Blog

  • Ekspertai nuramino: kojų kryžiavimas nekenkia, bet ši klaida sėdint pavojingesnė

    Ekspertai nuramino: kojų kryžiavimas nekenkia, bet ši klaida sėdint pavojingesnė

    Daugelis vaikystėje bent kartą girdėjome pastabas apie tai, kaip sėdime: kad nevalia kryžiuoti kojų, esą taip „susigadinsime“ kelius, atsiras venų varikozė, o laikysena privalo būti „taisyklinga“.

    Vis dėlto moksliniai duomenys rodo, kad daugumai žmonių kojų kryžiavimas nėra žalingas įprotis. Įrodymų, jog sėdėjimas sukryžiavus kojas gadina nugarą, „nudėvi“ klubus ar kelius arba sukelia venų varikozę, yra labai mažai.

    Kur kas dažniau problema kyla ne dėl konkrečios sėdėjimo pozos, o dėl to, kad per ilgai išliekame vienoje padėtyje. Tuomet sustingstame, pradeda mausti, o diskomfortą neretai klaidingai palaikome kūno pažeidimo ženklu.

    Nuostatos apie „teisingą“ sėdėjimą iš dalies siejamos su senesniu požiūriu į laikyseną. Ilgą laiką „taisyklinga“ laikysena buvo laikoma disciplinos, savikontrolės ir gero charakterio įrodymu. Kai tokios idėjos įsitvirtina, socialinės taisyklės lengvai ima skambėti kaip medicininiai faktai.

    Šiuolaikinė laikysenos ir skausmo samprata vis labiau tolsta nuo idėjos, kad egzistuoja viena „tobula“ poza. Tyrimai, nagrinėjantys laikyseną ir nugaros skausmą, neranda vienos sėdėjimo padėties, kuri patikimai apsaugotų visus, arba vienos kasdienės pozos, kuri nuosekliai sukeltų žalą.

    Viename tyrime kineziterapeutų iš skirtingų šalių buvo paprašyta nurodyti „geriausią sėdėjimo pozą“. Atsakymai labai išsiskyrė, o mokslininkai padarė išvadą, kad įsitikinimus apie idealią laikyseną formuoja ne tik įrodymai, bet ir tradicijos bei profesinė kultūra.

    Laikysena, žinoma, svarbi, tačiau nugara yra tvirta ir prisitaikanti – ji sukurta atlaikyti įvairias padėtis. Dažniausiai didesnė bėda yra užsibuvimas vienoje pozoje per ilgai, nesvarbu, ar sėdite sukryžiavę kojas, labai tiesiai, ar susikūprinę prie nešiojamojo kompiuterio.

    Dar vienas dažnas teiginys – kad kojų kryžiavimas „nudėvi“ klubus ar kelius. Ir čia įrodymų mažai. Klubai bei keliai kasdien patiria gerokai didesnes apkrovas lipant laiptais, stojantis nuo kėdės, bėgant, šokant ar nešant pirkinius. Sėdėjimas sukryžiavus kojas gali trumpam pakeisti sąnarių kampus, tačiau tai dar nereiškia, kad toks įprotis sukelia artritą ar ilgalaikę sąnarių žalą.

    Tiesa, tyrimų, kurie tiesiogiai vertintų ilgalaikį sėdėjimo sukryžiavus kojas poveikį sąnariams, nėra daug, tad įrodymai nėra tobuli. Tačiau tai, ką turime šiandien, nepatvirtina senųjų gąsdinimų.

    Kai klinikinėse rekomendacijose kalbama apie klubų ir kelių sveikatą, dažniausiai akcentuojamas fizinis aktyvumas, raumenų jėga, sveikas kūno svoris ir bendros sąnarių apkrovos valdymas, o ne vieno įprasto sėdėjimo įpročio vengimas.

    Jei sėdėti sukryžiavus kojas jums patogu, paprastai nėra pagrindo šią pozą laikyti pavojinga. Jei pajuntate, kad darosi nepatogu ar ima stingti, tiesiog pakeiskite padėtį.

    O kaip dėl venų varikozės? Varikozė atsiranda, kai venose esantys vožtuvai veikia prasčiau, todėl kraujas gali užsistovėti ir venos išsiplečia. Rizika labiau siejama su amžiumi, paveldimumu, nėštumu, nutukimu ir tam tikrais darbo įpročiais, pavyzdžiui, ilgai trunkančiu stovėjimu.

    Kojų kryžiavimas gali trumpam pakeisti kraujo tekėjimą, kol esate toje padėtyje, tačiau tai nėra tas pats, kas varikozės sukėlimas. Turimi duomenys nerodo, kad sėdėjimas sukryžiavus kojas būtų venų varikozės priežastis.

    Ar būna atvejų, kai kojų kryžiavimo vis dėlto patariama vengti? Kartais – taip, tačiau dažniausiai dėl konkrečių klinikinių priežasčių ir ribotą laiką. Pavyzdžiui, po kai kurių klubo sąnario endoprotezavimo operacijų pacientams tradiciškai būdavo rekomenduojama kurį laiką nekryžiuoti kojų, kol gyja audiniai. Vis dėlto naujesni tyrimai rodo, kad dalis tokių atsargumo priemonių kai kuriems pacientams gali būti pernelyg griežtos.

    Taip pat gydytojas ar kineziterapeutas gali patarti laikinai vengti tam tikros pozos, jei ji dirgina jautrią vietą ar kelia diskomfortą. Tačiau tai nereiškia, kad poza iš esmės pavojinga visiems.

    Daugeliui pažįstamas ir laikinas tirpimas ar dilgčiojimas, kuris atsiranda nepatogiai sėdint per ilgai. Paprastai tai greitai praeina pajudėjus. Tai – signalas pakeisti padėtį, o ne įrodymas, kad padarėte žalą.

    Svarbiausia – judesių įvairovė, o ne „tobula“ laikysena. Kūnas geriau jaučiasi, kai turi pasirinkimų: pasėdėkite sukryžiavę kojas, tuomet jas ištieskite, pakeiskite atramą, atsiloškite, atsistokite, prasieikite.

    Sveikiausia sėdėjimo poza dažnai yra ta, kurios neišlaikote visą kitą valandą. Judėkite dažniau, keiskite padėtį ir prisiminkite, kad jūsų kūnas greičiausiai yra gerokai atsparesnis, nei buvote įtikinti vaikystėje.

  • 3 autoimuninės ligos vienu metu: eksperimentinė terapija „perkraunant“ imunitetą atvedė į remisiją

    3 autoimuninės ligos vienu metu: eksperimentinė terapija „perkraunant“ imunitetą atvedė į remisiją

    Vokietijoje gydyta 47 metų pacientė, sirgusi net trimis autoimuninėmis ligomis, po eksperimentinio gydymo pasiekė visišką remisiją. Medikai teigia, kad taikyta terapija iš esmės „perstatė“ jos imuninės sistemos veikimą.

    Iki gydymo moteriai kasdien buvo reikalingi kraujo perpylimai, nes dvi iš ligų tiesiogiai pažeidė kraujo ląsteles. Be to, siekiant sumažinti trombų riziką, ji reguliariai vartojo kraują skystinančius vaistus. Per daugiau nei dešimtmetį pacientei buvo išbandyti devyni skirtingi gydymo būdai, tačiau ilgalaikio efekto pasiekti nepavyko.

    Galiausiai jai buvo pritaikyta CAR-T ląstelių terapija. Šis metodas paremtas tuo, kad iš paciento paimamos imuninės ląstelės, laboratorijoje jos modifikuojamos taip, kad geriau atpažintų konkretų taikinį, o vėliau grąžinamos atgal į organizmą.

    „Gydymas buvo itin efektyvus – vienu metu pavyko atsikratyti visų trijų autoimuninių būklių“, – teigė Erlangeno universitetinės ligoninės hematologas Fabian Müller. „Po daugiau nei dešimtmetį trukusios ligos pacientė dabar yra remisijoje be gydymo ir gali grįžti prie beveik įprasto gyvenimo. Ši terapija reikšmingai pagerino jos gyvenimo kokybę.“

    Pagrindinė pacientės diagnozė buvo autoimuninė hemolizinė anemija – reta liga, kai imuninė sistema pradeda naikinti raudonuosius kraujo kūnelius. Vėliau jai nustatyti dar du susiję sutrikimai: antifosfolipidinių antikūnų sindromas, galintis sukelti kraujo krešulių formavimąsi, ir imuninė trombocitopenija, kai imuninės ląstelės puola trombocitus.

    Mokslininkai įtarė, kad šių problemų šaltinis – išsiderinę B limfocitai, kurie gamina antikūnus ir gali „nukreipti“ imuninę sistemą prieš sveikus audinius. Todėl komanda iš pacientės išskyrė T limfocitus ir juos suprogramavo atakuoti CD19 baltymą – jis yra B limfocitų paviršiuje. Modifikuotos ląstelės buvo suleistos atgal į kraują, kur galėjo sunaikinti netinkamai veikiančius B limfocitus.

    Pagerėjimas, pasak gydytojų, prasidėjo beveik iškart po vienos CAR-T ląstelių infuzijos. Praėjus 7 dienoms pacientei nebereikėjo kraujo perpylimų, o išrašius iš ligoninės 10 dieną ji, kaip nurodoma tyrimo aprašyme, greitai atgavo fizines jėgas ir galėjo grįžti prie kasdienės veiklos.

    25 dieną biologiniai rodikliai parodė visišką remisiją. Hemoglobino kiekis, anksčiau buvęs smarkiai sumažėjęs, sugrįžo į normą, o trombocitų skaičius stabilizavosi. Taip pat sumažėjo antikūnų, siejamų su trombų formavimusi, ir galiausiai jie tapo nebeaptinkami.

    „Po daugiau nei 10 metų trukusios ligos kraujo rodikliai normalizavosi vos per kelias savaites. Atsako greitis ir gylis buvo stulbinantys“, – sakė F. Müller.

    Praėjus 322 dienoms, pacientės B limfocitai pradėjo atsikurti, tačiau beveik visi jie buvo vadinamieji „naivūs“ – neturintys imuninės atminties, todėl, kaip pabrėžia tyrėjai, jie nebuvo linkę vėl atakuoti sveikų ląstelių. Maždaug tuo pačiu metu moteris galėjo nutraukti vaistus nuo krešulių, ir naujų trombų požymių nefiksuota. Kito neigiamo šalutinio poveikio komanda taip pat nepastebėjo.

    Nors kai kurie rodikliai išlieka šiek tiek padidėję, tyrėjų vertinimu, tai gali būti ankstesnių, daugelį metų taikytų gydymų pasekmė.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vienas klinikinis atvejis dar neleidžia daryti išvadų, jog terapija veiks visiems pacientams, tačiau rezultatai vertinami kaip labai daug žadantys. Reikalingi tolesni kontroliuojami klinikiniai tyrimai.

    „Manome, kad CAR-T terapijos taikymas ankstesnėse sunkios autoimuninės ligos stadijose galėtų padėti išvengti komplikacijų, atsirandančių po metų neveiksmingų gydymų“, – teigė F. Müller. „Jeigu įsikištume anksčiau, galėtume sustabdyti ligos procesą, išvengti organų pažeidimų ir sugrąžinti žmonėms jų gyvenimą.“

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Med.

  • Gangster oszukał prokuratorów, wywiad i prezydenta USA. Historia Lucky’ego Luciano pokazuje, jak mafia rządziła Ameryką

    Gangster oszukał prokuratorów, wywiad i prezydenta USA. Historia Lucky’ego Luciano pokazuje, jak mafia rządziła Ameryką

    Próbowali się nim posłużyć oficerowie wywiadu, prokuratorzy, dziennikarze śledczy, politycy, nawet kandydat republikanów na prezydenta USA. Wchodzenie w układy z inteligentnym gangsterem, za którym stoi potężna organizacja przestępcza, to jednak bardzo ryzykowna gra. Lucky Luciano ograł w niej wszystkich.

    Zaczynał jak setki innych rzezimieszków. Urodził się na Sycylii w 1897 roku. Miał dziewięć lat, gdy ojciec, prosty robotnik, zabrał go wraz z rodziną do Stanów Zjednoczonych. Już kilka miesięcy później Salvadore Lucania – bo tak naprawdę nazywał się przyszły szef „Syndykatu zbrodni” – został zatrzymany przez policję za kradzież w sklepie.

    Oczywiście jako małoletniego natychmiast go zwolniono. Krótki pobyt w areszcie miał być nauczką, ale nie wywarł na nim żadnego wrażenia. Nadal wychowywała go ulica i już jako nastolatek błysnął inteligencją.

    Znalazł prostszy sposób zdobywania pieniędzy niż ryzykowne podkradanie towaru sklepikarzom. Za niewielką opłatą oferował szkolnym kolegom ochronę. Jeśli nie chcieli płacić, rzucał się na nich z pięściami i pokazywał, czym kończy się brak „obrońcy”.

    Któregoś dnia napadł na niepozornego żydowskiego chłopca, który nie tylko odmówił haraczu, ale stawił mu opór i nie dał się pobić. Tak tym zaimponował Lucanii, że Salvadore zaczął go wypytywać, kim jest.

    Chłopak nazywał się Meyer Lansky i tak jak napastnik w wieku 9 lat przyjechał do Ameryki – tyle że nie z Włoch, lecz polskiego Grodna. Łamiąc niepisane zasady, zgodnie z którymi uliczne gangi musiały być jednorodne etnicznie, Włoch i Żyd zaprzyjaźnili się. W ten sposób narodził się tandem, który miał gruntownie zmienić oblicze amerykańskiej mafii.

    Pomysł  na sukces

    16 stycznia 1920 roku weszła w życie osiemnasta poprawka do Konstytucji Stanów Zjednoczonych, wprowadzająca prohibicję. Następstwa projektu mającego uzdrowić moralnie amerykańskie społeczeństwo okazały się katastrofalne. Gangi, które po I wojnie światowej z trudem wiązały koniec z końcem, odkryły Eldorado. Natychmiast ruszył przemyt i nielegalna produkcja alkoholu. Bossowie mafijnych rodzin na gwałt potrzebowali pracowników do ochrony transportów.

    Lucania nie przegapił okazji. Od kilku lat, już pod nowym, zamerykanizowanym nazwiskiem Charles Luciano, był żołnierzem liczącego około 1500 osób gangu Five Points, wyspecjalizowanego w wymuszaniu haraczy. Kiedy pojawiła się szansa na bardziej intratny interes, zmienił barwy klubowe i przyjął ofertę ojca chrzestnego rodziny Masseria. Ale snuł już wówczas bardziej ambitne plany.

    Dzięki kontaktom Lansky’ego znalazł się w kręgu zaufanych ludzi Arnolda Rothsteina, szarej eminencji gangsterskiego półświatka, uważanego zarówno przez bandytów, jak policjantów za geniusza zbrodni.

    Ukryty za parawanem legalnych firm Rothstein wiódł życie zamożnego biznesmena. Gdy państwo oddało rynek alkoholowy w ręce gangów, uznał, że tak potężny i dochodowy sektor gospodarki nie może działać bez żadnych reguł oraz powinien zostać „ucywilizowany” jak każda inna branża. I zaczął go „cywilizować”.

    Najbardziej gorliwych zwolenników znalazł w Lanskym i Luciano, którzy przewyższali intelektualnie większość kolegów po gangsterskim fachu. Dlatego nie musiał się specjalnie wysilać, by przekonać ich, że zamiast tracić energię na wzajemne podkradanie sobie ciężarówek z przemycanym towarem i ciągłe wojny, lepiej nawiązać współpracę. Wystarczyło policzyć, ile kosztuje ochrona transportów i rozlewni alkoholu, żeby przyznać mu rację.

    Całkowicie odporni na te argumenty byli jednak bossowie rodzin mafijnych, którzy hołdowali tradycyjnym zasadom: działaj wyłącznie w kręgu rodaków, nie ustępuj przeciwnikowi, lecz dąż do jego zniszczenia, wymierzaj zemstę za każdą doznaną krzywdę. O tym, do czego to prowadzi, Luciano przekonał się na własnej skórze.

    Cudem  uratowany

    Pewnego dnia został porwany przez ludzi konkurującego z klanem Masseria gangu Maranzano. Napastnicy wywieźli go na odludzie i próbowali wycisnąć interesujące ich informacje. Pocięli mu twarz, przypalili stopy; gdy stracił przytomność, przywiązali do drzewa i odjechali. Byli pewni, że jeśli nie skona z upływu krwi, to umrze z głodu.

    Traf jednak sprawił, że kilka godzin później w okolicy pojawił się patrol policji. Niemal w ostatniej chwili Luciano znalazł się w szpitalu. Uratowano mu życie, ale na zawsze pozostały mu szramy na policzkach i tik lewego oka.

    Ze względu na okoliczności, w jakich wywinął się śmierci, zyskał też przydomek, który tak do niego przylgnął, że po latach mało kto pamiętał, jakie naprawdę ma imię. Stał się Luckym Luciano, czyli Lucjanem Szczęściarzem.

    Dramatyczne przeżycia utwierdziły Salvadore w przekonaniu o konieczności zakończenia wojny gangów. Zwłaszcza że przenikliwy Rothstein już przepowiadał rychły koniec prohibicji i opracowywał plany kontynuowania działalności w nowych warunkach. Za jego radą gangsterzy inwestowali zarobione pieniądze w spelunki, w których potajemnie serwowano whisky i bimber. Kupowali za bezcen nieruchomości, ale przede wszystkim grunty w doskonale położonych punktach miast. Gdy władze w 1933 r. zniosły alkoholowe zakazy, mogli na tych działkach budować restauracje, kasyna, nocne kluby i dalej zarabiać miliony.

    Zanim jednak do tego doszło, musieli przełamać opór takich konserwatystów jak trzęsący Nowym Jorkiem Giuseppe Masseria i Salvatore Maranzano. Obaj toczyli ze sobą bezpardonową walkę, w której zginęło co najmniej 50 gangsterów. Nie interesowała ich żadna forma współpracy, lecz jedynie wykończenie konkurenta. Nie dopuszczali też myśli o jakichkolwiek wspólnych interesach z Żydami czy Irlandczykami. Stanowili więc przeszkodę, którą dla dobra „biznesu” należało usunąć.

    W mafijnym światku nic jednak nie było pewne i nikt nie mógł przewidzieć, czy zabicie tak potężnych bossów nie wywoła jeszcze krwawszej vendetty. Lucky Luciano i Meyer Lansky zdecydowali się więc na bezprecedensowe posunięcie.

    Gangsterski  szczyt

    Ich mentor Arnold Rothstein już nie żył. W roku 1928 padł ofiarą swej pasji do hazardu i został zastrzelony przez nigdy niezidentyfikowanych partnerów od pokerowego stolika.

    Dwaj panowie „L” kontynuowali jednak jego dzieło, Lucky Luciano urabiał Włochów, Lansky – Żydów i rok później doprowadzili do spotkania na szczycie kilkudziesięciu mafijnych bossów w Atlantic City. Zjawiły się takie tuzy jak Al Capone, Joe Adonis, szef gangu mafijnych zabójców Albert Anastasia, a także delegaci z Bostonu, Chicago, Cleveland, Detroit, Filadelfii i Kansas City.

    Konferencja niczym nie różniła się od podobnych zjazdów szefów wielkich korporacji. W luksusowym hotelu odbywały się konferencje plenarne, o szczegółach dyskutowano w węższym gronie w salonikach lub podczas spacerów na nadmorskiej promenadzie. Mafijny szczyt zakończył się pełnym sukcesem. Zebrani podjęli decyzję o przerwaniu wojny i podziale sfer wpływów. Ewentualne konflikty miały być rozwiązywane metodami pokojowymi.

    Była to rewolucyjna zmiana w mechanizmach działania świata przestępczego w USA. Kończył się czas tradycyjnych, odizolowanych od siebie mafii etnicznych, a zaczynała epoka mafii amerykańskiej – jak całe społeczeństwo wielonarodowej.

    Gangsterom udało się okryć zmowę taką tajemnicą, że dopiero ćwierć wieku później do mediów zaczęły się przedostawać pierwsze informacje o tym zdumiewającym spotkaniu.

    Jednym z kluczowych postanowień konferencji było przyzwolenie na likwidację obu odmawiających współpracy bossów z Nowego Jorku. Wykonanie tego zadania wzięli na siebie Lucky Luciano i Meyer Lansky.

    15 kwietnia 1931 r. Luciano zaprosił na lunch w restauracji na Coney Island Giuseppe Masserię, wciąż swego formalnego szefa. Zamiast zapraszającego stawiła się jednak czwórka zawodowych morderców, którzy wykonali egzekucję. 10 września tego samego roku ludzie Lansky’ego przebrani za policjantów wtargnęli do biura Salvatore Maranzano i zastrzelili drugiego z wielkich bossów. Już nic nie stało na przeszkodzie planom panów „L”. Utworzony w Atlantic City syndykat zbrodni zaczął działać jak biznesowa korporacja. Przejął kontrolę nad handlem alkoholem, nad hazardem, prostytucją, lichwą, dystrybucją narkotyków i w dużej mierze – nad związkami zawodowymi. Reguły gry zaakceptowało co najmniej 28 dużych gangów.

    Amerykańska Syberia

    Pięć lat później na arenie pojawiła się jednak nowa postać. Młody prokurator Thomas Dewey, jak wielu amerykańskich prawników, miał olbrzymie ambicje polityczne. Nie ukrywał, że marzy mu się kariera zwieńczona prezydenturą. Wiedział jednak doskonale, że chcąc się wybić, musi dokonać jakiegoś spektakularnego wyczynu. W Białym Domu rezydował bowiem niezwykle popularny demokrata Franklin Delano Roosevelt i pokonanie go wydawało się zadaniem niewykonalnym.

    Dewey szybko zorientował się, że rządzący Nowym Jorkiem demokraci są do cna skorumpowani, a wielu wysokich urzędników ratusza siedzi w kieszeni u Lucky’ego Luciano i jego kumpli. Jako zdeklarowany republikanin chciał to wykorzystać. Szybko jednak zrozumiał, że dobranie się do ekipy rządzącej miastem przekracza jego możliwości. Za cel ataku obrał więc jej „sponsora”. To też nie było łatwe, gdyż Luciano pracował nie tylko pięścią i rewolwerem, lecz przede wszystkim głową. Przed sądem stawał 25 razy, jednak tylko raz oskarżyciel zdołał mu udowodnić winę – za popełnioną jeszcze w młodości kradzież odsiedział 4 miesiące. Potem, mimo że miał na sumieniu chyba wszystkie możliwe przestępstwa – od sutenerstwa i oszustw podatkowych po morderstwa – pozostawał bezkarny. Zdobył już bowiem taką pozycję, że nie musiał osobiście nikogo okradać ani zabijać. Był więc „czysty”. Dewey opracował przemyślną strategię. Przewidując, że oskarżenie o zlecenie zabójstwa czy korupcję skończy się kolejnym uniewinnieniem z braku dowodów, skupił się na drobnostce.

    Przez kilka miesięcy metodycznie szukał prostytutek, które z różnych powodów żywiły urazę do bossa. Kobiety, jak się po latach okazało, umiejętnie przez niego zastraszane, zeznawały, że były zmuszane do uprawiania swego procederu. Po zebraniu materiału dowodowego Dewey dokonał kilku przecieków do zaufanych dziennikarzy. I gazety zatrzęsły się z oburzenia. Dla purytańskiego społeczeństwa zmuszanie do nierządu było jednym z najbardziej ohydnych występków. Jeszcze przed procesem opinia publiczna wydała na Luciano wyrok.

    Sąd odpowiedział na zapotrzebowanie społeczne i Szczęściarz ku swemu osłupieniu usłyszał, że jeśli będzie się dobrze sprawował, spędzi w więzieniu co najmniej 30 lat, a jeśli sprawi kłopoty – 50. Był to najwyższy w historii USA wyrok za stręczycielstwo, w praktyce oznaczał dożywocie.

    – Jest pan jednym z najczarniejszych charakterów, jakie kiedykolwiek stanęły w tej sali – podsumował sędzia.

    Osadzony w ciężkim więzieniu w Dannemora mafioso był bliski załamania. Porównywał to miejsce do „amerykańskiej Syberii”, swym politycznym przyjaciołom obiecywał milion dolarów w zamian za wypuszczenie za kaucją lub ułaskawienie. Ale Thomas Dewey, który zdobył upragniony rozgłos i przymierzał się do startu w wyborach na gubernatora stanu Nowy Jork, pilnował, by nikt nie zepsuł jego sukcesu.

    Podziemny świat

    W imieniu aresztowanego mafijne interesy prowadził Frank Costello, sterowany dyskretnie przez Lansky’ego. Obaj mocno główkowali, jak wyciągnąć „bossa bossów” zza krat. Pomógł im… Adolf Hitler.

    Po wybuchu wojny w Europie, u wybrzeży Stanów zaczęły się pokazywać niemieckie U-Booty. Krążyły pogłoski o wysiadających z nich niemieckich szpiegach i dywersantach. Wywiad marynarki wojennej podejrzewał, że agenci przekazują informacje o wypływających z nowojorskiego portu konwojach z dostawami sprzętu wojskowego dla Wielkiej Brytanii. Obawiał się też akcji sabotażowych. Nabrzeża objęto więc ochroną kontrwywiadowczą, operacją kierował komandor Charles Haffenden.

    Sytuacja stała się jeszcze bardziej napięta, gdy Ameryka przystąpiła do wojny. Dwa miesiące po japońskim ataku na Pearl Harbor w płomieniach stanął cumujący w Nowym Jorku francuski statek pasażerski „Normandie”. Potężną jednostkę przerabiano na transportowiec przystosowany do przewozu broni i żołnierzy. Nie chcąc wywoływać paniki, władze podały w oficjalnym komunikacie, że przyczyną pożaru była nieostrożność robotników. W sztabie marynarki wojennej nikt jednak nie miał wątpliwości, że statek został podpalony przez sabotażystów, a pogłoski o ich wylądowaniu zmieniły się w groźną rzeczywistość.

    Komandor Haffenden był bezradny. Nie miał ani środków, ani ludzi, by w pełni kontrolować olbrzymi port i nabrzeża. Jego sytuację pogarszał fakt, że znaczną część dokerów, rybaków, właścicieli portowych knajp stanowili imigranci z Włoch, którzy mogli pomagać faszystom. Wiedział jednak, że istnieje organizacja, która taką kontrolę sprawuje. Zdesperowany skontaktował się więc z prokuraturą i poprosił o pomoc w znalezieniu wpływowych i skłonnych do współpracy… mafiosów.

    Z materiałów ujawnionych po wojnie przez US Navy wynikało, że pierwsze kroki skierował do rządzącego nowojorskim targiem rybnym Joe Lanzy. Gangster, który lada dzień miał stanąć przed sądem, chętnie przyjął propozycję w zamian za wycofanie aktu oskarżenia. Po kilku dniach poinformował jednak komandora, że ktoś rozpowszechnił wiadomość o jego współpracy z wywiadem i już nikt nie chce mu udzielać żadnych informacji. Jedyną osobą, która może to zmienić, jest siedzący w więzieniu Lucky Luciano. Haffenden zdecydował się podjąć ryzykowną grę z potężną organizacją przestępczą. Supertajnej akcji nadano kryptonim „Podziemny świat”.

    Patriota z mafii

    Rolę pośredników odgrywali adwokaci gangsterów. Dzięki nim w kwietniu 1942 r. do wspólnego śniadania w jednej z restauracji zasiedli przedstawiciele amerykańskiego wywiadu, prokuratury i mafii! Tę ostatnią reprezentował we własnej osobie Meyer Lansky. Po wstępnej wymianie uprzejmości przystąpiono do konkretów.

    – Jestem pewien, że Luciano się zgodzi. Z Włochami nie łączy go już nic, całą rodzinę sprowadził do Ameryki i tu jest jego ojczyzna – podsumował mafioso.

    Kilka dni później Szczęściarz został przeniesiony z Dannamora do więzienia Sing-Sing, a następnie do bardziej przypominającej pensjonat niż zakład penitencjarny Great Meadow. Zaraz po przeprowadzce odwiedził go Lansky i wyjaśnił, o co chodzi. Luciano przyjął ofertę, przekazał stosowne rozkazy i w nowojorskim porcie zapanował absolutny spokój. Według raportów wywiadu US Navy, „dzięki czujności społeczeństwa” ujęto 12 osób podejrzewanych o szpiegostwo, a potem nie działo się już nic.

    Z publikowanych po zakończeniu wojny biografii i reportaży o syndykacie zbrodni wynikało, że usługi, jakie Luciano oddał amerykańskiej armii, na tym się nie skończyły. Poprzez swych emisariuszy miał przekazać szefom zaprzyjaźnionych rodzin mafijnych na Sycylii rozkaz wspierania wszelkimi sposobami lądujących tam wojsk alianckich. Dziennikarze odnaleźli świadków, którzy potwierdzali, że znakiem rozpoznawczym wtajemniczonych oficerów i gangsterów były chustki z monogramem „L”.

    Luciano pomógł też prokuratorowi Deweyowi. Uruchomił swoich ludzi w związkach zawodowych, którzy zadbali, by członkowie organizacji wzięli udział w wyborach i zagłosowali na wskazanego kandydata.

    W 1942 r. Thomas Dewey został gubernatorem Nowego Jorku, sprawował tę funkcję przez 13 lat. W 1944 roku został kandydatem republikanów do prezydentury, ale w pojedynku z przewodzącym Ameryce w czasie wojny Rooseveltem nie miał szans. Co szef syndykatu zbrodni otrzymał w zamian? 11 lutego 1946 r. za „znaczący wkład w wysiłek wojenny kraju” został zwolniony z więzienia. Wniosek o ułaskawienie podpisał… gubernator Dewey. By jednak zanadto nie drażnić opinii publicznej i uniemożliwić mu kontynuowanie gangsterskiej działalności, Lucky’ego natychmiast po zwolnieniu deportowano do Włoch.

    Ostatni testament

    Gdy wypływał, widziano w nim grzesznika, który odpokutował swoje winy. Tymczasem rzeczywistość była zupełnie inna i po latach okazało się, że duet Luciano–Lansky wyprowadził w pole amerykański wymiar sprawiedliwości, media i wywiad. W 1975 r. dziennikarze Martin A. Gosch i Richard Hammer opublikowali książkę „The last testament of Lucky Luciano” (Ostatni testament Lucky’ego Luciano), opartą na przeprowadzonym z gangsterem wywiadzie-rzece. Udzielił go krótko przed śmiercią, więc raczej nie miał powodu, by kłamać. Jego wersję potwierdził też po ucieczce do Izraela Meyer Lansky. Od chwili, gdy zatrzasnęły się za nim bramy więzienia, Szczęściarz nie przestawał myśleć o tym, jak z niego wyjść. Wspólnie z Lanskym opracował plan zaszantażowania prokuratora Deweya groźbą zrujnowania mu kariery politycznej. Przekupili prostytutki, które podpisały oświadczenia, że zeznania obciążające bossa zostały na nich wymuszone. Pomysł był dobry, ale nie dawał gwarancji, że przestraszony Dewey wystąpi o ułaskawienie.

    Luciano szukał inspiracji wszędzie, także w gazetach. I w końcu ją znalazł. Podczas kolejnych odwiedzin Lansky’ego i Franka Costello pokazał im gazety z informacjami o niemieckich sabotażystach grasujących u wybrzeży Stanów. – A co byście, panowie, powiedzieli, gdybym zaproponował przyłączenie się do wojny z Niemcami? – zapytał. Więcej nie musiał niczego tłumaczyć. Chwycili w lot. Odtąd myśleli już tylko o prowokacji tak skutecznej, że skłoni władze do podjęcia współpracy z mafią i nagrodzenia wolnością jej bossa. Najlepszy pomysł podsunął zawodowy zabójca Albert Anastasia. Jemu też powierzono jego wykonanie.

    – Ten s…syn dobrze się spisał – wspominał Luciano w swoim „Ostatnim testamencie”. Francuskiego statku nie podpalili niemieccy dywersanci, lecz ludzie Anastasii! Zrobili to na tyle dobrze, że „Normandie” zapłonęła od dziobu po rufę, a ogień i dym widziało niemal całe miasto. Dalsze wydarzenia potoczyły się zgodnie z opracowanym przez gangsterów scenariuszem. Do ich drzwi zastukali agenci wywiadu i prokuratorzy, Luciano i Lansky perfekcyjnie odgrywali całkowicie zaskoczonych. Po „namyśle” wyrazili zgodę na współpracę dla dobra kraju.

    Drogiemu przyjacielowi  – Frank Sinatra

    We Włoszech Luciano natychmiast wziął się do pracy. Chociaż kierował syndykatem z więzienia, po dziesięciu latach fizycznej nieobecności musiał wiele spraw uporządkować. Wystąpił o paszport i zadbał, by włoscy urzędnicy nie zwlekali z jego wydaniem. Do Stanów nie mógł wjechać, więc wybrał się na pobliską Kubę. Ściśle współpracując z Lanskym, w grudniu 1946 r., a więc zaledwie dziesięć miesięcy od odzyskania wolności, zorganizował tam kolejne mafijne spotkanie na szczycie. Do Hawany przybyli szefowie największych gangów z Nowego Jorku, Florydy, New Jersey, Buffalo, Chicago i Nowego Orleanu.

    Wszystko przebiegało podobnie jak niegdyś w Atlantic City. Skorumpowana policja nie przeszkadzała w obradach, spokojnie podzielono strefy wpływów, przy okazji oceniono pracę „kolegów” i wydano kilka wyroków śmierci. Wśród przeznaczonych do odstrzału znalazł się słynny Bugsy Siegel, który wybudował w Las Vegas kasyno i hotel Flamingo, ale przy okazji zdefraudował część mafijnych kapitałów. Zastrzelono go w wartej pół miliona ówczesnych dolarów rezydencji w Beverly Hills.

    O dobry nastrój przy podejmowaniu tak „trudnych” decyzji zadbała specjalnie na tę okoliczność sprowadzona gwiazda – Frank Sinatra. Poza potwierdzeniem pozycji niekwestionowanego szefa syndykatu zbrodni, Luciano otrzymał w Hawanie gustowny upominek w postaci złotej papierośnicy z wygrawerowaną dedykacją „Drogiemu przyjacielowi Lucky’emu – Frank Sinatra”.

    Kilka tygodni później amerykańskie władze dowiedziały się o pobycie deportowanego gangstera tuż pod ich nosem. Być może zaczynały już sobie zdawać sprawę, że zostały wystrychnięte na dudka. Użyły więc wszelkich dostępnych środków, łącznie z embargiem na dostawy leków zawierających substancje znieczulające (w domyśle narkotyki), by zmusić kubańskie władze do pozbycia się Luciano. „Bossowi bosssów” nie pomogły nawet 3 miliony dolarów wydane na łapówki – musiał się spakować i wracać do Włoch. Ostatecznie osiadł w Neapolu i stamtąd kierował syndykatem. Pod jego nadzorem powstały m.in. szlaki przerzutu narkotyków z Azji do USA.

    Amerykanie wiedzieli o tym i domagali się od Włochów objęcia Lucky’ego nadzorem policyjnym, ale jedynym efektem nacisków było pismo wystosowane przez szefa neapolitańskich karabinierów z ostrzeżeniem, by „jako osoba nie posiadająca stałego źródła dochodów nie prowokował swym ostentacyjnym bogactwem porządnych obywateli”.

    Pod koniec lat 50. Luciano zaczął tracić siły i zdrowie, a wraz z nimi pozycję w syndykacie. Do końca jednak utrzymywał kontakty z Lanskym i innymi gangsterami. 16 stycznia 1962 roku czekał na lotnisku w Neapolu na posłańca z Ameryki. Nagle upadł, lekarz stwierdził zgon z powodu ataku serca.

    Dziennikarz Martin Gosch dotrzymał danego mu słowa i dopiero trzynaście lat po jego śmierci opublikował „Ostatni testament” – autobiografię geniusza zbrodni, która potwierdzała powszechnie znaną i równie powszechnie ignorowaną prawdę, że z mafią nie wchodzi się w układy, lecz walczy.

    Autor: Kazimierz Pytko – reportażysta, podróżnik. Współpracownik „Focusa” i „Focusa Historia”. Publikował także we „Wprost”, w „Sukcesie” (był wicenaczelnym tego miesięcznika) i w „Życiu Warszawy”. Laureat Nagrody Kisiela. Specjalizuje się w tematyce amerykańskiej.

    Bibliografia: Sid Feder, Joachim Joesten, „The Luciano story”; Martin A. Gosch, Richard Hammer, „The last testament of Lucky Luciano”; Cat Klerks, „Lucky Luciano: the father of organized crime”; Carl Sifakis, „Mafia amerykańska. Encyklopedia”

  • Nors paskelbtos paliaubos, aviakompanijos perspėja: reaktyvinių degalų krizė tęsis mėnesius

    Nors paskelbtos paliaubos, aviakompanijos perspėja: reaktyvinių degalų krizė tęsis mėnesius

    Nepaisant JAV ir Irano paliaubų, Europos aviacijos sektorius ir toliau ruošiasi aukštoms reaktyvinių degalų kainoms bei galimiems tiekimo sutrikimams, kurie gali tęstis iki vasaros atostogų sezono įkarščio.

    Rinkos dalyviai ir analitikai pabrėžia, kad net jei Hormūzo sąsiauris būtų visiškai atvertas, tai automatiškai neatšauktų kelių savaičių karinių veiksmų Persijos įlankoje padarinių. Pasak jų, rimtesni trikdžiai oro susisiekimui vis dar tikėtini.

    „Jei sąsiauris būtų atvertas ir liktų atviras, vis tiek, mano manymu, prireiks kelių mėnesių, kol reaktyvinių degalų tiekimas sugrįš į reikiamą lygį“, – trečiadienį Singapūre spaudos konferencijoje sakė Tarptautinės oro transporto asociacijos vadovas Willie Walshas.

    Vasarį prasidėję JAV ir Izraelio smūgiai Iranui paskatino Teheraną riboti laivybą Hormūzo sąsiauriu. Tai yra maršrutas, kuriuo keliauja apie 20 proc. pasaulinės naftos prekybos. Dėl šios įtampos reaktyvinių degalų kainos Europoje šoktelėjo iki daugiau nei dvigubai aukštesnio lygio nei prieš karą, o rinkose sustiprėjo baimės dėl galimo tiekimo deficito. Jungtinėje Karalystėje buvo atšaukta dalis skrydžių, o keli Italijos oro uostai įvedė degalų pylimo apribojimus.

    Nors JAV prezidentas Donaldas Trumpas trečiadienį paskelbė, kad Iranas sutiko „visiškai, nedelsiant ir saugiai atverti Hormūzo sąsiaurį“, aviacijos bendruomenės tai nuramino tik iš dalies.

    „Dabartinė situacija Artimuosiuose Rytuose ir neapibrėžtumas dėl to, kiek ji tęsis, iš tiesų kelia nerimą dėl reaktyvinių degalų prieinamumo Europoje artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais“, – po susitikimo su ES pareigūnais, valstybių atstovais ir degalų tiekėjais sakė organizacijos „Airlines for Europe“ vadovė Ourania Georgoutsakou.

    „Nors paliaubos gali suteikti tam tikrą palengvėjimą, vis dar per anksti pasakyti, kaip greitai bus atkurti tiekimai“, – pridūrė ji.

    Analitikai su tuo sutinka. Banko „Barclays“ Europos transporto sektoriaus akcijų tyrimų vadovas Andrew Lobbenbergas pažymoje nurodė, kad prieš karą buvusio palankaus kainodaros laikotarpio Europos oro bendrovėms greičiausiai nebesulauksime.

    Degalų rinkos ekspertai taip pat akcentuoja, kad dviejų savaičių paliaubos savaime dar nereiškia greito grįžimo prie įprastų srautų: tam reikia atkurti reguliarią tanklaivių logistiką, suvaldyti rizikas ir užtikrinti infrastruktūros veikimą.

    „Jei laivų skaičius išliks palyginti mažas, tai didelio skirtumo nepadarys“, – sakė bendrovės „Kpler“ vyresnysis naftos analitikas George’as Shaw. Jis atkreipė dėmesį, kad kol kas neaišku, ar tanklaiviams teks mokėti Iranui mokestį už plaukimą sąsiauriu.

    Be to, regione nuo Irano veiksmų nukentėjusioms naftos perdirbimo gamykloms reikės laiko remontui. „Visi šie įvykiai turi vis ilgesnę uodegą – jų poveikis tiekimui ir kainai išlieka ilgai“, – teigė G. Shaw.

    Net ir „ypač idealizuotu“ scenarijumi, kai Hormūzo sąsiauris būtų atviras, o perdirbimo pajėgumai grįžtų į prieškarinį lygį, logistika išlieka sudėtinga: kelionė iš Persijos įlankos į Europą per Raudonąją jūrą trunka apie 25 dienas. Tuo pat metu išlieka rizika, kad laivybą galėtų trikdyti Irano sąjungininkai Jemene – hučiai. Alternatyvus maršrutas aplink Gerosios Vilties kyšulį užtrunka iki šešių savaičių.

    Didžiosios Europos oro linijos įspėja, kad degalų tiekimo problemos gali pasijusti jau kitą mėnesį, todėl poveikis skrydžiams Europoje atrodo tikėtinas.

    Šie nuogąstavimai atspindi ir platesnes baimes: žala energetikos infrastruktūrai regione bei galimai didesnė Irano kontrolė dėl patekimo į Hormūzo sąsiaurį gali iš esmės pakeisti energijos tiekimo dinamiką, net jei paliaubos išsilaikytų.

    Tokios temos buvo aptartos ir trečiadienį vykusiame pramonės ekspertų bei ES energetikos pareigūnų susitikime. Vienas Europos suskystintų gamtinių dujų importuotojo vadovų, sutikęs kalbėti anonimiškai, teigė, kad „blogiausias scenarijus“ būtų sąsiaurio atvėrimas su nuolatiniais apribojimais, įskaitant galimus mokesčius už praplaukimą. Pasak jo, nėra aiškių ženklų, kad Teheranas ketintų šios idėjos atsisakyti. Taip pat buvo minėta, kad tokią galimybę yra svarstęs ir D. Trumpas.

    Prie rizikų prisideda ir ilgalaikė žala naftos bei dujų gamybos objektams Persijos įlankoje, ypač Katare, kuri gali trikdyti gamybą ilgesnį laiką. „Jei sistemos pažeistos, gali prireikti metų, kol bus atkurti ankstesni tiekimo mastai“, – sakė šaltinis.

    „Nebūčiau per daug optimistiškas dėl paliaubų“, – anonimiškai teigė ir vienas ES diplomatas. Pasak jo, situacija išlieka itin trapi, o JAV prezidento, viceprezidento ir Izraelio pareiškimai apie tai, ką paliaubos reiškia praktiškai, nėra nuoseklūs.

    Nors po paliaubų paskelbimo naftos kaina greitai smuko, diplomatas pabrėžė, kad „nafta netekės taip, kaip tekėjo anksčiau“.

    Karo rizika Artimuosiuose Rytuose didina tikimybę, kad pagrindiniuose Europos aviacijos mazguose gali pritrūkti degalų, o skrydžių atšaukimai jau fiksuojami. Vis dėlto aviacijos ekspertas Wouteris Dewulfas pažymėjo, kad šiuo metu „nėra nieko, kas rodytų plataus masto sutrikimus visoje Europoje“.

    Tuo metu Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas perspėjo, jog ekonominės karo Irane pasekmės gali būti panašaus masto kaip Covid-19 pandemijos ar Rusijos invazijos į Ukrainą padariniai.

    Aviakompanijos, reaguodamos į išaugusias reaktyvinių degalų kainas, atšaukia dalį reisų ir kelia bilietų kainas.

  • Britain strains to sell Trump allies on its green message

    Britain strains to sell Trump allies on its green message

    Britain’s climate minister takes a trip to South America — and tries to win round her skeptical hosts.

    By ABBY WALLACE
    in Parque Andino Juncal, Chile

    Photo by Abby Wallace

    AI generated Text-to-speech

    Three-and-a-half thousand meters above sea level, chunks of icy rock tumble down the side of Chile’s Juncal Glacier and crash into the lake below.

    It startles the pack of ten officials, diplomats, scientists and park rangers gathered on the other side of the water, here to see up close the impacts of climate change on the Andean glacier.

    One of them is Katie White, a climate activist-turned-U.K. government minister, who was first elected as an MP in the northern English city of Leeds in 2024.

    “I think just standing by that glacier and actually hearing the instability, and hearing the rocks falling … It’s just a real reminder of what is happening and what we’re doing to our world,” White says.

    The climate minister was in Chile, and after that Argentina, to persuade her hosts of the urgency of the climate crisis at a time when some of the world’s most powerful leaders are ditching environmental policies. But are governments, including the new Donald Trump-aligned administration here in Santiago, actually listening?

    “Well,” reflected White, “I gotta make them listen.”

    The self-styled “practical greenie” will have her work cut out.

    Chile’s left-leaning government under Gabriel Boric agreed to work with the U.K. on hitting global climate targets after Labour swept to victory. But it has been booted out.

    Its replacement is the new right-wing government of Jose Antonio Kast, which has tossed out 43 pending environmental regulations — including, according to reports, rules governing harmful emissions from power plants — just days into office.

    That sparked alarm among local campaigners.

    “It was a very unusual move from a new government,” said Ezio Costa, a lawyer and executive director of FIMA, a Chilean environmental NGO. “This is something that we are worried about, and I think that it shows that the ideas of the new government are not aligned with the protection of the Chilean environment,” he added.

    Kast’s focus, instead, was a day-one deal with Trump on access to Chile’s much-coveted supply of critical minerals. In Argentina, President Javier Milei has toyed with following Trump’s example and abandoning the landmark Paris agreement to limit global warming.

    Kast is “part of the same platform that brought Trump, [Hungary’s Victor] Orbán, [Italy’s Giorgia] Meloni and Milei to … power,” Costa said.

    Sitting down with POLITICO for several conversations during her three-day Chile trip, White offered a glimpse into how Labour hopes to land its climate-friendly message in a world where that job has got tougher.

    “Politics is the art of the possible,” she acknowledged ahead of meetings with her Chilean counterparts. “Not the art of the perfect.”

    In Parque Andino Juncal, the sun beats down on the streams and wetlands of the Chilean Andes, home to lizards, small green birds (called “bacon eaters” by local rangers), and guanacos — the South American llama.

    “We want to find ways of working with [the Chilean government]. And my understanding is that Chileans are pretty practical in the same way that Brits are,” said White, perched on a rock not far from the foot of the glacier.

    The 13,000-hectare park, which White trekked to the glacier edge, is a privately-owned conservation site. She wants to learn about the toll climate change is taking on Chile before heading into the “rooms of government” for talks.

    Evidence of that impact is unmissable.

    “We see this big lake in front of the glacier, but this lake just formed less than eight years ago,” said Francisco Fernandoy, a glaciologist who’s been monitoring its retreat. “If you were here eight years ago, you can just walk over the glacier.”

    People have to “face reality,” White said, arguing that a certain level of climate change is “baked into the system already.”

    United Nations experts warn the world is already set to miss targets for limiting planetary warming agreed by 195 countries in Paris over a decade ago. That, the UN says, means extreme events like wildfires and drought becoming ever more common.

    “I think it’s dangerous to go in with assumptions. I think there is a lot of things we will have in common,” White said, brushing off fears about a clash of priorities.

    The U.K. will, White suggests, lean into wider arguments about a shared pursuit of economic growth, something Keir Starmer’s government has focused on — so far without much sign of success — since the day it came to power.

    That is one common goal, White said. “They see that there is some regulation that is not helpful to that. So does our government.”

    Economic upside is the main message White is here to sell: In copper-rich Chile, clean energy deals are in the interests of both countries.

    Chile’s “pro-new technologies” approach is already attractive to investors — and that opportunity isn’t lost on the green-skeptic new government, according to Costa, the NGO campaigner. Those investments mean “it’s unlikely that the government will go hard against these climate change policies,” he said.

    The country is, for example, the world’s top copper producer. Copper demand is going to “radically increase,” said Christopher Vandome, a critical minerals expert at the Chatham House think tank.

    Kast’s rush to sign up to critical minerals collaboration with Trump is “fundamental to the national security and commercial industries of both countries,” according to an account from Santiago.

    For White, standing at a viewing point on top of one of the country’s largest copper mines, owned by British-headquartered Anglo-American, such deals are about green progress, too. Climate and critical minerals are “two sides of the same coin,” she said.

    Her government needs access to minerals like those under her feet, which are fundamental to building clean tech like wind turbines and electric cars, and hitting ambitious targets for shifting off reliance on high-polluting oil and gas.

    To that end, demand for copper is expected to double in the U.K. alone by 2035, according to Whitehall’s critical mineral strategy, which also commits the country to diversifying away from reliance on Chinese supply chains.

    “For me, this is the practical layer of: How do we solve the climate crisis?” White said.

    From the retreating glacier to the copper mine, she argued, the impact of the crisis and its potential solutions are “juxtaposed in a way that I’m not sure you could see quite as clearly anywhere else in the world.”

    As White chatted, self-driving trucks rolled around the mine pit below. The minister pocketed a small piece of shiny copper ore to take home.

    Future co-operation with Chile on critical minerals may mean “access to some of this,” she said. “But it may mean unlocking access elsewhere.”

    Countries across the world are vying for resources like those buried in the Chilean Andes. U.S. officials have already swooped in. London remains a small player in the global critical minerals market.

    But White has come armed with her own pitch. In a volatile world, the U.K’s well-developed clean energy planning “stands us in good stead to be a good partner” and an “honest broker” in global energy deals, she said.

    Her visit is a chance to suss out Santiago’s priorities for its critical minerals and thrash out what the U.K. can offer, experts reckon.

    Chile is “potentially a complete powerhouse of the industrial transition,” said Nick Mabey, chief executive of the climate think tank E3G.

    “I imagine that the U.K. wants to find out where the new government is positioning itself in that context, and probably, in a more parochial sense, work out whether the U.K. is going to get access to some of Chile’s resources,” he added.

    “Yes, we’d like to work with them on any other forum in terms of moving forward our climate change ambitions. But this is practical action,” White said.

    All this is happening against the backdrop of a global energy shock, one which has focused minds in Westminster on shifting to clean power.

    “We’ve been working together for years,” White said from a park bench in northern Santiago. “But as the trip approached, it became more apparent that … energy being central to our relationship was even more relevant.”

    As she spoke, U.K. gas prices had just hit 136 pence per therm, up roughly 75 percent since the U.S. and Israel launched attacks on Iran. A barrel of brent crude — a benchmark for international oil prices — was $100, up almost 40 percent in the same five weeks.

    The conflict has rattled global energy markets. Forecasters expect a big jump in U.K. energy bills from July. Ministers and officials are wondering how to bail out hard-pressed families if costs spike in the summer and fall.

    It’s the kind of volatility from which the U.K. government is desperate to break free, by scaling-up even more wind and solar power at home. In the minds of ministers, the only answer is domestic renewables, insulated against international turbulence, and supply chain pacts with countries like Chile to build them.

    Shifting to a cleaner energy system is becoming more crucial “hour by hour,” White said. Chancellor Rachel Reeves told G7 leaders last week to follow the U.K.’s lead by rushing to go green as a way of beating future crises.

    Over 7,000 miles away, White planned to make the same overtures towards her Chilean counterparts.

    “First and foremost, we need to make sure that we establish a good relationship with this government, and energy security [and] clean energy will be at the center of that,” she said.

    Later in the week, White and Chile’s new Energy Minister Ximena Rincon agreed to work together “at pace to deliver the energy transition and build out resilient supply chains across renewable energy, electrification and nuclear,” according to a note from the Department for Energy Security and Net Zero.

    The Ministry of Energy in Santiago did not respond to a request for an account of the meeting.

    There is a reason White has trekked to the top of the Andes for all this.

    She may be here paving the way for a “strategic” partnership with Chile, but the hours spent trekking up a glacier, her team in tow, were used to prepare for talks with the new government about teaming up on the move to clean power.

    “Clearly, for climate change reasons, I would like that shift to be as swift as possible,” White said, as her car ferried her away from the glacier. And, she added, “I would also like Britain to do pretty well out of it.”

    The global rollout of renewables, and the cheap cost of tech like solar, was a “pipe dream” when she first started out on climate work in 2004. But now, she reckons, the green transition is “completely unstoppable.”

    There are deals to be made, White insisted.

    “There are some people who are trying to peddle a case that this is some kind of ideology,” she said. But she rejects the idea green policies are to blame for politicians backing away from the climate agenda.

    “I’m not a purist. I’m not an ideologue,” White said, as she headed back to the heart of Santiago. “I’m a practical Yorkshire woman, and this is a scientific question.”

  • „Europos Komisija“ žalia šviesa netikėtai pelno rinkliavai: kas mokės ir kada atpigs energija?

    „Europos Komisija“ žalia šviesa netikėtai pelno rinkliavai: kas mokės ir kada atpigs energija?

    Europos Komisijos ekonomikos komisaras Valdis Dombrovskis ketvirtadienį pareiškė pritariantis tam, kad Europos Sąjungos valstybės, siekdamos sušvelninti energetikos krizės padarinius, galėtų įvesti netikėtai gauto pelno mokestį energetikos įmonėms, kurios uždirba iš smarkiai išaugusių kuro kainų.

    „Nėra nieko, kas trukdytų valstybėms narėms tai taikyti“, – Europos Parlamente Briuselyje vykusiame posėdyje europarlamentarams sakė V. Dombrovskis. Pasak jo, taip pat svarstoma, ar įmanoma sukurti labiau koordinuotą požiūrį visos ES mastu: „Žiūrime, ar galime parengti tam tikrą labiau suderintą sprendimą Europos lygmeniu. Šiuo metu tai vertinama.“

    Šie pareiškimai nuskambėjo po to, kai Austrija, Vokietija, Italija, Portugalija ir Ispanija kreipėsi į Europos Komisiją ragindamos užtikrinti, kad netikėtai išaugęs pelnas, susijęs su Artimųjų Rytų krize, būtų paskirstomas teisingai.

    ES gyventojai ir verslas jau patiria didesnių kainų spaudimą, nes po Irano veiksmų, iš esmės apribojusių Hormūzo sąsiaurio pralaidumą, smarkiai šoktelėjo kuro kainos. Per šį sąsiaurį laivai gabena apie 20 proc. pasaulio naftos ir dujų tiekimo.

    Tai nebūtų pirmas kartas, kai ES sostinės siekia pasinaudoti energetikos bendrovių pelnu, norėdamos sumažinti ekonominį smūgį. 2022 m., Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą ir šoktelėjus energijos kainoms, ES jau buvo įvedusi laikiną netikėtai gauto pelno mokestį.

    Europos Komisija taip pat rengia priemonių paketą, skirtą padėti valstybėms susidoroti su krize. Tarp numatomų iniciatyvų – sprendimai, kuriais siekiama, kad elektra būtų apmokestinama mažiau nei iškastinis kuras, taip pat ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos pakeitimai, kad anglies dioksido kainos nekiltų pernelyg sparčiai.

    V. Dombrovskis atmetė radikalesnius siūlymus, pavyzdžiui, laikinai sustabdyti ES fiskalines taisykles pasitelkiant vadinamąją bendrąją nukrypimo išlygą. Ši priemonė buvo taikoma per pandemiją, kad vyriausybės galėtų didinti išlaidas, tačiau tuo metu Europa patyrė didžiausią recesiją nuo Antrojo pasaulinio karo.

    „Sąlyga aktyvuoti bendrąją nukrypimo išlygą – reikšmingas ekonomikos nuosmukis euro zonoje ar Europos Sąjungoje“, – aiškino Latvijos atstovas. „Šiuo metu tokio scenarijaus neturime.“

    Tokia žinia nuvylė Italiją. Šalies ministrė pirmininkė Giorgia Meloni ketvirtadienio rytą Italijos parlamente teigė, kad jei krizė paaštrėtų, ES fiskalinių taisyklių sustabdymas neturėtų būti laikomas tabu. V. Dombrovskis pabrėžė, kad Europos Komisija stebės ekonomikos raidą, kuri dar gali pablogėti dėl trapių paliaubų tarp JAV ir Irano.

    Karas ir jo poveikis ES bus vienas svarbiausių Europos Komisijos kitos ekonominės prognozės akcentų, kurią planuojama skelbti gegužę. V. Dombrovskis ne kartą perspėjo, kad ES ekonomikos augimo prognozė šiems ir kitiems metams gali būti sumažinta iki 0,6 procentinio punkto.

    „Karas Artimuosiuose Rytuose sukėlė vieną didžiausių tiekimo grandinių sutrikimų pasaulinės energetikos rinkos istorijoje“, – sakė jis.

    Komisaras taip pat atkreipė dėmesį, kad šįkart ES šalių viešieji finansai patiria didesnį spaudimą nei ankstesnių krizių metu, todėl bet kokie energijos mokesčių mažinimai turėtų būti laikini, kad ateities biudžetams nepritrūktų pajamų.

    „Labai svarbu prisiminti, kad mūsų manevro galimybės dabar yra labiau ribotos nei prieš ankstesnius sukrėtimus, atsižvelgiant į didesnį deficitą ir skolą, aukštesnes palūkanų normas bei skubų papildomų išlaidų gynybai poreikį“, – teigė V. Dombrovskis.

    Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas savo ruožtu pabrėžė, kad geriausias scenarijus būtų kuo greitesnė karo pabaiga.

    Europos lyderiai, dar prisimenantys 2022 m. energetikos krizės pasekmes, jau ruošiasi galimam naujam ekonominiam smūgiui.

  • Europos ateitis sprendžiama Barselonoje: „POLITICO“ subūrė lyderius, klausimai kaitina

    Europos ateitis sprendžiama Barselonoje: „POLITICO“ subūrė lyderius, klausimai kaitina

    Barselonoje „POLITICO“ subūrė svarbiausius Europos sprendimų priėmėjus ir verslo lyderius diskusijai apie žemyno ateitį.

    Renginyje „European Pulse Forum 2026“, kurį inicijuoja „POLITICO“ ir „beBartlet“, bus pristatyti šešiose šalyse atliktų apklausų rezultatai: Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Lenkijoje ir Ispanijoje. Šių tyrimų tikslas – geriau suprasti, kaip gyventojai vertina svarbiausius šiandienos Europos iššūkius ir kokių sprendimų tikisi iš politikos formuotojų.

    Diskusijose keliami klausimai apima transatlantinių santykių būklę, Europos Sąjungos pasirengimą susidurti su dabartiniais iššūkiais, atsaką į augančias energijos kainas bei tai, ar Europai reikalinga bendra kariuomenė.

    Tarp renginio dalyvių – Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sánchez, Europos Komisijos vykdomoji pirmininkė Teresa Ribera ir Europos gynybos komisaras Andrius Kubilius. Jie, kartu su kitais pranešėjais, aptaria galimus scenarijus ir kryptis, kurios lems Europos raidą artimiausiais metais.

    Tuo pat metu aptariami ir kiti Europos politinės darbotvarkės įvykiai: po įtempto balsavimo vienas Prancūzijos miestas trečiajame ture įveikė Romą devynių dalyvių konkurse, Prancūzijos savivaldos rinkimų antrasis turas pateikė užuominų apie kitų metų prezidento rinkimų dinamiką, o Europos Sąjungos šalių lyderiai susitiko aptarti paskolos Kyjivui ir konflikto Artimuosiuose Rytuose.

    Taip pat dalyviai seka diskusijas „Competitive Europe Summit“, kur nagrinėjama, kaip Briuselis galėtų paspartinti bendrijos pramonės pajėgumų augimą.

  • Šokiruojantis lūžis: Amazonija nebesugeria CO2 – dabar ji pati jį išmeta į atmosferą

    Šokiruojantis lūžis: Amazonija nebesugeria CO2 – dabar ji pati jį išmeta į atmosferą

    Ilgus metus mokslininkai piešė niūrius scenarijus, kad Amazonijos atogrąžų miškai gali peržengti kritinę ribą. Naujausi tyrimai rodo, jog šie perspėjimai buvo pagrįsti: ekosistemoje fiksuojamas esminis pokytis.

    Vietoje to, kad veiktų kaip skydas, sugeriantis perteklinį anglies dioksidą, Amazonija, panašu, ima jį grynuoju kiekiu išskirti į atmosferą. Toks atradimas keičia požiūrį į pasaulinę kovą su klimato krize.

    Kai natūralus sąjungininkas tampa problema

    Dešimtmečius didžiuliai Amazonijos plotai veikė kaip milžiniška natūrali anglies saugykla. Miškai sugerdavo milžiniškus CO2 kiekius ir bent iš dalies švelnindavo žmogaus veiklos sukeltas emisijas. Tačiau šis mechanizmas akivaizdžiai sutriko. Tyrėjai išskiria kelias priežastis, kurios kartu paskatino pavojingą virsmą.

    Pirmiausia – nerimą keliantis miškų kirtimo mastas. Kasmet dėl kirtimų ir deginimo, atlaisvinant teritorijas ganykloms bei žemdirbystei, prarandami tūkstančiai hektarų miško. Lygiagrečiai klimato kaita atneša vis ilgesnes ir intensyvesnes sausras. Vandens stygiaus nualinti medžiai gerokai prasčiau vykdo fotosintezę – procesą, kuris ir leidžia miškams veikti kaip CO2 „sugėrikams“.

    Dar vienas veiksnys – gaisrai. Pastaraisiais metais jų mastas ir dažnis kelia vis didesnį nerimą. Kiekvienas toks įvykis reiškia dvigubą žalą: prarandami medžiai, kurie galėtų sugerti CO2, o kartu į atmosferą paleidžiama medienoje ir miško paklotėje dešimtmečiais kaupta anglis.

    Pasaulinės Amazonijos pokyčio pasekmės

    Amazonijai pereinant iš anglies „sugėriko“ į šaltinį, pasekmės gali būti toli siekiančios. Iki šiol klimato modeliai dažnai rėmėsi prielaida, kad atogrąžų miškai ilgą laiką sugers reikšmingą dalį žmonijos emisijų, suteikdami tam tikrą laiko rezervą. Dabar šias prielaidas gali tekti skubiai peržiūrėti.

    Be to, problema nėra vien Brazilijos reikalas. Panašūs neraminantys signalai pasiekia ir iš kitų tropinių regionų – Kongo baseino bei Pietryčių Azijos. Jei tendencija įsitvirtins, pasaulis gali prarasti vieną svarbiausių natūralių sąjungininkų siekiant klimato stabilumo.

    Kas toliau su planetos „žaliaisiais plaučiais“?

    Amazonijos virtimas emisijų šaltiniu – itin rimtas perspėjimas. Tai dar nereiškia, kad procesas negrįžtamas, tačiau akivaizdžiai rodo, jog iki šiol taikytos apsaugos priemonės yra nepakankamos. Jei pokytis išliks, jo padariniai gali tęstis dešimtmečius ir tekti ateities kartoms.

    Pagrindinis klausimas išlieka atviras: ar pasaulis pajėgus sustabdyti ir apsukti šią pavojingą kryptį? Tam reikės ne tik tarptautinio bendradarbiavimo ir ambicingų tikslų, bet ir konkrečių, veiksmingų sprendimų vietoje – ten, kur miškai turėtų ošti, bet vis dažniau dega.

  • Skystas metalas ir šviesa: Sidnėjaus mokslininkai žada pigesnį žalią vandenilį iš jūros

    Skystas metalas ir šviesa: Sidnėjaus mokslininkai žada pigesnį žalią vandenilį iš jūros

    Pastangos pažaboti vandenilį, dažnai vadinamą ateities kuru, įgauna pagreitį. Pagrindinis tikslas nesikeičia – padaryti vandenilį pigesnį ir lengviau prieinamą, o tai reiškia, kad būtina mažinti jo gamybos kainą. Būtent tokį sprendimą pristatė Sidnėjaus universiteto tyrėjų komanda, pasiūliusi netikėtai paprastais ir plačiai prieinamais komponentais paremtą metodą.

    Žaliasis vandenilis jau daugelį metų įvardijamas kaip perspektyvus nulinės taršos energijos nešiklis: jį deginant susidaro tik vandens garai. Tačiau iki šiol didžiausia kliūtis buvo gamyba – ji išlieka brangi ir sudėtinga, o realus proveržis dažnai atsimuša į logistiką ir kaštus. Todėl nauja koncepcija, sukurta Sidnėjaus universitete, sulaukė dėmesio dėl savo paprastumo ir potencialo veikti praktiškomis sąlygomis.

    Galis kaip katalizatorius: paprasta chemija nauju kampu

    Proceso pagrindas – skystas galis, metalas, kurio lydymosi temperatūra yra vos 29,8 laipsnio Celsijaus. Mokslininkai nustatė, kad smulkūs šio metalo lašeliai, pakibę vandenyje ir apšviesti, inicijuoja įdomią reakciją: šviesa metalą įkaitina ir kartu pažeidžia jo paviršiuje esančią oksido plėvelę. Tuomet galis gali tiesiogiai reaguoti su vandens molekulėmis, o reakcijos rezultatas – vandenilis ir galio oksihidroksidas.

    Svarbu tai, kad metodas veikia tiek gėlo, tiek sūraus vandens atveju. Tai atveria galimybę naudotis praktiškai neišsenkamais jūrų ir vandenynų ištekliais.

    „Galis anksčiau nebuvo tirtas kaip būdas išgauti vandenilį dideliu efektyvumu kontaktuojant su vandeniu – tai paprastas pastebėjimas, kuris anksčiau buvo ignoruojamas“, – teigė Sidnėjaus universiteto profesorius Kourosh Kalantar-Zadeh.

    Kita išskirtinė detalė – procesui nereikia tiekti išorinės elektros energijos. Reakcijai pradėti pakanka šviesos – tiek saulės, tiek dirbtinės. Tai esminis skirtumas nuo įprastos elektrolizės, kuri yra itin energiškai imli. Be to, metodas yra atsparesnis priemaišoms, esančioms jūros vandenyje, kurios tradicinėse sistemose greitai „užnuodytų“ brangius katalizatorius.

    Uždaro ciklo idėja: metalas nuolat grįžta į procesą

    Vienas didžiausių šios technologijos privalumų – jos cikliškumas. Pasibaigus reakcijai ir išsiskyrus vandeniliui, susidaręs galio oksihidroksidas gali būti elektrochemiškai redukuojamas, atgaunant gryną metalą, tinkamą naudoti iš naujo. Toks pakartotinis to paties katalizatoriaus panaudojimas yra itin svarbus ekonomikai, nes mažina eksploatacines sąnaudas.

    Tai aiškiai skiria Australijos mokslininkų metodą nuo kitų žaliajam vandeniliui gaminti taikomų būdų. Klasikinė elektrolizė dažnai reikalauja demineralizuoto vandens, o jo paruošimas kainuoja. Tuo tarpu dalis fotokatalitinių metodų remiasi tauriųjų metalų, pavyzdžiui, platinos, katalizatoriais – jie brangūs ir ilgainiui praranda aktyvumą.

    „Dabar turime būdą gauti tvarų vandenilį naudojant lengvai prieinamą jūros vandenį ir pasikliaujant vien šviesa, kad pagamintume žalią vandenilį“, – aiškino tyrėjų komandos narys Luis Campos.

    Tokiai šaliai kaip Australija, turinčiai ilgą pakrantę ir daug saulėtų dienų, ši technologija galėtų būti ypač patraukli. Pakrančių regionai teoriškai galėtų gaminti švarų kurą vietoje – be brangios gėlinimo infrastruktūros ir sudėtingo vandens transportavimo.

    12,9 proc. efektyvumas – tik pradžia

    Šiuo metu sistemos efektyvumas siekia 12,9 proc. Nors ne specialistui šis skaičius gali neatrodyti įspūdingas, tyrėjai siūlo vertinti jį pažangos kontekste. Profesorius K. Kalantar-Zadeh primena, kad pirmosios komercinės silicio saulės baterijos praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje pasiekdavo apie 6 proc. efektyvumą, o 10 proc. ribą peržengė tik po kelių dešimtmečių. Šiandien pažangūs fotovoltiniai moduliai jau viršija 26 proc.

    „Pirmam koncepcijos įrodymui laikome, kad šios technologijos efektyvumas yra labai konkurencingas. Silicio saulės elementai penktajame dešimtmetyje pradėjo nuo šešių procentų ir 10 procentų neperžengė iki devintojo dešimtmečio pabaigos“, – aiškino profesorius Kourosh Kalantar-Zadeh.

    Dabar komanda siekia optimizuoti procesą ir žengti komercializacijos link. Artimiausias logiškas žingsnis – sukurti vidutinio masto reaktorių, kad metodą būtų galima išbandyti sąlygomis, artimomis pramonei. Universitetas jau yra užsitikrinęs technologijos teises, pateikdamas patento paraišką.

    Ar įprasto metalo ir saulės šviesos derinys iš tiesų gali pakeisti rinką, paaiškės per artimiausius metus, kai prasidės didesnio masto bandymai. Pirmieji rezultatai atrodo daug žadantys, o jūros vandens panaudojimas globalių iššūkių kontekste atrodo ypač taiklus. Vis dėlto sėkmė nėra garantuota – ne viena laboratorijoje perspektyvia atrodžiusi technologija taip ir neperžengė mokslinių institucijų sienų. Nepaisant to, šio sprendimo paprastumas, potencialiai mažesni kaštai ir plačiai prieinami ištekliai suteikia pagrindo atsargiam optimizmui.

  • Dvi molinės lentelės atskleidė šiurpų 4000 metų senumo „dāmum“: taip buvo „įkainojama“ mirtis

    Dvi molinės lentelės atskleidė šiurpų 4000 metų senumo „dāmum“: taip buvo „įkainojama“ mirtis

    Archeologai iššifravo dvi senovines dantiraščio lenteles – tai jau savaime didelis pasiekimas. Tačiau dar įdomiau tai, ką jose pavyko perskaityti: užfiksuota senovės Mesopotamijoje taikyta atsiskaitymų praktika, vadinta dāmum. Ši tvarka buvo neįprasta, nes veikė kaip kompensacija (atitikmuo žalos atlyginimui), taikyta maždaug prieš 4 tūkst. metų dabartinės Turkijos teritorijoje.

    Lentelės priklausė dokumentams, akadiškai surašytiems dantiraščiu ir datuojamiems 1950–1750 m. pr. Kr. Juos parengė vietos raštininkai, o patys įrašai buvo didžiulio Kültepe prekybinio archyvo dalis. Šiame archyve jau anksčiau buvo rasta tūkstančiai tekstų apie pirklių sandorius, kreditus, sutartis ir ginčus, tačiau tik dabar mokslininkams pavyko nustatyti, kad dalis įrašų susijusi su kompensacijomis, pavyzdžiui, už regione veikusių pirklių nužudymą.

    Pagal dāmum praktiką vietos valdžia ir bendruomenės buvo įpareigotos siekti, kad žuvusiojo šeimai būtų atlyginta žala. Dažniausiai kompensacija būdavo išmokama sidabru, rečiau – variu, alavu ar tekstilės gaminiais. Jos dydis galėjo skirtis priklausomai nuo aukos socialinio statuso ir kilmės. Tai rodo, kad sistema nebuvo vienoda visiems, tačiau turėjo formalų teisinį ir net diplomatinį pobūdį. Kitaip tariant, tai nebuvo vien privatūs susitarimai – veikiau visuomenėje įtvirtinti, praktikoje nusistovėję žalos atlyginimo standartai.

    Vienoje lentelėje aprašoma, kaip tam tikras asmuo vyko į Šinahhuttum miestą padėti išsireikalauti kompensaciją už nužudytą brolį pirkliui, kurį jis atstovavo. Kitas tekstas pasakoja apie atvejį, kai vienos karalystės valdžia atsisakė išmokėti kompensaciją už nužudytą pirklį. Tai esą baigėsi prekybinėmis sankcijomis iš asirų pusės. Tokie duomenys leidžia daryti išvadą, kad įsipareigojimų nevykdymas galėjo turėti realių tarptautinių pasekmių politiniams ir ekonominiams santykiams.

    Dāmum praktika, viena vertus, liudija, kaip senovėje buvo sprendžiami su gyvybės ir turto apsauga susiję klausimai. Kita vertus, ji rodo, kad anuometinė teisė galėjo būti kompleksinė ir institucionalizuota, o svarbiausia – priklausoma nuo aukos ir kaltininko statuso. Šios lentelės suteikia apčiuopiamą įrodymą, kaip veikė sudėtingos teisinės sistemos dar gerokai iki vėlesniais laikais atsiradusių kodeksų.

    Šaltinis: „Adalya“