Pastarųjų metų geopolitiniai sukrėtimai ir energijos importo rizikos Europoje atgaivino diskusiją, ar atominė energetika gali tapti patikimesniu ramščiu greta atsinaujinančių išteklių. Analitikai pabrėžia, kad branduolinė energija išlieka viena mažiausiai anglies dioksido išmetančių elektros gamybos technologijų, tačiau jos plėtra yra lėta ir brangi.
Temą dar labiau paaštrino nauji tiekimo grandinių ir iškastinio kuro logistikos trikdžiai, parodę, kaip greitai gali išaugti energijos kainų svyravimų ir fizinio tiekimo sutrikimų grėsmė. Dėl to dalis politikų ir pramonės atstovų vis dažniau branduolinę energetiką įvardija kaip būdą sumažinti priklausomybę nuo importo.
Kodėl atominė energija vėl svarstoma
Branduolinės elektrinės paprastai užtikrina stabilų bazinį elektros gamybos pajėgumą, nepriklausomą nuo oro sąlygų, todėl jos dažnai pristatomos kaip atsvara nepastoviai vėjo ar saulės generacijai. Kartu tai technologija, kuri per visą gyvavimo ciklą išskiria gerokai mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei anglis ar dujos.
Europos kontekste dažniausiai minimas Prancūzijos pavyzdys, kur branduolinė energetika istoriškai sudarė didelę elektros gamybos dalį ir tapo svarbiu kainų stabilumo veiksniu. Vis dėlto net ir ši šalis susiduria su reaktorių atnaujinimo, priežiūros ir naujų projektų vėlavimų iššūkiais.
„Atominė energetika gali tapti svarbia Europos energetinio saugumo dalimi, tačiau ji neišsprendžia problemų greitai“, – sakė energetikos rinkas stebintys analitikai.
Didžiausios kliūtys: kaina, terminai ir atliekos
Pagrindinis argumentas prieš naujas atomines elektrines Europoje yra didelės pradinės investicijos ir ilgas projekto įgyvendinimo laikas. Praktika rodo, kad nuo sprendimo statyti iki realios gamybos pradžios gali praeiti dešimtmetis ar dar daugiau, o per tą laiką technologijų ir rinkos sąlygos smarkiai pasikeičia.
Prie ekonomikos prisideda griežtas reguliavimas, sudėtingi pirkimai, kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas ir tiekimo grandinių pajėgumai. Kitas jautrus klausimas yra panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymas, kuriam reikia ilgalaikių sprendimų ir visuomenės pasitikėjimo.
„Statyti brangu, bet svarbiausia yra rasti būdą statyti greičiau ir pigiau, neprarandant saugos“, – sakė rinkos dalyviai, vertinantys Europos projektų patirtį.
Visuomenės nuomonė ir naujos technologijos
Branduolinės energetikos reputaciją Europoje ilgai veikė Černobylio ir Fukušimos katastrofų atmintis, todėl kai kurios šalys ribojo ar atsisakė reaktorių. Tačiau kartojantis energijos krizėms ir augant saugumo prioritetui, dalyje visuomenių didėja pragmatiškas požiūris į technologijų derinimą.
Pastaruoju metu dažniau aptariami ir mažieji moduliniai reaktoriai, kurie teoriškai galėtų sumažinti statybos rizikas bei leisti plėtrą etapais. Vis dėlto Europoje jų komercinis įgyvendinimas dar tik ankstyvoje stadijoje, o realūs terminai priklausys nuo licencijavimo, finansavimo ir pramonės gebėjimo masiškai gaminti komponentus.
Ekspertai sutaria, kad artimiausiu laikotarpiu energetinis saugumas bus stiprinamas ne vienu sprendimu, o derinant energijos taupymą, tinklų plėtrą, atsinaujinančius išteklius, kaupimą, tarpsistemines jungtis ir, kai kuriose šalyse, branduolinę generaciją.
