CP v2

Blog

  • Austrija atims automobilį už greičio viršijimą: nuo 2027 m. neliks išimčių net lizingui

    Austrija atims automobilį už greičio viršijimą: nuo 2027 m. neliks išimčių net lizingui

    Austrija nuo 2024 m. kovo gali konfiskuoti automobilius vairuotojams, kurie greitį viršija itin pavojingai. Tačiau iki šiol galiojo spraga: transporto priemonę buvo galima atimti tik tada, kai ji priklausė vien tik pačiam vairuotojui. Važiuojantieji lizingu, tarnybiniu ar nuomotu automobiliu, taip pat bendros nuosavybės transporto priemone, dažniausiai išvengdavo realios konfiskacijos. Nuo 2027 m. spalio 1 d. tai pasikeis.

    Pokyčiai susiję su Austrijos Konstitucinio Teismo sprendimu. Teismas įvertino iki šiol galiojusią tvarką ir nusprendė, kad išimtis automobiliams, kurie nėra išimtinė vairuotojo nuosavybė, pažeidžia lygybės prieš įstatymą principą. Kitaip tariant, tie, kurie naudojosi lizingu arba nuosavybę buvo pasidaliję su kitais asmenimis, atsidurdavo privilegijuotoje padėtyje, palyginti su vairuotoju, įsigijusiu automobilį už savo lėšas. Teismas šią išimtį pripažino nepagrįsta ir panaikino atitinkamas nuostatas, nustatydamas naujų taisyklių įsigaliojimą 2027 m. spalį.

    Greičio viršijimo ribos išlieka aukštos ir taikomos tik ekstremaliais atvejais. Pirmą kartą padarius tokį pažeidimą, automobilis gali būti laikinai sulaikytas, jei vairuotojas už gyvenvietės ribų leistiną greitį viršijo daugiau kaip 90 km/val., o gyvenvietėje – daugiau kaip 80 km/val.

    Žemesnės ribos bus taikomos vairuotojams, kuriems per pastaruosius ketverius metus buvo atimta vairuotojo pažymėjimo teisė dėl sunkaus Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Tokiu atveju pakaks greičio viršijimo daugiau kaip 70 km/val. už gyvenvietės ribų arba daugiau kaip 60 km/val. gyvenvietėje.

    Pirmasis transporto priemonės sulaikymas yra laikinas ir gali trukti daugiausia 14 dienų. Per šį laiką administracinės institucijos vertina, ar yra pagrindas taikyti galutinį turto konfiskavimą. Jei pagrindas nustatomas, automobilis konfiskuojamas ir parduodamas aukcione. Kartu vairuotojui gresia vairuotojo pažymėjimo praradimas ir piniginė bauda. Sprendimui konfiskuoti automobilį jo vertė įtakos neturi.

    Nuo 2027 m. spalio konfiskuoti bus galima ir lizinginius, nuomojamus, įmonių bei bendros nuosavybės automobilius. Vienintelė išimtis numatoma vogtoms transporto priemonėms. Savininkas ar lizingo bendrovė, kurie nebuvo susiję su pažeidimu, galės siekti žalos atlyginimo, tačiau pati konfiskavimo procedūra dėl to nebus stabdoma.

    Iki 2025 m. pabaigos Austrijos tarnybos dėl ekstremalių greičio viršijimų laikinai sulaikė 438 transporto priemones. Vis dėlto realių aukcionų buvo gerokai mažiau – daug automobilių teko grąžinti pasibaigus laikino sulaikymo terminui būtent dėl anksčiau galiojusios nuosavybės išimties.

  • Brzoskvės iš skardinės atrodo nekaltai, bet štai kiek cukraus gali būti vienoje porcijoje

    Skardinėse esančios brzoskvės daugeliui atrodo kaip greitas būdas pasigaminti desertą be didelių pastangų. Jos keliauja į pyragus, ant vaflių, į vaisių salotas – ypač tada, kai švieži vaisiai ne sezono metu brangūs arba sunkiau randami. Vis dėlto mitybos specialistai atkreipia dėmesį, kad iš pirmo žvilgsnio nekaltas priedas gali slėpti stebėtinai daug cukraus, todėl lengvai virsta kaloringais spąstais.

    Nors tokie vaisiai patogūs, saldūs ir universalūs virtuvėje, verta žinoti, kas iš tiesų sudaro jų sudėtį ir kaip tai veikia kasdienę mitybą.

    Brzoskvės skardinėje: patogumas, kuris turi savo kainą

    Vaisiai sirupe turi aiškių logistinių privalumų: jie palyginti nebrangūs, prieinami ištisus metus ir gali ilgai stovėti sandėliuke. Jų nereikia plauti, lupti ar išimti kauliukų – užtenka atidaryti skardinę ir produktas paruoštas. Dėl to skardinėse konservuotos brzoskvės dažnai atsiduria ant naminių vaflių su plakta grietinėle, šaltuose varškės tortuose ar tampa dekoracija šventiniams desertams. Ryškus aromatas ir intensyvi spalva patiekalams suteikia patrauklią išvaizdą.

    Tačiau kartu tai reiškia ir kitą pusę: konservavimo procesas, kai vaisiai laikomi saldžiame sirupe, gerokai pakeičia jų maistinę vertę. Jei šviežia brzoskvė siejama su skaidulomis ir vitaminais, tai skardinėje esantis variantas dažnai tampa pirmiausia cukraus nešėju.

    Problema išryškėja pažvelgus į sudėtį. Vaisiai panardinti į saldų sirupą, kuris reikšmingai padidina kaloringumą. Pasak mitybos ekspertų, visoje skardinėje kartu su sirupu gali būti net kelių dešimčių arbatinių šaukštelių cukraus atitikmuo. Dėl to produktas, kuris atrodo kaip lengvas užkandis, realybėje tampa labai saldžiu desertų priedu.

    Dietologai pabrėžia, kad tokio tipo produktus geriau vertinti kaip retkarčiais pasirenkamą pasirinkimą, o ne kasdienį desertų ingredientą.

    Skardinėse esančios brzoskvės ir kasdienė mityba: kiek cukraus yra per daug?

    Skardinėse konservuotos brzoskvės gali nepastebimai padidinti cukraus kiekį racione. Būtent per didelis saldžių priedų vartojimas yra viena dažniausių šiuolaikinės mitybos problemų.

    Per didelis cukraus kiekis mityboje gali lemti:

    • svorio augimą ir antsvorį,
    • didesnę 2 tipo diabeto riziką,
    • širdies ir kraujagyslių sistemos problemas,
    • prastesnę burnos sveikatą ir ėduonį.

    Specialistai primena, kad Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja cukrų riboti iki 10 proc. paros energijos normos. Suaugusiajam tai paprastai prilygsta maždaug 10–12 arbatinių šaukštelių cukraus per dieną. Svarbu suprasti, kad nemažai produktų, įskaitant vaisius sirupe, šią ribą gali padėti viršyti labai greitai – net jei į kavą ar arbatą cukraus nededate.

    Kaip brzoskves iš skardinės vartoti išmintingiau?

    Vis dėlto skardinėse esančios brzoskvės nebūtinai turi visiškai dingti iš raciono. Esminiai dalykai – saikas ir sąmoningi pasirinkimai. Prieš vartojimą verta jas gerai nusausinti nuo sirupo, o jei įmanoma – perplauti vandeniu, kad sumažėtų cukraus kiekis.

    Taip pat gali padėti šie įpročiai:

    • derinti su natūraliu jogurtu vietoje plaktos grietinėlės,
    • į košes dėti nedideliais kiekiais,
    • naudoti kaip dekoraciją, o ne pagrindinį deserto ingredientą,
    • rinktis variantą „savo sultyse“, jei toks yra.

    Tokie nedideli pokyčiai leidžia mėgautis brzoskvių skoniu ir kartu sumažinti perteklinį cukraus kiekį kasdienėje mityboje.

    Mūsų portaluose pateikiama informacija yra skirta informaciniams ir edukaciniams tikslams ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl sveikatos sprendimų pasitarkite su specialistu.

  • Daugelis dilgėlę laiko piktžole, bet užplikyta pranoksta net brangiausią arbatą

    Balandis ir gegužės pradžia – geriausias metas rinkti dilgėles. Jauni lapai iki pirmųjų žiedų turi daugiausia aromato ir aktyviųjų medžiagų. Dažniausiai skinami viršūniniai lapeliai ir ūgliai: jie tinka ne tik užpilui, bet ir gali pagardinti sriubas, padažus ar salotas.

    Dilgėlės užpilas: kuo jis naudingas

    Dilgėlių arbata gerina bendrą organizmo savijautą ir švelniai skatina šlapimo išsiskyrimą. Tai gali būti aktualu žmonėms, linkusiems kaupti skysčius, taip pat tiems, kuriuos vargina dažnesnės šlapimo pūslės infekcijos. Vyrams dilgėlė gali padėti dėl prostatos problemų (nors šiuo atveju dažniau minimas dilgėlės šaknis, o ne lapai), o krūtimi maitinančioms moterims – palaikyti laktaciją.

    Dilgėlėse gausu vitaminų A, K, C ir B grupės vitaminų, taip pat mineralų: magnio, fosforo, kalcio, sieros ir geležies. Dėl to jos gali būti naudingos esant mažakraujystei, ypač derinant su citrina, taip pat gali prisidėti prie geresnės odos būklės.

    Žaliojo užpilo naudą gali pajusti ir svorį mažinantys žmonės, nes dilgėlė gali padėti medžiagų apykaitai. Jos poveikis paprastai yra švelnus ir saugus, todėl nereikėtų tikėtis vidurius laisvinančio efekto. Vis dėlto, laikantis tinkamos mitybos ir derinant su fiziniu aktyvumu, ji gali prisidėti prie spartesnio kilogramų mažėjimo. Kad poveikis būtų pastebimas, užpilą rekomenduojama gerti kasdien.

    Kaip pasigaminti užpilą iš šviežių dilgėlių lapų

    Švieži lapai yra mažiau koncentruoti nei džiovinti, todėl jų į puodelį galima dėti daugiau – maždaug saują arba kelias visas šakeles. Užpilkite verdančiu vandeniu ir plikykite uždengę 5–10 minučių, kad užpilas būtų veiksmingas.

    Prieš plikydami lapus gerai nuplaukite. Norint sumažinti dilginantį poveikį, galima juos trumpai nuplikyti verdančiu vandeniu. Jei tikslas – palaikyti medžiagų apykaitą, užpilą dažnai siūloma gerti ryte, nevalgius. Skonį galima praturtinti mėtomis arba citrinos sultimis.

    Atsargumo priemonės

    Dilgėles rinkite vietose, nutolusiose nuo kelių, pastatų ir dirbamų laukų, kad išvengtumėte užteršto dirvožemio ir transporto taršos. Jaunus lapus ir ūglius rinkite su pirštinėmis, kad nenudilgintumėte odos. Prieš vartojimą verta trumpai palaukti arba nuplikyti – taip dilgėlė praranda dalį dirginančių savybių, kurios kai kuriems žmonėms gali sukelti bėrimą.

    Nėštumo metu dilgėlių užpilą reikėtų vartoti saikingai – dažniausiai rekomenduojama ne daugiau kaip dvi stiklines per dieną. Dilgėlių nereikėtų duoti vaikams iki 3 metų dėl galimos alerginės reakcijos rizikos. Jei dilgėles vartojate pirmą kartą, pradėkite nuo mažo kiekio ir stebėkite organizmo reakciją.

    Atsargesni turėtų būti ir žmonės, sergantys lėtinėmis inkstų ligomis, vartojantys vaistus nuo diabeto bei besiruošiantys chirurginei operacijai, nes dilgėlės gali turėti įtakos kraujo krešėjimui.

    Šis tekstas yra informacinio-edukacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl sveikatos sprendimų pasitarkite su specialistu.

  • Namų maggi be chemijos: paprastas lubistiko koncentratas skonį pakelia geriau už pirktinį

    Daugeliui žmonių „Maggi“ – vaikystės skonis ir kone privalomas priedas prie sultinio. Tačiau parduotuvėse parduodami skysti pagardai dažnai gaminami taip, kad efektą duotų jau po kelių lašų: juose dominuoja druska, skonio stiprikliai, aromatai ir įvairūs priedai. Skonis būna intensyvus, bet su natūralumu turi nedaug bendro.

    Naminė „Maggi“ veikia kitaip. Jos pagrindas – lubistikas, ryškaus aromato žolelė, daugelį metų naudojama sultiniams, sriuboms ir padažams gardinti. Toks pagardas ne imituoja žolelių skonį, o jį iš tiesų suteikia, todėl patiekalai išlieka saviti, o ne ima „skambėti“ vienodai.

    Naminė „Maggi“ laimi ir sudėtimi, ir skoniu

    Pirktinės „Maggi“ tikslas paprastas – greitai sustiprinti patiekalo skonį. Dėl to daugelyje produktų pirmuoju smuiku groja druska, dirbtiniai aromatai ir skonio stiprikliai, o ne tikros žolelės ar daržovės. Rezultatas akivaizdus: keli lašai ir sriuba tarsi intensyvesnė, bet neretai kartu ir plokštesnio, dirbtinesnio skonio.

    Naminis lubistiko koncentratas leidžia pagardinti patiekalą be įspūdžio, kad viskas ima skanauti taip pat. Tai ypač aktualu tiems, kurie nori mažinti itin apdorotų priedų kiekį, tačiau nenori valgyti prėskų patiekalų. Šio pagardo galima įlašinti į sultinį, pomidorų sriubą, padažus, troškinius, keptas daržoves ar net naudoti nesaldžiuose marinatuose.

    Kodėl verta rinktis lubistiką

    Svarbiausias šio recepto ingredientas – lubistikas. Būtent jis suteikia tą atpažįstamą, sodrų aromatą, siejamą su namine virtuve ir sultiniu. Net nedidelis kiekis gali stipriai pakeisti patiekalo skonį, todėl lubistikas dažnai vadinamas natūraliu prieskoniu sriuboms ir padažams.

    Lubistikas vertinamas ne vien dėl kvapo. Jame yra eterinių aliejų ir augalinių junginių, kurie tradiciškai minimi kulinarijoje ir žolininkystėje. Dažniausiai jis siejamas su virškinimo palaikymu, apetito skatinimu ir švelniu šlapimą varančiu poveikiu. Visgi tai nėra stebuklinga priemonė nuo visko – paprasčiausia tiesa ta, kad lubistikas turi stiprų aromatą, padeda kurti gilesnį skonį ir į patiekalą atneša daugiau nei vien druską.

    Kaip pasigaminti naminę „Maggi“ iš lubistiko

    Naminę „Maggi“ pasigaminti nesudėtinga: reikės šviežio lubistiko, šiek tiek alyvuogių aliejaus, žiupsnelio druskos ir, jei norisi ryškesnio, pikantiškesnio skonio, česnako. Naudokite saikingai – tai koncentruotas pagardas.

    Ingredientai:

    • 150 g šviežių lubistiko lapų,
    • 3 šaukštai alyvuogių aliejaus (extra virgin),
    • 1 arbatinis šaukštelis druskos,
    • 1 česnako skiltelė (nebūtina).

    Gaminimo būdas:

    1. Lubistiko lapus kruopščiai nuplaukite ir labai gerai nusausinkite. Tai svarbu, nes vandens perteklius trumpina pagardo galiojimo laiką.
    2. Lapus susmulkinkite ir sudėkite į trintuvą.
    3. Įpilkite alyvuogių aliejaus, suberkite druską, jei norite – įdėkite česnako skiltelę.
    4. Viską sutrinkite iki vientisos, tirštos masės. Jei masė per tiršta, įpilkite dar šiek tiek aliejaus.
    5. Paruoštą pagardą sudėkite į mažą, iškaitintą ar kitaip sterilizuotą stiklainėlį arba buteliuką.
    6. Laikykite šaldytuve ir naudokite po truputį sriuboms, padažams, troškiniams bei marinavimui.

  • Šie dekoratyviniai krūmai atlaikys sausras: sodininkai juos renkasi vis dažniau

    Planuojate sodinti dekoratyvinius krūmus, tačiau nežinote, kurie ištvertų drėgmės stygių ir ilgesnius sausros laikotarpius? Jei sode vis dažniau pastebite vystančius lapus ir nusilpusius augalus, verta rinktis sausrai atsparius krūmus. Jie, skirtingai nei tik sausas vietas mėgstantys augalai, gali pakęsti ir drėgnesnes vasaras, o sausros metu išlieka dekoratyvūs ir dažnai gausiai žydi.

    Tokie krūmai tinka tiek dideliems, tiek mažesniems sklypams. Dalis jų daugeliui pažįstami ir auginami jau seniai, tik ne visada susimąstoma apie jų gebėjimą prisitaikyti prie sudėtingesnių sąlygų. Žemiau – keli patikimi pasirinkimai, kuriuos galima drąsiai įtraukti į želdinimo planą.

    Plaukuotoji raugė (smokmedis) puošia iš tolo

    Plaukuotoji raugė (smokmedis) (Cotinus coggygria) kilusi iš pietinių Europos regionų. Ji užauga iki 3 metrų, paprastai būna tik šiek tiek platesnė nei aukšta. Norimą dydį nesunku palaikyti genint kas 2–3 metus, tačiau geriau to nedaryti žiemos pabaigoje – taip netektumėte žiedynų.

    Šis krūmas žydi nuo birželio iki liepos. Veislei Royal Purple būdingi gana kuklūs, žalsvai balti žiedai, o veislė Nordine išsiskiria purpuriniais lapais ir žiedais. Didžiausias augalo akcentas – spalvingi, plaukus primenantys kuokštai, susiformuojantys ant žiedkočių po žydėjimo. Rudenį krūmas dar kartą nustebina – lapai nusidažo ryškiais auksiniais ar oranžiniais atspalviais.

    Plaukuotoji raugė mėgsta laidžią, kalkingesnę dirvą, yra atspari šalčiui, gerai dauginasi atžalomis. Auginant iš auginių namų sąlygomis prigijimas paprastai būna sudėtingesnis.

    Nepainiokite karaganos su šluotsmilgiais

    Karagana (dar vadinama žirnkrūmiu) (Caragana arborescens) – dar vienas itin sausrai atsparus sumedėjęs augalas. Ji auginama kaip lapus metantis krūmas arba nedidelis medelis, dažnai sodinama šlaituose ar sudėtingose vietose, kur reikia sutvirtinti gruntą. Puikiai tinka ir gyvenamųjų rajonų želdiniuose, nes nereikalauja dažnos priežiūros.

    Didžioji dalis karaganų rūšių kilusios iš Azijos ir Rytų Europos. Jauni augalai dažnai turi plaukuotas, stačias šakas, o vyresni – lygesnes. Dekoratyvi veislė Pendula, skiepijama į kamieną, formuoja dailią skėčio formos lają ir yra labai nereikli. Veislė Walker išsiskiria svyrančiu stulpiniu siluetu ir smulkesne lapija. Karaganos žydi geltonai nuo gegužės iki birželio pabaigos, o jų vaisius – ankštis.

    Karagana (Caragana) dažnai būna medelio formos ir ypač tinka šlaitams tvirtinti, o šluotsmilgiai (Cytisus) labiau žinomi dėl ryškių, „drugelius“ primenančių žiedų.

    Ožekšniai ir šluotsmilgiai: mažiems sodams tinkantys pasirinkimai

    Klandono ožekšnė (Caryopteris x clandonensis) auga kaip krūmas arba puskrūmis. Ji išaugina ryškius, iki beveik 1 metro ilgio, sidabriškai plaukuotus ūglius. Pilkšvai žali, stambiai dantyti lapai iš apatinės pusės būna plaukuoti, o nuo rugpjūčio iki spalio lapų pažastyse ir ūglių viršūnėse skleidžiasi tamsiai mėlyni žiedynai.

    Šis augalas kartais apšąla, tačiau po nukirpimo paprastai gerai atželia. Kasmetinis genėjimas būtinas, nes žiedynai formuojasi tik ant jaunų ūglių.

    Šluotsmilgiai (Genista) paplitę keliuose žemynuose ir beveik visur renkasi sausas, saulėtas vietas. Dėl nedidelio ūgio – dažniausiai iki maždaug pusės metro – jie puikiai tinka mažiems sodams, alpinariumams ar krūmų grupių pakraščiams. Nuo gegužės iki birželio jie gausiai žydi auksiniais atspalviais.

    Lydinis šluotsmilgis (G. lydia) turi svyrantį augimo pobūdį, todėl ypač tinka šlaitams ir didesniems alpinariumams, tačiau atšiauresnėmis žiemomis jam praverčia pridengimas. Ilgesniu žydėjimu išsiskiria dažinis šluotsmilgis (G. tinctoria) – stačias, pusiau rutuliškas puskrūmis, žydintis nuo gegužės iki pat rugpjūčio pabaigos. Jo žolė anksčiau buvo džiovinama ir naudota ne tik dažymui, bet ir liaudies medicinoje.

    Gerai pažįstami krūmai, kuriems sausra nebaisi

    Šaltalankis (Hippophae) tikrai vertas dėmesio: jis ištveria nepalankias sąlygas, o uogos vertinamos dėl žmogaus organizmui naudingų medžiagų. Svarbu prisiminti, kad šaltalankis yra dvinamis – norint sulaukti uogų, netoliese turi augti ir vyriškas, ir moteriškas krūmas (vienas vyriškas augalas gali apdulkinti iki penkių moteriškų).

    Jonažolės (Hypericum) – ne tik daugiamečiai augalai, bet ir sausrai itin atsparūs puskrūmiai. Taurėtoji jonažolė (H. calycinum) su pilkšvai žaliais lapais gerai auga ir sausesniame pusšešėlyje. Kad augalas išliktų tankus, pavasarį rekomenduojama jį stipriai nukirpti beveik iki žemės.

    Įvairios rūšys daphne (vilkmedžiai) (Daphne) sodininkams taip pat pažįstamos dėl ankstyvo žydėjimo. Rečiau auginamas kvapusis vilkmedis (D. cneorum) mažesniuose plotuose gali atlikti ir dirvą dengiančio augalo funkciją.

    Šluotsmilgiai (Cytisus) su gausybe spalvingų veislių gerai pakelia saulėtas ir sausas vietas. Galima rinktis stačius ar rutuliškus krūmus, svyrančių šakų formas, taip pat žemus, plačiai besidriekiančius ar net beveik šliaužiančius tipus. Esant tinkamoms sąlygoms, šluotsmilgiai auga greitai.

    Levandos, sidabražolės, perovskijos ir rožės: mažieji krūmeliai, kurie stebina spalvomis

    Levandos (Lavandula) daugeliui neatsiejamos nuo sodo: jos dekoratyvios, kvapnios, vertinamos dėl praktinio panaudojimo. Sausose vietose puikiai jaučiasi ir sidabražolės (Potentilla) – dažniausiai siūlomos žemesnės veislės su baltais, rausvais ar raudonais žiedais, nors natūrali šių augalų žiedų spalva – ryškiai geltona.

    Perovskija (Perovskia) – rečiau sutinkamas, mėlynai žydintis augalas, iš pirmo žvilgsnio primenantis levandą. Kadangi gali apšalti, ją įprasta genėti ir žiemai prižiūrėti panašiai kaip rožes. Sausras gerai pakelia ir raukšlėtoji rožė (Rosa rugosa): ji džiugina ne tik kvapniais žiedais, bet ir dideliais, skaniais, vitaminu C turtingais erškėtuogėmis.

    Šaltinis: autorski parengtas tekstas pagal viešai prieinamą informaciją.

  • Trys vaikai iš skirtingų santuokų: ar tėvui priklauso atidėjimas nuo mobilizacijos?

    Trys vaikai iš skirtingų santuokų: ar tėvui priklauso atidėjimas nuo mobilizacijos?

    Ukrainoje trijų vaikų auginimas dažnai laikomas pagrindu gauti atidėjimą nuo mobilizacijos ir teisę išvykti į užsienį. Ši nuostata taikoma net ir tais atvejais, kai vyras jau tarnauja: jei trečiasis vaikas gimsta jam būnant Ukrainos ginkluotosiose pajėgose, jis turi teisę būti atleistas į atsargą.

    Vis dėlto situacija komplikuojasi, kai vaikai yra iš skirtingų santuokų. Teisininkai pabrėžia, kad valstybei svarbu ne vien biologinis ryšys ar įrašas gimimo liudijime, bet ir realus vaikų išlaikymas. Kitaip tariant, esminis kriterijus – ar tėvas faktiškai prisideda prie vaikų išlaikymo ir gali tai pagrįsti dokumentais.

    Jeigu visi trys vaikai gyvena kartu su tėvu vienoje šeimoje, paprastai papildomų klausimų nekyla. Tačiau kai vaikai gyvena skirtingose šeimose, pareiga įrodyti išlaikymą tampa lemiama.

    Kada atidėjimas nuo mobilizacijos paprastai suteikiamas

    • Jei tėvas laiku moka alimentus ir gali pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Praktikoje tam tinka pažyma iš vykdymo tarnybos apie įsiskolinimų nebuvimą, taip pat teismo sprendimai ar kiti mokėjimus patvirtinantys įrodymai.
    • Jei tėvas išlaiko visus tris vaikus, net jeigu jie gyvena su motinomis, įstatyminis pagrindas atidėjimui egzistuoja – tačiau sprendimas priklausys nuo to, ar išlaikymas įrodytas aiškiai ir pakankamai.

    Kada atidėjimas gali būti nesuteiktas

    • Jei yra alimentų skola. Teisininkai atkreipia dėmesį, kad jeigu įsiskolinimas viršija trijų mėnesių mokėjimų sumą, tėvas gali netekti teisės į atidėjimą, nes laikoma, jog jis nevykdo išlaikymo pareigos.
    • Jei tėvas yra netekęs tėvystės teisių bent vieno vaiko atžvilgiu – toks vaikas gali nebūti įskaičiuojamas vertinant pagrindą atidėjimui.
    • Jei tėvas formaliai turi tris vaikus, tačiau su jais negyvena ir neperveda išlaikymo, o finansinės paramos fakto nepagrindžia dokumentais, atsakingos institucijos gali atsisakyti suteikti atidėjimą.

    Teisininkų vertinimu, jei tėvas nuosekliai ir įrodomai padeda visiems savo vaikams, teisinis pagrindas atidėjimui yra. Tačiau jei vaikai yra tik „popieriuje“, o išlaikymas realiai neteikiamas, tikėtina, kad atidėjimas nebus suteiktas.

  • Nešiojate mechaninį laikrodį ant dešinės rankos? Psichologai įvardijo 2 priežastis

    Nešiojate mechaninį laikrodį ant dešinės rankos? Psichologai įvardijo 2 priežastis

    Rankos pasirinkimas laikrodžiui dažnai atrodo grynai praktiškas sprendimas: dešiniarankiai jį segasi ant kairės, kad ciferblatas netrukdytų rašyti ar naudotis kompiuterio pele, o kairiarankiai – atvirkščiai. Visgi, pažvelgus į aplinkinius, matyti, kad ši taisyklė galioja ne visada. Nemaža dalis dešiniarankių laikrodį sąmoningai segi ant „darbinės“ rankos, ir neretai tai susiję ne vien su įpročiu, bet ir su įdomiomis psichologinėmis nuostatomis.

    Kodėl laikrodis segamas ant dešinės rankos

    Psichologai dešinę kūno pusę dažnai sieja su veiksmu, išoriniu pasauliu ir orientacija į ateitį. Kai žmogus sąmoningai ar intuityviai perkelia laikrodį ant dešinės rankos, tai gali rodyti ypatingą požiūrį į planavimą. Toks pasirinkimas neretai būdingas tiems, kurie siekia griežčiau kontroliuoti savo kasdienybę. Kadangi dešinė ranka aktyvesnė – ja gestikuliuojame, sveikinamės, imame daiktus – laikrodis dažniau atsiduria akiratyje.

    Tai sukuria pojūtį, kad kiekviena minutė yra „prižiūrima“. Tokiam žmogui laikas – ne abstrakti sąvoka, o resursas, kurio negalima švaistyti. Dėl to šį įprotį dažnai renkasi lyderystės vaidmenis prisiimantys žmonės arba tie, kurie nuolat jaučiasi turintys būti pasirengę veikti.

    Kita priežastis gali būti noras pabrėžti savo savarankiškumą. Dauguma laikrodžių sukurti taip, kad patogiausia juos būtų segėti ant kairės rankos. Todėl segėjimas „ne taip, kaip įprasta“ kai kuriems tampa subtiliu būdu išreikšti individualumą netariant nė žodžio.

    Psichologiniu lygmeniu tai gali būti ir švelnaus maištingumo apraiška. Tai nebūtinai reiškia konfliktiškumą – veikiau savarankiškumą ir vidinį tvirtumą.

  • Į verdančius koldūnus įpilkite stiklinę ledinio vandens – štai kodėl šeimininkės taip daro

    Į verdančius koldūnus įpilkite stiklinę ledinio vandens – štai kodėl šeimininkės taip daro

    Koldūnų virimas daugeliui atrodo paprastas: įmeti į verdantį vandenį, palauki, kol iškils, ir galima patiekti. Tačiau neretai nutinka taip, kad tešla ima tižti ir plyšti, o mėsos įdaras viduje lieka kietas arba dar ne visai išviręs.

    Kaip išvirti koldūnus, kad jie neištižtų

    Šią problemą padeda išspręsti paprastas triukas, atkeliavęs iš Azijos virtuvės. Metodas su lediniu vandeniu leidžia suvienodinti tešlos ir įdaro virimo tempą, kad vakarienė nevirstų koše.

    Kai koldūnai patenka į verdantį vandenį, tešla pradeda virti akimirksniu. Jei vanduo ir toliau smarkiai kunkuliuoja, išorinis sluoksnis brinksta ir minkštėja greičiau, nei spėja išvirti įdaras.

    Įpylus stiklinę šalto, geriausia – ledinio vandens tuo momentu, kai koldūnai jau iškilę į paviršių, o vanduo vėl pradeda aktyviai virti, sukuriamas reikalingas temperatūros kontrastas. Temperatūrai keliomis laipsniais nukritus, tešla tarsi „užsigrūdina“: tampa elastingesnė, lygesnė ir mažiau linkusi plyšti. Be to, trumpam aprimus virimui, įdaras gauna papildomo laiko ramiai pasiekti reikiamą būklę, kol tešla dar nespėja pervirti.

    Virkite koldūnus kaip įprasta. Kai visi iškils į paviršių ir vanduo vėl ims intensyviai burbuliuoti, įpilkite stiklinę šalto vandens. Tada palaukite, kol vanduo dar kartą užvirs.

    Vidutinio dydžio parduotuviniams koldūnams dažniausiai užtenka vieno tokio „atšaldymo“. Po to virkite tiek laiko, kiek nurodyta ant pakuotės, ir patiekite.

  • Medžiagų apykaita stoja? Šis prieskonis gali pakeisti patiekalus ir pajudinti svorį

    Imbieras miltelių pavidalu – tai džiovintas ir sumaltas vaistinio imbiero (Zingiber officinale) šakniastiebis. Šis augalas šimtmečius auginamas Azijoje, ypač Indijoje ir Kinijoje. Džiovinant pašalinama vandens dalis, tačiau išlieka svarbiausios veikliosios medžiagos. 100 gramų malto imbiero yra apie 347 kcal, 9,1 g baltymų, 5,9 g riebalų, 70,8 g angliavandenių ir 12,5 g skaidulų. Taip pat jame gausu kalio, magnio, geležies, kalcio ir cinko.

    Didžiausią reikšmę vis dėlto turi fenoliniai junginiai – pirmiausia gingeroliai ir shogaoliai. Jie siejami su priešuždegiminiu ir antioksidaciniu poveikiu, o būtent lėtinis uždegimas neretai lydi metabolinius sutrikimus, pavyzdžiui, atsparumą insulinui ar per didelį kūno svorį.

    Kasdienėje mityboje imbiero milteliai gali palaikyti virškinimo sistemos veiklą, ypač jei vargina pilvo pūtimas, sunkumo jausmas po valgio ar epizodinis pykinimas. Reguliarus vartojimas gali turėti įtakos kai kuriems metaboliniams rodikliams, pavyzdžiui, gliukozės ar riebalų kiekiui kraujyje, tačiau šis poveikis nėra toks stiprus, kad imbierą būtų galima laikyti savarankiška lieknėjimo priemone. Jo nauda dažniau siejama su mitybos kokybės gerinimu: ryškus skonis padeda sumažinti druskos, riebalų ir įvairių paruoštų priedų kiekį, todėl lengviau laikytis sveikesnio raciono.

    Lyginant šviežią imbierą ir jo miltelius, svarbiausia atsižvelgti į sudėtį. Šviežiame šakniastiebyje 100 gramų paprastai yra apie 80 kcal, 17,8 g angliavandenių, 2 g skaidulų ir daugiau nei 400 mg kalio. Didelę jo dalį sudaro vanduo, todėl skonis būna švelnesnis. Tuo tarpu imbiero milteliai yra dehidratuotas produktas, kuriame maistinės medžiagos labiau koncentruotos. Šviežioje formoje vyrauja gingeroliai, o džiovinant dalis jų virsta šildantį pojūtį suteikiančiais shogaoliais.

    Šie skirtumai lemia ir kulinarinį panaudojimą bei toleravimą. Šviežias imbieras dėl didesnio vandens kiekio ir švelnesnio profilio labiau tinka užpilams, kokteiliams, marinatams bei lengviems patiekalams, kai norisi ryškaus aromato, bet ne per didelio aštrumo. Imbiero milteliai patogesni laikyti ir naudoti, todėl dažnai pasirenkami sriuboms, padažams, vieno puodo patiekalams ar prieskonių mišiniams, kur svarbus tikslus dozavimas ir pastovus skonis.

    Imbiero miltelius apriboti vien kepiniais ar saldžiais gėrimais – dažna klaida, smarkiai sumažinanti šio prieskonio galimybes. Jis puikiai tinka ir sūrioje virtuvėje: moliūgų, morkų ar lęšių trintoms sriuboms, sultiniams, troškiniams, jogurtiniams padažams, daržovių užtepėlėms. Taip pat gali būti naudojamas marinatuose mėsai, žuviai, tofu ar ankštiniams – sustiprina aromatą ir padeda išryškinti paprastesnių ingredientų skonį. Svarbiausia nepadauginti: dažniausiai pakanka ketvirčio ar pusės arbatinio šaukštelio vienai porcijai, nes imbieras intensyvus ir lengvai užgožia kitus skonius.

    Šis prieskonis dera su avižine koše, ypač kartu su obuoliu ir natūraliu jogurtu. Jį galima naudoti užpilams iš alyvuogių aliejaus, citrinos ir garstyčių, naminiams padažams prie keptų daržovių, taip pat ankštinių užtepėlėms, pavyzdžiui, humusui. Imbiero milteliai tinka ir prieskonių mišiniuose ryžiams, kruopoms ar bulvėms – taip paprasta paįvairinti kasdienius patiekalus nepadidinant jų kaloringumo.

    Iš miltelių galima pasigaminti ir paprastą užpilą: pusę arbatinio šaukštelio imbiero užpilkite šiltu vandeniu, įspauskite citrinos ir, jei norisi, įdėkite nedidelį kiekį medaus.

  • Neįmanoma iššveisti net dantų šepetėliu: 1 triukas, kaip nuvalyti riebias viryklės rankenėles

    Neįmanoma iššveisti net dantų šepetėliu: 1 triukas, kaip nuvalyti riebias viryklės rankenėles

    Viryklės rankenėlės riebaluojasi ypač greitai, o jas nuvalyti ne visada pavyksta iš karto. Ilgainiui ant paviršiaus susidaro lipnus sluoksnis, prie kurio kimba dulkės ir kiti nešvarumai. Vis dėlto yra paprastas būdas, padedantis be didelių pastangų susitvarkyti net su įsisenėjusiais nešvarumais.

    Patyrusios šeimininkės teigia, kad dažnai pakanka įprastos valgomosios sodos. Pirmiausia karštame vandenyje ištirpinkite 2–3 valgomuosius šaukštus sodos ir gerai išmaišykite. Tuomet į tirpalą įmerkite viryklės rankenėles. Daugumoje modelių jos lengvai nusiima ir vėliau nesudėtingai uždedamos atgal.

    Rekomenduojama rankenėles pamirkyti apie 15 minučių – per tą laiką riebalai suminkštėja. Po mirkymo jas beliks nuplauti įprastu indų plovikliu, nusausinti ir pritvirtinti atgal.

    Jei norite, kad rankenėlės įgautų ryškesnį blizgesį ir riebalai prie jų mažiau kibtų, galima naudoti našatyrines anyžių lašus. Užlašinkite jų ant vatos diskelio, vieną kartą perbraukite paviršių ir tuomet sausai nušluostykite.

    Po tokio valymo viryklė atrodys tvarkingiau, o virtuvė – prižiūrėtesnė.

    Svarbu

    Dirbdami su našatyriniais anyžių lašais būtinai vėdinkite patalpą ir dėvėkite kaukę – priemonė turi aitrų, cheminį kvapą.