CP v2

Blog

  • ES žengė dar vieną žingsnį: Ukrainai ir Moldovai atveriamas naujas stojimo derybų blokas

    ES žengė dar vieną žingsnį: Ukrainai ir Moldovai atveriamas naujas stojimo derybų blokas

    Vienbalsis sprendimas dėl naujo bloko

    Visos 27 Europos Sąjungos valstybės narės vienbalsiai sutarė atverti naują stojimo derybų bloką Ukrainai ir Moldovai. Tai dar vienas etapas sudėtingame kelyje į narystę, kuriame lemiamą vaidmenį dažnai vaidina ne techniniai, o politiniai sprendimai.

    Sprendimą patvirtino ES šalių ambasadoriai, susitikę Briuselyje. Skelbiama, kad šį kartą atblokuotas šeštasis derybų klasteris, apimantis išorės santykius, o formalus jo atidarymas numatytas liepos 14 dieną.

    Kas yra klasteriai ir kodėl jie svarbūs?

    Stojimo į ES derybos vyksta pagal teminius paketus, vadinamus klasteriais, kurie apima konkrečias politikos sritis ir jų teisės aktų suderinimą su ES teise. Atidarius klasterį, kandidatuojanti šalis gali pradėti detalias derybas dėl atskirų skyrių, o pažanga vertinama pagal konkrečius įsipareigojimus ir reformų įgyvendinimą.

    Šeštasis klasteris laikomas vienu paprastesnių, nes jo apimtis siauresnė nei, pavyzdžiui, vidaus rinkos ar žemės ūkio taisyklių suderinimas. Vis dėlto ir čia taikomi aiškūs reikalavimai dėl užsienio politikos nuoseklumo, sankcijų režimų laikymosi ir institucinių gebėjimų.

    Kas dar blokuojama ir ko tikėtis toliau?

    Po šio sprendimo Ukrainai ir Moldovai dar lieka neatverti keturi klasteriai: vidaus rinka, konkurencingumas ir įtraukus augimas, žalioji darbotvarkė bei tvarus susisiekimas, taip pat ištekliai, žemės ūkis ir sanglauda. Europos Komisija yra nurodžiusi, kad abi šalys techniniu požiūriu yra pasirengusios judėti plačiau, tačiau galutiniai žingsniai priklauso nuo valstybių narių politinės valios.

    Kijevas viešai siekė, kad svarbiausi sprendimai būtų priimti iki vasaros pertraukos, tokį tempą palaikė ir Europos Komisija bei dalis valstybių narių. Tačiau ES viduje išlieka jautrumas dėl derybų tempo, nes kai kurios šalys akcentuoja, kad plėtra turi išlaikyti vienodus kriterijus ir nepakenkti jau seniai laukiančių Vakarų Balkanų valstybių procesui.

    „Svarbu išlaikyti pagreitį“, – sakė diplomatas.

    Pranešama, kad tikėtina, jog likę klasteriai bus sprendžiami palaipsniui nuo rudens, po vieną, ieškant plataus sutarimo tarp visų ES narių. Tai reiškia, kad artimiausiais mėnesiais pagrindinė kova vyks ne dėl procedūrų, o dėl politinių kompromisų, nuo kurių priklauso derybų grafikas.

  • Tasmanijoje išgarsėjęs jūrų dramblys Nilas netikėtai dingo: tarnybos paaiškino, kas nutiko

    Pietinis jūrų dramblys Nilas, tapęs socialinių tinklų žvaigžde Tasmanijos pakrantėje, netikėtai paliko savo įprastą poilsio vietą ir, kaip skelbia vietos gamtosaugos institucijos, sugrįžo į jūrą. Pastarosiomis savaitėmis į ramų pakrantės miestelį plūdo smalsuoliai, o augantis žmonių skaičius pradėjo kelti riziką tiek gyvūnui, tiek lankytojams.

    Tasmanijos Gamtos išteklių ir aplinkos departamentas nurodė, kad Nilas elgėsi natūraliai: jūrų drambliai periodiškai išlipa į krantą pailsėti ir šerti kailį, o vėliau vėl išplaukia maitintis. Specialistai neatmeta, kad artimiausiu metu jis gali pasirodyti tame pačiame ar gretimame pakrantės ruože.

    Nilas išpopuliarėjo dėl vaizdo įrašų, kuriuose jis ilsisi gyvenamųjų gatvių pašonėje, o kartais ir stumdo ar laužo kelio ženklus bei atitvarus. Tokie epizodai sulaukė milijonų peržiūrų, o spontaniškai susiformavusios minios privertė tarnybas pakartotinai raginti laikytis saugaus atstumo.

    Gamtosaugininkai priminė, kad prie laukinių jūrų žinduolių artintis pavojinga: net ir ramiai atrodantis gyvūnas gali staigiai pajudėti, o stresas gali pakeisti jo elgesį ir padidinti traumų tikimybę. Gyventojams ir turistams rekomenduota nesiartinti arčiau kaip per 20 metrų, šunis laikyti su pavadėliu mažiausiai 50 metrų atstumu ir niekada neužstoti gyvūnui kelio į vandenį.

    Departamentas pažymėjo, kad tiesiogiai sekti Nilo judėjimo šiuo metu neįmanoma. Palydovinis siųstuvas jam buvo pritvirtintas 2023 metais, tačiau per kasmetinį šėrimą jis, kaip ir tikėtasi, nukrito, o įrenginys vėliau buvo rastas 2024 metais.

    Ankstesnio stebėjimo duomenys rodė, kad jaunas patinas jūroje gali praleisti apie pusmetį, maitintis daugiau nei 1 600 kilometrų į pietvakarius nuo Tasmanijos, o bendras jo maršrutas gali viršyti 5 000 kilometrų. Specialistų teigimu, toks ilgas klajojimas būdingas jauniems pietinių jūrų dramblių patinams, ieškantiems maitinimosi plotų.

    Nilo istorija turi ir platesnį kontekstą: jis gimė pietų Tasmanijoje, nors istorinės pietinių jūrų dramblių kolonijos šiame regione buvo sunaikintos dar XIX amžiuje, kai gyvūnai buvo intensyviai medžiojami. Šiuo metu reikšminga populiacijos dalis veisiasi atokiose salose, įskaitant Makvorio ir Herdo salas.

    Tasmanijos laukinės gamtos ir jūrų ekosistemų programos atstovai yra minėję, kad Nilas gali būti vienas pirmųjų šios rūšies jauniklių, gimusių Tasmanijoje po ilgos pertraukos. Dėl to jo pasirodymai krante vertinami kaip išskirtinis reiškinys, tačiau kartu pabrėžiama, kad laukinei gyvūnijai labiausiai padeda ne dėmesys, o pagarbus atstumas.

    Vietos valdžia ragina pastebėjus Nilą pranešti atsakingoms tarnyboms ir nesistengti jo sekti ar filmuoti iš arti. Pasak pareigūnų, didžiausias tikslas yra užtikrinti, kad gyvūnas galėtų ramiai pasiekti vandenį, o žmonės išvengtų pavojingų situacijų, kurias sukelia minios ir per didelis priartėjimas.

  • Žvejai sunerimę dėl saulinio ešerio: invazinė žuvis plečiasi vandens telkiniuose ir stumia vietines rūšis

    Ukrainos gėlo vandens telkiniuose sparčiai plinta invazinė žuvis saulinis ešerys, dėl kurios pastaruoju metu vis dažniau sunerimsta žvejai. Nors ši žuvis atrodo dekoratyviai, mokslininkai pabrėžia, kad gausėjant populiacijai ji gali daryti apčiuopiamą žalą vietinėms ekosistemoms.

    Apie situaciją pasakoja Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Jūrų biologijos instituto mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Jurijus Kvačas. Pasak jo, saulinis ešerys yra invazinė rūšis, kilusi iš Šiaurės Amerikos, o į Europą pateko dar XIX amžiaus pabaigoje, kai buvo atvežtas kaip akvariuminė žuvis.

    „Žmonėms jis tiesioginės grėsmės nekelia. Tačiau noriu pabrėžti: su piranijomis jis neturi nieko bendra“, – sakė Jurijus Kvačas.

    Mokslininko teigimu, pradinis šios rūšies įsitvirtinimas Europoje siejamas su Reino baseinu, iš kur ji vėliau išplito į Dunojų, o dar vėliau pasiekė ir kitus upių tinklus. Ukrainoje saulinis ešerys pirmą kartą fiksuotas maždaug XX amžiaus viduryje, o kai kuriuose regionuose, įskaitant Kyjivo apylinkių vandens telkinius, jis pastebimai gausėja palyginti neseniai.

    Problema ta, kad saulinis ešerys yra agresyviai teritoriją ginanti, „lizdus“ įsirengianti žuvis. Ji nerštui pasirenka seklumas, smėlingas ar akmenuotas vietas, suformuoja lizdą dugne ir aktyviai saugo teritoriją, neleisdama artintis kitiems vandens gyventojams.

    Tokia strategija suteikia jam pranašumą prieš daugelį vietinių rūšių, kurios ikrus neretai paskleidžia aplinkoje ir jų nebesaugo. Dėl to invazinė žuvis ne tik užima potencialias vietinių žuvų neršto vietas, bet ir gali maitintis kitų rūšių ikrais, mažindama jų sėkmingo dauginimosi galimybes.

    „Kai saulinis ešerys smarkiai išplinta, jis gali išstumti kitas rūšis ir keisti mitybines grandines, nes minta dugno bestuburiais ir kitais smulkiais organizmais“, – sakė Jurijus Kvačas.

    Vis dėlto specialistas atkreipia dėmesį, kad žvejų pastangos šią žuvį gaudyti yra naudingos: taip bent iš dalies pristabdomas populiacijos augimas. Be to, saulinis ešerys yra valgoma žuvis, nors dėl mažo dydžio dažniau laikomas labiau sportinės ar pramoginės žūklės laimikiu nei kasdieniu maisto produktu.

    Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Dunojaus regione, sauliniai ešeriai gali užaugti didesni, todėl labiau domina žvejus. Įdomu ir tai, kad pavieniai šios rūšies atvejai fiksuoti net Juodojoje jūroje: jūroje ji nesidaugina, tačiau gali ja pasinaudoti migruodama tarp gėlavandenių telkinių.

    Mokslininkas pabrėžia, kad viešojoje erdvėje pasitaikantys palyginimai su piranijomis yra klaidinantys ir be reikalo kelia baimę. Piranijos yra visai kitos biologinės grupės tropinės žuvys, o saulinis ešerys nei išvaizda, nei elgsena, nei kilme su jomis nesusijęs.

    Kalbėdamas apie tikrąsias piranijas, Jurijus Kvačas pažymi, kad pavieniai egzotinių akvariumų gyventojai kartais neatsakingai paleidžiami į gamtą. Vis dėlto vietos klimato sąlygomis jos paprastai neišgyvena šaltojo sezono, todėl ilgalaikės įsitvirtinimo rizikos daugelyje regionų nėra.

    Invazinių rūšių tema išlieka aktuali visame regione, nes tokie organizmai gali greitai prisitaikyti ir pakeisti vietinių ekosistemų pusiausvyrą. Specialistai pabrėžia, kad ankstyvas rūšių plitimo fiksavimas, atsakingas akvariuminių gyvūnų laikymas ir nuosekli stebėsena yra svarbiausios priemonės, padedančios mažinti žalą gamtai.

  • Žvejai Ukrainoje painioja su šamu: plinta invazinis amerikietiškas šamukas, naikinantis mailių

    Apie plitimą viešai kalbėjo Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Jūrų biologijos instituto mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Jurijus Kvačas. Pasak jo, vandens telkiniuose vis dažniau aptinkamas invazinis amerikietiškas juodasis šamukas, kurį žvejai neretai palaiko europinio šamo jaunikliu.

    „Gėluose vandens telkiniuose matome invazinės rūšies, amerikietiško juodojo šamuko, plitimą“, – sakė Jurijus Kvačas.

    Mokslininko teigimu, anksčiau Ukrainoje buvo fiksuojamas daugiausia amerikietiškas rudas šamukas, tačiau jis nebuvo plačiai įsitvirtinęs ir dažniausiai minėtas Vakarų Ukrainoje. Pastaruoju metu dažniau registruojamas juodasis šamukas, kuris, specialistų vertinimu, gali būti agresyvesnis kitų rūšių atžvilgiu.

    Didžiausia problema, anot ekspertų, kyla dėl klaidingų lūkesčių: sugavę panašiai atrodantį mažą šamą, dalis žvejų jį paleidžia arba net perkelia į kitus telkinius tikėdamiesi, kad žuvis užaugs. Tačiau amerikietiški šamukai paprastai visą gyvenimą išlieka nedideli ir nesiekia pramoninei žvejybai patrauklaus dydžio.

    „Žmonės mano, kad tai mums įprastas europinis šamas, todėl paleidžia žuvį atgal, tikėdamiesi, kad ji užaugs. Tačiau amerikietiškas šamukas didelis netaps: jis pradeda sparčiai daugintis išlikdamas mažas ir kartu mažina kitų žuvų išteklius“, – sakė Jurijus Kvačas.

    Pasak mokslininkų, šamukai dažniausiai užauga iki 10–15 centimetrų, o retais atvejais pasiekia 20–25 centimetrus. Dėl to jie neturi reikšmingos ekonominės vertės, bet gali daryti spaudimą ekosistemai, ypač kai populiacija gausiai išplinta mažesniuose, uždaruose ar silpniau valdomuose tvenkiniuose.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad invazinių rūšių plitimą dažnai paspartina žmogaus veikla. Vienas pagrindinių kelių yra žuvinimas, kai kartu su įsigytu mailiumi į tvenkinius patenka ir nepageidaujamos rūšys, vėliau tampančios dominuojančios.

    Kita invazinė žuvis, kurią mokslininkai mini kaip vis dažniau pasitaikančią, yra rotanas. Jo natūralus arealas siejamas su Kinija ir Rusija, o į naujus regionus ši rūšis dažnai patenka būtent per žuvinimui skirtų mailiaus partijų judėjimą.

    Pasak Jurijaus Kvačo, rotanas kai kuriose vietovėse anksčiau buvo dažniau fiksuojamas Vakarų Ukrainoje ir aplink sostinę, tačiau dabar aptinkamas ir rytiniuose regionuose. Ši žuvis laikoma agresyvia, nes minta kitų žuvų mailiumi ir gali greitai pakeisti tvenkinio žuvų sudėtį.

    Mokslininkai pabrėžia, kad invazinės rūšys dažniausiai geriausiai įsitvirtina ten, kur ekosistema jau patiria stresą dėl taršos, hidrologinių pokyčių ar per intensyvaus naudojimo. Tokiose sąlygose vietinėms rūšims sunkiau konkuruoti, o invazinės žuvys lengviau išnaudoja maisto ir buveinių nišas.

    Ekspertai ragina žvejus ir tvenkinių savininkus elgtis atsakingai: neperkelti sugautų žuvų į kitus telkinius, o žuvinant rinktis patikimus tiekėjus ir, kiek įmanoma, užtikrinti mailiaus kilmės kontrolę. Tai vienas praktiškiausių būdų sumažinti riziką, kad invazinės rūšys toliau plėsis ir išstums vietines žuvis.

  • Vienišas delfinas prie kranto – pavojaus signalas: Juodojoje jūroje fiksuojamas masinis žuvimas

    Juodojoje jūroje vis dažniau pastebimi pavieniai banginiai, ypač azovkos. Pasak tyrėjų, toks elgesys jiems nėra įprastas, nes šie jūrų žinduoliai paprastai laikosi grupėmis.

    Ukrainos nacionalinio gamtos parko Tuzlos limanai mokslinio skyriaus vadovas Ivanas Rusevas teigia, kad prie kranto pasirodantis vienišas delfinas dažnai būna dezorientuotas. Viena iš tikėtinų priežasčių – sprogimų ir intensyvaus karo triukšmo sukelti sužalojimai bei stresas.

    Jo vertinimu, tokiais atvejais gyvūnas gali būti ištiktas šoko, o sutrikusi orientacija neleidžia normaliai maitintis. Dėl to sparčiai silpsta imuninė sistema, o organizmą lengviau paveikia įvairios infekcijos, tarp jų ir morbilivirusai, kurie jūrų žinduoliams gali būti mirtini.

    Kodėl „gelbėjimas“ gali pakenkti?

    Specialistai pabrėžia, kad poilsiautojai, bandydami „padėti“, neretai tik sustiprina stresą. Gyvūną gaudant, liečiant ar tempiant seklumoje, jam dar labiau sutrinka kvėpavimas, orientacija ir šilumos reguliacija.

    „Žmonės su delfinu elgiasi kaip su bejėgiu kačiuku, tačiau taip gyvūnui sukeliama kritinė įtampa“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Skaičiai krante – tik dalis vaizdo

    Pasak parko vykdomo pakrantės monitoringo, per 2026 metų liepos 6–8 dienas parko teritorijoje rasti 7 azovkų kūnai. Per maždaug 50 dienų oficialiai užfiksuota 74 nugaišę jūrų žinduoliai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad į krantą išmetama tik nedidelė dalis žuvusių gyvūnų, o likusieji nuskęsta jūroje arba tampa kitų gyvūnų grobiu. Dėl to realus žuvusių delfinų ir kitų banginių skaičius, jų teigimu, gali būti gerokai didesnis nei matomas paplūdimiuose.

    Mokslininkai ragina pamačius prie kranto plaukiojantį ar seklumoje atsidūrusį delfiną jo neliesti ir nebandyti savarankiškai gelbėti. Svarbiausia – kuo mažiau triukšmo, žmonių spiečiaus ir fizinio kontakto, o apie situaciją pranešti atsakingoms tarnyboms ar pakrantę stebintiems specialistams.

    Juodoji jūra karo sąlygomis tampa itin sudėtinga aplinka jūrų žinduoliams: triukšmas, sprogimai, sujudintas dugnas ir laivybos pokyčiai gali paveikti ne tik pavienius gyvūnus, bet ir visą populiacijų būklę regione.

  • Karščių gudrybė prieš valgį: kartus tonikas, kurį gersite dėl lengvesnio pilvo ir kepenų

    Karščių gudrybė prieš valgį: kartus tonikas, kurį gersite dėl lengvesnio pilvo ir kepenų

    Per karščius organizmas netenka daugiau skysčių, todėl nukenčia ne tik savijauta, bet ir virškinimas. Kai trūksta vandens, gali sulėtėti įprasti medžiagų apykaitos procesai, dažniau vargina sunkumo jausmas po valgio, o apetitas tampa nepastovus.

    Vienas paprastas sprendimas, kurį renkasi vis daugiau žmonių, yra naminis kartokas tonikas, geriamas maždaug 20 minučių prieš pagrindinį valgį. Toks gėrimas pirmiausia padeda didinti suvartojamų skysčių kiekį, o kartus skonis kai kuriems žmonėms siejamas ir su lengvesniu virškinimu.

    Kaip pasigaminti kartų toniką

    Pagrindą sudaro atvėsintas žolelių užpilas: galite rinktis kiaulpienės šaknį arba artišoką. Žaliavą užpilkite verdančiu vandeniu ir palaikykite uždengtą apie 15 minučių, tuomet nukoškite ir visiškai atvėsinkite.

    Į ąsotį supilkite šaltą užpilą, įspauskite greipfruto sulčių, įpilkite gazuoto vandens ir įdėkite agurko griežinėlių. Gėrimą išmaišykite ir atšaldykite, o gerkite mažais gurkšniais prieš valgį.

    Kodėl pasirenkami artišokas ir kiaulpienė

    Artišokas dažnai minimas dėl jame esančių biologiškai aktyvių junginių, siejamų su tulžies gamybos ir riebalų virškinimo procesais. Tulžis reikalinga riebalams emulguoti, todėl jos veikla yra svarbi bendrai virškinimo savijautai.

    Kiaulpienės šaknyje yra karčiųjų augalinių medžiagų ir inulino, kuris laikomas prebiotiku. Kartus skonis gali skatinti virškinimo sulčių išsiskyrimą, o dėl lengvo šlapimo išsiskyrimą skatinančio poveikio kai kuriems žmonėms tai siejasi su mažesniu apsunkimo jausmu.

    Greipfrutas pridedamas ne vien dėl skonio: jame esantys flavonoidai tiriami dėl antioksidacinių savybių ir galimos įtakos medžiagų apykaitai. Vis dėlto toks gėrimas nėra gydymo priemonė ir nepakeičia subalansuotos mitybos, ypač jei jau yra kepenų ar virškinamojo trakto sutrikimų.

    Kam būtina atsargumas

    Svarbiausia rizika susijusi su greipfrutu, nes jis gali keisti kai kurių vaistų poveikį. Ypač atsargūs turėtų būti vartojantys dalį cholesterolio, kraujospūdžio, širdies ritmo, alergijos ar imunitetą slopinančių vaistų, todėl prieš įtraukiant greipfrutą verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

    Atsargumo reikia ir turint tulžies pūslės ar tulžies latakų problemų, tulžies akmenligę, taip pat jei esate alergiški astrinių šeimos augalams. Nėščiosioms, žindančioms ir lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms žolelių tonikus saugiausia vertinti kaip retkarčiais vartojamą mitybos priedą, o ne savarankišką terapiją.

    Per karščius didžiausią naudą dažniausiai duoda paprasti principai: reguliarus vandens gėrimas, lengvesni valgiai, mažiau saldintų gėrimų ir saikingas alkoholio vartojimas. Kartus tonikas gali tapti maloniu vasaros ritualu, jei jis derinamas su šiomis taisyklėmis ir vartojamas atsakingai.

  • Natūralus būdas mažinti blogąjį cholesterolį: kaip veikia fitosteroliai ir kur jų ieškoti

    Natūralus būdas mažinti blogąjį cholesterolį: kaip veikia fitosteroliai ir kur jų ieškoti

    Kas yra fitosteroliai?

    Padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje yra vienas svarbiausių aterosklerozės, miokardo infarkto ir insulto rizikos veiksnių. Šalia fizinio aktyvumo, svorio kontrolės ir mitybos korekcijų vis daugiau dėmesio skiriama fitosteroliams, dar vadinamiems augaliniais steroliais.

    Fitosteroliai yra natūralios medžiagos, esančios augalų ląstelių membranose. Pagal cheminę sandarą jie panašūs į žmogaus organizmo cholesterolį, todėl gali veikti jo įsisavinimą virškinamajame trakte.

    Kaip jie mažina LDL cholesterolį?

    Pagrindinis mechanizmas paprastas: fitosteroliai žarnyne konkuruoja su cholesteroliu dėl įsisavinimo. Dėl to į kraują patenka mažiau cholesterolio iš maisto ir tulžies, o ilgainiui mažėja mažo tankio lipoproteinų, vadinamų bloguoju cholesteroliu, kiekis.

    Tyrimų apžvalgos rodo, kad kasdien suvartojant apie 1,5–3 gramus fitosterolių, LDL cholesterolio koncentracija gali sumažėti maždaug 7–12 proc. Svarbu tai, kad didinant dozę virš šio intervalo, poveikis dažniausiai nebesustiprėja, nes organizmas turi įsisavinimo ribas.

    „Fitosteroliai nėra stebuklinga priemonė, tačiau jie gali būti veiksminga pagalba šalia kitų gyvenimo būdo pokyčių, ypač žmonėms su vidutiniškai padidėjusiu cholesteroliu“, – pabrėžia gydytojai dietologai, vertinantys naujausias mitybos rekomendacijas.

    Kur jų rasti ir kaip vartoti saugiai?

    Nors fitosterolių yra daugelyje augalinių produktų, įprasta mityba dažnai suteikia tik apie 0,2–0,4 gramo per dieną. Daugiausia jų aptinkama augaliniuose aliejuose, riešutuose, sėklose, ankštiniuose augaluose, sėlenose ir pilno grūdo produktuose.

    Dėl to rinkoje paplito fitosteroliais praturtinti produktai, dažniausiai tepūs riebalai, jogurtai ar pieno gėrimai. Ant pakuočių paprastai nurodoma, kokia porcija suteikia rekomenduojamą fitosterolių kiekį, tačiau persistengti neverta, nes efektas pasiekus 2–3 gramus per dieną didėja minimaliai.

    Ne visiems fitosteroliai tinka vienodai. Jie dažniausiai nerekomenduojami vaikams iki 5 metų, nėščiosioms, žindančioms moterims ir žmonėms, kurių cholesterolio rodikliai normalūs, nes tuomet tikėtina nauda yra menka.

    Jei jau vartojate cholesterolį mažinančius vaistus, ypač statinus, fitosterolių papildomą vartojimą verta aptarti su gydytoju. Praktikoje jie kartais naudojami kaip papildoma priemonė, tačiau sprendimas turėtų remtis bendrais rizikos veiksniais ir laboratoriniais rodikliais.

    Tvariausi rezultatai pasiekiami tuomet, kai fitosteroliai derinami su sveikatai palankia mityba, mažesniu sočiųjų riebalų kiekiu, didesniu skaidulų vartojimu ir reguliariu judėjimu. Tai nėra pakaitalas gydymui, kai jis būtinas, tačiau gali tapti papildomu, įrodymais paremtu pasirinkimu.

  • Mirė dainininkė Bonnie Tyler: po skubios žarnyno operacijos savaites laikėsi įtampa

    Mirė dainininkė Bonnie Tyler: po skubios žarnyno operacijos savaites laikėsi įtampa

    Mirė britų dainininkė Bonnie Tyler, jai buvo 75-eri. Pastarosiomis savaitėmis gerbėjus pasiekė nerimą keliantys pranešimai apie staigiai pablogėjusią atlikėjos sveikatą ir gydymą ligoninėje Portugalijoje.

    Skelbta, kad gegužės pradžioje Bonnie Tyler buvo paguldyta į gydymo įstaigą Faro mieste, netoli vietos, kur ji ne vienerius metus turėjo namus. Komandos išplatintame pranešime buvo teigiama, kad atlikėjai skubiai atlikta žarnyno operacija, po kurios prasidėjo reabilitacija.

    Vėliau artimųjų ir bendradarbių žinutės rodė, kad situacija buvo sudėtingesnė, nei manyta iš pradžių. Pranešta, jog dainininkė buvo labai nusilpusi ir jai reikėjo intensyvios terapijos, o tam tikrą laiką ji buvo sukelta į medikamentinį miegą, kad organizmas galėtų atsigauti po operacijos.

    Kas yra žarnyno perforacija?

    Žiniasklaidoje minėta, kad skubios operacijos priežastis galėjo būti žarnyno perforacija, tai yra virškinamojo trakto sienelės plyšimas. Tai ūmi būklė, reikalaujanti neatidėliotinos pagalbos, nes turinio patekimas į pilvo ertmę gali sukelti sunkią infekciją, pilvaplėvės uždegimą ar sepsį.

    Gydytojai pabrėžia, kad tokiais atvejais svarbiausias veiksnys yra laikas, nes kiekviena uždelsta valanda didina komplikacijų riziką. Vyresniame amžiuje po tokios apimties operacijų atsistatymas dažnai būna sunkesnis dėl gretutinių ligų, silpnesnio imuniteto ir didesnės uždegiminių komplikacijų tikimybės.

    Karjera ir išskirtinis balsas

    Bonnie Tyler buvo aktyvi scenoje daugiau nei penkis dešimtmečius ir iki pastarųjų metų tęsė koncertinę veiklą. Dėl pablogėjusios sveikatos, kaip skelbta anksčiau, planuoti vasaros pasirodymai buvo atšaukti arba perkelti.

    Atlikėjos karjeroje sveikata turėjo ir kitą, paradoksaliai jos sėkmę nulėmusį vaidmenį. Dar 1970-aisiais po balso stygų mazgelių šalinimo operacijos pasikeitė jos balso tembras, atsirado šiurkštus prikimimas, vėliau tapęs neatsiejamu dainininkės skambesio ženklu.

    Būtent šis išskirtinumas padėjo Bonnie Tyler tapti lengvai atpažįstamai visame pasaulyje, o jos dainos įsitvirtino populiariosios muzikos istorijoje. Per karjerą ji išleido daugybę įrašų ir išliko atlikėja, kurios balsą klausytojai atpažindavo nuo pirmų akordų.

  • Paprastas WHR testas namuose: vienas skaičius išduoda, ar pilvo riebalai kelia rimtą riziką

    Paprastas WHR testas namuose: vienas skaičius išduoda, ar pilvo riebalai kelia rimtą riziką

    Kas yra WHR ir kodėl svarbu

    WHR, arba liemens ir klubų santykis, parodo ne kūno svorį, o tai, kur kaupiami riebalai. Šis matas dažnai laikomas informatyvesniu už KMI, nes pilvo srityje susikaupę riebalai labiau siejami su metaboliniais sutrikimais.

    Medikai pabrėžia, kad vadinamieji visceraliniai riebalai, esantys aplink vidaus organus, aktyviai veikia hormonų ir medžiagų apykaitą. Dėl to didesnis WHR gali būti susijęs su didesne 2 tipo diabeto, padidėjusio kraujospūdžio ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Kaip teisingai pasimatuoti

    WHR apskaičiuojamas liemens apimtį padalijus iš klubų apimties. Kad rezultatas būtų patikimas, matavimus verta atlikti ryte arba tuo pačiu paros metu, atsipalaidavus ir neįtraukus pilvo.

    Liemuo matuojamas per vidurį tarp apatinio šonkaulių lanko ir klubakaulio viršaus, o klubai matuojami plačiausioje sėdmenų vietoje. Matavimo juosta turi priglusti, bet nesuspausti, o dėl tikslumo abu matavimus geriausia pakartoti bent du kartus.

    Ką reiškia gautas skaičius

    Dažniausiai nurodoma, kad moterims palankus WHR yra mažesnis nei 0,8, o vyrams mažesnis nei 1,0. Tokie rodikliai paprastai siejami su mažesne pilvo riebalų dalimi ir santykinai mažesne metabolinių ligų rizika.

    Jei WHR viršija 0,8 moterims arba 1,0 vyrams, tai dažniau rodo riebalų kaupimąsi pilvo srityje. Šis riebalų pasiskirstymas klinikinėje praktikoje siejamas su didesne atsparumo insulinui, 2 tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų tikimybe.

    „Jei liemens apimtis didėja greičiau nei klubų, tai dažnai yra signalas, kad auga sveikatai pavojingesni pilvo riebalai“, – sako gydytojai, vertinantys metabolinės rizikos rodiklius.

    Dar vienas rodiklis, kurį naudoja vis dažniau

    Kartu su WHR vis dažniau taikomas ir WHtR, arba liemens ir ūgio santykis. Jis skaičiuojamas liemens apimtį padalijus iš ūgio, abiem atvejais naudojant tuos pačius vienetus.

    Skirtingi šaltiniai pateikia nevienodas ribas, tačiau praktikoje dažnai kartojama paprasta taisyklė, kad liemens apimtis turėtų sudaryti mažiau nei pusę ūgio. Kuo didesnis šis santykis, tuo didesnė tikimybė, kad pilvo srityje kaupiasi per daug riebalų ir didėja metabolinė rizika.

    Vis dėlto vienas rodiklis diagnozės nepakeičia: svarbu vertinti ir kraujospūdį, gliukozę, lipidus, fizinį aktyvumą bei bendrą savijautą. Jei matavimai kelia įtarimų, dėl individualaus įvertinimo verta pasitarti su šeimos gydytoju.

  • Ši svyranti verbena balkoną paverčia gėlių kriokliu: keli triukai ir žydės iki šalnų

    Ši svyranti verbena balkoną paverčia gėlių kriokliu: keli triukai ir žydės iki šalnų

    Svyranti verbena (Verbena) vasarą gali paversti balkoną tikru žiedų kriokliu, tačiau gausiam ir ilgam žydėjimui reikia kelių tikslių priežiūros sprendimų. Ši balkonuose pamėgta gėlė vertinama dėl ilgų, svyrančių ūglių ir ryškių žiedynų, kurie atsinaujina nuo vėlyvo pavasario iki pat pirmųjų šalnų.

    Dažniausiai prekyboje siūlomos skirtingos serijos ir veislės, kurios skiriasi augumu, atsparumu karščiui bei lietui ir žydėjimo intensyvumu. Renkantis verta įvertinti, ar augalas bus laikomas saulėtoje vietoje, ar labiau užuovėjoje, nes nuo to priklauso ir laistymo, ir tręšimo režimas.

    Kur verbenai geriausia?

    Svyranti verbena geriausiai jaučiasi saulėtuose balkonuose ir terasose, kur per dieną gauna apie 6–8 valandas tiesioginės šviesos. Kuo daugiau saulės, tuo gausiau formuojasi nauji žiedai, o pats augalas išlaiko tankų, kompaktišką vaizdą.

    Idealiausia vieta yra šilta ir vėdinama, bet apsaugota nuo stiprių vėjo gūsių, kurie gali laužyti ūglius ir greičiau išdžiovinti substratą. Jei balkonas itin kaitrus, vidurdienį praverčia lengvas šešėlis, kad žemė vazone neperkaistų.

    Dirva ir vazonas: klaida kainuoja žiedus

    Verbenai reikia derlingos, laidžios žemės, skirtos balkoninėms gėlėms, o vazonas privalo turėti vandens nutekėjimo angas. Užmirkęs substratas yra viena dažniausių problemų, nes skatina šaknų puvinį ir greitai blogina augalo būklę.

    Geriausiai tinka lengvai rūgštus arba neutralus substratas, papildytas drenažu. Jei vazone vanduo po laistymo užsilaiko, žydėjimas dažnai silpsta, lapai gali gelsti, o augalas tampa jautresnis ligoms.

    Laistymas, trąšos ir paprastas triukas

    Vasarą verbeną būtina laistyti reguliariai: karščių metu dažnai prireikia kasdienio laistymo ryte arba vakare. Vėsesnėmis dienomis pakanka saikingai, svarbiausia, kad žemė būtų lengvai drėgna, bet ne šlapia.

    Kadangi augalas žydi ilgai ir intensyviai, jam reikalingas pastovus maisto medžiagų papildymas. Praktikoje pasiteisina trąšos žydintiems augalams kas 7–10 dienų arba ilgai veikiančios trąšos pagal gamintojo rekomendacijas, ypač kai norisi stabilaus rezultato visą sezoną.

    Žydėjimą dažnai prailgina paprastas veiksmas: nužydėjusių žiedynų šalinimas. Jei ūgliai pernelyg ištįsta ir augalas pradeda žydėti kukliau, juos galima patrumpinti maždaug trečdaliu, tuomet verbena greitai sutankėja ir vėl formuoja daug naujų žiedų.

    Taip pat verta reguliariai apžiūrėti lapus ir ūglius, nes karštu ir sausu laikotarpiu dažniau pasitaiko amarų ar voratinklinių erkių. Esant didelei drėgmei ir prastai oro cirkuliacijai, gali atsirasti miltligė, todėl vėdinimas ir teisingas laistymas tampa ypač svarbūs.