CP v2

Blog

  • 2026-ųjų rudenį senjorams – papildomi pinigai: dalis ateis automatiškai, bet kai ką privalu pasitikrinti

    2026-ųjų rudenį senjorams – papildomi pinigai: dalis ateis automatiškai, bet kai ką privalu pasitikrinti

    2026 metų rudenį dalis senjorų gali sulaukti papildomų išmokų prie įprastos pensijos ar išmokos. Svarbiausia iš jų – vadinamoji keturioliktoji pensija, kuri pagal numatomą tvarką būtų išmokama kartu su rugsėjo mėnesio pensija.

    Ši išmoka dažniausiai skiriama automatiškai, be atskiro prašymo, o pervedimą atlieka pensijas administruojančios institucijos. Vis dėlto galutinė suma priklauso nuo žmogaus gaunamos pensijos dydžio ir taikomų ribų.

    Keturioliktoji pensija: kiek realiai gausite?

    Didžiausia keturioliktoji pensija siejama su minimalios pensijos dydžiu. Nuo 2026 metų kovo 1 dienos minimali pensija Lenkijoje nurodoma kaip 1 978,49 zlotų bruto, tai yra apie 460 eurų prieš mokesčius.

    Visa suma priklausytų tiems, kurių pagrindinė pensija neviršija 2 900 zlotų bruto, arba maždaug 670 eurų. Viršijus šią ribą taikomas principas, kai priedas mažinamas tiek, kiek viršyta nustatyta riba.

    Praktikoje svarbu žinoti, kad skaičiuojama bruto suma, o ne tai, kiek žmogus gauna į sąskaitą. Iš keturioliktosios pensijos gali būti išskaičiuojamos įmokos ir, priklausomai nuo situacijos, mokesčiai, todėl galutinis pervedimas skirsis.

    75-erių sulaukusiems – slaugos priedas

    Senjorams, kurie rudenį sukaks 75 metai ir kurie gauna pensiją ar išmoką, verta atkreipti dėmesį į slaugos priedą. Nuo 2026 metų kovo 1 dienos jis nurodomas kaip 366,68 zlotų per mėnesį, tai yra apie 85 eurai.

    Šis priedas paprastai skiriamas automatiškai, be prašymo ir be papildomos medicininės pažymos. Tačiau pirmą kartą gavus didesnį pervedimą verta pasitikrinti, ar priedas tikrai įtrauktas.

    Jei priedo nėra, rekomenduojama kreiptis į pensiją administruojančią instituciją ir išsiaiškinti priežastį. Svarbu neskubėti painioti skirtingų paramos rūšių, nes dalis jų tarpusavyje nesuderinamos ir negali būti mokamos kartu.

    Kada būtinas prašymas ir dokumentai?

    Ne visos papildomos išmokos skiriamos automatiškai. Pavyzdžiui, vadinamajam papildomam priedui už negalėjimą savarankiškai gyventi dažnai reikia pateikti prašymą ir turėti atitinkamą medicininį įvertinimą.

    Nuo 2026 metų kovo 1 dienos nurodoma, kad bendra iš viešųjų lėšų finansuojamų išmokų suma negali viršyti 2 687,67 zlotų bruto, tai yra apie 620 eurų. Didžiausia galima išmoka mažinama, kai pajamos artėja prie šios ribos.

    Esminis niuansas – prašymo pateikimo data, nes išmoka dažnai skiriama ne atgaline tvarka, o nuo mėnesio, kurį pateiktas prašymas. Dėl to delsimas gali reikšti prarastą dalį pinigų.

    Atskira tema – našlių ir našlių pensijos sprendimai, kai leidžiama derinti savo pensiją su dalimi našlių pensijos. Tokiais atvejais paprastai reikia pasirinkti variantą, kuris žmogui finansiškai palankiausias, o tam neretai prireikia konsultacijos.

    Rudenį taip pat verta peržiūrėti savo dokumentus ir paskyras savitarnos sistemoje, pasitikrinti sprendimus dėl indeksavimo ir išmokų istoriją. Specialistai ragina saugotis sukčių žinučių, nes institucijos neprašo banko prisijungimų ar kodų atsitiktinėmis žinutėmis.

  • Šis duonos pasirinkimas gali stabilizuoti cukrų: ką rinktis sergant diabetu?

    Šis duonos pasirinkimas gali stabilizuoti cukrų: ką rinktis sergant diabetu?

    Duona yra vienas dažniausių angliavandenių šaltinių kasdienėje mityboje, todėl po jos suvalgymo gliukozės kiekis kraujyje paprastai kyla. Tačiau skirtinga duonos sudėtis, grūdų apdorojimas ir kepimo technologija lemia, kad vienas kepinys glikemiją didina gerokai greičiau nei kitas.

    Sergant cukriniu diabetu dažniausiai rekomenduojama rinktis pilno grūdo gaminius vietoj kepinių iš rafinuotų miltų. Svarbus ir kiekis: net kokybiška duona, suvalgyta didele porcija, gali suteikti daug angliavandenių ir apsunkinti glikemijos kontrolę.

    Ruginė ant raugo dažnai laimi

    Viena dažniausiai minimų alternatyvų yra ruginė duona, ypač kepta iš viso grūdo arba rupiai maltų ruginių miltų ir fermentuota raugu. Didesnis skaidulų kiekis, tankesnė struktūra ir rūgštesnė fermentacija gali lėtinti krakmolo virškinimą, todėl gliukozė paprastai kyla tolygiau.

    Praktiškai verta žiūrėti ne į pavadinimą, o į sudėtį: geras ženklas, kai pirmoje sudėties vietoje yra ruginiai pilno grūdo ar rupių miltų ingredientai. Trumpa sudėtis dažnai būna privalumas, nes pakanka miltų, vandens, raugo ir druskos.

    Reikėtų nepamiršti, kad užrašai „ruginė“ ar „rupi“ ne visada reiškia tą patį. Kai kurie kepiniai turi tik nedidelę rupių miltų dalį, o pagrindą vis tiek sudaro balti kvietiniai miltai, kurie glikemiją gali kelti greičiau.

    Graham, spelta ir avižos: kada verta?

    Graham bandelė gali būti protingesnė alternatyva įprastai baltai kvietinei bandelei, nes graham miltai paprastai turi daugiau grūdo dalių ir skaidulų. Vis dėlto būtina patikrinti, ar graham miltai nėra tik priedas, o ne pagrindas.

    Su speltos kepiniais situacija panaši: spelta yra kviečių rūšis, todėl balti speltos miltai gali veikti panašiai kaip kiti balti kvietiniai gaminiai. Jei renkatės speltą, naudingesnė kryptis yra pilno grūdo speltos duona, kai didelę dalį sudaro viso grūdo miltai.

    Į racioną gali įsilieti ir avižinė duona ar duona su avižų sėlenomis, nes avižose yra beta gliukanų, tirpiųjų skaidulų, siejamų su lėtesniu angliavandenių pasisavinimu. Tačiau užrašas „avižinė“ pats savaime negarantuoja naudos, jei sudėtyje pirmauja rafinuoti kvietiniai miltai.

    Dažnos klaidos renkantis duoną

    Tamsi spalva ne visada reiškia pilno grūdo sudėtį, nes atspalvį gali suteikti salyklas, karamelė ar melasa. Vietoj vertinimo iš akies patikimiausia skaityti etiketę ir žiūrėti, kokie miltai nurodyti pirmiausia, bei kiek skaidulų yra 100 gramų produkto.

    „Daugiasėklė“ duona taip pat ne visada yra pilno grūdo: sėklos gali būti tik paviršiuje, o viduje vyrauti balti miltai. Sėklos, riešutai ar linų sėmenys didina sotumą, bet tokie kepiniai neretai būna kaloringesni, todėl porcijos kontrolė išlieka svarbi.

    Be glitimo nereiškia mažesnio glikemijos šuolio. Dalis beglitimių kepinių gaminami iš ryžių, kukurūzų ar bulvių krakmolo, turi mažai skaidulų ir gali kelti gliukozę gana greitai, todėl be medicininių indikacijų toks keitimas nebūtinai bus naudingas.

    Mažiausiai palankūs pasirinkimai dažniausiai yra baltos bandelės, batonas, skrudinta duona, raguoliai, pynės ir saldūs mieliniai kepiniai. Juose paprastai mažai skaidulų, o angliavandeniai virškinami greitai, todėl glikemija kyla staigiau.

    Reakciją lemia ne tik duona, bet ir visas sumuštinio turinys. Jei duona valgoma su baltymų šaltiniu ir daržovėmis, pavyzdžiui, kiaušiniu, varške, ankštinių užtepėle ar žuvimi, bendras patiekalo virškinimas paprastai lėtėja, o sotumas trunka ilgiau.

    Porciją verta derinti prie gydymo, fizinio aktyvumo ir savikontrolės matavimų. Patogu sverti riekę, nes jos svoris gali skirtis kelis kartus, o tai tiesiogiai keičia suvartojamų angliavandenių kiekį ir galimą gliukozės atsaką.

  • Švediškas sumuštinių tortas užkariauja stalus: dings per minutes, o gamyba paprasta

    Užkandžių stalas dažnai nuvilia: klasikiniai smeigtukai ar mažos sumuštinukų riekelės greitai apdžiūsta, o jų paruošimas atima daug laiko. Vis daugiau šeimininkių renkasi alternatyvą, kuri atrodo įspūdingai, bet yra praktiška: švedišką sumuštinių tortą, dar vadinamą smörgåstårta.

    Šis sūrus tortas gaminamas sluoksniuojant duoną ir įvairias užtepėles, todėl perpjautas atrodo kaip šventinis kepinys. Skirtingai nei tradiciniai užkandžiai, jis ilgiau išlieka drėgnas, minkštas ir sotus, nes duona per laiką prisigeria kreminio sluoksnio.

    Pagrindinė taisyklė paprasta: nepagailėkite storesnių pastų sluoksnių, kurie suminkština duoną ir sujungia visą konstrukciją. Dažniausiai naudojamos kiaušinių, varškės, kumpio ar žuvies užtepėlės, o skonį lengva keisti žolelėmis, garstyčiomis, krienais ar net šafranu.

    Viršų ir šonus įprasta dengti puria mase iš varškės arba kreminio sūrio, kad tortas atrodytų tvarkingai ir neišsausėtų. Populiarus triukas yra apibarstyti kraštus smulkintais laiškiniais česnakais: jie suteikia ryškų atspalvį, gaivų aromatą ir padeda apsaugoti duoną nuo apdžiūvimo.

    Tokį tortą patogiausia paruošti iš anksto ir palaikyti šaldytuve, kad skoniai susijungtų, o sluoksniai sutvirtėtų. Patiekiant jis pjaustomas storomis riekėmis kaip tradicinis tortas ir valgomas šaltas, todėl tai yra patogus pasirinkimas tiek šeimos šventei, tiek biuro vaišėms.

  • Kada sūdyti sriubą: viena klaida keičia skonį ir tekstūrą, o sultinys gali „nukentėti“

    Druska sriuboje svarbi ne tik skoniui: ji veikia ir produktų tekstūrą, ir tai, kaip į sultinį pereina aromatai. Dėl to laikas, kada sūdote, gali lemti, ar gausite sodrų sultinį, ar gana plokščią, pernelyg aštriai sūrų skonį.

    Verdant mėsos sultinį ar vištienos sriubą dažniausiai patariama neskubėti su druska. Anksti pasūdžius mėsa gali tvirčiau „susirišti“, o sultinys ne visada tampa toks aromatingas, kokio tikitės, ypač jei sultinys dar tik formuojasi.

    Praktikoje patikimiausias sprendimas yra sūdyti pabaigoje, kai skystis jau išviręs ir aišku, koks bus galutinis intensyvumas. Dažnai rekomenduojama druską įberti likus maždaug 15–20 minučių iki virimo pabaigos, kad skonis spėtų susilyginti, bet neatsirastų rizika persūdyti dėl vėlesnio nugaravimo.

    Dar daugiau niuansų atsiranda verdant ankštinius, pavyzdžiui, pupeles, avinžirnius ar lęšius. Druska, ypač jei ankštiniai senesni, gali sulėtinti minkštėjimą, todėl ją saugiau dėti tik tuomet, kai grūdai jau beveik išvirę ir telieka „pabaigti“ tekstūrą bei skonį.

    Reikšmės turi ir rūgštūs ingredientai, tokie kaip pomidorai, actas, citrinų sultys, raugas ar įvairūs rauginti produktai. Rūgštis gali stabdyti daržovių ir ankštinių minkštėjimą, todėl tokius priedus dažniausiai verta dėti į pabaigą, kai pagrindiniai produktai jau pasiekę norimą minkštumą.

    Raugintų agurkų sriuboje ar kopūstienėje atidumas ypač svarbus: patys rauginti produktai įneša daug druskos, todėl papildomai sūdyti verta tik pačioje pabaigoje ir mažais kiekiais. Saugiausia pirmiausia subalansuoti rūgštumą ir tik tuomet, paragavus, spręsti, ar druskos išvis trūksta.

    Vis dėlto yra išimčių, kai druska pradžioje padeda. Verdant šviežių pomidorų, cukinijų ar svogūnų pagrindo trintas daržovių sriubas, daržoves galima lengvai pasūdyti iškart kepinimo ar troškinimo pradžioje, kad jos greičiau suminkštėtų ir išleistų sulčių, taip sukuriant sodresnę bazę.

    Jei norite tikslesnio rezultato, profesionalai dažnai ragauja keliais etapais: šiek tiek druskos pradžioje daržovių bazei, tada korekcija pabaigoje, kai aiškus galutinis tūris. Toks metodas sumažina riziką persūdyti ir leidžia išlaikyti natūralų ingredientų skonį, ypač kai sriuba vėliau dar sutirštės arba bus pertrinama.

  • Vienas šaukštelis į vandenį ir kukurūzai bus kaip restorane: ką daro patyrę virėjai

    Virtos kukurūzų burbuolės skamba paprastai, tačiau būtent smulkmenos dažniausiai lemia, ar grūdai bus saldūs ir sultingi, ar kieti ir guminiai. Dažna virtuvės klaida – druska pačioje pradžioje, nes ji gali „sutraukti“ grūdus ir pailginti minkštėjimą. Kur kas saugesnis būdas – pirmiausia pasirūpinti švelniu saldumu ir riebalų natomis.

    Patikimas triukas – į vandenį dar prieš užverdant įmaišyti cukraus, maždaug po 1 arbatinį šaukštelį vienam litrui. Tai nepadarys kukurūzų desertu, bet padės išryškinti natūralų saldumą, ypač jei burbuolės ne pačios jauniausios. Dar vienas geras priedas – šaukštas sviesto, kuris suteikia švelnumo ir pilnesnį skonį.

    Renkantis burbuoles verta atkreipti dėmesį į grūdų išvaizdą: jie turėtų būti vienodi, lengvai iškilūs, šviesiai geltoni ir neatrodyti išdžiūvę. Šviežumą namuose galima įvertinti paprastai: lengvai paspaudus grūdą nagu, turėtų pasirodyti balkšvas, pieno konsistencijos skystis. Jei grūdai sausi, virimas dažnai nebeišgelbėja tekstūros.

    Prieš verdant kukurūzus reikia nulupti, nuimti plaušelius, nupjauti kietesnį kotelį ir burbuoles nuplauti. Puode vandens turi būti tiek, kad kukurūzai būtų visiškai apsemti ir nesiremtų į puodo dugną susispaudę. Į dar šaltą vandenį įdėkite cukraus, užvirinkite ir tik tada sudėkite burbuoles.

    Jauni kukurūzai dažniausiai išverda per 5–7 minutes, o brandesnėms, vidutinio dydžio burbuolėms gali prireikti apie 8–12 minučių. Svarbu nepervirti, nes ilgai kaitinant krakmolai keičiasi ir grūdai ima kietėti, praranda sultingumą. Jei norisi sūrumo, druską geriausia dėti pabaigoje arba tiesiog pasūdyti jau išvirtas burbuoles.

    Norint dar švelnesnio rezultato, dalį vandens galima pakeisti pienu, o sviestą naudoti ir virimo metu, ir patiekiant. Tokia kombinacija ypač tinka, kai burbuolės nebe pačios jauniausios, tačiau vis dar norisi minkštų, sultingų grūdų. Patiekiant pakanka trupučio druskos, sviesto ir, jei mėgstate, šlakelio citrinos sulčių.

  • Į vandenį įdėkite šaukštelį cukraus: virta kukurūzų burbuolė bus daug skanesnė

    Virti kukurūzų burbuolę paprasta, tačiau skonis labai priklauso nuo kelių smulkių sprendimų. Vienas iš jų – į vandenį dar prieš verdant įberti šaukštelį cukraus litrui vandens, kad išryškėtų natūralus saldumas.

    Geriausiai namuose tinka jauna, vidutinio dydžio saldžioji kukurūzų veislė, kurios grūdai greitai suminkštėja. Renkantis svarbu, kad grūdai nebūtų išdžiūvę: jie turi būti lygūs, šviesiai gelsvi ir lengvai iškilūs.

    Šviežumą galima patikrinti paprastai: švelniai įspauskite grūdą nagu, ir iš jo turėtų pasirodyti pieniškos sultys. Jei grūdas kietas ir sausas, tokiai burbuolei prireiks ilgesnio virimo, o skonis dažniau bus blankesnis.

    Prieš verdant nuimkite lapus, nupjaukite kietesnę kotelio dalį ir pašalinkite plaušus, tuomet burbuolę nuplaukite. Puode užvirkite tiek vandens, kad kukurūzai būtų pilnai apsemti ir galėtų laisvai gulėti.

    Į šaltą vandenį įberkite cukraus, o užvirus sudėkite burbuoles ir įdėkite šaukštą sviesto. Jaunai kukurūzai dažniausiai pakanka 5–7 minučių, labiau subrendusiai vidutinio dydžio burbuolei – apie 8–12 minučių, o per ilgai verdant grūdai gali tapti kieti ir guminiai.

    Druską geriausia berti ne į puodą, o jau patiekus, kad grūdai lengviau suminkštėtų ir išliktų sultingi. Jei norisi druskos skonio nuo pat pradžių, saugesnis kompromisas yra pagardinti likus 2–3 minutėms iki virimo pabaigos.

    Norint dar švelnesnės tekstūros, dalį vandens galima pakeisti pienu, tuomet kukurūzai dažnai suminkštėja greičiau. Papildomai galima apšlakstyti tirpintu sviestu jau išvirus, kad skonis būtų sodresnis.

  • Podhalėje taip gamina bulvinius virtinukus: greitas būdas sunaudoti likučius ir sutaupyti

    Podhalėje bulvės nuo seno yra vienas svarbiausių kasdienės virtuvės produktų, todėl čia atsirado daug taupių patiekalų, leidžiančių sunaudoti vakarykščius virtų bulvių likučius. Vienas tokių receptų – zakopiškos bulvinės „kluski“, savo forma primenančios lietuviškus bulvinius virtinukus ar koldūniukus, tačiau išsiskiriančios ryškiu skoniu.

    Esminis skirtumas – brynza, minkštas avies pieno sūris, kuris suteikia lengvai sūrų, šiek tiek rūgštoką poskonį ir švelnią tekstūrą. Sūris paprastai sutrupinamas rankomis ir įminkomas į atvėsusias virtas bulves, kol masė tampa vientisa, elastinga ir lengvai formuojama.

    Šis patiekalas dažnai lyginamas su slovakiškomis haluškomis, nes abiem atvejais pagrindas yra bulvės, sūris ir kvapnus užpilas. Vis dėlto skiriasi forma: haluškos dažniausiai būna smulkios ir netaisyklingos, o zakopiškos „kluski“ suformuojamos didesniais, pailgais gabalėliais.

    Kad tešla būtų puri ir lengvai apdorojama, bulves patariama sugrūsti dar šiltas, kol jos minkštesnės ir geriau skyla. Jei bulvės jau per naktį pastovėjo šaldytuve, masė tampa standesnė, todėl formavimas užtrunka ilgiau, o virtinukai gali išeiti kietesni.

    Tradiciškai tokie bulviniai gaminiai patiekiami su keptų lašinukų ir svogūnų užpilu, kuris suteikia sotumo ir ryškaus aromato. Tai paprastas, greitas ir nebrangus sprendimas, ypač kai norisi sumažinti maisto švaistymą ir iš likučių pagaminti pilnavertį pietų patiekalą.

  • Šie burokėliai žiemai be acto užkariauja virtuvę: sodrus skonis ir ryški spalva

    Burokėliai žiemai nebūtinai turi būti konservuojami actu. Vis dažniau pasirenkami švelnesni receptai, kuriuose pabrėžiamas natūralus daržovių skonis, o rūgštumas suteikiamas citrinų sultimis ir druska.

    Norint išgauti ryškiai purpurinę spalvą ir intensyvesnį aromatą, burokėlius verta virti su odele arba kepti neluptus. Atvėsintus burokėlius nulupkite ir sutarkuokite, o tuomet lengvai pasūdykite ir pagardinkite citrinų sultimis.

    Citrinų sultys šiame recepte svarbios ne tik dėl skonio. Jos padeda išlaikyti sodresnę spalvą, nes rūgštesnė terpė stabilizuoja burokėliuose esančius pigmentus, todėl masė mažiau patamsėja ir ilgiau atrodo šviežia.

    Paruoštus burokėlius sudėkite į švarius, sausai nušluostytus stiklainius ir sandariai užsukite. Kad atsargos būtų saugios laikyti ilgiau, būtina pasterizacija, kuri sumažina gedimo riziką ir padeda išlaikyti kokybę.

    Pasterizuoti galima puode su karštu vandeniu arba orkaitėje, įkaitintoje iki maždaug 100–120 laipsnių. Jei stiklainiai jau atvėsę, juos geriau dėti į šaltą orkaitę ir šildyti palaipsniui, kad stiklas nesutrūktų nuo temperatūros šoko.

    Patogiau rinktis mažesnius stiklainius, kad atidarius turinys būtų greitai suvartojamas. Laikykite vėsioje sandėliuko vietoje arba šaldytuve, o burokėlius pagardinkite jau prieš patiekdami, priklausomai nuo to, ar juos tieksite kaip garnyrą, ar naudosite salotoms.

  • Šliwkiniai powidlai be cukraus ir be vargo: orkaitės triukas, kuris gelbsti ruošiant žiemai

    Ilgai maišomi, ant viryklės verdami slyvų powidlai kadaise atimdavo visą dieną, o klaida kainuodavo prisvilusį puodą ir sugadintą skonį. Šiandien vis daugiau žmonių renkasi paprastesnį būdą: lėtą slyvų tirštinimą orkaitėje, kai didžiąją darbo dalį atlieka karštis ir laikas.

    Šis metodas ypač patogus tiems, kurie nori natūralesnių atsargų žiemai ir vengia pridėtinio cukraus. Slyvose natūraliai yra cukrų ir pektinų, todėl ilgai kaitinant jos sutirštėja iki tirštos, karamelinės konsistencijos, o skonis tampa sodrus ir gilus.

    Geriausiai tinka vengrinės slyvos: jos paprastai būna mažiau vandeningos, turi daugiau pektinų ir lengvai atsiskiria nuo kauliuko. Labai sultingos ar ypač saldžios veislės dažniau tinka uogienėms ar kompotams, nes jas tenka ilgiau garinti, o skonis gali tapti pernelyg saldus.

    Kaip veikia orkaitės metodas?

    Vietoje puodo naudojamas gilesnis kepimo indas ar skarda, kad masė garuotų tolygiai ir neprisviltų. Orkaitėje slyvos lėtai praranda drėgmę, ima irti, o spalva iš tamsiai violetinės pamažu virsta giliai ruda.

    Praktikoje slyvos be kauliukų suberiamos į indą ir kepamos apie 160 laipsnių temperatūroje kelias valandas. Retkarčiais masę verta pamaišyti mediniu šaukštu, kad tirštėjimas vyktų vienodai ir kraštai neperdžiūtų.

    Dažniausiai pakanka 6–7 valandų, kol masė tampa tiršta ir lipni, primenanti plastiliną, o kvapas įgauna karamelės natų. Jei powidlai atrodo per skysti, juos galima kepti dar maždaug valandą, o jei per tiršti, atsargiai atskiesti keliais šaukštais vandens.

    Kaip suprasti, kad powidlai jau paruošti?

    Paprastas būdas yra lėkštutės testas: šaukštelį masės uždėkite ant atvėsintos lėkštutės ir palaukite apie pusę minutės. Perbraukus pirštu per vidurį, paruoštoje masėje lieka aiški, neužbėganti žymė.

    Kitas ženklas matomas ant šaukšto: geri powidlai krenta stora juosta, o ne bėga kaip skystas kompotas. Jei palikus dubenį kelioms minutėms paviršiuje susidaro lengvai blizganti plėvelė, dažniausiai tai rodo, kad masė pakankamai sutirštėjo.

    Pasterizacija: ypač svarbi be cukraus

    Powidlai be pridėtinio cukraus gali būti jautresni gedimui, todėl sterilumas ir pasterizacija tampa esminiai. Karštą masę reikia sudėti į švarius, iškaitintus stiklainius, nuvalyti kraštus ir nedelsiant sandariai užsukti.

    Tuomet stiklainiai statomi į puodą su ant dugno patiesta šluoste, užpilami vandeniu maždaug iki dviejų trečdalių aukščio ir kaitinami apie 15 minučių nuo užvirimo momento. Išėmus stiklainius, juos galima apversti dangteliu žemyn ir palikti atvėsti, o laikant vėsiai ir tamsiai atsargos paprastai išsilaiko iki metų.

  • JK ministrų telefonai rasti internete po premjero susirašinėjimo apgaulės: auga saugumo rizika

    JK ministrų telefonai rasti internete po premjero susirašinėjimo apgaulės: auga saugumo rizika

    Jungtinėje Karalystėje kilęs skandalas dėl viešai internete aptiktų kelių ministrų asmeninių mobiliųjų telefonų numerių dar labiau išryškino, kiek pažeidžiami gali būti aukščiausio lygio politikų ryšiai. Žiniasklaidai patikrinus dalį Vyriausybės narių kontaktų, paaiškėjo, kad bent trijų ministrų numeriai buvo randami viešuose šaltiniuose šalia jų vardų ir pavardžių.

    Ši istorija iškilo netrukus po to, kai paaiškėjo, jog ministras pirmininkas Andy Burnhamas įsivėlė į susirašinėjimą su apgaviku. Pastarasis esą apsimetė aukšto rango JAV pareigūne Susie Wiles ir kurį laiką palaikė pokalbį, kol premjeras suabejojo kontakto autentiškumu ir bendravimą nutraukė.

    Kaip sureaguota į nutekėjimą

    Ministrai, kurių numeriai buvo aptikti, viešai situacijos iš esmės nekomentavo. Tačiau po publikacijų dalis informacijos jau buvo pašalinta, o pareigūnai ėmėsi veiksmų, kad būtų ištrinti ir likę kontaktai, kuriuos dar buvo galima rasti internete.

    Vyriausybės atstovas pabrėžė, kad valstybė turi procedūras, skirtas jautrios informacijos apsaugai. Vis dėlto praktikoje riziką didina tai, kad politikai, ypač atsakingi už nacionalinį saugumą, neretai naudoja ir asmeninius įrenginius, o jų numeriai per daugelį metų gali atsidurti viešuose registruose, senose publikacijose ar nutekintuose duomenų rinkiniuose.

    Kodėl tai pavojinga dabar

    Kibernetinio saugumo ekspertai atkreipia dėmesį, kad vien numerio paviešinimas nebūtinai reiškia tiesioginį įsilaužimą, tačiau atveria kelią socialinei inžinerijai. Turėdami tikslų numerį, nusikaltėliai gali bandyti imituoti skambučius, siųsti apgaulingas žinutes, perimti paskyras per SIM keitimo schemas ar išgauti konfidencialią informaciją, apsimesdami kolegomis ir partneriais.

    Royal United Services Institute tyrėja Prerana Joshi įspėjo, kad aukščiausio lygio politikų numeriai viešoje erdvėje suteikia papildomų galimybių priešiškiems veikėjams, ypač kai tarptautinėje aplinkoje fiksuojamas padidėjęs grėsmių lygis. Jos teigimu, tokie numeriai gali būti klastojami, o tai palengvina tikslines atakas prieš kitus pareigūnus ir institucijas.

    Kas keičiasi, kai įsijungia DI

    Pastaraisiais metais sukčiavimo schemos tapo įtikinamesnės dėl sparčiai plintančių DI įrankių. Jais galima generuoti įtikinamus tekstus, imituoti rašymo stilių ar net klonuoti balsą, todėl net patyrusiems adresatams tampa sunkiau greitai atskirti, ar skambutis ar žinutė yra tikra.

    Buvęs gynybos sekretorius Benas Wallaceas, pats anksčiau tapęs apsimetėlių taikiniu, pabrėžė, kad tokie atvejai rodo nuolatinį oponentų bandymą ieškoti silpnų vietų oficialioje komunikacijoje. Jo vertinimu, technologijoms tobulėjant, panašios situacijos kartosis vis dažniau.

    Diskusiją kursto ir politinis aspektas: kiek premjeras turėtų išlikti lengvai pasiekiamas, o kiek ryšius privalo filtruoti saugumo komanda. Dalies buvusių pareigūnų teigimu, paprasčiausia taisyklė tokiose situacijose yra įprotis visus netikėtus kontaktus patikrinti per oficialius kanalus, kol pokalbis neperaugo į informaciją, kuri gali tapti jautri ar net kompromituojanti.

    Kol kas neaišku, ar ministras pirmininkas keis savo telefono numerį, tačiau atvejis jau tapo signalu, kad net ir formaliai nedidelės detalės, tokios kaip internete likęs kontaktas, gali virsti realia nacionalinio saugumo rizika.

    „Jeigu kyla bent menkiausia abejonė, žinutės siuntėją reikia patikrinti oficialiais kanalais, o ne tęsti pokalbį iš įpročio“, – sakė vienas su situacija susipažinęs buvęs nacionalinio saugumo patarėjas.