Blog

Dar prieš keliolika metų cukinija buvo laikoma sezonine daržove, kuri turguose karaliavo vasarą. Šiandien ją lengvai rasite parduotuvėse ištisus metus, o virtuvėje ji dažnai tampa vienu pagrindinių ingredientų. Vis dėlto nemažai žmonių vis dar abejoja, ar cukiniją saugu valgyti žalią. Atsakymas aiškus – galima, tačiau yra viena svarbi išimtis.

Cukiniją galima valgyti žalią, tam nėra jokių kontraindikacijų. Tai traškus, mažai kalorijų turintis užkandis, tinkamas tiek vaikams, tiek senjorams. Be to, cukinijos geriau nelupti: žievelėje ir po ja yra daugiau vitaminų, mineralų bei maistinių skaidulų, kurios ypač naudingos žarnynui.

Žaliai vartoti geriausiai tinka jaunos cukinijos. Jos turi ploną odelę, todėl dažniausiai nereikia lupti, be to, jų sėklos būna smulkios, o minkštimo – daugiau.

Tačiau prieš valgant verta atlikti paprastą patikrinimą – paragauti mažą gabalėlį. Jei cukinija karti, jos geriau nevalgyti. Kartumas gali reikšti padidėjusį kukurbitacinų kiekį. Tai toksiškos medžiagos: mažomis dozėmis dažniausiai nepavojingos, tačiau didesnis kiekis gali sukelti apsinuodijimą net ir po terminio apdorojimo.

Apsinuodijimo kukurbitacinais požymiai gali būti stiprūs pilvo skausmai, intensyvus ir skausmingas viduriavimas, sulėtėjęs širdies ritmas, tinimai ir bendras silpnumas.

Žalią cukiniją galima valgyti paprastai – kaip užkandį. Taip pat ji puikiai tinka salotoms ar garnyrams: supjaustykite kubeliais, juostelėmis arba sutarkuokite stambia tarka, tuomet sumaišykite su morka, obuoliu ir pagardinkite citrinų sultimis.

Cukinija dar vadinama vienu geresnių pasirinkimų gaminant begliutenį „makaroną“. Ją galima supjaustyti plonomis juostelėmis daržovių skustuku arba sutarkuoti specialia daržovių pjaustykle ir dėti tiesiai į padažą, pavyzdžiui, pomidorų. Toks patiekalas gali būti tinkamas žmonėms, sergantiems celiakija ar turintiems jautresnį virškinimą.

Planuojate atnaujinti balkoną, tačiau nežinote, kaip teisingai pasidalyti išlaidas su namo administratoriumi, bendrija ar „spółdzielnia“? Remonto sąskaitos dažnai kelia aistras, nes ne visada aišku, kuri balkono dalis laikoma bendra namo nuosavybe, o kuri – privataus naudojimo. Nuo to ir priklauso, kas už ką moka: buto savininkas ar bendras remonto fondas.

Daugelį metų daugiabučių gyventojai susidurdavo su savotiška teisine „pilkąja zona“: kai balkonui prireikdavo remonto, bendrijos ar administratoriai atsakomybę neretai bandydavo perkelti gyventojui, o gyventojai – bendrijai. Atsakymo paprastai tenka ieškoti teisės aktuose ir teismų praktikoje.

Esminis principas paprastas: kas apmoka remontą, priklauso nuo to, kuri balkono dalis tvarkoma. Svarbiausia atskirti konstrukciją (bendroji dalis) ir apdailą (privati dalis). Konstrukciniai balkono elementai paprastai laikomi bendro naudojimo dalimi, o apdailos sprendimai dažniausiai priskiriami buto savininkui.

Šį klausimą turėjo padėti aiškiau sureguliuoti ir įstatymo pakeitimai, kuriuose pabrėžiama, kad prie bendrosios nuosavybės priskiriami ir balkonų, lodžijų bei terasų konstrukciniai elementai. Praktikoje tai reiškia, kad dėl pačios balkono konstrukcijos dažniau atsako namo valdytojas, tačiau yra atvejų, kai sąskaita gali tekti gyventojui.

Yra keturios pagrindinės situacijos, kai papildomos išlaidos gali kristi tiesiai ant jūsų pečių.

1. Remontas susijęs su jūsų privačia balkono zona

Jei darbai apima tik apdailą – pavyzdžiui, keičiamos suskilusios plytelės, atnaujinamas išlyginamasis sluoksnis, klojama nauja danga (pvz., dirbtinė žolė ar kompozitinės lentos), dažomi turėklai iš vidinės pusės – už tai paprastai mokate patys, nes tai laikoma elementais, skirtais tik jūsų naudojimui.

2. Pažeidimai atsirado dėl jūsų kaltės

Jei administratorius ar bendrija gali pagrįstai įrodyti, kad balkono būklė pablogėjo dėl jūsų veiksmų ar aplaidumo (pavyzdžiui, konstrukcija buvo smarkiai perkrauta, neatlikta elementari priežiūra, dėl kurios prasidėjo korozija, arba atlikti savavališki, nekokybiški pertvarkymai, pažeidę konstrukciją), jums gali tekti padengti visą remonto kainą. Kraštutiniais atvejais gali kilti ir papildomų pasekmių dėl savavališkų statybos darbų.

3. Bendrija ar „spółdzielnia“ priėmė privalomą sprendimą

Kartais priimamas sprendimas vienu metu remontuoti visus vienos laiptinės ar viso namo balkonų komplektą ir nustatoma, kad balkonų turintys butų savininkai padengia dalį išlaidų, pavyzdžiui, už apdailos medžiagas. Jei sprendimas (nutarimas) priimtas teisėtai, jis tampa privalomas visiems savininkams. Jį galima skųsti teismui, tačiau kol sprendimas nepanaikintas, numatyti mokėjimai laikomi mokėtinais.

4. Mokate į remonto fondą

Tai mažiausiai pastebima, bet reali prisidėjimo forma. Net jeigu konkrečiu momentu nemokate atskiros įmokos už balkono remontą, jūsų kasmėnesinės įmokos į remonto fondą sudaro lėšas ir būsimoms balkono tvarkymo išlaidoms. Tai solidarus visų gyventojų mokestis, be kurio pastato priežiūra taptų neįmanoma.

Taip pat svarbu nepamiršti: labai daug priklauso nuo konkretaus namo dokumentų – įstatų, vidaus taisyklių, remonto darbų apmokėjimo tvarkos ir priimtų sprendimų.

Daugeliu atvejų gyventojams nereikia patiems padengti balkono remonto išlaidų, kai kalbama apie konstrukcinius, pastato saugumui ir ilgaamžiškumui būtinus darbus. Jei tvarkoma balkono „skeleto“ dalis, kuri yra bendrosios nuosavybės elementas, išlaidos paprastai apmokamos iš bendrų lėšų.

Be to, išlaidos dažnai paskirstomos kitaip, kai balkono tvarkymas vyksta kaip viso pastato modernizacijos dalis. Kai atnaujinamas fasadas ir kartu sutvarkomi visi balkonai, tokie darbai dažniausiai finansuojami iš remonto fondo, o jų kaštai paskirstomi visiems savininkams pagal turimas dalis bendrojoje nuosavybėje.

Reikėtų įvertinti ir nenumatytas situacijas, pavyzdžiui, gaisrą, dėl kurio nesate kalti. Tokiais atvejais bendrųjų balkono elementų (plokštės, išorinio tinko, turėklų) atstatymo išlaidas paprastai dengia pastato draudimas, todėl iš jūsų neturėtų būti reikalaujama papildomų įmokų vien tam, kad konstrukcija vėl būtų saugi.

Remonto sprendimų priėmimo tvarka priklauso nuo pastato valdymo formos. „Spółdzielnia“ atveju dažnai remontai planuojami pagal techninių apžiūrų rezultatus, o lėšos imamos iš remonto fondo. Jei pinigų pritrūksta, gali būti nustatytas papildomas mokestis, apie kurį gyventojai informuojami atskirai. Kaip tiksliai tai vyksta, priklauso nuo įstatų.

Tuo metu bendrijoje sprendimų priėmimas dažniausiai labiau priklauso nuo savininkų valios: administratorius parengia darbų planą ir sąmatą, o savininkai balsuoja dėl remonto ir jo finansavimo. Sprendime įprastai aiškiai įvardijama, kas tiksliai moka ir kokia apimtimi, o lemia balsų dauguma.

Administratoriai taiko įvairius išlaidų paskirstymo būdus, tačiau dažniausiai remiamasi proporcija pagal dalis bendrojoje nuosavybėje: kuo didesnis butas, tuo didesnė tenkanti įmoka.

Jeigu nesutinkate su priskaičiuotomis balkono remonto išlaidomis, pirmiausia verta kruopščiai patikrinti dokumentus: „spółdzielnia“ įstatus, remonto darbų apskaitos ir apmokėjimo taisykles, taip pat konkretaus sprendimo turinį. Būtent ten dažniausiai ir slypi atsakymas, ar administratorius turėjo teisę taikyti mokestį ir ar jis apskaičiuotas pagal jūsų namui galiojančią tvarką.

Kitas žingsnis – pateikti oficialų paklausimą administracijai. Prašykite nurodyti konkrečią teisinę ir faktinę mokėjimo priežastį bei aiškiai paaiškinti, kas tiksliai remontuojama: jūsų privataus naudojimo apdaila ar bendrieji konstrukciniai elementai. Jei atsakymas netenkina, galite teikti oficialų skundą ar prieštaravimą: „spółdzielnia“ atveju – valdybai ar stebėtojų tarybai, o bendrijoje – ginčyti apskaičiavimo pagrįstumą per administratorių.

Jei kyla ginčas dėl bendrijos sprendimo, viena stipriausių priemonių yra jo apskundimas teismui. Tam dažniausiai skiriamas ribotas terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo priėmimo arba nuo tada, kai sužinojote jo turinį. Sprendimą galima ginčyti, jei jis prieštarauja teisės aktams, yra akivaizdžiai nesąžiningas arba pažeidžia jūsų, kaip savininko, interesus. Rizikingiausia strategija – tiesiog nustoti mokėti nieko nedarant teisiškai, nes tai gali lemti delspinigius ir skolos išieškojimą.

Ar laužo kūrimas nuosavame sklype gali baigtis rimtomis teisinėmis pasekmėmis? Teisės aktai šiuo klausimu gana aiškūs: augalinių atliekų, įskaitant šakas, deginti draudžiama. Tad kaip teisėtai atsikratyti po genėjimo likusiomis šakomis?

Atliekų tvarkymą reglamentuojančios nuostatos draudžia deginti augalines atliekas, tarp jų – lapus ir šakas, net jei tai daroma savo valdoje. Toks draudimas siejamas su savivaldybėms nustatyta pareiga užtikrinti rūšiuojamą atliekų surinkimą, o gyventojams – tinkamai rūšiuoti atliekas.

Asmeniui, deginančiam žaliąsias atliekas, lapus ar šakas savo sklype, gali būti skirta bauda iki maždaug 115 eurų. Jei byla pasiektų teismą, sankcija gali išaugti iki maždaug 1 150 eurų.

Kadangi šakų deginti negalima, verta žinoti, kur jas dėti. Vienas paprasčiausių sprendimų – nuvežti šakas į stambiagabaričių ir kitų atliekų priėmimo aikštelę (PSZOK), t. y. Komunalinių atliekų selektyvaus surinkimo punktą. Pagal reikalavimus kiekviena savivaldybė turi užtikrinti, kad veiktų bent vienas toks stacionarus punktas.

Be to, daugelis savivaldybių organizuoja reguliarius žaliųjų atliekų surinkimus tiesiai iš gyventojų valdų. Todėl verta pasitikrinti vietinį grafikas ir iš anksto paruošti šakas išvežimui.

Kita alternatyva – kompostavimas. Šakas taip pat galima susmulkinti šakų smulkintuvu ir panaudoti kaip mulčią ar paklotą sode.

Vis dėlto draudimas deginti augalines atliekas nereiškia, kad laužas apskritai negalimas. Jis gali būti kūrenamas rekreaciniais tikslais, pavyzdžiui, maistui kepti, tačiau būtina laikytis saugumo ir atstumų reikalavimų.

Laužo negalima kūrenti arčiau nei 100 metrų nuo miško. Taip pat jis neturi būti kūrenamas vietoje, kur gali užsiliepsnoti lengvai užsidegančios medžiagos, ir turi būti ne arčiau nei 10 metrų nuo vietų, kur laikomi degūs žemės ūkio produktai. Ne mažiau svarbu ir tai, kad laužo negalima kūrenti arčiau nei 4 metrai nuo kaimyninio sklypo ribos.

Kad laužas išliktų teisėtas, iš jo kylantys dūmai neturi riboti matomumo keliuose ir negali būti varginantys kaimynams.

Pavasaris įsibėgėja, o kartu su juo spartėja ir darbai daržuose bei soduose. Balandis – vienas svarbiausių mėnesių, kai verta planuoti sėją, kad vasarą galėtumėte džiaugtis gausiu derliumi. Kokias daržoves jau galima sėti tiesiai į dirvą ir kokių terminų geriau nepraleisti?

Balandį oras paprastai sušyla tiek, kad galima pradėti sėti daugumą daržovių tiesiai į lysves. Tie, kurie dar kovą pasėjo šalnoms atsparesnes kultūras, pavyzdžiui, morkas, petražoles, ridikėlius, špinatus ar lapinius kopūstus, balandį gali imtis ir šilumą labiau mėgstančių augalų.

Šiuo metu dirva dažniausiai jau būna atitirpusi, be sniego, o dienos – pastebimai ilgesnės. Vis dėlto rytais dar išlieka žemų temperatūrų rizika, todėl sėją pravartu suskirstyti į du ar net tris etapus: dalį sėklų galima berti pirmoje balandžio pusėje, o kitų – palaukti kiek ilgiau.

Prieš pradedant sėti, naudinga pasiruošti etiketes su augalų pavadinimais ir sėjos datomis – taip išvengsite painiavos ir bus lengviau stebėti daigų augimą. Taip pat paruoškite lysves: pašalinkite piktžoles, supurenkite dirvą kastuvo gyliu, įmaišykite komposto, o galiausiai paviršių išlyginkite grėbliu. Po šių darbų galima pradėti sėją.

Pirmoje balandžio pusėje rekomenduojama į dirvą sėti svogūnus, pastarnokus ir šaknines petražoles. Šiuo laikotarpiu taip pat tinka sėti ankštinius augalus – žirnius ir pupas.

Visą balandžio mėnesį galima sėti brokolius, krapus, laiškinius česnakus, kaliaropes, morkas, lapines petražoles, ridikėlius, špinatus, salotas ir rūgštynes.

Kai kurių daržovių sėją verta atidėti ir pradėti tik po balandžio 15 dienos. Prie jų priskiriami burokėliai (stalo ir lapiniai), porai bei juodieji salsifiai.

O balandžio pabaigai dažniausiai paliekama cukrinių kukurūzų ir griežčių sėja.

Balandžio pradžioje, kaip ir sėjant kovą, pravartu lysves uždengti agroplėvele – tai apsaugos daigus nuo galimų atšalimų ir paspartins dygimą.

Tinkamiausia sėjai – saulėta arba šiek tiek apniukusi diena, kai oro temperatūra yra aukštesnė nei 0 laipsnių, o geriausia – virš 10 laipsnių. Sėjos reikėtų vengti per smarkias liūtis, kai dirva būna permirkusi ir pažliugusi – tuomet smarkiai padidėja rizika, kad sėklos ims pūti.

Baby blues po gimdymo paliečia daugybę moterų. Šis liūdesys dažniausiai praeina maždaug per dešimt dienų. Tačiau, kaip pabrėžia doula ir keturių vaikų mama Dominika Ochab, yra ženklų, kurių ignoruoti negalima.

„Bet jeigu liūdesys nepraeina, o tik gilėja, jei atsiranda bejėgiškumo, kaltės, atsiribojimo jausmas, jei sunku džiaugtis bet kuo – tai momentas sustoti ir paprašyti pagalbos“, – sako D. Ochab.

Ko jaunos mamos gali tikėtis po gimdymo ir kaip artimieji gali išmintingai jas palaikyti, kad įėjimas į motinystę būtų lengvesnis?

Klausimas: Socialiniai tinklai rodo kraštutinius motinystės vaizdus – nuo idealių kadrų iki juokingų sunkumų epizodų. Lengva pasiklysti. Jei ruoštumėte būsimą mamą artėjančiai motinystei, ką jai pasakytumėte?

„Pasakyčiau tai, kas dažnai nustebina: motinystė neatrodo taip, kaip socialiniuose tinkluose. Ir tai yra gera žinia.

Tikra motinystė – ne vien ramūs pasivaikščiojimai ir besišypsantis kūdikis. Tai ir akimirkos, kai esi labiau pavargusi nei bet kada anksčiau. Tai ir abejonės, bet kartu – milžiniška jėga, apie kurią anksčiau net neįtarei.

Reikia prisiminti, kad vaikui nereikia idealios mamos – jam reikia tavęs: esančios šalia, švelnios, tikros.

Ir kad tame visame iš tiesų galima įsimylėti – net jei kartais būna sunku.“

Klausimas: Dirbate kaip profesionali doula, kasdien bendraujate su nėščiosiomis ir jaunomis mamomis. Ką dažniausiai girdite iš ką tik pagimdžiusių moterų per pirmąsias savaites? Kas jas labiausiai nustebina?

„Labai dažnai išgirstu su netikėjimu ištariamą sakinį: kaip tas vaikas tilpo mano pilve? Tačiau didžiausias netikėtumas būna kas kita – nuovargio, emocijų, bet ir meilės mastas.

Moterys nesitikėjo, kad galima taip mažai miegoti ir vis tiek funkcionuoti. Nesitikėjo, kad kūdikio kvapas gali taip stipriai „užkabinti“. Nesitikėjo, kad galima taip greitai ir taip stipriai įsimylėti. Ir dažnai girdžiu: čia kosmosas. Būtent taip jos ir jaučiasi – tarsi patekusios į visiškai naują pasaulį.

Nustebina ir tai, kaip dažnai reikia pervystyti kūdikį. Pirmomis gyvenimo dienomis tai gali būti net keliolika kartų per parą – daugeliui tėvų tai tikras atradimas.“

Klausimas: Kaip realiai padėti artimai moteriai susigaudyti tame „kosmose“?

„Neklausk: ar tau ko nors reikia? Geriau būk konkreti. Atnešk pietus, nupirk maisto, paimk kūdikį į lauką 20 minučių arba panešiok ant rankų. Verta prisiminti, kad kūdikio priežiūra – ne tik mamos vaidmuo. Tėtis ar artimieji tikrai gali perimti kasdienius darbus, pavyzdžiui, pervystymą. Tai kuria ryšį ir duoda mamai bent truputį atokvėpio.

Ir klausyk. Be taisymo ir vertinimo. Kartais didžiausia pagalba yra tai, kad kažkas iš tiesų mus pamato.

Mamoms labiausiai reikia to, ko šiandien labai trūksta – tikro buvimo šalia. Ne dar daugiau patarimų, lyginimo ar kritikos. O kitos moters, kuri atsisės šalia ir pasakys: aš esu.“

Klausimas: Patarimų dažniausiai sulaukiame iš mamų ir močiučių. Jų laikais vaikai buvo auginami kitaip. Kuo motinystė šiandien skiriasi nuo tos, kurią patyrė jos?

„Nemėgstu sakyti, kad kažkas yra lengviau ar sunkiau – kiekviena motinystė vyksta savo laikmečio kontekste. Šiandien turime didesnį sąmoningumą: žinome, kaip svarbu psichikos sveikata, ribos, atsigavimas. Tačiau kartu gyvename didžiulių lūkesčių pasaulyje.

Anksčiau moterys dažnai turėjo daugiau kasdienio palaikymo – natūralu buvo lankytis vienoms pas kitas, būti kartu. Dabar dažnai esame vienos… tik „prisijungusios“ per ekraną. Ir tai esminis skirtumas, nes internetinis ryšys niekada nepakeis žmogaus šalia.“

Klausimas: Patarimų šaltinių daug – šeima, socialiniai tinklai, forumai, ir neretai informacija prieštaringa. Kaip atrasti savo intuiciją?

„Intuicija niekur nedingsta – ji tiesiog nutyla, kai aplink per daug triukšmo. Todėl kartais svarbiausia yra… nustoti klausytis visų. Ir pradėti klausytis savęs. Užduoti paprastus klausimus: ar tai man tinka? ar tai veikia su mano vaiku?

Kiekviena mama ir kiekvienas vaikas – atskira istorija. Geriau pasirinkti kelis patikimus šaltinius, o ne dešimtis atsitiktinių nuomonių. Ir prisiminti: tu esi arčiausiai savo vaiko, tu matai, jauti ir žinai daugiausia.“

Klausimas: Minėjote, kad šiandien dažnai esame vienos. Ar vienatvė – dažna šiuolaikinių mamų patirtis?

„Taip – ir dažnesnė, nei norėtume apie tai kalbėti. Daugelis mamų patiria tai, ką vadinu tyliu pasitraukimu iš gyvenimo. Staiga paaiškėja, kad sunku kur nors išeiti: nėra kur pervystyti kūdikio, pamaitinti, ramiai prisėsti.

Prie to prisideda ir visuomenės nepakantumas natūraliam vaiko elgesiui – verksmui, poreikiams, artumui. Taip žingsnis po žingsnio mama lieka viena, realius ryšius dažnai iškeisdama į tuos, kurie telpa telefone. O juk labiausiai mums reikia vienoms kitų gyvai.

Labai svarbu būti tarp kitų mamų – tokių, kurios yra panašiame etape. Niekas taip nepalengvina, kaip išgirsti: man irgi taip. Bendri pasivaikščiojimai, pokalbiai su vaiku ant rankų, maitinimas be gėdos – tai dalykai, kurie suteikia jėgų. Moterims reikia ir erdvės – fizinės bei emocinės – kur jos gali būti savimi, o ne „idealios mamos“ versija.“

Klausimas: Ar moterys labiau pasiruošusios gimdymui, ar tam, kas vyksta po jo?

„Man atrodo, kad vis dar labiau ruošiamės gimdymui nei gyvenimui po jo. O būtent „po“ yra didžiausias pokytis. Tai momentas, kai gimsta ne tik vaikas – gimsta ir mama. Gimdymas turi pradžią ir pabaigą. Motinystė – prasideda ir tęsiasi.

Todėl taip svarbu paruošti ne tik kūną, bet ir galvą bei širdį. Žinios apie pogimdyminį laikotarpį, emocijas, poreikius suteikia didžiulį saugumo jausmą.“

Klausimas: Vis dažniau kalbama apie baby blues ir pogimdyminę depresiją. Kokie signalai turėtų paskatinti kreiptis į specialistą?

„Baby blues yra dažnas – užklumpa staiga, atneša ašaras, emocijų svyravimus ir paprastai praeina. Tačiau jeigu liūdesys nepraeina, o tik gilėja, jei atsiranda bejėgiškumo, kaltės, atsiribojimo jausmas, jei sunku džiaugtis bet kuo – tai momentas sustoti ir paprašyti pagalbos. Tai nėra silpnumas, tai signalas.

Pokalbis su artimu žmogumi, kontaktas su specialistu – psichologu ar psichiatru – gali būti pirmas žingsnis grįžtant į pusiausvyrą. Ir labai svarbu: nereikia per tai eiti vienai.“

Klausimas: Ko, žiūrint sistemiškai, labiausiai trūksta jaunoms mamoms Lenkijoje?

„Trūksta vietų, kurios iš tiesų atsižvelgia į mamų ir vaikų poreikius – kur galima ramiai pamaitinti, pervystyti, prisėsti, susitikti su kitais. Trūksta erdvių ryšiams kurti. Tačiau dar labiau trūksta požiūrio pokyčio: mažiau vertinimo, daugiau supratimo.

Vaikas nėra kliūtis socialiniam gyvenimui, o mama neturėtų dingti iš viešosios erdvės vien todėl, kad tapo mama. Jei turėčiau palikti vieną svarbiausią mintį: iš tiesų nėra tokio dalyko kaip ideali mama. Yra mama, kuri stengiasi. Kuri kartais pavargsta. Kuri kartais nežino. Bet ji yra. Ir to visiškai pakanka.“

Reklaminis turinys

Trečiąjį nėštumo trimestrą labiausiai norisi ramybės, tačiau neretai užgriūva patarimų lavina. „Mes tave taip užauginome – ir štai, gyveni“, sako tėvai. „Prašau, taip jokiu būdu nedarykite“, perspėja gydytojas. Du sakiniai, du autoritetai, du skirtingi pasauliai. O tu lieki kažkur per vidurį ir svarstai, kaip nepasimesti bei pasirinkti tai, kas iš tiesų saugu vaikui.

Anksčiau pagrindinis žinių šaltinis dažniausiai būdavo šeima ir akušerė. Patyrusios moterys pasakodavo, kaip „reikia“, nes „mums taip pasiteisino“. Tai turėjo privalumų – suteikdavo bendrystės jausmą ir ramino, kad elgiesi teisingai. Tačiau kartu palikdavo mažai erdvės abejonėms ir klausimams. Šiandien situacija visai kitokia.

Interneto forumai, socialinių tinklų grupės, nuomonės formuotojos, reklamos, gydytojai, atstovaujantys skirtingiems požiūriams – kiekvienas kalba savaip, kiekvienas skamba įtikinamai, o sprendimą vis tiek turi priimti tu. Prie to prisideda ir „tobulos mamos“ spaudimas: kūdikio kraitelis turi būti apgalvotas iki smulkmenų, geriausia – ekologiškas ir „zero waste“, į fizinę ir emocinę formą būtina grįžti kuo greičiau, o vaiko kambarys – tarsi iš katalogo. Kitaip tariant, tai spaudimas motinystei be paakių šešėlių, be pieno dėmių ant marškinėlių, be kluptelėjimų ir dvejonių.

Tačiau realybė kitokia. Nuovargis ir miego trūkumas bus neišvengiami, netvarka taip pat pasitaikys, o į džinsus, kuriuos dėvėjai prieš nėštumą, greičiausiai pavyks įlįsti ne iš karto. Ir tai nėra nesėkmė – veikiau normalumas, apie kurį garsiai kalbama (per) retai. Motinystė neprivalo būti ideali, kad būtų gera.

Trečiąjį trimestrą kūnas dirba maksimaliu režimu: pilvas sunkėja, sudėtingiau rasti patogią sėdėjimo ar miego poziciją, ima priminti apie save nugara, svyruoja hormonai ir nuotaika. Nieko keisto, kad kiekviena prieštaringa informacija gali išmušti iš pusiausvyros.

Abejonės nėra nekompetencijos įrodymas – greičiau rūpestis. Problema prasideda tada, kai prieštaringų patarimų perteklius ima realiai veikti savijautą ir kasdienį saugumo jausmą.

Nuomonę nuo fakto dažniausiai lengviausia atskirti pagal šaltinį ir kalbą. Medicininį faktą galima pasitikrinti naujausiose mokslo draugijų rekomendacijose, tyrimuose ar oficialiose gairėse. Tuo tarpu nuomonė dažniausiai prasideda frazėmis „man padėjo“, „mes visada taip darėme“ ar „mano draugė sakė“. Tai nereiškia, kad tokia patirtis bevertė – tik tai, kad ji neturi tokio pat svorio kaip įrodymais grįstos žinios.

Verta atkreipti dėmesį ir į dar vieną dalyką: ar patarimą duodantis žmogus yra linkęs keisti nuomonę. Moksle nėra galutinių „amžinų“ tiesų, todėl medicina nuolat atnaujina rekomendacijas ir reaguoja į naujus duomenis. Jei kas nors savo požiūrį pateikia kaip vienintelį teisingą ir neabejotiną – tai perspėjantis signalas.

Todėl verta tikrinti, ar už patarimo slypi aktualios medicininės žinios, ar tik vieno žmogaus patirtis. Tas pats galioja ir produktų pasirinkimui – svarbu, kad aiškiai būtų suprantama, kuo remiamasi ir kas už ką atsako. Skaidrumas kuria pasitikėjimą.

Kūdikio kraitelio ruošimas gali tapti gražiu ritualu. Užuot nervingai „varnelių“ principu dėliojus sąrašą ir lyginus save su kitais, geriau į tai žiūrėti ramiai. Pradėk nuo klausimo, ko iš tikrųjų reikia pradžiai: lovytės, kelių drabužėlių komplektų, bazinių kosmetikos priemonių, vietos pervystyti, amžių atitinkančių žaislų.

Šiame sąraše, žinoma, yra ir sauskelnės. Tai vienas iš sprendimų, dėl kurio šeima ir pediatras dažniausiai nesiginčija, tačiau tai nereiškia, kad pasirinkimas turėtų būti atsitiktinis. Naujagimis sauskelnes dėvi beveik visą parą, todėl svarbiausia – komfortas, sugeriamumas ir švelnumas. Būtent šiais principais pristatomos „Happy Soft&Delicate“ sauskelnės, sukurtos atsižvelgiant į jautrią mažiausiųjų odą.

Nurodoma, kad „Happy Soft&Delicate“ sudėtyje nėra elementinio chloro, natūralaus latekso ir kvapiųjų medžiagų. Sauskelnėse taikoma speciali kanalėlių sistema, kurios forma sukurta taip, kad drėgmė pasiskirstytų tolygiai įvairiomis kryptimis ir būtų optimaliai išnaudojamas sugeriantis sluoksnis. Praktikoje tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, ar kūdikis guli, ropoja ar yra nešiojamas ant rankų, sauskelnės padeda išlaikyti sausumą.

Taip pat minima kvėpuojanti struktūra ir dvigubas drėgmės indikatorius, leidžiantis greitai patikrinti, ar jau metas keisti sauskelnes, jų neatsegant. Saugumas, kaip teigiama, patvirtintas, be kita ko, teigiama Motinos ir vaiko instituto nuomone bei „Dermatest“ ir „Oeko-Tex“ sertifikatais.

Ką daryti, jei šeima vis tiek atkakliai laikosi savo? Pirmiausia verta kalbėti ramiai ir pirmuoju asmeniu – taip pokalbio dėmesys nukreipiamas nuo asmeninio ginčo į sprendimą, paremtą specialistų rekomendacijomis.

Padeda ir aiškios ribos, nesiveliant į ilgas diskusijas: „Vertinu tavo patirtį, bet šį sprendimą priimame mes.“ Be teisininimosi ir be agresijos. Svarbu prisiminti: turi teisę rinktis tai, kas, tavo manymu, geriausia tavo vaikui, net jei ne visiems tai patinka.

Patarimai jaunoms mamoms buvo, yra ir bus – vieni šilti ir kylantys iš rūpesčio, kiti griežtesni ir paremti tyrimais. Pasaulyje, kuriame balsų per daug, svarbiausia ne išsirinkti garsiausią, o tą, kuris suteikia saugumo jausmą ir remiasi patikimomis žiniomis.

Materiał promocyjny

Reklaminis turinys

Motinystė, kurią patyrė mūsų mamos ir močiutės, iš šiandienos perspektyvos gali atrodyti paprastesnė ir labiau nuspėjama. Kita vertus, dabar turime gerokai daugiau galimybių, o žinios – tiesiog ranka pasiekiamos. Ar tai reiškia, kad šiandien mamoms lengviau? Atsakymas nėra toks akivaizdus, kaip gali pasirodyti.

Prieš septynerius metus susilaukiau vaiko. Puikiai prisimenu, kaip su pavydu klausydavausi vyresnių moterų pasakojimų apie tai, kokius palaikymo tinklus jos turėjo. Daugia­kartės šeimos, mamos, anytos, seserų, pusseserių ir kaimynių pagalba. Aplink būdavo daugybė panašaus amžiaus vaikų, tad frazė „mama, man nuobodu!“ skambėdavo kur kas rečiau. Reikėdavo nuvykti į miestą sutvarkyti reikalų? Jokių problemų – vaiką tiesiog palikdavo pas močiutę, seserį ar kaimynę. Parama atrodė savaime suprantama.

Vis dėlto tai nereiškė, kad buvo lengva. Būti moterimi dažnai beveik prilygo būti mama – tai buvo ne tiek pasirinkimas, kiek visuomenės norma. Namų darbai niekada nesibaigdavo: daugkartinių sauskelnių skalbimas, indų plovimas rankomis, ribotas priemonių, palengvinančių vaiko priežiūrą, pasirinkimas.

Apie auklę ar namų pagalbą beveik niekas net nesvarstydavo – ne tik dėl finansų. Tiesiog buvo priimta, kad moters pareiga yra rūpintis namais. Vyro pagalba daugelyje šeimų būdavo epizodinė, o rogutės ar išvyka dviračiais dažniau tapdavo savaitgalio ritualu, o ne kasdienybe.

Kita vertus, spaudimas greitai grįžti į darbą buvo mažesnis, o finansinę atsakomybę dažnai prisiimdavo vyras. Stabilumas reiškė saugumą, nors, būkime atviri, tokio modelio kaina neretai būdavo priklausomybė.

Šiandien turime prieigą prie žinių, specialistų, palaikymo grupių. Be didesnių dvejonių kalbame apie pogimdyminį liūdesį, mokame atpažinti pogimdyminės depresijos požymius, žinome, kad pogimdyminis laikotarpis gali būti sunkus ir kad turime teisę jaustis silpnos. Motinystės šešėliai nebėra tabu, todėl jiems atsiradus lengviau priimame tai kaip natūralią patirtį ir geriau su tuo susitvarkome.

Galbūt daugeliui mūsų nepadeda močiutės, tačiau šiandien padeda technologijos: vietoje skalbimo rankomis naudojame skalbimo mašiną, vietoje indų plovimo kriauklėje – indaplovę. Nebeliko nemėgstamų marlinių sauskelnių – turime vienkartines.

Tačiau kartu atsirado jausmas, kad privalome žinoti viską: apie žindymą, primaitinimą, vaiko raidą, ekologiją, ekranų laiką, cukrų, prieraišiąją tėvystę. Sąmoningos mamos idealas kartais slegia labiau nei informacijos trūkumas. Gerai prisimenu savo nerimą trečiąjį nėštumo trimestrą: rinkau kūdikio kraitelį ir bijojau pasirinkti netinkamai. Kiekvienas sprendimas atrodė kaip atsakomybės egzaminas – net sauskelnių pirkimas.

Būtent žinių gausa padėjo suprasti, ko ieškoti: sertifikuotų žaliavų, gamybos be elementinio chloro, be natūralaus latekso ir kvapiųjų medžiagų, taip pat dermatologiškai patikrinto gaminio. Taip atradau „Bella Happy Baby“ sauskelnes.

Kasdienybę palengvino specialiai suprojektuoti kanalėliai, kurie paskirsto drėgmę taip, kad kūdikis jaustųsi sausesnis bet kurioje padėtyje. Naudingas pasirodė ir indikatorius sauskelnių priekyje: spalva iš geltonos į mėlyną pasikeičia tuomet, kai sauskelnes jau reikėtų keisti, todėl nereikia jų atsegti ir tikrinti. Tai patogu pasivaikščiojimų ar žaidimų metu.

Pasikeitė ir šeimos modelis. Vis dažniau namų ruošos ir vaikų priežiūros pareigomis dalijasi ir vyrai. Mūsų atveju tėvystės atostogas pasidalijome, ir iki šiol matau, koks stiprus ryšys susiformavo tarp dukros ir tėčio.

Jei tik yra galimybė, vaiko gyvenime turėtų dalyvauti ne tik mama, bet ir tėtis bei kiti suaugusieji, galintys praturtinti vaiką savo požiūriu į pasaulį. Kiekvienas papildomas rūpestingas ir mylintis globėjas suteikia neįkainojamos vertės.

Šiandien moters vaidmuo neapsiriboja vien motinyste. Galime siekti profesinių tikslų, kurti nepriklausomybę, pačios spręsti, kokiu tempu ir kaip gyvensime. Tačiau per septynerius motinystės metus pastebėjau, kad neretai bandome viską daryti vienu metu: būti puikia mama, auginti karjerą, keliauti, neprarasti socialinio gyvenimo, susigrąžinti „idealią“ figūrą, įgyvendinti svajones. Kai nepavyksta, atsiranda frustracija. Tuomet verta prisiminti, kad gyvename pakankamai ilgai tam, jog viskam ateitų savas laikas.

Nepasakyčiau, kad šiandien lengviau. Tiesiog kitaip. Mus lydi palyginimų spaudimas ir jausmas, kad kiekvienas sprendimas turi būti tobulas. Tačiau kartu turime daugiau kokybiškų priemonių, daugiau žinių ir daugiau įrankių, palengvinančių kasdienybę bei padedančių priimti geresnius sprendimus.

Dažnai gyvename toliau nuo savo tėvų namų ir motinystę išgyvename vienišiau, bet tai neretai paskatina tėtį labiau įsitraukti į vaiko auginimą, o šeimai suteikia daugiau pilnatvės.

Galiausiai visos moterų kartos siekė to paties – būti gera mama savo vaikui. Galbūt būtent čia ir slypi atsakymas: ar mokame pasirinkti tai, kas iš tiesų padeda mums ir mūsų vaikams, nereikalaudamos iš savęs heroizmo?

Reklaminis turinys

Per šventes neverta sau visiškai atimti malonumo pasimėgauti maistu. Kaloringi skanėstai ant stalo būna trumpai, o svarbiausia – vėliau grįžti prie sveikesnių įpročių. Vis dėlto žmonės, kurių virškinimo sistema jautresnė, net po poros dienų pyragų ir riebių patiekalų gali jaustis prastai. Laimei, yra produktų ir paprastų sprendimų, kurie padeda greičiau sumažinti pošventinį diskomfortą ir nuraminti apkrautas žarnas.

Šventės, šeimos susibūrimai, vardadieniai ar gimtadieniai dažnai tampa proga sočiau pavalgyti. Tai nebūtų problema, jei šalia sotesnių patiekalų racione netrūktų skaidulų, vandens ir žolelių. Tačiau dažnai nutinka priešingai: tarp pagrindinių patiekalų užkandžiaujama saldžiais ar sūriais užkandžiais, geriami saldinti gazuoti gėrimai, o vietoj vandens renkamasi kava (neretai su pienu). Dėl to net viena ar dvi „laisvesnės“ dienos gali baigtis nevirškinimu, pilvo skausmais, energijos ir koncentracijos sumažėjimu bei bendru prastu savijautos fonu.

Tokie negalavimai dažniau pasireiškia žmonėms su jautresniu virškinimu, tačiau gali paliesti ir kitus. Žarnynui tenka dirbti intensyviau, kai maistas yra kaloringas ir sunkiai virškinamas, o cukrus bei sotieji riebalai papildomai silpnina mikrobiomą. Todėl vos pasibaigus šventiniam laikotarpiui verta pasirūpinti maistingu, lengvesniu valgiaraščiu ir įtraukti produktų, padedančių virškinimui.

Norint sumažinti pilvo skausmų ir nevirškinimo riziką, naudinga virškinimą palaikyti jau vaišių metu – tam tinka žolelių arbatos, pavyzdžiui, mėta, švendras ar ramunėlės. Taip pat svarbu gerti vandens tarp valgymų ir nepersistengti su porcijomis.

Jei vis dėlto atsirado diskomfortas skrandyje ar žarnyne, imkitės veiksmų nedelsiant. Rytą pradėkite stikline vandens su citrinos sultimis arba obuolių actu. Esant nevirškinimui ar užkietėjus viduriams, gali padėti ir linų sėmenys: 2–3 arbatinius šaukštelius sėklų sumalkite, užpilkite šiltu vandeniu ir palaukite apie 15 min., kol susidarys tiršta masė.

Taip pat verta į racioną įtraukti produktų, kurie padeda organizmui „apsivalyti“ ir palengvina virškinimą.

Po švenčių itin svarbus ir skysčių balansas: per dieną stenkitės išgerti apie 1,5–2 litrus vandens – tai gali būti vienas svarbiausių žingsnių grįžtant prie geresnės savijautos. Reikėtų atsisakyti alkoholio ir saldintų gėrimų, riboti sulčių vartojimą, kavą ir stiprią arbatą. Be vandens, galima rinktis žaliąją arbatą bei žolelių užpilus, kurie palaiko medžiagų apykaitą.

Vešli ir gausiai žydinti levanda – daugelio sodų puošmena, kuri sukuria tikrą Provanso nuotaiką. Šis augalas mėgsta saulėtas, sausas vietas, o tinkamai prižiūrimas gali užaugti net iki 150 cm, džiugindamas ryškiais žiedais ir intensyviu aromatu. Kad sezono metu levanda atrodytų nepriekaištingai, svarbiausia pasirūpinti ja ankstyvą pavasarį.

Pirmasis būtinas darbas – pavasarinis genėjimas po žiemos. Dažniausiai jis atliekamas nuo kovo vidurio iki balandžio vidurio, tačiau tikslų laiką geriausia rinktis pagal tai, kada augalas pradeda vegetuoti. Per anksti patrumpinti ūgliai gali nukentėti nuo vėlyvų šalnų. Taip pat neverta skubėti, jei levanda dar neišleidusi pakankamai naujų ūglių.

Balandžio genėjimo tikslas – pašalinti pažeistas, nulūžusias, sergančias ar nušalusias šakeles. Sveikus ūglius rekomenduojama sutrumpinti maždaug trečdaliu jų aukščio. Genint svarbu nepažeisti sumedėjusių stiebų – jų stipriai kirpti nereikėtų.

Tinkamai atliktas genėjimas skatina levandą leisti naujus ūglius ir padeda pasiekti gausesnį žydėjimą viso sezono metu.

Antrasis svarbus balandžio darbas – pirmasis pavasarinis tręšimas. Levandai tinka žydintiems augalams skirtos kompleksinės trąšos. Taip pat galima rinktis natūralesnius sprendimus, pavyzdžiui, kompostą, medžio pelenus ar kalcio sulfato turinčias priemones.

Renkantis trąšas verta atkreipti dėmesį į sudėtį: jose neturėtų būti per daug azoto, o pirmenybę geriau teikti kalio ir fosforo gausioms priemonėms. Tręšiant svarbu nepersistengti – geriau, kad maistinės medžiagos į dirvą išsiskirtų palaipsniui, todėl gali tikti granuliuotos trąšos.

Kaip natūrali trąša gali pasitarnauti ir banano žievė: ją išdžiovinus bei sumalus, miltelius galima pabarstyti aplink levandą.

Levanda geriausiai auga sausoje, smėlingoje dirvoje. Pavasarį, ypač jei žemė stipriai išdžiūvusi, gali prireikti papildomo laistymo. Vis dėlto svarbu prisiminti, kad šis augalas nemėgsta perteklinės drėgmės, todėl laistyti reikėtų saikingai.

Norint pasirūpinti sveika širdimi ir stabilesniu jos ritmu, verta atkreipti dėmesį į kasdienį racioną. Pasak mitybos specialisto, kai kurie produktai, ypač turintys magnio ir kalio, gali prisidėti prie mažesnės prieširdžių virpėjimo – vienos dažniausių aritmijų – rizikos.

Apie širdies ritmo sutrikimus ir maisto produktus, kurie, reguliariai vartojami, gali padėti palaikyti tinkamą širdies ritmą, kalba dietologas Bartekas Kulczyńskis. Jis dalijasi informacija apie mitybos pasirinkimus ir jų ryšį su sveikata.

Specialistas nurodo, kad yra įgijęs daktaro laipsnį maisto technologijos ir mitybos srityje. Jis pabrėžia, kad nėra gydytojas, tačiau yra parengęs dešimtis mokslinių publikacijų, o nuo 2018 metų dirba universitete ir dėsto dietetikos bei maisto technologijos studentams.

Dietologas teigia, kad Lenkijoje su prieširdžių virpėjimu gyvena apie 700 tūkst. žmonių. Pasak jo, 65 metų ir vyresnių asmenų grupėje ši būklė nustatoma beveik kas ketvirtam.

Jo vertinimu, vienas svarbiausių mitybinių elementų, galinčių padėti mažinti aritmijų, įskaitant prieširdžių virpėjimą, riziką, yra magnis. Remdamasis naujesniais tyrimais, jis teigia, kad žmonėms, kurių organizme magnio trūksta, prieširdžių virpėjimo rizika gali būti iki 85 proc. didesnė.

„Jei kalbėtume skaičiais, tai vidutiniškai rizika gali būti mažesnė maždaug 30–45 proc. Dėl to, siekiant mažinti prieširdžių virpėjimo tikimybę, skatinu su maistu gauti kuo daugiau magnio. Priminsiu, kad daugiausia jo yra tokiuose produktuose kaip miežinės ir grikių kruopos, rudieji ryžiai, moliūgų sėklos, saulėgrąžų sėklos, chia sėklos, migdolai, graikiniai ir lazdyno riešutai, ruginė viso grūdo duona, baltosios pupelės, kakava ir juodasis šokoladas“, – aiškina Bartekas Kulczyńskis.

Kitas svarbus mikroelementas, siejamas su mažesne širdies aritmijų rizika, yra kalis. Remdamasis 2021 metų tyrimų duomenimis, dietologas teigia, kad žmonėms, kurių kalio kiekis per mažas, prieširdžių virpėjimo rizika gali būti maždaug dvigubai didesnė.

„Širdies ląstelėse yra specialūs jonų kanalai, kuriais juda tokie jonai kaip natris, kalcis ir kalis. Natris ir kalcis daugiausia atsakingi už elektrinio impulso susidarymą ir sklidimą, o būtent jis sukelia širdies susitraukimą. Kalis labiau susijęs su ląstelės grįžimu į ramybės būseną po susitraukimo – tai yra su atsipalaidavimu ir elektrinio potencialo stabilizavimu. Kitaip tariant, jis padeda širdies ląstelėms „pailsėti“. Kai kalio per mažai, širdies ląstelės tampa pernelyg dirglios“, – teigia Bartekas Kulczyńskis.

Kalio gausu pomidoruose, burokėliuose, moliūguose, bulvėse, brokoliuose, briuseliniuose kopūstuose, šparaguose, petražolių lapuose, baltosiose pupelėse, bananuose, kiviuose, obuoliuose, avokaduose, apelsinuose, džiovintuose abrikosuose ir slyvose, migdoluose, graikiniuose riešutuose, saulėgrąžų ir moliūgų sėklose, linų sėmenyse, grikiuose, menkėje, lašišoje, natūraliame jogurte bei kakavoje.

Norint palaikyti širdies ritmą, dietologas taip pat pataria dažniau rinktis maistą, kuriame gausu omega-3 riebalų rūgščių. Tarp tokių produktų jis mini jūrines žuvis, pavyzdžiui, lašišą, tuną, sardines, skumbrę, silkę ir vaivorykštinį upėtakį.

„Naujesnis 2025 metų antrosios pusės tyrimas parodė, kad geriausias apsauginis poveikis gali būti pasiekiamas tuomet, kai per parą gaunama apie 650 miligramų omega-3 – bendra EPA ir DHA, t. y. eikozapentaeno ir dokozaheksaeno rūgščių, suma. Tačiau svarbu tai, kad tame pačiame tyrime pažymėta: farmacinės omega-3 dozės, viršijančios maždaug 1000–2000 miligramų per dieną, gali suveikti priešingai ir riziką didinti“, – nurodo Bartekas Kulczyńskis.

Kaip alternatyvą žuvų omega-3 jis mini augalinius šaltinius – linų sėmenis, chia sėklas, graikinius riešutus, taip pat iš jų gaminamus aliejus.

Dietologas savo vaizdo įraše taip pat akcentuoja, kad prieširdžių virpėjimo prevencijai svarbus ir pakankamas vitamino D kiekis, o esant poreikiui – tinkamai parinkta jo suplementacija.