Blog

Mokslininkai pranešė aptikę potencialiai pavojingą, didelės apimties tektoninio lūžio zoną po Indonezijos Sulavesio sala. Jų teigimu, tokia struktūra reikšmingai didina stiprių žemės drebėjimų ir cunamių riziką regione, kuris ir anksčiau buvo laikomas vienu aktyviausių seisminių taškų. Nauji tyrimai rodo, kad gilūs Žemės plutos plyšiai driekiasi ne tik po sausuma, bet tęsiasi ir gilyn į Celebų jūrą.

Geofizikų komanda atliko seisminius tyrimus ir analizavo jūros dugno kartografavimo duomenis. Remdamiesi rezultatais, jie padarė išvadą, kad didžiausia iki šiol Sulavesyje žinoma lūžio zona nesibaigia ties pakrante, o po vandeniu tęsiasi kaip didelės, giliai į plutos struktūrą įsirėžusios įtrūkio sistemos dalis. Tai reiškia, kad staigaus poslinkio metu deformacijos gali apimti ne tik sausumos pagrindą, bet ir vandenyno dugną. Būtent tokie judesiai gali staigiai iškilnoti arba „nuleisti“ jūros dugną ir taip suformuoti cunamio bangas.

Sulavesis yra Ramiojo vandenyno Ugnies žiede – intensyvios seisminės ir vulkaninės veiklos juostoje, supančioje Ramųjį vandenyną. Dėl to šis regionas ypač pažeidžiamas žemės drebėjimų, o kartu ir su jais susijusios cunamių grėsmės. Lūžio zonos tąsos jūroje patvirtinimas rodo, kad tektoninių judesių derinys po sausuma ir po jūros dugnu gali sukelti ypač rimtų padarinių pakrančių bendruomenėms.

Naujas seisminis aiškinimas taip pat padeda geriau suprasti ankstesnių nelaimių mechanizmus. Pavyzdžiui, 2018 metais Palu apylinkėse Sulavesyje įvykęs maždaug 7,5 balo stiprumo žemės drebėjimas sukėlė katastrofišką cunamį, nusinešusį tūkstančius gyvybių. Šis įvykis mokslininkų iki šiol analizuojamas, siejant jį su vietinėmis lūžio struktūromis.

Mokslininkų teigimu, šios plačios lūžio zonos atradimas turėtų tapti vienu svarbiausių veiksnių prognozuojant būsimus žemės drebėjimus ir planuojant cunamių perspėjimo sistemas. Jei plutos plyšys tiesiogiai siejasi su vandenyno dugnu, staigių jūros dugno poslinkių rizika per stiprius sukrėtimus gali būti didesnė, nei manyta anksčiau. Tai ypač svarbu institucijoms, atsakingoms už perspėjimų skelbimą visam regionui.

Laipsniškai atskleidžiant tikslią šios lūžio zonos geometriją, gali būti geriau įvertinta būsimų žemės drebėjimų tikimybė ir galima jų stiprumo riba. Tai itin reikšminga milijonams Pietryčių Azijos gyventojų, kuriems seisminiai reiškiniai ir cunamiai, deja, išlieka nuolat pasikartojančia grėsme.

Šaltinis: „Solid Earth“

Saturnas šimtmečius atrodė taip, tarsi kas nors jam būtų pridėjęs puošmeną jau po to, kai planeta buvo „baigta“. Žiedai tokie įspūdingi, kad lengva juos laikyti pastovia, beveik savaime suprantama sistemos dalimi. Vis dėlto vis daugiau požymių rodo, jog tai greičiau kosminė nelaimės žymė, o ne amžinas dangaus peizažo elementas. Naujos simuliacijos vėl grąžina dėmesį į „Chrysalis“ – hipotetinį Saturno palydovą, kuris galėjo priartėti per arti, būti suplėšytas potvyninių jėgų ir palikti ledinių dalelių debesį, iš kurio vėliau susiformavo žiedai.

Svarbu tai, kad ši idėja nėra visiškai nauja – tai 2022 m. iškeltos hipotezės tąsa, tik šį kartą ji tikrinama daug detaliau: ar toks kūnas realiai galėjo pateikti reikiamos masės ir sudėties medžiagos. Anksčiau „Chrysalis“ atrodė patrauklus paaiškinimas kelioms mįslėms vienu metu: jaunam žiedų amžiui, Saturno ašies posvyriui ir keistai jo palydovų sistemos dinamikai.

Tačiau vien pasakojimo nepakanka. Reikia parodyti, kad tokį palydovą įmanoma suardyti taip, jog susidarytų beveik gryno ledo žiedai, o ne „nešvarios“ nuolaužos su didele uolienų priemaiša. Būtent tai dabar ir bando patikslinti nauji hidrodinaminiai skaičiavimai.

Situacija primena senos avarijos rekonstrukciją pagal įbrėžimus asfalte ir atskilusią žibinto detalę – tik šiuo atveju kalbama apie įvykį, nutikusį prieš dešimtis ar net šimtus milijonų metų, dujinių milžinų gravitacijos lauke. Saturnas ne „sutraiškė“ „Chrysalis“ vienu smūgiu. Greičiau jis ją ištempė, pradėjo plėšyti ir po truputį „nulupti“ ledinį sluoksnį, kol buvusio palydovo medžiaga ėmė skrieti aplink planetą kaip būsimo žiedų sistemos užuomazga.

„Chrysalis“ neatsirado iš niekur

Prarasto palydovo hipotezė iškilo tada, kai tyrėjai bandė vienu scenarijumi paaiškinti kelis Saturno „keistumus“. 2022 m. paskelbtame darbe siūlyta, kad planeta kadaise galėjo turėti papildomą palydovą, kurio masė buvo panaši į Japeto. Šis objektas ir buvo pavadintas „Chrysalis“.

Manoma, kad jis galėjo skrieti tarp Titano ir Japeto, o vėliau patekti į rezonansą su Titanu. Tai galėjo taip išbalansuoti orbitą, kad palydovas galiausiai buvo išmuštas iš stabilios trajektorijos ir „žuvo“.

Tokiu atveju nauda būtų dviguba: „Chrysalis“ dingimas padėtų paaiškinti dabartinį Saturno ašies posvyrį, o palydovo praradimo laikas – maždaug prieš 100–200 mln. metų – gerai atitiktų išvadą, kad žiedai yra netikėtai jauni. Juk pats Saturnas yra apie 4,5 mlrd. metų amžiaus.

Būtent jaunas žiedų amžius jau seniai kaitina diskusijas. Duomenys iš misijos „Cassini“ ir ankstesnių tyrimų rodė, kad dabartinė žiedų sistema neatrodo kaip senovinis reliktas iš Saulės sistemos formavimosi laikų: ji per šviesi, per „švari“, per menkai užteršta mikrometeoroidų. Jei žiedai išties jauni, vadinasi, palyginti neseniai turėjo nutikti kažkas reikšmingo. „Chrysalis“ buvo vienas elegantiškiausių atsakymų, tačiau astronomijoje elegancija vertinga tik tada, kai sutampa su skaičiavimais.

Naujausios simuliacijos bando atsakyti į vieną nepatogų klausimą

Naujasis darbas „Chrysalis“ neišranda iš naujo – jis tikrina hipotezę ten, kur anksčiau likdavo klaustukas. Autoriai atliko SPH tipo simuliacijas (skaitmeninius modelius, skirtus medžiagos elgsenai esant itin smarkioms deformacijoms). Tikslas buvo išsiaiškinti, kas nutiktų kūnui, turinčiam ledinį mantijos sluoksnį ir uolėtą branduolį, jei jis praskrietų labai arti Saturno.

Rezultatai šiai hipotezei gana palankūs. Simuliacijos rodo, kad jei artimiausias praskridimas įvyktų tinkamame atstume – tarp ribos, kur suardomas ledas, ir ribos, kur suardomos uolienos – Saturnas galėtų pirmiausia nuplėšti būtent ledinį palydovo sluoksnį. Tai kritiškai svarbu, nes žiedai daugiausia sudaryti iš beveik gryno vandens ledo.

Tokiu atveju uolėtas branduolys galėtų kurį laiką išlikti kaip atskiras likutis, o vėliau būti išmestas iš sistemos arba nukristi į Saturną. Kitaip tariant, nereikėtų, kad visa „Chrysalis“ būtų sumalta į vientisas dulkes – pakaktų, kad nuo jos būtų „nuluptas“ išorinis ledinis apvalkalas. Taip būtų lengviau suderinti dvi ypatybes vienu metu: palyginti nedidelę dabartinių žiedų masę ir išskirtinai ledinę jų sudėtį.

Žiedai galėjo susidaryti iš „nulupto“ ledo, o ne iš viso palydovo

Vietoj vaizdo, kuriame palydovas sutrupinamas į smulkias nuolaužas, siūlomas subtilesnis – ir paradoksaliai logiškesnis – scenarijus. „Chrysalis“ galėjo būti diferencijuotas kūnas: uolėtas vidus ir labiau ledinės išorinės dalys. Jei praskridimas būtų pakankamai artimas, bet ne maksimaliai destruktyvus, Saturnas elgtųsi tarsi „plėšikas“, pasiimantis tik lengviausią ir labiausiai išorinį sluoksnį. Iš tokio „nulupto“ ledo ir galėjo susiformuoti žiedai.

Tai sprendžia vieną didžiausių ankstesnės hipotezės problemų. Kritikai pabrėždavo, kad jei „Chrysalis“ buvo Japeto dydžio, dabartiniai žiedai sudaro tik mažą jos masės dalį – apie 1 proc. Todėl kilo klausimas: kur dingo visa kita. Naujos simuliacijos leidžia manyti, kad atsakymas nebūtinai turi būti „žieduose“. Didžioji kūno dalis galėjo būti praryta Saturno, išmesta iš sistemos arba kurį laiką egzistavusi kaip uolėtas likutis, kuris vėliau taip pat pranyko.

Dar įdomiau tai, kad procesas galėjo vykti ne per vieną vienintelį, „tobulai“ pataikytą praskridimą. Autoriai svarsto, kad keli artimi susitikimai su Saturnu galėjo palaipsniui didinti „Chrysalis“ sukimąsi. O kuo greičiau kūnas sukasi, tuo lengviau jį suardyti. Vadinasi, vėlesnis priartėjimas galėjo būti labiau pražūtingas nei ankstesnis.

Graži teorija vis dar turi trūkumų

Vis dėlto naujos simuliacijos nereiškia, kad Saturno žiedų paslaptis jau išspręsta galutinai. 2025 m. publikuotoje didelėje apžvalgoje pabrėžiama, kad vis dar nėra iki galo išbaigto scenarijaus, kuris vienu metu paaiškintų žiedų kilmę, sudėtį, masę ir vėlesnę evoliuciją iki dabartinės būklės. „Chrysalis“ hipotezė patraukli, tačiau problemų joje dar yra.

Didžiausia įtampa kyla dėl medžiagos „švarumo“. Žiedai beveik visiškai lediniai, o tai kelia aukštus reikalavimus pačiai „Chrysalis“. Jei palydovas nebuvo išskirtinai turtingas ledu, žieduose turėtų likti daugiau uolėtos medžiagos. Kritikai taip pat pažymi, kad kai kuriuose scenarijuose palydovą reikia „prastumti“ itin arti Saturno – tarsi per arti, kad tai neatrodytų kaip pernelyg patogus sutapimas.

Antrasis klausimas bendresnis: vien tai, kad palydovo praradimas gražiai paaiškina Saturno ašies posvyrį ir dera su jaunu žiedų amžiumi, dar nereiškia, jog būtent taip ir įvyko. Toje pačioje apžvalgoje primenama, kad simuliacijos leidžia ir kitus variantus: „Chrysalis“ galėjo būti tiesiog išmesta iš sistemos arba prarasta nesukuriant įspūdingos žiedų struktūros. Kosmosas neprivalo rinktis literatūriškiausio scenarijaus.

Šaltiniai: „IFL Science“; „arXiv“

Šviesos tarša ilgą laiką buvo apibūdinama paprastai: planeta vis ryškiau švyti, miestai plečiasi, o žvaigždžių matyti vis mažiau. Tačiau naujas tyrimas rodo, kad Žemės naktis netampa tiesiog tolygiai šviesesnė. Ji veikiau pulsuoja: vienur dirbtinės šviesos daugėja žaibiškai, kitur ji gessta, o bendras rezultatas vis tiek aiškus – 2014–2022 m. naktinis ryškumas pasaulyje grynąja prasme padidėjo 16 proc.

Tai svarbi korekcija mūsų supratimui apie šiuolaikinę civilizaciją. Tyrėjai, išanalizavę 1,16 mln. kasdienių palydovinių vaizdų iš „Black Marble“ projekto, pamatė gerokai „nervingesnę“ planetą: šviesa tai plečiasi, tai traukiasi, šokinėja ir kinta reaguodama ne vien į miestų augimą, bet ir į karus, elektros tinklų sutrikimus, ekonomines krizes bei šviesos emisijų ribojimo politiką.

Kadaise naktinis Žemės vaizdas priminė elegantišką progreso žemėlapį. Dabar jis vis labiau panašus į kolektyvinio civilizacijos pulso užrašą – su pagreitėjimais, lūžiais ir staigiais šuoliais. Tai nėra tik astronomų problema, kai virš teleskopo kažkas dar labiau prisuka lempą. Tai ir sveikatos, gamtos bei to, kaip žmogus tvarkosi erdvę sutemus, klausimas.

Naktis šviesėja, bet ne visur ir ne vienodai

Nature publikuoto darbo autoriai pabrėžia, kad iki šiol vyravęs įsivaizdavimas apie nakties ryškumą buvo pernelyg supaprastintas. Taip, pasauliniu mastu naktinė spinduliuotė didėja, tačiau šis augimas neprimena tolygaus žygio į priekį. Vietovėse, kur šviesos daugėjo, augimas prilygo 34 proc. 2014 m. pasaulinio bazinio lygio. Tuo pat metu kituose regionuose ryškumo mažėjimas „nubraukė“ 18 proc. tos pačios bazės. Tik sudėjus abu procesus gaunamas galutinis 16 proc. augimas.

Tai reiškia, kad po vienu pasauliniu skaičiumi slepiasi daugybė skirtingų istorijų. Vienos šalys sparčiai įžengia į elektrifikuoto naktinio kraštovaizdžio erą, kitos bando jį suvaldyti, o dar kitur tamsa stiprėja dėl priežasčių, neturinčių nieko bendra su aplinkosauga. Tyrėjai taip pat apskaičiavo, kad staigių pokyčių zonos apėmė apie 2,05 mln. kv. km, o palaipsnių pokyčių – net 19,04 mln. kv. km. Tai geriau atskleidžia reiškinio mastą nei vien vidurkis.

Praktikoje pasaulis sutemus ne tiek nuolat ryškėja, kiek tampa vis mažiau stabilus. Vienais metais kažkur įsižiebia nauja infrastruktūra, kitais – kitur užgęsta ištisi miestai ar regionai. Jei kas nors mėgintų tai skaityti kaip šiuolaikinio pasaulio žemėlapį, jame pamatytų netikėtai atvirą vaizdą: plėtrą, nelygybę, krizes, modernizaciją ir chaosą, užrašytą ne BVP statistikoje, o į naktinį dangų išeinančios šviesos kiekyje.

Ryškiausiai šviesėja regionai, kurie tik dabar vejasi elektrifikuotą pasaulį

Didžiausi ryškumo šuoliai, kaip teigiama tyrime, fiksuoti besivystančiose ekonomikose – ypač į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos dalyse ir Pietryčių Azijoje. „Reuters“, apžvelgdamas tyrimo rezultatus, mini Somalį, Burundį ir Kambodžą, taip pat Ganą, Gvinėją bei Ruandą. Tai ne vien ryškesnių iškabų ar turtingesnių prekybos centrų efektas: pokyčiai siejami su urbanizacija, infrastruktūros plėtra ir elektrifikacija teritorijų, kurios anksčiau buvo gerokai tamsesnės.

Čia atsiranda ir dviprasmybė. Kalbėdami apie šviesos taršą, dažnai automatiškai ją laikome problema. Tačiau dalis šių šuolių kartu yra ir pozityvus signalas – geresnis energijos prieinamumas, didesnis saugumas, nauji keliai, mokyklos, paslaugos ir naktinė ekonominė veikla. Dėl to tema nepasiduoda paprastam moralizavimui: ne kiekviena nauja lempa yra tik civilizacijos klaida. Kartais ji reiškia, kad regionas pagaliau įžengia į pasaulį, kuriame elektra, transportas ir infrastruktūra ilgą laiką buvo savaime suprantami.

Vis dėlto gamta tokių niuansų „nesupranta“. Naktiniams gyvūnams, vabzdžiams, migruojantiems paukščiams ar žmonėms, bandantiems užmigti, kiekviena papildoma dirbtinės šviesos porcija tiesiog keičia aplinką. Būtent todėl apie šią problemą taip sudėtinga kalbėti sąžiningai: vienu metu šviesa gali simbolizuoti gyvenimo gerėjimą, o kartu – išderinti tai, kas milijonus metų veikė dienos ir nakties ritmu.

Tamsa taip pat stiprėja – tik ne visada dėl gerų priežasčių

Tyrimas atskleidžia ir kitą, gerokai mažiau komfortišką naktinio pasaulio žemėlapio pusę: yra vietų, kur šviesos mažėja ne todėl, kad sąmoningai sumažintas apšvietimas, o todėl, kad sugriuvo kur kas didesnės sistemos. „Reuters“ čia mini Libaną, Ukrainą, Jemeną ir Afganistaną, taip pat Haitį bei Venesuelą. Tokiose vietose naktis tamsėja dėl karo, infrastruktūros niokojimo, elektros tiekimo sutrikimų ar užsitęsusios ekonominės krizės.

Tai ryškus kontrastas pasakojimui apie „tamsaus dangaus gelbėjimą“. Viena yra mažinti nereikalingą apšvietimą iš pasirinkimo, o visai kas kita – tamsa kaip elektros tinklų griūties ar karo pasekmė. Ukrainoje tyrėjai fiksavo staigų ir ilgalaikį šviesos sumažėjimą, sutampantį su Rusijos invazijos eskalacija 2022 m. vasarį. Naktis tokiu atveju tampa ir katastrofos liudininke.

Tai taip pat atšaldo pagundą kiekvieną pritemimą automatiškai laikyti aplinkosaugine pergale. Kartais mažiau šviesos reiškia geresnį miesto planavimą, o kartais – kad kažkas ką tik subyrėjo. Iš kosmoso šie reiškiniai gali atrodyti panašūs tik pačiame paprasčiausiame pasakojime, tačiau realybėje už užgesusios nakties slypi visiškai skirtingos istorijos.

Europa tamsėja kitaip nei likęs pasaulis

Europos kontekstas – išskirtinis. Tyrėjai čia fiksavo 4 proc. naktinės spinduliuotės sumažėjimą grynąja prasme, kurį sieja su kryptingesniu apšvietimu, senų lempų keitimu į modernesnes LED sistemas, energijos taupymo politika ir priemonėmis, mažinančiomis šviesos taršą. „Reuters“ ypač išskiria Prancūziją – kaip įdomų pavyzdį, kai naktis „prigesinama“ tvarkingai ir kryptingai.

„Sky & Telescope“ pateikia detalesnį vaizdą: Prancūzija nuo 2014 m. sumažino šviesos emisiją maždaug trečdaliu, be kita ko, įvedusi reguliavimą ir daugelyje savivaldybių išjungdama dalį apšvietimo po vidurnakčio. Jungtinė Karalystė ir Nyderlandai emisijas sumažino maždaug penktadaliu, o Ispanija ir Italija taip pat fiksavo kritimą, nors mažesnį. Tai rodo, kad naktinio apšvietimo kraštovaizdis gali kisti ne tik dėl krizių, bet ir dėl sąmoningų sprendimų.

Tai svarbi žinia, nes šviesos taršos tema dažnai lydima bejėgiškumo jausmo. Vis dėlto paaiškėja, kad gerai suprojektuotos taisyklės veikia: galima šviesti mažiau, protingiau ir ten, kur tikrai reikia. Taip pat galima mažinti šviesą, „iššvaistomą“ į viršų ar į šalis – būtent ji labiausiai atima naktį iš dangaus, o žmonėms gatvės lygyje dažnai duoda mažai naudos.

Palydovai mato daug, bet ne viską

Vis dėlto yra svarbi išlyga: palydoviniai duomenys neparodo viso problemos masto. Day/Night Band jutiklis fiksuoja šviesą nuo žalios iki raudonos spektro dalies, atsispindėjusią arba išsklaidytą į viršų po vidurnakčio. Jis prasčiau „mato“ melsvai baltą šviesą, kurią skleidžia daugelis modernių LED, o būtent jai žmogaus akis yra itin jautri.

Iš miesto gyventojo ar naktinio dangaus stebėtojo perspektyvos problema gali augti greičiau, nei rodo palydovai. „Sky & Telescope“ primena, kad nuo Žemės paviršiaus atliekami pilietinių stebėtojų matavimai rodė dangaus ryškumo didėjimą apie 7–10 proc. per metus. Tai gerokai daugiau nei signalizuoja orbitaliniai duomenys – būtent todėl, kad palydovai nefiksuoja visų spektro ypatybių ir nematuoja to paties, ką iš apačios matome kaip švytėjimo kupolą virš miestų.

Kitaip tariant, 16 proc. pasaulinis augimas per devynerius metus nėra raminantis skaičius. Greičiau tai konservatyvus įvertis, apimantis tik dalį reiškinio. Jei dalis problemos lieka už jutiklių „ribų“, naktinis dangus gali prastėti greičiau, nei leidžia manyti vien palydovinis balansas – ir tai nėra gera žinia nei astronomijai, nei gamtai, nei mūsų vis labiau išderinamam paros ritmui.

Šaltiniai: „IFL Science“, „Nature“.

Iš pirmo žvilgsnio tai tik menka detalė XV amžiaus religiniame paveiksle. Ant knygos, kurią laiko šv. Steponas, padėtas akmuo neturėtų stebinti. Tačiau šis „akmuo“ pasirodė esąs ne toks jau paprastas – būtent nuo jo prasideda istorija, parodanti, kaip menas kartais išsaugo tai, ko iš jo niekas nesitiki.

Mokslininkai padarė išvadą, kad paslaptingas objektas Jeano Fouquet kūrinyje „Meluno diptiškas“ greičiausiai vaizduoja ašelio rankinį kirvuką – priešistorinį akmeninį įrankį, kurio realus prototipas galėjo būti šimtų tūkstančių metų senumo.

Jeigu tyrėjų interpretacija teisinga, Fouquet paveikslas gali būti vienas seniausių žinomų meninių priešistorinio įrankio atvaizdų. Kitaip tariant, renesanso laikų dailininkas nutapė ne šiaip simbolinį riedulį, o daiktą, panašų į sąmoningai atpažintą ir kruopščiai atkartotą objektą iš itin gilios praeities.

Ši istorija turi savotiško paradokso grožio: dažnai istoriją įsivaizduojame kaip atskiras „stalčių“ epochas – priešistorę, viduramžius, renesansą. O čia paaiškėja, kad XV amžiaus žmogus galėjo rankose laikyti įrankį, pagamintą prieš šimtus tūkstančių metų, ir laikyti jį pakankamai išskirtiniu, kad jis atsidurtų religiniame paveiksle.

Įtartinai pažįstamas „akmuo“ paveiksle

Kalbama apie kairįjį „Meluno diptiško“ skydą, nutapytą apie 1455 metus. Jame vaizduojami Étienne’as Chevalier ir šv. Steponas. Šventasis rankose laiko knygą, o ant jos padėtas akmuo turėtų priminti jo užmėtymą akmenimis. Vis dėlto ilgą laiką šis „akmuo“ atrodė pernelyg taisyklingas ir pernelyg „teisingos“ formos, kad būtų laikomas atsitiktiniu rieduliu.

Ši detalė patraukė Dartmuto universiteto tyrėjo Steveno Kangaso dėmesį. Kaip skelbia universitetas, mokslininkui jau seniai atrodė, kad paveiksle esantis objektas labiau primena priešistorinį įrankį nei paprastą akmenį. Vėliau jis parodė reprodukciją archeologijos specialistams, ir nuo to momento tai tapo nebe menotyrininko nuojauta, o konkretaus tyrimo objektu.

Tyrėjų komanda objektą įvertino metodiškai: lygino formą, spalvą ir tariamus apdirbimo pėdsakus su tikrais ašelio rankiniais kirvukais, įskaitant rastus Prancūzijoje. Rezultatai, pasak tyrėjų, buvo stebėtinai nuoseklūs.

Kas yra ašelio rankinis kirvukas?

Ašelio rankinis kirvukas – vienas atpažįstamiausių priešistorės įrankių. Dažniausiai jis būna iš abiejų pusių apdirbtas, migdolo formos, su aštriomis briaunomis. Tokie įrankiai siejami su įvairiais ankstyvaisiais Homo genties atstovais ir buvo naudojami labai ilgą laiką. Jie pasirodė daugiau nei prieš 1,5 mln. metų, o kai kurie šaltiniai mini ir dar ankstesnes ašelio tradicijos ištakas.

Svarbu tai, kad „akmeninis įrankis“ nebūtinai reiškia kažką primityvaus ar atsitiktinio. Rankiniai kirvukai dažnai būdavo gaminami itin kruopščiai – reikėjo planavimo, tikslių smūgių kontrolės ir gebėjimo išgauti norimą formą. Tai ne akmuo, pakeltas nuo žemės, o sąmoningai suformuotas daiktas, todėl ir jo siluetas paprastai būna labai būdingas.

Pasak tyrėjų, būtent tas išskirtinis vaizdas ir leido šiai detalei „išlikti matomai“: jei Fouquet būtų nutapęs labiau neutralų akmenį, šiandien vargu ar kas ieškotų gilesnės prasmės. Tačiau paveiksle esantis objektas atrodo per daug „aiškus“, kad būtų lengva jį nurašyti simboliui.

Analizė: ne asociacijos, o konkretūs požymiai

Tyrimas, publikuotas žurnale Cambridge Archaeological Journal, rėmėsi keliomis analizės kryptimis. Pirmiausia įvertinta objekto forma. Remiantis tyrimo aptarimais, panašumas į ašelio rankinius kirvukus iš to Prancūzijos regiono, kuriame veikė Fouquet, buvo įvertintas maždaug 95 proc. Toks sutapimas, tyrėjų teigimu, jau nebeatrodo atsitiktinis.

Antra, nagrinėta spalvinė gama. Nors senų paveikslų pigmentai ir lakai su laiku keičiasi, gelsvų, rusvų ir rausvų tonų deriniai, pasak tyrėjų, dera su realių titnaginių kirvukų išvaizda. Be to, daroma prielaida, kad dailininkas stengėsi perteikti paviršiaus niuansus, o ne nutapyti neutralų „akmenį-simbolį“.

Trečia, dėmesys sutelktas į pėdsakus, primenančius nuoskėlas, atsirandančias apdirbant akmenį. Viešuose tyrimo aptarimuose minima, kad buvo įžvelgti 33 ženklai, atitinkantys tokių įrankių gamybos techniką, o jų išsidėstymas, tyrėjų vertinimu, sutampa su žinomomis rankinių kirvukų savybėmis.

Kaip toks daiktas galėjo atsidurti XV amžiaus žmogaus akiratyje?

Čia prasideda pati intriguojamiausia istorijos dalis. Fouquet negalėjo žinoti, kad prieš akis gali turėti šimtų tūkstančių metų senumo įrankį: modernioji priešistorės archeologija tuomet dar neegzistavo, niekas nekalbėjo nei apie ašelio tradiciją, nei apie Homo erectus, nei apie ilgą akmens technologijų raidą. Tačiau viskas rodo, kad kažkas tokį daiktą galėjo rasti, išsaugoti ir laikyti pakankamai neįprastu, kad jis taptų modeliu paveikslo detalei.

Tai nėra neįtikėtina. Įvairūs rankiniai kirvukai Europoje buvo randami šimtmečiais prieš tai, kai paaiškėjo jų tikroji kilmė. Dažnai tokie objektai būdavo laikomi gamtos keistenybėmis, „perkūno akmenimis“, talismanais ar tiesiog mįslingais radiniais. Žmonės juos aptikdavo dirbamuose laukuose, kasinėjant, po liūčių ar vykdant statybas – ir nors nesuprasdavo, kas tai, matydavo, kad daiktas išsiskiria.

XV amžiaus žmogus neturėjo šiuolaikinės archeologijos, bet turėjo akis: galėjo pastebėti neįprastą formą, suteikti jai reikšmę ir įkomponuoti į simbolinį pasakojimą. Taip šv. Stepono rankose esantis „akmuo“ tampa ir kankinystės ženklu, ir labai senu žmogaus technologijos pėdsaku. Retai viena menka detalė taip taikliai sujungia religiją, meną ir priešistorę.

Ne paslaptis, kad Žemėje vis dar yra vietų, kur žmogus nėra iki galo įžengęs ar jų nuodugniai nesužymėjęs. Tai dar kartą patvirtino netoli Fidžio aptiktos nedidelės salos tyrimai. Mokslininkus nustebino išvada, kad sala susiformavo maždaug prieš 1200 metų ir, panašu, ne natūraliai, o dėl žmonių veiklos.

Sala yra netoli Vanua Levu. Ilgą laiką ji niekuo neišsiskyrė: apsupta mangrovių ir iškilusi vos keliasdešimt centimetrų virš jūros lygio, atrodė kaip įprasta pakrantės kraštovaizdžio dalis. Vis dėlto išsamesni tyrimai parodė, kad jos sandara – neįprasta.

Atliktos ekspertizės atskleidė, kad net 70–90 proc. salą sudarančios medžiagos sudaro valgomųjų moliuskų kriauklės. Tai – senųjų regiono gyventojų maisto atliekos, kurios šimtmečiais buvo sistemingai kaupiamos vienoje vietoje.

Radiokarboninis mėginių datavimas rodo, kad šis procesas prasidėjo maždaug VIII amžiuje. Per kelis šimtmečius žmonės apdorodavo didžiulius kiekius vėžiagyvių ir moliuskų, o kriauklės pamažu sluoksniavosi, galiausiai sudarydamos stabilią struktūrą, iškilusią virš vandens. Nors panašūs reiškiniai mokslui žinomi, šiuo atveju išskirtinis mastas: salos plotas siekia apie 3000 kv. metrų.

Iš pradžių tyrėjai svarstė ir alternatyvų paaiškinimą – kad sala galėjo susiformuoti dėl galingo gamtos reiškinio, pavyzdžiui, cunamio, kuris būtų surinkęs kriaukles nuo jūros dugno ir supylęs jas vienoje vietoje. Tačiau detali nuosėdų analizė šios teorijos nepatvirtino. Nebuvo aptikta cunamiui būdingo sluoksnių išsidėstymo, o tai, kad visos kriauklės priklausė valgomoms rūšims, dar aiškiau rodo žmogaus veiklą.

Vietoje taip pat rasta keramikos fragmentų, kurie papildomai patvirtina žmonių buvimą. Įdomu tai, kad neaptikta žuvų kaulų ar įrankių, todėl manoma, jog sala nebuvo nuolatinė gyvenvietė. Greičiausiai tai buvo specializuotas maisto apdorojimo taškas, į kurį aplinkinių vietovių gyventojai atvykdavo ruošti ir vartoti moliuskus.

Mokslininkai spėja, kad ši vieta galėjo būti susijusi su Lapitų kultūra – pirmaisiais Fidžio salų kolonistais, garsėjusiais jūrinėmis tradicijomis ir savita keramika. Jei ši hipotezė pasitvirtins, atradimas taps dar vienu įrodymu, kokį reikšmingą poveikį šios bendruomenės darė regiono aplinkai. Be to, tokia sala galėjo turėti įtakos ir vėlesniems pakrantės kraštovaizdžio pokyčiams.

Šaltinis: „Geoarchaeology“

Saulės sistema tapo skurdesnė dar vienu itin daug vilčių žadinusiu objektu. Kometos „MAPS“, kurią daugelis astronomijos entuziastų praminė Didžiąja Velykų kometa, kelionė baigėsi balandžio 4-ąją. Likus vos kelioms valandoms iki priartėjimo prie Saulės artimiausio taško, vadinamo periheliu, kometa staiga subyrėjo į fragmentus. Nors buvo tikėtasi įspūdingo reginio naktiniame danguje, mokslininkai pripažįsta: toks scenarijus šiam neįprastam dangaus kūnui buvo labai tikėtinas.

„MAPS“ priklausė specifinei, astronomams gerai žinomai grupei – Kreutzo šeimos Saulę „glostančioms“ kometoms. Jų orbitos yra ypač rizikingos: jos veda objektus itin arti mūsų žvaigždės, praktiškai į jos atmosferos pakraštį. Šiuolaikinėje astronomijoje manoma, kad visi šios šeimos nariai iš tiesų yra vienos milžiniškos kometos, subyrėjusios per artimą praskridimą prie Saulės maždaug prieš tūkstantį metų, nuolaužos. Nuo tada daugybė skirtingo dydžio fragmentų skrieja panašiomis trajektorijomis ir periodiškai grįžta į kaitrią Saulės kaimynystę.

Dauguma tokių fragmentų susidūrimo su ekstremaliomis sąlygomis neatlaiko. Vis dėlto istorijoje pasitaikė atvejų, kai didžiuliai kometų branduoliai išgyveno šį „ugnies išbandymą“ ir Žemės stebėtojams dovanojo išskirtinius vaizdus. Pavyzdžiais dažnai laikomos 1843 ir 1882 metų didžiosios kometos ar 1965 metais pasirodžiusi Ikeya-Seki. Lemiamas veiksnys – branduolio dydis: kelių kilometrų skersmens objektai turi realių šansų išlikti. Deja, „MAPS“ atveju prieš pat katastrofą gauti duomenys optimizmo nepaliko.

Technologijos prieš lūkesčius: paaiškėjo tikrasis dydis

„MAPS“ atrasta sausį, todėl iškart sukėlė didelį susidomėjimą: ji buvo pastebėta net keturiais mėnesiais anksčiau nei planuotas perihelius. Anksčiau nė viena Kreutzo šeimos kometa nebuvo identifikuota taip anksti, tad tyrėjai pradžioje spėjo, jog tai gali būti išskirtinai didelis ir ryškus objektas. Tačiau pirminiai stebėjimai, atlikti 11 colių Šmidto tipo teleskopu Čilėje, parodė, kad kometa buvo itin blanki – jos ryškis siekė apie +18 magnitudžių. Tai reiškia, kad ji buvo maždaug 12 tūkst. kartų tamsesnė už silpniausias žvaigždes, įžiūrimas plika akimi.

Naujausios „Jameso Webbo“ kosminio teleskopo (JWST) vaizdų analizės šias viltis galutinai patikslino. Paaiškėjo, kad „MAPS“ branduolio skersmuo siekė tik apie 400 metrų. Saulę „glostančių“ kometų kontekste tai beveik mikroskopinis dydis. Ankstyvas aptikimas paaiškintas ne kometos įspūdingumu, o šiuolaikinių stebėjimo instrumentų jautrumu. Esant tokiai mažai masei, praskristi vos maždaug 160 tūkst. kilometrų virš Saulės paviršiaus ir išlikti buvo beveik neįmanoma.

Paskutinės valandos: užfiksuota neišvengiama baigtis

Paskutinis šios istorijos etapas klostėsi šeštadienį, o kometos artėjimą sekė keli Saulę stebintys palydovai. „SOHO“ (Solar and Heliospheric Observatory) kameros ir palydovo „GOES 19“ prietaisai fiksavo, kaip kometa staigiai artėja prie žvaigždės. Per perihelių „MAPS“ skriejo maždaug 500 kilometrų per sekundę greičiu.

Tarp 07:00 ir 09:00 UTC laiku pastebėtas staigus objekto ryškio šuolis: jis pasiekė apie –1 magnitudę ir prilygo Sirijaus spindesiui. Specialistams tai buvo aiškus ženklas, kad branduolys ima irti veikiamas ekstremalių jėgų. 11:36 UTC „LASCO“ koronografų vaizduose jau buvo matoma tik pailga juosta be aiškios „galvos“. O kai kometos likučiai apie 22:00 UTC pasirodė iš už disko, uždengiančio tiesioginę Saulės šviesą, branduolio pėdsakų nebeliko: vietoje vientiso objekto užfiksuotas tik beformis dulkių ir dujų debesis, kuris greitai išsisklaidė.

Kodėl „MAPS“ neišgyveno?

„MAPS“ sunaikinimo mechanizmą galima paaiškinti paprastai, nors pats procesas buvo žiaurus. Pastaruosius maždaug 18 amžių kometa praleido tolimiausiuose Saulės sistemos pakraščiuose, kur temperatūros artimos absoliučiam nuliui (–273,15 °C). Branduolys buvo tarsi „peršalęs iki kaulų“.

Staigus priartėjimas prie Saulės sukėlė milžinišką šiluminį šoką. Kol kometos vidus išliko itin šaltas, paviršius per kelias dienas įkaito iki daugiau nei 1600 °C. Šiluminės įtampos, kartu su galingomis Saulės potvyninėmis jėgomis, tiesiog suplėšė silpną branduolio struktūrą į smulkias dalis.

Tai reiškia, kad šią savaitę žadėtas reginys vakaro danguje taip ir neįvyks. Astronomijos mėgėjams, kurie tikėjosi ryškios kometos su ilga uodega, matomos žemai virš vakarinio horizonto, teks nusivilti. „MAPS“ nustojo egzistavusi ir tapo tarpplanetinių dulkių dalimi, primindama, kokia dinamiška ir nenuspėjama gali būti mūsų kosminė kaimynystė.

Europa jau seniai yra archeologų tyrinėjimų laukas, tačiau net ir šiandien nauji radiniai primena, kiek mažai žinome apie Senojo žemyno praeitį. Šįkart mokslininkus suglumino itin paslaptingas laidojimas: gerai išsilaikęs skeletas aptiktas sėdimoje padėtyje, o jo veidas buvo nukreiptas į vakarus. Tai – dar vienas panašus atradimas iš serijos radinių, kurie jau kelis mėnesius kelia klausimų ir vis dar neturi vienareikšmio paaiškinimo.

Visa istorija įvyko Dijone, kur vykdant archeologinius darbus, be kita ko, netoli pradinės mokyklos, buvo rasti palaikai, siejami su senovės galais. Įdomu tai, kad pirmasis signalas apie galimą radinį atėjo ne iš specialistų – kaulus, kyšančius iš žemės šalia žaidimų aikštelės, pastebėjo vaikai.

Skeletas buvo aptiktas siauroje, apvalioje maždaug vieno metro skersmens duobėje. Tyrėjus labiausiai nustebino jo padėtis: kūnas buvo pasodintas, nugara atremta į duobės sienelę, o rankos sudėtos ant kelių. Kaip ir kitais panašiais atvejais, mirusiojo veidas buvo nukreiptas į vakarus.

Šis atradimas nėra pavienis. Tame pačiame regione jau rasta keliolika panašių laidojimų, o iš viso Dijono apylinkėse jų priskaičiuojama apie dvidešimt. Tokia koncentracija sudaro reikšmingą dalį visų pasaulyje žinomų tokio tipo kapų. Ekspertai mano, kad palaikai gali būti datuojami maždaug 300–200 m. pr. Kr. laikotarpiu, kai šiame regione gyveno galai – keltų tauta, apie kurią daugiausia žinoma iš jų priešininkų pasakojimų, pavyzdžiui, Julijaus Cezario. Dėl to patikimų ir nešališkų žinių apie jų papročius išlikę nedaug.

Skeletų išsilaikymo būklė – išskirtinai gera, o jų išdėstymas leidžia manyti, kad kūnai tyčia buvo palaidoti būtent taip. Be to, ant kai kurių kaulų matyti smurto pėdsakų, įskaitant neužgijusias traumas, galinčias rodyti staigią, smurtinę mirtį. Vienu atveju net nustatyti smūgių į kaukolę požymiai – tikėtina, palikti aštriu įrankiu.

Didžiausia mįslė vis dėlto yra tokio laidojimo prasmė. Sėdima padėtis yra itin neįprasta – dauguma geležies amžiaus kapų rodo kūnus, paguldytus ant nugaros, ištiestomis galūnėmis. Čia matomas visiškai kitoks modelis, kuris, tikėtina, turėjo ypatingą reikšmę bendruomenei, jį taikiusiai. Archeologai svarsto kelias hipotezes: kad tai galėjo būti ritualinių apeigų ar religinių aukų dalis, kad tai galėjo būti bausmė nusikaltėliams ar priešams. Taip pat keliama ir dar labiau neraminanti versija – jog kai kurie iš šių žmonių galėjo būti palaidoti gyvi.

Tokias prielaidas stiprina itin tikslus kūnų išdėstymas ir tai, kad nėra aiškių požymių, jog palaikai būtų buvę judinami po mirties. Papildoma paslaptis – beveik visiškas įkapių nebuvimas. Daugeliu atvejų šalia mirusiųjų nerasta asmeninių daiktų ar papuošalų, todėl sunku spręsti apie jų socialinį statusą. Išimtis buvo vienas radinys – akmeninė apyrankė, padėjusi datuoti laidojimą, tačiau neatsakiusi į klausimą, kodėl mirusieji buvo laidojami būtent taip.

Nors galai buvo viena svarbiausių Europos geležies amžiaus bendruomenių, jų papročiai menkai pažįstami ir dažnai rekonstruojami remiantis išoriniais, neretai šališkais šaltiniais. Todėl kiekvienas naujas radinys leidžia ne tik atkurti dalį jų gyvenimo, bet ir atskleidžia, kokios sudėtingos bei nevienareikšmės galėjo būti jų praktikos.

Šaltinis: „CBS News“.