Blog

Kai kurie skoniai iš vaikystės įstringa ilgam, kartais net kaip nemaloni patirtis. Daugeliui briuselinis kopūstas kadaise buvo būtent toks: kartus, pervirtas ir „privalomas“ suvalgyti. Tačiau ši daržovė grįžta visai kitokia – švelnesnė, tvirta ir gardi. Pasirodo, problema dažnai buvo ne pats briuselinis kopūstas, o tai, kaip jis būdavo paruošiamas.

Briuselinis kopūstas – nemėgtas, bet labai vertingas

Briuselinis kopūstas – ryškaus charakterio daržovė. Jis auga lėtai ir skonį subrandina neskubėdamas. Skirtingai nei daugelis kitų daržovių, vėsesnių orų jis nebijo – priešingai, būtent vėsa padeda atsiskleisti geriausioms savybėms. Darže jis atrodo įspūdingai: aukštas stiebas, o ant jo tankiai išsidėstę maži žali „gūželiai“, primenantys miniatiūrines kopūstų galvas. Vien šis vaizdas neretai pakeičia požiūrį į šią daržovę.

Briuseliniame kopūste gausu vitamino C, taip pat yra vitamino K, folio rūgšties ir skaidulų. Rudens ir žiemos sezonu, kai organizmui reikia papildomos paramos, jis gali prisidėti prie imuniteto stiprinimo. Svarbu ir tai, kad tinkamai termiškai apdorojus maistinės medžiagos visiškai nedingsta: trumpas apvirimas, kepimas orkaitėje ar troškinimas leidžia išsaugoti didelę dalį vertingų savybių.

Ši daržovė naudinga ir virškinimui – skaidulos padeda žarnynui, suteikia sotumo jausmą ilgesniam laikui. Briuselinis kopūstas turi žemą glikemijos indeksą, todėl tinka ir tiems, kurie stebi cukraus kiekį kraujyje. Be to, jis yra mažai kaloringas.

Skonį lemia veislė: kurios būna švelnesnės

Ne visi briuseliniai kopūstai skoniu vienodi. Dalis naujesnių veislių atrinktos taip, kad būtų švelnesnės, mažiau karčios, su gražiai susiformavusiomis ir tvirtai „užsidariusiomis“ gūželėmis. Mūsų klimatui dažniausiai tinka vidutinio vėlyvumo ir vėlyvos veislės – jos dera patikimiau, gūželiai būna standesni, o patys augalai dažnai atsparesni ligoms. Tai reiškia mažiau rūpesčių darže ir geresnį rezultatą virtuvėje.

Vis dažniau populiarėja ir veislės, turinčios vos juntamą salstelėjimą – kepant orkaitėje jų krašteliai lengvai karamelizuojasi, o kartumas sumažėja.

Sėja ir priežiūra: ką svarbiausia žinoti

Briuseliniai kopūstai sėjami pavasarį – dažniausiai balandį arba gegužės pradžioje. Jauniems augalams reikia pakankamai erdvės, nes jie gali užaugti iki maždaug metro aukščio. Pasodinus per tankiai, gūželiai būna smulkesni, o prastas oro judėjimas didina ligų riziką. Todėl darže verta iš anksto numatyti jiems pakankamai vietos.

Vieta turėtų būti saulėta arba lengvai pusiau pavėsinga. Dirva – derlinga, humusinga, su sureguliuotu pH. Briuselinis kopūstas turi didesnius maisto medžiagų poreikius, todėl gerai reaguoja į kompostą ir organines trąšas. Jis nemėgsta rūgščios ar užmirkstančios žemės: per sunkus, vandens prisotintas dirvožemis gali paskatinti šaknų puvimą, o tuomet situaciją ištaisyti būna sudėtinga. Dėl to dirvos struktūra turėtų būti pagerinta dar prieš sodinimą.

Laistyti reikia reguliariai, ypač intensyvaus augimo metu. Per sausra augalas gali pristabdyti gūželių formavimąsi, o per didelis vandens kiekis didina grybelinių ligų tikimybę. Svarbiausia – saikas ir nuolatinis augalų stebėjimas. Sezono pabaigoje galima pašalinti apatinius lapus, kad šviesa lengviau pasiektų bręstančius gūželius.

Briuselinis kopūstas moko kantrybės: jis auga ilgai, geriausiai subręsta vėsoje ir reikalauja dėmesio. Tačiau lėkštėje jis dažnai visiškai „reabilituojasi“ – ir tada tampa aišku, kad tai ne nemėgta vaikystės daržovė, o brandus skonis, kurį tiesiog reikia atrasti iš naujo.

Berkeley metodą dar 8-ajame dešimtmetyje sukūrė Kalifornijos universiteto Berkeley profesorius Robert D. Raabe – augalų patologas. Jis ieškojo būdo, kaip organines atliekas perdirbti greičiau nei įprastas „šaltasis“ kompostavimas, trunkantis nuo 6 iki 12 mėnesių. Taip gimė karštojo kompostavimo technika, kai komposto krūva įkaista iki 55–65 °C ir tokią temperatūrą išlaiko viso proceso metu.

Tokią šilumą sukuria termofilinės bakterijos, kurios tinkamomis sąlygomis organiką skaido itin sparčiai. Tradiciniame kompostavime mikroorganizmų darbas lėtesnis, nes krūva dažnai nepasiekia pakankamos temperatūros. Taikant Berkeley metodą sąmoningai sudaromos optimalios sąlygos: parenkamas tinkamas krūvos dydis, palaikoma reikiama drėgmė, užtikrinamas reguliarus deguonies patekimas ir tiksliai suderinama žaliavų sudėtis.

Karštasis kompostavimas turi ir kitą privalumą: aukšta temperatūra padeda sunaikinti piktžolių sėklas, kenkėjų kiaušinėlius bei augalų patogenus. Kai temperatūra viršija 55 °C, šie nepageidaujami „svečiai“ dažniausiai žūsta, o šaltame komposte tokios garantijos nėra.

Anglies ir azoto santykis – pagrindinė sėkmės sąlyga

Vienas svarbiausių rodiklių, nuo kurio priklauso, ar kompostavimas apskritai įsibėgės, yra anglies ir azoto santykis. Berkeley metodui rekomenduojama maždaug 25–30 dalių anglies ir 1 dalies azoto proporcija (25–30:1). Praktikoje tai reiškia, kad „rudas“ ir „žalias“ medžiagas dažniausiai verta maišyti apylygiais kiekiais.

„Rudi“ komponentai, turintys daugiau anglies, yra sausi lapai, šiaudai, kartonas, smulkios šakelės ir pjuvenos. „Žalieji“ komponentai, suteikiantys azoto, – šviežiai nupjauta žolė, virtuvės daržovių ir vaisių likučiai, kavos tirščiai bei mėšlas. Jei krūvoje vyraus „rudi“ ingredientai, skaidymas bus per lėtas. Jei dominuos „žali“, krūva gali pradėti skleisti amoniako kvapą – azoto perteklius skatina pūvimą, o ne taisyklingą kompostavimą.

Prieš formuojant krūvą verta visas medžiagas susmulkinti į 1–4 cm gabalėlius – kuo dalelės mažesnės, tuo greičiau vyksta skaidymas. Storesnes šakas geriausia perleisti per sodo smulkintuvą, lapus susmulkinti žoliapjove, o kartoną suplėšyti juostelėmis.

Kaip suformuoti krūvą pagal Berkeley metodą

Krūva turi būti pakankamai didelė: mažiausiai 1 m pločio, 1 m gylio ir apie 1,5 m aukščio. Mažesnis krūvos tūris dažnai neleidžia įkaisti, nes šiluma per greitai išsisklaido per paviršių.

Apatinį sluoksnį rekomenduojama sudaryti iš stambesnių šakelių arba šiaudų – tai padeda orui cirkuliuoti iš apačios. Toliau sluoksniuojamos plonos „rudų“ ir „žalių“ medžiagų juostos. Kiekvieną sluoksnį reikia sudrėkinti, kol visa krūva bus tolygiai drėgna. Tinkama drėgmė – apie 50 proc.: suspaudus saujoje medžiagą turi išbėgti keli lašai, o masė delne laikytis gumulu.

Į krūvos vidurį verta įdėti saują pernykščio, jau subrendusio komposto arba įmaišyti dilgėlių ar taukės – tai natūralūs „aktyvatoriai“, skatinantys bakterijų dauginimąsi. Paruoštą krūvą patartina uždengti tentu arba stora šiaudų danga: taip geriau sulaikoma šiluma ir drėgmė, kartu apsaugoma nuo lietaus, kuris galėtų permerksti krūvą.

Krūvos vartymo grafikas: planas diena po dienos

Berkeley metodas remiasi aiškiu, disciplinuotu veiksmų grafiku:

• 1 diena – suformuojama krūva ir gausiai sudrėkinama.

• Kitas dvi dienas krūvos nejudinkite – palikite uždengtą, kad bakterijos spėtų įsiveisti ir pakeltų temperatūrą.

• 4 diena – pirmasis vartymas. Išorinius sluoksnius perkelkite į vidų, o vidurį – į išorę. Taip kompostuos ne vien krūvos „šerdis“, bet visas tūris.

• Nuo 6 iki 16 dienos krūvą vartykite kas dvi dienas. Kiekvieną kartą įvertinkite drėgmę: jei masė per sausa – įpilkite vandens; jei jaučiamas amoniako kvapas – įmaišykite daugiau „rudų“ medžiagų, pavyzdžiui, pjuvenų ar smulkintų šiaudų.

• 18 diena – metas įvertinti rezultatą. Subrendęs kompostas paprastai būna tamsiai rudas, purus ir kvepia mišku po lietaus. Jei dar matote nesuirusių fragmentų, krūvą pervartykite dar kartą ir palikite papildomoms 2–3 dienoms.

Kaip kontroliuoti temperatūrą komposte

Temperatūros kontrolė – šio metodo esmė. Be pakankamos šilumos termofilinės bakterijos neveiks taip, kaip reikia, ir kompostas per 18 dienų nesubręs.

Patogiausia naudoti kompostui skirtą termometrą su ilga sonda – ją įkiškite į krūvos centrą ne mažiau kaip 30 cm gylyje. Tinkama temperatūra turėtų siekti 55–65 °C, o didžiausias įkaitimas dažniausiai pasiekiamas maždaug 7–9 proceso dieną.

Jei temperatūra artėja prie 65 °C arba ją viršija, krūvą verta pervartyti anksčiau nei numatyta grafike. Viršijus šią ribą gali sumažėti naudingų mikroorganizmų įvairovė, o skaidymas sulėtėti. Jei krūva neįkaista daugiau nei iki 40 °C, reikėtų patikrinti sąlygas: ar krūva ne per maža, ar netrūksta azoto, ar drėgmė nėra per žema. Tokiu atveju pridėkite daugiau „žalios“ medžiagos, sudrėkinkite krūvą ir įsitikinkite, kad ji pakankamo dydžio.

Vėsesnėmis dienomis krūvą galima papildomai apšiltinti – uždengti storesniu tentu arba apdėti šiaudų maišais. Nors paviršių šaltas oras vėsina, tinkamai suformuotos krūvos vidus turėtų išlaikyti reikiamą temperatūrą. Temperatūrą visada matuokite toje pačioje vietoje.

Berkeley metodu pagamintas kompostas paprastai būna maistingas ir tinka naudoti iš karto. Jį galima berti 2–3 cm sluoksniu aplink medžius, krūmus ir daugiametes gėles arba įmaišyti į dirvą daržovių lysvėse.

Vadinamasis „ispaniško krūmo“ metodas kilęs iš Astūrijos provincijos šiaurės Ispanijoje, kur jis jau ne vieną kartą pritaikytas trešnių soduose. Šio formavimo esmė – augimo jėgą paskirstyti ne vienam centriniam liemeniui, o keliems lygiaverčiams ūgliams. Tuomet medis įgauna žemą, tankų krūmo pavidalą – iš čia ir metodo pavadinimas.

Tradiciniuose soduose laja dažnai formuojasi 3–5 metrų aukštyje. Taikant „ispaniško krūmo“ metodą schema keičiama iš esmės: genėjimu šakojimasis skatinamas beveik nuo pat žemės. Rezultatas – maždaug iki 2,5 metro užaugantys medeliai su plačiomis, daugiašakėmis lajomis, kur didžioji dalis vaisių pasiekiama ranka.

Žemo genėjimo principas: kaip priversti medį augti krūmu?

Formavimas pradedamas iškart po pasodinimo. Medelis nukerpamas maždaug 30 cm aukštyje virš skiepijimo vietos. Tai radikalus, tačiau būtinas veiksmas – jis skatina išauginti kelis šoninius ūglius vietoj vieno dominuojančio viršūninio. Pirmojo sezono pabaigoje iš trumpo kamienėlio paprastai išauga nuo kelių iki keliolikos į šonus nukreiptų šakelių.

Antraisiais metais atrenkami 4–6 stipriausi, tolygiai išsidėstę ūgliai ir vėl sutrumpinami – kiekvienas paliekamas 25–30 cm ilgio. Likusios šakelės, ypač augančios į lajos vidų, išpjaunamos. Principas kartojamas: kiekvienas sutrumpintas ūglis dažniausiai išsišakoja į dar du ar tris.

Trečiaisiais ar ketvirtaisiais metais, nuolat kartojant tokį genėjimą, susiformuoja keliolika savarankiškų vertikaliai augančių ūglių: apie 12–15 ant pusiau žemaūgių poskiepių ir net 20–25 ant stipriai augančių. Tai tampa krūmo „skeletu“. Ant šių ūglių išauga trumpos šoninės šakelės, ant kurių vėliau formuojasi žiedai ir vaisiai.

Kokiems vaismedžiams tinka šis metodas?

Žemo genėjimo principas geriausiai pasiteisina trešnėms, kurios natūraliai turi ryškią viršūninę dominaciją ir be intervencijos greitai užauga iki kelių metrų. „Ispaniško krūmo“ metodas šį augimą efektyviai pristabdo. Taip pat gerai reaguoja obelys, ypač augančios ant pusiau žemaūgių poskiepių, pavyzdžiui, M26 arba MM106.

Vis dėlto ne visi vaismedžiai tinkami tokiam formavimui. Persikai dera tik ant praėjusių metų ūglių, todėl jiems reikia genėjimo, orientuoto į nuolatinį šakų atnaujinimą, o ne į stabilaus „skeleto“ palaikymą. Abrikosai dažnai prastai toleruoja dažnas genėjimo žaizdas ir yra jautresni infekcijoms. Kriaušės paprastai turi standžius, stipriai augančius ūglius, kuriuos sunkiau priversti formuoti krūmišką lają.

Kaip išlaikyti medį maždaug 2 metrų aukščio?

Vien suformuoti krūmą nepakanka – be reguliaraus genėjimo medis per kelis sezonus gali sugrįžti prie natūralaus aukščio. Kiek pavyks riboti augimą, labai priklauso nuo poskiepio, t. y. apatinės augalo dalies, lemiančios augumo jėgą. Ant silpnai augančių (žemaūgių) poskiepių lengviau išlaikyti maždaug 2 metrų aukštį. Ant stipresnių poskiepių realus, praktiškai pasiekiamas aukštis dažniausiai siekia apie 2,5 metro, todėl perkant sodinuką verta pasidomėti poskiepiu, tinkamu žemam auginimui.

Visada trumpinami aukščiausi ir stipriausiai augantys ūgliai. Genėjimo vietoje paprastai išauga du ar trys nauji, silpnesni, kurie kitą sezoną linkę formuoti žiedus ir vaisius. Obelys ir kriaušės dažniausiai genimos žiemos pabaigoje, vasario–kovo sandūroje, kai medžiai dar ramybės būsenos. Trešnes rekomenduojama genėti aktyvaus augimo laikotarpiu – nuo gegužės iki liepos. Vasaros genėjimas augimą slopina stipriau, nes kartu su šakomis pašalinami ir lapai. Be to, trešnės vasarą genėjimą dažniausiai pakelia lengviau, nes šilumoje žaizdos greičiau gyja ir mažėja grybelinių bei bakterinių infekcijų rizika.

Kiekvienas ūglis trumpinamas iki 25–30 cm. Pjūvis daromas įstrižai, virš į išorę nukreipto pumpuro. Taip pat šalinami susikryžiavę, pažeisti, sergantys ir išdžiūvę ūgliai. Vienu kartu nereikėtų pašalinti daugiau nei trečdalio šakų, nes medis gali sureaguoti gausiu stiprių vertikalių ūglių (vadinamųjų vilkūglių) augimu, kuris panaikina ankstesnio formavimo rezultatą.

Genėjimui naudojamas aštrus sekatorius, o storesnėms šakoms – dvirankės žirklės. Prieš pereinant prie kito medžio, įrankių ašmenis patartina dezinfekuoti 70 proc. spirito ir 30 proc. vandens tirpalu.

Kuo naudingas žemas sodas?

2–2,5 metro aukštyje esanti laja iš esmės keičia darbą sode. Vaisius galima skinti nuo pakylos ar stabilaus suolelio, nebelipant kopėčiomis. Sekatoriumi lengva pasiekti beveik kiekvieną šaką, o visą lają apima įprastas sodo purkštuvas. Dėl to priežiūros darbai – nuo genėjimo iki purškimų – tampa paprastesni ir dažniausiai nereikalauja nei kopėčių, nei specialios įrangos.

Žema, plati laja turi dar vieną privalumą: ji geriau vėdinasi ir greičiau džiūsta po lietaus, todėl mažėja grybelinių ligų plitimo rizika. Dėl to patogiau ir apsaugoti derlių nuo paukščių – virš žemo krūmo užtenka ištempti tinklą ant paprastų stulpelių, o 4–5 metrų aukščio medžiui tai padaryti gerokai sudėtingiau. Be tinklo paukščiai trešnes kartais gali nulesinti net per vieną dieną.

Vis dėlto žemi, plačiai išsišakoję vaismedžiai horizontaliai užima daugiau vietos nei tradiciniai. Vidutinėje sodybos ar namų valdos teritorijoje jų paprastai telpa nuo kelių iki keliolikos. Taip pat verta įvertinti, kad žemai išsidėsčiusios šakos stipriame vėjyje gali lūžti lengviau nei aukščiau ant kamieno esančios.

Jei po lietaus veja primena kempinę, spyruokliuoja po kojomis arba joje atsiranda įdubimų, gali būti, kad dirva pernelyg suslėgta, o šaknims trūksta oro. Vienas veiksmingiausių būdų greitai pagerinti vejos būklę – top-dressing (viršutinis užpylimas), kai veja padengiama plonu smėlio, komposto ir sodo žemės mišinio sluoksniu. Ši procedūra ne tik lygina paviršių, bet ir gerina dirvos struktūrą bei skatina vejos atsinaujinimą.

Kas yra top-dressing ir kodėl verta jį atlikti?

Top-dressing – tai vejos padengimas plonu mišinio sluoksniu, kuris, skirtingai nei įprastas smėliavimas, apjungia kelias funkcijas vienu metu. Mišinys paprastai sudaromas iš smėlio, komposto ir sodo žemės, o prireikus į jį galima įmaišyti ir žolės sėklų, kad būtų lengviau atsėti plikas vietas.

• Smėlis purena suslėgtą dirvą ir padeda geriau nutekėti vandeniui.
• Kompostas papildo dirvą maistinėmis medžiagomis.
• Sodo žemė užpildo įdubimus ir padeda išlyginti vejos paviršių.

Dėl to vejos šaknys gauna geresnį priėjimą prie oro, vandens ir maisto medžiagų, o pati veja tampa tankesnė ir elastingesnė.

Ypač gerai top-dressing pasiteisina sunkiose, molingose dirvose: smėlis padeda suskaidyti šlapius gumulus, mažina balų susidarymą ir riboja samanų plitimą. Lengvose, smėlingose dirvose komposto ir durpių priedas padidina drėgmės sulaikymą – taip veja vasarą ne taip greitai perdžiūsta.

Kada geriausia atlikti smėliavimą ir top-dressing?

Tinkamiausias laikas – ankstyvas pavasaris (balandis arba gegužė), kai žolė jau aktyviai auga, o dirva drėgna, tačiau ne permirkusi. Pavasarinis top-dressing padeda veją atgaivinti po žiemos, o stabilios temperatūros leidžia mišiniui greičiau „įsidirbti“ į dirvą.

Dar vienas tinkamas periodas – rugsėjis ir spalis. Rudenį atlikta procedūra paruošia veją žiemai ir skatina augalus geriau krūmytis prieš šalnas.

Intensyviai naudojamai ar stipriai suslėgtai vejai top-dressing dažniausiai rekomenduojamas kartą per metus. Jei veja geros būklės ir auga lengvoje dirvoje, procedūrą dažnai pakanka kartoti kas dvejus–trejus metus. Per karščius ir sausras to daryti nereikėtų – žolė tuomet atsigauna prasčiau.

Aeravimas ir smėliavimas: kodėl kartu veikia geriau?

Vienas pats smėliavimas gali būti naudingas, tačiau geriausių rezultatų pasiekiama derinant jį su aeravimu. Aeravimas – tai velėnos pradūrimas 5–10 cm gyliu, sukuriant dirvoje oro kanalus. Po aeravimo paskleistas smėlis užpildo šiuos kanalus ir padeda jiems ilgiau išlikti atviriems. Jei smėlio nenaudojama, skylutės greitai užsiveria nuo lietaus ir mindymo.

Vejai aeravimo gali reikėti, jei pastebite šiuos požymius:

• po lietaus vanduo kaupiasi paviršiuje, o ne susigeria;
• žolė auga lėtai, nors tręšiama;
• bandant įsmeigti šakes į dirvą jaučiamas aiškus pasipriešinimas.

Jeigu po lietaus veja tampa „kempiniška“ ir spyruokliuoja, tai taip pat signalas, kad velėna suslėgta ir ją verta vėdinti.

Prieš smėliavimą pravartu atlikti ir vertikuliavimą – vertikalų velėnos įpjovimą 5–15 mm gyliu, kad būtų pašalintas susikaupęs veltinis (negyvų augalų liekanų sluoksnis). Veltinis veikia kaip barjeras: trukdo vandeniui, orui ir trąšoms pasiekti šaknis. Jį pašalinus, top-dressing mišinys lengviau įsiskverbia į dirvą.

Rekomenduojama darbų seka: pirmiausia vertikuliavimas, tuomet aeravimas, o pabaigoje – top-dressing (prireikus su atsėjimu). Taip smėlis ir kompostas pasiekia šaknų zoną tiesiogiai.

Kaip paruošti mišinį ir atlikti top-dressing žingsnis po žingsnio?

Mišinio sudėtį verta pritaikyti pagal dirvos tipą. Sunkiai, molingai dirvai tinka mišinys su didesne smėlio dalimi – jis purena ir gerina drenažą. Lengvai, smėlingai dirvai patartina didinti komposto ir durpių kiekį, kad dirva geriau laikytų drėgmę. Smėlis turėtų būti plautas, upinis arba kvarcinis, 0,5–2 mm frakcijos.

Tikslios proporcijos priklauso nuo vejos būklės ir dirvos. Molinei dirvai smėlis turėtų būti pagrindinis komponentas, papildytas mažesniu kiekiu komposto ir žemės. Smėlingai dirvai – atvirkščiai: daugiau komposto ir durpių, mažiau smėlio. Jei planuojate atsėti plikas vietas, sėklas galima įmaišyti į mišinį.

Darbus atlikite tokia tvarka:

• Nupjaukite veją iki 3–4 cm aukščio.
• Atlikite vertikuliavimą ir sugrėbkite pašalintą veltinį.
• Atlikite aeravimą.
• Tolygiai paskleiskite top-dressing mišinį po visą plotą (apie 3–5 kg 1 kv. m).
• Mišinio sluoksnis neturėtų viršyti 5 mm – žolės viršūnėlės privalo likti viršuje.
• Grėbliais arba standžiu šepečiu įšluokite mišinį į aeravimo angas.
• Gausiai palaistykite, kad smėlis ir kompostas nusėstų bei įsigertų į dirvą.

Ko tikėtis po procedūros ir kaip prižiūrėti veją?

Iškart po top-dressing veja gali atrodyti prasčiau – tai normalu. Esant šiltesniam orui ir reguliariai laistant, pirmieji pokyčiai dažnai pastebimi maždaug po savaitės, o pilnas atsistatymas ir paviršiaus išsilyginimas paprastai įvyksta per 3–4 savaites.

Jeigu buvo atsėjama, sėklos dažniausiai sudygsta per 7–14 dienų, jei dirva nuolat išlieka drėgna. Šiuo laikotarpiu laistykite kasdien arba kas antrą dieną trumpai, bet reguliariai, kad viršutinis sluoksnis neišdžiūtų.

Pirmas 2–3 savaites po procedūros stenkitės kuo mažiau vaikščioti veja. Taip pat venkite pjauti, kol nauji ūgliai nepasieks 6–8 cm. Pirmą kartą pjaunant, nustatykite vejapjovę į aukščiausią padėtį ir nenupjaukite daugiau nei trečdalio stiebo ilgio.

Kai atsėtos vietos sužaliuoja, o nauji stiebeliai paauga, galima patręšti pavasarinėmis azoto turinčiomis trąšomis – jos paspartina augimą ir sustiprina spalvą. Trąšas barstykite tolygiai ir iškart palaistykite, kad granulės ištirptų.