CP v2

Blog

  • Apklausa: 80 proc. šveicarų išlieka optimistiški nepaisant krizių – labiausiai išsiskiria senjorai

    Apklausa: 80 proc. šveicarų išlieka optimistiški nepaisant krizių – labiausiai išsiskiria senjorai

    Optimistiškų dauguma, net ir neramiais laikais

    Nauja apklausa rodo, kad apie 80 proc. Šveicarijos gyventojų į artimiausius metus žvelgia su pasitikėjimu, nors Europoje ir pasaulyje netrūksta nerimą keliančių krizių. Tyrimas atliktas draudimo grupės „Helvetia Baloise“ užsakymu, apklausus 1 866 žmones vokiškai kalbančioje ir vakarinėje Šveicarijoje.

    Tyrimą vykdę sociologai akcentuoja, kad pasitikėjimas ateitimi dažniau siejamas ne su vienu įvykiu, o su kasdieniu stabilumo jausmu. Apklausos rezultatai rodo, kad optimizmą palaiko artimi ryšiai, sveikata ir finansinis saugumas.

    „Mūsų tyrimas rodo, kad pasitikėjimas neatsiranda vakuume, jis auga ten, kur žmonės patiria stabilumą, artumą, palaikymą ir finansinį saugumą“, – sakė „Helvetia Switzerland“ rinkodaros ir rinkos komunikacijos vadovas Markusas Bucheli.

    Kas labiausiai pasitiki ateitimi?

    Skirtumai ryškėja pagal amžių ir regioną: vokiškai kalbančios Šveicarijos gyventojai optimistiškesni nei prancūziškai kalbančių kantonų respondentai. Be to, ypač išsiskiria vyresni nei 65 metų žmonės.

    Apklausa rodo, kad tarp jaunesnių nei 50 metų respondentų pasitikėjimą ateitimi jaučia apie 76 proc., o tarp vyresnių nei 65 metų šis rodiklis kyla iki 86 proc. Tyrėjai taip pat fiksuoja ryšį su pajamomis: kuo jos didesnės, tuo daugiau pasitikėjimo ateitimi.

    Vertinant pagal lytį, skirtumai minimalūs, o tai leidžia daryti prielaidą, kad bendras optimizmo fonas visuomenėje pasiskirstęs gana tolygiai. Tuo pat metu jaunesni respondentai dažniau pabrėžia, kad finansiniai resursai jiems yra svarbi sąlyga planuojant gyvenimą ir ateitį.

    Svarbiausi tikslai ir didžiausios baimės

    Respondentai dažniausiai kaip svarbiausią gyvenimo tikslą įvardijo norą senti išliekant geros sveikatos. Šį prioritetą pasirinko 77 proc. apklaustųjų, o kelionės ar svajonė išvykti į kelionę aplink pasaulį minima maždaug kas antro.

    Paklausti, kas labiausiai suteikia pasitikėjimo, žmonės pirmiausia minėjo draugystes, meilę, šeimą ir sveikatą. Šie veiksniai aiškiai lenkė kitus atsakymus ir dažniausiai buvo siejami su kasdieniu emociniu saugumu.

    Kartu apklausa atskleidžia ir aiškias nerimo zonas. Didžiausias rūpestis Šveicarijoje yra klausimas, ar pavyks išlikti sveikiems senstant: tai nurodė 45 proc. respondentų, o finansinė gerovė neramina 43 proc.

    Mažesnes pajamas gaunantys gyventojai optimistiški rečiau: tarp tų, kurie per mėnesį uždirba mažiau nei apie 3 700 eurų, pasitikėjimą ateitimi išreiškė 69 proc. apklaustųjų. Tyrime kaip pagrindinės kliūtys siekiant asmeninių tikslų įvardijamas lėšų trūkumas ir nuo žmogaus mažai priklausantys veiksniai, tokie kaip sveikata ar gyvenimo aplinkybės.

    Šveicarijos visuomenės nuotaikų kontekste minimi ir platesni procesai: šalyje neseniai vyko referendumas dėl migracijos ribojimo, kuriame rinkėjai tokį siūlymą atmetė. Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad politinės įtampos ir saugumo klausimai išlieka, tačiau kasdienio stabilumo jausmas daugeliui vis dar yra stipresnis už nerimą.

    Tarptautiniuose laimės reitinguose Šveicarija ir toliau išlieka tarp lyderių, nors naujausiuose vertinimuose ji nėra pirmame dešimtuke viršūnėje. Apklausos duomenys leidžia manyti, kad aukštą optimizmo lygį šalyje palaiko ilgalaikės gerovės, socialinio saugumo ir pasitikėjimo institucijomis tradicijos, o didžiausi lūkesčiai vis dažniau siejami su sveikatos ir finansinio atsparumo užtikrinimu.

  • Lenkija siekia 3 mlrd. eurų DI gigafabriko: partneriais įvardija Čekiją ir Lietuvą, ruošia planą B

    Lenkija intensyvina pastangas pritraukti DI gigafabriko projektą, kurio vertė siekia apie 3 mlrd. eurų ir kuris galėtų tapti didžiausia šalies informacinių ryšių technologijų investicija. Varšuva derina partnerystes regione ir kartu ruošiasi scenarijui, jei konkursą laimėtų kita valstybė.

    Lenkijos skaitmenizacijos ministerijos atstovai nurodo, kad svarbiausias strateginis partneris šiame projekte yra Čekija, o Lietuva galėtų tapti viena iš būsimų skaičiavimo galios pirkėjų. Lygiagrečiai vyksta pokalbiai ir su kitomis Europos šalimis, kurios galėtų prisidėti prie paklausos užtikrinimo pirmaisiais veiklos metais.

    Kas yra DI gigafabrikas?

    DI gigafabrikai – Europos mastu planuojami didelio našumo skaičiavimo centrai, skirti DI modeliams kurti, treniruoti ir diegti. Projektai siejami su Europos skaitmeninio suverenumo kryptimi, kai valstybės nori mažinti priklausomybę nuo riboto skaičiaus pasaulinių debesijos tiekėjų ir užsitikrinti prieigą prie pajėgumų kritiniams sektoriams.

    Lenkija siekia vidutinės apimties objekto, o praktinis įgyvendinimas būtų patikėtas privačiam konsorciumui. Valstybės vaidmuo – ne tiesiogiai statyti, o garantuoti dalį paklausos, įsigyjant skaičiavimo galios paslaugas ir taip sumažinant projekto riziką pradžioje.

    Kiek kainuotų ir kaip būtų finansuojama?

    Skelbiama, kad bendra investicijų suma galėtų siekti apie 3 mlrd. eurų, o viešasis prisidėjimas – iki maždaug 1 mlrd. eurų. Pabrėžiama, jog dalį tokios paramos planuojama suteikti per Europos Komisijos mechanizmus, o likusi dalis tenktų valstybei, kurioje būtų įgyvendinamas projektas, ir jos partneriams.

    Lenkija jau yra numačiusi startinį finansinį įsipareigojimą dalyvauti atrankoje, o papildomos sumos būtų nukreipiamos skaičiavimo galios pirkimui vėlesniais metais. Toks modelis leidžia valstybei veikti kaip „pirmasis klientas“, o verslui suteikia aiškesnes pajamas planuojant didelio masto infrastruktūrą.

    Ar pakaks elektros ir pajėgumų?

    Vienas jautriausių klausimų – elektros poreikis, nes DI skaičiavimai reikalauja didelės galios ir patikimo tiekimo. Lenkijos ekspertai teigia, kad planuojamo DI gigafabriko galia galėtų siekti apie 100–120 megavatų, o tai, jų vertinimu, neturėtų destabilizuoti nacionalinės energetikos sistemos.

    Ši diskusija ypač aktuali visoje Europoje, nes duomenų centrai tampa vis reikšmingesniais elektros vartotojais, o nauji projektai dažnai siejami su vietovėmis, kur paprasčiau užsitikrinti perdavimo tinklo pralaidumą ir ilgalaikius energijos šaltinius. Lenkija taip pat akcentuoja, kad šalies šiaurėje esama palankesnių sąlygų tokioms investicijoms.

    Jei DI gigafabriko konkursas būtų pralaimėtas, Lenkija teigia neatmetanti mažesnių, etapinių projektų – naujų ar plečiamų duomenų centrų, kurie galėtų palaipsniui didinti nacionalinę skaičiavimo bazę. Tokia „plano B“ kryptis būtų skirta užtikrinti, kad DI infrastruktūros plėtra nesustotų, net jei pagrindinis objektas atitektų kitai šaliai.

  • Žiemos sportas Katare įgauna pagreitį: kaip ledo ritulys ir kerlingas randa vietą dykumoje

    Žiemos sportas Katare įgauna pagreitį: kaip ledo ritulys ir kerlingas randa vietą dykumoje

    Žiema, kuri kuriama ant ledo

    Katare, vienoje karščiausių pasaulio valstybių, sparčiai auga netikėta sporto kryptis – žiemos sportas. Ledo arenose vis dažniau galima išvysti ne tik pramogautojus, bet ir sportininkus, trenerius bei jaunimą, siekiantį nuoseklaus meistriškumo.

    Tokia plėtra remiasi į ilgalaikes investicijas į infrastruktūrą ir sporto programas, kurios leidžia treniruotis ištisus metus. Tai keičia šalies sporto žemėlapį, kuris iki šiol dažniausiai buvo siejamas su futbolu ir dideliais tarptautiniais renginiais.

    Nuo ledo ritulio iki kerlingo

    Tarp sparčiausiai populiarėjančių disciplinų išsiskiria ledo ritulys ir kerlingas – sportai, tradiciškai gimę šalto klimato šalyse. Katare jie prisitaiko prie visiškai kitokios aplinkos: čia sporto sezoną diktuoja ne oras, o ledo arenų pajėgumai ir mokyklų bei klubų darbo modelis.

    Sporto bendruomenė akcentuoja, kad didžiausias iššūkis nėra vien techninės sąlygos, bet ir sportinės kultūros kūrimas nuo pagrindų. Tam reikia trenerių rengimo, jaunimo piramidės, reguliarių varžybų ir aiškaus kelio nuo mėgėjų iki aukštesnio lygio rungtyniavimo.

    Kodėl Kataras investuoja į žiemos sportą?

    Šalies pasirinkimą lemia kelios kryptys: noras plėsti sporto pasiūlą gyventojams, pritraukti naujas auditorijas ir stiprinti sporto turizmą. Tokios iniciatyvos dera su platesniu Persijos įlankos regiono siekiu diversifikuoti ekonomikas, daugiau dėmesio skiriant paslaugoms, pramogoms ir tarptautiniams renginiams.

    Praktiniu požiūriu žiemos sportas taip pat padeda užpildyti sporto infrastruktūros nišas ir sukurti nuolatinį, ne sezoninį sporto vartojimą. Vis dėlto, ekspertai pabrėžia, kad ilgalaikė sėkmė priklausys nuo to, ar pavyks užauginti vietinę sportininkų kartą, o ne vien sukurti įspūdingas arenas.

    Kol kas aišku viena: dykumoje kuriama žiemos sporto scena tampa nebe vien egzotika, o kryptinga strategija. Ledo ritulys ir kerlingas Katare tampa testu, ar šalis gali suformuoti naują sporto tapatybę ten, kur gamtinės sąlygos tam visiškai nepalankios.

  • „Nestle“ pertvarko mineralinio vandens verslą su Platinum Equity: kokia ateitis laukia Nałęczowianka?

    Šveicarijos maisto ir gėrimų grupė „Nestle“ artimiausiu metu ketina pertvarkyti savo mineralinio vandens veiklą ir tam steigia bendrą įmonę su JAV investiciniu fondu Platinum Equity. Sandorio esmė – iki 50 proc. „Nestle“ mineralinio vandens padalinio dalies perleidimas partneriui, o nauja struktūra turėtų užsiimti portfelio peržiūra ir veiklos restruktūrizacija.

    Rinkoje toks žingsnis vertinamas kaip bandymas atskirti vandens verslą nuo kitų „Nestle“ veiklų ir greičiau priimti sprendimus dėl investicijų, gamybos bei prekės ženklų strategijos. Skelbiama, kad patariamuoju partneriu, ieškojusiu investuotojo, tapo investicinis bankas Rothschild & Co, o galutiniai sprendimai turėtų būti derinami su „Nestle“ finansinių rezultatų skelbimo grafiku.

    Kas gali keistis prekės ženklams?

    „Nestle“ vandens portfelyje yra tarptautiniai ir regioniniai prekių ženklai, įskaitant Perrier, Vittel, Contrex, San Pellegrino bei Lenkijoje gerai žinomą Nałęczowianka. Būtent tokio plataus portfelio valdymas dažnai tampa pagrindine restruktūrizacijų priežastimi: skirtingose rinkose skiriasi vartotojų įpročiai, reguliavimas, pakuočių reikalavimai ir žaliavų bei logistikos kaštai.

    Praktikoje tai gali reikšti kelis scenarijus: dalies prekės ženklų stiprinimą ir investicijų didinimą, mažiau pelningų segmentų mažinimą arba portfelio supaprastinimą. Nałęczowianka ateitis šiame kontekste priklausys nuo to, ar prekės ženklas bus matomas kaip strateginis augimo variklis, ar kaip turtas, kurį patogiau valdyti per atskirą struktūrą ar net parduoti.

    Reputacijos klausimas ir reguliuotojų spaudimas

    Pastaraisiais metais „Nestle“ mineralinio vandens verslas susidūrė su reputaciniais iššūkiais Prancūzijoje, kur buvo kelti klausimai dėl atskirų šaltinių vandens apdorojimo praktikos. Viešumoje minėta, kad kai kuriais atvejais prieš išpilstymą buvo taikomi papildomi filtravimo sprendimai, pavyzdžiui, aktyvintos anglies filtrai ir UV apšvita.

    Toks fonas paprastai didina spaudimą bendrovėms aiškiai atskirti natūralaus mineralinio vandens kategoriją, skaidriai komunikuoti apie procesus ir atitikti griežtus nacionalinius reikalavimus. Dėl to bendra įmonė su finansiniu partneriu gali būti matoma kaip bandymas greičiau atnaujinti strategiją, sustiprinti kontrolės sistemas ir peržiūrėti komunikaciją, kad būtų atstatytas vartotojų pasitikėjimas.

    Kodėl partneriu pasirinktas fondas?

    Platinum Equity paprastai siejamas su investicijomis į brandžius verslus, kur reikalingas veiklos efektyvinimas, procesų pertvarka ar portfelio peržiūra. Tokie fondai dažnai koncentruojasi į kaštų kontrolę, tiekimo grandinės optimizavimą, gamybos pajėgumų išnaudojimą ir pardavimų kanalų efektyvumą.

    Vandens kategorijoje tai gali reikšti didesnį dėmesį pakuotėms, logistikai ir maržoms, nes mineralinis vanduo yra sunkus produktas, o transportavimo ir taros kaštai daro didelę įtaką galutinei kainai. Kartu tai gali būti signalas, kad „Nestle“ nori aiškiau apibrėžti, kuriose rinkose ir segmentuose ši veikla turi didžiausią potencialą.

    Kol kas galutiniai sprendimai dėl konkrečių prekės ženklų, įskaitant Nałęczowianka, nėra paskelbti. Vis dėlto pati restruktūrizacijos kryptis rodo, kad artimiausiais mėnesiais gali daugėti žinių apie portfelio prioritetus, investicijas ir tai, kurie vandens verslo segmentai bus laikomi esminiais ateities augimui.

  • Lemtingos dienos Normandijai: netrukus sprendimas dėl D dienos paplūdimių įtraukimo į UNESCO

    Lemtingos dienos Normandijai: netrukus sprendimas dėl D dienos paplūdimių įtraukimo į UNESCO

    Prancūzija priartėjo prie svarbaus sprendimo: Normandijos D dienos išsilaipinimo paplūdimių kandidatūra į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą pasiekė lemiamą etapą. Galutinis verdiktas turėtų paaiškėti liepos 24–27 dienomis, kai Busane, Pietų Korėjoje, posėdžiaus Pasaulio paveldo komitetas.

    Ši iniciatyva pradėta prieš beveik du dešimtmečius, o jos šalininkai pabrėžia ne tik simbolinę reikšmę, bet ir praktinę naudą. UNESCO statusas reiškia tarptautinį pripažinimą „išskirtinei visuotinei vertei“ ir valstybių įsipareigojimą užtikrinti apsaugą bei ilgalaikį išsaugojimą.

    Jei paraiška bus patvirtinta, Normandijos pakrantės vietovės prisijungs prie daugiau nei penkiasdešimties Prancūzijos objektų, jau esančių UNESCO sąraše. Toks statusas dažnai tampa stipriu argumentu planuojant teritorijų apsaugą, valdymą ir edukaciją, nors pats savaime automatiškai negarantuoja papildomo finansavimo.

    Ką apimtų UNESCO objektas?

    Kandidatūra apima penkis 1944 metų birželio 6 dieną sąjungininkų išsilaipinimo paplūdimius: Utah, Omaha, Gold, Juno ir Sword. Taip pat įtraukiami istoriniai taškai, glaudžiai susiję su operacija, tarp jų Pointe du Hoc, Longues-sur-Mer vokiečių baterija, Arromanches dirbtinis uostas, kariniai kapai ir atminimo memorialai.

    D diena laikoma didžiausia amfibine karine operacija istorijoje: į Normandijos pakrantę išsilaipino daugiau kaip 150 000 sąjungininkų karių, daugiausia amerikiečių, britų ir kanadiečių. Skaičiuojama, kad vien per tą dieną žuvo per 4 000 karių, o operacija tapo lūžiu Europai išsilaisvinant iš nacistinės okupacijos.

    Normandijos regiono tarybai vadovaujantis Hervé Morin, vienas kandidatūros rėmėjų, pabrėžia, kad UNESCO įvertinimas pirmiausia būtų istorinis pripažinimas tiems, kurie kovojo prieš nacizmą.

    Turizmas ir ekonominė nauda

    Normandijos D dienos vietovės jau dabar pritraukia apie 1,8 mln. lankytojų per metus, o daugiau nei trečdalis jų atvyksta iš užsienio. Didžiausi srautai paprastai fiksuojami iš Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vokietijos, nes šios šalys tiesiogiai susijusios su 1944 metų įvykiais.

    Regiono turizmo institucijų vertinimu, 2022 metais lankytojų srautai D dienos vietovėse sugeneravo apie 700 mln. eurų ekonominės naudos ir prisidėjo prie daugiau kaip 8 400 tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. H. Morin prognozuoja, kad UNESCO statusas galėtų padidinti turistų skaičių maždaug 15 proc., tačiau tokie skaičiavimai paprastai priklauso nuo infrastruktūros, paslaugų ir sezoniškumo.

    Trapus paveldas ir klimato rizikos

    Kartu su atminties politika stiprėja ir praktinė problema: dalis Normandijos pakrantės paveldo nyksta. Pakrantės erozija, audrų poveikis ir kylantis jūros lygis kelia grėsmę tiek Atlanto sienos bunkeriams, tiek kai kuriems karo laikų statiniams ir nuolaužoms.

    Longues-sur-Mer atvejis dažnai minimas kaip pavyzdys, kaip greitai gali keistis situacija: buvęs stebėjimo postas nuo 2025 metų lankytojams uždarytas dėl nuošliaužų rizikos ir galimo skardžio griuvimo. Ši vokiečių įtvirtinimų grandinės dalis kadaise buvo skirta apšaudyti sąjungininkų laivus jiems artėjant prie paplūdimių.

    Muziejų ir atminties vietų atstovai taip pat akcentuoja, kad išsaugojimui neužtenka vien fizinių priemonių. Vis dažniau kalbama apie skaitmeninimą, 3D dokumentavimą ir virtualias rekonstrukcijas, kad istorija išliktų net ir tuomet, jei dalis autentiškų objektų dėl gamtinių procesų būtų prarasta.

    Jeigu UNESCO sprendimas bus palankus, D dienos paplūdimiai taptų ne tik pasauliniu Antrojo pasaulinio karo atminties simboliu, bet ir tarptautiniu įsipareigojimu saugoti vietas, kurių būklę vis labiau veikia klimato ir pakrantės pokyčiai.

  • Lenkijos kariuomenėje kuriamas 21-asis lengvasis kalnų batalionas: kuo jis bus išskirtinis

    Lenkijos Mažosios Lenkijos vaivadijoje, Wojnarowos miestelyje, pradedama formuoti nauja kariuomenės dalis – 21-asis lengvasis kalnų batalionas. Apie tai viešai pranešė Lenkijos ginkluotųjų pajėgų rūšių Generalinė vadovybė, pabrėždama specializaciją sudėtingame reljefe.

    Numatoma, kad bataliono kariai bus rengiami veikti ekstremaliomis sąlygomis, įskaitant kalnus ir subarktines oro bei aplinkos sąlygas. Toks profilis reiškia didesnį dėmesį ištvermei, judėjimui sudėtingu reljefu ir logistikai, kai paramą užtikrinti sunku.

    Mobilumas ir savarankiškos operacijos

    Generalinė vadovybė nurodo, kad naujas batalionas turėtų išsiskirti mobilumu ir galimybe greitai būti perdislokuotas oro transportu. Tai svarbu scenarijuose, kai vienetą reikia greitai permesti į kitą šalies regioną ar į krizės zoną, kur įprasti tiekimo maršrutai riboti.

    Akcentuojamas ir pasirengimas autonominėms užduotims, kai vienetas kurį laiką veikia savarankiškai, remdamasis savo žvalgyba, ryšiais ir aprūpinimu. Tokios užduotys paprastai apima ne tik kovines operacijas, bet ir reagavimą į krizes, gelbėjimo bei paramos veiksmus sudėtingose vietovėse.

    „Bataliono kariai naudos aukščiausios klasės įrangą, pritaikytą kovai kalnuose“, – teigiama Lenkijos ginkluotųjų pajėgų rūšių Generalinės vadovybės pranešime.

    Kaip jis įsilies į esamą struktūrą

    Skelbiama, kad naujasis batalionas bus priskirtas 21-ajai Podhalės šaulių brigadai, kurios vadovybė įsikūrusi Žešuve. Ši brigada Lenkijoje siejama su kalnų pėstininkų tradicijomis ir rengimu veikti kalnuotame reljefe bei esant žemoms temperatūroms.

    Pagal Lenkijos kariuomenės struktūrą 21-oji Podhalės šaulių brigada formaliai priklauso 18-ajai mechanizuotajai divizijai, kurios štabas yra Sedlcėse. Tokia priklausomybė reiškia, kad kalnų vienetų specializacija derinama su didesnio junginio planavimu ir parama.

    Terminai ir modernizavimo fonas

    Sprendimas kurti naują vienetą, kaip primenama pranešime, buvo priimtas 2023 metais spalį. Bataliono formavimą planuojama užbaigti 2028 metais, o galutinį karių parengties įvertinimą numatoma atlikti 2030 metais.

    Tuo pat metu 18-oji mechanizuotoji divizija tęsia technikos atnaujinimą, keisdama senesnes pėstininkų kovos mašinas modernesnėmis platformomis. Šis kontekstas rodo bendrą kryptį – didinti pajėgų manevringumą ir kovinį efektyvumą, kartu plečiant specializuotų vienetų spektrą.

  • Venecijos bienalė neteko 2 mln. eurų ES paramos dėl Rusijos paviljono: fondas ruošia skundą

    Venecijos bienalė neteko 2 mln. eurų ES paramos dėl Rusijos paviljono: fondas ruošia skundą

    Europos Komisija patvirtino sprendimą nutraukti 2 mln. eurų ES dotaciją Venecijos bienalės fondui. Finansavimas sustabdytas po teisinio vertinimo, kurį atliko Europos švietimo ir kultūros vykdomoji agentūra, o sprendimas siejamas su Rusijos dalyvavimu 2026 metų meno bienalėje.

    Komisija argumentuoja, kad ES lėšomis remiami kultūros projektai turi atitikti Sąjungos vertybes ir skatinti demokratiją, dialogą, įvairovę bei saviraiškos laisvę. Briuselio vertinimu, šių principų dabartinė Rusija nepaiso, todėl parama institucijai, siejamai su ginčytina Rusijos reprezentacija, laikoma nesuderinama su dotacijos logika.

    Kas sukėlė ginčą?

    Įtampa kilo dėl Rusijos sugrįžimo į Venecijos bienalę pirmą kartą nuo plataus masto karo Ukrainoje pradžios 2022 metais. Rusijos paviljonas, priklausantis Rusijos valstybei, šįkart pristato performanso ir muzikos projektą, kurį, kaip skelbiama, formavo Maskvos institucijų atrinkta menininkų grupė.

    Nors paviljonas lankytojams buvo uždarytas, dalis turinio rodoma iš išorės, o tai tik sustiprino diskusijas, ar tokia forma nėra bandymas išlaikyti matomumą tarptautinėje kultūros erdvėje. Ukrainos atstovai ir dalis kultūros lauko profesionalų kritikavo sprendimą, teigdami, kad menas šiuo atveju gali būti išnaudojamas kaip politinės komunikacijos priemonė.

    Europos Komisija pastaraisiais mėnesiais buvo įspėjusi, kad Rusijos dalyvavimas gali tapti pagrindu stabdyti paramą. Įvertinus Venecijos bienalės pateiktus paaiškinimus, nuspręsta finansavimą nutraukti galutinai.

    Venecijos bienalė žada gintis teisme

    Venecijos bienalės fondas paskelbė ketinantis skųsti sprendimą. Institucija teigia, kad toks žingsnis buvo prognozuojamas, tačiau pabrėžia esanti pasirengusi ginti savo poziciją atsakingose institucijose.

    Fondas taip pat akcentuoja, kad ES dotacija, pasak jų, buvo skirta ne ginčijamai meno bienalei, o kino srities veikloms. Tarp minimų krypčių įvardijamos edukacinės ir industrijai skirtos iniciatyvos, susijusios su talentų ugdymu bei kino projektų vystymu.

    „Dotacija bendrai finansavo veiklas, kurios nėra susijusios su Rusijos dalyvavimu meno bienalėje“, – teigiama fondo pozicijoje.

    Pasak institucijos, sprendimas neturėtų iš esmės paveikti suplanuoto biudžeto ar numatytų programų vykdymo. Vis dėlto reali įtaka gali paaiškėti vėliau, ypač jei teisinis ginčas užsitęs arba išsiplės į kitus finansavimo klausimus.

    Italijos valdžia kritikuoja Briuselį

    Į sprendimą reagavo ir Italijos vyriausybės atstovai, palaikydami Venecijos bienalės ketinimą kreiptis dėl peržiūros. Kritikai teigia, kad sprendimo argumentuose neva trūksta pakankamai aiškaus pagrindimo, kodėl sankcija taikoma būtent šiai dotacijai, jei ji skirta kino veikloms.

    Italijos politikai taip pat pabrėžia kultūros autonomijos principą ir argumentuoja, kad kultūros institucijos neturėtų būti įtraukiamos į geopolitinių sprendimų logiką taip, kad nukentėtų tarptautinės programos. Tuo metu Briuselis laikosi pozicijos, kad ES lėšos privalo išlikti nuoseklios su deklaruojamomis vertybėmis ir jų taikymu praktikoje.

    Artimiausiu metu ginčas persikels į teisinį lygmenį, o sprendimas gali tapti precedentu, kaip ES ateityje vertins kultūros projektų rizikas karo ir sankcijų kontekste. Tai taip pat sustiprina platesnę diskusiją apie ribą tarp meno laisvės, institucijų atsakomybės ir viešųjų pinigų naudojimo taisyklių.

  • Centrinis šildymas iki 2040 metų: 3 sąlygos, nuo kurių priklausys 5,5 GW „power-to-heat“ tikslas

    Lenkijoje baigėsi viešos konsultacijos dėl Šilumos ūkio transformacijos iki 2040 metų strategijos projekto, kuriuo siekiama spartinti centralizuoto šilumos tiekimo elektrifikaciją. Dokumentas apima sisteminį šildymą, kai šiluma iš katilinių ir kogeneracinių elektrinių vartotojams tiekiama šilumos tinklais.

    Vienas ryškiausių projekto tikslų – iki 2040 metų pasiekti 5,5 GW šiluminės galios „power-to-heat“ sprendimuose, įskaitant didelio masto šilumos siurblius ir elektrinius katilus. Taip pat numatoma didinti atsinaujinančių energijos išteklių dalį šilumos ūkyje ir sparčiai plėsti šilumos kaupimo pajėgumus.

    Kas lemia elektrifikacijos sėkmę?

    Lenkijos šilumos energetikos sektorių vienijanti organizacija PTEC teigia, kad kryptis pasirinkta teisinga, tačiau tikslų įgyvendinimas priklausys nuo trijų tarpusavyje susijusių prielaidų. Pasak PTEC, vien deklaruoti galutinę viziją nepakanka – būtina aiški, numatoma ir investuotojams suprantama įgyvendinimo trajektorija.

    „Pagrindinis strategijos elementas yra 5,5 GW „power-to-heat“ tikslas, tačiau jo įgyvendinimas priklauso nuo trijų susijusių sąlygų“, – sakė PTEC vadovas Marcinas Laskowskis.

    Pirmoji sąlyga – elektros tinklų prijungimo galių prieinamumas. Didelio masto šilumos siurbliai ir elektrodiniai katilai reikalauja didelių galių, o dėl jų konkuruoja ir pramonė, transporto elektrifikacija, energijos kaupimo projektai bei duomenų centrai, todėl didmiesčiuose prijungimo „langas“ gali tapti kritiniu ribojimu.

    Antroji sąlyga – elektros tinklų naudojimo ekonomika, ypač perdavimo ir skirstymo dedamosios galutinėje kainoje. PTEC atkreipia dėmesį, kad „power-to-heat“ dažnai pristatomas kaip būdas naudoti pigesnę elektrą, kai sistemoje susidaro atsinaujinančios generacijos perteklius, tačiau realią naudą gali „suvalgyti“ fiksuotos ir su vartojimu susietos tinklų dedamosios.

    Trečioji sąlyga – šilumos tinklų modernizavimas ir plėtra. Elektriniai šilumos šaltiniai, šilumos kaupikliai ir žematemperatūriai sprendimai reikalauja tinklų, galinčių dirbti su nauju režimu, o investicijų poreikis tinkluose gali būti panašaus masto kaip ir naujų šilumos gamybos pajėgumų diegimas.

    Dujos, saugumas ir brangios alternatyvos

    PTEC pabrėžia, kad elektrifikacija turi vykti kartu išlaikant sistemos patikimumą ir galimybę remti nacionalinės elektros sistemos stabilumą, ypač piko metu. Ten, kur elektrifikacijos potencialas ribotas, šilumos ūkiui vis dar reikia sprendimų, galinčių greitai užtikrinti didelę šilumos galią.

    Strategijos projekte gamtinės dujos įvardijamos kaip pereinamasis kuras, tačiau PTEC ragina tiksliau apibrėžti kogeneracijos vaidmenį po 2035 metų. Organizacijos vertinimu, daugelyje miestų dujinės kogeneracijos jėgainės šiuo metu išlieka praktiškiausias būdas greitai pakeisti iš rinkos traukiamus anglies blokus, nemažinant tiekimo saugumo.

    „Svarbu, kad dokumentas įvertintų ne tik biometano ir vandenilio prieinamumą, bet ir tai, kad jų kaina išlieka aukšta“, – sakė M. Laskowskis.

    Strategijos projekte numatyta, kad iki 2040 metų centralizuotame šilumos tiekime atsinaujinantys energijos ištekliai sudarys 52,2 proc. Be to, planuojama, kad šilumos kaupimo pajėgumai pasieks 576 GWh, o tai turėtų padėti išlyginti sezoninius ir paros svyravimus.

    Kiek kainuos pertvarka?

    Strategijos rengėjai nurodo, kad šilumos ūkio transformacija pareikalaus didelio kapitalo ir ilgalaikio finansavimo stabilumo. Pagal projekto skaičiavimus, investicijų poreikis iki 2040 metų, priklausomai nuo pasirinkto scenarijaus, siektų apie 45–53 milijardus eurų.

    Tokia apimtis apima naujų šilumos gamybos pajėgumų statybą, šilumos tinklų modernizavimą ir plėtrą bei šilumos kaupiklių diegimą. Rinkos dalyviai pabrėžia, kad be aiškių reguliavimo taisyklių, tinklų plėtros planavimo ir ekonomiškai pagrįstų tarifų elektrifikacijos tempas gali atsilikti nuo užsibrėžtų tikslų.

  • Mirė portugalų dainininkas Luís Represas: 69-erių kūrėjas paliko 50 metų muzikinį palikimą

    Mirė portugalų dainininkas Luís Represas: 69-erių kūrėjas paliko 50 metų muzikinį palikimą

    Portugalijoje mirė dainininkas ir dainų autorius Luís Represas. Jam buvo 69 metai, o pastaraisiais metais, kaip pranešta, jis kovojo su liga.

    Apie netektį pranešė atlikėjo atstovai ir Portugalijos žiniasklaida. Šiemet muzikantas minėjo 50 metų kūrybinės veiklos sukaktį ir buvo planavęs pasirodymus tiek su grupe, tiek solo.

    Luís Represas plačiausiai išgarsėjo kaip grupės Trovante vokalistas, kurioje dainavo nuo 1976 metų. Šios grupės kūryba tapo reikšminga portugalų populiariosios muzikos istorijos dalimi, o dainos iki šiol laikomos kelių kartų atpažįstamais hitais.

    1992 metais Trovante iširus, muzikantas pradėjo solinę karjerą ir išleido dainų, tapusių koncertų programų pagrindu. Represas taip pat bendradarbiavo su įvairiais žinomais Portugalijos atlikėjais ir muzikantais, plėsdamas savo skambesį nuo popmuzikos iki autorinės dainos tradicijos.

    Greta kūrybos jis buvo žinomas ir dėl visuomeninės laikysenos, ypač palaikymo Rytų Timoro (Timoro Leste) klausimams. Už nuopelnus šiai šaliai jam buvo įteiktas Timoro Leste apdovanojimas, o Portugalijoje jis taip pat buvo pagerbtas valstybiniu ordinu.

    Lisabonoje numatytas atsisveikinimas su atlikėju vyks Basílica da Estrela, kur, pasak atstovų, visuomenė galės atvykti nustatytomis valandomis. Laidotuvės planuojamos artimiausią dieną, ceremonija bus skirta šeimai.

    Į netektį sureagavo Portugalijos vadovai, pabrėžę Represaso reikšmę šalies kultūrai ir kolektyvinei atminčiai.

    „Yra balsų, kurie nepriklauso vien tiems, kurie juos dainuoja. Jie priklauso laikui, atminčiai ir tautos širdžiai“, – sakė Portugalijos prezidentas.

    Portugalijos premjeras taip pat pareiškė užuojautą ir pabrėžė, kad tai netektis šalies kultūrai. Represaso kūryba, anot jo, liks gyva per dainas, kurios buvo svarbios skirtingoms klausytojų kartoms.

  • Atsinaujinantis benzinas vietoj draudimų? „Bosch“, „Toyota“, BMW ir „Repsol“ startuoja su bandomuoju projektu

    „Bosch“, „Toyota“, BMW ir „Repsol“ pradėjo bandomąjį projektą, kuriuo siekia praktiškai įrodyti, kad atsinaudinantis benzinas gali sumažinti jau keliuose važinėjančių automobilių anglies pėdsaką. Iniciatyvos esmė paprasta: realiomis kasdienio naudojimo sąlygomis patikrinti, ar emisijas galima mažinti nekeičiant nei automobilių, nei degalinių infrastruktūros.

    Per pusę metų 20 automobilių, tarp jų Toyota, Lexus, Mini ir BMW modeliai, bus eksploatuojami naudojant tik atsinaudinantį benziną „Repsol Nexa 95“. Projekto dalyviai pabrėžia, kad tokia schema leistų mažinti išmetimus ne tik naujai parduodamų elektromobilių segmente, bet ir didžiausioje parko dalyje, kurią sudaro jau eksploatuojami vidaus degimo varikliais varomi automobiliai.

    Kaip bus matuojamas poveikis?

    „Bosch“ projekte renka ir analizuoja degalų pylimo bei sunaudojimo duomenis naudodama skaitmeninį sprendimą „Digital Fuel Twin“. Idėja ta, kad iš degalinių, automobilių ir atsiskaitymo sistemų surinkti duomenys leistų tiksliau priskirti konkretų degalų naudojimą konkrečiam automobiliui ir įvertinti poveikį visos bandomosios flotilės mastu.

    Toks duomenų rinkimo modelis svarbus ir reguliacinei diskusijai, nes vienas didžiausių iššūkių alternatyviems degalams yra patikimas apskaitos ir atsekamumo mechanizmas. Projekto organizatoriai tikisi, kad praktiniai rezultatai bus tinkami ne tik rinkodarai, bet ir politikos formuotojų vertinimui.

    Diskusija dėl 2035 metų tikslo

    Europos Sąjungoje toliau vyksta ginčas, kokiu keliu greičiausiai ir efektyviausiai mažinti kelių transporto emisijas. Nors kryptis į elektrifikaciją išlieka dominuojanti, dalis gamintojų ir energijos bendrovių akcentuoja technologinį neutralumą, kai vertinamas ne pats variklio tipas, o realus šiltnamio efektą sukeliančių dujų sumažėjimas per visą energijos ciklą.

    Projekto šalininkai argumentuoja, kad vien elektrifikacijos gali nepakakti, jei iki 2035 metų nepavyktų pasiekti planuojamo beveik visiško perėjimo prie nulinės emisijos naujų automobilių. Tokiu atveju atsinaudinantys degalai galėtų tapti „tiltu“, ypač ten, kur elektromobilių plėtrą riboja įkrovimo infrastruktūra, kainos ar vartotojų įpročiai.

    Kodėl atsinaudinantys degalai kelia ginčų?

    Pagrindinė kritika tokiai krypčiai susijusi su tuo, kad vidaus degimo variklis vis tiek išmeta teršalus per išmetimo sistemą, o emisijų mažinimas dažnai grindžiamas gyvavimo ciklo skaičiavimais. Šalininkai savo ruožtu teigia, kad dalis emisijų „kompensuojama“ žaliavų kilme arba gamybos metu naudojamu sugautu anglies dioksidu, todėl bendras poveikis klimatui gali būti mažesnis nei naudojant iškastinį benziną.

    Taip pat akcentuojama, kad kai kurie sintetiniai ar iš atliekų pagaminti degalai gali turėti mažiau sieros ir potencialiai mažinti kai kurių teršalų kiekį, palyginti su tradiciniais degalais. Vis dėlto galutinis vertinimas priklauso nuo žaliavų kilmės, gamybos energijos šaltinių ir konkrečios metodikos, pagal kurią skaičiuojamas poveikis.

    Kontekstas rinkoje: bioproduktai ir „drop-in“ idėja

    Transporto sektoriuje vis dažniau kalbama apie vadinamuosius „drop-in“ degalus, kuriuos galima naudoti esamuose varikliuose ir esamoje tiekimo grandinėje. Panašus principas taikomas ir HVO tipo dyzelino alternatyvoms, kurias dalis gamintojų jau yra suderinę su savo varikliais, ypač įmonių ir logistikos parkuose.

    „Repsol“ viešai deklaruoja plečianti atsinaudinčių degalų gamybą ir tiekimą, ypač Pirėnų pusiasalyje, kur turi platesnę degalinių bei gamybos bazę. Tuo metu automobilių gamintojams tokie sprendimai patrauklūs kaip greitesnis būdas paveikti esamą automobilių parką, kuris keliuose išliks dar daugelį metų net ir augant elektromobilių pardavimams.

    „Šio bandomojo projekto tikslas yra parodyti, kad atsinaudinantys degalai jau dabar gali reikšmingai ir tvariai prisidėti prie naujų ir jau naudojamų transporto priemonių dekarbonizacijos“, – sakė Pascalis Ruchas, Toyota Motor Europe viceprezidentas korporatyviniams ir valdžios ryšiams.

    Projekto dalyviai teigia, kad surinkti duomenys ir tarpiniai rezultatai vėliau gali būti pristatyti Europos Sąjungos institucijų atstovams, pramonės dalyviams ir žiniasklaidai. Praktinis tikslas – pagrįsti, ar atsinaudinantis benzinas gali tapti realia papildoma priemone greta elektrifikacijos, ypač trumpuoju laikotarpiu, kai keliuose dominuoja tradiciniai automobiliai.