau. Vardas, kurį girdėjau, yra Jackas Lowdenas“, – sakė Richardas Osmanas.

    Osmanas pabrėžė, kad tai nėra patvirtinimas, jog aktorius jau gavo vaidmenį, tačiau jo kandidatūra, pasak šaltinių, vertinama labai rimtai. Tokie „nutekėjimai“ yra įprasta Bondui būdinga viešųjų ryšių audra, kai kiekviena detalė tampa spėlionių objektu dar prieš oficialius pranešimus.

    Jackas Lowdenas geriausiai žinomas iš serialo Slow Horses, kuriame vaidina Riverį Cartwrightą. Didžiajame ekrane jis pasirodė Christopherio Nolano filme Dunkerkas, taip pat vaidino filmuose Mary Queen of Scots ir Benediction, o artimiausiu metu turėtų pasirodyti kaip ponas Darsis naujoje „Netflix“ ekranizacijoje „Pride and Prejudice“.

    Aktoriaus pavardė su Bondu siejama ne pirmą kartą, o svarbiu argumentu laikomas ir profesinis ryšys su aktorių atrankos vadove Nina Gold, dirbusia su Lowdenu prie Slow Horses. Bondų franšizėje atrankos komanda tradiciškai turi didelę įtaką, nes naujas 007 dažnai parenkamas ilgam laikotarpiui ir turi atlaikyti kelių filmų ciklą.

    „Metų pabaiga yra visai realus variantas“, – sakė prodiuserė Amy Pascal, kalbėdama apie tai, kada gali būti paskelbtas naujasis 007.

    Pasak prodiuserės, atranka vyksta metodiškai, nes Danielio Craigo palikimas yra labai aukšta kartelė, o naujasis Bondas turi būti pakankamai kitoks, bet kartu išlaikyti franšizės esmę. Pastaraisiais metais tarp favoritų viešojoje erdvėje dažnai minimi ir kiti aktoriai, tačiau galutinis pasirinkimas paprastai paaiškėja tik tuomet, kai studija ir prodiuseriai susitaria dėl kūrybinės krypties.

    Kontekstas šį kartą išskirtinis ir dėl pasikeitusios kontrolės. Po to, kai „Amazon“ perėmė kūrybinę kryptį iš ilgamečių franšizės prižiūrėtojų Barbaros Broccoli ir Michaelo G. Wilsono, rinkoje sustiprėjo lūkesčiai, kad sprendimai gali būti drąsesni, o strategija labiau pritaikyta globaliai srautinių platformų auditorijai.

    Žinoma, tradicinis Bondui būdingas principas dažnai veikė taip, kad pasirenkamas ne pats didžiausias tuo metu vardas, o aktorius, galintis „užaugti“ kartu su vaidmeniu. Vis dėlto, augant kino biudžetams ir konkurencijai dėl dėmesio, studijos vis dažniau ieško balanso tarp žinomumo, fizinio pasirengimo ir gebėjimo išlaikyti charizmą keliuose filmuose iš eilės.

    Šiuo metu jau patvirtinta, kad 26-ąjį filmą apie Bondą režisuos Denis Villeneuve, o scenarijų rašys Stevenas Knightas. Filmavimo darbų startas prognozuojamas 2027 metais, o premjera planuojama 2028 metais, todėl naujojo 007 pavardė yra vienas svarbiausių artimiausių mėnesių klausimų kino industrijoje.

  • Kvapų bumas Persijos įlankoje: „Teeb Al Hazm“ iš Dohos ruošiasi debiutui Londone

    Kvapų bumas Persijos įlankoje: „Teeb Al Hazm“ iš Dohos ruošiasi debiutui Londone

    Persijos įlankos šalyse kvapai seniai yra kasdienybės dalis: nuo namų ir svetingumo ritualų iki religinių tradicijų. Oud, bukhoor, muskusas, rožė ir ambra išlieka vieni atpažįstamiausių regiono aromatų, o jų interpretacijos vis dažniau išeina už vietos rinkos ribų.

    Dohoje du kartus per metus rengiamoje parodoje „Teeb Al Hazm“ susitinka dešimtys kvepalų namų iš Artimųjų Rytų, pristatančių ir klasikinius oud mišinius, ir šiuolaikines kompozicijas su regiono ingredientais. Renginio organizatoriai teigia, kad kitas žingsnis jau numatytas Europoje: planuojamas pirmasis leidimas Londone.

    Kas skiria „Teeb Al Hazm“?

    Skirtingai nei kai kurios parodos, kuriose dominuoja pavieniai prekės ženklai, „Teeb Al Hazm“ formatas labiau primena regioninę vitriną. Vienoje erdvėje lankytojai gali palyginti skirtingus stilius: nuo dūminių, sakais prisodrintų oud interpretacijų iki švaresnių, vakarietiškam skoniui artimų kompozicijų.

    Oud tradiciškai siejamas su agarmedžio dervos natūraliai susiformuojančiu kvapu, o bukhoor yra kvapnių medžio drožlių deginimas, įprastas namuose ir susibūrimuose. Šie ritualai veikia ne tik kaip kultūrinis identitetas, bet ir kaip stiprus vartojimo įprotis, palaikantis aukštą paklausą.

    „Kitas žingsnis yra Londonas. Tai pirmas kartas, kai „Teeb Al Hazm“ bus Europoje“, – sakė „Al Hazm Mall“ vadovas Mohamedas Al-Emady.

    Kelias į Europą ir augantis apetitas kvapams

    Organizatoriai pabrėžia, kad parodos plėtra siejama su augančiu Persijos įlankos kvapų matomumu tarptautinėje rinkoje. Regiono natos vis dažniau atsiranda ir didžiųjų kvepalų namų kolekcijose, o vartotojai Europoje aktyviau domisi intensyvesniais, ilgiau išliekančiais aromatais.

    Naujausioje „Teeb Al Hazm“ parodoje Dohoje, kuri buvo jau 13-oji, organizatoriai fiksavo didelius lankytojų srautus net ir vasaros pradžioje, kai dalis gyventojų tradiciškai išvyksta atostogauti. Pasak rengėjų, šįkart aktyvumas prasidėjo gerokai anksčiau nei įprasta, o srautas išliko stabilus visą dieną.

    Renginyje dalyvauja ir nuolatiniai dalyviai iš kaimyninių šalių. Pavyzdžiui, Kuveito kvepalų namai „Czar Perfumes“ parodoje grįžta ne pirmą kartą, o atstovai teigia, kad Kataro rinka išlieka patraukli dėl nuoseklaus susidomėjimo kvapais ir lojalių pirkėjų.

    Ką reikštų debiutas Londone?

    Jei Londono leidimas įvyks, jis taps savotišku testu, ar įlankos kvapų kultūra gali būti sėkmingai pristatyta auditorijai, kuriai kvepalai dažniau yra mados ar grožio kategorija, o ne kasdienė tradicija. Toks renginys taip pat atvertų kelią mažesniems nišiniams Artimųjų Rytų prekės ženklams įsitvirtinti Europos mažmenoje ir e. prekyboje.

    Organizatoriai akcentuoja, kad tarptautinis dėmesys jau juntamas, o Persijos įlankos kvapai iš regioninio fenomeno virsta pasauline tendencija. Tai ypač matoma tuo, kad vakarietiški prekės ženklai vis dažniau į savo sudėtis įtraukia oud ir bukhoor įkvėptas natas, bandydami atliepti naują paklausą.

  • JAV infliacija sulėtėjo iki 3,4 proc.: „Fed“ sprendimas rugsėjį balansuoja ant ašmenų

    JAV infliacija sulėtėjo iki 3,4 proc.: „Fed“ sprendimas rugsėjį balansuoja ant ašmenų

    JAV infliacija liepą sulėtėjo antrą mėnesį iš eilės: vartotojų kainos per metus pakilo 3,4 proc., palyginti su 3,5 proc. birželį. Tokius duomenis paskelbė JAV darbo statistikos biuras, o rodiklis sutapo su ekonomistų prognozėmis.

    Mėnesinis kainų pokytis siekė 0,1 proc. po birželį fiksuoto 0,4 proc. kritimo. Bazinė infliacija, neįtraukianti maisto ir energijos kainų, liepą augo 0,2 proc., o metinis bazinis rodiklis sumažėjo iki 2,5 proc. nuo 2,6 proc. mėnesiu anksčiau.

    Rinkoms tokie skaičiai tapo dar vienu ženklu, kad kainų spaudimas slopsta, tačiau nepakankamai ryškiai, kad būtų galima užtikrintai prognozuoti kito mėnesio sprendimus. Investuotojų lūkesčiai dėl rugsėjo sprendimo išliko pasidaliję, nes infliacijos trajektorija pernelyg priklauso nuo energijos ir darbo rinkos dinamikos.

    Rugsėjo sprendimą temdo nesutarimai

    Federalinis rezervų bankas liepos 29 dieną paliko bazines palūkanas 3,50–3,75 proc. intervale. Tai buvo penktas iš eilės sprendimas nekeisti normų, tačiau keli regioninių bankų vadovai balsavo už didinimą, parodydami, kad institucijos viduje vieningos krypties nėra.

    Fed vadovas Kevinas Warshas pastaruoju metu akcentuoja kainų stabilumo tikslą ir kartoja, kad centrinis bankas neatsisakys kovos su infliacija, jei duomenys vėl pablogėtų.

    Fed sprendimus komplikuoja ir antroji mandato dalis – užimtumas. Naujausi darbo rinkos signalai rodo silpnėjimą: liepą ekonomika neteko apie 23 000 darbo vietų, nors rinkos tikėjosi augimo, o nedarbo lygis siekė 4,1 proc., priartėdamas prie ribos, kurią dalis ekonomistų laiko artima pilnam užimtumui.

    Naftos veiksnys gali grąžinti kainų spaudimą

    Didžiausia rizika infliacijos mažėjimui išlieka energijos kainos. Įtampa Persijos įlankoje ir sutrikęs judėjimas Hormūzo sąsiauryje riboja naftos tiekimo grandines, todėl rinkoje išlieka kainų priemoka.

    Pastarosiomis dienomis „Brent“ nafta brango maždaug 5 proc. ir pasiekė aukščiausią lygį nuo liepos pabaigos, o nuo ankstyvo liepos dugno pakilo maždaug ketvirtadaliu. Analitikų vertinimu, brangesni degalai gali greitai persiduoti į transporto, aviacijos ir dalies vartojimo prekių kainas.

    Šis infliacijos pranešimas nėra paskutinis prieš rugsėjį: artimiausiomis dienomis laukiami gamintojų kainų, mažmeninės prekybos ir vartotojų nuotaikų duomenys. Iki kito Fed posėdžio dar bus paskelbtas ir naujas darbo rinkos bei infliacijos rodiklių rinkinys, todėl sprendimas dėl palūkanų gali keistis iki pat paskutinės minutės.

  • Neįprastas žinduolis, aptinkamas Ukrainoje: žiemą jo kūnas gali sumažėti iki 30 proc.

    Ukrainoje aptinkama mažoji kirstukė yra vienas netikėčiausių smulkių žinduolių: šaltuoju metų laiku ji gali laikinai sumažinti kūno apimtis. Mokslininkai šį reiškinį sieja su prisitaikymu taupyti energiją, kai maisto mažiau, o šilumos išlaikymas kainuoja brangiau.

    Žiemą mažosios kirstukės smegenų tūris, kaukolė ir kai kurie vidaus organai gali sumažėti maždaug 15–30 proc., o pavasarį dydis grįžta į įprastą. Toks sezoninis „susitraukimas“ žinomas kaip Dehnelio fenomenas ir laikomas reta, bet gerai dokumentuota strategija kai kurių kirstukų populiacijose.

    Šis gyvūnas išsiskiria itin greita medžiagų apykaita, todėl maisto jam reikia nuolat. Dėl to kirstukė paprastai medžioja beveik be pertraukų ir dažnai turi maitintis maždaug kas porą valandų, ieškodama smulkių vabzdžių, jų lervų bei kitų bestuburių.

    Mažoji kirstukė yra labai smulki: didesni individai su uodega gali siekti iki maždaug 10 centimetrų ilgio, o kūno masė neretai būna kelių gramų. Uodega sudaro reikšmingą bendro ilgio dalį, o aktyvus gyvenimo būdas leidžia greitai reaguoti į grobio judėjimą paklotėje ir žolėje.

    Vienas ryškesnių požymių, pagal kurį kirstukės dažnai atpažįstamos, yra rausvai rudas dantų galiukų atspalvis. Jis siejamas su geležies junginių kaupimu emalyje, kurie gali prisidėti prie dantų tvirtumo ir atsparumo dilimui, kai gyvūnas nuolat gaudo kietesnį grobį.

    Nors rūšis Eurazijoje paprastai nelaikoma nykstančia, atskiros populiacijos gali silpti dėl buveinių nykimo ir fragmentacijos. Neigiamą poveikį daro ir pesticidų naudojimas bei vabzdžių gausos mažėjimas, nes nuo bestuburių tiesiogiai priklauso kirstukių mityba ir išgyvenimas.

    Specialistai pabrėžia, kad smulkių vabzdžiaėdžių žinduolių būklė dažnai atspindi ekosistemos sveikatą. Todėl natūralių pievų, miško paklotės, pakrančių juostų ir kitų buveinių išsaugojimas, taip pat saikingesnis cheminių priemonių naudojimas yra svarbūs ne tik kirstukėms, bet ir platesnei biologinei įvairovei.

  • Japonijos Triušių saloje turistų maitinimas sukūrė problemą: triušiai nyksta, šernai ateina arčiau žmonių

    Japonijos Okunošimos sala, dažnai vadinama Triušių sala, ilgus metus traukia turistus dėl laisvai gyvenančių triušių. Tačiau gyvūnų maitinimas ir išaugęs jų skaičius ėmė keisti vietos ekosistemą, o kartu saloje atsirado ir netikėtų „svečių“.

    Mokslininkai pabrėžia, kad Okunošimos triušiai nėra vietinė rūšis: tai sulaukėję europiniai naminiai triušiai. Pranešama, jog 1972 metais į salą buvo paleistos kelios poros, o vėliau, augant lankytojų srautams, populiacija išaugo iki šimtų ir net perkopė 1 000 individų ribą.

    Turizmo įtaka ypač išryškėjo per COVID-19 pandemiją, kai lankytojų sumažėjo ir kartu krito triušių skaičius. Tai rodo, kad didelė dalis populiacijos realiai priklauso ne nuo natūralių salos išteklių, o nuo žmonių atvežamo pašaro.

    Tyrėjų vertinimu, salos natūralios augalijos būtų pakakę maždaug 175–287 triušiams, tačiau realus skaičius kurį laiką buvo gerokai didesnis. Skelbiama, kad 2017 metais turistai į salą atgabeno apie 27 tonas maisto, o tai iš esmės iškreipė natūralią pusiausvyrą.

    Perteklinis triušių skaičius jau paliko aiškių pėdsakų: jie nukanda žemesnes medžių šakas, smarkiai sumažino paklotės ir krūmų augaliją. Mokslininkai tai lygina su kaimynine Kokuonošimos sala, kur triušių nėra ir išlikęs tankus pomiškis.

    Maisto trūkumo laikotarpiais triušiai ima ėsti ir augalus, kurie jiems gali būti pavojingi. Tarp minimų pavyzdžių yra hortenzijos ir oleandrai, laikomi nuodingais gyvūnams.

    Dar vienas šalutinis reiškinys – maisto likučiai ir atliekos ima vilioti kitus gyvūnus. Salos teritorijoje dažniau pastebimos varnos, plėšrieji paukščiai, o pastaruoju metu vis dažniau fiksuojami ir laukiniai šernai.

    Pranešama, kad šernai pasirodo net prie kelto prieplaukų, kur žmonės palieka maisto atliekų. Kai kuriais atvejais jie išstumia triušius ir pasiima paliktą maistą, todėl kontaktų tarp rūšių daugėja.

    Tyrėjai atsargiai vertina teiginį, kad būtent turistų maitinimas tiesiogiai „išmokė“ šernus pulti triušius. Vis dėlto akcentuojama, kad nuolatinis maisto šaltinis, didelė triušių koncentracija ir dažni susidūrimai galėjo sudaryti sąlygas, kuriose šernai pradėjo elgtis drąsiau.

    Be to, didelis žuvusių triušių skaičius gali tapti papildomu maisto šaltiniu, o tai dar labiau pritraukia šernus į tas pačias vietas. Skelbiama, kad užfiksuota ne tik maitintis kritusiais gyvūnais, bet ir užpuolimų prieš gyvus triušius.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vien šernų pašalinimas nebūtinai išspręstų problemą, nes pagrindinė priežastis yra žmogaus palaikomas per didelis introdukuotų triušių skaičius. Todėl kalbama apie poreikį keisti lankytojų elgesio taisykles, riboti maitinimą ir geriau valdyti atliekas, kad sala nebebūtų dirbtinai maitinama ekosistema.

  • Netikėtas radinys prie Černobylio: mokslininkai užfiksavo retą borodotąją pelėdą

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje tyrėjai užfiksavo retą plėšrų paukštį – borodotąją pelėdą. Rezervato specialistai paskelbė nuotrauką ir atkreipė dėmesį, kad šis naktinis medžiotojas Ukrainoje aptinkamas itin retai.

    Pasak gamtininkų, iš pirmo žvilgsnio paukštis gali pasirodyti ramus ir net lėtokas. Tačiau jo pagrindinis pranašumas yra ne greitis, o ypač jautri klausa, leidžianti aptikti grobį vien pagal menkiausius garsus.

    „Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo rami ir net šiek tiek lėta. Tačiau pakanka įsiklausyti ir tampa aišku, kad tai viena tobulesnių naktinių medžiotojų“, – teigiama rezervato specialistų pranešime.

    Tyrėjai aiškina, kad borodotosios pelėdos pavadinimas nėra susijęs su tikra barzda. Tamsi dėmė po snapu tik sukuria tokį įspūdį, o išskirtiniausios šios rūšies savybės siejamos su klausos tikslumu ir beveik nebyliu skrydžiu.

    Užfiksuota, kad pelėda gali nustatyti smulkių graužikų buvimo vietą net tada, kai jie juda po storu sniego sluoksniu ar tankia žole. Aptikusi grobį, ji staigiai neria žemyn ir, kaip nurodo rezervato specialistai, gali prasimušti pro 40–50 centimetrų storio sniegą.

    Nors borodotoji pelėda laikoma stambia, jos kūno masė dažniausiai siekia apie 1 kilogramą, o didžiąją apimties dalį sudaro tankus plunksnų sluoksnis. Būtent jis padeda išlaikyti šilumą ir slopina garsą skrendant, todėl grobis dažnai net nepastebi artėjančio plėšrūno.

    Specialistai pabrėžia, kad Ukrainoje ši rūšis siejama su senais spygliuočių ir mišriais Polesės miškais, kur yra didelių medžių perėjimui ir pakankamai maisto. Tokios buveinės pastaraisiais dešimtmečiais patiria spaudimą dėl miškų kirtimų ir fragmentacijos, todėl retų miškinių rūšių apsauga tampa vis aktualesnė.

    Borodotoji pelėda yra įtraukta į Ukrainos Raudonąją knygą, o jos apsauga siejama ir su tarptautiniais įsipareigojimais, įskaitant Berno konvenciją bei CITES. Gamtininkai pažymi, kad kiekvienas patikimai užfiksuotas šios rūšies stebėjimas yra svarbus, nes padeda tiksliau suprasti jos paplitimą ir buveinių būklę.

    Černobylio zona jau ne kartą patraukė mokslininkų dėmesį kaip teritorija, kurioje, sumažėjus žmogaus veiklai, fiksuojama didelė laukinių gyvūnų įvairovė. Tokie stebėjimai prisideda prie ilgalaikių tyrimų, leidžiančių vertinti, kaip ekosistemos prisitaiko prie ribotos ūkinės veiklos ir kokios rūšys randa čia palankias sąlygas.

  • Ispanijoje užlietą As Pontes anglies karjerą per 4 metus pavertė ežeru: kuo jis ypatingas

    Ispanijos Galisijoje esantis buvęs As Pontes anglies karjeras po kasybos pabaigos gavo netikėtą antrą gyvenimą: per ketverius metus jis buvo užlietas vandeniu ir virto vienu didžiausių dirbtinių ežerų šalyje. Sprendimas leido ne tik sutvarkyti dešimtmečius niokotą kraštovaizdį, bet ir sukurti naują rekreacinę erdvę vietos gyventojams.

    Karjere beveik 60 metų buvo kasamas lignitas, o ilgainiui susiformavo daugiau nei 300 metrų gylio iškasa. Skaičiuojama, kad per kasybos laikotarpį iš šios vietovės išgauta apie 260 mln. tonų anglies, todėl aplinkai ir reljefui poveikis buvo milžiniškas.

    Po kasybos uždarymo 2007 metais, griežtėjant Europos Sąjungos aplinkosaugos reikalavimams anglies energetikai, iškilo klausimas, ką daryti su milžiniška duobe. Inžinieriai pasirinko ne palikti ją kaip pramoninį randą, o paversti vandens telkiniu, kuris ateityje galėtų tapti regiono atsigavimo dalimi.

    Vien tik įleisti vandens į tokį karjerą nepakako: reikėjo įvertinti, iš kur vanduo pateks, kokiu tempu kils jo lygis ir kaip keisis cheminė sudėtis. Dėl šių priežasčių projektas buvo planuojamas kaip ilgas ir kontroliuojamas procesas.

    Užliejimo darbai pradėti 2008 metais, o 2012 metais karjeras jau buvo pilnas. Per šį laiką į būsimą ežerą pateko apie 547 mlrd. litrų vandens, todėl tai tapo vienu didžiausių tokio tipo pertvarkymo projektų regione.

    Mokslininkai iš La Korunjos universiteto stebėjo, kaip formuojasi naujas vandens telkinys, ir fiksavo jo fizikinius bei cheminius pokyčius. Tyrimai padėjo suprasti, kaip tokio masto dirbtinis ežeras stabilizuojasi ir kokios rizikos gali iškilti po užliejimo.

    Viena ryškiausių As Pontes ežero ypatybių yra du skirtingi vandens sluoksniai, kuriuos skiria vadinamasis chemoklinas, tai yra riba tarp skirtingų cheminę sudėtį turinčių vandenų. Viršutinis sluoksnis pasižymi didesniu deguonies kiekiu ir silpnai rūgštine terpe.

    Apatinis, esantis dideliame gylyje, beveik neturi deguonies ir yra rūgštesnis. Tyrėjai tokį pasiskirstymą sieja su tuo, kad vanduo į karjerą pateko iš kelių šaltinių, o temperatūros ir mineralinės sudėties skirtumai trukdė vandeniui visiškai susimaišyti.

    Laikui bėgant buvusios kasybos teritorija pradėjo panašėti į natūralesnį kraštovaizdį, o aplink ežerą suformuotos pievos, krūmynai, miško plotai ir pelkėtos vietos. Šie pokyčiai sudarė sąlygas grįžti laukinei gyvūnijai, įskaitant ir stambesnius žinduolius.

    Šiandien ežero plotas siekia apie 865 hektarus, pakrantėje įrengtas smėlio paplūdimys, nutiesti pažintiniai takai. Vietovė tapo traukos centru poilsiui, o vandenyje populiarėja vandens pramogos, pavyzdžiui, plaukiojimas baidarėmis ar kanojomis.

    Vietos bendruomenei tai reikšminga ir ekonomiškai: miestas, anksčiau stipriai priklausęs nuo anglies pramonės, gavo naują turizmo ir paslaugų plėtros kryptį. Toks pavyzdys vis dažniau minimas kalbant apie tai, kaip uždaromos kasyklos gali būti pritaikomos naujiems, mažiau aplinką alinantiems tikslams.

  • Prie Černobylio AE fotospąstai užfiksavo lūšį ir usūrinį šunį: kodėl jų keliai susikerta

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate fotospąstai užfiksavo neįprastą kadrą: tame pačiame miško take pasirodė lūšis ir usūrinis šuo. Tyrėjų teigimu, tokie susitikimai nėra atsitiktiniai, nors gyvūnai priklauso skirtingoms rūšims ir turi nevienodus įpročius.

    Rezervato specialistai aiškina, kad abu šie plėšrūs žinduoliai dažniausiai suaktyvėja prieblandoje ir naktį. Dėl to jų judėjimo laikas neretai sutampa, o miškingose teritorijose jie gali naudotis tais pačiais natūraliais koridoriais.

    Ypač dažnai gyvūnų maršrutai susikerta vietovėse, kur anksčiau buvo intensyvi žmogaus veikla, o dabar dominuoja gamta. Apleisti kaimai, senos gatvės ir keliukai, kadaise skirti žmonėms, šiandien tampa patogiais keliais laukiniams gyvūnams.

    Mokslininkai pabrėžia, kad Černobylio atskirties zonoje būtent tokia infrastruktūra veikia kaip orientyrai ir „greitkeliai“ gyvūnams. Jais jie juda ieškodami vandens, maisto, teritorijų, taip pat keliaudami tarp skirtingų buveinių.

    Pasak tyrėjų, lūšis ir usūrinis šuo gyvena skirtingu ritmu ir medžioja nevienodai, tačiau juos sieja bendra aplinka, kurioje žmogaus poveikis smarkiai sumažėjęs. Tokie fotospąstų įrašai padeda stebėti rūšių paplitimą, aktyvumo laiką ir tai, kaip laukinė fauna prisitaiko prie pasikeitusio kraštovaizdžio.

    Pastaraisiais metais fotospąstai tapo vienu svarbiausių neinvazinių įrankių laukinės gamtos stebėsenai: jie leidžia rinkti duomenis netrikdant gyvūnų ir fiksuoti retai žmonių matomas akimirkas. Rezervatai tokią medžiagą naudoja ne tik viešinimui, bet ir ilgalaikiams tyrimams apie populiacijų būklę bei buveinių kaitą.