CP v2

Blog

  • Ne skumbrė, o lašiša: šis pusryčių triukas ilgam numalšina alkį ir suteikia energijos

    Nors skumbrė yra vertinga ir sveika žuvis, lašiša – ypač kepta orkaitėje arba karštai rūkyta – pasižymi švelnesne tekstūra, kuri puikiai dera su tokiais priedais kaip varškės užtepėlė ar avokadas. Sumuštinių pasta su lašiša – tikras pusryčių hitas: dėl didelio omega-3 riebalų rūgščių ir visaverčių baltymų kiekio ji padeda ilgiau jaustis sotiems ir rečiau užkandžiauti iki pietų.

    Toks derinys padeda stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje, todėl sumažėja staigių alkio priepuolių ir energijos kritimų dienos viduryje. Vietoj to, kad jau po valandos po pusryčių norėtumėte bandelės, pajusite, jog organizmas gavo kokybišką „kurą“, kuris energiją atiduoda palaipsniui.

    Šią pastą paruošite greičiau, nei užtruktumėte valydami skumbrę nuo kaulų – taip sutaupysite laiko ir išvengsite papildomo vargo virtuvėje.

    Tradicinėse žuvies pastose neretai dominuoja sunkus majonezas. Lašišos versijoje verta rinktis lengvesnius, bet vis tiek kremiškus pakaitalus. Liesos varškės ir trupučio graikiško jogurto derinys ne tik palengvina receptą, bet ir praturtina jį naudingomis medžiagomis. Švieži krapai bei citrinos sultys svarbūs ne vien skoniui – šie ingredientai padeda virškinimui ir suteikia pastai gaivumo.

    Užtepėlę patiekite ant pilno grūdo duonos, šviežių bandelių ar traškių skrebučių. Ja taip pat galite įdaryti užkandinių krepšelių pagrindus – gausite puikų užkandį vakarėliui.

  • Guli šalia apelsinų ir obuolių: mažai kas žino, kad tai vienas sveikiausių vaisių pasaulyje

    Iš išorės jis primena uždarą žalią kankorėžį ar artišoką, o viduje slepiasi kreminis, sniego baltumo minkštimas, savo konsistencija panašus į pudingą. Nors čerimoja, dar vadinama peruviniu anonu, dažnai pralaimi dėmesio kovą bananams, ananasams, mangams ar avokadams, ji drąsiai verta vieno sveikiausių pasaulio vaisių vardo. Prinokęs vaisius būna itin minkštas ir trapus, todėl transportuojant reikalauja beveik tokio pat atsargumo kaip prinokusios avietės.

    Skonis dažniausiai apibūdinamas kaip braškių, ananasų ir bananų natų derinys su švelniu, grietinėlę primenančiu aromatu. Rašytojas Markas Twainas šį vaisių yra pavadinęs pačiu skaniausiu, kokį žmonija žino, ir tai tik patvirtina, kad turime reikalą su kulinariniu išskirtinumu, pernelyg ilgai likusiu populiariųjų citrusų šešėlyje.

    Čerimoja visų pirma vertinama dėl antioksidantų, padedančių organizmui apsisaugoti nuo oksidacinio streso ir su senėjimu susijusių procesų. Joje gausu vitamino C, svarbaus imuninei sistemai, taip pat B grupės vitaminų, ypač vitamino B6, siejamo su tinkama nervų sistemos veikla ir nuotaikos palaikymu. Be to, vaisius išsiskiria dideliu kalio ir magnio kiekiu, todėl gali būti natūrali parama širdžiai ir kraujotakai, padedanti reguliuoti kraujospūdį. Minkštime esantis varis ir geležis prisideda prie raudonųjų kraujo kūnelių gamybos, tad čerimoja gali būti naudinga papildant mitybą, kai vargina mažakraujystė ar bendras silpnumas.

    Vaisiuje taip pat nemažai skaidulų, kurios padeda reguliuoti žarnyno veiklą ir ilgiau išlaikyti sotumo jausmą. Dėl fenolinių junginių čerimojai priskiriamas ir priešuždegiminis poveikis, kuris gali prisidėti prie geresnės savijautos, pavyzdžiui, kamuojant sąnarių problemoms, bei palaikyti bendrą organizmo atsistatymą.

    Vis dėlto svarbu prisiminti vieną taisyklę: čerimojos juodos sėklos yra nuodingos ir nevalgomos, todėl prieš valgant jas būtina kruopščiai pašalinti. Sėklose yra toksinių acetogeninų, kurie didelėmis koncentracijomis gali būti pavojingi nervų sistemai, todėl vaisiaus negalima trinti ar plakti viso, nepašalinus sėklų.

    Paprasčiausias būdas mėgautis čerimoja – valgyti ją žalią. Tereikia perpjauti prinokusį, šiek tiek minkštą vaisių per pusę ir minkštimą išskobti šaukšteliu, vengiant sėklų. Jei nusipirkote kietą vaisių, palikite jį kelioms dienoms kambario temperatūroje, kol paspaudus primins prinokusį avokadą. Čerimoją galima dėti ir į kokteilius – ji suteikia aksominę tekstūrą net nepridėjus pieno produktų. Puikiai dera su kokosų pienu ir trupučiu ciberžolės, taip sukuriant egzotišką, priešuždegiminį poveikį turintį gėrimą.

    Čerimoja tinka ir sveikesniems desertams: atšaldyta ir sutrinta ji skoniu primena beveik paruoštą kreminį šerbetą. Minkštimą galima maišyti su laimų sultimis ir šviežia mėta, taip paruošiant gaivią vaisių salotą, kuri nustebins egzotišku aromatu. Vis dažniau šį vaisių renkasi ir virtuvės šefai – iš jo gaminami musai, patiekiami su jūros gėrybėmis, nes vaisiaus saldumas puikiai subalansuoja sūrius skonius.

    Dėl savo švelnumo čerimoja dažniausiai skaniausia be terminio apdorojimo – kaitinimas gali sumažinti vitaminų kiekį ir pakeisti subtilų skonį. Norint paįvairinti, minkštimą galima naudoti kaip įdarą tartaletėms arba sumaišyti su graikišku jogurtu ir anakardžių riešutais – taip gausite sotesnius, maistingus pusryčius.

    Ši informacija skirta švietimo ir informavimo tikslams ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl sveikatos sprendimų pasitarkite su specialistu.

  • Beveik pamiršta daržovė grįžta į virtuvę: atrodo kaip salota, o skonis primena šparagus

    Pirmasis tyrėjas, išskyręs šią rūšį, buvo Krokuvos gydytojas ir vaistininkas Florianas Sawiczewskis. Dar 1840 metais jis šį augalą apibūdino kaip regioninį lobį, augintą derlingose Czarna Wieś, Łobzów ir Krowodrza (taip pat Nowa Wieś) žemėse. Nors głąbik dar po Antrojo pasaulinio karo buvo įprastas ant stalo, XX a. 7-ajame dešimtmetyje jo populiarumas staiga ėmė blėsti. Šiandien, vietos entuziastų pastangomis, daržovė vėl sugrįžta į prekybą ir vis dažniau atsiranda daugelio žinomų restoranų valgiaraščiuose.

    Skirtingai nei įprastos salotos, głąbik dažniausiai auginamas ne dėl lapų, o dėl mėsingos stiebo dalies. Nulupus žievę atsiskleidžia skonis, primenantis švelniausius žaliuosius šparagus, su lengva riešutų nata ir jauno agurko gaiva.

    Głąbik krakowski laikomas itin vertingu maistiniu požiūriu. Teigiama, kad jame yra net keturis kartus daugiau vitamino C nei populiariose ledkalnio salotose, todėl jis gali prisidėti prie imuniteto stiprinimo, kraujagyslių būklės gerinimo ir kovos su laisvaisiais radikalais. Šis augalas yra valgomas visas: jaunus lapus galima dėti į salotas, o didžiausia vertė priskiriama žiediniams ūgliams, kurie vėliau virsta sultingais stiebais. Be to, głąbik suteikia folio rūgšties ir mineralinių medžiagų, tokių kaip kalis bei magnis, svarbių širdies veiklai. Dėl didesnio skaidulų kiekio jis padeda virškinimui, o mažas kaloringumas daro jį tinkamu pasirinkimu norintiems mažinti svorį.

    Nors głąbik galima kepti ar troškinti, tradiciškai labiausiai rekomenduota jį rauginti. Senuosiuose Krokuvos namuose daržovė būdavo rauginama moliniuose induose, pagardinant krapais ir česnakais – panašiai kaip agurkai. Taip pavykdavo išsaugoti traškumą visai žiemai. Pasak „Słownik regionalizmów krakowskich“, būtent toks pateikimo būdas buvo laikomas būdingiausiu vietos kulinarinei kultūrai.

    Tai vienas paprasčiausių būdų pajusti kilnią šios daržovės skonio natą ir suprasti, kodėl ji žavėjo XIX amžiaus tyrėjus.

    Ingredientai:

    Paruošimo būdas:

    Patiekite kaip atskirą užkandį arba kaip garnyrą prie žuvies ir liesos mėsos. Skanaus!

  • Dietologai vadina supergrūdu: be glitimo, o skaidulų, kalcio ir geležies – itin daug

    Iš pirmo žvilgsnio tai gali priminti tamsią kakavą ar grikių miltus, tačiau iš tiesų tai sumaltos pirštinės soros (ragi) sėklos. Mitybos specialistai vis dažniau ją vadina supergrūdu dėl išskirtinio biocheminio profilio. Skirtingai nei daugelis įprastų grūdų, ragi miltai natūraliai neturi glitimo, todėl yra tinkamas pasirinkimas sergantiesiems celiakija ar turintiems maisto netoleravimų.

    Pirštinė sora taip pavadinta dėl savitos varpos formos: stiebo viršūnėje ji šakojasi, primindama rankos pirštus. Augalas užauga maždaug 60–120 cm aukščio ir pasižymi dideliu atsparumu – gali ištverti ilgas sausras bei augti itin nederlingose dirvose, kur kiti javai neišgyventų.

    Pačios sėklos labai smulkios, apvalios, jų spalva varijuoja nuo šviesiai rudos iki beveik purpurinės. Įdomu tai, kad ragi grūdai natūraliai atsparesni kenkėjams ir pelėsiui, todėl gali būti laikomi daugelį metų neprarasdami maistinės vertės. Dėl šios priežasties Indijoje jie neretai laikomi „atsarginiu“ grūdu prastesnio derliaus laikotarpiams.

    Nors ragi miltų įprastuose prekybos centruose pasitaiko retai, jų nesunku rasti rytietiško maisto (ypač indiškose) parduotuvėse, specializuotose sveiko maisto ir ekologiškų produktų parduotuvėse bei internetu. Augant beglitimės mitybos populiarumui, šie miltai vis dažniau atsiranda ir didesnių miestų bio produktų lentynose.

    Ragi pirmiausia vertinama dėl didelio kalcio kiekio – jo šiame grūde yra kone dešimt kartų daugiau nei daugelyje kitų javų (apie 344 mg 100 g grūdų). Tai svarbu kaulų ir dantų būklei. Be to, ragi turi nemažai geležies, todėl gali prisidėti prie mitybos, orientuotos į mažakraujystės prevenciją, taip pat gausu skaidulų, kurios padeda stabilizuoti gliukozės kiekį kraujyje ir mažina staigių insulino šuolių riziką. Ragi miltai pasižymi žemu glikeminiu indeksu, todėl dažnai įvardijami kaip tinkamas pasirinkimas diabetu sergantiems ar svorį prižiūrintiems žmonėms – jie suteikia sotumo jausmą ilgesniam laikui.

    Dar viena ragi ypatybė – egzogeninės aminorūgštys, pavyzdžiui, metioninas. Organizmas jų pats nepasigamina, tačiau jos svarbios odos ir plaukų būklei bei riebalų apykaitai. Taip pat ragi gausu antioksidantų, kurie siejami su uždegiminių procesų mažinimu ir ląstelių apsauga nuo priešlaikinio senėjimo. Reguliarus šio grūdo vartojimas gali padėti natūraliai mažinti „blogojo“ LDL cholesterolio kiekį kraujyje.

    Ragi miltų skonis ryškus, žemiškas, juntama riešutinė nata ir švelniai saldus poskonis. Virtuvėje jie elgiasi kitaip nei kvietiniai miltai: patiekalams suteikia tamsią, beveik šokoladinę spalvą, todėl iš jų pagaminti desertai neretai atrodo patraukliai ir vaikams.

    Paprasčiausias būdas įtraukti ragi į mitybą – dalį miltų mėgstamuose receptuose pakeisti ragi miltais: kepti blynus, lietinius ar namų duoną. Svarbu prisiminti, kad ragi miltai intensyviai sugeria skystį, todėl kepant gali prireikti įpilti šiek tiek daugiau vandens ar kito skysčio, kad tešla nebūtų per sausa.

    Ragi puikiai tinka ir pusryčiams: sumaišykite miltus su augaliniu pienu ir pavirkite, kol masė sutirštės – taip paruošite košę ar pudingą. Šiuos miltus galima naudoti ir sriuboms bei padažams tirštinti – jie suteiks sodresnę spalvą ir lengvą, žemišką aromatą. Dėl specifinio skonio ragi ypač dera su šildančiais prieskoniais, tokiais kaip cinamonas, kardamonas ar kakava, todėl iš jų galima kurti „sveikesnes“ desertų versijas. Indijoje populiarūs patiekalai – sotūs virtų ragi miltų kukuliai, vadinami Ragi Mudde, patiekiami su aštriais padažais, ir Ragi Dosa – traškūs fermentuoti blynai.

  • Užpilu kiaušinius marinatu ir palieku: tinka ryžiams, sriubai ir makaronams – skonis nustebins

    Vos keli paprasti ingredientai iš virtuvės spintelės kiaušiniams suteikia gilų umami skonį. Marinuoti kiaušiniai – puikus sprendimas užimtiems: juos galima paruošti vakare, o ryte jau turėti paruoštą priedą pusryčiams ar pietums. Dėl osmozės proceso marinatas ne tik nudažo kiaušinio paviršių, bet ir pamažu prasiskverbia į vidų, padeda ilgiau išlaikyti šviežumą bei gerą tekstūrą kelias dienas šaldytuve. Dėl acto ir cukraus užpilo sudėtyje kiaušiniai įgauna lengvo blizgesio ir tampa elastingesni.

    Kiaušiniai yra puikus visaverčių baltymų šaltinis, taip pat juose gausu riebaluose tirpių vitaminų A, D, E ir K. Marinavimas sojų padaže su prieskoniais padeda paįvairinti įprastą mitybą. Vertėtų rinktis ekologiškus (žymimus skaičiumi 0) arba laisvai laikomų vištų (1) kiaušinius – jų ryškiai oranžiniai tryniai po marinavimo atrodo ypač apetitiškai.

    Tokie kiaušiniai itin universalūs: jie puikiai sustiprina karštų ryžių skonį, tinka azijietiškoms sriuboms, pavyzdžiui, ramenui ar pho, taip pat ir paprastiems makaronams su sviestu. Su jais net pats paprasčiausias patiekalas atrodo lyg iš restorano, o kartu organizmas gauna naudingųjų riebalų ir lecitino, kuris prisideda prie smegenų veiklos ir koncentracijos. Be to, tai paprastas būdas į mitybą įtraukti imbierą ir česnaką, pasižyminčius natūraliu priešuždegiminiu poveikiu.

    Ingredientai:

    Paruošimas:

    Patiekite su ryžiais, sriubomis arba ant sumuštinių, o viršų pabarstykite svogūnų laiškais ar sezamo sėklomis. Skanaus!

  • NASA planuoja gyventi Mėnulyje: mokslininkai įvardijo, kas iš tiesų nutiks žmogaus kūnui

    NASA planuoja gyventi Mėnulyje: mokslininkai įvardijo, kas iš tiesų nutiks žmogaus kūnui

    Pirmą kartą nuo „Apollo“ eros žmonija ruošiasi ne tik nuskristi į Mėnulį, bet ir ten gyventi bei dirbti savaites, mėnesius, o ateityje – net metus. Tačiau kaip iš tikrųjų atrodytų ilgesnis gyvenimas Mėnulio paviršiuje? Atsakymas žavi, bet kartu gali būti ir negailestingas.

    Prasideda naujas tolimųjų kosmoso misijų etapas. JAV programa „Artemis“ siekia įkurti bazę Mėnulio paviršiuje – tai reikšmingas lūžis, keičiantis požiūrį į kosmoso tyrinėjimą. Skirtingai nei „Apollo“ misijose, kuriose buvo palikta tik simbolinių pėdsakų, dabar planuojama sukurti tvarią žmonių buvimo Mėnulyje infrastruktūrą, pradedant pietų ašigalio regionu.

    Programa vykdoma etapais. 2022 m. misija „Artemis I“ sėkmingai išbandė kaip vientisą sistemą raketą „Space Launch System“ (SLS) ir erdvėlaivį „Orion“ – be įgulos apskriejus Mėnulį. 2026 m. balandžio 1 d. į kosmosą paleista „Artemis II“ – dešimties dienų trukmės skrydis, kurio metu keturi astronautai apskriejo Mėnulį.

    „Artemis II“ yra pirmasis „Orion“ ir SLS pilotuojamas skrydis, todėl jis laikomas kertiniu: misijos tikslas – įsitikinti, kad gyvybės palaikymo sistemos, navigacija, šiluminė apsauga ir tolimojo kosmoso operacijos saugiai veikia, kai laive yra žmonių. Prieš pradedant ilgalaikį gyvenimą Mėnulyje, kelionė ten turi būti patikima.

    Ilgalaikė JAV kosmoso agentūros vizija – gerokai platesnė nei vienas nusileidimas. Planuojama į Mėnulio paviršiaus bazę investuoti apie 20 mlrd. JAV dolerių, kad būtų galima vykdyti pakartotines ir vis ilgesnes misijas. Toks projektas skirtas išmokti tvariai veikti už Žemės ribų – žinios vėliau praverstų ir planuojant būsimus žmonių skrydžius į Marsą.

    Gyvenimas Mėnulyje būtų išbandymas visoms žmogaus organizmo sistemoms. Mėnulio aplinka astronautus veikia daugybe skirtingų stresorių – nuo sumažėjusios gravitacijos (maždaug šeštadalis Žemės) iki nuolatinės kosminės spinduliuotės, didžiulių temperatūros svyravimų, toksiškų dulkių, izoliacijos, sutrikusio miego ritmo ir ilgalaikio buvimo uždarose patalpose.

    Skirtingai nei Žemės žemojoje orbitoje dirbantys astronautai, Mėnulyje esantys žmonės dažniau atsiduria už Žemės apsauginio magnetinio lauko ribų. Dėl to didėja kosminės spinduliuotės poveikis: ji gali pažeisti DNR, sutrikdyti imuninės sistemos veiklą, paveikti smegenis ir širdies bei kraujagyslių sistemą – kartais subtiliai, tačiau potencialiai pavojingai.

    Sumažėjusi gravitacija keičia ir skysčių pasiskirstymą organizme. Tai daro įtaką kraujo, deguonies ir kitų medžiagų cirkuliacijai, gali keisti jų tiekimą smegenims, o ilgainiui didinti neurologinių ir kraujagyslinių sutrikimų riziką. Svarbu vertinti ne pavienes problemas, bet viso organizmo sistemų tarpusavio sąveiką, kai nedidelis pokytis vienoje grandyje gali turėti pasekmių kitoms.

    Sudėtingiausia tai, kad dalis fiziologinių pokyčių vystosi nepastebimai. Astronautai gali jaustis gerai, nors organizme jau vyksta nepalankūs procesai, kurie išryškėja tik po mėnesių ar net metų. Todėl ilgalaikis sveikatos stebėjimas ir rizikų mažinimas yra vienas svarbiausių „Artemis“ strategijos akcentų.

    Vis dėlto žmonės pasižymi didele prisitaikymo geba. Esminis klausimas – kaip tą prisitaikymą nukreipti saugia ir tvaria kryptimi. Tam taikomos vadinamosios priešpriemonių strategijos – priemonės, mažinančios riziką ir padedančios išsaugoti astronautų sveikatą.

    Viena pagrindinių priemonių išlieka fizinis aktyvumas. Tarptautinėje kosminėje stotyje astronautai maždaug dvi valandas per dieną skiria treniruotėms, kad apsaugotų raumenų masę, kaulų tankį ir širdies bei kraujagyslių funkciją. Mėnulyje treniruočių sistemos turėtų būti pritaikytos dalinei gravitacijai, nes įprastas kūno apkrovimas, būdingas Žemei, ten nebebus toks pats.

    Ne mažiau svarbi ir mityba. Ji daro įtaką kaulų būklei, raumenų išsaugojimui, imuninės sistemos atsparumui ir net organizmo reakcijai į spinduliuotę. Ilgų misijų metu vis didesnę reikšmę gali įgyti individualizuotos mitybos strategijos, atsižvelgiančios į konkretaus žmogaus fiziologiją.

    Taip pat svarstoma dirbtinės gravitacijos galimybė. Trumpojo spindulio centrifugos galėtų astronautams sudaryti sąlygas trumpam patirti didesnę gravitacinę apkrovą, o tai potencialiai stabilizuotų širdies ir kraujotakos bei neurovaskulines sistemas. Nors tai dar eksperimentinis sprendimas, jis gali būti naudingas ateities misijose.

    Spinduliuotės apsauga taip pat turėtų būti daugiasluoksnė: gyvenamųjų modulių ekranavimas (galbūt naudojant Mėnulio gruntą), ankstyvo perspėjimo sistemos saulės audroms ir veiklos planavimas taip, kad pavojingiausiu metu poveikis būtų kuo mažesnis.

    Ypač svarbu, kad priemonės būtų taikomos iš anksto, o ne tik tada, kai problema jau pasireiškia. Nuolatinė fiziologinių rodiklių stebėsena, dėvimi jutikliai ir pažangi duomenų analizė galėtų leisti aptikti ankstyvus įspėjamuosius ženklus ir imtis veiksmų dar prieš mažoms bėdoms tampant misiją ribojančiais veiksniais.

    Ilgalaikis buvimas Mėnulyje neabejotinai būtų įspūdingas: Žemė, tarsi sustingusi, kabotų virš tylaus horizonto, o dangus niekada netaptų mėlynas. Tačiau tokia kasdienybė būtų ir sudėtinga, nepatogi bei negailestinga. Mėnulis – ne tik tikslas, bet ir žmogaus biologijos išbandymas.

    Jei pavyks išmokti išlaikyti žmones sveikus, atsparius ir darbingus Mėnulio paviršiuje, tai bus svarbus žingsnis link tikrai kosminės civilizacijos. „Artemis“ rodo, kad tyrinėjimas nebėra vien trumpalaikiai žygdarbiai – dabar svarbiausia tvarumas, prisitaikymas ir gebėjimas pažinti save taip pat giliai, kaip ir pasaulius, kuriuos siekiame pasiekti.

    Gyvendami Mėnulyje, galbūt sužinosime ne mažiau apie gyvenimą Žemėje, nei apie savo ateitį už jos ribų.

    Damian Bailey, fiziologijos ir biochemijos profesorius, Pietų Velso universitetas

  • Žmonės dar niekada nebuvo taip toli nuo Žemės: „NASA“ misija pagerino „Apollo 13“ rekordą

    Žmonės dar niekada nebuvo taip toli nuo Žemės: „NASA“ misija pagerino „Apollo 13“ rekordą

    Misija „Artemis II“ oficialiai įrašė naują žmonijos rekordą: jos įgula nuo Žemės nutolo toliau nei bet kada anksčiau.

    Pirmadienį, 2026 m. balandžio 6 d., 17:56 UTC, erdvėlaivis Orion „Integrity“ su keturiais astronautais viršijo 400 171 kilometro ribą – tokį atstumą 1970 m. buvo pasiekusi misija „Apollo 13“.

    „NASA“ skelbia, kad didžiausias atstumas nuo Žemės buvo pasiektas 23:02 UTC, kai „Integrity“, skrisdamas už Mėnulio tolimosios pusės, nutolo iki 406 771 kilometro. Tai yra 6 616 kilometrais daugiau nei iki šiol galiojęs „Apollo 13“ rekordas.

    Palyginimui, vidutinis atstumas nuo Žemės iki Mėnulio siekia apie 384 400 kilometrų, todėl „Integrity“ nuskriejo dešimtimis tūkstančių kilometrų toliau už įprastą Mėnulio orbitos atstumą.

    Kanados kosmoso agentūros misijos specialistas Jeremy Hansenas šią akimirką įvertino kaip simbolinę:

    „Kai viršijame didžiausią atstumą, kuriuo žmonės kada nors buvo nutolę nuo planetos Žemės, tai darome pagerbdami nepaprastas mūsų pirmtakų pastangas ir pasiekimus žmogaus kosminių skrydžių istorijoje“, – teigė jis.

    „Mes tęsime kelionę dar toliau, kol Motina Žemė galiausiai vėl mus pritrauks prie visko, kas mums brangu. Tačiau svarbiausia – šią akimirką pasirenkame tam, kad mestume iššūkį šiai ir ateinančiai kartai: pasirūpinti, jog šis rekordas gyvuotų neilgai“, – pridūrė J. Hansenas.

    Kai erdvėlaivis skrido už Mėnulio, ryšys su Žeme buvo nutrūkęs maždaug 40 minučių – signalą užstojo pats Mėnulis. 23:24 UTC „Integrity“ vėl išniro į ryšio zoną, o įgula galėjo išvysti retą vaizdą – Žemės tekėjimą virš Mėnulio horizonto.

    Ryšys su keturiais astronautais – misijos vadu Reidu Wisemanu, pilotu Victor Gloveriu ir misijos specialistais Christina Koch bei Jeremy Hansenu – buvo atnaujintas. „NASA“ praneša, kad visos sistemos veikia nominaliai, t. y. pagal numatytus parametrus.

    Nors pasiektas rekordas įkvepia, „Integrity“ užduotys gerokai platesnės. „Artemis II“ yra svarbus žingsnis siekiant sugrąžinti žmones į Mėnulio paviršių, o kaip pirmasis pilotuojamas „Artemis“ programos skrydis ši misija laikoma kritiniu bandymu sistemoms, kurios ateityje turės gabenti ir išlaikyti astronautus tolimose kelionėse.

    Tai taip pat pirmoji pilotuojama gilaus kosmoso misija nuo „Apollo“ programos pabaigos 1972 m. Ji turėtų padėti misijų kūrėjams geriau suprasti, kaip tokia kelionė veikia įgulą, kuri priversta gyventi ir dirbti ankštoje erdvėje, toli nuo namų.

    Iki šiol astronautams teko spręsti ir netikėtai buitinius iššūkius, tačiau netrūko ir įspūdingų momentų. Skriedamas pro Mėnulį, „Integrity“ priartėjo maždaug iki 6 545 kilometrų nuo Mėnulio paviršiaus, o įgula galėjo aiškiai įžiūrėti kraterius.

    Astronautai pasiūlė naujus pavadinimus dviem krateriams: vieną pavadinti „Integrity“ erdvėlaivio vardu, kitą – pagerbiant R. Wisemano mirusią žmoną Carroll. Šie siūlymai bus pateikti Tarptautinei astronomų sąjungai svarstyti.

    Įgula taip pat stebėjo Saulės užtemimą, kai Mėnulis atsidūrė tarp „Integrity“ ir Saulės, o tai suteikė galimybę analizuoti Saulės vainiką.

    Dar vienas misijos akcentas – R. Wisemano balandžio 3 d. užfiksuotas kadras, pavadintas „Hello, World“. Nuotrauka padaryta erdvėlaiviui tolstant nuo Žemės po perėjimo į trajektoriją Mėnulio link.

    Skelbiama, kad tai pirmasis žmogaus padarytas visos Žemės kaip vientiso rutulio vaizdas nuo „Apollo“ laikų.

    Kitas programos etapas, „Artemis III“, šiuo metu planuojamas 2027 m. Teigiama, kad jis vyks arčiau Žemės – įgula bus pakelta Orion erdvėlaiviu ant SLS raketos į žemąją Žemės orbitą, kur bus išbandomos susitikimo orbitoje ir susijungimo procedūros su komerciniais erdvėlaiviais, numatomais būsimoms Mėnulio nusileidimo operacijoms.

    Ketvirtasis etapas, „Artemis IV“, šiuo metu taikomas 2028 m. pradžiai. „NASA“ teigia, kad tuomet būtų siekiama pilotuojamo nusileidimo netoli Mėnulio pietų ašigalio, kur astronautai vykdytų mokslinius stebėjimus ir rinktų mėginius.

    Vis dėlto artimiausias ir bene pavojingiausias „Artemis II“ tikslas – saugiai sugrįžti į Žemę. Planuojama, kad dideliu greičiu vykstantis įskriejimas į atmosferą ir nusileidimas vandenyne įvyks balandžio 10 d. Nusileidimą turėtų sušvelninti dviem etapais išskleidžiami parašiutai, o kapsulė turėtų pasiekti Ramųjį vandenyną netoli San Diego pakrantės.

    „„NASA“ mes drįstame siekti aukščiau, tyrinėti toliau ir pasiekti tai, kas atrodo neįmanoma. Tai puikiai įkūnija „Artemis II“ astronautai – Reid, Victor, Christina ir Jeremy. Jie visai žmonijai atveria naujas ribas“, – teigė „NASA“ atstovė Lori Glaze.

    „Jų atsidavimas reiškia daugiau nei rekordų gerinimą – jis maitina mūsų viltį dėl drąsios ateities“, – pridūrė ji.

  • Nauja žarnyno sveikatos manija užkariauja tinklus, bet ekspertai perspėja dėl rizikų

    Nauja žarnyno sveikatos manija užkariauja tinklus, bet ekspertai perspėja dėl rizikų

    Iš pradžių socialiniuose tinkluose dominavo baltymai, o dabar jų vietą vis dažniau užima skaidulos. „Maxxing“ – perdėto optimizavimo – mąstysena įsiskverbė į kasdienę mitybą: sveikatingumo influenceriai tikina, kad kuo daugiau tam tikrų maistinių medžiagų, tuo daugiau energijos, geresnė savijauta ir net esą „atnaujintas“ žarnynas.

    Tokios virusinės dietų tendencijos daro įtaką ne tik žmonių pasirinkimams, bet ir tam, ką gamina bei reklamuoja įmonės. Tačiau mitybos specialistai klausia paprastai: ar tai iš tiesų sveika?

    „Proteinmaxxing“ idėja remiasi teiginiu, kad baltymų niekada nebus per daug. Baltymai, esantys mėsoje, pieno produktuose, riešutuose ir kituose produktuose, yra būtini daugeliui organizmo funkcijų – nuo audinių atstatymo iki imuninės sistemos veiklos. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad „daugiau“ nebūtinai reiškia „geriau“.

    Tuo pat metu skaidulos, panašu, tampa kitu didžiuoju interneto hitu. Socialiniuose tinkluose populiarėja žinutės, raginančios jų vartoti kuo daugiau – esą taip ilgiau išliksite sotūs ir „viskas veiks reguliariau“. Tokiuose vaizdo įrašuose neretai demonstruojami dubenys su čija sėklomis, avižomis ar kitais skaidulų šaltiniais.

    Į tai sureagavo ir rinka: jei produktą galima nusipirkti, didelė tikimybė, kad atsiras ir „pagerinta“ jo versija su papildomais baltymais. Net ir itin saldūs pusryčių dribsniai neretai akcentuoja padidintą baltymų kiekį.

    Prie skaidulų bangos jungiasi ir didžiosios įmonės – „PepsiCo“ ir „Nestle“, taip pat naujesnės bendrovės, tokios kaip „Olipop“. Jos išryškina skaidulų kiekį prebiotiniuose gėrimuose, užkandžiuose ar kituose produktuose.

    „Manau, skaidulos bus kiti baltymai“, – per vieną praėjusių metų pabaigos investuotojams skirtą pristatymą sakė „PepsiCo“ vadovas Ramon Laguarta.

    Konsultacijų bendrovės „Bain & Company“ apklausa parodė, kad beveik pusė JAV vartotojų stengiasi valgyti daugiau baltymų. Tyrimo duomenimis, tendenciją labiausiai skatina Z karta ir tūkstantmečio karta – JAV, Europoje ir Azijoje.

    Panašiai yra ir su skaidulomis. Londone įsikūrusios „GlobalData“ duomenimis, 40 proc. Z kartos ir 45 proc. tūkstantmečio kartos atstovų teigė bandantys gerinti žarnyno sveikatą.

    Mitybos specialistai pripažįsta: skaidulų populiarėjime yra tiesos. Niujorko universiteto mitybos docentė Andrea Glenn skaidulų judėjimą pavadino gana nuosaikia sveikatingumo mada, palyginti su kitomis ekstremaliomis tendencijomis.

    Ohajo valstijos universiteto medicinos centro dietologė Samantha Snashall pažymėjo, kad pastaraisiais metais baltymai buvo tarsi „ypatingas vaikas“, o skaidulos ilgą laiką išliko nepakankamai įvertintos.

    „Džiaugiuosi, kad į tai pagaliau atkreipiamas dėmesys“, – sakė ji.

    Vis dėlto ekspertai kartu su Floridos universiteto visuomenės sveikatos ir šeimos medicinos profesoriumi Archu Mainousu, tyrinėjančiu socialinių tinklų vaidmenį sveikatos komunikacijoje, perspėja: perlenkti lazdą pavojinga, ypač kalbant apie baltymus.

    Pasak A. Mainouso, viena yra laikytis rekomenduojamų paros normų, o visai kas kita – vadovautis logika „jei vienas gerai, penki dar geriau“. Jį neramina, kad žmonės pernelyg pasitiki universaliais influencerių patarimais, kurie neatsižvelgia į individualius poreikius.

    Profesorius taip pat sieja šias tendencijas su platesniu reiškiniu – mažėjančiu pasitikėjimu sveikatos specialistais ir požiūriu „pasidarysiu savo tyrimą“. Jo teigimu, tik nedaugelis influencerių yra mokslininkai, o daugelis turi reklamos sutarčių ar savų interesų, įskaitant norą parduoti produktus.

    Ką tokiu atveju daryti žmogui, norinčiam maitintis sveikiau? A. Mainousas pirmiausia pataria pasitarti su gydytoju.

    Kaip bendrą orientyrą „American Heart Association“ nurodo, kad daugeliui žmonių dienos baltymų norma gali būti pasiekiama su maisto deriniu, į kurį įeina, pavyzdžiui, stiklinė pieno, puodelis jogurto, puodelis virtų lęšių ir liesos mėsos ar žuvies gabalėlis, maždaug kortų kaladės dydžio.

    Kalbėdama apie skaidulas, A. Glenn teigė, kad 25–38 gramai per dieną, priklausomai nuo amžiaus ir lyties, yra geras tikslas. Daug skaidulų turintys produktai – pupelės, vaisiai, daržovės, riešutai ir pilno grūdo produktai, tokie kaip avižos ar bolivinė balanda – siejami su mažesne kai kurių vėžio formų rizika, taip pat gali padėti reguliuoti cholesterolį ir gliukozės kiekį kraujyje.

    A. Glenn rekomenduoja paprastą principą: pusryčiams rinktis pilno grūdo produktus ar vaisius, o pietų ir vakarienės metu stengtis, kad pusę lėkštės sudarytų daržovės. Pasak jos, taip tikslas pasiekiamas natūraliai, be nuolatinio skaičiavimo, kiek skaidulų suvartojama.

    Tačiau jei iki šiol skaidulų buvo valgoma mažai – o taip yra daugumai žmonių – staigus „maxxinimas“ nėra gera idėja, perspėjo S. Snashall. Jos teigimu, kardinaliai pakeitus mitybą per naktį, virškinimo sistema gali sureaguoti labai audringai.

    „Lėtai ir nuosekliai laimi lenktynes“, – pabrėžė dietologė.

    A. Glenn taip pat priminė, kad milteliai ir papildai negali pakeisti visaverčio, tikro maisto.

    Galiausiai specialistai akcentuoja svarbiausią dalyką: nė viena maistinė medžiaga nėra stebuklingas sprendimas visoms problemoms. Todėl net ir „daug skaidulų“ turintys traškučiai greičiausiai nepakeis gyvenimo.

    „Svarbu niekada nežiūrėti į tokius dalykus kaip į sidabrinę kulką, kuri išspręs visas bėdas“, – sakė A. Glenn.

  • Mokslininkai įspėja: šis paprastas miego įprotis gali dvigubinti infarkto ir insulto riziką

    Mokslininkai įspėja: šis paprastas miego įprotis gali dvigubinti infarkto ir insulto riziką

    Naujas tyrimas apie miegą ir ėjimo miegoti įpročius siunčia aiškią žinią visiems, norintiems sumažinti rimtų širdies ir kraujagyslių sutrikimų, tokių kaip infarktas ar insultas, riziką: verta laikytis reguliaraus laiko, kada einama miegoti.

    Nors sveikatos tyrimuose dažniausiai akcentuojama miego kokybė ir trukmė, Suomijos Oulu universiteto mokslininkai nustatė, kad svarbus gali būti ir pastovus ėjimo miegoti laikas, ypač tuomet, kai miegama mažiau nei aštuonias valandas per naktį.

    Tyrėjai stebėjo 3 231 dalyvio (46 metų amžiaus) miego elgseną. Miegas buvo fiksuojamas dėvimaisiais įrenginiais vieną savaitę.

    Dalyviai, kurie miegojo trumpiau nei aštuonias valandas, pagal miego įpročių reguliarumą buvo suskirstyti į tris grupes: reguliariai, gana reguliariai ir nereguliariai einančius miegoti. Duomenys parodė, kad nereguliarių miego įpročių grupėje per artimiausią dešimtmetį rimto širdies įvykio rizika buvo maždaug dvigubai didesnė nei tų, kurie ėjo miegoti reguliariai.

    Prastesnė širdies sveikata buvo siejama ir su didesniais miego „vidurio taško“ (laiko, esančio per vidurį tarp užmigimo ir pabudimo) svyravimais.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad būtent reguliarus ėjimo miegoti laikas gali būti svarbus širdies sveikatai“, – teigė medicinos tyrėja Laura Nauha.

    „Tai atspindi kasdienio gyvenimo ritmus ir tai, kiek jie svyruoja“, – pridūrė ji.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia svarbią išlygą: ryšys su didesne rizika išryškėjo tik tarp tų, kurie miegojo mažiau nei vidutiniškai (šiek tiek mažiau nei aštuonias valandas) kiekvieną naktį. Panašu, kad pakankamas miegas gali tam tikra prasme „apsaugoti“ nuo nereguliaraus ėjimo miegoti keliamų rizikų.

    Tyrimo duomenimis, pabudimo laikas reikšmingos įtakos neturėjo – ryšys buvo susijęs būtent su dideliais ėjimo miegoti laiko skirtumais. Nereguliarioje grupėje vidutinis ėjimo miegoti laiko svyravimas per savaitę siekė 108 minutes, o reguliarioje – 33 minutes.

    Nors tyrėjai atsižvelgė į tokius veiksnius kaip kraujospūdis, lytis ir fizinis aktyvumas, priežastinio ryšio šis tyrimas neįrodo – jis parodo tik statistiškai reikšmingą sąsają.

    Mokslininkai svarsto, kad rezultatą gali paaiškinti natūralūs organizmo 24 valandų ciklai – cirkadiniai ritmai. Nuolat kintantis ėjimo miegoti laikas, tikėtina, juos trikdo, o dėl to širdis negauna pakankamai pastovių poilsio ir atsistatymo periodų.

    Taip pat pripažįstama, kad didelę reikšmę gali turėti ir realaus gyvenimo stresas. Kasdieniai iššūkiai, kurie keičia miego laiką (pavyzdžiui, didelis darbo krūvis ar psichikos sveikatos sunkumai), dažnai siejami ir su prastesne širdies sveikata.

    „Ankstesni tyrimai jau siejo nereguliarius miego įpročius su širdies rizikomis, tačiau tai pirmas kartas, kai atskirai įvertinome ėjimo miegoti, pabudimo laiko ir miego periodo vidurio taško svyravimus bei jų savarankiškas sąsajas su didžiaisiais širdies įvykiais“, – sakė L. Nauha.

    Šiame tyrime didieji širdies ir kraujagyslių įvykiai buvo apibrėžti kaip būklės, kurioms reikia specializuotos medicininės pagalbos, įskaitant miokardo infarktą ir insultą.

    Svarbu įvertinti ir kontekstą: iš daugiau nei 3 tūkst. dalyvių per 10 metų laikotarpį tokį įvykį patyrė 128 žmonės, tad bendras atvejų skaičius buvo palyginti nedidelis.

    Be to, miegas buvo stebimas tik septynias dienas, o dalyvių rutina per ilgesnį laiką nebūtinai išliko tokia pati.

    Vis dėlto širdies ir kraujagyslių ligos išlieka pagrindine mirties priežastimi pasaulyje – jos kasmet nusineša beveik 18 mln. gyvybių. Todėl bet kokios veiksmingos, kasdieniame gyvenime pritaikomos prevencinės priemonės yra itin svarbios.

    Tyrėjai ragina atlikti daugiau ir platesnių tyrimų, kad būtų galima detaliau įvertinti ryšį tarp ėjimo miegoti laiko ir širdies sveikatos, taip pat patikrinti rezultatus didesnėse ir įvairesnėse žmonių grupėse. Pasak mokslininkų, ėjimo miegoti laikas yra vienas iš veiksnių, kurį daugelis gali bent iš dalies kontroliuoti.

    Didėjantis mokslinių įrodymų kiekis rodo, kad miego kokybė ir rutina susijusios su daugybe sveikatos pasekmių, o kai kurie ryšiai veikia abipusiai – pavyzdžiui, miegas ir fizinis aktyvumas. Šio tyrimo rezultatai papildo bendrą vaizdą ir suteikia dar vieną aiškų tikslą, siekiant geresnės miego higienos.

    „Reguliaraus miego grafiko laikymasis – vienas iš veiksnių, kurį dauguma iš mūsų gali paveikti“, – teigė L. Nauha.

    Tyrimas publikuotas žurnale BMC Cardiovascular Disorders.

  • Mokslininkai nustebo: viena terapijos sesija gali padėti labiau, nei tikėjotės

    Mokslininkai nustebo: viena terapijos sesija gali padėti labiau, nei tikėjotės

    Prieš 2025 metų šventes Julie Hart jautėsi įstrigusi. Ilgai ją persekiojusi problema vertė visą dieną sukti mintis ratu ir abejoti beveik viskuo, ką ji kada nors pasakė, padarė ar galėtų padaryti.

    Moteris svarstė rinktis tradicinę terapiją, tačiau vietoj jos nusprendė išbandyti vienos sesijos konsultaciją. Užuot įsipareigojusi kassavaitiniams susitikimams, ji turėjo tik 60 minučių, kad imtųsi konkrečios problemos. Pasak jos, tai suveikė.

    „Tai padėjo man ištrūkti iš užstrigimo, taip apibūdinčiau – labai pozityviu, prasmingu ir veiksmingu būdu“, – sakė Hart iš Springfieldo Virdžinijoje.

    Ekspertai teigia, kad Hart yra viena iš vis daugiau žmonių, kurie bent kuriam laikui atsisako savaičių, mėnesių ar net metų trunkančios tradicinės terapijos ir renkasi tikslingesnį, trumpesnį formatą.

    Vienos sesijos terapija – būtent tai, kaip skamba: vienas susitikimas, dažniausiai trunkantis apie valandą, kurio metu konsultantas padeda klientui įvardyti konkrečius žingsnius, galinčius palengvinti pasirinktą problemą. Tikslas nėra „išspręsti viską“ per valandą, o suteikti strategijų rinkinį, kaip prie tos problemos prieiti ir su ja tvarkytis.

    „Tos strategijos atrodo visiškai logiškos, bet kai esi toje situacijoje, pats jų neįžvelgi“, – sakė Hart.

    Pasak Northwestern universiteto psichologijos profesorės ir „Lab for Scalable Mental Health“ įkūrėjos Jessica Schleider, vienos sesijos intervencijų tyrimai per pastaruosius 5–10 metų smarkiai išaugo ir šis metodas tapo labiau pripažinta psichikos sveikatos pagalbos forma.

    Jos laboratorija atliko 415 klinikinių tyrimų metaanalizę ir nustatė, kad daugeliu atvejų vienos sesijos metodai mažino psichikos sveikatos sunkumus įvairiose srityse, įskaitant depresiją ir nerimą, tiek jaunimui, tiek suaugusiesiems.

    Nors šis metodas nėra naujas – jį taikė ir Sigmundas Freudas – pastaruoju metu jis vis dažniau pasitelkiamas kaip būdas užpildyti spragas psichikos sveikatos paslaugų prieinamume. Schleider teigimu, poreikis dabar didesnis nei bet kada.

    Tradicinės terapijos kaina išaugo iki kelių šimtų dolerių per mėnesį, o net ir galintys ją įpirkti ar turintys draudimą dažnai susiduria su ilgomis laukimo eilėmis.

    „Net jei stebuklingai per vieną naktį padvigubintume apmokytų psichikos sveikatos specialistų skaičių, vis tiek nė iš tolo nepriartėtume prie realaus pagalbos poreikio“, – sakė Schleider.

    Prie to prisideda ir kitos kliūtys, pavyzdžiui, žmonės, kurie negali kas savaitę išeiti iš darbo ir dalyvauti reguliariuose susitikimuose.

    Be to, kaip pažymi Schleider, duomenys rodo, kad dažniausias sesijų skaičius, kurį žmonės realiai gauna, yra viena – dalis pradeda, bet nebegrįžta.

    „Tai elegantiškas sprendimas suteikti pagalbą tada, kai jos labiausiai reikia“, – sakė ji.

    Psichologė Sharon Thomas, Vašingtone veikiančio „Ross Center“ vienos sesijos terapijos programos direktorė, teigia, kad į tokį susitikimą tiek konsultantas, tiek klientas ateina su aiškiu lūkesčiu: kad klientas patirs prasmingą pokytį, sustiprės jo pasitikėjimas savimi ir jau po vieno vizito sumažės simptomai.

    Užuot atlikęs išsamią kliento praeities ir dabartinių aplinkybių analizę, konsultantas susitelkia į vieną konkretų klausimą. Sesijos pabaigoje klientas išeina su rašytiniu planu – žingsniais, kurie gali padėti palengvinti situaciją.

    „Ne visi nori kalbėti apie vaikystės traumas. Čia labiau orientuojamasi į tai, į ką klientas nori susitelkti būtent tuo metu“, – sakė Thomas.

    Pasak Teksase esančio „Our Lady of the Lake University“ psichologijos profesoriaus Arnoldo Slive’o, dauguma žmonių gali gauti naudos iš vienos sesijos terapijos – tiek susiduriant su sunkia aplinkybe, pavyzdžiui, problema darbe, tiek su labiau užsitęsusiais sunkumais, tokiais kaip nerimas. Slive’as buvo vienas iš tų, kurie 10-ajame dešimtmetyje Kanadoje prisidėjo prie „walk-in“ tipo vienos sesijos terapijos klinikų kūrimo.

    Jis pabrėžė, kad konsultantai vis tiek privalo įvertinti savęs žalojimo riziką, o daliai žmonių, turinčių lėtinių psichikos sveikatos problemų, gali labiau tikti tradicinė terapija ar medikamentinis gydymas.

    „Tai nėra skirta pakeisti viską, ką daro psichikos sveikatos specialistai, tačiau gali padėti žmonėms pasijusti geriau“, – sakė Slive’as.

    Dar vienas principas – manyti, kad kiekvienas klientas ateina jau turėdamas stiprybių, kurios padės spręsti jo situaciją. Be to, vienos sesijos formatas neretai pritraukia kitokį klientą – pavyzdžiui, žmogų, kuris abejoja, ar tradicinė terapija jam tinkama.

    „Tai tarsi pamerkti koją į vandenį“, – sakė Slive’as.

    Hart teigimu, ji ir po kelių mėnesių jaučiasi geriau. Moteris sakė pasijutusi labiau pasitikinti savimi, nes žinojo, kad prireikus galėtų sugrįžti.

    „Išėjau jausdamasi tokia optimistiška“, – sakė Hart.