CP v2

Blog

  • Avietės išliks šviežios iki 2 savaičių: įsiminkite šiuos paprastus laikymo triukus

    Avietės yra viena trapiausių uogų: dėl plonos odelės ir didelio drėgmės kiekio jos greitai suminkštėja, pradeda leisti sultis ir pelija. Tinkamas laikymas gali pailginti šviežumą nuo kelių dienų iki maždaug 2 savaičių, tačiau tam svarbios kelios detalės.

    Pirmiausia uogas reikia perrinkti iškart grįžus iš parduotuvės ar parsinešus iš sodo. Visas suspaustas, pažeistas ar bent menkiausio pelėsio požymio turinčias avietes būtina pašalinti, nes gedimas greitai persimeta į šalia esančias uogas. Avietes laikykite kuo mažiau judindami, kad nesutraiškytumėte.

    Kaip laikyti šaldytuve

    Prieš dedant į šaldytuvą aviečių geriau neplauti. Drėgmės perteklius sukuria palankias sąlygas pelėsiui, todėl plauti rekomenduojama tik prieš pat valgymą ar naudojimą desertams.

    Geriausia avietes laikyti negiliame inde arba originalioje pakuotėje, kad uogos nesusispaustų į storą sluoksnį. Ant dugno verta patiesti popierinį rankšluostį, kuris sugers kondensatą ir sulčių perteklių, o indą laikyti taip, kad oras galėtų cirkuliuoti.

    Šaldytuve avietėms tinkamiausia 0–4 laipsnių temperatūra, kur ji stabilesnė ir mažiau svyruoja. Priklausomai nuo uogų sunokimo ir pirminės kokybės, jos gali išsilaikyti nuo 2 dienų iki maždaug 2 savaičių, tačiau praktikoje ilgesnis terminas dažniau pasiekiamas tik labai šviežioms, nesuspaustoms uogoms.

    Kaip teisingai užšaldyti

    Jei avietes norite laikyti ilgiau, patikimiausias būdas yra šaldymas. Prieš šaldant uogas reikėtų nuplauti, nes atšildytos avietės būna minkštesnės ir jas nuplauti nepažeidžiant tampa gerokai sunkiau.

    Uogas dėkite į sietelį, švelniai perplaukite tekančiu vandeniu, leiskite nuvarvėti ir labai gerai nusausinkite popieriniais rankšluosčiais. Tuomet paskleiskite vienu sluoksniu ant padėklo, iškloto kepimo popieriumi ar daugkartiniu silikoniniu kilimėliu, ir užšaldykite, kad nesuliptų.

    Vėliau sušalusias avietes supilkite į sandarią šaldymo tarą ar šaldymo maišelius. Tinkamai supakuotos avietės šaldiklyje paprastai kokybiškai išsilaiko kelis mėnesius, o stabilioje temperatūroje gali išbūti ir iki metų, nors skonis bei aromatas geriausi pirmus mėnesius.

    Dažniausios klaidos, kurios sugadina uogas

    Didžiausia klaida yra palikti avietes kambario temperatūroje: šilumoje jos greitai praranda stangrumą ir gali pradėti pelyti per 6–12 valandų. Taip pat kenkia dažnas dėžutės traukimas iš šaldytuvo ir grąžinimas atgal, nes dėl temperatūros svyravimų susidaro kondensatas.

    Prastą rezultatą dažnai lemia ir sandari tara be oro cirkuliacijos, kur kaupiasi drėgmė. Dar viena problema yra storas uogų sluoksnis: apatinės avietės susispaudžia, ima leisti sultis ir genda greičiau.

    Galiausiai avietėms kenkia laikymas šalia vaisių, kurie išskiria etileną, pavyzdžiui, obuolių, bananų ar kriaušių. Etilenas spartina nokimą, todėl avietės greičiau pernoksta ir ima gesti, o nešvari tara tik pagreitina procesą dėl joje esančių mikroorganizmų.

  • Ilgaamžiškumo paslaptis? Mokslininkai įvardijo vieną produktų grupę, kurią verta valgyti kasdien

    Uogos vis dažniau įvardijamos kaip vienas naudingiausių kasdienės mitybos pasirinkimų, ypač kalbant apie smegenų sveikatą ir ilgaamžiškumą. Mitybos specialistai pabrėžia, kad daržovės ir vaisiai turi būti kasdienio raciono pagrindas, tačiau būtent uogos dėl savo sudėties išsiskiria iš kitų vaisių.

    Didžiausias jų privalumas yra itin didelė biologiškai aktyvių junginių koncentracija. Mėlynės, avietės, braškės ir gervuogės dažniausiai minimos dėl antioksidantų ir polifenolių, kurie siejami su mažesniu oksidaciniu stresu ir uždegimu organizme.

    Kodėl uogos siejamos su smegenų apsauga?

    Tyrimai rodo, kad uogose esantys flavonoidai gali būti susiję su geresnėmis pažintinėmis funkcijomis vyresniame amžiuje. Mokslinėje literatūroje uogų vartojimas siejamas ir su lėtesniu kognityvinių gebėjimų prastėjimu, nors ekspertai pabrėžia, kad tai nėra vienintelis veiksnys ir svarbus visas gyvenimo būdas.

    „Uogos yra vienas paprasčiausių būdų kasdien padidinti augalinių medžiagų kiekį mityboje, kartu neperkraunant raciono pridėtiniu cukrumi“, – sako mitybos specialistai, vertindami uogų vietą šiuolaikinėje mityboje.

    Prie smegenų sveikatos prisideda ir netiesioginiai mechanizmai. Uogose esanti ląsteliena padeda stabilizuoti gliukozės kiekį kraujyje, o staigūs jo svyravimai siejami su blogesne savijauta ir energijos kritimais, kurie ilgainiui gali apsunkinti svorio ir medžiagų apykaitos kontrolę.

    Ląsteliena, mikrobiota ir širdies rizikos

    Uogos laikomos vienu patogiausių ląstelienos šaltinių, o tai svarbu žarnyno mikrobiotai. Pakankamas ląstelienos kiekis siejamas su geresne virškinimo sistema, palankesniais cholesterolio rodikliais ir mažesne širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Be to, uogose dažnai yra vitamino C, vitamino K ir mineralų, tokių kaip kalis bei magnis. Šie mikroelementai svarbūs imuninei funkcijai, kraujo krešėjimo procesams ir normaliai raumenų bei nervų veiklai.

    Kaip uogas įtraukti kasdien?

    Praktiškai uogas lengviausia vartoti kaip kasdienį priedą prie pusryčių ar užkandį. Jos tinka su natūraliu jogurtu, varške, avižine koše, taip pat kokteiliuose ar salotose, o šaldytos uogos yra patogus sprendimas ne sezono metu.

    Specialistai primena, kad geriausi rezultatai pasiekiami laikantis bendrų mitybos principų: valgyti daugiau daržovių ir vaisių, rinktis pilno grūdo produktus, pakankamai baltymų ir nesočiųjų riebalų, o pridėtinį cukrų bei itin perdirbtą maistą riboti.

  • Dermatologė įspėja: saugios įdegio nėra, o soliarumai riziką didina labiau, nei manėte

    Dermatologai pabrėžia, kad vadinamoji saugi įdegio forma iš esmės neegzistuoja, nes odos patamsėjimas yra organizmo atsakas į ultravioletinių spindulių padarytą žalą. Net jei oda nenudega ir neparausta, pigmento gamyba rodo, kad ląstelės jau patyrė UV poveikį.

    Pasak dermatologės ir medicinos mokslų daktarės Julie Juz, sveikos odos požymiai yra tolygi spalva, mažiau rudų dėmių ir mažiau ankstyvų raukšlių. Nuolatinis deginimasis siejamas su didesne odos vėžio rizika, nors tai nereiškia, kad kiekvienas besideginantis žmogus būtinai susirgs.

    Kas iš tiesų didina riziką?

    Odos vėžio rizika tiesiogiai susijusi su sukaupta ultravioletinių spindulių doze per gyvenimą. Kuo dažniau ir ilgiau oda veikiama UV spindulių, tuo daugiau susikaupia DNR pažaidos, kuri ilgainiui gali virsti piktybiniais pakitimais.

    Specialistai pataria kasdien sekti UV indeksą ir planuoti buvimą lauke tada, kai jis mažesnis. Paprastai didžiausia UV spinduliuotė fiksuojama dienos viduryje, todėl ilgesnį laiką lauke verta rinktis ryte arba pavakaryje.

    „Man nėra žinomi tyrimai, kurie rodytų, kad apsauginis kremas nuo saulės sukelia odos vėžį“, – sakė Julie Juz.

    Kartu ji atkreipė dėmesį, kad dalis tyrimų kelia klausimų dėl kai kurių filtrų galimo poveikio hormonų sistemai, todėl vartotojams svarbu rinktis patikimų gamintojų produktus ir juos naudoti pagal rekomendacijas. Praktikoje didžiausia problema dažnai būna ne pats kremas, o per mažas jo kiekis ir per retas atnaujinimas.

    Drabužiai, šešėlis ir alternatyvos

    Dermatologai pabrėžia, kad vien kremas nuo saulės nėra vienintelė apsauga. Efektyviausiai veikia priemonių derinys: drabužiai su UPF apsauga, galvos apdangalas, akiniai nuo saulės ir šešėlis, ypač ilgesnių išvykų metu.

    Dažnai nuvertinama ir tai, kad UVA spinduliai, siejami su fotosenėjimu, prasiskverbia giliau į odą, o jų poveikį žmogus jaučia prasčiau, nes jie rečiau sukelia greitą nudegimą. Dėl to įdegis gali formuotis tyliai, bet žala kauptis nuosekliai.

    Soliarumai, kurie naudoja dirbtinę UV spinduliuotę, nėra saugesnė alternatyva saulei. Ilgalaikis arba intensyvus lankymasis didina odos vėžio riziką, nes UV spinduliai pažeidžia odos ląstelių DNR, o poveikis priklauso nuo trukmės ir bendros dozės.

    „Jei tikslas yra atrodyti įdegus, geriau rinktis saugesnį kelią. Soliarumai nėra saugesnis variantas nei įdegis lauke“, – sakė Julie Juz.

    Norintiems rusvesnio odos tono specialistai dažniau rekomenduoja savaiminio įdegio priemones, nes jos nesukelia UV spinduliuotės poveikio. Nors ir su jomis siejami tam tikri rizikos aspektai, jie paprastai laikomi gerokai mažesniais nei ilgalaikis deginimasis.

    „Riziką dėl fotosenėjimo, raukšlių ir ankstyvų rudų dėmių galite sumažinti rinkdamiesi savaiminį įdegį vietoj tikro įdegio saulėje“, – pridūrė dermatologė.

  • Dietologai įspėja: ši pigi virta dešra ir dešrelės gali slėpti pavojingus priedus

    Kodėl pigiausia dešra kelia riziką?

    Pirkdami dešrą daugelis pirmiausia žiūri į kainą ir išvaizdą, tačiau svarbiausia informacija slypi etiketėje. Mitybos specialistai dažniau kritikuoja pigias virtas dešras, žemesnės rūšies dešreles ir biudžetinius pusiau rūkytus gaminius, nes juose neretai daugiau priedų ir mažiau kokybiškos mėsos.

    Didžiausia problema ta, kad tokie gaminiai dažnai priskiriami itin perdirbtai mėsai. Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra perdirbtą mėsą sieja su didesne tam tikrų ligų rizika, todėl rekomenduojama ją vartoti saikingai ir kuo rečiau.

    Ką reiškia užrašai etiketėje?

    Viena iš dažniausiai minimų rizikų renkantis pigesnius gaminius yra mechaniškai atskirta mėsa. Tai žaliava, gaunama mechaniniu būdu atskiriant mėsos likučius nuo kaulų, todėl jos sudėtis ir tekstūra skiriasi nuo įprastos raumeninės mėsos.

    Tokia žaliava nėra automatiškai draudžiama, tačiau dažniau naudojama pigesniuose produktuose, kurių tikslas yra maža savikaina. Pirkėjui tai signalas atidžiau įvertinti, kiek gaminyje tikros mėsos, o kiek užpildų, vandens ir priedų.

    Priedai, dėl kurių dažniausiai kyla klausimų

    Vienas svarbiausių priedų perdirbtoje mėsoje yra natrio nitritas, žymimas E250. Jis padeda užtikrinti mikrobiologinį saugumą ir suteikia būdingą rausvą spalvą, tačiau sveikatos ekspertai pabrėžia, kad perdirbtos mėsos vartojimą verta riboti, ypač jei ji dažnai kaitinama.

    Kita dažna grupė yra fosfatai, kurie padeda gaminiui išlaikyti vandenį ir pagerina tekstūrą. Vartotojams svarbu suprasti, kad tai gali reikšti ne tik kitokią maistinę vertę, bet ir didesnį druskos kiekį, o per didelis druskos vartojimas siejamas su širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Tekstūrai ir apimčiai didinti neretai naudojami tirštikliai, pavyzdžiui, krakmolas ar karageninas. Tokie priedai patys savaime ne visada yra problema, tačiau jie gali rodyti, kad gaminyje mažiau mėsos, o maistinė vertė prastesnė nei tikimasi iš mėsos produkto.

    Pusiau rūkyti gaminiai ir dūmo skonis

    Renkantis pigesnius pusiau rūkytus gaminius verta atkreipti dėmesį, kaip išgaunamas rūkymo skonis. Kai kuriais atvejais jis gali būti suteikiamas naudojant dūmo aromatizavimo priemones, o ne tradicinį rūkymą, todėl skonis būna intensyvus, bet sudėtis ilgesnė.

    Taip pat tokio tipo produktuose dažnai būna daugiau riebalų ir druskos, todėl kasdieniam vartojimui jie nėra geriausias pasirinkimas. Jei dešra tampa įprastu sumuštinių ar greitų vakarienių pagrindu, bendras druskos ir sočiųjų riebalų kiekis racione gali greitai išaugti.

    Ką rinktis vietoj to?

    Jei visiškai atsisakyti dešros nepavyksta, verta rinktis gaminius su kuo trumpesne sudėtimi, aiškiai nurodytu mėsos procentu ir mažiau priedų. Praktinis orientyras yra paprastas: kuo mažiau nepažįstamų ingredientų ir kuo daugiau aiškiai įvardytos mėsos, tuo geriau.

    Dar saugesnė alternatyva kasdieniams sumuštiniams yra namuose kepta ar virta mėsa, pavyzdžiui, orkaitėje kepta kiauliena, vištiena ar kalakutiena su prieskoniais. Taip lengviau kontroliuoti druskos kiekį ir išvengti perteklinių priedų, būdingų itin perdirbtiems gaminiams.

    „Jei etiketėje sudėtis ilga, o mėsos procentas neaiškus, tai ženklas, kad verta paieškoti paprastesnio produkto“, – sako mitybos specialistai.

  • Po 40-ies nagai ima išduoti amžių: dermatologė paaiškino, kas keičiasi ir kada sunerimti

    Kas vyksta su nagais po 40

    Bėgant metams nagų plokštelė natūraliai keičiasi: ji prasčiau sulaiko drėgmę, nagai tampa mažiau elastingi, todėl dažniau lūžinėja ir sluoksniuojasi. Dermatologai pabrėžia, kad tai dažnai susiję su lėtesne ląstelių apykaita ir pakitusiu riebalų balansu, o ne vien su kosmetika.

    Įtakos turi ir kasdieniai įpročiai, pavyzdžiui, dažnas kontaktas su vandeniu, buitinė chemija, dezinfekantai. Dėl šių veiksnių nagai gali plonėti, prarasti tvirtumą, o jų paviršius tapti šiurkštesnis.

    Trapumas, geltonumas ir sausesnės odelės

    Po 40 metų dažnai pastebima, kad nagai praranda natūralų blizgesį ir gali atrodyti gelsvesni ar dėmėti. Tai neretai siejama su ilgalaikiu lakų naudojimu, ultravioletinių spindulių poveikiu, rūkymu bei tuo, kad nagai auga lėčiau ir ilgiau išlieka „paveikti“ išorinių veiksnių.

    Keičiasi ir odelės: jos dažniau sausėja, plonėja, lengviau įtrūksta, atsiranda užplaišų. Tai susiję su mažesne natūralių lipidų gamyba ir lėtesniais odos atsinaujinimo procesais, todėl po manikiūro odelės gali gyti ilgiau.

    Kodėl nagai auga lėčiau

    Su amžiumi nagų augimas paprastai sulėtėja, nes nagų matrica gauna mažiau deguonies ir maistinių medžiagų, ypač jei prastesnė kraujotaka. Nagų augimo tempą taip pat veikia bendra sveikatos būklė, mityba, fizinis aktyvumas, sezonas ir lėtinės ligos.

    Praktikoje tai reiškia, kad ataugęs nago pažeidimas ar spalvos pokytis gali išlikti ilgiau, o stiprinimo priemonių efektas atsiranda ne iš karto. Kojų nagai ir taip auga lėčiau nei rankų, todėl pokyčiai juose dažnai užsitęsia dar labiau.

    Kada pokyčiai gali būti ligos ženklas?

    Dauguma nagų pokyčių po 40 metų yra normali senėjimo dalis, tačiau staigūs ar ryškūs pasikeitimai turėtų atkreipti dėmesį. Jei nagai netikėtai tapo itin trapūs, smarkiai deformavosi, atsirado ryškūs įdubimai, pakito spalva ar nagas pradėjo atsiskirti nuo nago guolio, verta pasitarti su gydytoju.

    Specialistai primena, kad nagų būklę gali veikti geležies stoka, skydliaukės sutrikimai, tam tikri vaistai, stiprus stresas, taip pat pasikartojančios mikrotraumos. Dažnas gelinis padengimas, agresyvus nuėmimas ar per intensyvus poliravimas gali sustiprinti problemą, net jei pagrindinė priežastis yra organizmo pokyčiai.

    Kasdienėje priežiūroje svarbiausia nuoseklumas: reguliariai drėkinti rankų odą ir nagus, saugoti juos pirštinėmis tvarkant namus, vengti dažnų acetono turinčių valiklių ir pernelyg agresyvių procedūrų. Jei kyla įtarimų dėl sveikatos, vien kosmetinių priemonių gali nepakakti, todėl geriausia rinktis profesionalią konsultaciją.

  • Ne tik SPF: 6 kosmetikai, be kurių atostogos po 50 gali baigtis pigmentinėmis dėmėmis

    Ne tik SPF: 6 kosmetikai, be kurių atostogos po 50 gali baigtis pigmentinėmis dėmėmis

    SPF – tik pradžia

    Brandesnė oda į ultravioletinius spindulius reaguoja jautriau: greičiau ryškėja raukšlės, netolygus tonas ir pigmentinės dėmės. Dermatologai pabrėžia, kad svarbiausia kasdienė plataus spektro UVA ir UVB apsauga, o veidui dažniausiai rekomenduojamas SPF 30–50, ypač esant aktyviai saulei.

    Jei anksčiau SPF priemonės baltino, riebalavo ar „nesugyveno“ su makiažu, šiuolaikinės formulės dažnai būna lengvesnės ir patogesnės. Kelionėje verta turėti ne tik kremą, bet ir priemonę pakartotiniam užtepimui dienos eigoje, nes apsauga mažėja dėl prakaito, trinties ir vandens.

    Po saulės oda prašo ramybės

    Po dienos paplūdimyje ar vaikštant mieste oda netenka drėgmės, todėl sustiprėja tempimas, šerpetojimas ir diskomfortas. Dėl to į kosmetinę verta įsidėti barjerą atkuriančią priemonę su keramidų kompleksais, pantenoliu, glicerinu ar šlapalu, kuri padeda sumažinti išsausėjimą.

    Kelionėse ypač svarbu vengti agresyvių eksperimentų: jei oda jautri, per stiprūs šveitikliai ar rūgštys gali sukelti dirginimą. Vakare geriau rinktis švelnų prausiklį ir raminančią, drėkinančią priežiūrą, o aktyvius ingredientus naudoti tik jei esate įpratę ir griežtai laikotės SPF.

    Lengvas makiažas, kuris nepablogina situacijos

    Vasarą daugelis atsisako sunkių pudrų, tačiau norisi sulyginti odos atspalvį ir paslėpti paraudimus. Tokiu atveju praverčia BB arba toninė priemonė su aukštu SPF, tačiau svarbu nepamiršti, kad dekoratyvinės priemonės dažnai neužtikrina pakankamo kiekio apsaugos, jei jų tepama labai plonai.

    Akių makiažui kelionėje verta rinktis ilgai išliekančią blakstienų tušo formulę, kuri atlaiko karštį ir drėgmę. Tai ypač aktualu, kai dieną laukia ilgi pasivaikščiojimai, o makiažą norisi turėti tvarkingą be nuolatinio taisymo.

    Vietoj kelių atskirų produktų veidui praktiškas pasirinkimas yra universali paletė su bronzantu, skaistalais ir šviesikliu. Tokia priemonė sutaupo vietos lagamine ir leidžia greitai atgaivinti veidą, ypač kai oda po saulės atrodo pavargusi.

    Natūralų švytėjimą suteikiantys lašai ar skystas šviesiklis taip pat gali būti kelioninis gelbėtojas, nes lengvai maišomas su kremu ar tonine priemone. Svarbiausia nepersistengti ir rinktis tekstūras, kurios neapsunkina odos ir neparyškina odos reljefo.

    Kelionėse dažnai pamirštamos sritys yra kaklas, dekoltė ir plaštakos, nors būtent jos greitai išduoda saulės žalą. Šias zonas verta tepti SPF taip pat kruopščiai kaip veidą, o vakare pamaitinti regeneruojančiu kremu.

    Dienos metu odą gali išgelbėti greitas drėkinimo „pertraukėlės“ ritualas, ypač karštyje ir vėjyje. Patogu turėti lengvą drėkinamąją dulksną ar terminį vandenį, tačiau po papurškimo geriau švelniai nusausinti perteklių, kad garuodama drėgmė papildomai netrauktų vandens iš odos.

  • Šios 5 vestuvinės rankinės iš „Mango“, „H&M“, „Zara“ ir „Mohito“ atrodo brangiai, kainuoja mažiau

    Šios 5 vestuvinės rankinės iš „Mango“, „H&M“, „Zara“ ir „Mohito“ atrodo brangiai, kainuoja mažiau

    Renkantis rankinę vestuvėms dažniausiai norisi dviejų dalykų: kad ji atrodytų prabangiai ir būtų praktiška. Stilistai pabrėžia, kad geriausiai pasiteisina kompaktiškos delninės ir mažos peties rankinės su grandinėle, kuriose telpa telefonas, raktai, kortelė ir kelios būtiniausios kosmetikos priemonės.

    Tarp saugiausių pasirinkimų išlieka neutralūs atspalviai ir klasikinės faktūros, nes juos lengva priderinti prie skirtingų suknelių ar kostiumėlių. Tokios rankinės dažnai atrodo brangiau, jei turi tvirtą formą, kokybiškai atrodančią furnitūrą ir minimalų, bet išskirtinį akcentą.

    Spalvos ir detalės, kurios kuria įspūdį

    Šilto konjako atspalvio delninė iš „Mango“ su aukso spalvos grandinėle yra vienas universaliausių variantų vakarui. Gintarą primenanti lygi faktūra kuria prabangos įspūdį ir lengvai dera su smėlio, alyvuogių ar kreminiais tonais.

    Juoda delninė iš „H&M“ su banguotos formos aukso spalvos rankenėle yra modernus sprendimas toms, kurios nori minimalistinės, bet pastebimos detalės. Toks modelis ypač tinka prie vienspalvių suknelių ar elegantiško kostiumėlio, o privalumas tas, kad telpa daugiau nei tik telefonas.

    Akcentas, kuris tampa pagrindiniu aksesuaru

    Jei norisi ryškesnio akcento, dėmesio verta standi, karoliukais dekoruota delninė iš „Zara“. Geometriniai raštai ir šviesą gaudantys elementai dažnai sukuria papuošalo efektą, todėl likusi įvaizdžio dalis gali būti labai paprasta.

    Tokiu atveju svarbu nepamiršti praktiškumo: reljefiniai karoliukai gali užkabinti jautresnius audinius, pavyzdžiui, tiulį ar šilką. Renkantis tokį aksesuarą verta pasitikrinti, ar rankinė nesitrina į suknelės šoną ir ar patogu ją laikyti visą vakarą.

    Subtilesnė alternatyva yra kreminė delninė iš „H&M“, kurios išskirtinumas slypi ne spalvoje, o mažoje, dekoratyvioje užsegimo detalėje. Šviesūs atspalviai ypač tinka vasaros šventėms lauke, o nuimama grandinėlė leidžia rankinę nešioti ir ant peties, ir rankoje.

    Romantišką kryptį renkasi spalvinga puzderio tipo rankinė iš „Mohito“, dekoruota smulkiais 3D gėlių elementais ir žėrinčiomis detalėmis. Ji geriausiai veikia kaip vienintelis ryškus akcentas, todėl prie jos dažnai pakanka paprastos vienspalvės suknelės ir santūrių auskarų.

    Stiliaus ekspertai primena, kad vestuvėse svarbiausia balansas: jei rankinė dekoruota, avalynė ir papuošalai gali būti ramesni, o jei aksesuarai minimalūs, galima leisti sau ryškesnį audinį ar įdomesnį siluetą. Taip net ir masinės prekybos tinklų pasirinkimai gali atrodyti kaip apgalvotas, brangesnis įvaizdis.

  • Fryzjeriai atskleidė: šios plaukų spalvos moterims po 60-ies vizualiai jaunina veidą

    Fryzjeriai atskleidė: šios plaukų spalvos moterims po 60-ies vizualiai jaunina veidą

    Plaukų spalva gali pastebimai pakeisti tai, kaip atrodo veido oda: netinkamai parinktas tonas išryškina raukšles, pabrėžia mimikos linijas ir suteikia pavargusį įspūdį. Specialistai sako, kad brandžiame amžiuje dažniausiai laimi ne radikalūs pokyčiai, o šviesesni, daugiamatiai atspalviai ir švelnūs perėjimai.

    Fryzjeriai dažniausiai rekomenduoja atspalvius, kurie optiškai švelnina bruožus ir atspindi daugiau šviesos. Tarp tokių pasirinkimų minimi smėlinis blondas, medaus blondas, šviesus kaštonas su sruogelėmis, vėsaus tono rusva spalva, vadinama mushroom brown, taip pat žilų plaukų deriniai su šviesiais arba sidabriškais tonais.

    Smėlinis blondas dažnai atrodo natūraliai ir mažiau kontrastuoja su oda, todėl veidas gali atrodyti skaistesnis. Medaus blondas labiau tinka šiltesnio atspalvio odai, nes paryškina auksinius tonus ir suteikia daugiau gyvybingumo, ypač jei plaukai nėra dažomi vientisai.

    Tamsesnių plaukų savininkėms siūloma rinktis šviesesnį kaštoną su subtiliais šviesesniais akcentais, nes tokia spalva suteikia gylio ir vizualiai „suminkština“ veidą. Mushroom brown vertinamas dėl neutralumo: tai vėsus, šiek tiek smėlinis rusvas tonas, kuris atrodo moderniai ir nekuria sunkumo efekto.

    Jei plaukai žili, jų nebūtina visiškai slėpti: vis daugiau moterų pasirenka žilumą integruoti į bendrą įvaizdį. Žili plaukai, sumaišyti su šviesesniu blondu ar sidabriškais atspindžiais, dažnai atrodo šiuolaikiškai, o ataugančios šaknys tampa mažiau pastebimos.

    Specialistai perspėja, kad vienalytė intensyvi juoda arba labai tamsus, matinis rudas tonas gali vizualiai paaštrinti veido bruožus ir labiau pabrėžti raukšles. Taip pat rizikingas ryškiai gelsvas blondas, nes jis neretai išryškina odos paraudimus ir gali suteikti pavargusį įspūdį.

    Didelę reikšmę turi ne tik atspalvis, bet ir dažymo technika. Švelnus balayage, kelių tonų deriniai ar lengvas sruogų pašviesinimas aplink veidą dažnai sukuria apimties įspūdį, o plaukai atrodo lengvesni ir judresni.

    Renkantis spalvą verta atsižvelgti į odos potonį. Šiltesnei odai dažniau tinka medaus, karamelės, auksinio smėlio, šviesesnio kaštono atspalviai, o vėsesniam tipui labiau dera neutralūs ar pelenų krypties tonai, tokie kaip smėlinis blondas ar vėsus šviesesnis rudas.

    Fryzjeriai primena, kad brandesniame amžiuje jauninančio efekto dažniausiai suteikia blizgesys ir spalvos daugiamatiškumas. Tvarkingi, žvilgantys plaukai geriau atspindi šviesą, todėl veidas atrodo skaistesnis, o bendras įvaizdis labiau pailsėjęs.

  • Gervuogės lenkia mėlynes: mažiau cukraus, daugiau skaidulų ir vitaminų – kodėl jas pamirštame?

    Gervuogės dažnai lieka mėlynių šešėlyje, nors pagal maistinę vertę daugeliu atvejų joms nenusileidžia, o kai kuo ir lenkia. Jose paprastai būna daugiau skaidulų ir vitamino C, o natūralių cukrų kiekis neretai mažesnis, todėl jos tinka ir tiems, kurie siekia subalansuoti cukraus suvartojimą.

    100 gramų gervuogių turi apie 43 kilokalorijas, maždaug 10 gramų angliavandenių, iki 5 gramų natūralių cukrų ir daugiau nei 5 gramus skaidulų. Dėl to jos ilgiau suteikia sotumo, padeda palaikyti tolygesnį gliukozės įsisavinimą ir prisideda prie geresnės žarnyno veiklos, ypač jei mityboje skaidulų trūksta.

    Kas slypi tamsioje spalvoje?

    Gervuogių tamsiai violetinė spalva rodo didelę antocianinų ir kitų polifenolių koncentraciją. Šios medžiagos veikia kaip antioksidantai, o mityboje jų gausa siejama su mažesne oksidacinio streso įtaka ląstelėms ir geresne širdies bei kraujagyslių sistemos būkle.

    Be to, gervuogėse yra vitaminų C, K ir E, taip pat mangano, vario, magnio, kalio ir folatų. Toks derinys svarbus imuninei sistemai, kraujo krešėjimo procesams, nervų sistemos veiklai ir raumenų funkcijoms, ypač aktyviai gyvenantiems žmonėms.

    Mėlynės populiarios, bet ar visada pranašesnės?

    Mėlynės pelnytai laikomos vertingu uogų pasirinkimu, tačiau jų sudėtis nėra vienareikšmiškai geresnė. 100 gramų mėlynių paprastai turi apie 57 kilokalorijas, natūralių cukrų kiekis dažnai būna didesnis, o skaidulų – apie 2,4 gramo, tai yra daugiau nei dukart mažiau nei gervuogėse.

    Vitamino C mėlynėse dažnai randama apie 10 miligramų 100 gramų, kai gervuogėse jo gali būti apytikriai dvigubai daugiau. Taip pat gervuogės neretai išsiskiria didesniu kalio ir mangano kiekiu, todėl pagal mineralines medžiagas jos gali būti praktiškesnis pasirinkimas kasdieniam racionui.

    Kur gervuogės atsiskleidžia virtuvėje?

    Gervuogės vertinamos dėl intensyvaus saldžiarūgščio skonio su lengvu kartumu, todėl tinka ne tik desertams. Kepiniuose jos dera su juoduoju šokoladu, vanile, cinamonu ir riešutais, o kad tešla nepermirktų, uogas prieš kepant verta lengvai apvolioti krakmole.

    Sūriuose patiekaluose gervuogės ypač tinka prie brandintų ir pelėsinių sūrių, taip pat prie jogurto ar varškės desertų, salotose su lapiniais žalumynais ir keptais burokėliais. Iš jų gaminami padažai dažnai pasirenkami prie antienos, kiaulienos ar žvėrienos, nes uogų rūgštelė subalansuoja riebesnę mėsą.

    Jos puikiai tinka ir naminiams konservams, nes net po terminio apdorojimo išlaiko ryškų aromatą ir spalvą. Džemuose, žele, sirupuose ar sultyse gervuogės dažnai leidžia naudoti mažiau cukraus, tačiau tuomet svarbu kruopšti pasterizacija ir tinkamas laikymas, o atidarytus produktus geriausia suvartoti per kelias dienas.

  • Panašūs į baravykus, bet gali nužudyti: liepą miškuose suvešėjo pavojingi grybai

    Panašūs į baravykus, bet gali nužudyti: liepą miškuose suvešėjo pavojingi grybai

    Vėsesni orai ir dažnesni krituliai vasaros pradžioje sudaro palankias sąlygas grybams augti, todėl miškuose jau pasirodo pirmieji baravykai, voveraitės ir kiti vasariniai laimikiai. Tačiau kartu su valgomais grybais suaktyvėja ir pavojingi antrininkai, kuriuos net patyrę grybautojai kartais supainioja.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausia rizika kyla tuomet, kai į krepšį patenka grybai, panašūs į populiariausius valgomuosius. Apsinuodijimas gali baigtis ne tik stipriu virškinimo sutrikimu, bet ir sunkiais kepenų pažeidimais ar net mirtimi, todėl menkiausiai abejojant grybą reikėtų palikti miške.

    Kodėl vasarą klaidų daugėja?

    Liepą miškuose gausėja jaunų grybų, kurie dar nėra įgavę ryškių rūšinių požymių, todėl juos atpažinti sudėtingiau. Be to, po lietaus kepurėlės ir kotai gali pakisti, o spalvos tampa ryškesnės arba, priešingai, blankesnės, todėl iš pirmo žvilgsnio panašūs grybai lengviau suklaidina.

    Dar viena dažna priežastis yra skubėjimas ir įsitikinimas, kad užtenka atpažinti vieną požymį, pavyzdžiui, kepurėlės spalvą. Patikimas atpažinimas remiasi visuma: kepurėle, koto raštu, vamzdeliais ar lakšteliais, kvapu, minkštimo pokyčiais perlaužus ir augaviete.

    Pavojingiausi antrininkai

    Baravykų mėgėjams daugiausia problemų kelia panašūs baravykinių šeimos grybai, kurie vizualiai primena baravyką, bet gali būti nevalgomi arba sukelti stiprų negalavimą. Dažniausiai painiojami kartieji baravykai, kurių skonis labai kartus, ir kai kurie raudonporiai baravykai, kurie netinkamai paruošti gali sukelti apsinuodijimą.

    Ypač pavojingos situacijos kyla, kai valgomi grybai painiojami su mirtinai nuodingomis rūšimis, tokiomis kaip žalsvoji musmirė. Nors ji dažniau siejama su rudeniniu sezonu, šiltesniais metais gali pasitaikyti ir vasarą, o jos toksinai yra vieni pavojingiausių, nes simptomai gali pasireikšti tik po kelių ar net keliolikos valandų.

    Voveraičių rinkėjai taip pat turėtų išlikti budrūs, nes kartais painiojama su netikrosiomis voveraitėmis. Šie grybai dažniausiai nesukelia mirtinų pasekmių, bet gali sukelti stiprius virškinimo sutrikimus, ypač jautresniems žmonėms ar vaikams.

    Kaip sumažinti riziką miške ir virtuvėje?

    Saugiausia rinkti tik tuos grybus, kuriuos žmogus atpažįsta be jokių abejonių, ir vengti labai jaunų ar peraugusių egzempliorių. Jei kyla klausimų, verta pasitarti su patyrusiu grybautoju arba pasinaudoti specialistų parengtais grybų atpažinimo gidais, tačiau vien nuotraukomis telefone pasikliauti nereikėtų.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad net ir valgomieji grybai kai kuriems žmonėms gali būti sunkiai virškinami, o netinkamas laikymas pagreitina gedimą. Grybus rekomenduojama apdoroti tą pačią dieną, nevalgyti neaiškios kilmės patiekalų ir ypač saugoti vaikus, kuriems apsinuodijimas gali vystytis greičiau.

    Jei po grybų patiekalo atsiranda pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai, silpnumas ar svaigimas, delsti nereikėtų. Tokiais atvejais patariama kuo greičiau kreiptis į gydytojus ir, jei įmanoma, išsaugoti likusius grybus ar patiekalo likučius, kad būtų lengviau nustatyti apsinuodijimo priežastį.