Nors vanilė dažniausiai siejama su desertais, ši prieskoninė medžiaga gali pasiūlyti kur kas daugiau nei tik saldų aromatą. Jos kvapas ramina pojūčius, o skonis subtiliai paryškina kepinių, gėrimų ir padažų charakterį. Nuo seno vanilė laikoma afrodiziaku, natūraliu pagalbininku patiriant stresą ir priemone nuotaikai gerinti.
Vanilės ankštis iš tiesų yra džiovinta vanilinio orchidėjos vaisiaus ankštis – vienos iš nedaugelio šios šeimos rūšių, kuri subrandina valgomas sėklas. Augalas kilęs iš Pietų Amerikos, o iki šiol auginamas, pavyzdžiui, Meksikoje. Vis dėlto didžiausia vanilės tiekėja pasaulyje dažnai laikoma Madagaskaras, iš kur atkeliauja ir vadinamoji burboninė vanilė.
Kaip atpažinti tikrą vanilę? Kokybiška ankštis paprastai būna plona, ilga, elastinga, šiek tiek blizgi ir tamsiai rudos spalvos. Kvapas turi būti intensyvus, natūraliai saldus, be cheminio poskonio. Natūrali vanilė yra gerokai brangesnė už sintetinius pakaitalus – tai lemia sudėtingas auginimas ir ilgas ankščių brandinimo procesas. Viena vanilės ankštis paprastai kainuoja apie 1,60–3,20 euro.
Verta žinoti ir tai, kad „vanilinis cukrus“ dažnai su tikra vanile turi mažai bendro – jame paprastai naudojamas sintetinis vanilino aromatas, kuris yra pigesnis, bet skoniu ir kvapu kur kas skurdesnis. O „vanilės cukrus“ – tai cukrus, į kurį įdėta natūrali vanilė arba jos sėklytės. Būtent jį (arba pačią ankštį) verta rinktis, jei norisi autentiško aromato.
Vanilės cukrų nesunku pasigaminti ir namuose. Į stiklainį įberkite stiklinę cukraus (arba saldiklio, pavyzdžiui, ksilitolio ar eritritolio) ir įdėkite perpjautą vanilės ankštį. Po keliolikos dienų cukrus prisigers aromato ir tiks kepiniams, blynams ar kavai.
Natūrali vanilė vertinama ne tik dėl kvapo ir skonio. Joje gausu antioksidantų, kurie padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, todėl gali prisidėti prie lėtesnio organizmo senėjimo ir imuninės sistemos palaikymo.
Pagrindinė vanilės veiklioji medžiaga – vanilinas – pasižymi švelniu raminamuoju poveikiu, todėl vanilės aromatas neretai pasitelkiamas aromaterapijoje. Manoma, kad net nedidelis kiekis gali padėti sumažinti įtampą, stresą, nuraminti širdies plakimą ir pagerinti nuotaiką. Taip pat vanilei priskiriamas spazmus mažinantis, priešuždegiminis poveikis, o kai kuriais atvejais – palankus poveikis esant reumatiniams ar degeneraciniams negalavimams. Kaip afrodiziakas ji siejama ir su lytinio potraukio stiprinimu.
Vanilė gali būti naudinga ir virškinimo sistemai. Ji skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, todėl gali padėti virškinti riebesnį maistą, mažinti pilvo pūtimą ir sunkumo jausmą. Įdomu tai, kad vanilės kvapas kai kuriems žmonėms slopina norą saldumynams, todėl ši prieskoninė medžiaga neretai naudojama lengvesniuose desertuose ar pagardinant natūralų jogurtą.
Vis dėlto vanilę, kaip ir bet kurį prieskonį, reikėtų vartoti saikingai. Ypač jautriems žmonėms ji gali sukelti alerginių reakcijų, o vaikams produktai su didesniu kiekiu sintetinio vanilino kartais siejami su padidėjusiu dirglumu ar aktyvumu. Geriausia rinktis natūralią vanilę ir naudoti ją nedideliais kiekiais.
Virtuvėje vanilė yra itin universali. Dažniausiai ji naudojama desertams: ledams, varškės apkepams, kremams, pudingams, bandelėms, blynams, vaisių salotoms, ryžių patiekalams, košėms ar sausainiams. Ji puikiai tinka ir kokteiliams bei gėrimams – kavai ar karštai kakavai.
Prancūzų ir italų virtuvėse vanilė kartais dedama ir į marinatus bei padažus, ypač prie paukštienos ar jūrų gėrybių, kur jos saldumas įdomiai kontrastuoja su sūriomis natomis.
Desertuose vanilė beveik nepakeičiama: ji suteikia pažįstamą, šiltą aromatą, primenantį naminius kepinius. Ji dera su cinamonu, imbieru, kardamonu, apelsinais, ciberžole, muskato riešutu, kakava ir čili. Vanilę galima naudoti ir uogienėms, kompotams, likeriniams gėrimams ar užpilams pagardinti.
Kartais užtenka vos kelių sėklyčių iš ankšties, kad patiekalas įgautų visai kitą skonį. Būtent todėl verta rinktis natūralią vanilę, o ne sintetinius pakaitalus.
