CP v2

Blog

  • Pirmosios lietuviškos braškės jau parduotuvėse: triukai, kaip neatiduoti pinigų už importą

    Pirmosios lietuviškos braškės jau parduotuvėse: triukai, kaip neatiduoti pinigų už importą

    Į parduotuves, turgus ir pakeles jau atkeliavo pirmosios šių metų lietuviškos braškės. Augintojai jas užaugino specialiuose šiltnamiuose ir tuneliuose, pasitelkdami dirbtinį apšvietimą. Nors tokios uogos dažnai neprilygsta laukuose, saulėje sunokusioms braškėms, vis tiek neretai būna malonesnio skonio nei atvežtinės iš Maroko, Graikijos ar Ispanijos.

    Tačiau pasitaiko atvejų, kai importuotos braškės supakuojamos taip, tarsi būtų lietuviškos. Todėl verta žinoti kelis požymius, kurie padeda atskirti vietinę produkciją nuo atvežtinės.

    Braškių sezonas trumpas, todėl šios uogos yra vienos laukiamiausių. Lietuviškos veislės dažniausiai pasižymi minkštumu, saldumu ir ryškiu aromatu. Pavasario pradžioje užaugintos šiltnaminės braškės ne visada tokios intensyvaus skonio kaip laukuose sunokusios, tačiau jų pranašumas – šviežumas. Jos į prekybą dažniausiai patenka netrukus po skynimo ir paprastai nereikalauja priemonių, kurios prailgina galiojimą ilgo transporto metu.

    Vienas svarbiausių vizualinių skirtumų – spalva. Lietuviškos braškės dažniausiai būna ryškiau raudonos, nes skynimui pasirenkamos tik gerai sunokusios uogos. Tuo tarpu iš Maroko, Graikijos ar Ispanijos atvežamos braškės neretai skinamos anksčiau, kad atlaikytų ilgą kelią, todėl gali būti šviesesnės. Importuotos uogos dažnai atrodo didesnės, kietesnės ir labiau blizga, tačiau jų aromatas ir skonis gali būti silpnesni.

    Lengviausia atpažinti pagal kotelį. Lietuviškų braškių taurėlapiai ir kotelis paprastai būna švieži, žali, elastingi ir tvirtai prigludę prie uogos. Importuotose braškėse koteliai gali būti apvytę, kartais net pradėję atsiskirti. Švelniai pajudinus kotelį, dažnai galima užuosti kvapą: saldus, intensyvus aromatas paprastai išduoda, kad uoga skinta neseniai.

    Ankstyvą pavasarį braškių kainos išlieka aukštos – jos siekia apie 8–10 eurų už kilogramą. Taip yra todėl, kad šiltnamių derliaus kiekiai riboti, o auginimo sąnaudos didesnės. Vis dėlto akcijų pasitaiko, ypač didžiuosiuose prekybos tinkluose. Importuotos braškės paprastai kainuoja gerokai mažiau – maždaug 3–4 eurus už kilogramą.

  • Išbandysi kartą ir bulvių taip nebekepsi: prancūziškas apkepas skanesnis už bulvytes

    Prancūziškas bulvių apkepas įrodo, kad paprastumas gali skambėti prabangiai. Pakanka kelių ingredientų, kad pagamintumėte kremiškos tekstūros, švelnaus aromato ir auksinės, traškios plutelės patiekalą. Šis klasikinis, prancūzų virtuvės įkvėptas apkepas sėkmingai pakeis įprastus garnyrus prie pietų. Jei ieškote idėjos kažkam ypatingam, bet nesudėtingam, šis pasirinkimas pataikys tiesiai į dešimtuką.

    Iš pirmo žvilgsnio tai tik bulvės, grietinėlė ir sūris. Tačiau tinkamos proporcijos ir paruošimo būdas lemia, kad galutinis rezultatas maloniai nustebina ir skoniu, ir tekstūra. Svarbiausia bulves supjaustyti itin plonais, beveik permatomais griežinėliais. Taip kepdamos jos tolygiai suminkštėja, sugeria grietinėlę ir tampa aksominės bei švelnios.

    Didesnio riebumo grietinėlė suteikia patiekalui sodrumo ir kremiškumo, o sviestas subtiliai paryškina bendrą skonį. Ne mažiau svarbus ir sūris – geriausia rinktis tokį, kuris gerai tirpsta ir lengvai apskrunda, suformuodamas ant viršaus auksinį, apetitą keliantį sluoksnį. Būtent kontrastas tarp minkšto vidurio ir traškios plutelės dažnai paverčia šį apkepą mėgstamu nuo pirmo kąsnio.

    Šis prancūziškas bulvių apkepas tiks ir kaip garnyras prie mėsos, ir kaip savarankiškas patiekalas. Paruošimas nereikalauja sudėtingų technikų – prireiks tik šiek tiek kantrybės ir kruopštumo.

    Ingredientai:

    Bulvės, grietinėlė, sūris, sviestas.

    Paruošimo būdas:

    Bulves supjaustykite labai plonais griežinėliais, sudėkite į kepimo indą, užpilkite grietinėle, ant viršaus uždėkite sviesto gabalėlių ir užbarstykite sūrio. Kepkite, kol bulvės suminkštės, o paviršius gražiai apskrus.

    Nors šis patiekalas gali priminti ištaigingą virtuvę, prancūzišką bulvių apkepą be vargo pasigaminsite namuose. Jis sotus, šildantis ir itin universalus: tiks pietums, vakarienei ar net vaišėms susitikus su draugais.

    Be to, bulvės yra kalio ir energijos šaltinis, o kartu su grietinėlės ir sūrio riebalais sukuria patiekalą, kuris ilgai suteikia sotumo jausmą. Receptą lengva pritaikyti pagal skonį – galite įdėti česnako, muskato riešuto ar šviežių žolelių ir suteikti apkepui savitą charakterį.

  • Pamiršk sunkų bigosą: prie pietų patiek jaunus kopūstus su krapais – lengva ir be galo skanu

    Jei ieškote lengvo, bet kartu sotaus garnyro pietums, puikiai tiks pakepinti jauni kopūstai su krapais. Šis paprastas, naminis klasikas vėl grįžta į šiuolaikinę virtuvę, nes dera švelnus jaunų kopūstų skonis, apskrudintos šoninės aromatas ir krapų gaiva. Šiame variante jauni kopūstai primena močiutės virtuvę, tačiau pagaminsite greičiau ir lengviau nei tradicinius, sunkesnius kopūstų patiekalus.

    Pakepinti jauni kopūstai ypač tinka pavasario ir vasaros sezonui, kai daržovės būna sultingiausios ir minkščiausios. Skirtingai nei ilgai troškinami, sunkūs patiekalai, čia svarbiausia greitis ir šviežumas. Kopūstams nereikia ilgo troškinimo, todėl jie išlaiko maloniai salstelėjusį skonį ir gerą tekstūrą.

    Šioje versijoje pagrindinį skonio gylį sukuria šoninė ir svogūnas, o krapai suteikia lengvumo ir šviežumo. Viską sujungia lengvas užtrintas padažas, kuris padeda išgauti idealią konsistenciją: kopūstai nebūna vandeningi, bet kartu neatrodo ir pernelyg riebūs ar sunkūs.

    Nors receptas paprastas, galutinį rezultatą lemia kelios detalės. Tinkamai apkepinta šoninė, tiksliai parinktas vandens kiekis ir gerai paruošta užtirštinimo dalis užtikrina, kad patiekalas bus išskirtinai skanus.

    Ingredientai:

    Gaminimo eiga:

    Šis patiekalas vertinamas ne tik dėl skonio, bet ir dėl maistinės vertės. Jauni kopūstai yra lengvai virškinami, turi daug vitamino C ir skaidulų, kurios padeda virškinimui. Krapai taip pat palankiai veikia virškinimo sistemą, o svogūnas ir šoninė suteikia sodrumo, nenaudojant didelio kiekio riebalų.

    Verta pabrėžti, kad pakepinti jauni kopūstai puikiai dera su bulvėmis, mėsa, o prireikus gali tapti ir savarankišku, lengvu pietų patiekalu. Tai klasika, kuriai nereikia didelės kulinarinės patirties, o rezultatas visada sukuria jaukų „namų maisto“ įspūdį.

  • Olandų triukas su maltiniais: paprastas ingredientas pakeičia skonį neatpažįstamai

    Slavink – vienas iš tų patiekalų, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo žadantys kulinarinę revoliuciją, tačiau gali nustebinti jau po pirmo kąsnio. Olandų virtuvėje slavink yra toks pat įprastas, kaip Lietuvoje klasikiniai maltiniai, tačiau jo paslaptis slypi paprastame, nors ir genialiai veikiančiame priede – šoninės juostelėje, kuri įprastą mėsą paverčia sultingu, aromatingu ir intensyvaus skonio patiekalu.

    Nors slavink kilęs iš Nyderlandų virtuvės, jo populiarumą lemia universalus paprastų ingredientų derinys. Viduje – įprasta maltos mėsos masė, dažniausiai kiaulienos ir jautienos mišinys, pagardintas taip, kaip ruošiami naminiai kotletai. Tai, kas išskiria slavink, – plonas šoninės gabalėlis, kuriuo apvyniojama mėsos porcija.

    Terminio apdorojimo metu vyksta procesai, turintys didelę reikšmę skoniui ir patiekalo tekstūrai. Šoninės riebalai pamažu tirpsta, drėkina mėsą ir saugo ją nuo išsausėjimo. Tuo pat metu paviršiuje vyksta Mailardo reakcija – būtent ji suteikia apetitą keliančią, lengvai traškią plutelę ir sodrų, keptą aromatą.

    Mitybos požiūriu tai nėra „fit“ pasirinkimas, tačiau subalansuotoje mityboje slavink gali būti baltymų ir energijos šaltinis. Svarbiausia – kokybiški ingredientai ir saikinga porcija. Tuomet patiekalas gali tapti sočių namų pietų dalimi, nepaliekant nemalonaus sunkumo jausmo.

    Sėkmingo slavink paslaptis prasideda dar prieš kepimą. Esminiai dalykai – gerai pagardinta malta mėsa ir tinkama įdaro konsistencija. Masė turėtų būti elastinga, bet ne sausa – tai užtikrina, kad iškepusi ji išliks sultinga.

    Ingredientai:

    Paruošimo būdas:

  • Japonai ją naudoja jau 400 metų: užtenka žiupsnelio, kad patiekalas pasikeistų neatpažįstamai

    „Shichimi Togarashi“ – japoniškas „septynių skonių“ prieskonių mišinys. Pagrindinis jo ingredientas – čili. Be to, dažniausiai į sudėtį įeina džiovintos ir sumaltos mandarinų žievelės, juodasis sezamas, sansho pipirai, kanapių bei aguonų sėklos ir nori (sumalti jūros dumbliai). Priklausomai nuo gamintojo, kai kuriuos komponentus gali pakeisti baltasis sezamas, imbieras ar shiso (pachnotkė).

    Mišinys yra aštrus, todėl suteikia patiekalams ryškesnio „karščio“. Vis dėlto, palyginti su vien čili, „Shichimi Togarashi“ skonis laikomas gilesniu ir aromatingesniu. Skirtingos versijos gali šiek tiek skirtis aštrumu – tai priklauso nuo naudotos čili rūšies. Jose taip pat juntamos rūgštelės, saldumo, kartumo ir sūrumo natos.

    Prieskonių mišinio istorija siekia XVII amžių. Teigiama, kad jį 1625 metais sukūrė prekybininkas Tokuemonas, pasitelkęs žolininkų ir vaistininkų patarimus. Iš pradžių mišinys buvo skirtas ne tik skoniui, bet ir savijautai gerinti, o per kelis šimtmečius tapo tvirta Japonijos kulinarinės tradicijos dalimi.

    Japonijoje „Shichimi Togarashi“ dažniausiai beriama į sriubas, mėsos patiekalus ir makaronus. Ji suteikia papildomo aromato ir aštrumo tokioms sriuboms kaip ramenas, soba, miso ar udonas. Taip pat naudojama kaip pabarstas šiltų ir šaltų makaronų patiekaluose, tačiau čia svarbu nepadauginti. Mišinys dažnai minimas ir kaip svarbi yakisobos dalis – tai kvietinių makaronų patiekalas, patiekiamas su saldžiarūgščiu ir pikantišku padažu, daržovėmis, mėsa, žuvimi bei dumbliais.

    Šiais prieskoniais gardinama ir mėsa, ypač kepta ant grotelių, pavyzdžiui, vištiena. Vienas žinomiausių pavyzdžių – yakitori, ant grotelių kepti iešmeliai. Mišinys tinka ir subtilesniems patiekalams, pavyzdžiui, su jūros gėrybėmis, taip pat gerai dera su soja. Jis naudojamas ir edamame užkandžiui – jaunoms sojų pupelėms, kurios dažniausiai papildomai apibarstomos druska.

    „Shichimi Togarashi“ galima pritaikyti ir kitose virtuvėse, įskaitant lietuvišką. Ypač rekomenduojama šį mišinį naudoti patiekaluose su ankštinėmis daržovėmis – jis paryškina pikantiškumą ir sumažina vadinamąjį „miltinį“ poskonį. Be to, tai tinkamas pasirinkimas aštresniems padažams ir troškiniams.

    Kaip ir Japonijoje, šiuo mišiniu galima gardinti ant grotelių keptą mėsą bei daržoves, taip pat naudoti kaip pagrindą mėsos marinatams. Nedidelis kiekis gali pagyvinti ir sultinį. Kai kuriais atvejais jis gali pakeisti pipirus, o dar vienas praktiškas panaudojimas – įmaišyti į maltą mėsą, iš kurios formuojami burgerių kotletai.

    Pagrindinė taisyklė paprasta: aštrūs prieskoniai, įskaitant „Shichimi Togarashi“, naudojami saikingai – dažniausiai užtenka žiupsnelio, nes kitaip jie gali užgožti kitus skonius. Į marinatus paprastai dedama daugiau nei į sriubas ar padažus. Jei įmanoma, karštiems patiekalams šį mišinį verta berti prieš pat patiekiant – taip geriau išsilaiko aromatas ir, kaip teigiama, kai kurios naudingos savybės, siejamos su priešuždegiminiu poveikiu, medžiagų apykaitos skatinimu ar cholesterolio mažinimu.

    „Shichimi Togarashi“ galima rasti didesniuose prekybos centruose, prieskonių lentynose arba skyriuose, skirtuose pasaulio virtuvėms. Taip pat šis mišinys plačiai parduodamas internetu įvairiose prieskonių ir maisto produktų parduotuvėse.

  • Tiksliausias visatos plėtimosi matavimas patvirtino: kosmologijoje – rimta krizė

    Tiksliausias visatos plėtimosi matavimas patvirtino: kosmologijoje – rimta krizė

    Naujausias ir tiksliausias iki šiol visatos plėtimosi greičio matavimas rodo, kad kosmologijoje susiformavo reali ir rimta problema.

    Tarptautinė „H0DN Collaboration“ – bendru sutarimu parengusi ataskaitą apie Hablo konstantą – iš naujo sukalibravo kosminės plėtros matavimo „žymeklius“ ir sukūrė sistemą, leidžiančią nustatyti vietinės, mums artimesnės visatos plėtimosi greitį. Remiantis šiuo darbu, Hablo konstanta vietinėje visatoje siekia 73,5 kilometro per sekundę megaparsekui, o rezultato patikimumas įvertintas 7 sigmomis.

    Problema ta, kad nepriklausomi matavimai, atlikti ankstyvosios, labai tolimos visatos kontekste, nuosekliai pateikia kitą reikšmę – apie 67,24 kilometro per sekundę megaparsekui. Naujausi bandymai šių dviejų rezultatų nesuartino, todėl neatitikimas, vadinamas Hablo įtampa, išlieka.

    Visata atsirado maždaug prieš 13,8 mlrd. metų ir nuo to laiko nuolat plečiasi. Plėtimosi spartą apibūdina Hablo konstanta, žymima H0 – vienas svarbiausių dydžių, padedančių suprasti mus supančią kosminę sandarą.

    Hablo konstanta leidžia skaičiuoti visatos amžių ir dydį, padeda vertinti paslaptingos tamsiosios energijos, skatinančios plėtrą, poveikį, taip pat yra būtina nustatant tarpgalaktinius atstumus.

    Tačiau būtent čia ir prasideda sunkumai. Astronomai turi kelias labai tikslias priemones H0 nustatyti, bet skirtingais būdais gautos reikšmės priklauso nuo to, ar kalbame apie vietinę, ar apie ankstyvąją visatą.

    Metodai, taikomi neseniai ir palyginti netoli esančiai visatai, pateikia gana suderintus rezultatus – maždaug 72–74 kilometrai per sekundę megaparsekui. Tuo metu ankstyvosios, tolimos visatos matavimai taip pat tarpusavyje dera, bet „sukasi“ apie 67–68 kilometrus per sekundę megaparsekui.

    Šių dviejų epochų suderinti nepavyksta, o tai leidžia manyti, kad trūksta svarbios grandies mūsų supratime. Šis neatitikimas ir vadinamas Hablo įtampa.

    „H0DN Collaboration“ problemą nagrinėjo sutelkdama dėmesį į vietinę visatą. Matavimams artimoje kosminėje aplinkoje astronomai remiasi vadinamosiomis kosminių atstumų kopėčiomis: kiekviena „pakopa“ reiškia skirtingą atstumo nustatymo techniką.

    Pirmoji pakopa – paralaksas, t. y. regimas tolimų objektų padėties poslinkis, kai į juos žiūrima iš skirtingų stebėjimo taškų. Žemei judant aplink Saulę, žvaigždžių paralaksas leidžia apskaičiuoti, kaip toli jos yra.

    Antroji pakopa – žinomo ryškio žvaigždės, pavyzdžiui, cefeidės. Trečioji pakopa – Ia tipo supernovos, kurių ryškio pikas yra pakankamai gerai žinomas.

    Viena iš galimų Hablo įtampos priežasčių – klaida vienoje iš šių „kopėčių“ pakopų, kuri vėliau būtų persinešusi į galutinį rezultatą. Siekdami tai patikrinti, mokslininkai vietoj „kopėčių“ sukūrė atstumų tinklą – sistemą, sudarytą iš daugybės persidengiančių atstumo matavimo metodų.

    Į šį tinklą įtrauktos cefeidės, raudonųjų milžinių šakos viršūnės metodas, Miros kintamosios žvaigždės, megamazeriai, Ia ir II tipo supernovos, paviršinio ryškio fluktuacijos, Tully–Fisherio sąryšis bei vadinamoji fundamentali plokštuma.

    Visi šie metodai leidžia tiksliai matuoti atstumus iki netolimų žvaigždžių ir galaktikų, o dalis jų tarpusavyje persidengia. Apjungtas vietinių atstumų tinklas rodo, kad vietinė Hablo konstantos reikšmė yra 73,5 kilometro per sekundę megaparsekui.

    Esminis aspektas – rezultatai buvo nuodugniai patikrinti. Tyrėjai paeiliui „išimdavo“ atskirus metodus ir teleskopus, siekdami įvertinti, ar tai reikšmingai pakeistų galutinę reikšmę. Jei taip būtų nutikę, tai galėtų rodyti konkretaus metodo trūkumus.

    Be to, buvo bandyta naudoti skirtingus duomenų rinkinius ir keisti prielaidas, kuriomis remiasi analizė. Vis dėlto galutinis skaičius beveik nesikeitė. Pasak autorių, tai – griežčiausias vietinės H0 reikšmės patikrinimas iki šiol, atlaikęs visus „streso testus“.

    Tačiau tolimosios visatos H0 matavimai taip pat laikomi patikimais ir nuosekliai išlieka apie 67 kilometrus per sekundę megaparsekui.

    Pastaraisiais metais dalis bandymų buvo skirti Hablo įtampą paaiškinti prielaidomis, kad kažkur slypi matavimo klaida. Dažnai tarp dviejų pasirinkimų – žmogaus klaidos ar naujos fizikos – pirmasis atrodo labiau tikėtinas.

    Vis dėlto naujasis tyrimas, pasak autorių, rodo, kad problema greičiausiai yra reali ir jai išspręsti gali prireikti naujos fizikos arba gilesnio ankstyvosios visatos išvadų pervertinimo.

    „Užuot vien tik ribojęs tamsiosios energijos modelius, kaip buvo tikėtasi prieš dešimtmetį, išaugęs H0 tikslumas dabar atskleidžia platesnį neatitikimą standartinėje kosmologinėje sistemoje ir sustiprina argumentus, kad reikalinga nauja fizika arba nuodugnesnis ankstyvosios visatos išvadų peržiūrėjimas“, – rašo „H0DN Collaboration“.

    „Kintantis H0 vaidmuo jau pakeitė mūsų supratimą apie tiksliąją kosmologiją, o ateityje gali laukti dar daugiau netikėtumų“, – priduria tyrėjai.

    Mokslinis straipsnis publikuotas žurnale Astronomy & Astrophysics.

  • Medikai šokiruoti: oficialiai pripažintas 5 tipo diabetas – gali būti milijonams, bet dažnai nepastebimas

    Medikai šokiruoti: oficialiai pripažintas 5 tipo diabetas – gali būti milijonams, bet dažnai nepastebimas

    Tarptautinė diabeto federacija „International Diabetes Federation“ (IDF) 2025 metais oficialiai pripažino penktąją diabeto formą – po dešimtmečius trukusių ginčų ir neaiškumų.

    IDF taip pat ragina kitas sveikatos institucijas, pavyzdžiui, Pasaulio sveikatos organizaciją (PSO), žengti tuo pačiu keliu ir atnaujinti klasifikaciją.

    5 tipo diabetas retai aptariamas ir dar rečiau tiriamas, tačiau manoma, kad jis gali paveikti iki 25 mln. žmonių visame pasaulyje. Dažniausiai tai siejama su mažas ir vidutines pajamas gaunančiomis šalimis, kuriose galimybės gauti medicininę pagalbą yra ribotos.

    Ši būklė pirmą kartą aprašyta 1955 metais Jamaikoje, tačiau vėliau ilgam buvo primiršta. Nors PSO ją buvo pripažinusi dar 9-ajame dešimtmetyje, diagnozė nuo pat pradžių kėlė daug diskusijų.

    Beveik septynis dešimtmečius mokslininkai ginčijosi, ar 5 tipo diabetas apskritai egzistuoja. 1999 metais PSO netgi buvo atsisakiusi šios klasifikacijos dėl įrodymų stokos. Iki šiol trūko sutarimo, kaip tiksliai diagnozuoti šią ligą ir kaip ją gydyti.

    Skirtingos diabeto formos turi nevienodas priežastis. 1 tipo diabetas yra autoimuninė būklė, kai pažeidžiama kasos galimybė gaminti insuliną. 2 tipo diabetas dažniausiai siejamas su insulino nejautra, kurią lemia mityba ir gyvenimo būdas. 3c tipo diabetas dažnai išsivysto dėl kasos pažeidimo. Nėščiųjų diabetą sukelia hormoniniai pokyčiai nėštumo metu.

    5 tipo diabetas, kaip manoma, kyla dėl maistinių medžiagų trūkumo. Anksčiau jis buvo vadinamas su nepakankama mityba susijusiu cukriniu diabetu (MRDM). Dėl neaiškių kriterijų ši diabeto forma neretai klaidingai priskiriama kitoms rūšims.

    Tyrėjai pabrėžia, kad insulino rezistencija, regis, nėra pagrindinė 5 tipo diabeto priežastis. Dėl to įprasti gydymo metodai gali būti neveiksmingi, o kai kuriais atvejais – net žalingi.

    „Suprasti, kokio tipo diabetu žmogus serga, yra itin svarbu, kad būtų parinktas tinkamas gydymas“, – 2025 metų gegužę aiškino diabeto tyrėjas Craig Beall iš Ekseterio universiteto.

    Endokrinologė Meredith Hawkins, dirbanti pasauliniame diabeto institute prie „Albert Einstein College of Medicine“, ne vienerius metus ragino pripažinti 5 tipo diabetą tarptautiniu mastu. Pasak jos, ši liga dažniausiai paveikia žmones Azijoje ir Afrikoje, kur plačiai paplitęs didelis maisto nepriteklius.

    „Su nepakankama mityba susijęs diabetas yra dažnesnis nei tuberkuliozė ir beveik toks pat paplitęs kaip ŽIV / AIDS, tačiau oficialaus pavadinimo nebuvimas trukdė diagnozuoti pacientus ir ieškoti veiksmingų gydymo būdų“, – 2025 metais teigė M. Hawkins.

    „Tikiuosi, kad formalus pripažinimas kaip 5 tipo diabeto padės pagaliau pasistūmėti kovojant su šia ilgai apleista liga, kuri smarkiai alina žmones ir neretai būna mirtina“, – pridūrė ji.

    Naujausi tyrimai su gyvūnais ir žmonėmis rodo, kad lėtinis maistinių medžiagų trūkumas gali turėti ilgalaikį poveikį kasai: sutrikdyti insulino sekreciją ir apsunkinti gliukozės kiekio kraujyje reguliavimą.

    M. Hawkins 2022 metais paskelbtame darbe pirmą kartą išskyrė šiai būklei būdingą metabolinį profilį. Nedidelis tyrimas Pietų Indijoje parodė, kad MRDM sergantiems žmonėms trūksta insulino panašiai kaip sergant 1 tipo diabetu, tačiau ne taip stipriai. Tuo pat metu jie išlieka jautrūs insulinui – kitaip nei dalis 2 tipo diabetu sergančių pacientų, kuriems būdinga rezistencija.

    „5 tipo diabetas išsiskiria unikalia patogeneze – manoma, kad ji susijusi su sutrikusiu kasos vystymusi dėl ilgalaikio maistinių medžiagų nepakankamumo“, – naujausioje apžvalgoje rašė gydytojas Rahul Garg iš Indijos „F.H. Medical College and Hospital“.

    Remdamasi šiais duomenimis, IDF ėmėsi kryptingų veiksmų, kad 5 tipo diabetas būtų galutinai įtvirtintas tarptautinėje praktikoje. Vis dėlto mokslinėje bendruomenėje nuomonės išlieka nevienodos: vieni šį sprendimą vadina seniai pavėluotu, kiti tvirtina, kad jis per ankstyvas dėl diagnostinio neapibrėžtumo ir skirtingų su nepakankama mityba siejamų diabeto atvejų.

    Diskusijos vyksta ir dėl paplitimo: dalis ekspertų teigia, kad pacientų daugėja, kiti mano, jog atvejų mažėja. Vis dėlto sutariama, kad be aiškaus pripažinimo ir vieningų kriterijų neįmanoma patikimai įvertinti, kiek žmonių iš tiesų serga šia liga.

    Be oficialaus pavadinimo ir statuso sudėtinga pritraukti finansavimą tyrimams. O be papildomų įrodymų sunku sukurti standartizuotą diagnostiką ir gydymo gaires.

    2025 metais IDF subūrė 5 tipo diabeto darbo grupę, kuriai vadovauja M. Hawkins. Grupės tikslai – parengti formalius diagnostikos kriterijus ir gydymo rekomendacijas, sukurti pasaulinį tyrimų registrą bei parengti mokymus sveikatos priežiūros specialistams.

    Ekspertai įspėja, kad dėl specifinio 5 tipo diabeto metabolinio profilio gydytojai turi itin atsargiai valdyti insulino skyrimą.

    Kai kuriems pacientams gali pakakti labai nedidelių papildomo insulino dozių, o kitiems gali prireikti alternatyvių metodų, skatinančių insulino sekreciją. Tikslas – išvengti pavojingų gliukozės lygio šuolių ar kritimų.

    „Netinkamas gydymas insulinu gali sukelti hipoglikemiją, o tai ypač rizikinga vietovėse, kuriose trūksta maisto ir kur gliukozės stebėsena gali būti neįperkama“, – po oficialaus pripažinimo paskelbtoje apžvalgoje aiškino M. Hawkins ir jos kolegos.

    Problema, pasak mokslininkų, neapsiriboja vien Azija ir Afrika. Nepakankama mityba tampa vis didesniu iššūkiu ir dalyje Lotynų Amerikos bei Karibų regiono, kur aplinkos, politiniai ir ekonominiai veiksniai didina sveikatos nelygybę ir skurdą.

    „Greito sprendimo nėra, todėl tikimės, kad kova su šia liga pareikalaus daug daugiau tyrimų ir aktyvios advokacijos“, – interviu metu sakė M. Hawkins.

    „Kai pamatai jaunus pacientus, mirštančius dėl netinkamo, apleistos diabeto formos gydymo, kelio atgal nebelieka“, – pridūrė ji.

    Ankstesnė šio straipsnio versija buvo publikuota 2025 metų gruodį.

  • Mokslininkai atskleidė, kodėl „Ozempic“ ir „Wegovy“ neveikia 10 proc. žmonių

    Mokslininkai atskleidė, kodėl „Ozempic“ ir „Wegovy“ neveikia 10 proc. žmonių

    Naujas tyrimas rodo, kad tam tikri genetiniai variantai, kuriuos turi maždaug 10 proc. gyventojų, gali lemti silpnesnį GLP-1 vaistų poveikį gydant 2 tipo diabetą. Prie šių preparatų priskiriami ir plačiai žinomi „Ozempic“ bei „Wegovy“.

    Šie vaistai pavadinti pagal hormoną gliukagoną primenantį peptidą-1 (GLP-1), kurį jie imituoja. Sergant 2 tipo diabetu tai padeda reguliuoti cukraus kiekį kraujyje: skatinama insulino gamyba ir lėtinamas virškinimas.

    Vis dėlto GLP-1 preparatų poveikis sergantiesiems 2 tipo diabetu gali smarkiai skirtis. Tarptautinė mokslininkų komanda siekė išsiaiškinti, ar tam įtakos turi genetika.

    Tyrėjai dėmesį sutelkė į fermentą PAM (peptidilglicino alfa-amiduojanti monooksigenazė) ir jį koduojantį geną. Maždaug 1 iš 10 žmonių turi PAM geno variantų, galinčių trikdyti hormonų aktyvinimą, įskaitant GLP-1. Be to, PAM variantai dažniau aptinkami tarp diabetu sergančių žmonių.

    „Kai diabeto klinikoje gydau pacientus, matau labai didelę reakcijų į GLP-1 pagrindu sukurtus vaistus įvairovę, o kliniškai prognozuoti atsaką būna sunku“, – teigė endokrinologas Mahesh Umapathysivam iš Adelaidės universiteto Australijoje.

    „Tai pirmas žingsnis link to, kad žmogaus genetinė sandara padėtų priimti geresnius sprendimus renkantis gydymą“, – pridūrė jis.

    Analizėje mokslininkai palygino 19 žmonių, turinčių PAM geno variantą p.S539W, su 19 atrinktų kontrolinės grupės dalyvių. Jie vertino, kaip organizmas susidoroja su cukraus turinčiu gėrimu.

    Netikėtai paaiškėjo, kad p.S539W variantą turinčių žmonių organizme GLP-1 būna daugiau. Tačiau tyrėjai nustatė, kad šis variantas sukuria atsparumą GLP-1: hormonas nėra tinkamai apdorojamas, todėl didesnis jo kiekis nelemia stipresnio biologinio poveikio.

    „Nors PAM variantą turinčių žmonių kraujyje cirkuliuoja didesnis GLP-1 kiekis, nematėme įrodymų, kad biologinis aktyvumas būtų didesnis“, – sakė endokrinologė Anna Gloyn iš Stanfordo universiteto.

    „Jų cukraus kiekis kraujyje nemažėjo greičiau. Tam pačiam biologiniam efektui pasiekti reikėjo daugiau GLP-1, o tai reiškia, kad jie buvo atsparūs GLP-1“, – aiškino ji.

    Kadangi rezultatai buvo netikėti, mokslininkai atliko papildomus bandymus su pelėmis, kurioms buvo išjungtas PAM genas. Nesant PAM fermento, pelėms taip pat išryškėjo GLP-1 atsparumo požymiai: nepaisant padidėjusio GLP-1 lygio, cukraus kiekis kraujyje išliko prastai reguliuojamas.

    Vėliau komanda analizavo klinikinių tyrimų duomenis, apimančius 1 119 dalyvių, ir tikrino, ar specifinius PAM variantus turintys žmonės prasčiau reaguoja į GLP-1 vaistus. Rezultatai vėl patvirtino hipotezę: standartinius PAM variantus turintys dalyviai į GLP-1 vaistus reagavo geriau nei tie, kurie turėjo kitokius variantus. Toks ryšys nebuvo pastebėtas vertinant kitus bandytuosius vaistus nuo diabeto.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dar reikia išsiaiškinti tikslius mechanizmus, kurie neleidžia GLP-1 preparatams veikti dalies pacientų. Taip pat siūloma nagrinėti PAM genų ir GLP-1 vaistų, skiriamų svorio mažinimui (paprastai didesnėmis dozėmis), sąsajas.

    Manoma, kad ateityje genetiniai tyrimai galėtų padėti iš anksto įvertinti, ar GLP-1 gydymas bus veiksmingas konkrečiam 2 tipo diabetu sergančiam žmogui. Tai leistų sutaupyti laiko ir lėšų, kurios dabar gali būti išleidžiamos neveiksmingiems vaistams.

    Kita galimybė – pritaikyti pačius GLP-1 preparatus taip, kad jie aplenktų PAM variantų sukuriamą atsparumą, tačiau šioje srityje, anot mokslininkų, dar tik pirmieji žingsniai.

    „Farmacijos bendrovėms labai įprasta rinkti klinikinių tyrimų dalyvių genetinius duomenis“, – sakė A. Gloyn.

    „Kalbant apie naujesnius GLP-1 vaistus, būtų naudinga įvertinti, ar yra genetinių variantų, tokių kaip PAM, galinčių paaiškinti, kodėl dalis pacientų į gydymą reaguoja prastai“, – pridūrė ji.

    „Egzistuoja ištisa vaistų klasė, didinanti jautrumą insulinui. Todėl galbūt galime sukurti vaistus, kurie didintų jautrumą GLP-1, arba rasti GLP-1 formulių, pavyzdžiui, ilgesnio veikimo, kurios padėtų išvengti GLP-1 atsparumo“, – teigė mokslininkė.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Genome Medicine.

  • Mokslininkai atskleidė: kaip dažnai tuštinatės gali keisti žarnyno mikrobiomą ir sveikatą

    Mokslininkai atskleidė: kaip dažnai tuštinatės gali keisti žarnyno mikrobiomą ir sveikatą

    Kaip dažnai tuštinatės, gali pasakyti kur kas daugiau apie tai, kas vyksta jūsų žarnyne, nei įprastai manoma.

    2024 m. paskelbtas tyrimas rodo, kad tuštinimosi dažnis gali aktyviai formuoti storąją žarną dengiantį mikrobiomą. Šis darbas papildo vis gausėjančius duomenis, leidžiančius manyti, kad žarnyno įpročiai turi didesnę reikšmę bendrai sveikatai, nei atrodė anksčiau.

    „Mūsų rezultatai rodo aiškius ir išliekančius žarnyno mikrobų profilių skirtumus, priklausomai nuo tuštinimosi dažnio“, – rašo komanda, vadovaujama Sejongo universiteto Pietų Korėjoje maisto mokslininko Hakdong Shin.

    „Parodėme, kad retesnis tuštinimasis siejamas su įvairesne mikrobų populiacija žarnyne. Šie rezultatai aiškiai leidžia manyti, kad, priklausomai nuo tuštinimosi dažnio, skiriasi mikrobų sudėtis arba jų gausa“, – teigiama tyrime.

    Pastaraisiais metais mokslininkai vis geriau supranta, kad žmogaus virškinamajame trakte gyvenanti mikroorganizmų bendruomenė gali būti susijusi su įvairiais sveikatos rodikliais. Šie mikroorganizmai, kartu su jų genais ir funkcijomis, bendrai vadinami žarnyno mikrobiomu.

    Mikrobiomas padeda skaidyti žarnyno turinį ir išgauti maistines medžiagas, o tai, ko organizmui nebereikia, vėliau pašalinama. Šio proceso metu mikrobai taip pat išskiria įvairius junginius ir kitus medžiagų apykaitos produktus.

    Tyrime buvo analizuoti 20 žmonių mikrobiomai – dalyviai suskirstyti pagal tuštinimosi įpročius. Keturi asmenys tuštinosi vos 1–3 kartus per savaitę, septyni – 4–6 kartus, o devyni tai darė kasdien.

    Išmatų mėginiai buvo renkami du kartus per savaitę tris savaites. Juos tiriant genų sekoskaitos ir masių spektrometrijos metodais, nustatyti ryškūs mikrobiomo profilių skirtumai tarp grupių, taip pat skirtumai junginių, kuriuos gamino šios mikrobų bendruomenės.

    Ypač išsiskyrė tai, kad rečiau tuštinusiųsi žmonių žarnyne mikrobų įvairovė buvo didesnė nei tų, kurie tuštinosi reguliariau.

    Be to, skyrėsi ir tai, ką šie mikrobai darė. Kai kurios bakterijų grupės, pavyzdžiui, Ruminococcus, dažniau aptiktos rečiau tuštinusiųsi žmonių žarnyne, o Bacteroides buvo gausesnės tarp tų, kurie tuštinosi kasdien.

    Gyvūnų tyrimuose Bacteroides rūšys siejamos su mažesniu svorio didėjimu, nes jos skaido junginius, kurie, manoma, gali skatinti nutukimą.

    Šios išvados dera su 2023 m. tyrimu, kuriame apibendrinti įvairių darbų duomenys ir vertinta, kaip išmatų slinkimo per virškinamąjį traktą trukmė gali formuoti mikrobiomą.

    Tyrėjai taip pat nustatė ryšį su tuo, kaip žarnynas apdoroja maistines medžiagas, įskaitant aminorūgščių gamybą ir skaidymą.

    Rezultatai leidžia manyti, kad tuštinimosi režimas gali sukurti savotišką grįžtamąjį ryšį. Kuo ilgiau išmatos lieka storojoje žarnoje, tuo daugiau laiko bakterijos turi fermentuoti turinį, reguliuoti žarnyno rūgštingumą ir gaminti metabolitus, galinčius įvairiais būdais paveikti bendrą sveikatą.

    Šį procesą tiesiogiai veikia mityba. Baltymai virškinami ilgiau, o tam reikalingos specifinės bakterijos. Ilgainiui, jei mityboje dominuoja baltymai, mikrobiomas gali kisti taip, kad didėtų baltymų skaidyme besispecializuojančių bakterijų dalis. Jos išskiria metabolitus, galinčius keisti žarnyno terpę ir potencialiai įtvirtinti susiformavusius modelius.

    Vis dėlto šis ryšys greičiausiai yra sudėtingas. Tuštinimosi dažnį gali veikti daugybė gyvenimo būdo veiksnių: mityba, skysčių vartojimas, fizinis aktyvumas ir miegas.

    Kadangi žarnyno mikrobiomas glaudžiai susijęs su sveikata, dvikryptis ryšys tarp tuštinimosi režimo ir mikrobiomo gali turėti platesnių pasekmių, nors jas tiksliai atskirti nėra paprasta. Lėtesnis turinio slinkimas ir vidurių užkietėjimas siejami su medžiagų apykaitos ir uždegiminiais sutrikimais, taip pat su neurologinėmis ligomis, pavyzdžiui, Parkinsono liga.

    Be to, kai kurie baltymų skaidymo metu susidarantys mikrobiomo produktai, įskaitant ureminius toksinus p-krezolį ir indolį, gali prisidėti prie lėtinių inkstų bei širdies ir kraujagyslių ligų.

    Kitas atskiras 2024 m. tyrimas, kuriame dalyvavo 1 425 žmonės, taip pat leidžia įtarti reikšmingą sąsają. Nors jame nebuvo tirtas mikrobiomas, analizuota koreliacija tarp tuštinimosi įpročių ir bendros sveikatos. Žmonės, kurie tuštinosi reguliariai – vieną ar du kartus per dieną, – vidutiniškai buvo sveikesni nei tie, kurie pateko į du kraštutinumus.

    Hakdong Shin ir kolegų darbas, palyginti su didesniais tyrimais, buvo nedidelės apimties ir truko neilgai. Vis dėlto, matant daugėjančius duomenis apie tai, kaip tuštinimosi dažnis gali paveikti įvairius organizmo procesus ir galimai sveikatą, akivaizdu, kad šią temą verta tirti toliau.

    Žarnyno mikrobiomas yra lankstus ir dinamiškas, todėl iš trumpalaikių tyrimų sunku daryti galutines išvadas.

    „Norint atlikti išsamesnę tuštinimosi dažnio ir mikrobiomo profilio ryšio analizę, būsimuose tyrimuose tuštinimosi dažnį reikėtų vertinti skaitinėmis reikšmėmis, o ne kategorijomis“, – rašo autoriai.

    „Norint geriau suprasti bendrą tuštinimosi dažnio ir žarnyno mikrobiomo ryšį, būtini didesnės apimties tyrimai, taikantys išsamų kelių omikų metodų derinį ir įtraukiantys daugiau dalyvių“, – teigiama publikacijoje.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale International Journal of Molecular Sciences.

  • Nepamirškite balandžio 15–16 d.: Demokratijos žinių konkursas tikrins pilietinį raštingumą

    Balandžio 15–16 dienomis kviečiama pasitikrinti savo pilietinio raštingumo žinias Demokratijos žinių konkurse.

    Registruotis ir dalyvauti galima interneto svetainėje.

    Testą sudaro 15 klausimų, o jo sprendimas užtruks iki 10 min.

    Geriausiai pasirodęs suaugusiųjų dešimtukas bus apdovanotas Seimo suvenyrais.

    Konkurso organizatorė – Seimo kanceliarija, informacinis partneris – „LRT“, globėjas – Seimo Pirmininkas.