CP v2

Blog

  • Ukraina dronais smogė Rusijos naftos perdirbimo gamykloms: Maskva atakavo stotį ir laivą

    Ukraina dronais smogė Rusijos naftos perdirbimo gamykloms: Maskva atakavo stotį ir laivą

    Ukraina per naktį dronais smogė dviem Rusijos naftos perdirbimo gamykloms šimtus kilometrų nuo fronto, ketvirtadienį pranešė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Tuo pat metu Rusija surengė smūgius Ukrainoje – nukentėjo geležinkelio stotis ir komercinis laivas Juodojoje jūroje.

    Pastaraisiais mėnesiais abi pusės akivaizdžiai didina tolimųjų smūgių mastą: Ukraina vis dažniau naudoja didelio nuotolio dronus, o Rusija – raketas ir dronus, taikydamasi į infrastruktūrą. Tai kelia vis daugiau civilinių aukų rizikos, ypač regionuose, nutolusiuose nuo tiesioginių mūšių zonos.

    Smūgiai giliai Rusijoje

    Pasak V. Zelenskio, Ukrainos dronai pataikė į objektus Baškirijos ir Jaroslavlio srityse – maždaug 700 kilometrų nuo fronto linijos. Tokie taikiniai siejami su Rusijos kuro ir logistikos grandinėmis, kurios svarbios ne tik ekonomikai, bet ir kariuomenės aprūpinimui.

    „Šie smūgiai stiprina diplomatijos perspektyvas. Rusija turi pasirinkti taiką“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

    Rusijos gynybos ministerija teigė per naktį numušusi 605 ukrainietiškus dronus. Jaroslavlio srities vadovas pranešė, kad jo regione esą buvo numušti 92 dronai, o ataką pavadino masiškiausia nuo karo pradžios šioje srityje.

    Smūgiai Ukrainoje: stotis ir laivas

    Ukrainos pareigūnų teigimu, per naujausią Rusijos ataką Charkivo srityje, Lozovos geležinkelio stotyje, žuvo du žmonės. Tokie smūgiai į transporto mazgus gali trikdyti civilinį susisiekimą ir krovinių judėjimą, ypač regionuose, kurie reguliariai patiria apšaudymus.

    Odesos srities gubernatorius pranešė, kad Juodojoje jūroje Rusija pataikė į komercinį laivą, gabenusį ukrainietiškus kviečius, ir žuvo vienas žmogus. Atakos jūroje išlieka jautri tema dėl grūdų eksporto svarbos Ukrainos ekonomikai ir pasaulinei maisto rinkai.

    Diplomatija įstrigusi, smūgiai intensyvėja

    Daugiau nei ketveri metai po Rusijos plataus masto invazijos pradžios diplomatinis procesas išlieka įstrigęs, o abi pusės didina tolimųjų smūgių apimtis. Kuo dažniau atakuojami energetikos, logistikos ir transporto objektai, tuo labiau auga ir netiesioginės pasekmės civiliams.

    Šiame kontekste Ukraina pabrėžia oro gynybos stiprinimo būtinybę ir ragina partnerius sparčiau tiekti sistemas, galinčias numušti raketas ir dronus. Rusija tuo pat metu deklaruoja, kad didins oro gynybos pajėgumus regionuose, kurie iki šiol buvo laikomi santykinai saugiais nuo karo veiksmų.

  • Vokietijoje aptikta galimai seniausia šalyje kukmedžio legenda: jam priskiria apie 1 100 metų

    Vokietijoje aptikta galimai seniausia šalyje kukmedžio legenda: jam priskiria apie 1 100 metų

    Pietų Vokietijos Allgäu regione, atokioje alpinėje pievoje, dendrologai aptiko kukmedį, kurio amžius, jų vertinimu, gali siekti apie 1 100 metų. Jei skaičiavimai pasitvirtins, tai būtų seniausias žinomas medis Vokietijoje ir vienas iš ryškiausių gyvosios gamtos paveldo objektų Alpėse.

    Medis auga tarp Steibio ir Balderschwango, maždaug 1 100 metrų aukštyje virš jūros lygio, šiaurės vakarų šlaite. Tokia vieta kukmedžiui nėra palanki: žiemos pusmetį saulės beveik nepasiekia, o temperatūra šiame aukštyje žemesnė nei pietiniuose šlaituose.

    Kaip nustatytas amžius

    Vokietijos dendrologų draugija kukmedžio amžių vertina pagal kamieno parametrus, augavietės sąlygas ir rūšies augimo ypatumus. Nurodoma, kad kamieno apimtis siekia apie 5,1 metro, o pats medis išsiskiria neįprastai sudėtinga, iš kelių segmentų susiformavusia kamieno struktūra.

    Tokio amžiaus medžių atveju tikslus datavimas yra sudėtingas, nes senų kukmedžių kamienuose dažnai būna tuštumų, puvinio ar suirusių metinių rievių, o įprastas rievėjimas ne visada įmanomas. Dėl to mokslininkai dažnai remiasi kelių metodų deriniu ir atsargiu, intervalais pateikiamu vertinimu.

    Kodėl medis galėjo išgyventi

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad medžiai „sensta“ kitaip nei gyvūnai: jie nuolat atnaujina audinius, o dalis senų dalių palaipsniui nunyksta. Be to, didelę reikšmę turi šaknų sistema, kuri, būdama po žeme, gali išlikti gyvybinga ilgiau nei matoma antžeminė dalis.

    Vienas iš paaiškinimų, kodėl kukmedis išliko šimtmečius, yra jo augavietės izoliacija. Atokumas mažina žmogaus ūkinės veiklos poveikį, o pats kukmedis pasižymi atsparumu ir gebėjimu lėtai, bet stabiliai augti net ribinėmis sąlygomis.

    „Jo kamienas yra tarsi svajonių paminklas: plyšiai, gumbai, briaunos, įtrūkimai ir ertmės sudaro labai skirtingas dalis“, – sakė Drezdeno technikos universiteto medžių biologijos profesorius emeritas Andreasas Roloffas.

    Kukmedis ir Europos istorija

    Kukmedis Europoje turi išskirtinę kultūrinę reikšmę: jo mediena nuo seno vertinta dėl tvirtumo ir elastingumo. Allgäu radinys priminė ir garsųjį ledynuose rastą Ötzį, kurio medžioklės lankas buvo pagamintas iš kukmedžio medienos.

    Naujasis kukmedžio vertinimas, jei bus patvirtintas, galėtų pakeisti iki šiol dažniausiai minimą Vokietijos „seniausio medžio“ titulą. Anksčiau juo dažnai laikyta maždaug 1 000 metų amžiaus liepa Žemutinėje Saksonijoje, o tarp senųjų milžinų minimas ir apie 900 metų siekiantis ąžuolas, išsiskiriantis ypač didele kamieno apimtimi.

    Pasauliniu mastu seniausių medžių rekordai dažniausiai siejami su ilgaamžėmis pušimis, kurių antžeminės dalys skaičiuoja daugiau nei 5 000 metų. Taip pat žinomi atvejai, kai ypač senas yra ne kamienas, o šaknų sistema ar kloninė kolonija, galinti egzistuoti dešimtis tūkstančių metų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne vien dėl rekordų. Ilgaamžiai medžiai yra vertingi genetinės įvairovės, ekosistemų stabilumo ir klimato kaitos tyrimams, o jų apsauga dažnai tampa ir vietos bendruomenių, ir gamtosaugos institucijų prioritetu.

  • Dunojus pakilo, bet grėsmė lieka: Vengrija viliasi greitai paleisti Pakšo AE reaktorius

    Dunojus pakilo, bet grėsmė lieka: Vengrija viliasi greitai paleisti Pakšo AE reaktorius

    Vengrijos premjeras Péteris Magyaras teigia besitikintis, kad Pakšo atominė elektrinė netrukus galės grįžti prie įprasto darbo, nes Dunojaus vandens lygis po rekordiškai sausų savaičių pradėjo kilti. Ši elektrinė yra vienintelė šalyje ir jai būtinas upės vanduo reaktorių aušinimui.

    Pakšo AE dalis pajėgumų buvo sustabdyta, kai dėl užsitęsusių karščio bangų ir menkų kritulių Dunojaus vanduo kai kuriose atkarpose nusmuko iki istorinių žemumų. Tokiose situacijose operatoriai privalo laikytis griežtų saugos reikalavimų, kad aušinimo sistemos veiktų stabiliai net ir esant ekstremalioms oro sąlygoms.

    Premjeras nurodė, kad upės lygis jau pakilo keliais centimetrais virš kritinės ribos, o vandens baseinuose aukščiau pagal tėkmę prognozuojami lietūs. Pasak jo, elektrinėje dar veikia turbina, tačiau dėl alinančios kaitros gyventojai raginami savanoriškai mažinti elektros vartojimą.

    Vengrijos institucijos akcentuoja, kad vien vandens lygio šuolio nepakanka, jog būtų galima skubiai atstatyti visą gamybą. Jau sustabdytų blokų paleidimas užtrunka, o įprastam režimui būtina, kad vandens lygis kurį laiką išsilaikytų stabiliai aukštesnis, nes priešingu atveju tektų vėl riboti pajėgumus.

    Situaciją paaštrina tai, kad ekstremalūs karščiai tampa vis dažnesni ir ilgesni, o didžiosios Europos upės vis dažniau patiria žemų vandenų periodus. Energetikos ekspertai pažymi, jog tai kelia papildomų rizikų ne tik atominei energetikai, bet ir šiluminėms elektrinėms bei pramonei, kuri priklauso nuo vandens tiekimo ir vėsinimo.

    Budapešte fiksuotas naujas absoliutus karščio rekordas, o tai sustiprina spaudimą elektros sistemai, nes auga kondicionavimo poreikis. Tuo pat metu Vengrijai tenka ieškoti balanso tarp vartojimo, importo ir stabilios vietinės generacijos, kad karščio banga nevirstų plataus masto energijos tiekimo sutrikimais.

  • Vario kainos laikosi aukštai, bet 2027 metais gali laukti netikėtas lūžis: kalbama apie didelę pasiūlą

    Vario kainos tarptautinėse biržose išlieka tvirtos, nors rinkoje vis dažniau svarstomas scenarijus, kad 2027 metais gali susiformuoti rafinuoto vario perteklius. Investuotojai vertina signalus apie didėjančią pasiūlą ir rizikas, kurios gali pakeisti kainų kryptį.

    Londono metalo biržoje (LME) varis po pastarojo augimo laikosi netoli 14 110 JAV dolerių už toną, tai yra apie 12 970 eurų. Niujorko biržoje „Comex“ varis kainuoja apie 6,71 JAV dolerio už svarą, arba maždaug 13 580 eurų už toną, o nuo metų pradžios šis metalas ten yra pabrangęs daugiau nei 18 proc.

    Šanchajaus ateities sandorių biržoje (SHF) varis vertinamas maždaug 107 540 juanių už toną, tai yra apie 13 710 eurų, ir nuo metų pradžios yra pakilęs apie 9,1 proc. Toks kainų lygis rodo, kad rinka kol kas tebėra jautri paklausai, ypač pramonės ir energetikos sektoriuose.

    Vis dėlto dalis analitikų įspėja, kad vidutiniu laikotarpiu situacija gali pasikeisti: 2027 metais rafinuoto vario pasiūla gali viršyti paklausą. „Bloomberg Intelligence“ ekspertas Grantas Sporre nurodo, kad galimas perteklius galėtų siekti nuo 20 000 iki 100 000 tonų, o nepalankių aplinkybių atveju scenarijus gali išsiplėsti iki 500 000 tonų.

    Rizikas didina geopolitiniai veiksniai ir makroekonominė aplinka, ypač Artimųjų Rytų konflikto eskalacijos tikimybė bei Kinijos ekonomikos tempas. Būtent Kinija yra vienas didžiausių vario vartotojų pasaulyje, todėl bet koks pramonės aktyvumo sulėtėjimas gali greitai persiduoti metalų kainoms.

    Kita vertus, pastarųjų metų kainų stiprumą palaiko struktūrinė paklausa, susijusi su elektros tinklų plėtra, atsinaujinančia energetika ir elektrifikacija. Šios kryptys didina vario poreikį kabeliams, transformatoriams ir infrastruktūrai, todėl net ir galimas perteklius 2027 metais nebūtinai reikštų staigų kainų kritimą, jei paklausa išliks atspari.

    Nuo 2026 metų pradžios vario kaina LME yra pakilusi apie 13,58 proc., o rinkos dalyviai dabar stebi, ar dabartinį kainų lygį labiau palaikys energetikos ir pramonės paklausa, ar vis dėlto persvers signalai apie artėjantį pasiūlos šuolį.

  • Mirties slėnio karščio rekordas iš 1913 metų kelia abejonių: mokslininkai aiškina, kas neatitinka

    Oficialus aukščiausios oro temperatūros Žemėje rekordas – 56,7 laipsnio Celsijaus – daugiau nei šimtmetį siejamas su JAV Mirties slėniu. Šis rodiklis esą užfiksuotas 1913 metų liepos 10 dieną, tačiau dalis klimatologų ir sinoptikų vis dažniau kelia klausimą, ar matavimas buvo patikimas.

    Mokslininkų abejonės remiasi tuo, kad tuometinis įrašas išsiskiria iš aplinkinių stebėjimų ir meteorologinio konteksto. Paprastai ekstremalios kaitros epizodai paveikia platesnį regioną, todėl panašių reikšmių tikimasi ir netoliese esančiose stotyse, o ne viename taške.

    2016 metais orų istorikas Christopheris Burtas ir klimatologas Williamas Reidas atliko istorinę analizę, kurioje teigė, jog 1913 metų matavimas prasilenkia su to laikotarpio duomenimis. Jų vertinimu, stoties rodmenys buvo neįprastai dideli lyginant su kaimyninėmis vietovėmis, o tai sunkiai paaiškinama vien natūraliais procesais.

    Naujausios išvados, paskelbtos Amerikos meteorologijos draugijos leidinyje, dar labiau sustiprino skeptikų argumentus. Autoriai nurodė, kad realus tos dienos maksimumas galėjo būti apie 49 laipsnius Celsijaus, tai yra maždaug 7–8 laipsniais mažiau nei oficialus rekordas.

    Tokie skirtumai istorinėje meteorologijoje dažniausiai aiškinami matavimo metodikomis ir įrangos ribotumais. XX amžiaus pradžios stotys ne visuomet atitiko dabartinius standartus, o net ir nedidelės detalės, kaip termometro vieta, ventiliacija ar pavėsinimas, galėjo reikšmingai paveikti rodmenis.

    Nepaisant diskusijų, Pasaulio meteorologijos organizacija 1913 metų rodiklį kol kas ir toliau pripažįsta oficialiu. Specialistai pabrėžia, kad rekordo atšaukimas ar korekcija paprastai reikalauja atskiros komisijos sprendimo ir formalios peržiūros procedūros.

    Organizacija jau turi precedentą, kai istoriniai rekordai buvo panaikinti po išsamesnio tyrimo. 2012 metais buvo anuliuotas 58 laipsnių Celsijaus matavimas, priskirtas 1922 metams Libijoje, kai paaiškėjo, kad rodmenį galėjo iškreipti netinkamas prietaisas ir nepatyręs stebėtojas.

    Įdomu tai, kad net ir be ginčijamo 1913 metų įrašo Mirties slėnis išlieka viena karščiausių vietų planetoje, o pastaraisiais dešimtmečiais ten fiksuotos ypač aukštos temperatūros. 2020 ir 2021 metais oficialiai registruota 54,4 laipsnio Celsijaus temperatūra laikoma viena patikimiausiai patvirtintų moderniųjų laikų reikšmių.

    Ši istorija išryškina platesnę problemą: klimato ir orų ekstremumų archyvuose kai kurie įrašai išlieka dėl institucinio tęstinumo, nors mokslinis vertinimas laikui bėgant kinta. Kartu tai primena, kad rekordo statusas nebūtinai reiškia absoliučią tiesą – kartais tai reiškia ir tai, kad peržiūros procesas yra lėtas ir sudėtingas.

    Ką tai reiškia šiandien?

    Mokslininkų ginčai dėl istorinių rekordų svarbūs ne tik dėl statistikos. Tikslūs ekstremumų duomenys naudojami vertinant karščio bangų riziką, kalibruojant klimato modelius ir nustatant, kiek išskirtiniai yra dabartiniai karščio epizodai.

    Pastaraisiais metais daugėja tyrimų, kurie rodo, kad šylant klimatui didėja ir ekstremalių karščių tikimybė, ypač sausose teritorijose. Todėl patikimi, tarpusavyje palyginami matavimai tampa dar svarbesni, o istoriniai įrašai – vis dažniau peržiūrimi taikant šiuolaikines metodikas.

  • JAV tvenkinių „valymas“ azijiniais karpiais atsisuko priešingai: invazinė bėda dešimtmečiams

    Jungtinėse Valstijose prieš daugiau nei 50 metų ieškota pigaus ir „natūralaus“ būdo valyti tvenkinius bei akvakultūros ūkių vandens telkinius. Sprendimas atrodė paprastas: įvežti kelias azijinių karpių rūšis, kurios mintų dumbliais, vandens augalais ir moliuskais, o kartu pagerintų vandens skaidrumą.

    Į šalį buvo introdukuotos keturios rūšys: baltasis amūras, juodasis amūras, baltasis plačiakaktis ir margasis plačiakaktis. Vienos jų turėjo naikinti vandens žoles, kitos filtruodamos vandenį maitintis dumbliais ir organinėmis dalelėmis, o juodasis amūras buvo naudotas kaip priemonė prieš sraiges ir kai kuriuos parazitus akvakultūros tvenkiniuose.

    Tačiau tai, kas atrodė kaip ūkiams patogi biologinė priemonė, netrukus tapo ilgalaike invazinių rūšių problema. 1970-aisiais per potvynius dalis žuvų ištrūko iš auginimo tvenkinių ir valymo įrenginių sistemų, pateko į Misisipės upės baseiną ir pradėjo sparčiai plisti.

    Per maždaug dešimtmetį invaziniai karpiai įsitvirtino didelėje upių sistemoje, apimančioje Misisipės, Misūrio ir Ilinojaus upes. Skirtingos rūšys plito nevienodai: baltasis amūras tapo vienas plačiausiai aptinkamų, o plačiakakčiai daugiausia siejami su Misisipės baseinu, nors fiksuojama ir jų plėtros į šiaurę rizika.

    Pagrindinis poveikis ekologijai siejamas su konkurencija dėl maisto ir buveinių. Plačiakakčiai filtruoja vandenį ir intensyviai vartoja planktoną, kuris yra svarbus maisto šaltinis vietinėms žuvims bei jų mailiui, todėl gali keistis visa mitybos grandinė, ypač didžiosiose upėse.

    Problema nėra vien apie gamtą. Margasis plačiakaktis laikomas pavojingu ir žmonėms, nes, išgąsdintas valčių variklių triukšmo, gali šokti iš vandens ir sužeisti vandens transporto priemonių keleivius ar žvejus.

    Šiuo metu federalinės agentūros ir atskirų valstijų institucijos tęsia stebėseną bei valdymo priemones, kad invaziniai karpiai nepasiektų naujų vandens telkinių. Tarp taikomų metodų minimi tikslinis išgaudymas, žymėjimas, populiacijų stebėsena ir aplinkos DNR tyrimai, leidžiantys aptikti rūšių pėdsakus vandenyje dar iki masinio išplitimo.

    Ši istorija tapo dar vienu priminimu, kad biologinės kontrolės sprendimai, nors ir viliojantys savo kaina, ilgainiui gali kainuoti nepalyginamai brangiau. Kai invazinė rūšis įsitvirtina didelėje upių sistemoje, ją sustabdyti sudėtinga, o pasekmės gali būti jaučiamos dešimtmečius.

  • „Tauron Ciepło“ siekia perimti Bielsko-Bialos šilumos tiekėją PK Therma: ką tai reikštų vartotojams?

    Lenkijos energetikos grupės „Tauron“ šilumos verslas „Tauron Ciepło“ pateikė pranešimą apie ketinimą perimti savivaldybės valdomą šilumos tiekimo bendrovę PK Therma. Apie planuojamą koncentraciją paskelbta konkurencijos priežiūros procedūrose, kur vertinama, ar sandoris nekeis rinkos sąlygų vartotojų nenaudai.

    Numatoma, kad sandoris būtų įgyvendintas įsigyjant 54 931 PK Therma akciją iš Bielsko-Bialos savivaldybės. Tai sudarytų 97,97 proc. įmonės įstatinio kapitalo, o „Tauron Ciepło“ šiuo metu jau turi 2,03 proc. akcijų paketą.

    Kaip veikia PK Therma?

    PK Therma yra komunalinė šilumos įmonė, kuri tiekia šilumą galutiniams vartotojams per vietinį šilumos tinklą. Įmonės veikla apima šilumos įsigijimą iš išorinių gamintojų, jos perdavimą ir paskirstymą tinklais bei pardavimą gyventojams ir organizacijoms.

    Pagrindinė PK Therma aptarnaujama teritorija yra Bielsko-Biala, o mažesne apimtimi šiluma tiekiama ir pietinėje Czechowice-Dziedzice dalyje. Tokiose rinkose sandorio vertinime paprastai daug dėmesio skiriama tam, ar po įsigijimo nepadidės vieno tiekėjo įtaka kainodarai ir investicijų sprendimams.

    „Tauron Ciepło“ mastas ir planai

    „Tauron Ciepło“ yra vienas didžiausių šilumos tiekėjų Lenkijoje ir didžiausias šilumos tinklų operatorius Šlionsko–Dombrovos aglomeracijoje. Bendrovė valdo kogeneracines ir šilumos gamybos bei tiekimo infrastruktūras, įskaitant objektus Katovicuose, Tychuose, Bielsko-Bialoje ir Cieszynie.

    Skelbiama, kad bendrovė šilumą tiekia maždaug 280 tūkst. namų ūkių, o tai siejama su daugiau nei 840 tūkst. gyventojų poreikiais. Toks mastas reiškia, kad grupė turi didesnes finansines ir technologines galimybes modernizuoti tinklus, tačiau kartu kelia klausimų dėl konkurencijos ir savivaldybių kontrolės mažėjimo.

    Pastaraisiais mėnesiais „Tauron Ciepło“ taip pat vykdė projektus, susijusius su šilumos tinklų pralaidumo didinimu, kad būtų galima tiekti daugiau šilumos iš stambesnių gamybos šaltinių. Nuo 2026–2027 metų šildymo sezono dalis šilumos, pagamintos didesniuose objektuose, turėtų pasiekti ir papildomas teritorijas, o tai rodo platesnę tinklų integracijos kryptį.

    Ką tai gali reikšti vartotojams?

    Vartotojams tokie sandoriai dažniausiai svarbūs dėl dviejų dalykų: kainų ir patikimumo. Jei didesnė grupė po įsigijimo spartina tinklų atnaujinimą ir mažina nuostolius, ilgainiui tai gali gerinti paslaugos kokybę, tačiau trumpuoju laikotarpiu investicijų kaštai kai kuriais atvejais didina tarifų spaudimą.

    Galutinį žodį dėl sandorio paprastai taria konkurencijos priežiūros institucija, įvertinusi šilumos tiekimo rinkos specifiką konkrečioje teritorijoje ir tai, ar po įsigijimo neliks vartotojams nepalankių alternatyvų. Iki sprendimo sandoris laikomas planuojamu, o jo sąlygos gali būti tikslinamos.

  • Karščio banga Ukrainoje nusekino upes ir ežerus: vandens lygiai krinta iki rekordinių žemumų

    Ukrainoje dėl užsitęsusios karščio bangos ir kritulių stokos daugelyje upių bei ežerų fiksuojamas mažas vandeningumas, o dalyje vietų vandens lygis pasiekė rekordines žemumas. Apie tai viešai praneša atsakingos institucijos, perspėjančios, kad situacija gali paveikti ne tik gamtą, bet ir kasdienes paslaugas.

    Mažėjant upių debitui, pirmiausia nukenčia ekosistemos: kyla vandens temperatūra, mažėja deguonies kiekis, greičiau dauginasi dumbliai, o žuvų ir bestuburių žuvimo rizika išauga. Tokios sąlygos taip pat blogina vandens kokybę, todėl vandenvietėms ir vandens tiekėjams gali prireikti papildomų priemonių.

    Institucijos pabrėžia, kad itin sudėtinga padėtis stebima atskiruose Karpatų regiono vandens telkiniuose ir kelių didesnių baseinų intakuose. Kai kuriuose hidrologiniuose matavimo postuose vandens lygiai jau yra nukritę žemiau ankstesnių stebėjimų minimumų, o tai rodo ne pavienį svyravimą, bet sisteminį sausros poveikį.

    Praktinės pasekmės juntamos ir ūkyje: mažėjant vandens ištekliams, gali būti ribojamas vandens paėmimas laistymui, pramonės reikmėms ar technologiniams procesams, taip pat griežčiau kontroliuojami nuotekų išleidimai. Mažavandenystės laikotarpiu prioritetas paprastai teikiamas gyventojų geriamojo vandens ir buitiniams poreikiams.

    Pastaraisiais metais Europa vis dažniau susiduria su hidrologine sausra, kai ilgą laiką išlieka sumažėję upių srautai ir nusenka telkiniai, net jei trumpalaikės liūtys situacijos iš esmės nepakeičia. Ekspertai šią tendenciją sieja su klimato kaitos didinamu karščio bangų dažniu, didesniu garavimu ir mažesniu sniego bei gruntinių vandenų papildymu žiemos ir pavasario sezonais.

    Ypatingą dėmesį tokiais laikotarpiais skiria ir energetikos sektorius, nes mažas vandens lygis apsunkina elektrinių aušinimą, riboja hidroenergijos gamybą ir didina konkurenciją dėl vandens tarp skirtingų vartotojų. Todėl institucijos ragina atidžiai sekti hidrologines prognozes, laikytis nustatytų ribojimų ir vandenį naudoti taupiau, kol situacija stabilizuosis.

  • Lenkijos atominė elektrinė prie Baltijos: vėsinimas jūros vandeniu gali sumažinti karščių riziką

    Karščiai vis dažniau riboja atomines elektrines

    Europą vis dažniau užklumpančios karščio bangos tampa iššūkiu ne tik gyventojams, bet ir energetikai. Branduolinėse elektrinėse problema dažnai kyla dėl aušinimo: kai upės nusenka, o vanduo įkaista, reaktorių galia ribojama, kad būtų laikomasi aplinkosauginių reikalavimų.

    Toks scenarijus šią vasarą vėl išryškėjo Vidurio Europoje, kur kai kurios elektrinės trumpam mažino gamybą. Tai primena, kad klimato kaita energetikos infrastruktūrai kelia ne teorines, o vis dažniau pasikartojančias rizikas.

    Slovėnijos Krško pavyzdys: riboja ir temperatūra, ir vandens lygis

    Slovėnijoje vienintelė šalies atominė elektrinė Krško sumažino gamybą iki maždaug 80 proc. nominalios galios. Priežastis – vienu metu kritęs Savos upės vandens lygis ir pakilusi vandens temperatūra, nes ši upė naudojama reaktoriaus aušinimui.

    Elektrinė aušinimo vandenį paima iš upės, praleidžia per kondensatorių ir grąžina atgal, todėl turi laikytis taisyklių, ribojančių, kiek galima sušildyti natūralų vandens telkinį. Kai upėje mažiau vandens, jis įšyla greičiau, o leistinos ribos pasiekiamos anksčiau.

    Krško elektrinė turi vieną reaktorių, kurio grynoji galia siekia 696 megavatus. Ji pagamina reikšmingą dalį Slovėnijos elektros, o dalį produkcijos naudoja ir Kroatija, kuri yra bendras šios elektrinės savininkas.

    Lenkijos planas: aušinimas Baltijos vandeniu

    Lenkijos pirmoji atominė elektrinė planuojama taip, kad reaktoriai būtų aušinami Baltijos jūros vandeniu, o ne upės srautu. Toks sprendimas laikomas svarbiu pranašumu karščių kontekste, nes jūros vandens temperatūra ir tūris paprastai kinta lėčiau nei mažesnių upių, ypač per sausras.

    Nors ir jūrinis aušinimas nėra visiškai atsparus ekstremaliems reiškiniams, jis mažina riziką, kad dėl kritiškai įkaitusio ar nusekusio vandens tektų dažnai riboti reaktorių galią. Tai svarbu ir planuojant elektros sistemos patikimumą, ir vertinant ilgalaikes investicijas į branduolinę energetiką.

    Pastarųjų metų tendencijos Europoje rodo, kad šiluminė tarša ir vandens prieinamumas tampa vis aktualesniais veiksniais elektrinių veikloje. Todėl nauji projektai vis dažniau vertinami ne vien pagal galią ar kainą, bet ir pagal atsparumą karščiui, sausroms bei griežtėjančioms aplinkosaugos taisyklėms.

  • Dunojaus sausra Serbijoje atidengė nacių karo laivus: dugne – ir nesprogusių šaudmenų

    Dunojaus vandens lygis Balkanuose dėl užsitęsusios sausros nukrito tiek, kad kai kuriose atkarpose iš po vandens vėl išryškėjo Antrojo pasaulinio karo laikų laivų liekanos. Serbijoje, netoli Prahovo uosto, matomi kelių dešimčių vokiečių karo laivų korpusai, dalis jų, istorikų teigimu, gali būti likę su amunicija.

    Šie laivai siejami su Vokietijos flotile, kuri 1944 metais traukdamasi Dunojaus keliu buvo sąmoningai skandinama, kad nepatektų į priešų rankas. Manoma, kad tuo metu šioje upės atkarpoje buvo nuskandinta iki 200 įvairių tipų karinių laivų, o dalis nuolaužų iki šiol kelia navigacijos ir saugumo riziką.

    „Kai vanduo nuslūgsta, kai kurie laivai iškyla taip, kad tampa matomi ištisi korpusai, o tai primena, kiek karo palikimo vis dar slypi po upės paviršiumi“, – sakė su istoriniu paveldu dirbantis tyrėjas, komentuodamas situaciją regiono žiniasklaidai.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausia grėsmė yra ne vien rūdijantys metalo konstrukcijų fragmentai. Nuolaužose gali būti likę nesprogusių šaudmenų, todėl tokiose vietose įprastai ribojamas priėjimas, o prireikus kviečiami išminuotojai ir narai, kad įvertintų realią riziką žmonėms bei laivybai.

    Sausra Dunojuje tampa ne tik istorine, bet ir infrastruktūrine problema. Upė yra svarbus laivybos kelias, todėl žemas vanduo riboja krovininių laivų judėjimą, didina logistikos kaštus ir trikdo tiekimo grandines, ypač vasaros pabaigoje ir rudenį, kai upė tradiciškai yra jautriausia karščiams.

    Žemas Dunojaus lygis paliečia ir energetiką, nes dalis regione esančių elektrinių upės vandenį naudoja aušinimui. Kai vandens mažėja, elektrinių operatoriai turi ieškoti alternatyvių sprendimų, o valdžios institucijos kai kuriais atvejais imasi laikinų hidrotechninių priemonių, kad užtikrintų pakankamus aušinimo srautus.

    Klimato mokslininkai pastaraisiais metais vis dažniau atkreipia dėmesį, kad Europoje daugėja užsitęsusių karščio bangų ir kritulių stokos periodų, o tai tiesiogiai veikia didžiąsias upes. Dunojaus atvejis tampa dar vienu pavyzdžiu, kaip ekstremalūs orai vienu metu iškelia į paviršių ir istorijos pėdsakus, ir labai šiuolaikiškas rizikas ekonomikai bei kritinei infrastruktūrai.