CP v2

Blog

  • Išmečiau daigyklas ir pomidorus balandį pasėjau tiesiai į žemę: rezultatas nustebino

    Išmečiau daigyklas ir pomidorus balandį pasėjau tiesiai į žemę: rezultatas nustebino

    Šįkart aptarkime pomidorų auginimą balandį ir tai, kokias veisles galima sėti be daigų. Taip pat – kaip užsiauginti tvirtus augalus ir nešvaistyti laiko jų priežiūrai namuose.

    Paprastai pomidorų daigai iki sodinimo į dirvą auginami apie 50–70 dienų – priklausomai nuo veislės. Tačiau praktikoje neretai sėklos pasėjamos dar žiemą, todėl daigai ant palangės užsibūna gerokai ilgiau. Trūkstant šviesos jie ištįsta, nusilpsta ir reikalauja nuolatinės priežiūros.

    Norint to išvengti, svarbu pasirūpinti papildomu apšvietimu arba rinktis paprastesnį kelią – sėti sėklas tiesiai į dirvą. Balandis tam ypač tinkamas: žemė po truputį šyla, o dienos šviesos jau pakanka, kad augalai vystytųsi normaliai.

    Sėjimas be daigų gerokai supaprastina procesą. Augalai nuo pat pradžių prisitaiko prie natūralių sąlygų, sparčiai auga ir dažnai pasiveja tuos, kurie buvo auginti daigais. Šis būdas ypač pasiteisina renkantis ankstyvas ir žemaūges veisles.

    Vertėtų atkreipti dėmesį į šalčiui atsparesnius ir anksti derančius pomidorus. Tokios veislės labiausiai tinka balandžio sėjai atvirame grunte, nes lengviau pakelia pavasarinius temperatūrų svyravimus ir greičiau pradeda derėti.

    Atskirai verta paminėti štambines veisles. Nors dažnai jos auga šiek tiek ilgiau, ankstyvieji jų variantai taip pat gali būti sėjami be daigų. Šie pomidorai paprastai yra nereiklūs, gerai ištveria vėsesnius orus ir tinka tiek šviežiam vartojimui, tiek konservavimui.

    Labai ankstyvos veislės – dar vienas puikus pasirinkimas. Jos sukurtos ankstyvai sėjai ir gali pakęsti net trumpalaikius atvėsimus. Būtent tokie pomidorai dažniausiai duoda stabilų rezultatą, nereikalaudami papildomų pastangų.

    Tuo metu vidutinio ankstyvumo bei stambiavaisius pomidorus dažniau rekomenduojama auginti daigais, ypač regionuose, kur pavasaris vėsesnis. Jiems reikia daugiau laiko augti ir bręsti, todėl tiesioginė sėja ne visuomet duoda norimą rezultatą.

    Renkantis veisles auginimui be daigų, svarbiausia įvertinti jų ankstyvumą ir atsparumą temperatūros svyravimams. Tai pagrindiniai kriterijai, padedantys užsiauginti gerą derlių be papildomų rūpesčių.

    Balandis – tinkamas metas supaprastinti darbus ir leisti augalams nuo pat pradžių augti natūraliomis sąlygomis. Laiku pasėjus ir pasirinkus tinkamas veisles, galima užsiauginti tvirtus krūmus ir sulaukti gero derliaus be didelio vargo.

  • Kiaušinių lukštus ir bananų žieves kaupiu kaip auksą: iš jų gaminu supertrąšą

    Kalbame apie paprastą augalų tręšimą iš to, kas dažniausiai tiesiog išmetama. Kiaušinių lukštai ir bananų žievės gali tapti puikia natūralia trąša, jei tik tinkamai jas panaudosite.

    Pirmiausia paruoškite kiaušinių lukštus: gerai nuplaukite juos karštu vandeniu ir išdžiovinkite. Tuomet sutrinkite iki miltelių – taip lukštai geriau atiduos naudingąsias medžiagas. Bananų žieves supjaustykite mažais gabalėliais arba sutrinkite trintuvu.

    Paimkite apie 0,5 litro karšto vandens, suberkite susmulkintus lukštus ir įpilkite 1–2 valgomuosius šaukštus acto. Tai padeda greičiau išlaisvinti kalcį. Po to sudėkite bananų žieves, viską gerai išmaišykite ir palikite pritraukti kelioms dienoms.

    Bananų žievėse yra kalio, fosforo ir magnio – šios medžiagos skatina žydėjimą, vaisių formavimąsi ir stiprina šaknų sistemą. Kiaušinių lukštai yra kalcio šaltinis: jis padeda augalams sutvirtėti ir gali sumažinti kai kurių vaisių formavimosi problemų riziką.

    Jei norite, įberkite šiek tiek cinamono. Jis pasižymi lengvu priešgrybeliniu poveikiu, gali sumažinti pelėsio atsiradimą dirvoje ir atbaidyti kai kuriuos kenkėjus.

    Mišiniui pastovėjus, jį nukoškite ir praskieskite dar maždaug 1 litru vandens. Gautą tirpalą naudokite augalams laistyti.

    Toks tręšimas ypač tinka pomidorams, paprikoms, agurkams, cukinijoms, braškėms ir daugeliui kambarinių augalų. Jis gerina dirvos struktūrą, palaiko naudingus mikroorganizmus ir palaipsniui aprūpina augalus maistinėmis medžiagomis.

    Naudokite ne per dažnai – užtenka 1–2 kartų per mėnesį. Reguliarus, saikingas tręšimas padeda augalams sustiprėti, būti atsparesniems ir gali prisidėti prie gausesnio derliaus.

  • Neišmeskite po kepsnių likusios anglies: dilgėlių trąšos receptas, užteks 1000 augalų

    Neišmeskite po kepsnių likusios anglies: dilgėlių trąšos receptas, užteks 1000 augalų

    Kalbame apie ekologiškas ir visiškai nemokamas trąšas, kurios poilsio vakaro likučius gali paversti tikru lobiu daržui. Paprasčiau, pigiau ir naudingiau žalumynams bei daržovėms – sunku sugalvoti.

    Šis būdas yra veiksmingas, nieko nekainuoja ir nekenkia aplinkai. Tai, kas po vakarienės su kepsniais dažnai laikoma šiukšlėmis, iš tiesų gali tapti vertinga žaliava galingoms natūralioms trąšoms.

    Po laužo ar grilio dažnai lieka medžio anglies. Joje gausu kalio, fosforo, magnio ir mikroelementų, ypač naudingų šaknų sistemai stiprinti bei vaisiams formuotis. Tinkamai ją derinant su kitais natūraliais komponentais, gaunamos universalios trąšos, tinkančios pomidorams, paprikoms, agurkams, cukinijoms, uogakrūmiams ir gėlėms. Jas galima naudoti tiek prieš sodinimą, tiek viso sezono metu.

    Recepto pagrindas – susmulkinta anglis, kavos tirščiai ir džiovintos dilgėlės. Kavos tirščiai papildo mišinį azotu ir gerina dirvos struktūrą, o dilgėlės praturtina geležimi, magniu ir kitomis augalams svarbiomis medžiagomis.

    Pirmiausia medžio anglį susmulkinkite plaktuku iki smulkios trupinių frakcijos, o tada kavamale ar trintuvu paverskite milteliais – kuo smulkiau, tuo geriau. Tuomet sumaišykite 4 dalis anglies miltelių su 1 dalimi sausų kavos tirščių ir 1–2 dalimis gerai išdžiovintų dilgėlių.

    Į gautą sausą mišinį po truputį pilkite šilto vandens, nuolat maišydami, kol masė taps tirštos košės konsistencijos. Laistymui 1 valgomąjį šaukštą šios košės ištirpinkite 1 litre vandens, palaikykite 20–30 minučių ir laistykite augalus prie šaknų.

    Teigiama, kad vienos porcijos, pagamintos iš vieno barbekiu likučių, gali pakakti labai dideliam kiekiui augalų pamaitinti – skaičiuojama, jog per sezoną lengvai užtenka 800–1000 krūmų.

    Tokios trąšos ne tik maitina augalus, bet ir gerina dirvos struktūrą: ji tampa puresnė, laidesnė orui ir geriau sulaiko drėgmę.

  • Abrikosai ir persikai žydi, bet lietus gali viską sugadinti: svarbiausia purškimo klaida

    Abrikosai ir persikai žydi, bet lietus gali viską sugadinti: svarbiausia purškimo klaida

    Svarbiausias purškimas, lemiantis abrikosų ir persikų derlių, turi būti atliktas laiku. Jo neturėtų sustabdyti nei užsitęsę lietūs, nei stiprus vėjas, nei pavasario vėsa.

    Būtent laikotarpiu prieš žydėjimą formuojamas būsimo derliaus pagrindas. Praleidus šią procedūrą, vietoje gausaus žydėjimo neretai lieka nudžiūvusios šakos ir prarastos užuomazgos.

    Dalis sodininkų mano, kad ankstyvą pavasarį, purškiant Bordo mišiniu ant „plikių“ šakų, moniliozės problema išsprendžiama. Visgi tai dažna klaida: Bordo mišinys gerai veikia, kol pumpurai dar miega, tačiau medžiams pereinant į vadinamąją „popkorno“ fazę (kai pumpurai brinksta ir pradeda skleistis), tokios apsaugos jau nepakanka.

    Reikia prisiminti, kad moniliozės išgydyti neįmanoma – ją galima tik užkirsti. Grybas į augalą patenka per žiedą arba jauną lapą ir greitai plinta šakelės indais. Ypač pavojinga, kai pažeidžiamos stambiosios, skeletinės šakos: ligai pasiekus jas, šaka per vieną sezoną gali visiškai nudžiūti.

    Kritiškiausias metas – „popkorno“ stadija, kai pumpurai jau prasiskleidę maždaug 20–30 proc.

    Dėl skirtingų klimato sąlygų šis laikotarpis gali labai skirtis: vienuose regionuose medžiai gali būti žydėjimo pike, o kituose pumpurai tik pradeda busti. Todėl vertėtų orientuotis ne į kalendorių, o į konkrečių medžių būklę.

    Jei naktys šaltos (temperatūra krenta žemiau +10…+12 °C), geriausiai tinka „Chorus“ – jis veiksmingas ir vėsesniu oru, gerai įsiskverbia į augalo audinius.

    Jei naktys šiltesnės, rekomenduojama „Reviona“ – modernesnis preparatas, pasižymintis stipriu profilaktiniu poveikiu. Patikimą apsaugą gali suteikti ir „Reviona“ derinimas su „Chorus“.

    Purškiant būtina dirbti itin kruopščiai: stengtis padengti kiekvieną šakelę, ypač šakų išsišakojimus ir pumpurų pagrindus. Geriausia tai daryti sausą dieną, kad preparatas spėtų įsigerti iki galimo lietaus.

  • F1, S1 ar OP? 3 užrašai ant sėklų pakelių, po kurių daugiau nepirksite katės maiše

    F1, S1 ar OP? 3 užrašai ant sėklų pakelių, po kurių daugiau nepirksite katės maiše

    Mažuose sėklų pakeliuose kartais būna daugiau paslaptingų raidžių ir skaičių nei aiškios informacijos. Todėl verta iš anksto suprasti pagrindinius žymėjimus, kuo skiriasi hibridai nuo originalių veislių ir kaip išsirinkti tai, kas iš tiesų tiks jūsų daržui.

    Daugumoje šiuolaikinių pakelių dažniausiai aptiksite tris pagrindinius žymėjimus.

    F1 – pirmosios kartos hibridas. Jis gaunamas specialiai sukryžminus dvi tėvines linijas. Tokios sėklos paprastai duoda labai vienodus, stiprius augalus, kurie būna atsparesni ligoms ir pasižymi didesniu derlingumu. Visgi iš hibridų vaisių nerekomenduojama rinkti sėklų kitam sezonui – kita karta praras daug vertingų savybių.

    S1 – pirmosios kartos savidulkė veislė (stabili linija). Tai jau ne hibridas, o gana stabilus variantas, išvestas savidulkos būdu. S1 augalai gerai perduoda savo požymius palikuonims, todėl iš jų galima rinkti nuosavas sėklas. Jie dažnai būna mažiau lepūs nei F1 ir neretai geriau prisitaikę prie konkrečių auginimo sąlygų.

    OR (arba OP) – atvirai apdulkinama veislė (originali veislė). Tai klasikinės, „tikros“ veislės, kurios apsidulkina natūraliai – per bites ar vėją. Iš jų sėklas galima rinkti metai iš metų, išlaikant veislei būdingas savybes. Tokios veislės dažnai geriau prisitaiko prie vietinio klimato.

    F1 hibridus galima palyginti su „sportiniu automobiliu“: jie greiti, galingi ir dažnai duoda stabilų rezultatą net sudėtingesnėmis sąlygomis. Tačiau jų „padauginti“ nepavyks – kitos kartos augalai paprastai būna silpnesni ir mažiau nuspėjami.

    Originalios veislės (OR/OP) ir stabilios linijos (S1) – tai „klasika“. Nors jų derlingumas kartais gali būti kuklesnis, užtat jos leidžia išsaugoti mėgstamą veislę ir kasmet pasirūpinti savo sėklomis.

    Daugeliui daržininkų geriausias pasirinkimas – protingas derinys.

  • Kiaulpienės ne šiukšlė: 2 galingos natūralios trąšos, nuo kurių daržas tiesiog sužaliuoja

    Kiaulpienės ne šiukšlė: 2 galingos natūralios trąšos, nuo kurių daržas tiesiog sužaliuoja

    Užuot rovus kiaulpienes ir jas išmetus, iš šių augalų galima pasigaminti dvi veiksmingas natūralias trąšas. Jos puikiai pamaitina daržo kultūras ir skatina aktyvesnį augimą.

    Kiaulpienės turi itin stiprią šaknų sistemą, kuri giliai skverbiasi į dirvą ir iš jos ištraukia vertingus mikroelementus bei mineralus: kalį, fosforą, magnį, geležį ir silicį. Šias medžiagas augalas sukaupia lapuose ir šaknyse, o iš jų paruošti užpilai ar fermentuotos trąšos augalams veikia kaip natūralus augimo stimuliatorius.

    Pateikiami du būdai, kaip pasigaminti trąšas iš kiaulpienių.

    1) Greitas kiaulpienių užpilas lapams purkšti

    Kiaulpienes smulkiai supjaustykite peiliu, užpilkite šiltu vandeniu ir palikite pritraukti 24 valandoms. Tuomet nukoškite, o gautą koncentratą praskieskite 5 litrais švaraus vandens.

    Paruoštu tirpalu augalų lapus purkškite anksti ryte arba vakare. Toks tręšimas per lapus padeda augalams greičiau atsigauti, pagerina lapijos spalvą ir skatina intensyvesnį augimą.

    2) Fermentuotos kiaulpienių trąšos (brandinamos)

    Šis variantas ruošiamas rauginant ir laikomas vienu stipriausių natūralių trąšų.

    Kiaulpienes susmulkinkite, užpilkite vandeniu, uždenkite audiniu arba dangčiu su skylutėmis ir pastatykite šiltoje vietoje 5–10 dienų. Mišinys turi gerai perrūgti – atsiras būdingas kvapas.

    Naudojimui 1 litrą paruoštų fermentuotų trąšų praskieskite 9 litrais švaraus vandens.

    Jauniems augalams ir daigams pilkite apie 300 ml tirpalo prie vieno stiebo. Žydėjimo ir derėjimo metu – nuo 500 ml iki 1 litro vienam augalui. Tręškite prie šaknų, geriausia po įprasto laistymo švariu vandeniu.

    Kam tinka

    Abi trąšos tinka pomidorams, agurkams, paprikoms, cukinijoms, kopūstams, uogakrūmiams ir gėlėms. Reguliariai naudojant, paprastai didėja derlingumas ir gerėja vaisių kokybė.

  • Mados hitas, kuris lieknina akimirksniu: aukšto liemens kelnės tinka beveik visoms

    Mados hitas, kuris lieknina akimirksniu: aukšto liemens kelnės tinka beveik visoms

    Aukšto liemens kelnės puikiai atrodo ant įvairių figūros tipų ir yra tokios universalios, kad tinka ir kasdienai, ir ypatingoms progoms. Jos jau seniai įsitvirtino madoje, o jų populiarumas, panašu, niekur nesitrauks. Kodėl verta jas rinktis, kam jos labiausiai tinka ir kada geriau paieškoti kito modelio?

    Dar vieną sezoną aukšto liemens kelnės išlieka vienu praktiškiausių garderobo pasirinkimų. Jas lengva derinti, o skirtingi kirpimai leidžia sukurti tiek laisvalaikio, tiek elegantišką įvaizdį.

    Šis modelis dažnai vadinamas tikru „darbo arkliuku“: jis formuoja siluetą, išryškina liemenį ir optiškai pailgina kojas. Dėl to aukšto liemens kelnės tinka tiek aukštesnėms, tiek žemesnėms moterims.

    Jos taip pat padeda pabrėžti figūros privalumus. Derinys su aukštakulniais dar labiau pailgina kojas, todėl tai ypač geras pasirinkimas toms, kurios nori vizualiai „pridėti“ kelis centimetrus ūgio. Žemesnėms moterims rekomenduojama rinktis iki kulkšnių siekiančius modelius, derinti juos su prigludusia viršutine dalimi ir avėti aukštakulnius arba platforminius batus.

    Aukšto liemens kelnės su plačiomis ar tiesiomis klešnėmis ypač tinka „kriaušės“ ar „obuolio“ tipo figūrai: jos išryškina liemenį ir padeda subtiliai paslėpti pilvo sritį.

    Šios kelnės gali tapti puikiu pagrindu elegantiškoms stilizacijoms. Pakanka jas suderinti su marškiniais ir aukštakulniais, kad įvaizdis atrodytų tvarkingai ir stilingai.

    Vienas iš sprendimų – šį sezoną madingi marškiniai su kaspinu. Liemenį dar labiau pabrėš diržas, todėl jį verta įtraukti į derinį. Pridėjus klasikinius aukštakulnius, sukursite minimalistinį pavasariui tinkantį įvaizdį.

    Džinsas ir toliau išlieka tendencijų viršūnėje, o tarp populiariausių pasirinkimų – aukšto liemens džinsai. Jennifer Lopez mėgsta šį modelį, nes jis gražiai pabrėžia figūrą. Dainininkė dažniau renkasi laisvesnio kirpimo, platesnių klešnių variantus, derina juos su ilgesniu švarku ir baltu topu, o prie įvaizdžio dažnai prideda batus su pakulne ar aukštakulnius.

    Tuo metu Katarzyna Cichopek aukšto liemens džinsus derina su V formos iškirpte palaidine, pudros rožinės spalvos švarku ir panašaus atspalvio aukštakulniais. Toks derinys optiškai lieknina, suteikia ūgio ir tinka įvairioms progoms.

    Balta spalva – klasika, kuri beveik niekada neišeina iš mados. Balto aukšto liemens kelnių modelis atrodo elegantiškai ir subtiliai, todėl ypač tinka pavasariui bei vasarai. Pavyzdžiui, Charlize Theron baltas aukšto liemens kelnes derina su smėlio spalvos marškiniais ir juodomis aukštakulnėmis basutėmis, o santūrų įvaizdį pagyvina didesnė bordo spalvos rankinė.

  • Sportinė mada užkariavo sporto klubus: 3 įvaizdžiai, kurie motyvuos treniruotis kasdien

    Sportinė mada užkariavo sporto klubus: 3 įvaizdžiai, kurie motyvuos treniruotis kasdien

    Kiekviena iš mūsų ieško motyvacijos reguliariai grįžti ant kilimėlio ar bėgimo takelio. O kas įkvepia labiau nei sportinis derinys, su kuriuo jautiesi užtikrintai ir patogiai? Sportinė mada tampa vis sąmoningesnė: įkvėpimo semiamės iš laisvo „yoga mum“ estetikos, žavimės pilateso merginų minimalizmu ir žaidžiame Y2K nostalgija. Štai kelios šio sezono kryptys, kurios gali paversti treniruotę maloniausia dienos dalimi.

    Jei norisi laisvės ir lengvos, apgalvotos netvarkos įspūdžio, dėmesio verta „yoga mum“ estetika. Čia esmė – ne tobulai suderinti komplektai, o spalvų žaismas, patogumas ir šiek tiek meniško atsainumo. Puikus pasirinkimas: platėjančios klešnės tamprės, laisvesni medvilniniai marškinėliai kontrastingos spalvos ir ant viršaus užmesta oversize tipo užsegama džemperio striukė. Įvaizdį papildo plonų petnešėlių sportinės palaidinės, „flare“ tipo tamprės, o po treniruotės – ant pečių lengvai permestas šiltas megztinis.

    O jei labiau patinka idealiai sudėlioti deriniai, verta pasukti pilateso estetikos kryptimi. Čia karaliauja prigludę, besiūliai komplektai santūrių, švelnių atspalvių: šalavijo žalios, smėlio, pilkšvai melsvos ar pudrinės rožinės. Šio stiliaus pagrindas – vienspalvis bodis arba kombinezonas, o audinys priglunda tarsi antra oda ir subtiliai išryškina figūros privalumus. Įvaizdis minimalistinis, švarus ir elegantiškas. Prie jo dera aukštos baltos frotinės kojinės, madingi sportbačiai ir didelė „tote“ tipo rankinė, į kurią tilps ir kilimėlis, ir vandens buteliukas.

    Norisi daugiau energijos ir žaismo? Tuomet – Y2K sporto salėje. Iš spintos grįžta veliūriniai treningai, trumpi topai su linksmais užrašais, o tamprės žemintu liemeniu vėl tampa drąsia stiliaus detale. Ši estetika skatina nebijoti „per daug“: ryškios spalvos sportinė liemenėlė, dviratininkų šortai, o prie jų – getrai. Kojų šildyklės, dėvimos ant tamprių ir matomos virš batų, yra vienas ryškiausių akcentų. Čia tinka ir logomanija, ir blizgūs elementai, ir „kramtomosios gumos“ spalvos – sportinė mada turi teikti džiaugsmą.

    Net ir geriausias sportinis derinys neatsiskleidžia be detalių. Šį sezoną ypač svarbūs keli akcentai: didelės ant ausų dedamos ausinės, aukštai užtemptos (geriausia baltos, rievėtos) kojinės, stilingas vandens buteliukas ir patogi rankinė. Vietoj tipinės sportinės kuprinės ar krepšio galima rinktis drobinę „tote“ arba didesnį nailoninį pirkinių tipo krepšį.

    Galiausiai verta prisiminti: tendencijos ateina ir išeina, o geriausias sportinis drabužių derinys yra tas, su kuriuo jautiesi savimi ir dėl kurio į treniruotę eini užtikrintai.

  • Vis daugiau žmonių „apsitvarko“ socialiniuose tinkluose: tai daro ne dėl grožio, o saugumo

    Vis daugiau žmonių „apsitvarko“ socialiniuose tinkluose: tai daro ne dėl grožio, o saugumo

    Senos nuotraukos, nebeaktualūs įrašai, pažįstami, su kuriais seniai nebendraujame – socialinių tinklų profiliai dažnai virsta ankstesnių mūsų versijų archyvu. Dėl to vis daugiau žmonių ryžtasi skaitmeninei tvarkai. Tai – ne vien estetikos klausimas, bet ir saugumo priemonė.

    Nors milenialams ir vyresniajai kartai kartais nelengva tai pripažinti, socialiniai tinklai tapo mūsų tapatybės dalimi. Net jei paskyros matomos tik artimesniam draugų ratui, o naujų įrašų atsiranda retai, jose lieka „suvenyrų“ iš praeities – įrašas apie tai, kas buvome ir kaip keitėmės.

    Augant „apsivalymo“ tendencijų populiarumui – kai atsisakoma to, kas nebetarnauja, peržiūrimi prioritetai ir požiūris – vis daugiau dėmesio skiriama ir profilių tvarkymui „Instagram“, platformoje X (anksčiau „Twitter“) ar „Facebook“. Nors skamba kiek juokingai, šis reiškinys yra plačiai paplitęs ir net turi pavadinimą – skaitmeninis apsitvarkymas (angl. digital declutter).

    „Skaitmeninis apsitvarkymas“ paprastai reiškia nuotraukų šalinimą, draugų ir sekamų paskyrų sąrašo peržiūrą bei senų, nebeaktualių ar dabartinių įsitikinimų neatitinkančių įrašų trynimą. Iš esmės tai – savo virtualios tapatybės atnaujinimas.

    Per dešimtmetį ar du gyvenimas gali kardinaliai pasikeisti. Santykiai baigėsi – tad kodėl „internetiniame albume“ laikyti romantiškas nuotraukas su buvusiu partneriu? Vaiko nuotraukos, kadaise publikuotos su pasididžiavimu, šiandien gali nebeatitikti sąmoningo sprendimo neviešinti jo atvaizdo internete.

    Dažnai dingsta ir pasenę paveikslėliai, kurie nebeatrodo juokingi, atsitiktinis turinys, įkeltas „pagal madą“, ar įrašai, atspindintys anuometinį, šiandien jau nebepriimtiną mąstymą. Tačiau ką iš tiesų duoda toks profilio „valymas“?

    Įvairiose publikacijose pabrėžiama, kad netvarkingas socialinių tinklų profilis gali kelti rizikų. Senas įrašas, kuris šiandien gali būti palaikytas kontroversišku, ar netinkama jaunystės nuotrauka gali iškilti pačiu netikėčiausiu metu.

    Ne paslaptis, kad darbdaviai vis dažniau tikrina kandidatų pėdsakus internete. Panaši rizika aktuali ir nuomonės formuotojams – senesni pasisakymai gali pakenkti reputacijai ar net kainuoti bendradarbiavimo sutartis.

    Verta prisiminti, kad mūsų paskyros kuria vadinamąjį skaitmeninį pėdsaką. Net ir turint gerus privatumo nustatymus, ne visada galime iki galo kontroliuoti, kas ir kaip pasinaudos mūsų publikuotu turiniu. Todėl reguliarus profilio tvarkymas daugeliui atrodo beveik būtinybė.

    Anita, 39 metų Gorzów Wielkopolski gyventoja, paskutinį kartą rimtai „apsivalė“ visai neseniai – po skyrybų.

    „Supratau, kad laikas tvarkytis. Tai mano profilis ir noriu, kad jis atspindėtų tai, kas esu dabar. Ištryniau nuotraukas su buvusiu vyru, taip pat ir dukros fotografijas, nes pradėjau aiškiau matyti galimas grėsmes. Tačiau daugiausia laiko pareikalavo draugų sąrašas. Palikau tik tuos žmones, kuriuos iš tiesų pažįstu ir mėgstu. Kam man „draugas“, kuris realybėje net nesisveikina? Dabar jaučiuosi lengviau“, – sako ji.

    Cornell universiteto mokslininkų atliktas tyrimas „Empirical Understanding of Deletion Privacy: Experiences, Expectations, and Measures“ parodė, kad net 80 proc. naudotojų yra šalinę turinį iš savo paskyrų, nes jis jiems nebeatrodė tinkamas.

    Tokiu būdu valdoma savo įvaizdžio kontrolė internete gali teigiamai veikti savijautą: suteikti daugiau tvarkos, nuoseklumo ir saugumo jausmo.

    O jūs – ar jau „apsitvarkėte“ savo paskyras?

  • Atsitiktinumas Antarktidoje: mokslininkai aptiko naują salą, kurios nebuvo žemėlapiuose

    Atsitiktinumas Antarktidoje: mokslininkai aptiko naują salą, kurios nebuvo žemėlapiuose

    Antarktidos ekspedicijos dalyviai, plaukę ledlaužiu „Polarstern“, Vedelio jūroje aptiko salą, kuri iki šiol nebuvo pažymėta jūriniuose žemėlapiuose. Netikėtą radinį lėmė prastos oro sąlygos, tyrinėjant ledo ir vandens srautus iš Larseno šelfinio ledyno, taip pat traukiantis jūriniam ledui.

    Neįprastas atradimas įvyko šių metų vasario 8 dieną, kai 93 mokslininkų tarptautinė komanda buvo priversta nutraukti darbus ir pasislėpti nuo vėjo užuovėjoje prie Joinville salos.

    Kaip skelbta, vieta, kurioje įgula ieškojo prieglobsčio, žemėlapiuose buvo pažymėta kaip pavojinga zona. „Alfredo Wegenerio instituto“ Helmholco poliarinių ir jūrinių tyrimų centro atstovas Simonas Dreutteris aiškino, kad jūrinis žemėlapis rodė teritoriją, kurioje galėjo būti neištirtų grėsmių laivybai, tačiau nebuvo aišku, kas konkrečiai kelia pavojų. Todėl įgula nusprendė patikrinti šią informaciją.

    Grįžęs į kapitoninį tiltą S. Dreutteris pastebėjo ledo masyvą, kuris atrodė neįprastai tamsus ir „purvinas“. Priartėjus paaiškėjo, kad tai ne ledkalnis, o nedidelė sala.

    Ledlaužis prie salos priplaukė maždaug per 150 metrų, ją apiplaukė ratu, o jūros dugnas buvo ištirtas laive esančia daugiapluošte echolote. Taip pat pasitelktas dronas, o gauti vaizdai vėliau analizuoti fotogrametrijos metodais. Šie matavimai leido surinkti duomenis apie salos aukštį ir parengti georeferencines aerofotografijas pakrantei įvertinti.

    Skaičiuojama, kad sala yra apie 130 metrų ilgio ir 50 metrų pločio, o virš vandens iškyla maždaug 16 metrų. Tyrėjams vis dar neaišku, kodėl ji jūriniuose žemėlapiuose buvo pažymėta kaip pavojinga zona, o kituose duomenų rinkiniuose nebuvo nurodyta kaip pakrantės linija. Be to, žemėlapyje pažymėta padėtis nuo tikrosios skyrėsi maždaug viena jūrmyle.

    Mokslininkų teigimu, taip galėjo nutikti dėl to, kad analizuotuose palydoviniuose vaizduose sala buvo beveik nepastebima tarp daugybės dreifuojančių ledkalnių ir ją gerai maskavo ledo danga.

    Kadangi sala neturi oficialiai tarptautiniu mastu įregistruoto pavadinimo, dabar turės būti pradėta pavadinimo suteikimo procedūra.

    Komanda ketina paskelbti tikslias salos koordinates ir pasirūpinti, kad ši informacija būtų įtraukta į tarptautinius jūrinius žemėlapius bei kitus svarbius duomenų rinkinius. Tai ypač reikšminga batimetriniams jūros dugno žemėlapiams, tokiems kaip IBCSO (Tarptautinis Pietų vandenyno batimetrinis žemėlapis), nes matavimų trūkumas ir duomenų interpoliacija gali lemti, kad nepažymėti objektai tiesiog „išnyksta“ iš duomenų bazių.