CP v2

Blog

  • Meszkės kandžioja skaudžiau nei uodai: pigūs triukai, kad jos laikytųsi atokiau visą vasarą

    Meszkės kandžioja skaudžiau nei uodai: pigūs triukai, kad jos laikytųsi atokiau visą vasarą

    Meszki vasarą gali sugadinti iškylas ir darbą sode ne prasčiau nei uodai, o jų įkandimai neretai būna skausmingesni ir ilgiau gyja. Skirtingai nei uodai, jos dažnai ne tik praduria odą, bet ją įpjauna, todėl reakcija gali būti ryškesnė: paraudimas, patinimas, deginimas ir stiprus niežulys.

    Didžiausias meszkių aktyvumas paprastai fiksuojamas šiltuoju sezonu, ypač prie vandens telkinių, drėgnose vietose ir pavakarėmis. Jos dažnai skraido spiečiais, tad pakanka kelių minučių lauke, kad įkandimų būtų daug ir jie susitelktų vienoje vietoje.

    Meszkes, kaip ir uodus, traukia iškvepiamas anglies dioksidas, kūno šiluma ir prakaito sudedamosios dalys. Po sporto ar karštą dieną, kai prakaituojama daugiau, rizika būti sukandžiotam išauga, ypač jei būnate drėgnose, nuo vėjo apsaugotose vietose.

    Prie to prisideda ir apranga bei kvapai: tamsūs drabužiai dažniau „patraukia“ vabzdžių dėmesį, o saldūs, vaisiniai ar gėliniai aromatai gali veikti kaip papildomas masalas. Dėl to išvykose verta rinktis šviesesnius, kūną dengiančius drabužius ir vengti intensyvių kvapų ant odos.

    Norint atbaidyti meszkes be agresyvių priemonių, dažnai pasitelkiami kvapai, kurie joms nemalonūs. Praktikoje žmonės dažniausiai renkasi vanilę, pipirmėtę ar česnaką: vieniems veiksmingiausia kvapą naudoti ant drabužių, kitiems tinka lengvai praskiesti purškalai, tačiau prieš tepant ant odos verta įsitikinti, kad priemonė nedirgina.

    Jei įkandimo išvengti nepavyko, svarbiausia ne kasytis, nes taip lengva sukelti infekciją ir prailginti gijimą. Niežulį ir patinimą dažniausiai sumažina šaltas kompresas, o namų sąlygomis kai kurie renkasi sodos tirštą košelę, svogūno griežinėlį ar praskiestą acto bei citrinos sulčių užtepimą, jei oda nėra pažeista.

    Ypatingo dėmesio reikia, jei patinimas greitai didėja, atsiranda išplitęs bėrimas, dusulys, veido ar gerklės tinimas, svaigimas. Tokiais atvejais tai gali būti stipri alerginė reakcija, todėl būtina nedelsti ir kreiptis į medikus.

  • Pastatėte automobilį prie savo namų? Net ir čia galite gauti baudą – štai kada rizikuojate

    Pastatėte automobilį prie savo namų? Net ir čia galite gauti baudą – štai kada rizikuojate

    Automobilį prie savo namų daugelis palieka ten, kur patogiausia išvažiuoti ar įsukti į kiemą. Tačiau vien to, kad vieta yra šalia jūsų būsto, ne visada pakanka: netinkamai pastatytas automobilis gali tapti pagrindu kviesti viešąją tvarką prižiūrinčias tarnybas ir gauti baudą.

    Dažniausios kaimynų konfliktų priežastys kyla tada, kai erdvė prieš namą nepriklauso vienam savininkui. Tai gali būti vidinis privažiavimas, bendro naudojimo teritorija ar kelias, kuriam taikoma servituto teisė, todėl taisyklės gali skirtis nuo įprasto įsivaizdavimo, kad čia galima statyti bet kaip.

    Kur baudos tikimybė didžiausia?

    Ypatingo dėmesio reikalauja gyvenamoji zona, kuri žymima specialiu kelio ženklu. Tokiose teritorijose transporto priemones leidžiama statyti tik pažymėtose vietose, o palikus automobilį bet kur, galima sulaukti baudos, nes čia galioja Kelių eismo taisyklių reikalavimai.

    Kita rizikinga situacija – kai automobilis trukdo kitiems: užstato įvažiavimą į gretimą sklypą ar kiemą, apsunkina išvažiavimą, susiaurina pravažiavimą specialiosioms tarnyboms. Net jei automobilis paliktas jums atrodžiusioje įprastoje vietoje, faktas, kad jis realiai riboja patekimą ar judėjimą, gali tapti pagrindu administracinei atsakomybei.

    Ar kaimynas gali statyti prieš jūsų namą?

    Jei vieta yra viešajame kelyje ar viešojoje erdvėje, pats faktas, kad automobilis stovi prieš jūsų namą, savaime nereiškia pažeidimo. Tačiau automobilis negali blokuoti įvažiavimo į jūsų teritoriją, taip pat turi būti laikomasi saugaus atstumo reikalavimų nuo sankryžų ir pėsčiųjų perėjų.

    Prieš ginčijantis su kaimynais ar paliekant automobilį įprastoje vietoje, verta išsiaiškinti teritorijos statusą: ar tai privati valda, bendras kiemas, vidinis kelias, servitutinis privažiavimas ar viešasis kelias. Praktikoje būtent neaiškus statusas ir skirtingi lūkesčiai dažniausiai sukelia konfliktus, kurie baigiasi pareigūnų iškvietimu.

    Ką daryti, kad išvengtumėte problemų?

    Jeigu kyla įtarimų, kad statymas gali būti vertinamas kaip trukdymas, saugiausia rinktis aiškiai sužymėtas stovėjimo vietas arba statyti savo sklype taip, kad nebūtų ribojamas kito asmens įvažiavimas. Taip pat pravartu įvertinti matomumą ir pravažumą, ypač siauruose kvartalų privažiavimuose, kur ginčai dėl parkavimo kyla dažniausiai.

    Jei konfliktas jau įsiplieskė, situaciją dažnai padeda išspręsti paprastas susitarimas su kaimynais ir aiškūs argumentai dėl teritorijos priklausomybės. Vis dėlto tais atvejais, kai paliktas automobilis pažeidžia eismo ar viešosios tvarkos reikalavimus, sprendimą gali priimti pareigūnai, o bauda tampa realia rizika net ir prie nuosavų namų.

  • Parketas atrodo prabangiai, bet viena klaida jį greitai sugadina: kaip prižiūrėti teisingai

    Parketas atrodo prabangiai, bet viena klaida jį greitai sugadina: kaip prižiūrėti teisingai

    Parketas daugelį metų laikomas vienu elegantiškiausių grindų sprendimų: jis šiltas, ilgaamžis ir dera prie skirtingų interjerų. Tačiau net ir kokybiška mediena gali greitai prarasti išvaizdą, jei kasdienėje priežiūroje daromos kelios tipinės klaidos. Tuomet atsiranda įbrėžimai, dėmės, o kraštutiniais atvejais – lentelių išsipūtimas ir brangus remontas.

    Didžiausi parketo priešai paprastai yra smulkios abrazyvinės dalelės, perteklinė drėgmė ir netinkamos valymo priemonės. Smėlis, žvyras ar dulkės, vaikštant po namus, veikia kaip švitrinis popierius ir pamažu braižo apsauginį lako ar alyvos sluoksnį. Kai apsauga pažeista, mediena tampa jautresnė vandeniui ir dėmėms.

    Kasdienėje rutinoje svarbiausia – reguliarus sausas valymas. Parketą verta dažniau siurbti dulkių siurbliu su minkštu antgaliu arba šluoti minkštu šepečiu, kad neatsirastų mikroįbrėžimų. Ypač daug smulkių dalelių į namus patenka per prieškambarį, todėl ten pravartu turėti kilimėlį ir dažniau skirti dėmesį šiai zonai.

    Drėgnas plovimas tinka, tačiau tik tada, kai vandens yra minimaliai. Parketui pavojingiausia, kai ant grindų lieka balučių ar ilgiau nei kelias minutes laikosi drėgmė, nes vanduo gali prasiskverbti į siūles ir sukelti lentelių brinkimą. Jei kažkas išsiliejo, skystį geriausia nedelsiant nuvalyti ir paviršių nusausinti.

    Valant svarbu rinktis tinkamą inventorių: geriausiai tinka mikropluošto šluostės ar šluotos, kurios surenka nešvarumus, bet neperlieja grindų vandeniu. Jei naudojamas tradicinis šluostinis šluostytuvas, jis turi būti itin gerai išgręžtas. Praktiškas orientyras paprastas: po valymo parketas neturi atrodyti šlapias, tik vos drėgnas.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kuo plaunamos grindys. Universalių, agresyvių priemonių ar indų ploviklio geriau vengti, nes jos gali palikti plėvelę, išblukinti paviršių ar pažeisti apsauginį sluoksnį. Saugiausias pasirinkimas – parketui skirtos priemonės, pritaikytos lakui arba alyvuotai dangai, nes skirtingi paviršiai reaguoja nevienodai.

    Norint ilgiau išsaugoti išvaizdą, verta galvoti ir apie prevenciją. Baldų kojelėms naudingi veltinio padukai, o kėdėms ar stalams, kurie dažnai stumdomi, tai tampa būtinybe. Taip pat pravartu palaikyti stabilesnę patalpų drėgmę šildymo sezono metu, nes dideli svyravimai medienai kenkia ne mažiau nei netinkamas valymas.

    Jei parkete jau matosi aiškūs įbrėžimai, pašiauštos siūlės ar vietomis pasikeitusi spalva, tai gali būti signalas, kad apsauginis sluoksnis nusidėvėjo. Tokiu atveju kartais pakanka atnaujinančios priežiūros priemonės, tačiau gilesni pažeidimai dažniau baigiasi šlifavimu ir perlakuojimu arba alyvavimu. Kuo anksčiau sureaguojama, tuo paprastesnis ir pigesnis būna sprendimas.

  • Taip skalbiami maudymosi kostiumėliai tarnauja metų metus: daug kas daro vieną klaidą

    Taip skalbiami maudymosi kostiumėliai tarnauja metų metus: daug kas daro vieną klaidą

    Vasara ir baseinų sezonas primena, kad maudymosi kostiumėliai yra gerokai jautresni nei įprasti marškinėliai ar apatiniai. Netinkamas skalbimas gali greitai išblukinti spalvas, ištempti audinį ir sugadinti formą, ypač jei kostiumėlyje yra korsetinių detalių.

    Dažniausia klaida – mesti bikini ar vientisą kostiumėlį į skalbyklę su kitais drabužiais, pasirinkus aukštą temperatūrą ir intensyvų gręžimą. Taip pažeidžiami elastano pluoštai, deformuojasi kaušeliai, gali lūžti lankeliai, o agresyvūs skalbikliai paspartina audinio blukimą.

    Kas labiausiai kenkia audiniui?

    Maudymosi kostiumėliai nuolat susiduria su chloru baseine, druska jūroje, prakaitu ir apsauginiais kremais nuo saulės. Šios medžiagos gali ardyti pluoštą ir palikti dėmes, ypač jei drėgnas kostiumėlis ilgai laikomas susuktas rankšluostyje ar uždarame krepšyje.

    Šiltas ir drėgnas audinys taip pat sudaro palankias sąlygas daugintis bakterijoms ir grybeliams, todėl kostiumėlį verta išskalauti po kiekvieno dėvėjimo. Kuo greičiau pašalinami chloro ir druskos likučiai, tuo ilgiau išlieka elastingumas ir spalva.

    Kaip skalbti, kad tarnautų ilgiau?

    Patikimiausias būdas – skalbimas rankomis drungname vandenyje, naudojant švelnų ploviklį. Kostiumėlio nereikėtų stipriai trinti ar gręžti: pakanka švelniai pamirkyti, lengvai praskalauti ir vandens perteklių nuspausti per rankšluostį.

    Jei vis dėlto renkatės skalbyklę, saugiausia naudoti skalbimo maišelį, žemą temperatūrą ir itin švelnų režimą be intensyvaus gręžimo. Taip sumažinama rizika, kad audinys užsikabins, o tamprūs pluoštai bus pertempti.

    Džiovinimas – pusė sėkmės

    Džiovinti geriausia ištiesus ant lygaus paviršiaus, gerai vėdinamoje ir pavėsingoje vietoje. Tiesioginė saulė gali greičiau išblukinti ryškias spalvas, o karštis nuo radiatorių ar šildomų grindų silpnina elastingumą.

    Džiovyklė su būgnu maudymosi kostiumėliams netinka, nes karštis ir intensyvus sukimas sparčiausiai ardo pluoštą. Laikui bėgant būtent netinkamas džiovinimas dažnai lemia, kad kostiumėlis praranda formą net ir tada, kai buvo skalbtas atsargiai.

  • Perkate vynuoges? Šviesios ar tamsios – skirtumas ne tik skonyje: ką svarbu žinoti

    Perkate vynuoges? Šviesios ar tamsios – skirtumas ne tik skonyje: ką svarbu žinoti

    Vynuogių sezonas dažniausiai suintensyvėja vasaros pabaigoje ir rudenį, tačiau parduotuvėse jų netrūksta beveik ištisus metus. Pirkėjai dažnai renkasi pagal kainą ar skonį, bet mitybos specialistai primena, kad spalva gali išduoti ir skirtingą biologiškai aktyvių medžiagų sudėtį.

    Tiek šviesios, tiek tamsios vynuogės turi panašų kalorijų kiekį ir yra saldus užkandis, kuriame nemažai vandens bei skaidulų. Šis derinys gali padėti virškinimui ir sotumo jausmui, tačiau dėl natūralių cukrų vynuogių porcijas verta derinti prie bendro dienos raciono.

    Skirtumai ryškėja ne tiek minkštime, kiek odelėje. Tamsiųjų vynuogių odelėje paprastai yra daugiau antocianinų ir kitų polifenolių, o šios medžiagos siejamos su didesniu antioksidaciniu potencialu ir priešuždegiminėmis savybėmis.

    Antioksidantai mityboje svarbūs dėl to, kad padeda neutralizuoti oksidacinį stresą, kuris siejamas su lėtinėmis ligomis ir spartesniu senėjimu. Dėl to tamsios vynuogės dažnai minimos kaip palankesnis pasirinkimas širdies ir kraujagyslių sistemai, ypač jei valgoma ir odelė.

    Vis dėlto praktinis patarimas paprastas: naudingiausia rinktis ne vien pagal spalvą, o pagal šviežumą ir kokybę. Jei vynuogės valgomos su odele, svarbu jas gerai nuplauti, o turintiems gliukozės apykaitos sutrikimų ar laikantis svorio kontrolės plano, porcijas verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

  • Įberkite į maišelį ir įdėkite į spintą: užsistovėjęs kvapas dings be chemijos

    Įberkite į maišelį ir įdėkite į spintą: užsistovėjęs kvapas dings be chemijos

    Užsistovėjęs, drėgme dvelkiantis spintos kvapas dažniausiai atsiranda ne dėl pačių drabužių, o dėl prasto vėdinimo ir susikaupusios drėgmės. Tokia aplinka skatina nemalonių kvapų įsigėrimą į tekstilę, o ilgainiui gali sudaryti palankias sąlygas pelėsiui.

    Vietoje sintetinių kvapiklių, kurie neretai tik užmaskuoja problemą, galima išbandyti paprastą būdą su kavos pupelėmis. Kava vertinama dėl gebėjimo sugerti ir neutralizuoti aplinkos kvapus, todėl mažas maišelis su pupelėmis gali padėti atgaivinti spintos vidų.

    Kaip paruošti kvapų sugėriklį

    Paimkite nedidelį orui laidų medžiaginį maišelį ir įberkite saują nesmulkintų kavos pupelių. Sveikos pupelės patogesnės už maltą kavą, nes nedulka ir mažiau rizikuojate ištepti šviesius drabužius.

    Maišelį sandariai užriškite ir padėkite tarp sulankstytų drabužių arba pakabinkite ant pakabo šalia paltų. Geriausia, kad jis būtų arčiau spintos gilumos, kur oras dažniausiai mažiausiai cirkuliuoja.

    Ar tinka panaudoti kavos tirščiai?

    Jei nenorite naudoti naujų pupelių, tinka ir panaudoti kavos tirščiai, tačiau yra viena esminė taisyklė. Tirščiai turi būti visiškai sausi, nes drėgni, uždaryti spintoje, greitai pradės pelyti ir kvapas tik sustiprės.

    Išdžiovinkite tirščius plonu sluoksniu, kol neliks drėgmės, o tuomet supilkite į tankesnio audinio maišelį, kad smulkios dalelės nepatektų ant drabužių. Jei kyla abejonių dėl drėgmės, saugiau rinktis sveikas pupeles.

    Kiek laiko veikia ir kaip atnaujinti

    Laikui bėgant kavos aromatas silpnėja, tačiau poveikį galima prailginti kas porą savaičių lengvai paminkant maišelį rankomis. Taip iš pupelių greičiau išsiskiria natūralūs aromatiniai aliejai.

    Dažniausiai po maždaug 2 mėnesių kavą verta pakeisti nauja. Jei spintoje nuolat jaučiamas drėgmės kvapas, papildomai padeda reguliarus vėdinimas, tarpai tarp drabužių ir tai, kad į spintą nededami iki galo neišdžiūvę skalbiniai.

  • Paliko testamentą ne tau? 5 situacijos, kada po tėvų mirties vis tiek gali priklausyti privalomoji dalis

    Paliko testamentą ne tau? 5 situacijos, kada po tėvų mirties vis tiek gali priklausyti privalomoji dalis

    Kada atsiranda teisė į privalomąją dalį

    Net jei tėvai testamente visą turtą paliko kitam vaikui, sutuoktiniui ar net nesusijusiam asmeniui, tai dar nereiškia, kad atžala automatiškai netenka visų teisių. Lietuvos civilinė teisė saugo artimiausius giminaičius, todėl tam tikrais atvejais galima reikalauti privalomosios palikimo dalies.

    Svarbu suprasti, kad dažniausiai tai nėra teisė „atsiimti“ konkretų butą ar sklypą. Praktikoje privalomoji dalis paprastai reiškia piniginį reikalavimą: asmuo gali prašyti išmokėti apskaičiuotą sumą, atitinkančią įstatymo nustatytą minimumą.

    Ne tik testamentas: svarbios ir dovanos

    Reikalavimas gali atsirasti ir tada, kai asmuo testamente paminėtas, bet jam palikta mažiau, nei garantuoja įstatymas. Tokiu atveju siekiama ne „papildomo“ palikimo, o trūkstamos dalies kompensavimo iki privalomosios ribos.

    Dažnas ginčų šaltinis yra turto perdavimas dar tėvams esant gyviems. Jei vertingiausi objektai vienam vaikui perleisti dovanojimo sutartimis, o po mirties realiai dalyti beveik nebėra ko, kiti įpėdiniai vis tiek gali turėti pagrindą skaičiuoti privalomąją dalį, į palikimo masę įtraukiant tam tikras dovanas.

    Vertė nustatoma ne „iš atminties“ ir ne pagal simbolines sumas sutartyse. Paprastai vertinamas turto būklės momentas dovanojimo metu, tačiau taikomos kainos, aktualios privalomosios dalies apskaičiavimo metu, todėl per ilgą laiką išaugusios būsto kainos gali reikšmingai padidinti reikalavimą.

    Kas gali reikalauti ir į ką kreiptis

    Dažniausiai po tėvų teisę į privalomąją dalį turi vaikai, o tam tikrais atvejais jų vietą gali užimti anūkai, jei tėvų vaikas iki palikimo atsiradimo mirė. Kol vaikas yra gyvas ir pats priklauso įstatyminių įpėdinių ratui, anūkai paprastai atskiro reikalavimo nereiškia.

    Pirmiausia reikalavimas paprastai nukreipiamas į asmenį, kuris paveldėjo turtą. Jei iš jo realiai neįmanoma gauti visos sumos, atsakomybė gali pereiti tiems, kurie gavo turtą kitais būdais, pavyzdžiui, per dovanas, tačiau dažniausiai tik tiek, kiek jie faktiškai praturtėjo.

    Svarbu ir tai, ko privalomoji dalis neapima. Vien tik brolio ar sesers statusas savaime nesuteikia teisės reikalauti privalomosios dalies po brolio ar sesers mirties, nes įstatymas saugo kitą artimųjų ratą. Tačiau broliai ir seserys gali būti suinteresuoti privalomąja dalimi po bendrų tėvų.

    Kada teisė gali dingti ir kokie terminai galioja

    Vienas sakinys testamente, kad asmeniui nepaliekama nieko, dar nereiškia teisėto privalomosios dalies atėmimo. Teisė netenkama tik įstatyme numatytais atvejais, kai yra aiškiai pagrįstos aplinkybės, o jos turi būti nurodytos testamente; be to, reikšmės gali turėti ir tai, ar tėvai vėliau atleido.

    Teisę į privalomąją dalį taip pat gali blokuoti teismo sprendimas dėl nevertumo paveldėti, notariniai susitarimai dėl atsisakymo paveldėti ar privalomosios dalies, taip pat situacijos, kai asmuo jau gavo tiek, kiek atitinka jam priklausantį minimumą. Kai kuriais atvejais teisines pasekmes sukelia ir palikimo atsisakymas.

    Reikalavimas nėra priteisiamas automatiškai, todėl dažniausiai tenka patiems rinkti informaciją apie palikimo sudėtį, dovanojimų istoriją ir įpėdinių ratą. Taip pat būtina įvertinti senaties terminus: privalomosios dalies bylose jie dažnai siejami su testamento paskelbimu arba palikimo atsiradimo momentu, o uždelsus kita šalis gali prašyti reikalavimą atmesti.

    Net kai suma apskaičiuota teisingai, tai nereiškia, kad ji visada bus sumokėta iš karto. Teismas tam tikrais atvejais gali leisti mokėti dalimis ar atidėti mokėjimą, vertindamas abiejų pusių turtinę padėtį ir šeimos aplinkybes.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nėra individuali teisinė konsultacija. Konkrečioje situacijoje sprendimą lemia dokumentai, turto vertinimai, terminai ir faktinės aplinkybės, todėl ginčuose dėl privalomosios dalies dažnai prireikia teisininko pagalbos.

  • Ne tik puošia palangę: 5 kambariniai augalai, kurie padeda namuose turėti gaivesnį orą

    Ne tik puošia palangę: 5 kambariniai augalai, kurie padeda namuose turėti gaivesnį orą

    Kambariniai augalai dažnai perkami dėl grožio, tačiau dalis jų gali prisidėti ir prie geresnio mikroklimato namuose. Lapai sulaiko dulkes, o kai kurie augalai gali padėti palaikyti malonesnę oro drėgmę ar sumažinti nemalonius kvapus.

    Svarbu žinoti, kad augalai nepakeičia vėdinimo ar oro valymo įrenginių, ypač jei patalpose kaupiasi didesnė tarša. Tačiau kaip kasdienė priemonė jie gali būti praktiškas pasirinkimas, ypač vasarą, kai butai įkaista.

    Pelargonija: kvapas ir paprasta priežiūra

    Kvapnioji pelargonija, dažnai vadinama angina, vertinama dėl lapų aromato: juos patrintas juntamas citrinų ir rožių natų kvapas. Ryškioje vietoje ji auga sparčiai, tačiau geriausia saugoti nuo tiesioginės kaitrios saulės.

    Norint tankesnio krūmelio, verta reguliariai nugnybti ūglių viršūnes. Laistant svarbu neperlieti: šaknys jautrios užmirkimui, todėl patogiau palaukti, kol žemė šiek tiek pradžius.

    Spathiphyllum: drėgmė ir švaresni lapai

    Spathiphyllum, lietuviškai dažnai vadinamas skridžiuoju arba taikos lelija, yra vienas populiariausių augalų namuose. Jis vertinamas dėl dekoratyvių tamsiai žalių lapų ir šviesių žiedynų, o taip pat dėl gebėjimo prisidėti prie malonesnės oro drėgmės.

    Ant plačių lapų greitai nusėda dulkės, todėl juos verta periodiškai nuvalyti drėgna šluoste. Augalas geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje, o trūkstant vandens lapai greitai suglemba, todėl vasarą ypač svarbu jo neperdžiovinti.

    Levanda, chlorofitas ir sansevjera: skirtingi poreikiai, panaši nauda

    Levanda dažniau siejama su sodu, tačiau kompaktiškos veislės gali augti ir vazone ant saulėtos palangės. Kuo daugiau šviesos, tuo intensyvesnis aromatas, o geriausiai tinka lengvas, laidus substratas ir saikingas laistymas, kad vanduo nestovėtų lėkštelėje.

    Chlorofitas laikomas vienu atspariausių augalų: jis pakelia trumpalaikę sausrą, nes vandenį kaupia šaknyse. Dažnai rekomenduojamas virtuvei, nes gausi lapija padeda sugauti dalį dulkių, o augalas greitai suformuoja svyrančius ūglius su mažomis rozetėmis.

    Sansevjera, dar vadinama uošvės liežuviu, tinka tiems, kurie nenori daug priežiūros. Ji pakelia sausą orą ir šilumą, o laistyti ją reikia tik tada, kai žemė visiškai išdžiūsta; geriausiai tinka laidus, kaktusams skirtas substratas.

    Renkantis augalus verta atsižvelgti į šviesą, kambario temperatūrą ir laistymo įpročius. Reguliarus patalpų vėdinimas, švara ir tinkamai prižiūrimi augalai kartu dažniausiai duoda geriausią rezultatą.

  • Pamirštas daržovių hitas diabetikams: kodėl cikorija gali padėti stabilizuoti cukrų

    Pamirštas daržovių hitas diabetikams: kodėl cikorija gali padėti stabilizuoti cukrų

    Kas yra cikorija ir kodėl verta ją prisiminti

    Cikorija – lapinė daržovė, dažnai parduotuvėse liekanti nepastebėta dėl švelniai kartaus skonio. Vis dėlto mitybos požiūriu tai vertingas produktas, kurį patogu įtraukti į kasdienį racioną tiek žalią, tiek apkeptą ar keptą orkaitėje.

    Ši daržovė Europoje plačiau išpopuliarėjo dėl plačiai paplitusios auginimo ir vartojimo tradicijos, o šiandien ji vėl grįžta į virtuvę dėl susidomėjimo skaidulomis turtingu, mažiau kaloringu maistu. Cikorijos lapai traškūs, todėl ji tinka salotoms ir kaip užkandžių pagrindas.

    Nauda diabetu sergantiems ir žarnynui

    Didžiausias cikorijos pranašumas – joje esanti inulino tipo skaidula, priskiriama prebiotikams. Ji maitina naudingą žarnyno mikrobiotą, o geresnė žarnyno būklė siejama ir su sklandesne medžiagų apykaita bei savijauta.

    Žmonėms, turintiems padidėjusį gliukozės kiekį kraujyje ar sergantiems cukriniu diabetu, skaidulos yra svarbios, nes jos gali lėtinti angliavandenių įsisavinimą ir prisidėti prie tolygesnio gliukozės kreivės kilimo po valgio. Tai nereiškia, kad cikorija pakeičia gydymą, tačiau gali būti naudingas mitybos elementas.

    Cikorijoje taip pat yra antioksidantų, siejamų su oksidacinio streso mažinimu, o tai aktualu tiek širdies ir kraujagyslių, tiek bendrai metabolinei sveikatai. Be to, daržovė turi mineralų, tokių kaip kalis, kalcis ir magnis, kurie svarbūs nervų sistemai, raumenims ir kaulams.

    Kaip valgyti cikoriją ir kam būti atsargiems

    Cikoriją galima valgyti žalią salotose, dėti į sumuštinius, patiekti kaip traškų pagrindą užtepėlėms. Ji tinka ir termiškai apdorota: trumpai kepta keptuvėje, grilyje ar orkaitėje ji tampa švelnesnio skonio.

    Kartumą lemia natūralios medžiagos, todėl skonį paprasta subalansuoti saldesniais ar rūgštesniais priedais, pavyzdžiui, kriauše, apelsinu ar citrina. Pradedantiesiems dažnai lengviau rinktis šviesesnę, švelnesnio skonio cikoriją.

    Į racioną cikoriją vertėtų įtraukti palaipsniui, ypač jei esate jautrūs skaiduloms. Didesnis inulino kiekis kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą, todėl geriausia pradėti nuo mažesnių porcijų ir stebėti savijautą.

  • Lietuviai jos suvalgo vos keliasdešimt gramų, o Italija išgraibsto: viena sveikiausių mėsų

    Aviena ir ėriena Lietuvoje iki šiol dažnai lieka nišiniu pasirinkimu, nors Europoje šios mėsos paklausa didelė. Mitybos specialistai pabrėžia, kad tinkamai paruošta ėriena gali būti liesa, maistinga ir lengvai pritaikoma kasdieniam meniu.

    Žemės ūkio sektoriaus statistika rodo, kad vidutinis vartojimas kai kuriose Vidurio Europos šalyse tesiekia keliasdešimt gramų per metus vienam žmogui. Tuo metu pietų Europoje, ypač Graikijoje, Ispanijoje ar Prancūzijoje, aviena ir ėriena dažnai skaičiuojama kilogramais.

    Lietuvoje užauginta ėriena tarptautinėje rinkoje vertinama kaip aukštesnės pridėtinės vertės produktas, todėl reikšminga jos dalis keliauja eksportui. Vienas svarbiausių pirkėjų dažnai įvardijama Italija, kur prieš didžiąsias pavasario šventes ėriena tradiciškai turi stiprią paklausą.

    Ši mėsa skiriasi nuo jautienos ar kiaulienos ne tik skoniu, bet ir maistine sudėtimi. Ėriena, ypač iš jaunesnių gyvulių, paprastai būna minkštesnė, turi mažiau jungiamojo audinio ir gali būti lengviau virškinama, o joje esantys baltymai svarbūs raumenų masei ir sotumui.

    Mitybos požiūriu svarbus ir mikroelementų profilis: avienoje bei ėrienoje dažnai aptinkama geležies, cinko, seleno, taip pat B grupės vitaminų, įskaitant vitaminą B12. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie riboja perdirbtos mėsos produktus, bet ieško maistingų alternatyvų.

    Didžiausias barjeras pirkėjams dažnai yra baimė, kad mėsa bus kieta arba turės intensyvų kvapą. Virtuvės profesionalai pataria rinktis šviežią, kokybiškai subrandintą mėsą, neperkepti ir derinti su prieskoniais, kurie natūraliai papildo skonį, pavyzdžiui, rozmarinu, čiobreliu, česnaku ar citrina.

    Jei norisi paprasto starto, saugiausias pasirinkimas yra lėtesnis kepimas žemesnėje temperatūroje arba troškinimas, nes taip mėsa tampa minkšta ir sultinga. Be to, didėjant susidomėjimui tvarumu ir aiškia kilme, vis daugiau pirkėjų renkasi mėsą, kurios tiekimo grandinė skaidri, o ūkiai orientuojasi į gyvūnų gerovę.