Blog

  • Mokslininkai aptiko netikėtą aukšto kraujospūdžio priežastį smegenyse – štai kaip ją stabdyti

    Mokslininkai aptiko netikėtą aukšto kraujospūdžio priežastį smegenyse – štai kaip ją stabdyti

    Naujas tyrimas pateikė įrodymų, kad viena konkreti smegenų sritis gali prisidėti prie kai kurių padidėjusio kraujospūdžio atvejų.

    Svarbiausia – mokslininkai nurodo ir galimą būdą šį poveikį sumažinti ar net atkurti normalų kraujospūdį.

    Tyrimą atliko Brazilijos San Paulo universiteto ir Naujosios Zelandijos Oklando universiteto komanda. Pasak jų, šoninė parafascialinė sritis (pFL) gali sukelti biologinius pokyčius, dėl kurių kyla kraujospūdis.

    pFL siejama su kvėpavimo kontrole – ypač su stipriais, sąmoningais iškvėpimais, kurie pasireiškia sportuojant, kosint ar juokiantis. Tačiau bandymuose su žiurkėmis mokslininkai nustatė, kad ši sritis gali atlikti ir kitą funkciją: skatinti kraujagyslių susitraukimą.

    Šis kvėpavimo kontrolės ir signalų, veikiančių kraujagysles, derinys, tyrėjų teigimu, kai kuriais atvejais gali būti vienas iš hipertenzijos variklių. Tai galėtų paaiškinti, kodėl daugeliui žmonių kraujospūdis išlieka nekontroliuojamas net vartojant antihipertenzinius vaistus – kai kuriais vertinimais, taip nutinka maždaug 40 proc. pacientų.

    Tyrimas rodo, kad pFL neuronai gali susieti kvėpavimo ritmo pokyčius (kurie nebūtinai būtų lengvai pastebimi) su padidėjusiu simpatinės nervų sistemos aktyvumu – vadinamąja „kovok arba bėk“ reakcija, svarbia kraujospūdžio reguliavimui. Tai atitinka ankstesnius darbus, kurie hipertenziją siejo su smegenų ir nervų sistemos veikla.

    „Atsižvelgiant į tai, kad maždaug 50 proc. hipertenzija sergančių pacientų turi neurogeninę dedamąją, iššūkis yra suprasti mechanizmus, sukeliančius simpatinės sistemos suaktyvėjimą hipertenzijos metu“, – rašo tyrėjai publikuotame straipsnyje.

    „Toks atradimas suteiktų labai reikalingas klinikines gaires naujoms gydymo strategijoms“, – priduria jie.

    Eksperimentuose su žiurkėmis mokslininkai pasitelkė genetinės inžinerijos metodus, kad galėtų pFL neuronus „įjungti“ arba „išjungti“, o vėliau stebėjo pasekmes. Buvo nuolat matuojamas su kvėpavimu susijusių nervų aktyvumas, simpatinės nervų sistemos aktyvumas ir kraujospūdis.

    Aktyvavus pFL neuronus daliai žiurkių, buvo sužadintos kitos smegenų grandinės, kurios galiausiai padidino gyvūnų kraujospūdį. Tyrėjai detaliai sužymėjo smegenų kamieno ir nervų veiklą, nustatė, su kokiais neuronais bendrauja pFL sritis, ir palygino šiuos duomenis su kontrolinėmis žiurkėmis, neturinčiomis hipertenzijos.

    Hipertenziją turinčių žiurkių atveju pFL neuronai ne tik prisidėjo prie kvėpavimo reguliacijos, bet ir skatino kraujagyslių susitraukimą. Tai atvėrė ir galimą naują gydymo kryptį.

    „Atradome, kad esant padidėjusiam kraujospūdžiui šoninė parafascialinė sritis suaktyvėja, o kai mūsų komanda ją inaktyvino, kraujospūdis nukrito iki normalaus lygio“, – teigė Oklando universiteto fiziologas Julianas Patonas.

    Šie rezultatai taip pat iš dalies paaiškina, kodėl žmonėms, turintiems miego apnėją (kvėpavimo sutrikimus nakties metu), dažniau išsivysto padidėjęs kraujospūdis. Ryšys vėl tas pats – kvėpavimas ir kraujo tėkmės kontrolė. Nors pFL neuronai nėra būtini normaliam kvėpavimui, jie suaktyvėja, kai organizme padidėja CO2 kiekis arba sumažėja deguonies lygis – būtent taip nutinka miego apnėjos epizodų metu.

    Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tai – tyrimas su gyvūnų modeliu. Tikėtina, bet dar neįrodyta, jog tokia pati nervinė grandinė taip pat veikia ir žmonėms.

    Tačiau atsižvelgiant į tai, kad su padidėjusiu kraujospūdžiu gali susidurti maždaug trečdalis pasaulio gyventojų, o dalis jų neturi galimybės gauti veiksmingų vaistų, naujų gydymo sprendimų poreikis yra itin skubus. Hipertenzija smarkiai didina širdies ligų riziką ir siejama su kitomis būklėmis, įskaitant demenciją.

    Kitas mokslininkų žingsnis – išsiaiškinti, kaip būtų galima vaistais tiksliai paveikti pFL neuronus, nepažeidžiant kitų funkcijų. Tyrėjai praneša jau padarę pažangą ir šioje srityje.

    Viena iš galimybių – taikytis ne tiesiai į smegenis, o į miego arterijų kūnelius. Tai kakle esantys ląstelių telkiniai, veikiantys tarsi smulkūs jutikliai, galintys daryti įtaką pFL neuronams iš išorės. Mokslininkų manymu, šių jutiklių slopinimas galėtų padėti „sulaikyti“ pFL srities aktyvumą.

    „Mūsų tikslas – veikti miego arterijų kūnelius. Importuojame naują vaistą, kurį pritaikome iš naujo, kad nuslopintume miego arterijų kūnelių aktyvumą ir saugiai, nuotoliniu būdu inaktyvintume šoninę parafascialinę sritį, t. y. nenaudodami vaisto, kuris prasiskverbia į smegenis“, – sakė J. Patonas.

    Nors toks kelias gali pasirodyti paprastesnis nei bandymas sukurti vaistą, kuris patikimai pasiektų smegenų audinį, strategijai vis tiek reikės išsamių tyrimų ir testavimo.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Circulation Research.

  • Vitaminas D gali stabdyti Alzheimerio baltymų kaupimąsi: 16 metų tyrimas nustebino

    Vitaminas D gali stabdyti Alzheimerio baltymų kaupimąsi: 16 metų tyrimas nustebino

    Naujas tyrimas atskleidė galimą ryšį tarp vitamino D kiekio vidutiniame amžiuje ir toksinių tau baltymo sankaupų, kurios kaupiasi Alzheimerio liga sergančių žmonių smegenyse.

    Išanalizavus 793 suaugusiųjų kraujo mėginius ir smegenų vaizdinimo tyrimus paaiškėjo: kuo didesnė vitamino D koncentracija buvo žmogaus organizme vidutiniame amžiuje, tuo mažiau tau baltymo raizginių jam paprastai nustatyta po daugelio metų.

    Tyrimą atliko tarptautinė mokslininkų komanda. Nors šie duomenys neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, jie rodo reikšmingą sąsają, kurią verta tirti toliau.

    „Šie rezultatai leidžia manyti, kad didesnis vitamino D kiekis vidutiniame amžiuje gali suteikti apsaugą nuo tau sankaupų susidarymo smegenyse, o mažas vitamino D kiekis potencialiai gali būti rizikos veiksnys, kurį įmanoma koreguoti ir gydyti, taip mažinant demencijos riziką“, – teigė neurologijos mokslininkas Martin David Mulligan iš Golvėjaus universiteto Airijoje.

    „Žinoma, šiuos rezultatus būtina papildomai patikrinti kitais tyrimais.“

    Tyrimo dalyviams vitaminas D buvo išmatuotas vieną kartą – pradinio įvertinimo metu, kai jų amžiaus vidurkis siekė 39 metus. Smegenų skenavimai, atlikti vidutiniškai po 16 metų, buvo panaudoti įvertinti tau ir amiloido beta (kito su Alzheimerio liga glaudžiai siejamo baltymo) lygius.

    Svarbu pažymėti, kad tyrime nebuvo vertinamos demencijos diagnozės. Vaizdinimo metu nė vienas iš dalyvių nesirgo Alzheimerio liga, tačiau nenormalus tau ir amiloido beta elgesys buvo laikomas ankstyvu, ikiklinikiniu Alzheimerio tipo smegenų pokyčių rodikliu.

    Nei tau, nei amiloidas beta savaime nėra „blogi“ baltymai – jie reikalingi normaliai smegenų veiklai. Žala prasideda tada, kai šie baltymai ima kauptis ir trikdyti neuronų veiklą: nyksta smegenų ląstelės, sutrinka jų tarpusavio komunikacija.

    Nors ryšio tarp vitamino D ir amiloido beta mokslininkai nenustatė, sąsaja tarp vitamino D ir tau baltymo tapo akivaizdi. Ji buvo matoma tiek vertinant visų smegenų vaizdą, tiek atskiruose regionuose, kurie, kaip žinoma, pažeidžiami pačiose ankstyviausiose Alzheimerio stadijose.

    „Kiek mums žinoma, anksčiau nebuvo tyrimų, vertinusių ryšį tarp vitamino D koncentracijos kraujo serume ir ikiklinikinės demencijos neurovaizdinimo žymenų“, – rašoma mokslininkų publikuotame straipsnyje.

    Autoriai taip pat pabrėžia, kad didesnės vitamino D dozės ir (arba) ilgesnis papildų vartojimas jaunesniems, kognityviai sveikiems žmonėms teoriškai galėtų būti naudingas, nes ankstyvuoju laikotarpiu „galimybių langas“ ligos rizikai mažinti yra didesnis. Vis dėlto tokias prielaidas būtina patvirtinti klinikiniais tyrimais.

    Ankstesni moksliniai darbai vitaminą D siejo su įvairiomis sveikatos naudomis ir galima apsauga nuo demencijos. Šis tyrimas papildo vaizdą, nes pateikia ryšį su tau baltymu, kuris laikomas vienu ankstyviausių požymių, kad smegenyse gali prasidėti nepageidaujami procesai. Kol kas neaišku, ar tau raizginiai yra pagrindinė ligos priežastis, ar labiau pasekmė, tačiau jų reikšmė Alzheimerio tyrimuose išlieka labai svarbi.

    Mokslininkai primena ir ankstesnius duomenis, rodančius, kad vitaminas D gali palankiai veikti smegenų imuninės sistemos reguliavimą. Tuo tarpu vitamino D stoka kai kuriuose eksperimentiniuose modeliuose buvo siejama su netinkamu tau baltymų funkcionavimu.

    Alzheimerio ligos riziką lemia daug veiksnių: baltymų sankaupos, genetika ir kiti biologiniai bei gyvenimo būdo aspektai. Tačiau šis tyrimas leidžia svarstyti, kad dalį rizikos galėtų padėti sumažinti pakankamas vitamino D kiekis organizme.

    Vis dėlto, norint tvirčiau atsakyti, ar vitaminas D iš tiesų mažina demencijos riziką, reikės ilgalaikių stebėjimų, kurie dešimtmečiais fiksuotų vitamino D vartojimą ir aiškiai sietų duomenis su demencijos diagnozėmis.

    „Šie rezultatai yra viltingi, nes jie rodo ryšį tarp didesnio vitamino D kiekio ankstyvajame vidutiniame amžiuje ir mažesnės tau sankaupų naštos vidutiniškai po 16 metų“, – sakė M. D. Mulligan.

    „Vidutinis amžius – tai laikotarpis, kai rizikos veiksnių koregavimas gali turėti didesnį poveikį.“

    Tyrimas publikuotas žurnale „Neurology Open Access“.

  • Mokslininkai aptiko bendrą smegenų „piršto atspaudą“: jį palieka 5 psichodelikai

    Mokslininkai aptiko bendrą smegenų „piršto atspaudą“: jį palieka 5 psichodelikai

    Vis daugiau tyrimų nagrinėja, kaip psichodelikai galėtų būti pritaikomi gydant depresiją ir kitus sutrikimus. Naujas tyrimas išryškino vadinamąjį „neuralinį piršto atspaudą“ – bendrą smegenų veiklos požymį, pasireiškiantį vartojant penkis plačiai žinomus sąmonę keičiančius preparatus.

    Paprastai tokių medžiagų poveikis analizuojamas nedidelėse žmonių grupėse ir atskirai, nebandant lyginti skirtingų psichodelikų tarpusavyje. Todėl tarptautinė tyrėjų komanda siekė susidaryti platesnį vaizdą ir įvertinti bendrus jų poveikio bruožus.

    Tyrime buvo analizuojami penki psichodelikai: psilocibinas, LSD (lizerginės rūgšties dietilamidas), meskalinas, DMT (dimetiltriptaminas) ir ajahuaska.

    Sujungę funkcinių magnetinio rezonanso tyrimų (fMRI) duomenis, gautus iš žmonių, vartojusių šias medžiagas, mokslininkai nustatė du pasikartojančius smegenų veiklos modelius: sustiprėjusį ryšį tarp skirtingų smegenų tinklų ir selektyvų ryšių sumažėjimą kai kurių tinklų viduje.

    „Tai – proveržis mūsų mąstyme apie psichodelinius vaistus“, – teigė Danilo Bzdokas iš Kanados „McGill University“.

    „Pirmą kartą parodome, kad tarp medžiagų, kurias iki šiol laikėme visiškai atskiromis, egzistuoja bendras vardiklis“, – pridūrė jis.

    Pagrindiniai tyrimo skaičiai: išanalizuota 11 atskirų duomenų rinkinių, apimančių 267 dalyvius penkiose šalyse, o iš viso įvertinta 519 smegenų skenavimo įrašų.

    Mokslininkų fiksuotas ryšių sustiprėjimas apėmė žievės (kortikinius) smegenų tinklus, atsakingus už aukštesnio lygmens mąstymą, taip pat sritis, susijusias su rega ir lytėjimu. Tyrėjų teigimu, tai gali būti susiję su patirtimis, kurias žmonės išgyvena veikiant šioms medžiagoms.

    Pakitusios jungtys buvo pastebėtos ir gilesnėse smegenų struktūrose, įskaitant uodeguotąjį branduolį, kiautą bei smegenėles. Šios subkortikalinės sritys siejamos su tuo, kaip koordinuojame suvokimą ir veiksmus.

    Tyrėjų vertinimu, padidėjęs skirtingų tinklų „susikalbėjimas“ rodo, kad įprastinė smegenų hierarchija tarsi „išsilygina“. Žinojimas, kad toks efektas kartojasi vartojant skirtingus psichodelikus, gali padėti juos toliau vystyti kaip galimas gydymo priemones ir geriau suprasti haliucinacijų biologiją.

    Iš tirtų medžiagų psilocibinas ir LSD pagal nustatytus neuralinius modelius pasirodė panašiausi. Tai atitinka jų cheminio panašumo faktą ir panašias subjektyvias patirtis, apie kurias praneša vartotojai.

    „Toks metodas suteikia tarsi rentgeno vaizdą visai tyrimų bendruomenei“, – aiškino D. Bzdokas.

    Platesnis požiūris leidžia sujungti svarbias įžvalgas, kurios anksčiau ne visada buvo prieinamos. Ilgą laiką psichodelikų tyrimus ribojo su šiomis medžiagomis susiję teisiniai ir kultūriniai aspektai, tačiau šiandien saugūs ir kontroliuojami projektai tampa vis dažnesni.

    Ankstesni darbai psichodelikus siejo su imuninės sistemos procesų moduliavimu ir ilgalaikiais nuotaikos pagerėjimais. Taip pat yra duomenų, leidžiančių manyti, kad jie galėtų būti susiję su lėtesniais biologiniais senėjimo procesais ar net mažesniais nusikalstamumo rodikliais, tačiau šios kryptys vis dar reikalauja atsargaus vertinimo ir papildomų įrodymų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šios medžiagos neabejotinai keičia sąmonę. Esminis klausimas – ar įmanoma jų poveikį suvaldyti ir pritaikyti taip, kad pokyčiai būtų naudingi, pavyzdžiui, gydant depresiją ar priklausomybių sutrikimus.

    Galimybė palyginti skirtingus psichodelikus vienoje analizėje keičia ankstesnį požiūrį. Šio tyrimo išvados meta iššūkį darbams, teigusiems, kad šios medžiagos ardo smegenų junglumą: vietoje to čia matomi selektyvūs pokyčiai tinklų viduje kartu su stipresniu ryšiu tarp skirtingų tinklų.

    Kitame etape tyrėjai siekia labiau standartizuotų bandymų, vykdomų su didesnėmis dalyvių grupėmis, kad būtų galima detaliau ištirti nustatytus smegenų veiklos dėsningumus. Taip pat pažymima, kad iki šiol naudoti duomenų rinkiniai skyrėsi metodais, dozėmis ir matavimų laiku, todėl šiuos skirtumus ateityje būtų galima sumažinti.

    Tyrimas tiesiogiai nenagrinėjo, kaip konkrečiai psichodelikai galėtų būti taikomi gydyme, tačiau autoriai teigia, kad tai gali tapti kitu žingsniu.

    „Daugelis vaistinių depresijos gydymo metodų per pastaruosius dešimtmečius keitėsi nedaug“, – sakė D. Bzdokas.

    „Psichodelikai gali reikšti daug žadantį poslinkį psichikos sveikatos gydyme nuo 1980-ųjų“, – pridūrė jis.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature Medicine.

  • Szpiedzy, którzy zmienili losy wojny. Jak podwójni agenci przechytrzyli Hitlera przed inwazją w Normandii

    Szpiedzy, którzy zmienili losy wojny. Jak podwójni agenci przechytrzyli Hitlera przed inwazją w Normandii

    Podwójni agenci potrafią zmienić bieg historii. Dostarczane przez nich informacje wpływają na politykę mocarstw i decydują o wynikach wojen. Jak pracują i kim byli najlepsi z nich?

    Siergiej Trietiakow do niedawna mieszkał gdzieś w USA pod zmienionym nazwiskiem – w domu, który podarował mu rząd Stanów Zjednoczonych. Jeździł terenowym Lexusem, jego żona Jelena – Porsche Boxsterem. Nie musieli pracować – żyli z inwestycji, których dokonali za pieniądze ze szpiegowania Rosji. Aldrich Ames od 16 lat odsiaduje wyrok dożywocia w amerykańskim więzieniu. Jego majątek – 2 miliony dolarów, zarobione na sprzedaży Rosjanom tajemnic CIA – został skonfiskowany. Trietiakow, który zmarł w czerwcu 2010r., był od 1995 do 2000 roku szefem rezydentury rosyjskiego wywiadu SWR (Służba Wywiadu Zagranicznego) na Manhattanie. Kierował pracą 60 szpiegów i siatką 150 informatorów, nadzorował każdą z tajnych operacji przeciwko Stanom Zjednoczonym. W ciągu ostatnich 3 lat działalności był podwójnym agentem, który przekazał kontrwywiadowi FBI 5 tysięcy tajnych depesz, 100 tajnych raportów wywiadowczych i nazwiska wszystkich informatorów SWR w Kanadzie i Nowym Jorku. Ames był szefem kontrwywiadu CIA na Związek Radziecki i Europę Wschodnią, gdy w 1985 roku przeszedł na stronę wroga. Przez 9 lat sprzedał ZSRR nazwiska wszystkich osób pracujących dla amerykańskiego wywiadu. Większość z nich została rozstrzelana, reszta przewerbowana przez KGB i wykorzystana do dezinformacji amerykańskich władz. Trzech prezydentów USA – Reagan, Bush i Clinton – otrzymywało w latach 1986–1994 raporty o sytuacji w Rosji, przygotowane na podstawie fałszywych informacji od podwójnych agentów. Gdy Ames wpadł, prowadzący go rosyjscy oficerowie przez miesiąc pili z rozpaczy. Ten jeden człowiek przez 9 lat wykonał za nich 90 proc. całej kontrwywiadowczej roboty. Jemu zawdzięczali swoje kariery.

    John Masterman był spokojnym uniwersyteckim wykładowcą, gdy w 1940 roku na polecenie brytyjskiego rządu objął kierownictwo w ściśle tajnym wydziale kontrwywiadu MI5. Jego zadaniem miało być „odwracanie” niemieckich szpiegów, schwytanych na terenie Wielkiej Brytanii. Spisane przez Mastermana doświadczenia stały się później podręcznikiem pracy z podwójnymi agentami dla wszystkich służb wywiadowczych na świecie.

    Pierwsi niemieccy szpiedzy wysłani na początku wojny do Wielkiej Brytanii przez Abwehr łatwo wpadali w ręce MI5. Zrzucani na spadochronach w nocy, na nieznanym terenie, byli wyposażeni w trudne do ukrycia radiostacje i niewielki zapas gotówki – ok. 200 funtów. Hitler zakładał, że tyle powinno im wystarczyć do czasu inwazji Rzeszy na Wyspy Brytyjskie. Mając do wyboru spotkanie z plutonem egzekucyjnym lub przejście na stronę Brytyjczyków, szpiedzy zwykle wybierali to drugie. „Kilku jednak trzeba było rozstrzelać, mimo protestów kontrwywiadu, dla uspokojenia opinii publicznej” – wspominał Masterman po latach.

    Już pierwszy odwrócony agent Abwehry – „Snow” – okazał się skarbem dla MI5. Masterman wykorzystał go do przekazania Niemcom wzorów brytyjskich dokumentów z celowo wprowadzonymi błędami. Wyposażeni w sporządzone na ich podstawie papiery niemieccy szpiedzy byli odtąd łatwym celem dla kontrwywiadu. Nie wszystkich jednak trzeba było zmuszać do współpracy – niektórzy zgłaszali się sami. Najsłynniejszym z ochotników był Hiszpan Juan Garcia Puyol. Był on typem urodzonego szpiega freelancera, a przy tym mistrzem podwójnej gry. Już w czerwcu 1940 roku, po dramatycznej ewakuacji Brytyjczyków spod Dunkierki, zgłosił się do ambasady Zjednoczonego Królestwa w Madrycie z propozycją współpracy. Tam jednak, zgodnie z zasadą „nie przyjmujemy do siatki szpiegowskiej tych, którzy sami się zgłaszają”, jego oferta została odrzucona. Puyol poszedł więc do ambasady Niemiec z propozycją… szpiegowania Brytyjczyków. Abwehra miała o wiele mniej oporów – jej siatka szpiegowska na terenie Wielkiej Brytanii praktycznie nie istniała. Puyol został zarejestrowany pod pseudonimem Arabel, jego bazą miała być Lizbona. Wyposażony przez Abwehrę w fundusze, nadajnik i kontakt do oficera prowadzącego, przystąpił do pracy. W stolicy Portugalii udało mu się kupić stary przewodnik turystyczny i mapę Wielkiej Brytanii oraz nieaktualny rozkład jazdy pociągów. Na podstawie tych źródeł rozpoczął tworzenie raportów wywiadowczych dla Abwehry. Co prawda nie znał angielskiego, miał kłopot z pisownią brytyjskich nazwisk i nie potrafił przeliczać pensów na szylingi, a szylingów na funty, ale był za to mistrzem w pisaniu sensacyjnych historii. Pracował 6 do 8 godzin dziennie, tworząc zmyślone raporty, szyfrując meldunki i werbując fikcyjnych agentów.

    W lutym 1942 roku Anglicy ze zdumieniem dowiedzieli się od swoich szpiegów, że Niemcy przygotowują wielką obławę na brytyjski konwój, który ma płynąć z Liverpoolu na Maltę. Problem w tym, że taki konwój w ogóle nie istniał. Wymyślił go Puyol, przysparzając tym samym niemieckiej marynarce masę niepotrzebnej pracy. John Masterman doszedł wówczas do wniosku, że „samotny muzyk z Lizbony” bardziej przyda się mu jako współpracownik niż mimowolny konkurent. Puyol został przemycony w kwietniu 1942 r. do Wielkiej Brytanii i zarejestrowany jako podwójny agent pod pseudonimem Garbo. W sumie Masterman i jego ludzie pozyskali 120 niemieckich szpiegów. Byli wśród nich zarówno Brytyjczycy i Niemcy, jak i Norwegowie, Belgowie, Hiszpanie, Jugosłowianie, Polacy czy Holendrzy. W 1944 roku MI5 kontrolował już całą siatkę Abwehry w Wielkiej Brytanii.

    Jak wypromować agenta

    Praca z taką ilością podwójnych agentów nie była prostą sprawą. Przypominała chodzenie po polu minowym. Większość odwróconych szpiegów nie wiedziała wzajemnie o swoim istnieniu. Było więc poważne ryzyko, że gdyby ich drogi przypadkiem się skrzyżowały, mogli uznać siebie wzajemnie za niemieckich szpiegów, donieść o tym kontrwywiadowi i nieumyślnie zdekonspirować siatkę. Wydział B1A zajmujący się podwójnymi agentami był bowiem tajny nawet dla oficerów MI5 – do tajemnicy zostało odpuszczonych zaledwie kilkanaście osób. W grudniu 1942 roku został przerzucony do Wielkiej Brytanii Eddie Chapman, specjalista od rozpruwania kas pancernych przy pomocy nitrogliceryny. Złapany przez policję na wyspie Jersey na kanale La Manche odsiadywał tam wyrok więzienia, gdy terytorium to zostało zajęte przez Niemców. Chapman chciał wrócić do Wielkiej Brytanii, do swojej kochanki Betty. Uznał, że najprostszą metodą będzie… zostanie niemieckim szpiegiem. Po przeszkoleniu we Francji, pod nadanym mu przez Abwehrę pseudonimem Fritz, kasiarza zrzucono na spadochronie do Anglii z zadaniem wysadzenia w powietrze zakładów lotniczych Havillanda w Hatfield.

    Natychmiast po wylądowaniu w Wielkiej Brytanii Chapman oddał się w ręce kontrwywiadu. Został przewerbowany i otrzymał pseudonim Zigzag. Był wartościowym nabytkiem – za udaną operację Niemcy obiecali mu 15 tys. funtów i „wycieczkę” do USA, gdzie czekałoby na niego podobne zadanie. A to oznaczało, że MI5 mógłby zdobyć bezcenne informacje na temat działalności Abwehry w Stanach Zjednoczonych. Należało więc uwiarygodnić szpiega i… wysadzić fabrykę. W styczniu 1943 roku specjaliści od kamuflażu przerobili zakłady Havillanda tak, by wyglądały jak po akcji sabotażowej. Budynki zostały przykryte brezentem pomalowanym we wzory przypominające z powietrza ruiny. Wokół porozrzucany był gruz i części maszyn. Przy okazji wzniecili spory pożar nieużywanych baraków, przez co omal nie zostali aresztowani przez policję. Podstęp się jednak udał – zarówno lotnicze zdjęcia, jak i relacje prasowe pokazywały obraz poważnych zniszczeń.

    Chapman ewakuował się statkiem do Lizbony. Masterman został jednak zaalarmowany przez innego podwójnego agenta, że jego podopieczny zostawił na jednostce „prezent” w postaci bomby ukrytej w bryłce węgla. Jak się później okazało, był to wymysł Zigzaga, który sprzedał tę historię Abwehrze, by wyciągnąć od niej dodatkowe 10 tysięcy marek. Po czym został konsultantem ds. sabotażu w placówce niemieckiego wywiadu w Oslo, oddając MI5 kolejne nieocenione przysługi. 6 czerwca 1944 roku, w dniu lądowania wojsk alianckich w Normandii, pracujący dla Abwehry i MI5 podwójny agent przekazał Niemcom informację o składzie jednostek spadochronowych, które miały być zrzucone nad Caen. Gdy rozpoczął się desant, żołnierze Wehrmachtu czekali już na brytyjskich komandosów. Nastąpiła rzeź. Informacja podwójnego agenta pochodziła od samego Winstona Churchilla. Cel był jeden – odciągnięcie niemieckich dywizji od oddalonej o 15 km plaży Omaha, gdzie lądowali Amerykanie. Gdyby ich atak załamał się, oznaczałoby to fiasko operacji „Overlord”. Ciemną stroną pracy podwójnych agentów był fakt, że czasem należało przekazywać informacje, które oznaczały posłanie na pewną śmierć tysięcy ludzi. Państwo prowadzące wojnę musi kalkulować jak szachista: gdzie opłaca się stracić pionka, by następnie zaszachować króla. Tak było również w Normandii.

    Jeśli jakieś wydarzenie mogło zmienić bieg historii XX wieku, to było nim niewątpliwie lądowanie alianckich armii na francuskich plażach. Hitler i niemieccy dowódcy spodziewali się od dawna desantu angielskich i amerykańskich wojsk na okupowany przez nich kontynent. Pytanie nie brzmiało „czy uderzą”, tylko „gdzie uderzą”. Aby zaskoczyć Niemców, brytyjski kontrwywiad MI5 przeprowadził największą operację dezinformacyjną w historii o kryptonimie „Bodyguard”. Chodziło o wskazanie fałszywych celów inwazji i rozproszenie niemieckich dywizji na terytorium całej Europy – od Bałkanów przez Zatokę Biskajską aż po Norwegię. Kluczową rolę w tej operacji odegrali podwójni agenci, a szczególną – kapitan Roman Czerniawski. Był on najwyżej uplasowanym niemieckim szpiegiem w dowództwie wojsk alianckich, oficerem łącznikowym do sztabu generała Bradleya.

    Jednocześnie Czerniawski był agentem MI5, MI6 oraz polskiego wywiadu. W sumie – był agentem poczwórnym. Kapitan Czerniawski po kampanii wrześniowej przedostał się do Francji. Po jej zajęciu przez Niemców rozpoczął budowanie – na własną rękę – siatki szpiegowskiej o nazwie „Interallie” (Międzyaliancka). W marcu 1941 roku nawiązał kontakt radiowy z Londynem i odtąd jego informacje zaczęły trafiać do polskiego wywiadu w Wielkiej Brytanii – II oddziału sztabu generała Sikorskiego. Czerniawski – pod kryptonimem Armand – przygotowywał rocznie 80 raportów wywiadowczych o jednostkach niemieckich stacjonujących w okupowanej części Francji. Jego praca tak spodobała się Brytyjczykom, że postanowili zwerbować go do swojego wywiadu. Ewakuowali go więc samolotem do Anglii, gdzie Armand najpierw został udekorowany przez Sikorskiego orderem Virtuti Militari – pierwszym przyznanym za działalność wywiadowczą – a potem zaproszony na tajne rozmowy z szefami MI6. Do Francji wrócił – skacząc ze spadochronem – już jako agent brytyjski. Nie było to do końca uczciwe. Czerniawski był polskim oficerem, wiedział jednak, że możliwości Brytyjczyków w tajnej wojnie są o wiele większe.

    W listopadzie 1943 roku Armand i jego szpiedzy zostali aresztowani przez kontrwywiad III Rzeszy. Czerniawski trafił do więzienia Fresnes pod Paryżem, gdzie wkrótce odwiedził go pułkownik Oskar Reile z zadaniem przewerbowania polskiego oficera. Propozycja brzmiała: praca dla Abwehry w sztabie generała Sikorskiego w zamian za darowanie życia 66 członkom siatki „Interallie”. Kapitan przyjął ofertę: został niemieckim szpiegiem o kryptonimie Hubert. Jednym z jego zadań miało być podburzanie polskich oficerów w Wielkiej Brytanii przeciwko sojuszowi Sikorskiego ze Stalinem. Po zorganizowanej przez Niemców „ucieczce” Czerniawski przedostał się do Madrytu, skąd brytyjska ambasada ewakuowała go do Anglii. Jego koledzy pozostali w więzieniu jako zakładnicy Abwehry. Wkrótce po wylądowaniu w Wielkiej Brytanii Polak nawiązał kontakt z MI5 i trafił pod opiekę Mastermana, który zdawał sobie sprawę, że poczwórny agent może mu przysporzyć wielu kłopotów.

    Jednak Czerniawski był najlepiej osadzonym niemieckim agentem do spraw informacji wojskowych w Wielkiej Brytanii. Abwehra pokładała w nim wielkie nadzieje. To stwarzało dla MI5 nowe, doskonałe możliwości. Masterman postanowił zaryzykować: Czerniawski został jego agentem o kryptonimie Brutus. Kryptonim nie był przypadkowy. Zadaniem Brutusa było bowiem zadanie Niemcom decydującego ciosu w czasie operacji „Overlord”. Stał się on tzw. agentem długodystansowym, którego pozycję buduje się przez długi czas, a wykorzystuje dopiero w kluczowym momencie. Tym momentem miało być lądowanie w Normandii. 6 czerwca 1944 roku nadeszła chwili desantu na francuskie wybrzeże. Hubert-Brutus w swoich depeszach przekonywał Abwehrę, że inwazja nastąpi w lipcu pod Calais. Tam właśnie Niemcy skoncentrowali swoje największe siły, pozostawiając w Normandii zaledwie kilka dywizji. Nie ogłosili też stanu pogotowia, mimo że na 24 godziny przed desantem niemiecki nasłuch radiowy wyłapał treść depeszy adresowanej do francuskiego ruchu oporu, z której wynikało, że inwazja zacznie się następnego dnia. Niemcy woleli uwierzyć Brutusowi niż własnemu wywiadowi.

    Kiedy alianckie oddziały walczyły już na plażach Normandii, Brutus wysłał do Abwehry kolejną depeszę, która trafiła bezpośrednio na biurko Hitlera. Pisał w niej, że widział na własne oczy brytyjskiego króla, Churchilla oraz gen. Eisenhowera wizytującego armię w Dover. To oznaczało, że główne alianckie siły mają zamiar przeprawić się przez Cieśninę Kaletańską, a Normandia jest tylko próbnym desantem. Było zupełnie inaczej. Mimo to depesze Brutusa jeszcze przez długi czas utrzymywały Hitlera w przekonaniu, że „prawdziwa” inwazja nastąpi w lipcu pod odległym o 350 km od normandzkich plaż Calais, wiążąc stacjonujące tam niemieckie dywizje. „Trudno jest spalić dobrze ustawionego agenta – stwierdził po wojnie John Masterman. – Nawet jeśli jego informacja się nie potwierdzi, mocodawcy – dla zachowania twarzy – zawsze znajdą dla niego jakieś wiarygodne usprawiedliwienie”.

    Panienki i Pearl Harbor?

    Choć trudno dziś w to uwierzyć, jeszcze siedemdziesiąt lat temu USA nie miały żadnej agencji wywiadowczej. Odnosiły spore sukcesy w wywiadzie elektronicznym i potrafiły odczytywać szyfrowane japońskie depesze, jednak zajmowały się tym dwie konkurujące ze sobą jednostki armii. Dzieliły się pracą w ten sposób, że w dni parzyste jedna z nich dostarczała raporty na biurko prezydenta Roosevelta, a w dni nieparzyste – druga. Duszan „Dusko” Popow urodził się w bogatej jugosłowiańskiej rodzinie, a kształcił się we Francji i Niemczech. Gdy Abwehra podjęła próbę zwerbowania go przeciw Wielkiej Brytanii, zgłosił się do ambasady tego kraju w Belgradzie i wkrótce został zarejestrowany jako agent MI5 o pseudonimie Tricycle. Miał odtąd prowadzić podwójną grę przeciwko Niemcom.

    W 1941 roku Abwehra postanowiła wysłać Popowa do Stanów Zjednoczonych. Jego zadaniem było dowiedzieć się, na jakim etapie są prowadzone przez Amerykanów prace nad bronią atomową. Ale nie tylko – swoje pytania do listy Popowa dołożył także wywiad japoński. Tricycle miał więc zbadać usytuowanie amerykańskich lotnisk na Hawajach, hangarów, składów paliw i bomb, suchych doków i wielu innych instalacji. Po analizie tych pytań specjaliści z MI5 doszli do wniosku, że jeśli dojdzie do japońskiego ataku, jednym z pierwszych celów będzie Pearl Harbor. Brytyjczycy zaaranżowali więc spotkanie Popowa z szefem FBI Edgarem Hooverem, odpowiedzialnym za kontrwywiad. Skończyło się ono całkowitą klapą. Faktem jest, że pseudonim Tricycle (Trójkołowiec) wziął się stąd, że Dusko Popow znany był z brania do łóżka dwóch panienek naraz. Dla pełnego uprzedzeń i przewrażliwionego na punkcie seksu szefa FBI Jugosłowianin był więc po prostu „skorumpowanym degeneratem”.  Po latach Hoover napisał w swoich pamiętnikach: „Przesłuchałem osobiście nikczemnego niemieckiego szpiega i kazałem mu się spakować”. Katastrofa w Pearl Harbor stała się nieunikniona.

    Jeszcze większa katastrofa spotkała Amerykanów w Europie po II wojnie światowej. W czasie wojny powołali ponad 10 tysięcy ludzi do służby wywiadowczej OSS (Biuro Służb Strategicznych, poprzednik CIA), by natychmiast po zakończeniu walk zwolnić 80 proc. z nich do cywila. Działo się to dokładnie w momencie, kiedy służby kontrwywiadowcze Związku Radzieckiego werbowały na potęgę w Europie Wschodniej dawnych agentów Abwehry oraz gestapo, a także członków antysowieckiej partyzantki. Wybór był prosty – pluton egzekucyjny albo współpraca. Kiedy prezydent USA Harry Truman zorientował się w końcu, że Stalin zamierza dokonać komunistycznych przewrotów w wyzwolonych przez Armię Czerwoną krajach, było za późno. Sowiecki kontrwywiad miał już tam dziesiątki tysięcy agentów, nowo utworzona CIA – 228. Pod koniec lat 40. CIA rozpoczęła akcje wspomagania antysowieckiego ruchu oporu w krajach Europy Wschodniej. Na pierwszy rzut poszły Rumunia, Ukraina, Albania, kraje bałtyckie oraz Polska. Pod Monachium został utworzony obóz szkoleniowy CIA, w którym rozpoczęło się przygotowywanie agentów do misji szpiegowskich i sabotażowych na zajętych przez Stalina terytoriach. Ludzi rekrutowano spośród zbiegłych na Zachód członków antysowieckiego podziemia. Jednak co najmniej połowa z nich była zwerbowana wcześniej przez kontrwywiady bloku wschodniego.

    W 1947 roku funkcjonariusze utworzonego przez komunistów Ministerstwa Bezpieczeństwa Publicznego zlikwidowali tajną organizację niepodległościową Wolność i Niezawisłość. Na jej miejsce stworzyli kontrolowaną przez siebie strukturę: tzw. V Zarząd Zrzeszenia WiN. Był to początek operacji „Cezary” – wielkiej akcji dezinformacji wywiadów zachodnich. W 1950 roku wysłany do Londynu nieświadomy podstępu kurier WiN powiadomił polską emigrację, że w kraju istnieje potężna podziemna organizacja, licząca 500 żołnierzy, 20 tysięcy uzbrojonych partyzantów oraz 100 tysięcy sympatyków, gotowa do natychmiastowej walki z Armią Czerwoną. Informacja została przekazana do CIA. Amerykanie połknęli haczyk – postanowili uruchomić wielką akcję wsparcia WiN. Jej częścią był tzw. plan „Wulkan” – w razie wybuchu III wojny światowej antykomunistyczne podziemie miało rozpocząć niszczenie węzłów komunikacyjnych i głównych fabryk. W ciągu dwóch lat amerykański wywiad wysłał do Polski kilkudziesięciu emisariuszy z zadaniem przeprowadzenia szkoleń dywersyjnych i wywiadowczych, 17 radiostacji, milion dolarów w gotówce, pięć milionów dolarów w złocie, broń i amunicję. Wszystko zostało przejęte przez komunistyczną bezpiekę. 30 agentów zniknęło bez śladu, a zdobyte fundusze zostały wykorzystane na dofinansowanie Włoskiej Partii Komunistycznej, która miała spełnić rolę piątej kolumny Stalina w Europie Zachodniej. Po tej klęsce CIA była bliska rozwiązania. Uratował ją… wybuch wojny w Korei. Tam jednak poszło agencji jeszcze gorzej – na 1500 zwerbowanych szpiegów wszyscy okazali się podwójnymi agentami podesłanymi przez chiński lub koreański kontrwywiad.

    Kto tu kogo werbuje?

    Siergiej Trietiakow postanowił przejść na stronę przeciwnika i został „kretem” kontrwywiadu FBI w rosyjskim wywiadzie – wielokrotnie był świadkiem olbrzymiej korupcji we władzach swojego państwa i wykorzystywania służb specjalnych do napychania sobie kieszeni przez ministrów i ich przyjaciół. Zanim jednak został podwójnym agentem, zwerbował dla SWR kilku dyplomatów, pracujących przy siedzibie Organizacji Narodów Zjednoczonych w Nowym Jorku. Pierwszy z nich, Niemiec o pseudonimie Radca, dostarczał mu regularnie tajnych materiałów o charakterze politycznym i wojskowym na temat Stanów Zjednoczonych i ich sojuszników. Z jednym wyjątkiem – nie było wśród nich żadnych dokumentów dotyczących spraw niemieckich. Nie chciał pieniędzy, po prostu wymieniał swoje informacje wywiadowcze na te, które miał Siergiej. Trietiakow doszedł w końcu do wniosku, że Radca jest oficerem BND – niemieckiej Federalnej Służby Wywiadowczej. Nie zmieniło to w niczym ich udanej współpracy.

    Drugi informator, polski dyplomata o pseudonimie Profesor, również działał w podobny sposób. Po pewnym czasie Trietiakow dowiedział się, że Profesor po powrocie do kraju został zastępcą szefa działu informacji w Urzędzie Ochrony Państwa. Był oficerem wywiadu, z którym Rosjanin również dzielił się informacjami. Kto więc kogo zwerbował? „To się często zdarza, że oficer wyrusza, by kogoś zwerbować, i nagle okazuje się, że ten ktoś próbuje zwerbować jego – opowiadał Trietiakow. – Jak na ironię często bywa tak, że obaj są zadowoleni, bo znaleźli  obszary, na których mogą bezpiecznie wymieniać się informacjami”. W świecie podwójnych agentów nic i nikt nie jest tym, czym się na pierwszy rzut oka wydaje.

  • Europa pasiryžusi mokėti daugiau: net 39 proc. nori spartinti atsinaujinančią energetiką

    Europa pasiryžusi mokėti daugiau: net 39 proc. nori spartinti atsinaujinančią energetiką

    Europiečiai didžiąja dalimi palaiko perėjimą prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Nauja „POLITICO“ apklausa rodo, kad maždaug du iš penkių respondentų sutiktų laikinai mokėti didesnes sąskaitas, jeigu tai padėtų paspartinti energetikos transformaciją šešiose Europos šalyse.

    Toks visuomenės nusiteikimas fiksuojamas tuo metu, kai karas Irane dar kartą parodė Europos pažeidžiamumą dėl priklausomybės nuo pasaulinių naftos ir dujų rinkų. Tai sustiprina Briuselio siekį importuojamą iškastinį kurą keisti vietoje gaminama švaria energija.

    Apklausoje, kuri kovo mėnesį buvo atlikta Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje ir Lenkijoje, dalyvavo daugiau nei 6 tūkst. žmonių. Apie 60 proc. jų teigė norintys, kad Europa arba spartintų, arba bent jau išlaikytų dabartinį perėjimo prie atsinaujinančių išteklių tempą.

    Didžiausia respondentų grupė, 39 proc., pasisakė už spartesnį perėjimą net ir tuo atveju, jei trumpuoju laikotarpiu energijos kainos augtų. Tuo metu tik 17 proc. nurodė, kad Europos Sąjunga turėtų prioritetą teikti pigiausiems energijos šaltiniams, neatsižvelgiant į jų poveikį aplinkai.

    Apklausos rezultatai leidžia manyti, kad vyriausybės, integruodamos daugiau vėjo jėgainių, saulės elektrinių ir didelių baterijų į elektros tinklus, greičiausiai nesusidurs su ryškesniu visuomenės pasipriešinimu. Tyrimas rodo, kad palaikymas jau yra platus, ypač energetiniam saugumui tampant vis svarbesne politinės darbotvarkės tema.

    Karas Irane išryškino problemą, su kuria Europa kovoja jau seniai: priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro. Po to, kai Maskvai įsiveržus į Ukrainą buvo sumažintos rusiškų dujų tiekimo apimtys, blokas rėmėsi alternatyviais tiekėjais, įskaitant Norvegiją, Jungtines Valstijas, Alžyrą ir Katarą. Tačiau tiekimo diversifikavimas rizikų nepanaikino. Konfliktas Irane, sutrikdęs maždaug penktadalį pasaulinės naftos ir suskystintų gamtinių dujų prekybos, tai parodė itin aiškiai.

    Kovo pabaigoje Tarptautinės energetikos agentūros vadovas Fatihas Birolis perspėjo, kad karas jau sukėlė tai, ką jis pavadino didžiausiu tiekimo sutrikimu pasaulinės naftos rinkos istorijoje. Dėl to vėl akcentuojamos rizikos, kylančios priklausant nuo nepastovių tiekėjų ir pažeidžiamų tranzito maršrutų.

    Europos Sąjungos pareigūnai krizę pasitelkia argumentui, kurį kartoja nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios: švarios energetikos perėjimas yra ne tik klimato, bet ir saugumo strategija.

    Už energetiką atsakingas Europos Komisijos narys Danas Jørgensenas ragino valstybes „dvigubinti“ pastangas atsinaujinančios energetikos srityje ir stiprinti Energetikos sąjungą. Jo teigimu, švarios energijos pajėgumų plėtra, tinklų stiprinimas ir gilesnė rinkų integracija yra būtini siekiant apsaugoti Europą nuo išorinių sukrėtimų.

    Visuomenės nuomonė šį argumentą iš esmės palaiko, nors bendras vaizdas nevienodas. Daugiausia entuziazmo rodo Italija: 49 proc. respondentų ten pritarė spartinimui net ir laikinai didinant sąskaitas. Vokietijoje tokių buvo 43 proc. Prancūzija ir Ispanija priartėjo prie bendro Europos vidurkio. Lenkija išsiskyrė kaip aiškus išsišokėlis: tik 27 proc. palaikė greitesnius veiksmus, o didesnė dalis rinkosi dabartinio tempo išlaikymą.

    Vis dėlto kaina daugeliui išlieka jautriausia tema. Beveik ketvirtadalis respondentų (23 proc.) nurodė, kad Europa turėtų sulėtinti perėjimą, kad sąskaitos už energiją nedidėtų.

    Tuo pačiu europiečiai beveik vienbalsiai remia aktyvesnę ir savarankiškesnę energetikos strategiją: 93 proc. apklaustųjų teigė, kad Europos Sąjunga turėtų vystyti savo stambias energetikos įmones, galinčias konkuruoti pasaulyje, o 96 proc. pabrėžė, jog svarbu daugiau investuoti į energetikos infrastruktūrą.

    „European Pulse“ apklausą „Cluster17“ atliko „POLITICO“ ir „beBartlet“ užsakymu. 2026 m. kovo 13–21 d. buvo apklausti 6 698 gyventojai Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje ir Belgijoje, kiekvienoje šalyje – ne mažiau kaip po 1 000 respondentų. Rezultatai kiekvienoje šalyje buvo sverti, kad atspindėtų gyventojų struktūrą pagal amžių, lytį ir geografiją.

  • Apklausa šokiruoja: 58 proc. europiečių nenori atsisakyti benzininių ir dyzelinių automobilių

    Apklausa šokiruoja: 58 proc. europiečių nenori atsisakyti benzininių ir dyzelinių automobilių

    Dauguma europiečių nepritaria idėjai per artimiausią dešimtmetį atsisakyti vidaus degimo varikliais varomų automobilių, nors Europos Sąjunga siekia tokius modelius palaipsniui išstumti iš rinkos. Tai rodo „POLITICO“ apklausa.

    Apklausos duomenimis, 58 proc. respondentų šešiose valstybėse nepritaria ES teisės aktui, kuris nuo 2035 metų faktiškai reikštų naujų benzininių ir dyzelinių automobilių draudimą. Ši iniciatyva šiuo metu peržiūrima, didėjant politiniam spaudimui iš automobilių pramonės bei kai kurių valstybių narių.

    Tai signalizuoja augantį pasipriešinimą vienai svarbiausių ES žaliojo kurso priemonių, kuri turėtų padėti blokui iki 2050 metų tapti klimatui neutraliu. Vis dėlto klimato politikai vis dažniau tenka atlaikyti kritiką, nes stiprėja nuogąstavimai dėl Europos konkurencingumo prieš Kiniją ir JAV bei pramonės išlikimo.

    Didžiausias nepasitenkinimas fiksuotas Belgijoje: 72 proc. apklaustųjų teigė nepritarianys 2035 metų sprendimui. Vokietijoje, kuri laikoma Europos automobilių pramonės centru, prieš šią priemonę pasisakė 60 proc. respondentų.

    „European Pulse“ apklausą „POLITICO“ ir „beBartlet“ užsakymu atliko „Cluster17“. Joje kovo 13–21 dienomis dalyvavo 6 698 žmonės iš Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Lenkijos ir Belgijos.

    Šie rezultatai išryškina konfliktą tarp vartotojų lūkesčių ir Europos Komisijos siekio sparčiau dekarbonizuoti transportą.

    ES, nepaisydama stipraus politinio pasipriešinimo, 2023 metais patvirtino teisės aktą, numatantį, kad nuo 2035 metų gaminami nauji automobiliai turės būti nulinės emisijos iš išmetimo vamzdžio.

    Praėjus mažiau nei dvejiems metams, šį sprendimą ėmė kritikuoti automobilių gamintojai ir juos remiantys politikai. Jie tvirtino, kad vartotojų perėjimas prie elektromobilių vyksta lėčiau, nei tikėtasi, o draudimas gali dar labiau susilpninti Europos automobilių sektoriaus konkurencingumą. Pramonė jau dabar susiduria su didelėmis energijos sąnaudomis, stipria konkurencija iš Kinijos gamintojų ir JAV muitais.

    Siekdama padėti sektoriui, Europos Komisija gruodį pristatė automobilių pramonei skirtą paketą. Jame numatoma galimybė vidaus degimo varikliams ir kitoms pavaroms išlikti rinkoje ir po 2035 metų, jei gamintojai kompensuotų išmetamus teršalus, pavyzdžiui, naudodami žaliąjį plieną ar alternatyvius degalus.

    Vis dėlto toks skepticizmas nėra naujas. 2025 metais paskelbta „Deloitte“ apklausa parodė, kad 45 proc. Belgijos vartotojų norėtų, jog jų kitas automobilis būtų varomas dyzelinu arba benzinu, nors valstybės mokesčių politika įmonėms palankiai skatina elektromobilių plėtrą.

    Tačiau pardavimų statistika rodo kitą tendenciją. Vidaus degimo varikliais varomų automobilių dalis ES rinkoje mažėja: 2026 metų vasarį jų bendra rinkos dalis, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, sumenko 8 procentiniais punktais iki 30,6 proc., remiantis automobilių pramonės asociacijos „ACEA“ skelbiamais duomenimis.

    Tuo pat metu pirkėjai vis dažniau renkasi hibridus, turinčius ir vidaus degimo variklį, ir elektros variklį. 2026 metų vasarį hibridų rinkos dalis siekė 39 proc. Vien elektra varomų automobilių dalis sudarė 18,8 proc.

    Po karo Irane ir išaugusių energijos kainų situacija gali keistis: fiksuojami pirmieji ženklai, kad didėja susidomėjimas naudotais elektromobiliais. Vis dėlto automobilių rinkos ekspertai įspėja, kad bet kokie pokyčiai naujų automobilių pardavimuose gali pasimatyti tik po kelių mėnesių, nes tarp užsakymo ir pristatymo paprastai yra laiko atotrūkis.

    Šie rinkos pokyčiai vyksta tuo metu, kai ES institucijos toliau ginčijasi, kiek vietos sparčiai nykstantiems vidaus degimo varikliams turėtų likti pertvarkant 2035 metų reglamentą.

  • Zelenskis sudarė 10 metų sandorius: už dronų patirtį Ukraina gaus naftos ir dyzelino

    Zelenskis sudarė 10 metų sandorius: už dronų patirtį Ukraina gaus naftos ir dyzelino

    Ukraina iš Persijos įlankos valstybių gaus itin reikalingų iškastinio kuro tiekimų mainais į teikiamą gynybinę pagalbą, pranešė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.

    Kyivas kovą sudarė gynybos susitarimus su Saudo Arabija, Kataru ir Jungtiniais Arabų Emyratais, tačiau tuomet išsamesnės šių susitarimų detalės nebuvo atskleistos. Tuo metu regione situaciją aštrino Irano bepiločių atakos, kurios buvo atsakas į JAV ir Izraelio smūgius.

    JAV sąjungininkės Artimuosiuose Rytuose ieškojo Kyivo pagalbos – joms aktuali Ukrainos sukaupta kovos su dronais patirtis, įgyta per ketverius karo su Rusija metus. Praėjusį mėnesį V. Zelenskis į Artimuosius Rytus išsiuntė daugiau nei 200 Ukrainos karių iš antidroninių padalinių, kad jie padėtų šioms šalims gintis nuo Irano pigių „Shahed“ tipo bepiločių – tokios pat klasės dronų, su kokiais Ukraina susiduria Rusijos atakose.

    Penktadienį V. Zelenskis per instruktažą žurnalistams paaiškino šių gynybos susitarimų esmę.

    „Su trimis šalimis esame susitarę dėl dešimties metų trukmės susitarimų“, – sakė jis, pridurdamas, kad mainais į kovinę patirtį Kyivas gaus raketų perėmėjų, finansinę paramą ir, svarbiausia, naftos bei dyzelino tiekimus.

    „Kai kuriais atvejais gauname žaliavinę naftą, kuri bus gabenama į perdirbimo gamyklas Europoje“, – sakė V. Zelenskis. „Kitais atvejais kalbame apie jau paruoštus produktus – dyzeliną.“

    Ukraina susiduria su dideliu degalų trūkumu, nes Rusija nuolat taikosi į degalų sandėlius, o didelių kuro atsargų laikymas nuolat atakuojamoje šalyje kelia papildomą riziką.

    Tuo pat metu Ukrainoje smarkiai išaugo dujų kainos, o vyriausybė yra pripažinusi, kad apie 85 proc. kuro atsargų priklauso nuo užsienio tiekėjų. Anksčiau buvo skelbta, kad Ukrainos kariai fronte buvo priversti normuoti dyzeliną, naudojamą sunkesnei karinei technikai – tankams ir kitoms šarvuotoms kovos mašinoms.

    V. Zelenskis taip pat teigė užsitikrinęs pakankamus degalų kiekius ateinantiems metams ir pridūrė, kad panašūs susitarimai rengiami ir su Omanu, Kuveitu bei Bahreinu.

    Augančios kuro kainos dar labiau didina spaudimą Kyivui, kol šalis laukia, kada Europos Sąjunga įgyvendins 90 mlrd. eurų paskolos planą.

  • Sabotažas Italijoje sustabdė naftotiekį: pietų Vokietijai grėsė degalų ir kuro stygius

    Sabotažas Italijoje sustabdė naftotiekį: pietų Vokietijai grėsė degalų ir kuro stygius

    BERLINAS — Kovo pabaigoje įvykdyta ataka prieš naftotiekį šiaurės Italijoje trumpam sukėlė grėsmę, kad pietų Vokietijoje gali sutrikti benzino, dyzelino ir aviacinio kuro tiekimas. Policija aiškinasi, ar incidentas buvo politiškai motyvuotas.

    Dėl šio įvykio kelioms dienoms nutrūko žalios naftos tiekimas į „Miro“ – didžiausią Vokietijos naftos perdirbimo gamyklą netoli Karlsrūhės. Žaliava į gamyklą tiekiama Transalpių naftotiekiu.

    „Tris dienas per TAL naftotiekį negavome jokios žalios naftos, iki maždaug kovo 30 d. 2 val. nakties, todėl turėjome remtis turimomis atsargomis“, – patvirtino „Miro“ atstovė.

    Pertrauka paveikė ir „Bayernoil“ naftos perdirbimo gamyklą. Jos padaliniai Neustadt ir Vohburg vietovėse Bavarijoje taip pat turėjo tris dienas verstis vietinėse saugyklose sukauptomis atsargomis.

    Skelbiama, kad naftotiekio veikla sutriko dėl atakos prieš siurblinės elektros tiekimą netoli Terzo di Tolmezzo kaimo Italijos Alpėse. Du su situacija susipažinę asmenys nurodė, jog sutrikimas buvo sabotažo aktas. Teigiama, kad Italijos institucijos apie incidentą informavo Vokietijos pareigūnus.

    „Federalinis kriminalinės policijos biuras palaiko ryšį su Italijos institucijomis dėl šio įvykio“, – pranešė Vokietijos vidaus reikalų ministerijos atstovas. Ar tai galėjo būti politiškai motyvuota ataka prieš kritinę infrastruktūrą, pasak ministerijos, „yra vykstančių Italijos institucijų tyrimų objektas“.

    Už Carnia kalnų bendruomenes atsakinga vietos policija patvirtino, kad apgadintas elektros stulpas yra Terzo di Tolmezzo kaime.

    „Tokio pobūdžio nusikaltimus tiesiogiai tiria Udine policijos būstinė per vietos policijos nuovadą Tolmezzo“, – sakė atstovas. Tyrimą atliekanti Tolmezzo komisariato vadovybė komentarų neteikė.

    Friuli Venezia Giulia regiono prokuratūra Udine mieste į klausimus neatsakė. TAL naftotiekį valdanti bendrovė nekomentavo sutrikimo priežasčių, o šiaurės Italijos elektros tinklo operatorė „Terna“ taip pat atsisakė pateikti komentarą.

    „Miro“ atstovė pabrėžė, kad naftotiekio veiklos sutrikimo metu „visi produktai išliko visiškai prieinami“. Anot jos, degalinių tiekimas nebuvo sutrikdytas. Vis dėlto neaišku, kiek ilgai gamykla būtų galėjusi tęsti darbą vien iš vietoje turimų rezervuaruose sukauptų atsargų.

    Suremontavus siurblinę, „Miro“ „palaipsniui atkuria žalios naftos atsargas“. Bendrovės teigimu, gamykla kasdien kuru ir šildymo alyva aprūpina apie 10 mln. žmonių, taip pat tiekia centralizuotą šilumą tūkstančiams Karlsrūhės namų ūkių. Statistikos duomenimis, „Miro“ produkcija sudaro apie 45 proc. Badeno-Viurtembergo bendro pirminės energijos poreikio.

    Šis incidentas dar kartą išryškino kritinės infrastruktūros pažeidžiamumą Vokietijos energijos tiekimo sistemoje. „Apskritai kritinė infrastruktūra, ypač energetikos sektoriuje, susiduria su padidėjusia abstrakčia grėsme“, – teigė Vidaus reikalų ministerijos atstovas.

    Ataka įvyko Vokietijai jautriu metu. Nors degalų ir gamtinių dujų šiuo metu netrūksta, jau pradeda ryškėti aviacinio kuro tiekimo „butelio kaklelio“ požymiai oro linijoms. Taip pat neatmetama dyzelino trūkumo rizika, ypač svarbi transportui ir pramonei, jei Iranas ir toliau pilnai neatnaujins laivybos Hormūzo sąsiauriu.

    Vokietija importuoja apie 36 proc. reikalingo dyzelino. Dėl smarkiai kylančių pasaulinių kainų dalis Vokietijoje ir Europoje pagaminto kuro jau eksportuojama į Aziją, kur kainos yra gerokai aukštesnės.

  • JK skubiai šaukia 41 šalį dėl Hormuzo sąsiaurio: po Trumpo spaudimo ieškos sprendimų

    JK skubiai šaukia 41 šalį dėl Hormuzo sąsiaurio: po Trumpo spaudimo ieškos sprendimų

    Jungtinė Karalystė kitą savaitę rengia naują derybų raundą su ne JAV sąjungininkais, siekiant rasti būdų, kaip atblokuoti Hormuzo sąsiaurį, penktadienį pranešė su planavimu susipažinęs britų pareigūnas.

    Pasak pareigūno, pirmą kartą po to, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė apie paliaubas su Iranu, susitikti turėtų 41 šalies atstovai. Pareigūnui leista kalbėti anonimiškai, nes aptariami vidaus planai.

    D. Trumpas pastaruoju metu didina spaudimą NATO sąjungininkams, ragindamas juos pateikti konkrečius planus, kaip užtikrinti laivybos laisvę Hormuzo sąsiauryje. Ketvirtadienį susitikime su NATO generaliniu sekretoriumi Marku Rutte jis esą sudarė įspūdį, kad iš sąjungininkų tikisi apčiuopiamų veiksmų kuo greičiau.

    Vis dėlto būsimos derybos, kurias rengia Jungtinė Karalystė, vyks žemesniu lygiu nei pirmasis pokalbių etapas balandžio 2 dieną. Jei pirmajame raunde dalyvavo užsienio reikalų ministrai, šįkart planuojama kviesti politinių direktorių lygmens pareigūnus.

    Minėtas pareigūnas neatskleidė, kurią konkrečiai dieną vyks susitikimas, tačiau nurodė, kad jis turėtų sekti po tarptautinių darbo grupių susitikimų, kuriuose bus rengiami praktiniai sprendimai.

    Tikimasi, kad derybose bus nagrinėjamos ekonominės ir politinės priemonės, įskaitant sankcijas, taip pat bendradarbiavimas su Tarptautine jūrų organizacija, siekiant išlaisvinti Persijos įlankoje įstrigusius laivus.

    Jungtinė Karalystė pabrėžia, kad už laivybą šiuo strategiškai svarbiu vandens keliu negali būti renkami jokie mokesčiai. Gynybos sekretorius Johnas Healey ketvirtadienį teigė, jog Persijos įlankos šalims sutikus su vadinamaisiais „mokesčiais už praplaukimą“, galėtų būti sukurtas precedentas, kurį „kiti vėliau panaudotų ir piktnaudžiautų“ kitose pasaulio vietose.

    D. Trumpas šią savaitę buvo užsiminęs apie galimą JAV įsitraukimą į mokesčių taikymą, tačiau po tarptautinės kritikos ketvirtadienio naktį pareiškė: „Yra pranešimų, kad Iranas ima mokesčius iš tanklaivių, plaukiančių per Hormuzo sąsiaurį. Jie neturėtų to daryti, o jei daro, turi nedelsdami liautis.“

    Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Keiras Starmeris penktadienį sakė, kad ketvirtadienio pokalbio metu supažindino D. Trumpą su planuojamais veiksmais. Pasak jo, valstybių koalicija „dirba ties politiniu ir diplomatiniu planu, tačiau taip pat vertina karinius pajėgumus ir logistiką, kaip realiai per sąsiaurį būtų galima perkelti laivus“.

  • Diabetikams verta turėti virtuvėje: 5 būdai, kurie gali greitai sumažinti cukrų kraujyje

    Suaugusio žmogaus normalus gliukozės kiekis nevalgius paprastai turėtų būti 70–99 mg/dl. Šių ribų laikymasis svarbus bendrai sveikatai, nes nuolat padidėjęs cukraus kiekis kraujyje didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką, taip pat gali ilgainiui pažeisti įvairius organus – inkstus, akis, nervus ir kraujagysles.

    Sergant diabetu itin svarbu laikytis gydytojo paskirto gydymo ir koreguoti mitybą. Vis dėlto daliai žmonių papildomai gali praversti ir paprasti, natūralūs kasdieniai įpročiai, padedantys geriau kontroliuoti gliukozės svyravimus.

    Vienas dažniausiai minimų būdų – obuolių actas. Jame esančios organinės rūgštys gali sulėtinti angliavandenių virškinimą, todėl gliukozės šuoliai po valgio gali būti mažesni, o dalis cukrų – lėčiau pasisavinama.

    Įprastas vartojimo būdas – 1 valgomasis šaukštas obuolių acto, išmaišytas stiklinėje vandens, išgeriamas prieš valgį. Teigiama, kad toks įprotis gali padėti geriau kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje.

    Kitas dažnai į kasdienį racioną įtraukiamas produktas – cinamonas. Jis vertinamas dėl galimo poveikio gliukozės kontrolei, taip pat minimas kaip priemonė, galinti prisidėti prie didesnio jautrumo insulinui. Cinamonu galima paskaninti pusryčius – avižinę košę, blynus, kokteilius ar net kavą.

    Greitesniam cukraus mažinimui neretai minimos ir ožragės sėklos. Teigiama, kad jos gali slopinti fermentus, dalyvaujančius skaidant angliavandenius. Ožragės užpilą siūloma gerti tris kartus per dieną – vieną kartą nevalgius, o vėliau prieš didesnius valgius.

    Dar vienas naminis būdas – baltosios šilkmedžio arbata. Šis augalas siejamas su medžiagomis, kurios gali mažinti angliavandenių pasisavinimą žarnyne, padėti stabilizuoti gliukozės lygį ir sumažinti svyravimus po valgio.

    Gliukozės stabilumui gali padėti ir riešutai. Juose gausu sveikųjų riebalų, kurie gali lėtinti angliavandenių pasisavinimą ir taip padėti išvengti staigių cukraus šuolių. Riešutus galima dėti į patiekalus arba rinktis kaip užkandį.

    Ne mažiau svarbus veiksnys – fizinis aktyvumas. Intensyvesnis judėjimas padeda organizmui greičiau panaudoti gliukozę, todėl cukraus koncentracija kraujyje gali mažėti.

    Geriausi rezultatai dažnai juntami tada, kai pajudama netrukus po valgio. Net trumpas, apie 15 minučių trunkantis pasivaikščiojimas gali padėti sumažinti cukraus kiekį kraujyje, o toks kasdienis įprotis gali teigiamai veikti ir savijautą.