CP v2

Blog

  • „Deutsche Telekom“ ruošia milžinišką 360 mlrd. eurų žingsnį: nori perimti visą „T-Mobile US“

    „Deutsche Telekom“ ruošia milžinišką 360 mlrd. eurų žingsnį: nori perimti visą „T-Mobile US“

    Vokietijos telekomunikacijų grupė „Deutsche Telekom“ svarsto galimybę visiškai susijungti su JAV bendrove „T-Mobile US“, kurioje jau valdo kiek daugiau nei 53 proc. akcijų. Apie planus praneša tarptautinė verslo žiniasklaida, o pats koncernas viešai detalių kol kas nekomentuoja.

    Rinkose skaičiuojama, kad potencialus sandoris galėtų tapti vienu didžiausių įmonių susijungimų istorijoje. Vertinama, jog bendra sujungtos grupės vertė galėtų siekti apie 360 mlrd. eurų, todėl tai būtų ne tik telekomunikacijų, bet ir platesnio masto verslo įvykis.

    Kaip minima pranešimuose, svarstomas scenarijus, kai būtų kuriama nauja valdymo bendrovė, kuri akcijomis pateiktų pasiūlymą abiem įmonėms ir suformuotų vieną transatlantinę grupę. Tokia struktūra teoriškai leistų supaprastinti valdymą ir aiškiau atspindėti tai, kad didžioji dabartinės „Deutsche Telekom“ vertės dalis siejama būtent su „T-Mobile US“ rezultatais.

    „Deutsche Telekom“ Vokietijoje laikoma strategiškai svarbia įmone, o valstybės įtaka čia išlieka apčiuopiama. Vokietijos vyriausybė ir valstybinis bankas KfW kartu valdo apie 28 proc. akcijų, todėl bet koks didelis pertvarkymas neišvengiamai turėtų ir politinį matmenį.

    Rinkos dalyviai atkreipia dėmesį, kad visiškas susijungimas galėtų sumažinti Berlyno netiesioginę įtaką, nes po sandorio valstybei tenkanti dalis galėtų sumažėti iki maždaug 17–18 proc. Tai jautru šalyje, kur strategiškai svarbiuose sektoriuose dažnai siekiama išlaikyti reikšmingas kontrolės galimybes.

    „T-Mobile US“ istorija „Deutsche Telekom“ portfelyje buvo permaininga. Koncernas JAV ryšio verslą iš esmės suformavo po „VoiceStream Wireless“ įsigijimo ir vėlesnio prekės ženklo pervadinimo, tačiau vėliau bendrovė susidūrė su augimo iššūkiais, o planai parduoti ją konkurentams buvo stabdomi reguliuotojų.

    Pastaraisiais metais „T-Mobile US“ tapo vienu iš JAV mobiliojo ryšio rinkos lyderių ir svarbiausiu pelno šaltiniu motininei bendrovei. Dėl to investuotojai vis dažniau vertina „Deutsche Telekom“ kaip įmonę, kurios finansinę trajektoriją lemia JAV padalinio rezultatai.

    Vis dėlto kelyje į sandorį matoma daug kliūčių. Tam gali prireikti reikšmingo „Deutsche Telekom“ akcininkų palaikymo, o JAV pusėje tektų pereiti sudėtingą patikrų grandinę, apimančią konkurencijos vertinimą, Federalinės ryšių komisijos sprendimus ir galimą nacionalinio saugumo peržiūrą.

    JAV politikai jau signalizuoja, kad į tokį sandorį bus žiūrima itin atidžiai. „Užsienio bendrovės bandymas perimti „T-Mobile“ tikrai atkreips mūsų darbuotojų dėmesį“, – JAV Atstovų Rūmų Teisės komiteto pirmininko pareiškimą cituoja tarptautinė žiniasklaida.

    Kol kas derybos, jei jos vyksta, vertinamos kaip ankstyvos stadijos, todėl nėra garantijų, kad planas virs konkrečiu pasiūlymu. Tačiau pats faktas, kad svarstomas visiškas susijungimas, rodo platesnę tendenciją: ryšio rinkoje mastas ir investicijos į 5G bei tinklų modernizavimą vis dažniau verčia operatorius ieškoti struktūrinių sprendimų.

    Jeigu projektas būtų įgyvendintas, jis galėtų pakeisti jėgų pusiausvyrą pasaulinėje telekomunikacijų rinkoje ir sukurti vieną vertingiausių mobiliojo ryšio operatorių. Tuo pat metu tai būtų ir testas, kiek toli gali eiti transatlantiniai sandoriai sektoriuje, kur reguliuotojai vis griežčiau vertina konkurenciją ir nacionalinio saugumo aspektus.

  • Euroobligacijos grįžta į darbotvarkę: Macronas spaudžia, Vokietija priešinasi – kas mokės?

    Euroobligacijos grįžta į darbotvarkę: Macronas spaudžia, Vokietija priešinasi – kas mokės?

    Kas yra euroobligacijos?

    Euroobligacijos ES kontekste reiškia bendrą ES institucijų leidžiamą skolą, už kurią atsakomybę solidariai prisiimtų visos valstybės narės. Tokia schema leistų riziką ir palūkanų naštą išskaidyti per visą bloką, o ne palikti ją pavienėms šalims.

    Šalininkai euroobligacijas pristato kaip saugų finansinį instrumentą, galintį pritraukti kapitalo dideliems projektams, kai reikia greitai mobilizuoti lėšas. Kritikai įspėja, kad bendra skola gali silpninti biudžeto drausmę ir sukurti neteisingą paskatų sistemą.

    Diskusija vėl suaktyvėjo po Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pasisakymų, raginančių didinti bendrą ES skolinimąsi. Jo teigimu, Europa turi investuoti daugiau, kad atlaikytų konkurenciją su Jungtinėmis Valstijomis ir Kinija bei greičiau stiprintų gynybą ir pažangias technologijas.

    Kodėl tema vėl įkaito?

    Pastaraisiais metais ES jau pasinaudojo bendro skolinimosi modeliu, kai 2020 metais patvirtino ekonomikos gaivinimo programą NextGenerationEU. Pagal ją rinkose buvo numatyta pritraukti apie 750 mlrd. eurų, o tai tapo precedentu, kurį dalis šalių norėtų paversti nuolatine priemone.

    Kitas argumentų šaltinis yra 2024 metais paskelbta Mario Draghi ataskaita apie Europos konkurencingumą, kurioje akcentuojama investicijų spraga. Joje teigiama, kad norint išlaikyti globalų konkurencingumą, Europai gali reikėti apie 800 mlrd. eurų papildomų investicijų kasmet, dalį jų pritraukiant iš privataus sektoriaus, bet neišvengiant ir viešųjų lėšų.

    Macrono stovykla pabrėžia, kad nė viena valstybė narė viena pati nepatemps visų iššūkių, todėl racionaliau skolintis bendrai. Tuo metu oponentai tvirtina, kad svarbiausia problema yra ne finansavimo trūkumas, o produktyvumo stagnacija ir lėtos reformos.

    Kas palaiko ir kas priešinasi?

    Euroobligacijų klausimas ES skelia jau dešimtmečius, dar nuo euro zonos skolos krizės laikų. Fiskaliai konservatyvios šalys, tarp jų Vokietija, Nyderlandai, Austrija, Suomija ir Švedija, tradiciškai laikosi pozicijos, kad bendra skola didina moralinę riziką ir gali užkrauti atsakomybę tiems, kurie tvarkosi griežčiau.

    Priešingoje barikadų pusėje dažniau atsiduria pietinės valstybės, taip pat Prancūzija, kurios euroobligacijas mato kaip būdą pigiau finansuoti bendras investicijas ir sumažinti spaudimą nacionaliniams biudžetams. Kai kurios šalys signalizuoja, kad gynybos finansavimo poreikis gali būti išimtis, dėl kurios įmanomi kompromisai.

    Vokietijos pozicija išlieka viena griežčiausių, o naujausi pareiškimai rodo, kad Berlynas nenori euroobligacijų paversti nuolatiniu instrumentu. Tai reikšmingai riboja politinį pagreitį, nes be Vokietijos pritarimo tokiai iniciatyvai ES sudėtinga rasti vieningą kelią.

    Kas galiausiai mokėtų?

    Euroobligacijos reikštų, kad skola būtų grąžinama bendrai, proporcingai pagal sutartas ES biudžeto taisykles ir įsipareigojimus. Praktikoje tai reikštų ir bendrą atsakomybę už palūkanų mokėjimus, todėl diskusija neišvengiamai paliečia jautrų klausimą, kiek vienos šalys netiesiogiai garantuotų kitų finansinį stabilumą.

    Gaivinimo fondo NextGenerationEU atveju numatyta, kad grąžinimas prasidės 2028 metais ir bus integruotas į naujus ES daugiametio biudžeto sprendimus. Galutinis terminas, kurį ES yra įvardijusi šiam įsipareigojimui užbaigti, yra 2058 metai.

    Prancūzija ir dalis partnerių kelia idėją grąžinimą atidėti arba dalį įsipareigojimų refinansuoti nauju bendru skolinimusi, argumentuodami, kad per greitas grąžinimas gali sumažinti ES galimybes investuoti. Kritikai atsako, kad tai taptų nuolatinio skolos pervyniojimo schema, kurią politiškai ir ekonomiškai sunku pagrįsti.

    Kas bus toliau?

    Kol kas Briuselyje euroobligacijos nėra tapusios pagrindiniu artimiausių posėdžių klausimu, o reali pažanga priklauso nuo didžiųjų valstybių kompromiso. Diplomatiniai signalai rodo, kad diskusiją nustelbia kiti neatidėliotini prioritetai, įskaitant energetikos kainų rizikas ir konkurencingumo darbotvarkę.

    Vis dėlto tema greičiausiai niekur nedings, nes investicijų ir gynybos finansavimo poreikis tik auga, o bendros skolos instrumentas daliai sprendimų atrodo greičiausias. Artimiausi viršūnių susitikimai parodys, ar euroobligacijos liks politiniu tabu, ar taps naujo kompromiso pagrindu.

  • Kataras nepaiso LNG trikdžių: „QatarEnergy“ plečia „North Field“ ir stato CO2 gaudymo grandį

    Kataras nepaiso LNG trikdžių: „QatarEnergy“ plečia „North Field“ ir stato CO2 gaudymo grandį

    Kataras tęsia didžiausio pasaulyje dujų telkinio „North Field“ plėtrą, nors regione išliekanti įtampa pastaraisiais mėnesiais trikdė suskystintųjų gamtinių dujų (LNG) gamybą ir eksportą. Šalis siekia ilgalaikio tikslo stiprinti pozicijas pasaulinėje LNG rinkoje, kur svarbiausia tampa tiekimo patikimumas.

    JAV įsikūrusi bendrovė „Baker Hughes“ pranešė gavusi svarbų užsakymą iš „QatarEnergy“ – tiekti kritinę įrangą „North Field West“ etapui. Sutartis apima įrangą dviem LNG megagamykloms, tarp jų dujų turbinas, išcentrinius kompresorius ir integruotas energijos sistemas, reikalingas dujoms suskystinti.

    Kas yra „North Field West“?

    „North Field West“ yra viena iš kelių „North Field“ plėtros fazių, kuriomis Kataras siekia padidinti LNG pajėgumus nuo 77 mln. tonų per metus iki 142 mln. tonų per metus. Vien šis etapas, kaip skelbiama, turėtų pridėti apie 16 mln. tonų per metus per dvi naujas gamybos linijas.

    „QatarEnergy“ anksčiau yra paskelbusi, kad dideli EPC (inžinerijos, pirkimų ir statybos) kontraktai jau suteikti tarptautiniam konsorciumui, o pirmoji produkcija numatoma dešimtmečio pabaigoje. Plėtros tempas rodo, kad Kataras pasirenka investuoti net ir tada, kai trumpalaikiai sutrikimai didina rizikas rinkoje.

    CO2 gaudymas tampa projekto dalimi

    Šiame etape numatyta ir anglies dioksido gaudymo bei transportavimo infrastruktūra, kuri, vertinant skelbiamus planus, galėtų apdoroti iki 4,1 mln. tonų CO2 per metus. Tai atspindi kryptį, kai dideli dujų projektai vis dažniau derinami su emisijų mažinimo sprendimais, siekiant lengviau pritraukti finansavimą ir atitikti griežtėjančius reguliavimo bei pirkėjų reikalavimus.

    Tokia integracija leidžia projektams atrodyti patrauklesniems ilgalaikiams LNG pirkėjams, ypač Europoje ir Azijoje, kur vis daugiau dėmesio skiriama tiekimo grandinės anglies pėdsakui. Vis dėlto CO2 gaudymas energetikoje tebėra vertinamas nevienareikšmiškai, nes galutinį poveikį lemia realus sugauto CO2 panaudojimas arba saugus ilgalaikis saugojimas.

    Trikdžiai ir geopolitinė rizika

    Plėtros sprendimai priimami tuo metu, kai tiekimo grandines veikia įtampa svarbiose laivybos arterijose Persijos įlankoje. LNG rinkai tai ypač jautru, nes net laikini sutrikimai gali sukelti kainų šuolius ir priversti importuotojus skubiai ieškoti alternatyvių krovinių.

    Rinka į tokius signalus reaguoja iš anksto: net jei faktinis eksportas atsigauna, rizikos premija kainose gali išlikti dėl remonto sudėtingumo ir ilgo specializuotos įrangos tiekimo termino. Dėl to Kataro sprendimas judėti į priekį interpretuojamas kaip bandymas ilgainiui sumažinti tiekimo pažeidžiamumą didesniais pajėgumais ir modernesne infrastruktūra.

    „Baker Hughes“ 2026 metų pirmojo ketvirčio ataskaitoje skelbė, kad užsakymų portfelį augino būtent dujų ir LNG infrastruktūros paklausa. Tai laikoma indikacija, jog nepaisant energetikos transformacijos, dujos išlieka svarbios energetinio saugumo grandyje, o didieji eksportuotojai ir toliau varžosi dėl ilgalaikių sutarčių.

  • A. Poczobutas laisvėje po mainų su Lenkija: Minskas siunčia signalą Vakarams?

    A. Poczobutas laisvėje po mainų su Lenkija: Minskas siunčia signalą Vakarams?

    Lenkijos ir Baltarusijos žurnalistas Andrzejus Poczobutas antradienį buvo paleistas iš Baltarusijos kalėjimo po kalinių apsikeitimo, apie kurį pranešė abiejų šalių pareigūnai. Kartu, kaip teigiama, laisvę iš viso atgavo 10 sulaikytųjų, dalis mainų vyko įtraukiant ir kitas valstybes.

    A. Poczobutas yra įtakingo Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ korespondentas ir viena ryškiausių Baltarusijos lenkų mažumos figūrų. Jis buvo nuteistas aštuoneriems metams kolonijoje, o byla Europoje ne kartą įvardyta politiškai motyvuota.

    Žurnalisto sulaikymas 2021 metais sulaukė plataus tarptautinio pasmerkimo, o vėliau jis buvo įvertintas Europos Sąjungos Sacharovo premija už minties laisvę. Šis apdovanojimas dažnai skiriamas asmenims ir organizacijoms, kurios patiria represijas dėl žmogaus teisių ir demokratijos gynimo.

    Lenkijos užsienio reikalų ministerijos atstovas nurodė, kad iš penkių Baltarusijos paleistų kalinių trys atvyko į Lenkiją, o mainais Lenkija perdavė tris asmenis Baltarusijai. Bendras mainų skaičius, anot pareigūnų, siekė 10, nes buvo įtrauktos ir kitos šalys.

    Skelbiama, kad Lenkija taip pat paleido kalintą Rusijos archeologą Aleksandrą Butiaginą, kurio ekstradicijos siekė Ukraina. Jis siejamas su archeologiniais kasinėjimais Kryme, kuris nuo 2014 metų yra Rusijos okupuotas.

    Paleidimų fone – derybos

    Pastaraisiais mėnesiais Minskas ėmėsi veiksmų, kuriuos Vakarai vertina kaip bandymą mažinti tarptautinę izoliaciją. Kovo mėnesį Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka buvo įsakęs paleisti 250 politinių kalinių, o dalis sprendimų siejami su Vašingtono tarpininkavimu ir ribotu sankcijų švelninimu.

    Baltarusija ilgus metus patiria Vakarų sankcijas dėl sisteminių žmogaus teisių pažeidimų, represijų prieš opoziciją ir nepriklausomą žiniasklaidą. Papildomą spaudimą sustiprino ir Minsko vaidmuo leidžiant Rusijai naudoti Baltarusijos teritoriją plataus masto invazijai į Ukrainą 2022 metais.

    Ką žinoma apie sveikatą?

    Žmogaus teisių gynėjai anksčiau skelbė, kad 52 metų A. Poczobutas turi rimtų širdies problemų, o kalinimo metu buvo ne kartą laikytas vienutėje. Tokios sąlygos politinių kalinių atveju yra ypač kritikuojamos tarptautinių organizacijų, nes didina sveikatos rizikas ir gali būti naudojamos kaip spaudimo priemonė.

    Jo redakcija anksčiau viešai teigė tikinti, kad tarptautinis dėmesys ir Sacharovo premija gali prisidėti prie proveržio, o žurnalisto likimas turi tapti visos Europos klausimu. A. Poczobuto paleidimas dabar vertinamas kaip reikšmingas signalas, tačiau neatsako į platesnį klausimą, ar Minskas iš tiesų pasirengęs mažinti represijas šalies viduje.

    Baltarusijoje po 2020 metų prezidento rinkimų sekusių masinių protestų, tarptautinių stebėtojų vertintų kaip represijų lūžis, buvo sulaikyta dešimtys tūkstančių žmonių. Nepriklausomos žiniasklaidos priemonės ir nevyriausybinės organizacijos buvo uždarytos, o politinių kalinių tema iki šiol išlieka viena pagrindinių santykiuose su Europa.

  • Zelenskis įsiuto: Izraelis esą rengiasi iškrauti Rusijos pavogtus Ukrainos grūdus

    Zelenskis įsiuto: Izraelis esą rengiasi iškrauti Rusijos pavogtus Ukrainos grūdus

    Ukrainos ir Izraelio santykiuose įsiplieskė naujas diplomatinis konfliktas dėl krovininio laivo, kuris, Kyjivo teigimu, į Izraelio uostą gabena Rusijos iš okupuotų teritorijų pavogtus Ukrainos grūdus. Prezidentas Volodymyras Zelenskis viešai paragino Izraelį neleisti iškrauti tokio krovinio, pabrėždamas, kad prekyba pavogtomis prekėmis užtraukia teisinę atsakomybę.

    Pasak Ukrainos, kalbama apie Panamos vėliava plaukiojantį laivą „Panormitis“, kuris balandžio 25 dieną priartėjo prie Haifos akvatorijos. Kyjivas tvirtina, kad laivas gabena daugiau nei 6 200 tonų kviečių ir apie 19 000 tonų miežių, o jų kilmė siejama su laikinai okupuotomis pietų Ukrainos teritorijomis.

    „Bet kurioje normalioje šalyje pavogtų prekių pirkimas reiškia teisinę atsakomybę“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

    Ukraina antradienio rytą išsikvietė Izraelio ambasadorių Kyjive Michaelį Brodsky ir paprašė nedelsiant imtis veiksmų dėl „Panormitis“. Zelenskis teigė, kad Ukraina jau esą panaudojo diplomatinius kanalus, tačiau, jo vertinimu, situacija kartojasi, todėl tenka kalbėti viešai.

    Izraelio užsienio reikalų ministras Gideonas Sa’aras anksčiau nurodė, kad kaltinimai turi būti pagrįsti įrodymais, o oficialios teisinės pagalbos ar informacijos pateikimo procedūros, jo teigimu, nebuvo išnaudotos iki galo. Jis taip pat ragino diplomatiją vykdyti ne socialiniuose tinkluose, o instituciniu keliu.

    Kaip veikia grūdų „šešėlinės“ schemos

    Ukrainos pareigūnai tvirtina, kad Rusija sistemingai perima grūdus okupuotose teritorijose ir organizuoja jų eksportą, pasitelkdama su okupacine administracija siejamus tarpininkus. Pasak Ukrainos tiriamosios žurnalistikos atstovų, grūdai gali būti kraunami į Rusijos birių krovinių laivus, vėliau perkeliami į vadinamojo šešėlinio laivyno laivus ir išgabenami iš Rusijos uostų, pakeičiant dokumentaciją.

    Kyjivo vertinimu, nuo plataus masto invazijos pradžios 2022 metais Rusija galėjo pasisavinti mažiausiai 15 mln. tonų Ukrainos grūdų. Ukraina pabrėžia, kad uostų ir muitinės kontrolė leidžia identifikuoti laivus, krovinius bei jų kilmę, todėl, jos teigimu, Izraelis turi technines galimybes patikrinti tiekimo grandinę.

    Ne pirmas kartas šiemet

    Izraelio žiniasklaidoje skelbta, kad šiemet į Izraelį jau galėjo patekti ne viena grūdų siunta, kurią Ukraina laiko pavogta. Dėl ankstesnių atvejų Kyjivas taip pat buvo reiškęs pretenzijas, teigdamas, kad Izraelio institucijos buvo įspėtos iš anksto, tačiau kroviniai vis tiek buvo iškrauti.

    Vienu iš pastarųjų pavyzdžių Ukraina įvardijo laivą „Abinsk“, kuris, jos teigimu, į Izraelį atgabeno beveik 44 000 tonų kviečių. Kyjivas tvirtina, kad apie galimą okupuotų teritorijų kilmę Izraelio pareigūnams buvo pranešta dar kovo 23 dieną, tačiau krovinys Haifoje vis tiek buvo iškrautas balandžio 12–14 dienomis.

    Ką tai reiškia regiono politikai

    Šis ginčas vyksta platesniame karo Ukrainoje kontekste, kai grūdų logistika ir uostų infrastruktūra yra tapusi strateginiu taikiniu, o eksportas tiesiogiai veikia pasaulines maisto kainas ir tiekimo stabilumą. Ukraina siekia, kad partneriai užkirstų kelią bet kokioms schemoms, kurios, jos vertinimu, finansuoja Rusijos karo ekonomiką ir normalizuoja neteisėtą okupacijos metu paimtų išteklių prekybą.

    Artimiausiomis dienomis sprendžiant, ar „Panormitis“ bus leista švartuotis ir iškrauti krovinį, Izraeliui teks derinti teisines procedūras, reputacines rizikas ir diplomatinius santykius. Ukraina tuo metu signalizuoja, kad ketina tęsti spaudimą ir reikalauti konkrečių veiksmų, o ne vien pareiškimų.

  • Ne viešbučiai: kuo nustebins Uzbekistano svečių namai Šilko kelyje – nuo kiemo iki virtuvės

    Ne viešbučiai: kuo nustebins Uzbekistano svečių namai Šilko kelyje – nuo kiemo iki virtuvės

    Uzbekistane svetingumas laikomas kasdienio gyvenimo dalimi: keliautojai, judėję istoriniu Šilko keliu, šimtmečiais remdavosi vietinių šeimų pagalba, maistu ir nakvyne. Šiandien tradicija tęsiasi per svečių namus, kuriuose atvykėliai apsistoja ne anonimiškuose numeriuose, o tikruose namuose.

    Skirtingai nei dideli viešbučiai, šeimininkų valdomi svečių namai dažnai atspindi šeimos būdą, regiono papročius ir namų ritmą. Keliautojai dalijasi kiemais, virtuvėmis ir bendromis erdvėmis, o pažintys čia užsimezga greičiau nei registratūroje.

    Surkhandarya: svetingumas nuo slenksčio

    Pietiniame Surkhandarya regione svečių namai neretai tampa pirmąja pažintimi su Uzbekistano svetingumo taisyklėmis. Atvykėlius pasitinka patys šeimininkai, aprodo namus ir tik tada pasiūlo rinktis kambarį.

    Svečių namų šeimininkė Mavjuda Nazarova pasakoja, kad svečių priėmimas jos šeimoje buvo įprastas dar nuo vaikystės, todėl idėja atverti namų duris keliautojams atrodė natūrali. Svečių namus ji atidarė prieš penkerius metus, o pastatas iškilo pandemijos laikotarpiu, kai turizmas patyrė didžiausią sukrėtimą per dešimtmečius.

    „Nuo vaikystės buvome įpratę priimti svečius. Mums svarbu sudaryti patogias sąlygas ir padėti kuo galime“, – sakė M. Nazarova.

    Tokio tipo apgyvendinimas ypač patrauklus keliautojams, kurie nori lėtesnio tempo ir daugiau bendravimo. Svečių namuose žmonės dažnai pasilieka kelioms dienoms, gamina maistą bendroje virtuvėje, dalijasi receptais ir susikuria bendruomenės jausmą, kuris kelionėje tampa ne mažiau svarbus nei lankytinos vietos.

    „Čia labai saugu ir atmosfera šilta. Sutinkame žmones iš skirtingų šalių, kartu gaminame ir leidžiame laiką kaip šeima“, – sakė keliautojas Derin.

    Virtuvė dažnai tampa svarbiausiu traukos centru: vakarais čia susitinka skirtingų kultūrų žmonės ir prie vieno stalo sujungia skonius bei istorijas. Termeze kelias savaites apsistojęs keliautojas iš Kinijos Liu Xianzhong pasakojo, kad bendros vakarienės jam tapo kasdieniu ritualu, o tradicinis kiniškas karštasis puodas suartino nepažįstamuosius.

    „Čia jaučiuosi labai patogiai. Dieną dirbame arba tyrinėjame miestą, o vakare gaminame kartu ir dalijamės patirtimis“, – sakė Liu Xianzhong.

    Bukhara ir Samarkandas: istorija su patogumais

    Judant į vakarus, Bukharoje svečių namai dažnai įsikuria restauruotuose istoriniuose pastatuose, kur išsaugomi vidiniai kiemai, medžio drožiniai ir tradicinės interjero detalės. Tuo pat metu įrengiami šiuolaikiniai patogumai, kurių tikisi tarptautiniai keliautojai, todėl autentika čia dera su praktiškumu.

    Sabina Ashurova savo svečių namus atidarė 2019 metais, kai šeimų valdomos nakvynės vietos mieste tik pradėjo ryškėti kaip alternatyva klasikiniams viešbučiams. Iš pradžių ji turėjo keturis paprastus kambarius, vėliau patalpos buvo atnaujintos ir dekoruotos tradiciniu Bukhara stiliumi.

    „Pradžioje turėjome tik keturis kambarius, jie buvo labai paprasti. Vėliau viską atnaujinome ir papuošėme tradiciniu Bukhara stiliumi“, – sakė S. Ashurova.

    Pasak jos, toks modelis daugeliui šeimų tampa būdu suderinti darbą ir namų gyvenimą, o keliautojams suteikia tai, ko dažnai trūksta standartizuotuose viešbučiuose: tiesioginį ryšį su vietiniais ir kasdienybės kultūra. Belgijos keliautojai Timon ir Emma pabrėžė, kad svečių namuose lengviau pajusti tikresnę aplinką, nes šeimininkai patys pasakoja apie gyvenimą mieste.

    „Svečių namuose esi arčiau tikros kultūros. Viešbučiai dažnai atrodo panašiai visur, o čia gali kalbėtis tiesiai su šeimininkais ir daugiau sužinoti apie vietinį gyvenimą“, – sakė Timon.

    Samarkande, kuris laikomas vienu svarbiausių Šilko kelio centrų, svečių namai dar aiškiau akcentuoja tradicijos ir šiuolaikinio komforto derinį. Šeimininkai stengiasi išlaikyti regiono architektūrinę dvasią, bet kartu siūlo patogumus, kurie keliautojams tapo būtini: nuo patogios infrastruktūros iki privatumo ir tvarkos standartų.

    Taškentas: tradicija didmiestyje

    Net sostinėje Taškente svečių namai randa vietą istoriniuose mahallų kvartaluose, kur bendruomeniškumas ir tradiciniai namai vis dar išlieka kasdienybės dalimi. Kai kurie projektai kuriami adaptuojant senus pastatus, pavyzdžiui, buvusias arbatines, išlaikant kiemo struktūrą ir senus medžius kaip pagrindinę namų ašį.

    Vienų tokių svečių namų šeimininkas Otabek Karshiyev pasakojo, kad sodybos planą diktavo daugiau nei šimto metų šilkmedis, paliktas kiemo centre. Šeimininko teigimu, būtent tokios detalės ir sukuria patirtį, kurią keliautojai prisimena ilgiau nei standartinį nakvynės kambarį.

    „Norėjome šilkmedį išsaugoti kieme, jis tapo namų širdimi“, – sakė O. Karshiyev.

    Uzbekistano svečių namai šiandien tampa ne tik nakvynės pasirinkimu, bet ir turizmo kryptimi, atliepiančia globalias kelionių tendencijas. Vis daugiau žmonių ieško autentiškų patirčių, lėtesnio keliavimo ir artimesnio kontakto su vietos kultūra, o šeimininkų namai suteikia būtent tai: bendrą stalą, kasdienius ritualus ir gyvą istoriją, kurią pasakoja ne ekspozicija, o patys žmonės.

  • Buvęs įkaitas prabilo apie Irano Evino kalėjimą: šviesa nedingo nė minutei, laikas tirpo

    Buvęs įkaitas prabilo apie Irano Evino kalėjimą: šviesa nedingo nė minutei, laikas tirpo

    Prancūzijos pilietis Louis Arnaud po beveik dvejų metų Irane pagaliau prabilo apie Teherane esantį Evino kalėjimą, kuris tarptautinių žmogaus teisių organizacijų ne kartą įvardytas kaip vieta, kur taikomas kankinimas ir psichologinis smurtas. Vyras sako, kad net ir išėjęs į laisvę jis vis dar gyvena su ten patirtų dienų prisiminimais.

    Louis Arnaud buvo sulaikytas 2022 metų rugsėjo 28 dieną, kai, pasak jo paties, keliavo po regioną. Iranas jam metė kaltinimus, susijusius su tuo metu šalyje kilusiais masiniais protestais po Mahsos Amini mirties policijos areštinėje, o pats prancūzas tvirtino esąs nekaltas.

    Kas vyksta už uždarų durų

    Interviu „Euronews“ Louis Arnaud Evino kalėjimą apibūdino kaip „blogio lindynę“, akcentuodamas sąlygas 209-ajame bloke, kuriame, kaip teigiama, laikomi politiniai ir užsienio kaliniai. Pasak jo, žmonės grūdami į kamerų patalpas be langų, o šviesa neišjungiama ištisą parą.

    „Šviesa panaikina bet kokį laiko pojūtį, nuolat tikrina tavo kūną. Kameroje nėra nieko, ji visiškai tuščia: valgai, gyveni ir miegi ant grindų“, – sakė Louis Arnaud.

    Jis pasakojo, kad pasivaikščioti kaliniai esą būdavo išvedami retai, o bet koks kontaktas su išoriniu pasauliu priklausė nuo prižiūrėtojų valios. Anot jo, tokia rutina kuria nuolatinį nesaugumo jausmą ir stiprina spaudimą, kurio tikslas gali būti priversti žmogų prisipažinti dėl tariamo šnipinėjimo.

    Protestai ir įkaitų diplomatija

    Evino kalėjimas išlieka vienu ryškiausių Irano represinės sistemos simbolių: čia, įvairių tyrimų duomenimis, laikomi disidentai, žurnalistai, aktyvistai bei užsieniečiai. Vakarų valstybės ne kartą yra kaltinusios Iraną praktikuojant vadinamąją įkaitų diplomatiją, kai sulaikymai naudojami deryboms ar politiniam spaudimui.

    Louis Arnaud teigė, kad kalėjime apie padėtį šalyje kaliniai sužinodavo fragmentiškai, dažniausiai iš naujai atvežtų žmonių. Jis priminė, jog po 2022 metų protestų Irane įtampa niekur nedingo, o žmogaus teisių gynėjai ir toliau fiksuoja plačias represijas, masinius sulaikymus bei griežtas bausmes demonstrantams.

    Išlikimas ir ryšys su kitais

    Louis Arnaud pasakojo, kad su kitais kaliniais jis beveik nesusitikdavo, tačiau vienas epizodas įstrigo ilgam. Paskutinę naktį, perkeltas į kitą kamerą, jis esą ant sienos rado įbrėžtą prancūzų poeto Gérardo de Nervalio eilių fragmentą ir suprato, kad tai galėjo palikti kita Prancūzijos pilietė Cécile Kohler.

    „Supratau, kad ji turėjo gelbėtis literatūra ir poezija. Tai buvo labai stipru, tarsi tas tekstas būtų paliktas tam, kad atsivertų vartai“, – sakė Louis Arnaud.

    Vyras taip pat pristatė savo knygoje aprašytą vadinamąjį vidinės rezistencijos principą: net būdamas sukaustytas, žmogus gali atsisakyti nuolankumo ir išlikti orus. Pasak jo, būtent toks požiūrio lūžis padėjo išgyventi ir vėliau grįžti į gyvenimą, kuris, anot prancūzo, po kalėjimo negrįžtamai pasikeitė.

    Kalbėdamas apie ryšį su Irane likusiais žmonėmis, Louis Arnaud pabrėžė, kad informacija šalyje griežtai kontroliuojama, o už įrašus socialiniuose tinkluose žmonėms gali grėsti itin griežtos bausmės. Dėl to, pasak jo, jis vengia klausinėti buvusių kalinių apie jautrius politinius įvykius ir stengiasi palaikyti tik žmogišką ryšį.

    Evino kalėjimas tarptautinėje darbotvarkėje išlieka kaip vienas kertinių žmogaus teisių pažeidimų Irane taškų. Ekspertai pabrėžia, kad tokie liudijimai yra svarbūs ne tik asmeninei istorijai, bet ir tam, kad būtų dokumentuojami galimi sisteminiai pažeidimai bei didinamas spaudimas dėl kalinių apsaugos ir skaidresnių procesų.

  • Džordžija siekia mažinti eiles: 68 proc. vairuotojo pažymėjimų vis dar tvarkoma gyvai

    Džordžija siekia mažinti eiles: 68 proc. vairuotojo pažymėjimų vis dar tvarkoma gyvai

    Džordžijos valstija Jungtinėse Valstijose daugelį metų plečia skaitmenines viešąsias paslaugas, tačiau vairuotojo pažymėjimo išdavimas ar atnaujinimas dažniausiai vis dar vyksta skyriuose. Valstijos Vairuotojų paslaugų departamentas skelbia, kad apie 68 proc. su pažymėjimais susijusių operacijų atliekama atvykus į aptarnavimo centrą.

    Tai reiškia, kad maždaug septyni iš dešimties klientų vis dar važiuoja į padalinį, ieško parkavimo vietos ir laukia eilėse net tada, kai daliai paslaugų jau seniai yra internetinė alternatyva. Departamentas dabar atvirai ragina gyventojus dažniau rinktis skaitmeninius sprendimus.

    Kur slypi skaičiai

    Departamento duomenimis, internetu šiuo metu atliekama apie 32 proc. vairuotojo pažymėjimo išdavimo ir su tuo susijusių operacijų, o likusi dalis tenka aptarnavimo centrams. Esant milijonams licencijuotų vairuotojų, toks pasiskirstymas natūraliai palaiko didelį lankytojų srautą ir nuolatines eiles.

    Džordžijos situacija nėra išskirtinė: daugelyje JAV valstijų analogiškos institucijos per pastarąjį dešimtmetį plėtė e. paslaugas, bet įpročiai keitėsi lėčiau nei technologijos. Vien tik galimybė atlikti veiksmą internetu dar nereiškia, kad gyventojai ja pasinaudos.

    Kaip skatinama rinktis internetą

    Departamento argumentas paprastas: interneto portalas veikia visą parą, todėl nereikia derintis prie darbo valandų, planuoti vizito per šventes ar imti laisvadienio. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai reikalingas tik įprastas atnaujinimas ar duomenų korekcija.

    Skatinimui taikoma ir finansinė priemonė: daugumai internetu atliekamų operacijų numatyta maždaug 5 eurų nuolaida, palyginti su aptarnavimu gyvai. Suma nėra didelė, tačiau reguliarioms paslaugoms ji tampa apčiuopiamu motyvu.

    Dar vienas akcentas, kurį pabrėžia departamentas, yra galimybė iš karto po internetinės operacijos atsispausdinti laikino pažymėjimo ar asmens tapatybės dokumento patvirtinimą. Nuolatinė kortelė vis tiek atsiunčiama paštu, bet laikinas dokumentas leidžia nelaukti ir išvengti vizito į skyrių.

    Departamentas taip pat teigia, kad sistemos sukurtos apsaugoti klientų duomenis, o pačiame portale pateikiamos nuoseklios instrukcijos dažniausioms operacijoms. Tiems, kuriems kyla sunkumų, numatytos pagalbos galimybės, tačiau tikslas išlieka tas pats: kuo daugiau standartinių veiksmų perkelti į skaitmeninį kanalą.

    Kodėl žmonės vis tiek eina į skyrius

    Didelę dalį srauto lemia įprotis ir pasitikėjimas gyvu aptarnavimu: daliai gyventojų patogiau klausimus spręsti akis į akį, ypač kai kalbama apie asmens duomenis. Kiti gali paprasčiausiai nežinoti, kad jų konkreti paslauga jau prieinama internetu, arba būti įsitikinę, jog internetinis kelias sudėtingesnis.

    Egzistuoja ir objektyvūs ribojimai: dalies paslaugų apskritai neįmanoma atlikti nuotoliniu būdu, pavyzdžiui, kai būtina pirmoji identifikacija ar dokumentų patikra. Be to, skaitmeninė atskirtis išlieka reali, ypač regionuose, kur interneto prieiga ar skaitmeniniai įgūdžiai yra silpnesni.

    Valstijos institucijos tikisi, kad didesnis perėjimas prie internetinių operacijų sumažintų padalinių apkrovą ir trumpintų laukimo laiką tiems, kurie vis tiek privalo atvykti. Kartu tai galėtų mažinti administracines sąnaudas, nes nuotolinis aptarnavimas paprastai reikalauja mažiau resursų nei kiekvieno kliento aptarnavimas vietoje.

    Ar finansinė paskata, komunikacija ir patogesnės skaitmeninės procedūros realiai pakreips statistiką, parodys atnaujinti departamento duomenys artimiausiais metais. Kol kas skaičiai aiškūs: Džordžija turi veikiančias e. paslaugas, bet dauguma klientų vis dar renkasi eilę.

  • Indijoje raudonai nudažytas kelias turėjo gelbėti gyvūnus, bet sukūrė netikėtą šilumos salą

    Indijoje raudonai nudažytas kelias turėjo gelbėti gyvūnus, bet sukūrė netikėtą šilumos salą

    Indijos Madhja Pradešo valstijoje per Nauradehi laukinės gamtos draustinį einantis greitkelio ruožas buvo padengtas ryškiai raudonu termoplastiko sluoksniu. Sprendimas turėjo priversti vairuotojus instinktyviai sumažinti greitį ir taip mažinti gyvūnų žūtis susidūrus su transportu.

    Tačiau kartu išryškėjo nenumatytas padarinys: įkaitęs raudonas paviršius ėmė veikti kaip šilumos „kempinė“ ir suformavo vietinę šilumos salą. Tokiose vietose paviršiaus temperatūra tampa aukštesnė nei aplinkinių teritorijų, todėl keičiasi ir gyvūnų elgsena.

    Kaip turėjo veikti raudona danga

    Kelias buvo padengtas maždaug 5 milimetrų storio raudonu termoplastiko sluoksniu, kuris išsiskiria spalva ir atspindėjimo savybėmis. Eismo saugos specialistai tokį sprendimą sieja su psichologiniu efektu: ryški raudona spalva greičiau patraukia dėmesį nei įprasti kelio ženklinimo tonai.

    Prie tamsaus paros meto efekto prisideda ir didesnis dangos matomumas apšvietus žibintais, todėl vairuotojams signalas apie pavojingą ruožą tampa aiškesnis. Tokie bandymai dera ir su šiuolaikinėmis vairuotojo pagalbos sistemomis, kurios dažnai remiasi kelio ženklinimo atspindžiu ir kontrastu.

    Kodėl susiformavo šilumos sala

    Šilumos sala paprastai siejama su miestais, kur asfaltas, betonas ir stiklas sugeria saulės energiją ir ją ilgiau išlaiko. Panašus principas suveikė ir draustinio teritorijoje: tamsesnis, intensyvios spalvos paviršius gali labiau įkaisti nei šviesesnė aplinka.

    Įkaitęs kelio ruožas tapo aiškiai išsiskiriančiu šilumos šaltiniu, o tai ypač svarbu gyvūnams, kurie jautriai reaguoja į mikroklimato pokyčius. Dalis rūšių gali pradėti rinktis šiltesnes vietas poilsiui, o kitos, priešingai, vengti įkaitusių zonų, taip netiesiogiai keičiant jų judėjimo maršrutus.

    Ką tai reiškia apsaugai ateityje

    Šis atvejis primena, kad laukinei gamtai palanki infrastruktūra neapsiriboja vien avarijų prevencija. Net ir geranoriški sprendimai gali turėti šalutinių efektų, todėl vis dažniau kalbama apie būtinybę vertinti ne tik eismo saugos rodiklius, bet ir poveikį temperatūrai, triukšmui, šviesai bei gyvūnų migracijai.

    Praktikoje tai gali reikšti papildomas priemones: kitokios sudėties dangas, paviršiaus spalvos ir šiurkštumo optimizavimą, šešėliuojančias želdinių juostas, saugius praėjimus ar greičio kontrolę. Pagrindinė pamoka paprasta: infrastruktūros sprendimai gamtoje turi būti testuojami kompleksiškai, nes ekosistemos reaguoja į detales.

  • „Panevėžio energija“ gegužę mažina šilumos kainą: kiek atpigs kWh ir karštas vanduo gyventojams

    „Panevėžio energija“ gegužę mažina šilumos kainą: kiek atpigs kWh ir karštas vanduo gyventojams

    Nuo 2026 metų gegužės 1 dienos AB „Panevėžio energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kaina už suvartotą šilumos kiekį sieks 7,08 ct/kWh be PVM. Tai reiškia, kad sąskaitos už šildymą gegužę turėtų mažėti, palyginti su ankstesniu mėnesiu.

    Bendrovė nurodo, kad kaina, lyginant su balandžiu, mažėja 0,46 ct/kWh, arba 6,1 proc. Taikant 21 proc. PVM, galutinė šilumos kaina visiems vartotojams sudarys 8,57 ct/kWh.

    Praktikoje šilumos kainos pokytį gyventojai dažniausiai labiausiai pajunta ne tik šildymo sezono metu, bet ir šiltuoju laikotarpiu, kai dalis sąskaitos susijusi su karšto vandens ruošimu. Centralizuotai tiekiamos šilumos tarifuose svarbų vaidmenį paprastai atlieka kuro sąnaudos ir jų perskaičiavimai, taip pat ankstesnių laikotarpių faktinių ir prognozuotų kaštų skirtumai.

    Įvertinus nustatytą šilumos kainą, taip pat geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų tarifus, Kėdainių rajone gyventojams karštas vanduo gegužę kainuos 8,40 euro su 21 proc. PVM už kubinį metrą. Galutinė suma sąskaitoje priklauso ir nuo suvartojimo, ir nuo to, kaip konkrečiame name apskaitomas karšto vandens paruošimas.

    Šilumos tarifai Lietuvoje įprastai kinta kas mėnesį, o skirtumai tarp miestų gali būti reikšmingi dėl skirtingo kuro balanso ir tiekėjų sąnaudų struktūros. Gyventojams verta sekti tiekėjo skelbiamus tarifus ir, jei įmanoma, vertinti suvartojimą, nes net ir nedidelis ct/kWh pokytis ilgesniu laikotarpiu gali atsispindėti bendroje metinėje sumoje.