CP v2

Blog

  • Karpatų Sinegoros parke prie vandens užfiksuotas jaunas miškinis katinas: spėjama, ieškojo žuvies

    Ukrainos Karpatų nacionaliniame gamtos parke Sinegora Ivano Frankivsko srityje pastebėtas jaunas miškinis katinas (Felis silvestris). Gyvūnas užfiksuotas prie vandens, o gamtos stebėtojai svarsto, kad jis galėjo tykoti žuvies.

    Nuotraukomis socialiniame tinkle pasidalijęs autorius pasakojo, kad katinas sėdėjo ant akmens ir kurį laiką žiūrėjo į vandenį. Pasak jo, susidūrus žvilgsniais, teko vos kelios sekundės kadrui, o tada gyvūnas greitai pasitraukė į mišką.

    „Kai vienas kitą pastebėjome, turėjau tik kelias sekundes padaryti nuotrauką, o tada jis staigiai įveikė statų uolėtą šlaitą ir dingo miške“, – sakė nuotraukų autorius.

    Stebėtojų vertinimu, tai greičiausiai apie 6–7 mėnesių amžiaus jauniklis, tačiau pagal sudėjimą jis priminė tvirtą suaugusį naminį katiną. Miškiniai katinai yra gerokai masyvesni už daugumą naminių, jų kailis tankesnis, o uodega trumpesnė ir ryškiai žieduota, su tamsiu galu.

    Ši rūšis paprastai vengia žmonių ir yra aktyviausia sutemus bei naktį, todėl tokie pastebėjimai laikomi gana retais. Miškiniai katinai dažniausiai medžioja smulkius graužikus ir paukščius, tačiau palankiomis sąlygomis gali gaudyti ir kitą grobį prie vandens telkinių.

    Nacionalinis gamtos parkas Sinegora įkurtas 2009 metais, jo plotas siekia 10 866 hektarus. Parke saugomos aukščiausių Gorganų kalnų masyvo viršūnių ekosistemos ir kalnų kraštovaizdžiai, kuriuose akmenynai kaitaliojasi su subalpinėmis pievomis.

    Gamtosaugininkai primena, kad sutikus laukinį gyvūną svarbu laikytis atstumo ir nebandyti jo vilioti maistu. Triukšmas ir per arti priėję žmonės gali išprovokuoti stresą, o jauniems individams tai ypač pavojinga, nes jie dar tik mokosi savarankiškai išgyventi.

    Kodėl tokie stebėjimai svarbūs?

    Miškinių katinų fiksavimas padeda geriau suprasti jų paplitimą ir buveines, ypač kalnuotose vietovėse, kur stebėsena sudėtingesnė. Nuotraukos ir tiksliai nurodyta vieta specialistams gali būti naudingi duomenys vertinant populiacijos būklę ir migracijos kelius.

    Be to, tokie atvejai primena apie natūralių buveinių vertę ir poreikį jas saugoti. Kuo vientisesni miškų masyvai ir ramesnės pakrančių zonos, tuo daugiau galimybių plėšrūnams rasti maisto ir išvengti konflikto su žmogumi.

  • Mokslininkai įspėja dėl Vilkso poledyninio baseino Antarktidoje: jūros lygį gali kilstelėti 3–4 metrais

    Rytų Antarktidos ledynas ilgą laiką buvo laikomas santykinai stabilesniu nei Vakarų Antarktida, tačiau naujausi tyrimai ragina šią prielaidą vertinti atsargiau. Mokslininkai atkreipia dėmesį į Vilkso poledyninį baseiną – milžinišką įdubą po ledu, kurioje sukaupta tiek ledo, kad jo praradimas globalų jūros lygį galėtų padidinti maždaug 3–4 metrais.

    Ši sritis yra po Rytų Antarktidos ledo skydu ir didžiąja dalimi lieka menkai ištirta, nes ją dengia storas ledo sluoksnis. Dėl to tyrėjai remiasi palydoviniais stebėjimais, radarų duomenimis ir skaitmeniniais modeliais, o tiesioginių matavimų regione vis dar trūksta.

    Vilkso poledyninis baseinas priskiriamas vadinamajai jūrinei ledo skydo daliai: po ledu esanti uoliena kai kur yra žemiau jūros lygio. Tokia sandara laikoma pažeidžiama, nes šiltesnis vandenyno vanduo, patekęs arčiau ledo atramos zonų, gali spartinti ledynų atsitraukimą ir plonėjimą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ledo dinamika priklauso ne tik nuo oro temperatūros, bet ir nuo vandenyno cirkuliacijos, vandens temperatūros pokyčių bei ledo lentynų būklės. Ledo lentynos veikia tarsi „kamštis“: jos pristabdo ledynų slinkimą į vandenyną, o joms silpnėjant ledas į jūrą gali tekėti greičiau.

    Apžvalginiame tyrime, publikuotame mokslo žurnale „Nature Reviews Earth & Environment“, apibendrinti turimi stebėjimai ir modeliavimas, rodantys, kad kai kuriose vietose ledas galėtų trauktis itin sparčiai. Skaičiavimai leidžia manyti, kad už tam tikrų uolienos „atramos“ taškų atsitraukimas teoriškai galėtų siekti apie 1 kilometrą per metus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia nei neišvengiamo, nei greito kelių metrų jūros lygio šuolio artimiausiais metais. Vis dėlto tokie scenarijai stiprina argumentą, kad Vilkso poledyninį baseiną būtina stebėti atidžiau, nes ilgalaikis klimato šiltėjimas gali didinti tikimybę, jog procesai taps sunkiau sustabdomi.

    Tyrėjai nurodo požymius, kad dalyje regiono pokyčiai jau vyksta: kai kurių šelfinių ledynų plonėjimas ir irimas stebimas ne vienerius metus. Taip pat akcentuojamas Kuko ledynas, siejamas su šiuo baseinu – teigiama, kad nuo 1990-ųjų jo plonėjimo tempai didėja, o į vandenyną kasmet gali patekti apie 40 milijardų tonų ledo.

    Tokie skaičiai svarbūs ne tik pačiam Antarktidos regionui. Jūros lygio kilimas didina pakrančių eroziją, potvynių riziką ir druskingo vandens skverbimąsi į gėlo vandens telkinius, o tai ilgainiui tampa infrastruktūros, draudimo ir miestų planavimo klausimu visame pasaulyje.

    Pagrindinė problema – duomenų spragos: kai kur nėra detalaus dugno reljefo kartografavimo ir nuoseklių vandenyno sąlygų matavimų, kurie padėtų tiksliau įvertinti, kiek šiltesnis vanduo gali pasiekti kritines zonas. Tyrėjai ragina stiprinti stebėseną, nes nuo jos priklauso, kaip tiksliai bus prognozuojamas būsimasis jūros lygio kilimas.

    Pastaraisiais metais vis plačiau naudojami palydoviniai gravitacijos, aukščio ir ledo judėjimo matavimai, o modeliai tampa tikslesni, kai juos papildo nauji radarų ir lauko tyrimų duomenys. Mokslininkų vertinimu, būtent tokia duomenų ir modelių kombinacija artimiausiu metu gali geriausiai atsakyti, kiek didelė ilgalaikė rizika kyla iš Vilkso poledyninio baseino.

    „Vilkso poledyninis baseinas yra viena iš mažiausiai tiesiogiai ištirtų Antarktidos vietų, o apie vandenyno sąlygas, galinčias lemti būsimą tirpimą, turime per mažai duomenų“, – sakė Tasmanijos universiteto profesorius Mattas Kingas.

  • Mokslininkai įvardijo ryškų požymį: kokios spalvos dažniau išduoda nuodingą gyvatę gamtoje

    Mokslininkai, išanalizavę šimtus gyvačių rūšių ir tūkstančius gamtoje darytų nuotraukų, nustatė aiškią tendenciją: nuodingos gyvatės dažniau labiau išsiskiria savo natūralioje aplinkoje nei nenuodingos. Tyrėjų vertinimu, tam ypač svarbios tam tikros spalvos, kurios veikia kaip vizualus perspėjimas plėšrūnams.

    Tyrimą atliko Golvėjaus universiteto (Airija) komanda, nagrinėjusi 458 rūšis. Rezultatai parodė, kad vidutiniškai nuodingų gyvačių spalvinis kontrastas su fonu yra didesnis, todėl jos lengviau pastebimos net ir tuomet, kai aplinka atrodo palanki maskuotei, pavyzdžiui, tarp lapų ar augalijos.

    „Užuot slėpusios, kai kurios nuodingos gyvatės, panašu, pačios signalizuoja apie pavojų. Ryškesnė spalva greičiausiai veikia kaip perspėjimas, atbaidantis užpuolimą dar jam neįvykus“, – sakė tyrimo vadovė Eimi Diuklo.

    Biologijoje toks reiškinys vadinamas aposematizmu: gyvūnas, turintis gynybos priemonę, pavyzdžiui, nuodus ar toksinus, „praneša“ apie tai ryškiomis spalvomis. Panašų principą naudoja ir kiti gyvūnai, kurių spalvos padeda plėšrūnams greičiau išmokti vengti pavojingų grobio rūšių.

    Vis dėlto ryški spalva tampa signalu tik tada, kai ją galima aiškiai atskirti nuo fono. Dėl to ankstesni darbai ne visuomet rasdavo tiesioginį ryšį tarp nuodingumo ir ryškaus rašto, nes spalvos būdavo vertinamos atskirai nuo konkrečios buveinės.

    Šį kartą mokslininkai rėmėsi „iNaturalist“ platformoje paskelbtomis nuotraukomis, kurias įkelia gamtos stebėtojai. Kiekvienai rūšiai jie pasirinko po penkis atsitiktinius kadrus, o netinkamus atmetė: pavyzdžiui, nuotraukas, kuriose matoma tik galva, arba kadrus ant asfalto.

    Toliau kiekvienas vaizdas buvo skaitmeniškai padalytas į dvi dalis: gyvatė ir fonas. Speciali programinė analizė palygino spalvas ir priskyrė rūšims įvertį, rodantį, kiek stipriai gyvatė išsiskiria iš aplinkos.

    Didžiausią įtaką pastebimumui turėjo raudonos ir geltonos spalvos. Tyrėjai nustatė, kad nuodingos rūšys vidutiniškai turėjo daugiau raudonos spalvos nei nenuodingos, o tai atitinka perspėjamųjų spalvų logiką, plačiai aptinkamą gyvūnų pasaulyje.

    Su geltona spalva ryšys pasirodė sudėtingesnis: ji dažniau siejosi su gyvenamąja aplinka, ypač medžiais ir vandens buveinėmis, kur spalviniai perėjimai gali atlikti ir maskuotės funkciją. Kitaip tariant, geltona ne visada reiškia nuodingumą, tačiau gali didinti matomumą tam tikromis sąlygomis.

    „Taip pat nustatėme, kad raudona ir geltona spalvos ypač efektyviai padeda gyvatėms išsiskirti natūralioje aplinkoje, o tai rodo svarbų šių spalvų vaidmenį vizualinėje signalizacijoje“, – sakė Eimi Diuklo.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ryškesnė spalva nėra universalus nuodingos gyvatės „testas“. Yra nuodingų rūšių, kurios išlieka puikiai užsimaskavusios, todėl vien pagal spalvas patikimai nuspręsti, ar gyvatė pavojinga, dažnai neįmanoma.

    Dėl to saugiausias elgesys gamtoje išlieka paprastas: bet kokią gyvatę vertinti kaip potencialiai pavojingą, laikytis atstumo ir nebandyti jos liesti ar gaudyti. Net jei kai kurie raštai dažniau siejami su nuodingumu, praktikoje klaidos kaina gali būti per didelė.

  • Atlanto vandenyne aptiktas šaltasis taškas: mokslininkai įspėja dėl Europos žiemų ir audrų

    Šiaurės Atlante, į pietus nuo Grenlandijos, mokslininkai fiksuoja neįprastai vėsią vandenyno zoną, vadinamą šaltuoju tašku. Kai kurie tyrėjai ją sieja su didesniais pokyčiais vandenyno cirkuliacijoje, nuo kurios priklauso Europos klimatas, žiemos švelnumas ir audrų trajektorijos.

    Daug dėmesio sulaukia Atlanto meridioninė apverčiamoji cirkuliacija, dažnai trumpinama AMOC. Tai didžiulė srovių sistema, pernešanti šiltesnį tropikų vandenį į šiaurę, o atvėsusį ir sūresnį vandenį nuleidžianti į gelmes, taip palaikant „konvejerio“ veikimą.

    Dėl AMOC poveikio Vakarų ir Šiaurės Europoje žiemos paprastai būna švelnesnės, nei būtų panašiose platumose Šiaurės Amerikoje. Silpnėjant šiai cirkuliacijai, regionuose, kuriuos dabar sušildo Atlantas, klimato režimas gali keistis: daugėti staigesnių šalčio epizodų, stiprėti audros, keistis kritulių pasiskirstymas.

    Viena dažniausiai minimų priežasčių – spartėjantis Grenlandijos ledo tirpsmas ir didesnis gėlo vandens patekimas į šiaurinę Atlanto dalį. Gėlas vanduo yra lengvesnis už sūrų, todėl jam sunkiau grimzti, o būtent grimzdimas yra svarbi AMOC „variklio“ dalis.

    Be to, didėjant kritulių kiekiui ir tirpsmo vandeniui, paviršinis vandenynas gali dar labiau gėlintis. Tai potencialiai kuria uždarą ratą: mažėjant sūrumui, lėtėja grimzdimas, o lėtėjant cirkuliacijai į šiaurę atplukdoma mažiau sūraus vandens.

    Mokslininkai pabrėžia, kad staigus ir akimirksnis „srovių sustojimas“ labiau primena kino scenarijus nei realią prognozę. Vis dėlto ilgalaikis AMOC silpnėjimas laikomas tikėtinu, o jo pasekmės galėtų būti reikšmingos net ir be visiško kolapso.

    Galimų scenarijų spektras platus: nuo šaltesnių žiemų dalyje Europos iki didesnio orų nepastovumo, kai šiltesnius periodus keičia aštresni šalčio įsiveržimai. Taip pat aptariama didesnė audrų rizika dėl kontrasto tarp skirtingai įšylančių regionų ir galimi vandens išteklių svyravimai vasarą.

    Kartu dalis tyrimų sieja AMOC pokyčius su jūros lygio pasiskirstymo kaita Atlanto pakrantėse. Nors atskirų valstybių poveikis gali skirtis, bendras vardiklis yra tas pats: vandenyno cirkuliacijos pokyčiai gali persidėti į infrastruktūros, žemės ūkio, energetikos ir civilinės saugos planavimą.

    Kai kurios Europos šalys AMOC silpnėjimą jau vertina kaip strateginę riziką ir stiprina stebėseną. Praktiniai sprendimai dažniausiai sukasi apie ankstyvojo perspėjimo sistemas, geresnį Grenlandijos ledo skydo ir Šiaurės Atlanto srovių monitoringą bei ilgalaikius duomenų rinkimo projektus.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad svarbiausia rizikos mažinimo priemonė išlieka šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų mažinimas. Kuo lėtesnis bus globalus atšilimas, tuo mažesnė tikimybė, kad bus pasiektos ribos, po kurių vandenyno cirkuliacijos pokyčiai taptų sunkiai suvaldomi.

  • Du ciklonai užkūrė svirplių krizę: kaip dykuma tapo spiečių „fabriku“ ir pasiekė Keniją

    Du 2018 metais Indijos vandenyne susiformavę ciklonai iš esmės pakeitė vienos sausiausių pasaulio teritorijų – Rub al Chali dykumos Arabijos pusiasalyje – sąlygas ir netiesiogiai prisidėjo prie didžiausio per daugiau nei 70 metų skėrių antplūdžio Rytų Afrikoje, ypač Kenijoje.

    Ciklonai „Mekunu“ ir „Lubanas“ kai kuriose Omano ir Jemeno vietovėse atnešė neįprastai daug kritulių, keliomis kartomis viršijusių daugiametę normą. Smėlynuose susidarę laikini ežerai ir drėgnas gruntas sukūrė idealias sąlygas dykuminei skėrių rūšiai greitai daugintis, o procesas kurį laiką vyko beveik nepastebimai.

    Dykumų regionuose paprastai trūksta lietaus, todėl skėrių židiniai ne visada laiku pastebimi ir stebimi. Kai šiluma sutampa su drėgme, vabzdžiai per trumpą laiką gali pereiti kelias dauginimosi kartas: kiaušiniai išsirita maždaug per dvi savaites, lervos bręsta apie šešias, o dar po kelių savaičių suaugėliai jau deda naujus kiaušinius.

    Palankiomis sąlygomis viena karta gali padidinti populiaciją keliasdešimt kartų, o keli ciklai iš eilės sukuria eksponentinį augimą. Esminis lūžis įvyko dėl antrojo ciklono: jei po pirmojo dirva būtų greitai išdžiūvusi, dalis ankstyvų populiacijų galėjo žūti, tačiau vėlesnis lietus vėl „palaistė“ veisimosi vietas ir leido susiformuoti naujoms kartoms.

    Suaugęs dykuminis skėrys sveria apie 2 gramus ir per parą gali suėsti maždaug tiek pat augalijos. Tačiau tikroji grėsmė atsiranda tada, kai didelės vabzdžių sankaupos pakeičia elgseną: skėriai tampa judrūs, telkiasi į spiečius ir pradeda masiškai migruoti.

    Viename kvadratiniame kilometre gali būti dešimtys milijonų individų, o toks spiečius per parą įveikia iki maždaug 150 kilometrų. Skaičiuojama, kad vieno kvadratinio kilometro spiečius per dieną gali sunaikinti iki 160 tonų žaliosios masės – tai prilyginama dešimčių tūkstančių žmonių maisto poreikiui.

    2019 metais skėriai išplito per Saudo Arabiją ir Jemeną, o vėliau pasiekė Iraną, Pakistaną ir Indiją. Persiritę per Adeno įlanką, jie pateko į Etiopiją ir Somalį, o tolesnis judėjimas vis labiau priklausė nuo lietaus zonų, kuriose buvo įmanoma vėl sėkmingai veistis.

    2019 metų pabaigoje papildomi drėgni periodai Rytų Afrikoje prailgino palankias sąlygas, o 2020 metų pradžioje Kenija susidūrė su didžiausiu dykuminių skėrių antplūdžiu per daugiau nei 70 metų. Tai smogė ganykloms ir pasėliams, didino spaudimą maisto tiekimo grandinėms ir ūkių pajamoms.

    Padėtį apsunkino konfliktai ir ribotos stebėsenos galimybės. Dėl karo Jemene specialistams buvo sunku pasiekti svarbias veisimosi teritorijas, panašūs iššūkiai kilo ir kai kuriose Somalio vietovėse, o pandemijos laikotarpiu sutriko tiek pesticidų logistika, tiek tarptautinių komandų darbas.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šis atvejis parodė, kaip ekstremalūs orai gali sukelti netikėtą poveikį tūkstančius kilometrų nuo įvykio vietos. Šylantis vandenynas ir kintančios atmosferos sąlygos didina tikimybę, kad intensyvių ciklonų epizodai gali kartotis dažniau, o kartu išauga ir rizika staigiems skėrių populiacijų šuoliams.

  • Ši viena stiklinė per dieną gali padėti spaudimui ir blogajam cholesteroliui: svarbi detalė

    Ši viena stiklinė per dieną gali padėti spaudimui ir blogajam cholesteroliui: svarbi detalė

    Pomidorų sultys gali būti paprastas būdas paįvairinti kasdienę mitybą ir papildyti ją naudingomis medžiagomis. JAV žemės ūkio departamento duomenimis, 100 gramų nesūdytų pomidorų sulčių turi apie 17 kilokalorijų, o kartu suteikia kalio, vitamino C, B grupės vitaminų ir karotenoidų.

    Viena stiklinė gali reikšmingai prisidėti prie kalio suvartojimo, o šis mineralas svarbus normaliai raumenų ir nervų sistemos veiklai. Kalis taip pat siejamas su kraujospūdžio reguliavimu, todėl mitybos rekomendacijose žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, dažnai pabrėžiama kalio šaltinių svarba kartu ribojant natrio perteklių.

    Likopenas ir ką keičia perdirbimas

    Pomidorų produktuose išskiriamas likopenas, raudoną spalvą suteikiantis karotenoidas. Tyrimai rodo, kad termiškai apdorotuose pomidorų produktuose likopeno biologinis prieinamumas gali būti didesnis nei žaliuose pomidoruose.

    Likopenas tirpsta riebaluose, todėl jis geriau įsisavinamas, kai kartu valgomas nedidelis kiekis riebalų. Dėl šios priežasties pomidorų sultys ar kiti pomidorų produktai dažnai vertinami kaip patogus būdas gauti šio junginio, tačiau jie nėra gydymo priemonė.

    Ką parodė Japonijos tyrimas

    Pomidorų sulčių poveikis širdies ir kraujagyslių rizikos veiksniams buvo vertintas Japonijoje atliktame stebėjimo pobūdžio tyrime, publikuotame 2019 metais mokslo žurnale Food Science and Nutrition. Jame dalyvavo 481 Kurijamos gyventojas, o tyrimo laikotarpiu jie turėjo prieigą prie nesūdytų pomidorų sulčių ir dažniausiai išgerdavo maždaug po 200 mililitrų per dieną.

    Tarp 94 dalyvių, turėjusių negydytą padidėjusį kraujospūdį ar hipertenziją, vidutinis sistolinis kraujospūdis sumažėjo nuo 141,2 iki 137 milimetrų gyvsidabrio stulpelio, o diastolinis nuo 83,3 iki 80,9. Tarp 125 dalyvių, turėjusių negydytų lipidų apykaitos sutrikimų, vidutinis MTL cholesterolio rodiklis sumažėjo nuo 155 iki 149,9 miligramo decilitre.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžė tyrimo ribotumus: nebuvo surinkta išsamių duomenų apie dalyvių mitybą, taip pat nebuvo galima tiksliai įvertinti ryšio tarp išgeriamo sulčių kiekio ir efekto. Tyrimas buvo finansiškai paremtas bendrovės „Kikkoman“, todėl rezultatus svarbu vertinti atsargiai ir jų nelaikyti medicinine rekomendacija.

    Esminė detalė parduotuvėje: druska

    Didžiausias praktinis skirtumas renkantis pomidorų sultis yra druskos kiekis. Tyrime buvo naudotos nesūdytos sultys, o tai svarbu, nes per didelis natrio kiekis mityboje gali apsunkinti kraujospūdžio kontrolę.

    USDA pateikiamuose duomenyse nesūdytose pomidorų sultyse yra apie 10 miligramų natrio 100 gramų, o sūdytame variante apie 253 miligramus. Išgėrus stiklinę, skirtumas tampa labai reikšmingas, todėl verta rinktis produktą be pridėtinės druskos ir cukraus, su kuo trumpesne sudėtimi.

    Kam pomidorų sultys tinka ne visada

    Pomidorai ir jų produktai daliai žmonių gali paaštrinti refliukso simptomus, ypač rėmenį ir deginimą už krūtinkaulio. Tokiu atveju pomidorų sultys gali būti netinkamas pasirinkimas kasdienai, net jei bendra jų maistinė vertė palanki.

    Didesnio atsargumo reikia ir tiems, kuriems gydytojas rekomendavo riboti kalį, pavyzdžiui, sergant kai kuriomis inkstų ligomis. Tokiais atvejais sulčių kiekį geriausia aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Daugumai sveikų žmonių stiklinė nesūdytų pomidorų sulčių gali būti patogus būdas papildyti racioną kaliu ir likopenu, tačiau tai turėtų likti subalansuotos mitybos dalimi, o ne gydymo pakaitalu.

  • Mokslininkai įvardijo netikėtą sąnarių dėvėjimosi riziką: kaltas gali būti padidėjęs kraujospūdis

    Mokslininkai įvardijo netikėtą sąnarių dėvėjimosi riziką: kaltas gali būti padidėjęs kraujospūdis

    Netikėta jungtis tarp kraujospūdžio ir sąnarių

    Nauji moksliniai duomenys rodo, kad osteoartritas gali būti susijęs ne tik su amžiumi, antsvoriu ar patirtomis traumomis, bet ir su padidėjusiu arteriniu kraujospūdžiu. Tyrėjai pastebi, kad hipertenzija gali būti vienas veiksnių, galinčių paspartinti sąnario kremzlės irimą.

    Pietų Korėjos Chonnam nacionalinio universiteto mokslininkai analizavo daugiau kaip 36 000 vyresnių nei 45 metų žmonių duomenis. Nustatyta, kad turintys hipertenziją dažniau sirgo osteoartritu, o ryšys buvo ryškesnis moterims ir esant pažengusiems kelio sąnario pokyčiams.

    Svarbu pabrėžti, kad toks ryšys dar nereiškia tiesioginės priežasties. Vis dėlto mokslininkai ieškojo biologinio paaiškinimo, kuris galėtų parodyti, kaip padidėjęs kraujospūdis potencialiai prisideda prie sąnarių pažeidimų.

    Kas yra vazopresinas ir kodėl jis svarbus

    Tyrime daug dėmesio skirta arginino vazopresinui, hormonui, susijusiam su skysčių pusiausvyra ir kraujospūdžio reguliavimu. Pasak autorių, tam tikromis sąlygomis jo aktyvumas gali būti reikšmingas ir sąnarių kremzlei.

    Raktiniu taikiniu laikomas receptorius AVPR1A. Sveikoje kremzlėje jo kiekiai paprastai yra nedideli, tačiau senstant arba po sąnario pažeidimo receptorių gali daugėti, todėl kremzlės ląstelės tampa jautresnės vazopresino signalams.

    Tokiu atveju, jei žmogus kartu turi ir hipertenziją, padidėjęs vazopresino aktyvumas gali skatinti procesus, susijusius su tolimesne kremzlės degradacija. Tyrėjai tai vertina kaip papildomą argumentą, kad osteoartritas ne visada yra vien mechaninio nusidėvėjimo pasekmė.

    Simptomai ir ką verta įsivertinti

    Osteoartritas dažniausiai pažeidžia kelius, klubus, plaštakų sąnarius ir stuburą, o simptomai paprastai stiprėja palaipsniui per mėnesius ar metus. Dažniausi požymiai yra skausmas judant ar po krūvio, sąnario sustingimas ir judesių amplitudės mažėjimas.

    Medikai atkreipia dėmesį į rytinio sustingimo trukmę: trumpas sustingimas labiau būdingas osteoartritui. Jei sustingimas užtrunka ilgiau, pavyzdžiui, apie 30–60 minučių ar dar ilgiau, tai gali rodyti uždegiminę sąnarių ligą ir yra signalas kreiptis į gydytoją.

    Kadangi hipertenzija ir osteoartritas dažnai pasitaiko kartu, specialistai pabrėžia ir bendrus rizikos veiksnius, ypač antsvorį. Didesnė kūno masė ne tik didina mechaninę apkrovą keliams ir klubams, bet ir siejama su sisteminiais uždegiminiais bei metaboliniais pokyčiais.

    Riziką galima mažinti kontroliuojant kūno svorį, reguliariai judant ir stiprinant raumenis, kurie stabilizuoja sąnarius. Tinka mažesnę apkrovą sukelianti veikla, pavyzdžiui, ėjimas, važiavimas dviračiu, plaukimas, taip pat saikingi jėgos pratimai, parinkti pagal fizinę būklę.

    Taip pat svarbu vengti traumų ir pasikartojančių perkrovų, laiku reabilituoti patempimus ar sąnarių sužalojimus, o sportuojant laikytis taisyklingos technikos. Mityboje rekomenduojama orientuotis į daržoves, vaisius, pilno grūdo produktus, ankštines kultūras ir nesočiuosius riebalus, nes tai padeda valdyti svorį ir bendrą uždegimo foną.

    Mokslininkų teigimu, tolesni tyrimai padės tiksliau įvertinti, ar kraujospūdžio kontrolė gali turėti tiesioginės naudos lėtinant osteoartrito progresavimą. Tačiau jau dabar aišku, kad širdies ir kraujagyslių sveikata bei sąnarių būklė dažnai yra glaudžiau susijusios, nei manyta anksčiau.

  • Hepatitas A plinta žaibiškai: atvejų šuolis stulbina, o apsisaugoti galima paprastai

    Hepatitas A plinta žaibiškai: atvejų šuolis stulbina, o apsisaugoti galima paprastai

    Atvejų daugėja: kas vyksta?

    Latvijoje, Liucyne (Latgalos regione), per pastarąsias dvi savaites užfiksuoti 22 nauji hepatito A atvejai, iš jų 20 siejami su viena savivaldybe. Vietos visuomenės sveikatos institucijos pradėjo epidemiologinį tyrimą ir nustatinėja galimus užsikrėtimo kelius.

    Kartu vykdoma kontaktų paieška: medicininė priežiūra taikoma žmonėms, kurie per maždaug 50 dienų turėjo artimą sąlytį su užsikrėtusiais. Toks ilgas laikotarpis siejamas su hepatito A inkubacija, kuri gali trukti kelias savaites.

    Panašios tendencijos fiksuojamos ir Lenkijoje, kur per kelerius pastaruosius metus hepatito A atvejų skaičius augo kelis kartus. Naujausi tarpiniai šių metų duomenys rodo, kad atvejų jau užregistruota daugiau nei per visus praėjusius metus.

    Kaip plinta hepatitas A?

    Hepatitas A dažniausiai plinta fekaliniu oraliniu keliu, kai virusas iš užsikrėtusio žmogaus organizmo per nešvarias rankas ar paviršius patenka į kito žmogaus virškinamąjį traktą. Praktikoje tai dažnai siejama su situacijomis, kai po tualeto nepakankamai kruopščiai nusiplaunamos rankos.

    Užsikrėsti galima ir per užterštą maistą ar vandenį, ypač jei nesilaikoma higienos gaminant, apdorojant ar laikant produktus. Virusas į maistą gali patekti įvairiuose etapuose, todėl protrūkiai kartais siejami su bendru maitinimu ar konkrečiais maisto tiekimo grandinės taškais.

    Infekcija gali plisti ir per artimą kontaktą su sergančiuoju, įskaitant lytinius santykius. Rizika ypač išauga šeimoje, kolektyvuose, kelionėse ar gyvenant sąlygomis, kur sudėtinga užtikrinti nuoseklią higieną.

    Simptomai, eiga ir kada kreiptis į medikus

    Mažiems vaikams liga neretai praeina beveik be simptomų, tačiau suaugusiesiems ji dažniau pasireiškia aiškiai. Būtent todėl virusas gali plisti nepastebimai, kai žmogus dar nežino, kad yra užkrečiamas.

    Inkubacinis laikotarpis dažniausiai trunka nuo 2 iki 7 savaičių, o vidutiniškai apie 28 dienas. Pradžia gali priminti įprastą virusinę infekciją: vargina silpnumas, prastesnė savijauta, kartais pakyla temperatūra, gali pykinti.

    Vėliau gali atsirasti požymių, susijusių su kepenų veikla: patamsėjęs šlapimas, pašviesėjusios išmatos, pilvo diskomfortas. Tipiškiausias simptomas yra gelta, tačiau ji pasireiškia ne visiems, todėl jos nebuvimas nereiškia, kad hepatito A nėra.

    Jeigu pasireiškia įtartini simptomai arba buvo kontaktas su sergančiuoju, rekomenduojama kreiptis į gydytoją. Diagnozė patvirtinama laboratoriniais tyrimais, įvertinant antikūnų prieš hepatito A virusą rodiklius.

    Gydymas ir svarbiausia prevencija

    Specifinio vaisto, kuris tiesiogiai sunaikintų hepatito A virusą, dažniausiai neskiriama, todėl taikomas palaikomasis gydymas. Daugeliui pacientų svarbiausia poilsis, pakankamas skysčių vartojimas ir subalansuota mityba, o būklė per kelias savaites palaipsniui gerėja.

    Ligai įsibėgėjus ypač svarbu nevartoti vaistų savarankiškai, nes dalis preparatų gali papildomai apkrauti kepenis. Net ir nereceptinius vaistus saugiausia rinktis pasitarus su gydytoju ar vaistininku.

    Gera žinia ta, kad hepatitas A netampa lėtine kepenų liga, tačiau vyresnio amžiaus žmonėms ir sergantiesiems kitomis kepenų ligomis sunki eiga pasitaiko dažniau, todėl kartais prireikia gydymo ligoninėje. Būtent dėl to prevencija laikoma kritiškai svarbia.

    Patikimiausia apsauga nuo hepatito A yra skiepai, suteikiantys ilgalaikį imunitetą. Jie ypač rekomenduojami prieš keliones į regionus, kur hepatitas A paplitęs dažniau, taip pat žmonėms, kurių rizika didesnė dėl darbo ar gyvenimo sąlygų.

    Ne mažiau svarbi ir kasdienė higiena: rankas būtina kruopščiai plauti vandeniu su muilu po tualeto, prieš valgį ir prieš ruošiant maistą. Taip pat svarbu vartoti saugų vandenį ir užtikrinti švarą virtuvėje, nes būtent paprasti įpročiai dažnai sustabdo protrūkius.

  • Paprastas triukas prie durų: šlapios batų balos dings net per lietingiausią rudenį

    Paprastas triukas prie durų: šlapios batų balos dings net per lietingiausią rudenį

    Rudenį ir žiemą užtenka vieno pasivaikščiojimo per lietų ar šlapią sniegą, kad prie durų atsirastų balų, purvo ir druskos žymių. Didžiausia bėda ne pati drėgmė, o smėlis ir purvas, kurie greitai subraižo grindis ir paverčia prieškambarį nuolat valomu plotu.

    Praktiškas sprendimas gali būti labai paprastas: prie įėjimo įrenkite vietą, kur batai galėtų nuvarvėti, o vanduo nekauptųsi po padais. Tam dažniausiai pakanka žemos, vandeniui atsparios tvirtos dėklo tipo lėkštės ir kelių didesnių, lygių akmenukų.

    Akmenukai padeda pakelti batus keliais centimetrais nuo dėklo dugno, todėl vanduo nubėga žemyn ir nesiliečia su avalyne bei grindimis. Svarbu rinktis ne smulkius akmenėlius, nes tarp jų greitai prisikaupia purvo, kurį vėliau sunku išplauti.

    Dėklas turėtų turėti šiek tiek pakeltus kraštus, kad vanduo neperbėgtų ant grindų. Jei šeimoje žmonių daugiau, verta rinktis ilgesnį dėklą, kad tilptų kelios poros batų, o prie durų nesusidarytų netvarka.

    Šlapių batų geriau iš karto nekišti į spintą ar uždarą batų dėžę, nes ten prastai cirkuliuoja oras ir greičiau atsiranda nemalonus kvapas. Saugiausia leisti avalynei džiūti natūraliai, gerai vėdinamoje vietoje, atokiau nuo radiatoriaus ar karšto oro srauto.

    Per didelė kaitra gali pažeisti odą, zomšą, klijavimo vietas ar sintetines detales, todėl greitas džiovinimas šildytuvu dažnai baigiasi deformacijomis. Jei batų vidus labai šlapias, į vidų galima įdėti sugeriančio popieriaus ir jį keisti, kai sudrėksta.

    Kad triukas tikrai veiktų, dėklą būtina reguliariai ištuštinti ir išplauti, o akmenukus nuskalauti bei išdžiovinti. Po kelių šlapių dienų dugne susikaupia ne tik vanduo, bet ir smėlis bei druska, kuri gali palikti žymes ir nemalonų kvapą.

    Papildomai verta pasirūpinti kokybišku durų kilimėliu, kuris sulaikytų dalį purvo dar prieš įžengiant į namus. Taip prieškambaris ilgiau išliks švarus, o grindų valymas po kiekvieno grįžimo taps retesne užduotimi.

  • Pamirškite parduotuvines trąšas: šios virtuvės atliekos gali padėti sodui, bet yra taisyklių

    Pamirškite parduotuvines trąšas: šios virtuvės atliekos gali padėti sodui, bet yra taisyklių

    Kavos tirščiai, kiaušinių lukštai ar daržovių ir vaisių lupenos dažniausiai keliauja į šiukšliadėžę, nors dalis jų gali praversti sode. Vis dėlto tai nėra stebuklingos trąšos, kurios akimirksniu pakeičia subalansuotus preparatus ar dirvožemio gerinimo priemones.

    Patikimiausias būdas virtuvės atliekas paversti nauda yra kompostavimas, nes kompostas ilgainiui didina dirvos organinės medžiagos kiekį ir gerina jos struktūrą. Netinkamai naudojamos atliekos, ypač beriamos tiesiai į vazonus ar lysves dideliais kiekiais, gali sukelti pelėsį, nemalonų kvapą, pritraukti vabzdžių ir sutrikdyti dirvos aeraciją.

    Kavos tirščiai: nauda ir klaidos

    Kavos tirščiai yra organinė medžiaga, todėl tinka kompostui kaip vienas iš „žaliųjų“ komponentų. Geriausia juos berti nedideliais kiekiais ir maišyti su sausesnėmis medžiagomis, pavyzdžiui, sausais lapais, smulkintu kartonu ar plonomis šakelėmis.

    Didžiausia klaida yra po augalais suformuoti storą, nuolat drėgną vien tirščių sluoksnį. Tokia masė linkusi sulipti, sudaryti plutą, bloginti oro patekimą į dirvą ir sudaryti palankias sąlygas puviniui.

    Kavos tirščiai dažnai siejami su dirvos rūgštinimu, tačiau jų poveikis nėra toks greitas ir universalus, kaip kartais manoma. Saugiausia tirščius „perleisti“ per kompostą, o subrendusį kompostą naudoti lysvėms, gėlynams ar dirvos kokybei gerinti.

    Kiaušinių lukštai: kantrybės reikalaujanti priemonė

    Kiaušinių lukštuose daug kalcio junginių, tačiau jie skyla lėtai, todėl neverta tikėtis greito efekto vien dėl to, kad lukštai paberti ant žemės. Kad procesas vyktų sparčiau, lukštus verta nuplauti, gerai išdžiovinti ir kuo smulkiau sutrinti.

    Net ir smulkinti lukštai nėra universalus sprendimas visiems augalams, nes dalis rūšių geriau auga rūgštesnėje terpėje ir papildomo kalcio joms gali nereikėti. Praktinis kelias yra lukštus dėti į kompostą, kur jie palaipsniui įsitraukia į bendrą organinių medžiagų balansą.

    Lupenos ir likučiai: kompostas geriau nei užkasimas

    Daržovių likučiai, vaisių žievės ir kitos neperdirbtos augalinės atliekos ypač tinka kompostavimui. Sumaišytos su sausomis medžiagomis jos virsta kompostu, kuris gerina dirvožemio struktūrą, drėgmės sulaikymą ir humuso kiekį.

    Tuo tarpu atsitiktinai užkastos lupenos gėlyne ar ypač vazone gali pradėti pelyti, fermentuotis ir pritraukti museles. Be to, vienkartinis „banano žievės triukas“ dažniausiai neduoda apčiuopiamos naudos, palyginti su nuosekliu dirvos gerinimu kompostu.

    Svarbu prisiminti, kad net geras kompostas ne visada patenkina konkrečių augalų mitybos poreikius, ypač intensyviai derančių daržovių ar žydinčių augalų. Jei matomi aiškūs mitybos trūkumai, gali prireikti tikslinių trąšų ir dirvožemio tyrimo, kad sprendimas būtų pagrįstas, o ne „iš akies“.