CP v2

Blog

  • Pasodinkite šį augalą sode ir pamiršite erkes: kvapnus, žydi iki pat rudens

    Pasodinkite šį augalą sode ir pamiršite erkes: kvapnus, žydi iki pat rudens

    Darželinė monarda – įspūdingas augalas, kuris ne tik gausiai žydi visą vasarą, bet ir gali padėti atbaidyti erkes bei kitus įkyrius vabzdžius. Dėl intensyvaus kvapo ji yra puikus pasirinkimas namų sodui, o kartu vilioja bites ir drugelius.

    Darželinė monarda (Monarda L.) – notrelinių šeimai priskiriamas augalų genties pavadinimas, apimantis maždaug 12–22 rūšis (priklausomai nuo šaltinio). Lotyniškas monardos pavadinimas kilo nuo ispanų gydytojo ir botaniko Nicolás Bautista Monardes pavardės – jis siekė susisteminti naujas augalų rūšis, atkeliavusias iš Naujojo Pasaulio. Monardos pirmtaku laikoma vadinamoji laukinė bergamotė, žydinti švelniais alyviniais žiedais.

    Notrelinių šeimos augalai natūraliai paplitę Šiaurės Amerikoje – nuo Kanados iki Meksikos. Jie dažniausiai auga miškuose, prerijose ir sausesnėse atvirose vietovėse. Dalis rūšių išplito kaip auginami augalai, o kai kurias galima rasti ir Lenkijoje.

    Monarda vertinama ne vien kaip dekoratyvinis augalas – ji turi ir daugiau privalumų, todėl naudojama tiek virtuvėje, tiek vaistažolių praktikoje. Monarda priklauso tai pačiai šeimai kaip mėta, todėl, kaip ir ji, pasižymi raminamuoju, sutraukiamuoju poveikiu, gali padėti virškinimo sistemai, būti vartojama esant lengvam nevirškinimui. Ji taip pat neretai naudojama kaip pagalbinė priemonė peršalus ar sergant infekcijomis.

    Darželinė monarda yra medingas augalas – ją gausiai lanko bitės. Vabzdžius vilioja stiprus kvapas ir ryškūs, intensyvių spalvų žiedai.

    Dėl šių savybių monarda gali tapti tikra sodo puošmena: ji pritraukia drugelius, bites ir kitus apdulkintojus, o kartu, dėl kvapo, gali padėti atbaidyti įkyrias erkes.

    Monarda mėgsta šiltas ir saulėtas vietas – tokiomis sąlygomis ji gali žydėti net iki 90 dienų. Visiškame pavėsyje žiedai paprastai būna smulkesni ir mažiau dekoratyvūs. Augalui tinka derlinga, šiek tiek drėgna dirva, o priežiūra nėra sudėtinga: svarbiausia reguliariai laistyti ir prireikus apkarpyti. Karštomis dienomis laistyti reikėtų dažniau, tačiau saikingai, kad žemė būtų tik lengvai drėgna.

    Taip pat verta tręšti organinėmis trąšomis. Kadangi monarda yra atspari šalčiui, papildomo dengimo žiemai paprastai nereikia.

    Darželinė monarda puikiai tinka namų soduose: jos kvapas greitai ir gana efektyviai atbaido erkes, o kartu gali padėti sumažinti ir kitų kenkėjų, pavyzdžiui, šliužų ar grambuolių lervų, aktyvumą. Todėl ją verta rinktis dar šį sezoną.

    Monarda – ne vienintelis augalas, siejamas su erkių atbaidymu. Panašių savybių gali turėti ir kiti kvapnūs augalai.

    Erkės mėgsta aukštą, tankią žolę ir krūmus, todėl norint sumažinti jų kiekį, patariama reguliariai apkarpyti augmeniją, šalinti piktžoles ir veją pjauti kuo žemiau.

  • „Ikea“ hitas mažam balkonui: ši nebrangi detalė vasarą akimirksniu pakeis vaizdą

    „Ikea“ hitas mažam balkonui: ši nebrangi detalė vasarą akimirksniu pakeis vaizdą

    Net ir mažas balkonas gali tapti tikra ramybės oaze, kurioje norėsis leisti visą vasaros sezoną. Kad erdvė būtų ne tik funkcionali, bet ir jauki, svarbu apgalvoti tiek baldus, tiek dekoracijas.

    Mažo balkono įrengimą verta pradėti nuo tikslių matmenų: tai padės suplanuoti išdėstymą, pasirinkti stilių ir įsigyti tik tai, ko iš tiesų reikia. Tokioje erdvėje geriausiai pasiteisina sulankstomi baldai – juos patogu greitai pastatyti ir, prireikus, lengvai sandėliuoti. Taip pat svarbu, kad baldai būtų atsparūs įvairioms oro sąlygoms, todėl verta rinktis tinkamai impregnuotas natūralias medžiagas arba kokybiškus dirbtinius sprendimus.

    Grindims galima rinktis medines terasines plyteles, kitas lauko plyteles ar net dirbtinę veją. Sienas nesunku pagyvinti bambukinėmis demblėmis ar natūraliais audiniais. Daug jaukumo suteikia ir augalai – jie gali visiškai pakeisti balkono nuotaiką bei įvaizdį.

    Didelį vaidmenį kuria apšvietimas. Vieni renkasi LED lemputes, kiti – saulės energija įkraunamas šviesos girliandas. Pravartu turėti ir papildomą, pernešamą šviesos šaltinį, pavyzdžiui, stilingą žibintą.

    Šį sezoną dėmesio sulaukia „Ikea“ siūlomas žibintas „Borrby“ – paprasta ir nebrangi dekoracija, galinti akimirksniu atnaujinti balkono vaizdą. Jis parduodamas dviejų spalvų – juodos ir baltos – ir tinka naudoti tiek viduje, tiek lauke. Žibintas yra 28 cm aukščio, pagamintas iš plieno ir stiklo, o paviršius padengtas poliesterine milteline danga. Jį galima statyti ant grindų, palangės ar stalo.

    Žibinto priežiūra nesudėtinga – jį pakanka nuvalyti drėgna šluoste.

    Dabartinė žibinto kaina – 4,60 euro.

  • Nepamirškite šių balandžio darbų: veja sužaliuos sodriai ir atrodys kaip nauja

    Nepamirškite šių balandžio darbų: veja sužaliuos sodriai ir atrodys kaip nauja

    Balandis – metas, kai verta ypatingą dėmesį skirti aplinkai prie namų. Pavasarį sode laukia ne tik sėjimas ir sodinimas bei augalų tręšimas, bet ir vejos priežiūra. Šiuo laikotarpiu ją reikia atgaivinti po žiemos ir paruošti vasaros sezonui. Ką konkrečiai nuveikti balandį, kad po kelių savaičių džiaugtumėtės žalia ir tankia veja?

    Po žiemos veja neretai atrodo prastai. Nepalankios oro sąlygos palieka žymių, o kai kur gali pasirodyti net sniego pelėsio požymių. Vietose, kur po žiemos matyti parudavusios dėmės, prireiks atsėti žolę. Tačiau prieš tai verta atlikti kelias priežiūros procedūras, kurios padės žolei greičiau atsigauti ir vasarą atrodyti patraukliai.

    Pirmiausia balandį veją reikėtų kruopščiai išgrėbti, pašalinant šiukšles, lapus ir negyvus, sudžiūvusius žolės stiebelius. Tai padės įvertinti vejos būklę ir planuoti tolesnius darbus. Grėbimas taip pat šiek tiek supurena viršutinį dirvos sluoksnį ir pagerina oro patekimą. Tam patogiausia naudoti vėduoklinius grėblius – dėl platesnės formos jie efektyviau pašalina susidariusį sausos žolės „veltinių“ sluoksnį.

    Senesnėms, labai susispaudusioms vejoms gali prireikti aeracijos – dirvos pradūrimo, kad oras lengviau pasiektų šaknis, arba vertikutavimo, kuris leidžia dar kruopščiau pašalinti sąnašas. Jei vejos paviršius nelygus ir banguotas, gali būti naudinga ją pravoluoti.

    Kitas svarbus darbas, kurį geriausia atlikti balandžio viduryje arba pabaigoje, – pirmasis pjovimas. Anksčiau to daryti nerekomenduojama, nes išlieka šalnų rizika, o žolės stiebeliai gali nušalti. Pirmą kartą patartina pjauti paliekant apie 4–5 cm aukštį – tai skatina žolę tankėti ir didina atsparumą mindymui.

    Tuo pačiu verta tręšti veją azoto trąšomis, pavyzdžiui, amonio salietra. Trąšų granules būtina tolygiai paskleisti per visą vejos plotą.

    Vėliau galima imtis pažeistų vietų atnaujinimo – užpildyti plikas vietas ir atsėti žolę. Rekomenduojama naudoti tas pačias sėklas, iš kurių veja buvo įrengta iš pradžių. Taip pat galima rinktis specialų, greitai dygstantį mišinį.

    Balandžio pabaigoje veją verta stebėti itin atidžiai. Šiuo metu dažnai suaktyvėja piktžolės, kurias galima naikinti išdeginant, o kraštutiniais atvejais – naudojant chemines priemones.

    Paskutinis, bet ne mažiau svarbus balandžio darbas – laistymas. Geriausia laistyti vakare, kas kelias dienas, atsižvelgiant į oro sąlygas ir dirvos drėgmę.

    Balandis taip pat yra tinkamas laikas įsirengti naują veją. Patariama užsukti į gerai aprūpintą sodo prekių parduotuvę ir pasikonsultuoti su specialistu, kuris padės pasirinkti sėklas pagal dirvos tipą ir sklypo apšvietimą.

  • Mėsa stiklainyje grįžta į madą: paprasta sudėtis, o skonis kaip iš vaikystės

    Mėsa stiklainyje – vienas iš tų kulinarinių sugrįžimų į praeitį, kurie šiandien vėl sparčiai populiarėja. Ji asocijuojasi su namų sandėliuku, paprastumu ir laikais, kai niekas neturėjo būti išmetama. Greito maisto ir pusfabrikačių eroje vis daugiau žmonių renkasi tradicinius konservavimo būdus, leidžiančius išlaikyti mėsos skonį ištisus mėnesius net ir be šaldiklio.

    Toks sprendimas ne tik patogus, bet ir ekonomiškas. Perkant daugiau mėsos vienu kartu, galima pasiruošti atsargų, kurios pravers netikėtose situacijose, kelionių metu arba tada, kai tiesiog nėra laiko gaminti. Dėl pasterizavimo mėsa stiklainyje išlaiko tekstūrą, aromatą ir sultingumą, o tinkamai parinkti prieskoniai suteikia skonį, primenantį aukščiausios kokybės namines konservuotas gėrybes.

    Svarbu ir tai, kad toks laikymo būdas leidžia visiškai kontroliuoti sudėtį – be konservantų, dirbtinių priedų ar skonio stipriklių.

    Skirtingai nei parduotuvėse parduodami gaminiai, namuose ruošta mėsa stiklainyje remiasi paprastais ingredientais ir tradicinėmis technologijomis. Čia nereikės jokių nereikalingų priedų – tik mėsa, prieskoniai ir tinkamai atliktas terminis apdorojimas.

    Ilgo išsilaikymo paslaptis – pasterizavimas, leidžiantis produktą laikyti ilgai ir sumažinantis gedimo riziką. Dėl šios priežasties anksčiau tokie gaminiai buvo neatsiejama namų atsargų dalis. Šiandien jie grįžta kaip „slow food“ ir sąmoningo gaminimo krypties dalis.

    Namų sąlygomis ruošta mėsa stiklainyje turi dar vieną privalumą – skonį galima lengvai pritaikyti pagal savo poreikius. Vieni renkasi ryškesnes žolelių natas, kiti lieka prie klasikos su česnaku ir lauro lapu. Kiekviena partija gali būti kitokia, tačiau esmė ta pati – natūralumas ir sodrus aromatas.

    Pats paruošimas nėra sudėtingas, tačiau reikalauja tikslumo ir higienos. Būtent šie dalykai lemia, ar konservai bus saugūs ir ilgai išsilaikys.

    Ingredientai:

    Paruošimo būdas:

  • Šis pavasarinis augalas – tikra sveikatos bomba: taip jį išsaugosite visiems metams

    Laukinių česnakų laikymas – tema, kuri kasmet sugrįžta pavasarį, vos miškuose ir turguose pasirodo aromatingi, žali lapai. Šis iš pirmo žvilgsnio paprastas augalas laikomas viena vertingiausių gamtos dovanų: padeda stiprinti imunitetą, palaiko organizmo valymosi procesus ir veikia švelniau nei įprastas česnakas. Todėl verta žinoti, kaip jį išsaugoti ilgesniam laikui, kad naudingomis savybėmis galėtumėte džiaugtis ir pasibaigus sezonui.

    Laukiniai česnakai jau seniai turi natūralaus sveikatos „stiprintojo“ reputaciją. Juose yra sieros junginių, kurie padeda organizmui kovoti su infekcijomis ir prisideda prie toksinų šalinimo. Svarbu ir tai, kad jų skonis gerokai švelnesnis nei klasikinio česnako – jie rečiau dirgina virškinamąjį traktą ir nepalieka tokio intensyvaus kvapo.

    Vis dėlto ne visi žino, kad Lenkijoje šis augalas yra iš dalies saugomas. Tai reiškia, kad natūraliose augavietėse jo negalima skinti be atitinkamo leidimo. Geriausia išeitis – auginti savo sode arba įsigyti lapų iš legalaus šaltinio. Kai jau turite šviežių laukinių česnakų, verta pagalvoti, kaip juos tinkamai konservuoti.

    Vienas paprasčiausių ir veiksmingiausių būdų – pasigaminti pastą. Taip išsaugomas skonis ir didelė dalis savybių, o pats produktas gali išsilaikyti net kelis mėnesius.

    Ilgiausiai laukiniai česnakai „išsilaiko“ būtent pastos pavidalu – vėliau ją patogu dėti į įvairius patiekalus, kai norisi ryškesnio aromato.

    Į pastą dažnai įpilama citrinos sulčių arba švelnaus acto – tai svarbi detalė, nes rūgštis sumažina terpės pH ir padeda saugiau laikyti produktą. Paprastas triukas, tačiau jo reikšmė ilgaamžiškumui – didžiulė.

    Paruošta pasta būna intensyvaus skonio ir sūroka, todėl geriausia ją naudoti kaip aromatinį priedą, o ne kaip paruoštą padažą. Ji puikiai tinka kaip pagrindas pesto – tereikia sumaišyti su šviežiu baziliku ar petražolėmis ir mėgstamais priedais.

    Dėl to, kad laukinių česnakų laikymas šia forma yra itin patogus, jų skoniu galėsite mėgautis net žiemą, kai šviežių lapų jau nebesurasi.

  • Kruopštus triukas be sviesto: trapios tešlos pagrindas išeina lengvas ir nebyra pjaunant

    Dar visai neseniai atrodė, kad trapūs kepiniai neįmanomi be solidžios sviesto porcijos. Vis dėlto paaiškėjo, jog trapi tešla gali pavykti ir visai nenaudojant riebalų – ją ne tik lengviau paruošti, bet ji būna ir lengvesnė organizmui. Tai puikus pasirinkimas tiems, kurie nori sumažinti kalorijų kiekį, tačiau neatsisakyti naminių desertų.

    Paslaptis paprasta: vietoje sviesto ar aliejaus naudojamas tirštas natūralus jogurtas. Dėl to masė nuo pat pradžių tampa plastiškesnė, lengviau susijungia, o tešla nekelia įprastų problemų – netrupa ir neskilinėja kočiojant. Be to, tokiu atveju nereikia nuolat kontroliuoti ingredientų temperatūros, kas dažnai tampa klasikinių receptų galvos skausmu.

    Koks rezultatas? Švelni, minkšta tekstūra, esanti kažkur tarp klasikinės trapios ir pusiau trapios tešlos. Tešla gerai išlaiko formą, pjaunant netrupa ir gražiai atrodo lėkštėje. Tai ypač svarbu, jei desertą ruošiate svečiams ir norite estetiško pateikimo.

    Dažniausiai didžiausios abejonės kyla dėl skonio. Juk būtent sviestas suteikia tradiciniams kepiniams būdingą, vos riešutinę natą. Jogurtinės versijos skonis švelnesnis, neutralesnis, tačiau tai nebūtinai minusas – tokia tešla puikiai išryškina įdaro skonį, o ne su juo konkuruoja.

    Struktūros požiūriu kepinys tampa elastingesnis, todėl atsiveria daugiau galimybių. Tešlą galima kočioti labai plonai nebijant, kad ji sutrūkinės. Tai ypač patogu, jei mėgstate kepinius su gausiu vaisių, kremo ar varškės įdaru ir plonu pagrindu.

    Dar vienas privalumas – universalumas. Ši trapi tešla tinka tiek saldiems, tiek pikantiškiems kepiniams. Pakanka šiek tiek pakoreguoti proporcijas: sumažinti cukraus kiekį, įberti žiupsnelį druskos – ir turėsite paruoštą pagrindą tartoms su daržovėmis, mėsa ar sūriais. Tai ypač įvertins mėgstantys eksperimentuoti virtuvėje.

    Svarbus ir paruošimo laikas. Kadangi nenaudojami riebalai, mažiau etapų reiškia ir mažesnę klaidų tikimybę. Tešla greitai užminkoma, o trumpai atvėsinta įgauna idealią konsistenciją tolimesniam darbui.

    Jei planuojate drėgną įdarą, pavyzdžiui, obuolių ar varškės masę, verta pirmiausia apkepti vien tik pagrindą apie 10 minučių. Taip išvengsite neiškepusios, sukrentančios tešlos sluoksnio ir išgausite traškesnę bazę.

  • Daugelis ją nuvertina, bet šis Podlasės delikatesas pranoksta bulvytes fri

    Nors iš pirmo žvilgsnio ji gali neatrodyti įspūdingai, tinkamai paruošta stinta virsta traškiu užkandžiu, nuo kurio sunku atsitraukti. Stinta – nedidelė, verpstės formos žuvelė, kuri tradicinėje pasienio virtuvėje prilygsta Podlasės bulvytėms fri. Ji išgarsėjo ne tik dėl skonio, bet ir dėl išskirtinio kvapo: ką tik sugauta stinta intensyviai kvepia šviežiu agurku. Tačiau šiandien, kai dėl klimato kaitos ir šylančių vandenų jos populiacija sparčiai mažėja, galimybė jos paragauti vis dažniau tampa tikru kulinariniu įvykiu.

    Prieš šimtmečius stinta buvo įprasta ir pigi prekė, todėl neretai vadinta „vargšų žuvimi“. Vis dėlto jos savybes greitai pastebėjo virtuvės meistrai, tarp jų – Janas Szyttleris, karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio virėjas. Jo publikacijos prisidėjo prie to, kad stinta nebeasocijavosi vien su paprastu maistu: ji ėmė rastis ir ant Varšuvos bei Vilniaus stalų – kaip įmantresni užkepėlių ar daržovių patiekalų ingredientas.

    Stinta laikoma geru natūralaus kalcio ir magnio šaltiniu, nes ji dažnai valgoma visa – kartu su kaulais, kurie po kepimo tampa beveik nejuntami.

    Žuvies baltymų derinimas su raugintų kopūstų rūgštumu – klasikinis protėvių „zero waste“ virtuvės pavyzdys. Dėl tvirtesnės mėsos struktūros stinta troškinant neištyžta, o atiduoda savo aromatą kopūstams, todėl patiekalas tampa sotus ir šildantis.

    Nors troškinimas su kopūstais turi ištikimų gerbėjų, populiariausias stintos paruošimo būdas išlieka greitas kepimas giliame aliejuje. Žuvelės lengvai apvoliojamos nedideliame miltų ir druskos kiekyje ir metamos į įkaitintą aliejų vos kelioms dešimtims sekundžių. Esminė taisyklė – itin aukšta aliejaus temperatūra: tik tuomet žuvelės neprigeria riebalų, o akimirksniu tampa traškios.

    Galiausiai gaunami traškūs kąsniai, kuriuos valgoma visus – tarsi traškučius. Tai puiki alternatyva bulvytėms fri, suteikianti daug visaverčių baltymų ir mineralų. Geriausiai stinta atsiskleidžia patiekta su keliais lašais citrinos sulčių arba lengvu česnakiniu padažu.

  • Šiuos kotletus sudedu į stiklainį ir užpilu marinatu: taip išsilaiko net savaites

    Marinuoti maltos mėsos kotletai – puikus sprendimas, kai prisikepėte per didelę pietų porciją arba ieškote originalesnio užkandžio namų vaišėms. Actas čia veikia kaip natūralus konservantas ir minkštiklis: jis prasiskverbia į mėsos struktūrą, neutralizuoja sunkesnį keptų riebalų skonį ir suteikia gaivų, pikantišką poskonį. Po kelių dienų stiklainyje marinate esantis svogūnas tampa traškus ir salstelėjęs, o su kotletais sudaro itin derantį duetą.

    Svarbu, kad mėsa būtų gerai pagardinta prieskoniais, nes acto marinatas linkęs prislopinti švelnesnius skonius. Stiklainiai turi būti ne tik švarūs, bet ir kruopščiai iškaitinti, kad neliktų jokių mikroorganizmų. Tuomet, sandariai užsukus ir visiškai atvėsinus, kotletai gali saugiai laukti savo eilės vėsioje vietoje kelias savaites.

    Keptų kotletų plutelė turėtų būti auksinė ir tvirta – taip mėsa, užpilta skysčiu, mažiau byrės ir išlaikys formą.

    Ingredientai:

    Kotletams:

    Marinatui:

    Paruošimas:

    Geriausias skonis atsiskleidžia po mažiausiai 24–48 valandų, kai visi skoniai pilnai susijungia. Skanaus!

  • Istorinis „NASA“ ryšys iš kelio į Mėnulį: „Artemis II“ paskambino į TKS iš 370 tūkst. km

    Istorinis „NASA“ ryšys iš kelio į Mėnulį: „Artemis II“ paskambino į TKS iš 370 tūkst. km

    Hiustonas (AP) – Dar nespėję atsigauti po sėkmingo skrydžio aplink Mėnulį, „Artemis II“ misijos astronautai antradienį užfiksavo dar vieną istorijos puslapį: pakeliui namo iš Mėnulio jie radijo ryšiu susisiekė su Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) dirbančiais kolegomis, esančiais už šimtų tūkstančių mylių.

    Pranešama, kad tai buvo pirmasis istorijoje radijo ryšys tarp Mėnulio laivo ir kosminės stoties. „NASA“ „Apollo“ misijų įgulos šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose tokios galimybės neturėjo – tuo metu už Žemės orbitos ribų tiesiog nebuvo kitos įgulos.

    „Mes laukėme to taip, kaip jūs net neįsivaizduojate“, – ryšio metu sakė „Artemis II“ vadas Reid Wiseman.

    „Artemis II“ astronautė Christina Koch ir TKS esanti Jessica Meir džiaugėsi netikėtu, nors ir per 230 tūkst. mylių (apie 370 tūkst. kilometrų) atstumą vykusiu susitikimu. Abi astronautės 2019 m. kartu dalyvavo pirmajame pasaulyje vien moterų atliktame išėjime į atvirą kosmosą prie orbitinės laboratorijos.

    „Savo astro-seseriai“ Koch sakė tikėjusi, kad dar kartą susitiks kosmose, tačiau nesitikėjusi, jog tai įvyks būtent taip. „Aš niekada negalvojau, kad tai bus taip – tai nuostabu“, – teigė ji.

    „Labai džiaugiuosi, kad vėl esame kartu kosmose, net jei mus skiria keli kilometrai“, – atsakė Meir.

    Kosminį pokalbį suorganizavo Hiustono misijų valdymo centras: keturiems Mėnulio misijos keliautojams buvo sujungtas ryšys su TKS esančiais trimis „NASA“ astronautais ir vienu Prancūzijos atstovu.

    Koch pasakojo, kad ją pribloškė ne tik Žemės grožis, bet ir tai, kiek aplink ją buvo tamsos.

    „Tai padarė viską dar ypatingesnį. Tai tikrai pabrėžė, kokie mes visi panašūs, kad tas pats dalykas palaiko kiekvieno žmogaus Žemėje gyvybę“, – TKS įgulai sakė Koch. Pasak jos, Žemės trapumas ir brangumas ypač išryškėja, kai į namų planetą žvelgiama iš Mėnulio.

    Iki antradienio popietės „Artemis II“ astronautai į Žemę persiuntė daugiau nei 50 gigabaitų nuotraukų ir kitų duomenų iš pirmadienį įvykusio Mėnulio praskridimo, per kurį buvo pasiektas naujas žmonijos atstumo rekordas. Tarp ryškiausių kadrų – nuotrauka, primenanti 1968 m. „Apollo 8“ įamžintą legendinį Žemės patekėjimą.

    „Nors šie vaizdai įkvepia ir, manau, leidžia mums visiems bent šiek tiek pajusti tai, ką jautė jie, juose slypi ir daug mokslo“, – sakė misijų valdymo centro vyriausioji Mėnulio mokslininkė Kelsey Young. Pasak jos, diskusijos ir iš mokslinės pusės išmoktos pamokos tik prasideda.

    Per aptarimą su K. Young astronautai pasakojo Mėnulio paviršiuje matę šviesos blyksnių grandinę – tarsi smulkių žiburėlių kaskadą, kurią, kaip spėjama, galėjo sukelti į paviršių atsitrenkę kosminiai kūnai. Blyksniai truko vos milisekundes ir sutapo su pirmadienio vakare vykusiu visišku Saulės užtemimu.

    K. Young teigė, kad dar per anksti spręsti, ar įgula matė meteorų lietų, ar atsitiktinius mikrometeoroidų smūgius. Vis dėlto, pasak jos, mokslo operacijų centre tuo metu netrūko „girdimų džiaugsmo riksmų“.

    „Artemis II“ įgula – pirmieji žmonės, nuo „Apollo 17“ 1972 m. pasiekę Mėnulio apylinkes – planuoja penktadienį nusileisti vandenyne netoli San Diego krantų ir taip užbaigti beveik 10 dienų trukusį bandomąjį skrydį. Tą pačią dieną į numatytą zoną išplaukė ir gelbėjimo laivas USS John P. Murtha.

    Ši misija atveria kelią kitų metų „Artemis III“ – Mėnulio modulio prisijungimo demonstracijai Žemės orbitoje. Po jos numatyta „Artemis IV“ misija 2028 m., kai du astronautai turėtų bandyti nusileisti netoli Mėnulio pietų ašigalio.

    Tuo metu dėl „Orion“ kapsulėje esančio tualeto problemų misijų valdymo centras patikino astronautus, kad antradienį jokios priežiūros nereikia. Tualetas su pertraukomis buvo neprieinamas nuo pat praėjusios savaitės starto, todėl įgula buvo priversta naudotis atsargine sistema.

    „NASA“ administratorius Jared Isaacman po pirmadienio Mėnulio praskridimo sakė, kad prieš kitą „Artemis“ misiją „tikrai reikės sutvarkyti dalį santechnikos“. Inžinieriai įtaria, kad galėjo užsikimšti filtras išorinio nuleidimo sistemoje.

    Nors, be tualeto ir kelių kitų palyginti nedidelių dalykų, misija klostėsi sėkmingai, J. Isaacman antradienį spaudos konferencijoje pripažino: „Aš lengviau atsikvėpsiu, kai praeisime sugrįžimą į atmosferą ir visi bus po parašiutais bei vandenyje.“

  • „Artemis II“ parodė tai, ko nemato niekas: įspūdingos Mėnulio tolimosios pusės nuotraukos

    „Artemis II“ parodė tai, ko nemato niekas: įspūdingos Mėnulio tolimosios pusės nuotraukos

    Po istorinio skrydžio aplink Mėnulį, kurio metu keturi astronautai nuo Žemės nutolo toliau nei bet kada anksčiau žmonijos istorijoje, „Artemis II“ įgula į Žemę perdavė įspūdingas Mėnulio tolimosios pusės nuotraukas.

    Tarp kadrų – virš Mėnulio krašto pasirodanti Žemė, matoma tai besileidžianti, tai vėl kylanti. Taip pat užfiksuotas retas reiškinys kosmose: visiškas Saulės užtemimas, kai Mėnulis atsidūrė tarp „Orion“ erdvėlaivio Integrity ir Saulės. Įgula perdavė ir didelės raiškos Mėnulio tolimosios pusės geologijos nuotraukas – ši sritis gausiai nusėta krateriais, kurių artimojoje pusėje palyginti mažiau.

    Maždaug septynių valandų trukmės praskriejimas įvyko 2026 m. balandžio 6 d., pirmadienį. Skrydžio metu buvo ir apie 40 minučių ryšio pertrauka, nes signalą užblokavo pats Mėnulis.

    Kai Integrity praskriejo už Mėnulio, keturi įgulos nariai – misijos vadas Reid Wiseman, pilotas Victor Glover ir misijos specialistai Christina Koch bei Jeremy Hansen – fotografavo Mėnulio tolimąją pusę.

    Būtent šiame misijos etape erdvėlaivis priartėjo arčiausiai Mėnulio – iki 6 545 kilometrų nuo paviršiaus – ir pasiekė maksimalų atstumą nuo Žemės, siekusį 406 771 kilometrą.

    Netrukus po to, kai Integrity vėl „išniro“ ir atnaujino ryšį su Žeme, erdvėlaivis beveik valandą stebėjo visišką Saulės užtemimą – Saulė pranyko už Mėnulio. Saulės užtemimas suteikia retą galimybę įžiūrėti Saulės vainiko detales, kurios įprastai paskęsta ryškioje Saulės šviesoje.

    Be to, sumažėjus Saulės akinimui, įgula galėjo pastebėti blankius šešių meteoroidų smūgių į Mėnulio paviršių blyksnius.

    Mėnulio tolimoji pusė mokslininkams ypač įdomi ir dėl to, kad labai skiriasi nuo artimosios pusės. Pastaroji dalinai padengta didelėmis, lygiomis, tamsiomis vulkaninio bazalto lygumomis, kurios susiformavo, kai prieš milijonus metų iš Mėnulio gelmių išsiliejo lava. Tuo metu tolimojoje pusėje bazalto sluoksnių gerokai mažiau, o pats paviršius smarkiai sužalotas kraterių.

    Kol kas tiksliai neaišku, kodėl susidarė tokie ryškūs skirtumai. Manoma, kad pažangiausi stebėjimo metodai gali padėti rasti atsakymų.

    Pasak „NASA“, Žemėje esantys mokslininkai jau analizuoja perduotas nuotraukas.

    „Per praskriejimą pro Mėnulį įgula užfiksavo smūginius kraterius, senovinius lavos srautus ir paviršiaus įtrūkius – tai padės mokslininkams tirti Mėnulio geologinę raidą“, – balandžio 7 d. atnaujintoje informacijoje rašė „NASA“.

    „Jie stebėjo spalvų, ryškumo ir tekstūros skirtumus skirtingose vietovėse, fiksavo Žemės nusileidimą ir pakilimą bei nufilmavo Saulės vainiką užtemimo metu“, – pridūrė agentūra.

    Šiuo metu „Orion“ erdvėlaivis grįžta į Žemę. Nusileidimas į vandenyną planuojamas 2026 m. balandžio 11 d., šeštadienį, 00:07 UTC, jei leis sąlygos. Būtent ši misijos dalis laikoma viena pavojingiausių – erdvėlaiviui teks dideliu greičiu įskrieti į atmosferą ir nusileisti Ramiajame vandenyne, netoli San Diego krantų.

    Misijos metu surinkta informacija prisidės prie kitų „Artemis“ programos etapų planavimo. Mėnulio stebėjimai padeda geriau suprasti patį tikslą, o beveik 10 dienų kelionė leidžia tobulinti erdvėlaivio konstrukciją ir misijos planą būsimoms įguloms.

    Kitas programos etapas – „Artemis III“ – šiuo metu numatytas 2027 m. Planuojama, kad misija vyks arčiau Žemės: įgula „Orion“ erdvėlaiviu, paleistu „Space Launch System“ (SLS) raketa, pasieks žemąją Žemės orbitą, kur bus išbandomos susitikimo ir susijungimo procedūros su komerciniais erdvėlaiviais, skirtais būsimoms nusileidimo Mėnulyje operacijoms.

    Ketvirtasis etapas – „Artemis IV“ – šiuo metu taikomas į 2028 m. pradžią. „NASA“ teigia, kad misija sieks įgulos nusileidimo netoli Mėnulio pietų ašigalio, kur astronautai atliktų mokslinius stebėjimus ir rinktų mėginius.

    Nepaisant būsimų etapų, „Artemis II“ įgulos surinkti moksliniai duomenys jau dabar vertinami kaip itin vertingi.

    „Mūsų keturi „Artemis II“ astronautai – Reid, Victor, Christina ir Jeremy – nusivedė žmoniją į neįtikėtiną kelionę aplink Mėnulį ir pargabeno tokias išskirtines, mokslo kupinas nuotraukas, kad jos įkvėps ateities kartas“, – sakė „NASA“ Mokslo direktorato asocijuotoji administratorė Nicky Fox.