CP v2

Blog

  • PRL laikų kepenėlės grįžta į virtuvę: vienas priedas pakeičia skonį taip, kad giria net močiutė

    Kepenėlės daugeliui siejasi su PRL laikų virtuve, tačiau šis produktas vėl atranda savo vietą šiuolaikiniuose meniu. Paukštienos kepenėlės vertinamos dėl ryškaus skonio ir didelės maistinės vertės, o tinkamai paruoštos jos gali būti minkštos ir sultingos.

    Vienas paprastas sprendimas, kuris dažnai pakeičia patiekalo rezultatą, yra kepenėles trumpai apkepinti, o daržoves dėti tik vėliau. Taip mėsa spėja apskrusti, o ne iškart troškintis daržovių sultyse, todėl išvengiama sauso, guminio kąsnio.

    Kodėl dera cukinija?

    Cukinija kepenėlėms suteikia lengvumo ir švelnumo, bet neištirpsta į košę, jei kepama trumpai. Kaitinant ji suminkštėja, išlieka stangri ir sugeria padažo skonį, todėl patiekalas tampa subalansuotas ir ne toks sunkus kaip klasikinė versija.

    Prie cukinijos ypač tinka svogūnas, nes jis suteikia saldumo ir padeda sujungti skonius. Kartu kepti svogūnai ir cukinija sukuria natūralų pagrindą lengvam padažui, kuris apgaubia kepenėlių gabalėlius.

    Pagrindinis akcentas – sojų padažas

    Jei įprastai kepenėlės gardinamos druska ir pipirais, šioje versijoje skonio centrą perima sojų padažas. Jis suteikia sūrumo ir umamio, todėl papildomos druskos dažnai nebereikia, o patiekalas įgauna ryškesnį, modernesnį profilį.

    „Svarbiausia kepenėlių neperkepti ir sojų padažą pilti saikingai, nes jis greitai užgožia kitus skonius“, – sako virtuvės praktikai, primenantys, kad geriausias rezultatas pasiekiamas trumpu kepimu ir kelių minučių troškinimu pabaigoje.

    Kaip paruošti kepenėles su cukinija

    Pirmiausia kepenėles nuplaukite, pašalinkite plėveles bei gysleles ir supjaustykite mažesniais gabalėliais. Keptuvėje įkaitinkite sviestą su alyvuogių aliejumi ir kepenėles apkepkite trumpai iš abiejų pusių, kad lengvai apskrustų.

    Tada sudėkite pjaustytą svogūną ir leiskite jam kelias minutes suminkštėti, o galiausiai įdėkite griežinėliais pjaustytą cukiniją. Pagardinkite pipirais ir sojų padažu, įpilkite kelis šaukštus vandens ir trumpai patroškinkite, kol daržovės suminkštės, o kepenėlės viduje bus ką tik iškepusios.

    Patiekalą verta valgyti iškart po gaminimo, nes atvėsus kepenėlės greičiau kietėja. Tinka su bulvėmis, tyre, kruopomis arba šviežia duona, o lengvas padažas tampa tuo elementu, kuris sujungia viską į vieną jaukų, namų skonį.

  • Gydytojas įspėja: 2 dienų avižų detoksas žada mažesnį cholesterolį, bet tinka ne visiems

    Socialiniuose tinkluose plinta patarimai apie vadinamąjį dviejų dienų avižų detoksą, kai trumpą laiką valgoma beveik vien avižinė košė. Idėja paprasta: daugiau tirpių skaidulų, lengvesnė virškinamojo trakto savijauta ir geresni kraujo lipidų rodikliai.

    Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad žodis detoksas dažnai vartojamas netiksliai. Organizmo detoksikacija pirmiausia vyksta per kepenis ir inkstus, o trumpalaikės griežtos dietos dažniausiai reiškia ne stebuklingą valymą, o staigų raciono pakeitimą.

    Avižos ir cholesterolis: kas pagrįsta?

    Avižose gausu beta gliukanų – tirpių skaidulų, kurios gali padėti mažinti MTL, vadinamąjį blogąjį, cholesterolį. Europos maisto saugos institucijos vertinimu, teigiamas poveikis siejamas su maždaug 3 gramais avižų beta gliukanų per dieną, kaip subalansuotos mitybos dalimi.

    Mechanizmas aiškinamas paprastai: tirpios skaidulos žarnyne sudaro klampų gelį, mažina cholesterolio įsisavinimą ir skatina tulžies rūgščių pasišalinimą. Dėl to organizmas dalį cholesterolio naudoja naujoms tulžies rūgštims sintetinti, o kraujo rodikliai ilgainiui gali gerėti.

    Trumpas, dviejų dienų raciono pakeitimas kai kuriems žmonėms gali atnešti subjektyvų palengvėjimą, ypač jei iki tol mityboje trūko skaidulų. Tačiau ilgalaikiam poveikiui cholesterolio rodikliams dažniausiai reikia nuoseklaus įpročių keitimo, o ne trumpų eksperimentų.

    Kodėl žarnynas gali jaustis geriau?

    Avižos suteikia skaidulų, kurios didina sotumą ir gali padėti sureguliuoti tuštinimąsi. Skaidulos taip pat tampa maistu žarnyno mikrobiotai, o fermentacijos metu susidarančios trumpųjų grandinių riebalų rūgštys siejamos su geresne žarnyno barjero funkcija.

    Kita vertus, staigus skaidulų kiekio šuolis kai kuriems sukelia pilvo pūtimą ar diskomfortą. Tai ypač tikėtina, jei per trumpą laiką skaidulų kiekis padidinamas kelis kartus ir nepakanka skysčių.

    Kas turėtų būti atsargūs?

    Griežtas dviejų dienų meniu, kai valgoma beveik vien avižinė košė, nėra visavertė mityba: trūksta baltymų įvairovės, dalies riebalų, gali stigti kai kurių mikroelementų. Sergantiems cukriniu diabetu, turintiems virškinamojo trakto ligų, taip pat nėščiosioms ar žindymo laikotarpiu prieš tokius bandymus verta pasitarti su gydytoju.

    Jei tikslas yra mažinti cholesterolį, patikimiausia strategija paprastai siejama su Viduržemio jūros tipo mityba, daugiau ankštinių, daržovių, pilno grūdo produktų, riešutų, žuvies, mažiau sočiųjų riebalų ir pakankamu fiziniu aktyvumu. Avižos gali būti šios schemos dalis, tačiau stebuklingu sprendimu vienos netaps.

    „Avižos gali padėti cholesterolio rodikliams, bet trumpi detoksai dažniau sukuria iliuziją, o ne tvarų rezultatą“, – sako mitybos konsultantai, ragindami rinktis ilgalaikius įpročius.

  • Obiecuoja detoksą, bet yra niuansų: obuolių gėrimas žarnynui ir kepenims – ką sako mokslas

    Internete vis dar populiarėja patarimai, kaip „išvalyti“ žarnyną ir „detoksikuoti“ kepenis namų gėrimais. Dažniausiai minimas derinys paprastas: obuolys, citrina ir imbieras. Tačiau mokslo požiūriu toks kokteilis nėra priemonė, galinti pašalinti tariamus „šlakus“ ar „toksinus“.

    Vis dėlto toks gėrimas gali turėti realios naudos kaip papildomas skysčių ir kai kurių maistinių medžiagų šaltinis. Obuolys suteikia skaidulų, citrina prideda rūgštumo ir šiek tiek vitamino C, o imbieras kai kuriems žmonėms padeda mažinti pykinimą ir gerina virškinimo komfortą. Svarbu atskirti, kur baigiasi sveiki įpročiai ir prasideda nepagrįsti pažadai.

    Visas obuolys geriau nei sultys

    Didžiausią vertę žarnynui dažniausiai suteikia gėrimas, ruošiamas iš viso sutrinto obuolio, o ne vien iš skaidrių sulčių. Obuolyje su žievele yra skaidulų, įskaitant pektinus, kurie padeda didinti išmatų tūrį ir palaikyti reguliarų tuštinimąsi. Kad skaidulos veiktų tinkamai, joms būtinas pakankamas skysčių kiekis.

    Obuolių sultyse skaidulų gerokai mažiau, tačiau natūralaus cukraus paprastai lieka daug. Kai kuriems žmonėms jose esanti fruktozė ir sorbitolis gali paspartinti tuštinimąsi, bet didesnės porcijos neretai sukelia pilvo pūtimą, gurguliavimą ar viduriavimą. Todėl jautresniems verta rinktis mažesnes porcijas ir stebėti savijautą.

    Citrina ir imbieras: ką iš tiesų gali

    Citrina gėrimui suteikia ryškesnį skonį ir nedidelį kiekį vitamino C, tačiau ji nekeičia organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyros. Kraujo pH griežtai reguliuoja plaučiai ir inkstai, todėl vien maisto produktai šios sistemos „neperjungia“. Dėl to teiginiai apie „organizmo šarminimą“ paprastai klaidina.

    Imbieras siejamas su pykinimo mažinimu ir virškinimo komfortu, tačiau tai nereiškia, kad viena porcija pastebimai „įjungia“ riebalų deginimą ar reikšmingai pagreitina medžiagų apykaitą. Jei tikslas yra svorio kontrolė, ją lemia ilgalaikis energijos balansas, mitybos kokybė, miegas ir fizinis aktyvumas, o ne pavienis gėrimas.

    Kepenims padeda ne detoksas, o rutina

    Kepenys pačios atlieka organizmo „filtravimo“ funkcijas, todėl trumpalaikės sulčių ar kokteilių „detokso“ programos neturi įtikinamų įrodymų, kad jos „išvalo“ kepenis ar gydo jų ligas. Daug svarbiau yra nuoseklūs įpročiai: alkoholio ribojimas, mažiau itin perdirbto maisto, reguliarus judėjimas ir kūno masės kontrolė. Taip pat reikšminga stebėti gliukozės ir cholesterolio rodiklius, jei yra rizikos veiksnių.

    Tokį obuolių gėrimą galima gerti prie pusryčių ar tarp valgymų, tačiau nėra būtinybės vartoti nevalgius ar kelis kartus per dieną. Ypač nerekomenduojama juo pakeisti įprastų patiekalų, nes „sulčių dienos“ dažnai nesuteikia sotumo, gali sukelti silpnumą, galvos skausmą, virškinimo sutrikimus ir gliukozės svyravimus.

    Atsargumo labiausiai reikia žmonėms, turintiems cukrinį diabetą ar angliavandenių apykaitos sutrikimų, taip pat sergantiems dirgliosios žarnos sindromu, kamuojamiems refliukso ar padidėjusio skrandžio jautrumo. Jei vargina užsitęsusios diarėjos, stiprūs pilvo skausmai, yra kepenų ar inkstų ligų arba vartojami kraują skystinantys vaistai, dėl mitybos pokyčių saugiausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • „Meta“ išmanieji akiniai Vokietijoje atsidūrė teisėsaugos akiratyje: skundas dėl privatumo pažeidimų

    „Meta“ išmanieji akiniai Vokietijoje atsidūrė teisėsaugos akiratyje: skundas dėl privatumo pažeidimų

    Berlyne įsikūrusi nevyriausybinė organizacija HateAid pateikė baudžiamąjį skundą dėl „Meta“ išmaniųjų akinių prekybos Vokietijoje. Organizacija teigia, kad šie įrenginiai sudaro prielaidas nepastebimai filmuoti žmones ir taip pažeidžia griežtas šalies privatumo taisykles.

    Pastaraisiais mėnesiais išmaniųjų akinių tema Europoje aštrėja, nes daugėja pranešimų apie filmavimą be sutikimo viešose erdvėse. Kritikai pabrėžia, kad nedidelė kamera veido lygyje pakeičia situaciją iš esmės, nes aplinkiniai ne visada supranta, kada yra įrašinėjami.

    HateAid argumentuoja, kad vien galimybė filmuoti nepastebimai gali būti vertinama kaip teisinė rizika, o prekyba tokiu produktu turėtų būti ribojama, kol bus įtvirtinti aiškesni saugikliai. Skunde minimi ir akinių partneriai bei prekybininkai, kurie, anot organizacijos, prisideda prie įrenginių platinimo.

    „Meta“ atstovas Matthew Pollard teigė, kad išmanieji akiniai dar 2022 metais buvo suderinti su Vokietijos reguliuotoju BNetzA. Bendrovė pabrėžia, kad įrenginiai nuo pradžių kurti su privatumo apsaugomis, tarp jų ir įrašymą rodantis indikatorius bei techniniai sprendimai, skirti apsunkinti jo išjungimą.

    Vis dėlto kritikai tvirtina, kad vien indikatorius ne visada išsprendžia problemą, nes realiomis sąlygomis jis gali būti nepastebimas, o situacijos dinamiškos. HateAid siūlo, kad tokie akiniai būtų lengvai atpažįstami iš tolo, o filmavimui jautriose vietose galiotų aiškūs apribojimai, panašūs į taikomus automobilio vaizdo registratoriams ar kūno kameroms.

    Diskusiją stiprina ir tai, kad Europos privatumo priežiūros institucijos yra užsakiusios ataskaitą apie išmaniuosius akinius, kuri turėtų būti baigta šią vasarą. Jos išvados gali tapti svarbiu pagrindu tam, kaip Europoje bus reguliuojami dėvimi įrašymo įrenginiai ir kokių papildomų reikalavimų sulauks gamintojai.

  • Sicilijoje iškasta auksinė Sirakūzų moneta prabilo apie kruviną Kartaginos puolimą

    Sicilijoje iškasta auksinė Sirakūzų moneta prabilo apie kruviną Kartaginos puolimą

    Sicilijoje archeologai aptiko retą V amžiaus prieš mūsų erą auksinę Sirakūzų monetą, kuri siejama su Kartaginos karine ekspansija saloje. Radinys iškeltas vykdant gelbėjamuosius kasinėjimus nekropolyje netoli senovinio Akrago, šiandien žinomo kaip Agrigentas.

    Nors moneta nedidelė, jos vertė mokslui itin didelė, nes ji datuojama laikotarpiu, kai graikų miestai Sicilijoje kovojo dėl išlikimo. Tokie radiniai padeda tiksliau susieti archeologinį kontekstą su konkrečiais istoriniais įvykiais ir karo ekonomika.

    Ant monetos averso vaizduojama į kairę pasukta Heraklio galva su Nemejo liūto kailiu, o reverse matyti kvadratinė įduba, mažas moters galvos atvaizdas ir įrašas Syra. Ši žyma numizmatams yra svarbus identifikatorius, rodantis Sirakūzus kaip emisijos vietą.

    Specialistų teigimu, moneta priklauso retai Sirakūzų auksinių emisijų serijai, kaldintai karo metu, kai reikėjo finansuoti gynybą ir sąjungininkų veiksmus. Auksas tokiuose konfliktuose tapdavo ne tik turto, bet ir politinės galios bei mobilizacijos įrankiu, leidusiu greitai apmokėti samdinius ir aprūpinimą.

    Pats nekropolis Maddalusa laikomas viena svarbiausių senovinio Akrago kapinių zonų, tirtų dar nuo XIX amžiaus. Tyrimai rodo, kad laidojimo teritorija driekiasi kelis kilometrus pakrante, o joje aptikta įvairių epochų ir tipų kapų: nuo akmeninių laidojimų ir sarkofagų iki palaidojimų, dengtų čerpėmis, kremacijos pėdsakų bei vaikų kapų keraminiuose induose.

    Monetos datavimas siejamas su paskutiniais V amžiaus prieš mūsų erą dešimtmečiais, kai Akragas artėjo prie žlugimo. 406 metais prieš mūsų erą, po ilgos apgulties, miestą užėmė ir nusiaubė Kartagina, o tai tapo lūžio tašku graikų Sicilijos istorijoje.

    Ši aplinkybė radiniui suteikia platesnę prasmę: moneta laikoma materialiu įrodymu, kad regione tvyrojo karo įtampa, o vietos bendruomenės gyveno nuolatinės grėsmės sąlygomis. Monetos buvimas kape gali suteikti papildomų užuominų apie to meto laidojimo papročius, statuso ženklus ir tai, kaip žmonės vertino turtą krizės laikotarpiu.

    Geras išlikimas leidžia detaliai tirti ikonografiją ir įrašus, o tolimesni tyrimai gali patikslinti tiek pačio palaidojimo, tiek viso nekropolio chronologiją. Tuo pačiu tai primena, kad Sicilija išlieka viena turtingiausių Viduržemio regiono archeologinių erdvių, kur skirtingų kultūrų susidūrimai paliko itin tankų materialų pėdsaką.

  • Ben Bulben stebina idealia simetrija: atskleista, kaip ledynai ir jūra suformavo šią Airijos kalną

    Ben Bulben stebina idealia simetrija: atskleista, kaip ledynai ir jūra suformavo šią Airijos kalną

    Ben Bulben kalnas šiaurės vakarų Airijoje laikomas vienu išskirtiniausių regiono kraštovaizdžio objektų: jo stačios, beveik vertikalios uolos ir plokštesnė viršūnė iš tolo atrodo tarsi sąmoningai suprojektuotos. Tačiau geologai pabrėžia, kad šį neįprastą siluetą nulėmė ne vienas įvykis, o ilga procesų grandinė, trukusi šimtus milijonų metų.

    Ben Bulben priklauso Dartry Mountains kalnagūbriui, o jo forma tiesiogiai susijusi su skirtingų uolienų sluoksnių sandara ir jų atsparumu irimui. Kai vieni sluoksniai lengviau skyla ir ardomi, kiti išlieka tvirti, todėl reljefe susiformuoja aštrūs lūžiai, terasos ir stačios sienos.

    Didelė šios istorijos dalis prasidėjo karbone, maždaug prieš 330–345 milijonus metų, kai šiandieninio kalno vietoje plytėjo seklūs jūriniai baseinai. Jų dugne ilgainiui krito ir kaupėsi nuosėdos, kurios virto kalkakmeniu ir skalūnais, o uolienose išliko fosilijų, leidžiančių atkurti senovinės ekosistemos vaizdą.

    Tyrimai rodo, kad viršutinėje dalyje esantys storesni kalkakmenio sluoksniai yra gerokai atsparesni ardymui nei žemiau esantys skalūnai. Šis kontrastas tapo esminiu veiksniu: minkštesnės uolienos greičiau nyko, o tvirtesnės ilgiau išlaikė „stogą“, todėl šlaituose atsirado būdingos stačios briaunos.

    Vanduo, vėjas ir temperatūrų kaita milijonus metų pamažu „nušlifavo“ masyvą, bet ryškiausią paskutinį potėpį paliko ledynmečiai. Kai ledynai slinko per Airiją, jie išnaudojo natūralius plyšius, arė paviršių ir dar labiau paryškino ribą tarp tvirtų ir lengviau byrančių uolienų.

    Ledynai kalno nesukūrė nuo nulio, tačiau suteikė dabartinį, lengvai atpažįstamą pavidalą: stačius šlaitus ir gana plačią, santykinai lygesnę viršūnės zoną. Tokiuose masyvuose reljefo „architektūrą“ dažnai lemia tai, kas yra viršuje ir kas apačioje, nes skirtingos uolienos skyla ir trupa nevienodu greičiu.

    Dėl to Ben Bulben vertinamas ne tik kaip turistų traukos vieta, bet ir kaip natūralus geologinis „archyvas“, kuriame sluoksniai pasakoja apie senovinę jūrą, nuosėdų kaupimąsi ir vėlesnius apledėjimų laikotarpius. Geologams tokie šlaitai yra svarbūs, nes aiškiai matomos uolienų juostos leidžia tiksliau atsekti, kaip kito aplinka ir kokie procesai formavo visą regioną.

    Šiandien Ben Bulben yra priminimas, kad įspūdingos formos gamtoje dažnai gimsta iš paprastos taisyklės: kai skirtingo kietumo uolienos ilgai veikiamos erozijos, kraštovaizdis tampa tarsi trimatis laiko žemėlapis. Kartais tam nereikia nei gilių gręžinių, nei laboratorijų, nes istorija perskaitoma plika akimi, žiūrint į kalno šlaitą.

  • Netikėtas atradimas Turkijoje: iš palydovų nuotraukų išniro milžiniška Urartu tvirtovė

    Netikėtas atradimas Turkijoje: iš palydovų nuotraukų išniro milžiniška Urartu tvirtovė

    Rytų Turkijoje, Mušo provincijoje, netoli Mescidli kaimo, archeologai identifikavo milžinišką Urartu laikų įtvirtinimų kompleksą, kurio mastas prilyginamas maždaug 17 futbolo aikščių plotui. Pirmuosius pėdsakus pastebėti padėjo palydoviniai vaizdai, kuriuose išsiskyrė neįprastos, žmogaus suformuotos linijos.

    Archeologas Melikas Mirbėjus Ömeroğlu, analizuodamas nuotraukas, įžvelgė kraštovaizdyje anomalijas ir nusprendė patikrinti jas vietoje. Apžiūra patvirtino, kad tai ne natūralios uolienų formos, o didelio gynybinio statinio liekanos.

    Preliminariais vertinimais, tvirtovę juosė maždaug 1,4 kilometro ilgio gynybinė siena. Išlikę sienų fragmentai vietomis siekia apie 2 metrus iš vidinės pusės ir iki 4 metrų iš išorinės pusės, todėl aiškiai matyti, kad tai buvo rimtas fortifikacinis objektas.

    Komplekso architektūra išsiskiria akmens mūro technika: sienos sumūrytos iš masyvių, netaisyklingų akmenų blokų, būdingų ciklopiniam ir poligoniniam mūrui. Tokie sprendimai siejami su ankstyvuoju Urartu laikotarpiu ir randami kituose regiono įtvirtinimuose prie Vano ežero.

    Archeologai taip pat fiksavo ir kitų statinių pėdsakus, leidžiančius manyti, kad čia buvo ne vien sargybinė tvirtovė, o platesnis įtvirtintas kompleksas. Pietinėje dalyje aptikta apvali, smulkesniais akmenimis išklota įduba, kuri galėjo būti susijusi su vandens kaupimu ar tiekimu.

    Tvirtovės vieta laikoma strategiškai reikšminga: ji yra teritorijoje, siejamoje su Urartu plėtra į vakarus ir netoli senųjų kelių tinklo, todėl gali padėti tiksliau suprasti šios valstybės gynybos ir administravimo logiką. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad radinys potencialiai svarbus ir diskusijoms apie Arzaškuno vietą, kuri minima kaip viena ankstyvųjų Urartu sostinių.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad šiuo etapu daryti galutinių išvadų dar negalima. Tikslesnei datacijai ir funkcijai nustatyti reikės detalesnių žvalgymų, kasinėjimų bei radinių analizės.

    Žinoma tai, kad tai didžiausias iki šiol Mušo provincijoje identifikuotas tokio tipo Urartu laikų objektas. Archeologai jau inicijavo procedūras, kad vietovė būtų oficialiai įregistruota ir įtraukta į saugomų paveldo objektų sąrašus.

  • Didelis lūžis fronte: „Shahed“ dronai su naujomis trukdymo sistemomis tampa dar pavojingesni

    Didelis lūžis fronte: „Shahed“ dronai su naujomis trukdymo sistemomis tampa dar pavojingesni

    Ukrainos radiotechnikos ir bepiločių ekspertas Serhijus Beskrestnovas, žinomas kaip Flash, įspėja apie ryškėjančią tendenciją fronte: Rusijos toliašaudžiai kamikadzės tipo „Shahed“ vis dažniau komplektuojami elektroninės kovos priemonėmis.

    Pasak jo, pranešimų iš Ukrainos karių daugėja, o tai leidžia įtarti, kad anksčiau pavieniai sprendimai pamažu virsta beveik norma. Kartu minimi ir „Gerbera“ tipo masalai, skirti klaidinti oro gynybą ir apsunkinti perėmimą.

    Kaip veikia trukdymas

    Ekspertas aiškina, kad elektroninės kovos moduliai „Shahed“ dronuose siekia užgožti vaizdo perdavimo ryšį tarp Ukrainos perėmėjo drono ir antžeminio imtuvo. Jei trukdiklio signalas imtuve tampa stipresnis už perėmėjo siųstuvą, operatorius ant žemės iš esmės nebemato vaizdo.

    Toks scenarijus ypač pavojingas, kai perėmimas remiasi realaus laiko vaizdu ir tikslia korekcija paskutinėmis sekundėmis. Praktikoje tai reiškia mažesnę sėkmingo numušimo tikimybę ir didesnę riziką, kad dronas pasieks taikinį.

    Kodėl tai tampa problema Ukrainai

    Pasak Flash, Rusija gali naudotis viešai prieinama technine informacija, kad identifikuotų dažnius, kuriais dirba Ukrainos perėmėjai ir antžeminės stotys. Dėl to vienu svarbiausių atsakų tampa reguliarus dažnių ir ryšio profilių keitimas, kad trukdymo sprendimai greičiau pasentų.

    Ekspertas atkreipia dėmesį ir į praktinę detalę: nors pranešimų daugėja, jis pats teigia dar nematęs tokio elektroninės kovos modulio nuolaužose, kai analizuojami numušti bepiločiai. Tai gali reikšti ir papildomas sąnaudas, ir integravimo sunkumus, tačiau neatmeta, kad sprendimai testuojami ir plečiami.

    Ginklų varžybos ore

    Dronų karas evoliucionuoja itin greitai: atsiranda vis naujų perėmimo konfigūracijų ir nestandartinių metodų, o kita pusė iškart kuria atsakomąsias priemones. Ši dinamika verčia nuolat atnaujinti ir ryšio apsaugą, ir perėmimo taktiką.

    Flash teigimu, Ukraina taip pat turėtų plačiau diegti elektroninės kovos sprendimus savo toliašaudžiuose dronuose, nes tai gali realiai didinti jų išgyvenamumą ir misijų sėkmę. Kuo daugiau kovoje atsiranda trukdymo, tuo svarbesnis tampa atsparus ryšys, alternatyvūs valdymo kanalai ir operatyvus prisitaikymas.

    „Jei rytoj atsiranda naujas kardas, iškart atsiras ir skydas, todėl elektroninė kova dronų kare jau tapo kasdienybe“, – sakė Serhijus Beskrestnovas.

  • Kaip telefonu saugiai nufotografuoti Saulės užtemimą: klaidos kainuoja ir akis, ir kamerą

    Kaip telefonu saugiai nufotografuoti Saulės užtemimą: klaidos kainuoja ir akis, ir kamerą

    Rugpjūčio 12 dieną vakare Lietuvoje bus matomas dalinis Saulės užtemimas, kai Mėnulis užstos dalį Saulės disko. Skirtinguose šalies regionuose laikai gali nežymiai skirtis, tačiau reiškinys vyks vakarėjant, todėl daug kas bandys jį fiksuoti telefonu.

    Tokiai fotografijai svarbiausia taisyklė paprasta: nežiūrėti į Saulę ir nenukreipti kameros į ją be tinkamos apsaugos. Stipri spinduliuotė gali pakenkti akims, o ilgiau nutaikius objektyvą į Saulę rizikuojama perkaisti ir negrįžtamai sugadinti telefono kameros jutiklį.

    „Saulės užtemimas yra gražus, bet tai nėra saugi situacija eksperimentams be filtrų“, – pabrėžia NASA rekomendacijos dėl Saulės stebėjimo ir fotografavimo.

    Jei norite fotografuoti telefonu, reikalingas specialus Saulės filtras, skirtas būtent tokiems stebėjimams. Praktikoje dažniausiai naudojama sertifikuota Saulės stebėjimo plėvelė, atitinkanti ISO 12312-2 reikalavimus, o fotografijoje dažnai minima ir ND5 klasės Saulės filtravimo plėvelė.

    Svarbu, kad filtras dengtų visą objektyvą ir būtų tvirtai pritvirtintas, nes menkiausias tarpelis gali leisti patekti pernelyg stipriai šviesai. Akiniai užtemimui nėra skirti kaip filtras kamerai, todėl jų laikymas prieš objektyvą dažnai baigiasi prastais kadrais ir išlieka rizikingas.

    Alternatyva, kuri kartais minima kaip kraštutinis sprendimas, yra suvirintojo skydelis su pakankamu tamsinimo lygiu. Tačiau čia svarbu tikslumas: netinkamas tamsinimas reiškia, kad ir akys, ir kamera vis tiek gali nukentėti.

    Įvairūs namudiniai metodai, tokie kaip kompaktiniai diskai, diskeliai ar aprūkę stiklai, nėra patikimas filtras. Tokios priemonės gali netolygiai slopinti šviesą, praleisti kenksmingą spinduliuotę ir taip padidinti riziką kameros matricai bei regai.

    Norint gauti ryškų kadrą, verta pasirūpinti stabilumu, nes užtemimo metu dažnai fotografuojama didesniu priartinimu arba trumpu išlaikymu. Paprastas trikojis, telefono laikiklis ar stabilus paviršius sumažina suliejimo tikimybę ir leidžia ramiai sureguliuoti kadrą.

    Daugelio telefonų pagrindinis objektyvas yra plataus kampo, todėl Saulė kadre atrodys labai maža. Jei turite teleobjektyvą arba kokybišką optinį priartinimą, rezultatas bus įspūdingesnis, tačiau saugumo taisyklės nesikeičia: filtras būtinas nepriklausomai nuo priartinimo.

    Telefonuose su rankiniu arba profesionaliu režimu verta mažinti ISO ir trumpinti išlaikymą, kad diskas nebūtų peršviestas. Fokusą dažnai geriausia fiksuoti rankiniu būdu, o ekspoziciją reguliuoti taip, kad matytųsi aiškus Saulės kraštas ir Mėnulio „įkandimas“ diske.

    Jei telefonas leidžia fotografuoti RAW formatu, vėliau bus lengviau atkurti detales ir suvaldyti šviesas, tačiau tai nepakeičia filtro. Automatiniu režimu taip pat galima padaryti kadrą, bet verta bakstelėti į šviesiausią vietą ir sumažinti ekspoziciją, kad sistema nebandytų dirbtinai „pašviesinti“ vaizdo.

    Dar viena saugi taktika yra filmuoti trumpais segmentais, o ne ilgai laikyti objektyvą nukreiptą į Saulę. Trumpi įrašai mažina perkaitimo riziką, o vėliau galima išsirinkti geriausią momentą ir išsitraukti kadrą.

    Stebint užtemimą gyvai, būtina naudoti užtemimo akinius su ISO 12312-2 žyma ir jų nepažeisti, nebraižyti, nenaudoti, jei filtras įplyšęs. Užtemimo metu net ir dalinai uždengta Saulė išlieka pavojingai ryški, todėl į ją žiūrėti be apsaugos negalima nė akimirkai.

  • Lenkija į vandenį leidžia pirmąją fregatą ORP Wicher: ką slepia „Miecznik“ programa?

    Lenkija į vandenį leidžia pirmąją fregatą ORP Wicher: ką slepia „Miecznik“ programa?

    Lenkijoje rugpjūčio 12 dieną Gdynėje oficialiai pakrikštyta pirmoji programos „Miecznik“ fregata ORP Wicher. Tai pirmasis iš trijų naujų daugiafunkcių laivų, kuriuos šaliai stato PGZ Stocznia Wojenna, o nuleidimas į vandenį suplanuotas rugpjūčio 13 dieną Gdansko įlankoje.

    Ceremonijoje dalyvavo aukščiausi Lenkijos politikai ir gynybos vadovybė, o laivo krikštamote paskirta Agata Ziemiańska. ORP Wicher yra pirmasis tokio masto Lenkijos karinio laivyno atnaujinimo projektas nuo 1989 metų, siekiant pakeisti senstančius ir ribotų galimybių ankstesnių kartų laivus.

    Programos „Miecznik“ tikslas – pastatyti tris modernias daugiafunkces fregatas, kurios galėtų veikti tiek nacionaliniuose vandenyse, tiek NATO operacijose. Antroji fregata ORP Burza statoma nuo 2025 metų gegužės, o trečiosios, ORP Huragan, gamyba pradėta 2026 metais.

    Nuleidimo į vandenį operacija išsiskiria sudėtingumu ir naudojama įranga. Korpusas iš statybos angaro į specialią baržą buvo pervežtas platforma, sudaryta iš 278 ašių, o bendra sistemos masė siekia apie 1 250 tonų.

    Transportui naudojama pusiau panardinama barža Boabarge 33, kurios ilgis siekia apie 140 metrų, o keliamoji galia – 30 200 tonų. Nurodoma, kad baržos balasto talpų bendra apimtis siekia 37 750 kubinių metrų, o siurbliai gali perpumpuoti iki 10 000 kubinių metrų vandens per valandą.

    Rugpjūčio 13 dieną barža su korpusu bus nutempta į Gdansko įlanką, kur vyks laipsniškas panardinimas, darant sandarumo patikras. Galiausiai fregata turėtų pati atsiremti į vandenį, o po to ją perims vilkikai ir nuplukdys prie PGZ Stocznia Wojenna krantinių.

    ORP Wicher ir kitos programos fregatos kuriamos pagal britišką projektą Arrowhead 140, kuris pritaikomas Lenkijos poreikiams. Tokia schema Europoje vis dažnesnė: pasirenkamas patikrintas bazinis dizainas, o reali kovinė vertė sukuriama integruojant modernius jutiklius, ryšių ir ginkluotės sistemas.

    Numatoma, kad „Miecznik“ fregatos gaus vertikalaus paleidimo sistemas Mk 41, priešlaivines raketas NSM, 76 milimetrų OTO Melara Super Rapid artilerijos sistemą, lenkiškas OSU-35K sistemas, torpedų paleidimo įrangą ir kitą ginkluotę. Taip pat planuojami tolimos ir vidutinės distancijos radarai, elektroninės kovos priemonės bei hidrolokacijos stotys.

    Lenkija šiais laivais siekia sustiprinti oro ir raketinę gynybą jūroje, apsaugoti jūrų transporto maršrutus ir pakrantę, taip pat geriau saugoti kritinę infrastruktūrą Baltijos jūroje. Pastaraisiais metais būtent infrastruktūros apsauga ir situacijos stebėjimas tapo viena svarbiausių regiono karinių jūrų pajėgų krypčių.

    Pagal Lenkijos planus visi trys „Miecznik“ laivai turėtų pradėti tarnybą 2029–2032 metais ir papildyti 3-iąją laivų flotilę. Pirmoji fregata kariniam laivynui turėtų būti perduota 2029 metais, tačiau galutinius terminus lems bandymų jūroje eiga ir sistemų integracijos darbai.