Blog

  • Mokslininkai atskleidė: jaunų vėžiu sergančiųjų išgyvenimą lemia ne biologija, o draudimas

    Mokslininkai atskleidė: jaunų vėžiu sergančiųjų išgyvenimą lemia ne biologija, o draudimas

    Vėžys vis dažniau diagnozuojamas jauniems žmonėms – pastarąjį dešimtmetį sergamumas paauglių ir jaunų suaugusiųjų grupėje pamažu, bet nuosekliai auga.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad išgyvenamumą lemia ne vien medicininiai veiksniai. Paaiškėjo, jog paauglių ir jaunų suaugusiųjų turimo sveikatos draudimo rūšis yra susijusi tiek su tuo, kokioje ligos stadijoje nustatomas vėžys, tiek su tuo, kiek ilgai pacientai išgyvena.

    Mokslininkai, tiriantys vėžio nelygybę jaunų suaugusiųjų grupėje, analizuoja socialinius ir sisteminius veiksnius, kurie gali nulemti, kas gauna savalaikę pagalbą, o kas – ne.

    Naujausioje mokslinės literatūros apžvalgoje, apėmusioje beveik 470 tūkst. 15–39 metų amžiaus JAV gyventojų, kuriems buvo diagnozuotas vėžys, nustatyta, kad draudimo statusas yra vienas aiškiausių ir labiausiai su rezultatais susijusių veiksnių.

    Tyrimai rodo, kad jauni žmonės, turintys privatų sveikatos draudimą, vidutiniškai gyvena ilgiau nei tie, kurie yra apdrausti „Medicaid“ programa arba neturi draudimo. Priklausomai nuo vėžio tipo, šis pranašumas svyruoja: nuo santykinai nedidelės naudos, pavyzdžiui, 8 proc. mažesnės mirties rizikos sergant limfoma, iki itin ryškaus skirtumo – 2–2,5 karto mažesnės mirties rizikos sergant melanoma ir kai kuriais kitais vėžiniais susirgimais.

    15–39 metų amžiaus žmonėms JAV ypač būdingas nestabilus sveikatos draudimas. Dalis jų baigia mokslus, pradeda karjerą ar dirba darbuose, kuriuose nesuteikiamos socialinės garantijos. Be to, pagal galiojančius įstatymus 26 metų sulaukę jauni žmonės dažnai nebegali likti tėvų draudimo plane. Dėl to dalis jų lieka neapdrausti arba apdrausti nepakankamai.

    Nepakankamas draudimas reiškia ne vien nepatogumus. Paaugliai ir jauni suaugusieji ir taip patiria mažesnį išgyvenamumo gerėjimą laikui bėgant, palyginti su vaikais ir vyresnio amžiaus žmonėmis – šis skirtumas ilgai kėlė klausimų mokslininkams. Draudimo nestabilumas, panašu, šią problemą tik didina.

    Sveikatos draudimas apima kur kas daugiau nei sąskaitų apmokėjimą. Jis dažnai lemia, ar pacientas gali patekti pas specialistą, kaip greitai pradedamas gydymas ir ar atsiranda galimybė dalyvauti klinikiniame tyrime.

    Ypač iškalbinga tai, kad „Medicaid“ apdraustų ir neapdraustų pacientų rezultatai neretai būna panašūs – ir abiejų grupių rodikliai prastesni nei turinčių privatų draudimą. Tai leidžia manyti, kad vien turėti kokį nors draudimą nepakanka, jei jis realiai neatveria durų į kokybišką gydymą.

    Viena rečiau aptariamų draudimo statuso pasekmių – prieiga prie klinikinių tyrimų, kurie dažnai suteikia galimybę gauti pažangiausius gydymo metodus. Tyrimai rodo, kad draudimo tipas yra reikšmingas veiksnys, prognozuojantis, ar jaunas vėžiu sergantis pacientas dalyvaus klinikiniame tyrime: privatų draudimą turintys pacientai į juos įtraukiami dažniau.

    Kai kurių vėžio formų atveju, pavyzdžiui, ankstyvos stadijos Hodžkino limfomos, gydymo sprendimai ir prieiga prie naujesnių metodų gali smarkiai skirtis priklausomai nuo to, kur ir kaip pacientas gydomas – o tai neretai susiję su turimu draudimu.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dauguma analizuotų tyrimų rėmėsi esamais duomenimis, o ne kontroliuojamais eksperimentais, todėl ne visada įmanoma vienareikšmiškai teigti, jog draudimo statusas tiesiogiai sukelia išgyvenamumo skirtumus.

    Vis dėlto nustatyta tendencija buvo nuosekli daugelyje tyrimų. Be to, dažnai draudimo statusas fiksuojamas tik diagnozės nustatymo metu, nors gydymo laikotarpiu jis gali keistis – pacientai kartais netenka draudimo arba, priešingai, jį įgyja jau gydymo eigoje.

    Tolesni tyrimai, kurie nuosekliai sektų draudimą per visą gydymo laikotarpį, vienodintų draudimo kategorijų apibrėžimus ir detaliau analizuotų konkrečius vėžio tipus bei amžiaus pogrupius, galėtų pateikti dar tikslesnį vaizdą.

    Gerąja žinia mokslininkai laiko tai, kad draudimo sistema – socialinis veiksnys, kurį visuomenė gali keisti. Remiantis apžvalga, išryškėjo kelios kryptys, kurios galėtų padėti.

    Viena jų – draudimo aprėpties didinimas, kad daugiau jaunų vėžiu sergančių pacientų neliktų be apsaugos. Tai galėtų apimti sprendimus, leidžiančius ilgiau išlikti tėvų draudimo plane, „Medicaid“ plėtrą ir spragų mažinimą po diagnozės nustatymo.

    Taip pat svarbu gerinti tai, ką iš tiesų apmoka „Medicaid“, kad pacientams būtų lengviau patekti į stipriausius vėžio gydymo centrus. Nemaža dalis gydytojų ir gydymo įstaigų riboja, kiek „Medicaid“ pacientų priima, nes kompensavimo įkainiai būna per maži.

    Dar viena galimybė – stiprinti pagalbą pacientams per finansų konsultantus, pacientų konsultantus ir gydymo koordinavimą. Tokia parama galėtų padėti viešuoju draudimu apdraustiems ar visai neapdraustiems jauniems žmonėms greičiau orientuotis sistemoje, laiku gauti reikiamą gydymą ir, prireikus, pasiekti klinikinius tyrimus.

    Galiausiai ankstyvas finansinių kliūčių įvertinimas gali padėti laiku nukreipti pacientus į finansines konsultacijas, paramos programas ar socialinių darbuotojų pagalbą dar prieš atsirandant gydymo vėlavimams. Finansinė parama gali padėti užbaigti gydymo kursą, nepraleisti vizitų ir pagerinti gydymo rezultatus.

  • Mokslininkai atskleidė: žarnyne esantis baltymas gali sustabdyti pavojingas bakterijas

    Mokslininkai atskleidė: žarnyne esantis baltymas gali sustabdyti pavojingas bakterijas

    Mokslininkai nustatė, kad žarnyne esantis specifinis baltymas kovoja svarbų mūšį prieš bakterijų plitimą. Manoma, jog ateityje šis atradimas gali prisidėti prie naujų gydymo būdų, pavyzdžiui, sergant uždegiminėmis žarnyno ligomis.

    Tyrėjams šis baltymas nėra naujiena – jis vadinamas intelectinu-2, tačiau iki šiol nebuvo aišku, kokį vaidmenį jis atlieka virškinamajame trakte. Intelectinas-2 priklauso lektinų grupei – tai baltymai, kurie prisijungia prie tam tikrų cukrų molekulių.

    Masačusetso technologijos instituto mokslininkų vadovaujama komanda nustatė, kad intelectinas-2 veikia dviem kryptimis. Pirmiausia jis sujungia žarnyno gleives sudarančias molekules ir taip sustiprina gleivių barjerą, saugantį žarnyno audinius.

    Tačiau jei ši apsauginė siena pažeidžiama, intelectinas-2 atpažįsta įvairias bakterijų ląsteles ir jas „įkalina“ – taip gali būti slopinamas jų augimas arba jos sunaikinamos visiškai. Kitaip tariant, baltymas vienu metu atlieka ir gynybinę, ir puolamąją funkciją.

    „Įspūdinga tai, kad intelectinas-2 veikia dviem viena kitą papildančiais būdais. Jis padeda stabilizuoti gleivių sluoksnį, o jei barjeras prakiūra, gali tiesiogiai neutralizuoti ar sulaikyti bakterijas, kurios pradeda skverbtis“, – teigė „MIT“ chemikė Laura Kiessling.

    Siekdami geriau suprasti baltymo veikimą, mokslininkai pasitelkė kelias tyrimų kryptis: analizavo pelių audinius, pelių ir žmonių žarnyno bakterijas, taip pat laboratorijoje išskirtas žmogaus ir pelės intelectino-2 versijas.

    Tyrimai parodė, kad intelectinas-2 taikosi į galaktozę – paprastą cukrų, randamą gleivių molekulėse bei kai kurių bakterijų ląstelių paviršių dengiančiuose angliavandeniuose. Situacijose, kai baltymas prisijungia prie mikrobų ir juos sulaiko, bakterijos laikui bėgant ima irti. Tyrėjai spėja, kad taip gali nutikti dėl to, jog baltymas pažeidžia jų išorinę membraną.

    Dar viena reikšminga detalė – dalis bakterijų, kurias neutralizuoja intelectinas-2, yra įvairiu mastu atsparios antibiotikams. Tai ypač svarbu naujų vaistų kūrimui, nes atsparumas antimikrobinėms medžiagoms tampa vis opesne problema.

    Tarp šių bakterijų minimos Staphylococcus aureus, galinčios sukelti sepsį, bei Klebsiella pneumoniae, siejama su plaučių uždegimu ir kitomis infekcijomis.

    „Intelectinas-2 pirmiausia sustiprina patį gleivių barjerą, o jei jis pažeidžiamas, gali suvaldyti bakterijas ir apriboti jų dauginimąsi“, – pabrėžė L. Kiessling.

    Mokslininkai skaičiuoja, kad žmogaus genome yra užkoduota daugiau nei 200 lektinų, todėl tyrimai tęsiami siekiant geriau suprasti, kaip šie baltymai veikia ląstelių tarpusavio komunikaciją ir imuninę funkciją.

    Ankstesniuose darbuose žarnyne esantis intelectinas-1 jau buvo siejamas su Krono liga. Tai leidžia manyti, kad šios baltymų šeimos nariai gali būti itin svarbūs palaikant žarnyno sveikatą.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad žmonėms, sergantiems uždegiminėmis žarnyno ligomis, intelectino-2 kiekis dažnai būna neįprastai mažas arba, priešingai, per didelis. Remiantis naujuoju tyrimu, tai gali reikšti, kad gleivių barjeras neatsikuria pakankamai efektyviai arba kad pernelyg aktyviai naikinamos ir naudingos bakterijos.

    Ateityje tiek „gynybinė“, tiek „puolamoji“ intelectino-2 veikimo pusė gali būti panaudota kuriant gydymo sprendimus: pavyzdžiui, kuriant vaistus, imituojančius kai kurias šio baltymo funkcijas, arba stiprinant paties baltymo galimybes organizme.

    Lektinai laikomi senoviniais gyvūnų baltymais, atsiradusiais dar prieš šiandien veikiančias pažangesnes imuninės sistemos grandis. Vis dėlto šis darbas rodo, kad jie nėra „bukos“ priemonės – jų veikimas gali būti labai tikslus ir nukreiptas prieš pavojingas bakterijas.

    „Žmogaus lektinų panaudojimas kovai su antimikrobiniu atsparumu atveria iš esmės naują strategiją, paremtą mūsų pačių įgimtomis apsaugos priemonėmis. Idėja pasitelkti baltymus, kuriuos organizmas ir taip naudoja apsisaugoti nuo patogenų, yra labai patraukli ir būtent šia kryptimi mes judame“, – sakė L. Kiessling.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature Communications.

  • 5 ES šalys spaudžia Briuselį: nori netikėto mokesčio energetikos milžinų pelnams dėl Irano karo

    5 ES šalys spaudžia Briuselį: nori netikėto mokesčio energetikos milžinų pelnams dėl Irano karo

    Austrija, Vokietija, Italija, Portugalija ir Ispanija ragina Briuselį įvesti vadinamąjį netikėtų pelnų mokestį energetikos bendrovėms, kurios, jų teigimu, uždirba iš karo Irane sukeltos energetikos krizės.

    Penktadienį Europos Sąjungos klimato, „Net Zero“ ir švaraus augimo komisarui Wopke Hoekstrai išsiųstame laiške šių penkių valstybių finansų ir ekonomikos ministrai prašo Europos Komisijos parengti visoje ES taikomą mechanizmą, kuris užtikrintų, kad dėl staigiai išaugusių degalų kainų tenkanti našta būtų paskirstyta teisingai.

    „Tie, kurie pelnosi iš karo pasekmių, turi prisidėti prie naštos, tenkančios plačiajai visuomenei, mažinimo“, – teigiama laiške, kurį pasirašė Austrijos finansų ministras Markus Marterbauer, Vokietijos finansų ministras Lars Klingbeil, Italijos ekonomikos ir finansų ministras Giancarlo Giorgetti, Portugalijos finansų ministras Joaquim Miranda Sarmento ir Ispanijos ekonomikos ministras Carlos Cuerpo.

    Ministrai primena 2022 m. sprendimą po Rusijos invazijos į Ukrainą, kai ES leido taikyti laikiną „solidarumo įnašą“ energetikos įmonėms, siekiant sušvelninti staigiai šokusių energijos kainų poveikį viešiesiems biudžetams, galutiniams vartotojams ir verslui.

    Tuo metu buvo nustatytas minimalus 33 proc. mokestis naftos ir dujų bendrovių pelnui, kuris daugiau kaip 20 proc. viršijo ankstesnių ketverių metų vidurkį. Dabar siūloma svarstyti panašų modelį, o taip pat įvertinti, ar būtų įmanoma apmokestinti ir tarptautinių naftos bendrovių pelną, uždirbamą už ES ribų.

    Pasak laiško autorių, naftos ir dujų sektorius šiuo metu gauna itin didelius pelnus dėl tiekimo krizės, kurią paskatino konfliktas Artimuosiuose Rytuose ir Hormūzo sąsiaurio uždarymas. Per šį sąsiaurį, jų teigimu, keliauja apie 20 proc. pasaulio ekonomikai svarbių naftos ir gamtinių dujų srautų.

    Ministrai akcentuoja, kad norint išlaikyti vartotojų pasitikėjimą, ES valstybės narės turi parodyti, jog veikia išvien ir yra pajėgios imtis sprendimų.

    Pastarąjį mėnesį Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni ir Vokietijos finansų ministras Lars Klingbeil ne kartą ragino ES imtis veiksmų prieš įmones, kurios, jų vertinimu, pelnosi iš energetikos krizės. Šią poziciją palaiko ir Europos Parlamento mokesčių pakomitečio vadovas Pasquale Tridico, raginantis papildomus pelnus perskirstyti namų ūkiams, susiduriantiems su išaugusiomis sąskaitomis.

    Po praėjusią savaitę vykusio ES finansų ministrų susitikimo keli nacionaliniai pareigūnai teigė, kad už ekonomiką atsakingas Europos Komisijos narys Valdis Dombrovskis buvo užsiminęs apie galimybę svarstyti tokio mokesčio idėją. Spaudos konferencijoje jis pripažino, jog karo „mastas, intensyvumas ir poveikis“ išaugo, todėl būtinas nuoseklus priemonių rinkinys, galintis sušvelninti kainų šuolį.

    Laiške taip pat nurodoma, kad Europos Komisija, patirdama didėjantį spaudimą reaguoti į ekonominį karo poveikį, esą jau pažadėjo operatyviai įvertinti pateiktą prašymą. Jei Briuselis pateiktų konkretų pasiūlymą, galutinį sprendimą turėtų priimti ES valstybių vyriausybės. Kaip ir 2022 m., tokios priemonės nebūtinai reikalautų vienbalsio pritarimo – jos galėtų būti patvirtintos kvalifikuota dauguma.

  • Italiją krečia aviacinio kuro stoka: 4 oro uostuose – ribojimai, aiškėja prioritetai

    Italiją krečia aviacinio kuro stoka: 4 oro uostuose – ribojimai, aiškėja prioritetai

    Keturi Italijos oro uostai perspėjami, kad dėl ribotų atsargų gali būti taikomi reaktyvinių lėktuvų degalų tiekimo ribojimai.

    Šeštadienį paskelbtame aviacijos pranešime nurodoma, kad dėl riboto degalų prieinamumo iš bendrovės „Air BP Italia“ operatoriams, su „Air BP Italia“ susietiems sutartiniais įsipareigojimais, kuro papildymo paslaugos gali būti ribojamos. Ribojimai gali paliesti Bolonijos, Milano Linatės, Trevizo ir Venecijos oro uostus.

    Italijos naujienų agentūra „ANSA“ pranešė, jog „Air BP Italia“ – britų naftos koncerno „BP“ patronuojamoji įmonė – informavo oro linijas, kad prioritetas bus teikiamas greitosios medicinos pagalbos ir valstybiniams skrydžiams, taip pat skrydžiams, trunkantiems ilgiau nei tris valandas. Kitiems skrydžiams ribojimai gali būti taikomi mažiausiai iki balandžio 9 dienos.

    Italijos pilotų profesinės sąjungos „ANPAC“ viceprezidentas Danilo Recine televizijai „Sky TG24“ teigė, kad situacija greičiausiai neturėtų lemti skrydžių atšaukimų per Velykų savaitgalį. Vis dėlto jis perspėjo, kad „problema taps realybe“, jeigu nebus rasta išeitis dėl Hormūzo sąsiaurio blokados.

    Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni penktadienį ir šeštadienį lankėsi Persijos įlankos valstybėse, siekdama užtikrinti nenutrūkstamą prieigą prie svarbių energijos išteklių, tęsiantis karui Irane. Ji pabrėžė, kad imsis veiksmų „tam, kad Italija turėtų prieigą prie reikalingo energijos tiekimo“.

    Degalų trūkumas, siejamas su JAV ir Izraelio karu, gali paveikti ir kitus Europos oro uostus. Tarp labiausiai pažeidžiamų minimi London Heathrow ir kiti Jungtinės Karalystės oro uostai, kur kai kuriais atvejais jau fiksuoti su degalais susiję skrydžių sutrikimai. Pranešama, kad rizika gali išaugti ir didesniems Europos aviacijos centrams Prancūzijoje bei Portugalijoje.

  • Trumpas vėl grasina smogti Irano civilinei infrastruktūrai: mini elektrines ir tiltus

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas sekmadienį dar kartą pagrasino smogti Irano civilinei infrastruktūrai, jei šalis nesiims veiksmų atverti Hormūzo sąsiaurio. Tokia retorika sustiprino nuogąstavimus, kad galimi JAV veiksmai galėtų būti vertinami kaip tarptautinės teisės pažeidimai.

    Savo įraše socialiniame tinkle „Truth Social“ Trumpas pareiškė, kad antradienis esą bus skirtas smūgiams elektros jėgainėms ir tiltams. Tekste jis vartojo keiksmažodžius ir itin agresyvias formuluotes, reikalaudamas atverti sąsiaurį.

    Įrašo pabaigoje Trumpas taip pat pridūrė: „Praise be to Allah.“

    Šis pareiškimas nėra pirmas. Ketvirtadienį Trumpas buvo išsakęs panašų grasinimą, pakartodamas ankstesnį pažadą smogti Irano elektros gamybos objektams, naftos gręžiniams ir Khargo salai – teritorijai, per kurią, kaip nurodoma, keliauja beveik visas Irano naftos eksportas.

    Ekspertai perspėja, kad tokie išpuoliai galėtų būti prilyginti karo nusikaltimams, nes tarptautinė teisė paprastai draudžia atakas prieš civilinę infrastruktūrą, įskaitant elektrines ir vandens gėlinimo įrenginius.

    Pirmadienį paklausta apie šiuos grasinimus, Baltųjų rūmų spaudos sekretorė Karoline Leavitt teigė, kad JAV „visada veiks laikydamosi įstatymų ribų“.

    Pastarasis retorikos suintensyvėjimas pasirodė praėjus vos dienai po to, kai Trumpas Iranui esą skyrė 48 valandas atverti sąsiaurį, priešingu atveju pagrasinęs „pragaru“. Tuo metu Irano pareigūnai savo ruožtu grasino atsakomaisiais smūgiais JAV infrastruktūrai Artimuosiuose Rytuose.

  • Sprogmuo prie dujotiekio į Vengriją: Serbija kaltina sabotažą, opozicija šaukia apie provokaciją

    Sprogmuo prie dujotiekio į Vengriją: Serbija kaltina sabotažą, opozicija šaukia apie provokaciją

    Serbijos institucijos netoli dujotiekio, jungiančio šalį su kaimynine Vengrija, aptiko, prezidento teigimu, „niokojamosios galios sprogmenį“. Šis pareiškimas nuskambėjo likus kelioms dienoms iki balandžio 12-ąją vyksiančių Vengrijos parlamento rinkimų ir gali tapti reikšmingu veiksniu paskutinėje kampanijos savaitėje.

    Serbijos prezidentas Aleksandaras Vučičius pranešė, kad apie incidentą ir pirminius tyrimo duomenis informavo savo artimą sąjungininką, Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbáną.

    V. Orbánas teigė sušaukęs nepaprastąją gynybos tarybą. Vėliau jis taip pat paskelbė, kad Vengrijos teritorijoje esanti dujotiekio atkarpa perduota sustiprintai karinei stebėsenai ir apsaugai.

    Vengrijos užsienio reikalų ministras Péteris Szijjártó pareiškė, jog „kažkas bandė susprogdinti „TurkStream“ dujotiekį“, kuriuo į Vengriją tiekiamos rusiškos gamtinės dujos. Pasak ministro, „kėsinimasis į mūsų energijos tiekimo saugumą yra išpuolis prieš mūsų suverenitetą“.

    Vis dėlto šiuos teiginius skeptiškai įvertino pagrindinis V. Orbáno oponentas Péteris Magyaras, siekiantis per kitą sekmadienį vyksiančius rinkimus išstumti prorusiška laikomą ministrą pirmininką.

    Energetinio saugumo tema tapo viena centrinių įtemptoje rinkimų kampanijoje. P. Magyaras pareiškė, kad A. Vučičiaus paskelbta informacija gali būti provokacija, surengta siekiant politinės naudos.

    „Viktoras Orbánas, pasitelkęs serbų ir rusų veikėjus, nori peržengti naują ribą, nes „Fidesz“ palaikymas griūva“, – sekmadienio popietę paskelbė P. Magyaras. Pasak jo, esą jau kelias savaites buvo gaunama signalų, kad per Velykas, likus savaitei iki rinkimų Vengrijoje, Serbijoje prie dujotiekio gali „atsitiktinai“ nutikti incidentas.

    P. Magyaras teigė paprašęs V. Orbáno nuolat informuoti apie situaciją ir pakviesti jį į gynybos tarybos posėdį. Jis taip pat pabrėžė, kad incidentas neturėtų tapti pretekstu atidėti kitą savaitę vyksiantį balsavimą ir taip „užkirsti kelią milijonams vengrų užbaigti korupcingiausius du dešimtmečius šalies istorijoje“.

    „Jei Viktoras Orbánas ir jo propaganda šią provokaciją panaudos kampanijos tikslams, tai bus atviras prisipažinimas, kad tai iš anksto suplanuota provokacija“, – pridūrė P. Magyaras.

    V. Orbánas savo ruožtu mėgina P. Magyarą vaizduoti kaip proukrainietišką kandidatą ir tvirtina, kad opozicijos pergalė įtrauktų Vengriją į karą su Rusija. Jis taip pat kaltino Ukrainą bandymu kištis į rinkimų kampaniją, o P. Magyaras dabartinį ministrą pirmininką apkaltino „atvira išdavyste“ dėl glaudžių ryšių su Rusija.

    Vengrija nepritaria sankcijoms rusiškai naftai ir dujoms, argumentuodama, kad šie energijos ištekliai esą būtini šalies ekonomikai. Budapeštas taip pat yra blokavęs 90 mlrd. eurų Europos Sąjungos paskolą Ukrainai, teigdamas, kad Kyjivas sąmoningai stabdė rusiškos naftos tiekimą į Vengriją per „Družba“ naftotiekį. Tuo metu Ukrainos institucijos yra nurodžiusios, kad naftotiekis neveikia dėl Rusijos dronų smūgių.

    Prie šios informacijos parengimo prisidėjo Joe Stanley-Smith.

  • Kava energijos nesuteikia: viena klaida ją paverčia priešų ir po valandos verčia snausti

    Kava iš tikrųjų energijos nesukuria. Nors tai gali skambėti netikėtai, kofeinas neduoda kalorijų, negamina gliukozės ir „neįkrauna“ organizmo taip, kaip maistas ar fizinis aktyvumas. Jo poveikis paremtas vienu mechanizmu – adenozino receptorių blokavimu smegenyse.

    Adenozinas – medžiaga, kuri dienos eigoje kaupiasi organizme ir sukelia vis stiprėjantį mieguistumą. Kuo ilgiau nemiegate, tuo daugiau adenozino prisikaupia ir tuo labiau norisi poilsio. Kofeinas jungiasi prie tų pačių receptorių kaip adenozinas ir juos laikinai „užima“, todėl smegenys negauna signalo, kad esate pavargę.

    Čia ir slypi paaiškinimas, kodėl kava ne „pakelia energiją“, o tik užmaskuoja nuovargį. Adenozinas niekur nedingsta – jis ir toliau kaupiasi, tik smegenys jo tarsi „nemato“, kol kofeinas blokuoja receptorius. Po kelių valandų kepenys kofeiną suskaido, receptoriai atsipalaiduoja, ir tuomet sukauptas adenozinas tarsi banga užlieja smegenis. Dėl to nuovargis, kuris pasireiškia vėliau, neretai būna stipresnis nei iki kavos. Taip atsiranda vadinamasis „kofeino kritimas“ – staigus savijautos pablogėjimas, kai poveikis baigiasi.

    Dar svarbiau tai, kad kofeinas turi šlapimą varantį poveikį. Kiekvienas puodelis kavos gali skatinti skysčių netekimą, o jei papildomai negeriate vandens, kita kavos porcija tik gilina dehidrataciją. Būtent čia dažnai daroma esminė klaida: geriame kavą, bet pamirštame vandenį. Tuomet kofeinas, užuot padėjęs išlikti žvaliems, palaipsniui prisideda prie skysčių trūkumo.

    Dehidratacija daugeliui asocijuojasi su karščiu, intensyviu sportu ar apsinuodijimu, tačiau lengvas, lėtinis skysčių trūkumas yra itin dažnas ir dažnai nepastebimas. Pakanka netekti apie 2 proc. organizmo vandens, kad atsirastų aiškūs simptomai.

    Dehidratacijos požymiai klastingi, nes lengva juos supainioti su kitais negalavimais. Kai trūksta skysčių, kraujas tampa tirštesnis, širdis turi dirbti intensyviau, kad aprūpintų audinius deguonimi, o smegenys jo gauna mažiau. Dėl to gali varginti nuolatinis mieguistumas, jėgų stoka ir jausmas, kad dieną „tempiate“ vien valios pastangomis.

    Smegenys maždaug tris ketvirtadalius sudarytos iš vandens, todėl net nedidelis skysčių sumažėjimas gali paveikti savijautą. Jei ima skaudėti galvą, prieš griebiantis nuskausminamųjų verta lėtai išgerti dvi stiklines vandens ir palaukti apie 20 minučių. Tyrimai rodo, kad net nedidelė dehidratacija gali pabloginti trumpalaikę atmintį ir dėmesio koncentraciją. Vietoj dar vieno kavos puodelio neretai padeda vanduo su elektrolitais, kurie svarbūs raumenų ir širdies veiklai. Kai elektrolitų trūksta, gali pasireikšti skausmingi mėšlungiai, akių vokų trūkčiojimas ar padažnėjusio širdies plakimo pojūtis.

    Elektrolitai čia ypač svarbūs. Vien vandens kartais nepakanka, nes organizmui reikia mineralų, kad skysčiai būtų tinkamai „nukreipiami“ į ląsteles. Jei trūksta natrio ar kalio, galite gerti daug vandens, bet troškulys ir nuovargis vis tiek gali nesitraukti. Dėl to vis dažniau rekomenduojama dieną pradėti nuo vandens su elektrolitais – ypač prieš kavą arba po jos.

    Užuot gėrę dar vieną puodelį, kuris tik atidės nuovargio bangą, galite pasigaminti namuose izotoninį gėrimą. Jis padeda papildyti elektrolitus, geriau drėkina organizmą ir gali pagerinti savijautą.

    Kaip pasigaminti:

    Rinkitės nerafinuotą akmens druską – joje, palyginti su įprasta stalo druska, gali būti daugiau mikroelementų. Svarbiausias komponentas yra natris, nes jis padeda vandeniui patekti į ląsteles. Dažniausiai pakanka ketvirčio arbatinio šaukštelio – tiek, kad gėrimas nepasirodytų sūrus.

    Įspauskite citrinos sulčių. Citrina suteikia gaivų skonį, o vitaminas C siejamas su normalių organizmo funkcijų palaikymu, ypač patiriant stresą ir nuovargį.

    Įdėkite šaukštą medaus – tai natūralus gliukozės ir fruktozės šaltinis, kuris suteikia švelnaus saldumo ir nedidelį angliavandenių kiekį. Tokia kombinacija taip pat padeda „pernešti“ elektrolitus. Parduotuviniai izotoniniai gėrimai veikia panašiu principu, tačiau dažnai būna brangesni ir gali turėti priedų.

    Tinkamiausias metas šiam gėrimui – ryte, prieš kavą, ir po pietų, kai pajuntate jėgų kritimą. Kava nėra priešas, tačiau svarbu suprasti, kad ji ne prideda energijos, o tik laikinai užmaskuoja nuovargį. Jei ją geriate be pakankamo vandens kiekio, kiekvienas papildomas puodelis gali prisidėti prie dehidratacijos. Paprastas sprendimas – prieš kavą išgerti vandens (dar geriau – su elektrolitais). Namų izotoniką paruošite per minutę, o savijautos pokytis kartais būna didesnis, nei tikimasi.

  • Radziejowskie Pole zamiast Płowców. Prawdziwe miejsce triumfu Polaków nad Krzyżakami

    Radziejowskie Pole zamiast Płowców. Prawdziwe miejsce triumfu Polaków nad Krzyżakami

    Siedem wieków temu nie wygraliśmy, lecz przegraliśmy z Krzyżakami pod Płowcami. Jednak tego samego dnia, 27 września 1331 r., pobiliśmy ich pod Radziejowem. Tymi bataliami wojska Łokietka uratowały Polskę od rozbioru

    Bitwa pod Płowcami od wieków jest wykorzystywana propagandowo. Jej mit budowano już za czasów Władysława Łokietka, rozgłaszając po Europie, że Polacy wytłukli pod kujawską wsią 20 tys. przeciwników, sami tracąc ledwie kilkudziesięciu ludzi. „W odpowiedzi na polską propagandę wielki mistrz Luder z Brunszwiku poczuł się w obowiązku wystosować do kurii papieskiej w Awinionie list przedstawiający właściwy przebieg wydarzeń” – przypomina Piotr Strzyż w książce „Płowce 1331” i dodaje: „Skoro zaś wielki mistrz musiał prostować przebieg bitwy pod Płowcami w siedzibie papieża, znaczy to, że przedstawiciele króla Polski dotarli tam wcześniej. Skuteczność ich działań musiała być duża, skoro korzystny wynik bitwy utrwalił się w całym dziejopisarstwie polskim na wieki”. To „kłamstewko płowieckie” nie uchodziło jednak za nic zdrożnego i było dobrze zawoalowane. „Historycy wiedzieli wprawdzie od dawna, że pod Płowcami w istocie przegraliśmy, ale nikt nie chciał tego powiedzieć otwarcie. Pisano, że starcie było nierozstrzygnięte, próbowano »odwrócić kota ogonem«” – mówi „Focusowi Historia” prof. dr hab. Tomasz Jurek z Instytutu Historii Polskiej Akademii Nauk. Wydarzeniom z 27 września 1331 r. poświęcił od lat 90. cały ciąg artykułów i opracowań, które pozwalają dziś spojrzeć na to, co się stało, w nowym świetle. Dla Polaków, od dziecka uczonych, że pod Płowcami pobiliśmy Krzyżaków, jego ustalenia mogą być zaskakujące, jeśli nie szokujące.

    WYGRANA NA RADZIEJOWSKIM POLU

    Na podstawie licznych przebadanych materiałów źródłowych (kronika oliwska,   kronika Wiganda z Marburga etc.) prof. Jurek stwierdził, że o świcie 27 września 1331 r. około 7-tysięczna armia krzyżacka znajdowała się w Radziejowie (kilka kilometrów od wsi Płowce). Po spędzonej tam nocy Krzyżacy podzielili swoje siły na dwie części. Pierwsza, stanowiąca 2/3 sił, wyruszyła pod wodzą komtura Otto von Lutterberga w kierunku na Płowce i dalej na Brześć Kujawski. Druga,   mniejsza, dowodzona przez wielkiego marszałka Dietricha von Altenburga,   szykowała tabory i gromadziła żywność w Radziejowie. To na nią około godz. 9 natknęli się w gęstej mgle Polacy, idący śladem rajdu wojsk zakonnych po Kujawach. Jak opisywał kronikarz Wigand z Marburga, z początku przeciwnicy nawet nie mogli się zobaczyć, tylko się usłyszeli. Pewnie nie była to jedynie licentia poetica autora. Sam wielki mistrz krzyżacki też stwierdził w napisanym później liście: „podniosła się taka mgła, że jeden drugiego ledwie mógł zobaczyć i rozpoznać”, jednak było za późno, by uniknąć walki. Ponoć jako pierwsi przystąpili do boju polscy rycerze Wincentego z Szamotuł, dowódcy przedniej straży wojsk Łokietka. „Kraków!” – zagrzmiało hasło bojowe Polaków, którzy zaatakowali wroga przy opadającej już mgle, ale na dobrą sprawę nie znając nawet dokładnie jego liczebności. Armia Łokietka liczyła ok. 4 tys. ludzi. Jak się okazało, znacznie przewyższała siłą oddział von Altenburga.
         
    „Nie ulega wątpliwości, że walki musiały być bardzo gwałtowne. Uszykowane oddziały ruszyły na siebie z pełnym impetem, podczas gdy kusznicy obu stron prowadzili nieustanny ostrzał. Dwie pędzące ławy ciężkozbrojnych jeźdźców zderzyły się ze sobą. Drzewce kopii pękały przy gwałtownym zderzeniu się mas wojska, wbijając się w piersi rycerzy. Pierwsi zabici i ranni zasłali pole bitwy. Padło też wiele koni, dodatkowo powiększając bitewny zamęt. Szybko odrzucono skruszone kopie i sięgnięto po miecze: rozpoczęła się mordercza walka wręcz” – obrazowo opisuje przebieg starcia Paweł Strzyż w swej książce i zaznacza: „Słabsi liczebnie Krzyżacy odpierali ataki, nie chcąc dopuścić do połączenia się oddziałów polskich i zamknięcia swoich wojsk w pierścieniu okrążenia. Być może w tym celu wykorzystano też wozy taborowe, aczkolwiek wzmianka Jana Długosza na ten temat jest raczej podyktowana jego wiedzą na temat walk taboru husyckiego, który był używany w wojnach Polski z Zakonem w latach 30. XV wieku, niż znajomością faktów. Należy ją więc raczej odrzucić”.

    Prof. Jurek stwierdził natomiast w swoim opracowaniu „Radziejowskie Pole”: „Marszałek Altenburg bronił się być może w oparciu o posiadane wozy taborowe. Późniejszy co prawda o całe 150 lat Jan Długosz wspomina, że krzyżaccy rycerze mieli spiąć się wzajemnie łańcuchami, aby utrzymać zwartość szyku; być może ten ciekawy szczegół zaczerpnął z żywej wciąż w Polsce tradycji. Szczegół ten, o ile autentyczny, świadczy chyba o desperacji osaczonych Krzyżaków; zachowania takie pasują bowiem do sytuacji ostatecznych”. Jak podkreśla prof. Jurek, Krzyżacy bronili się dzielnie, aż padł trafiony strzałą koń chorążego Iwana. Wraz z nim zniknęła z pola widzenia wielka chorągiew Zakonu. Wtedy w wojsku krzyżackim zapanowała olbrzymia panika. Polacy dosłownie zgnietli wroga. Byli bezlitośni. Śmierć z polskich rąk poniosło kilku komturów i w sumie aż 56 braci krzyżackich, nie licząc innych rycerzy i pachołków. Polacy triumfowali. Na Radziejowskim Polu nie tylko zwyciężyli Krzyżaków, ale i przełamali własne kompleksy, własne przeświadczenie, że z rycerzami zakonnymi w prawdziwej bitwie nie da się wygrać. Był to jednak dopiero początek.
     

    ZAKON KONTRATAKUJE

    „Krzyżacy po raz pierwszy poczuli, że wojują z Polakami. Przedtem bowiem Krzyżacy do tego stopnia lekceważyli rycerstwo i oddziały polskie, że twierdzili, iż Polacy nigdy nie potrafią złamać ich siły” – pisał z perspektywy czasu Jan Długosz. Tyle że Krzyżacy byli ludźmi czynu, a nie filozofami, rozpamiętującymi swoje niepowodzenia. Nie minęło parę godzin od starcia, które przyniosło im klęskę, kiedy rycerze zakonni przystąpili już do kolejnej walki. Między godz. 10 a 11 na wieść o wydarzeniach pod Radziejowem główne siły krzyżackie zawróciły z drogi na Brześć Kujawski. W południe pod Płowcami natknęły się na podążających ich śladem rycerzy Łokietka. Walka była mocno chaotyczna. Polacy z początku zanotowali pewne sukcesy, m.in. wzięli do niewoli komturów von Plauena i von Honsteina oraz sporo innych jeńców. Podobnymi zdobyczami mogli jednak pochwalić się i Krzyżacy. Na dodatek rycerze zakonni zapewne odzyskali też swoją wielką chorągiew straconą pod Radziejowem. W końcu
    pod krzyżackim naporem polscy rycerze ustąpili i zaczęli uciekać. Wśród umykających był i następca tronu królewicz Kazimierz. „Jan Długosz pisał, że Łokietek celowo odesłał go na tyły, bo sytuacja była groźna. Wydaje się jednak, że Kazimierz po prostu uciekł. Tak twierdzą źródła krzyżackie i taka jest chyba prawda. Jednak Długosz inaczej zinterpretował oczywiste fakty. Chyba nawet nie przyszło mu do głowy, że wielki król Kazimierz mógł uciekać z pola bitwy,   choćby świta królewska była zagrożona. Długosz uznał, że to złośliwa informacja, rozpowszechniana przez Krzyżaków” – wyjaśnia „Focusowi Historia” prof. Jurek.

    Tak czy owak, wykrwawione wojska polskie wycofały się. Wielki mistrz krzyżacki odnotował, że „całe pole zasłało się trupami”, zaś kronikarz oliwski stwierdził: „Król ze swym wojskiem uciekł, a podczas tej ucieczki wielu tak konnych, jak i pieszych zostało zabitych”. Bitwa pod Płowcami zakończyła się porażką wojsk polskich. Na dodatek rycerze zakonni rozpuszczali plotki o okrucieństwie Polaków i mordowaniu rycerzy wziętych do niewoli. Jeśli jednak chodzi o samą bitwę, kronikarze krzyżaccy niezbyt chwalili się tą wygraną, opisując dzieje Zakonu (do tego stopnia, że czasem zapominają o niej nawet współcześni zachodni biografowie Krzyżaków!). Co ciekawe, rycerze zakonni natychmiast po bitwie zarządzili odwrót w stronę Torunia. Dlaczego?

    KONIEC PLANU „JASTRZĘBI”

    „Wojowanie z chrześcijańską Polską było dla Krzyżaków rzeczą trochę wstydliwą. To nie była sprawa, którą specjalnie chcieli się szczycić. Toczyli wojny z Litwinami i Prusami, to była ich misja. Dlatego kronikarze Zakonu specjalnie walk z 27 września 1331 r. nie eksponowali” – wyjaśnia prof. Jurek. To jeden z powodów, ale nie jedyny. Biskup włocławski Maciej naliczył na pobojowisku 4187 poległych z obu stron, nieco więcej jednak Krzyżaków. Pod Płowcami zginęło aż 73 braci zakonnych z ogólnej liczby 200, biorących udział w batalii. „To był wielki upust krwi. Warto pamiętać, że straszny cios zadany pod Grunwaldem, który kompletnie załamał kadrowo Zakon, kosztował życie 213 braci” – zwraca uwagę prof. Jurek. Jego zdaniem bitwa z 27 września 1331 r. po pierwsze oznaczała dla Krzyżaków zakończenie rozpoczętej kampanii przeciw Polsce, a po drugie była wielkim szokiem wewnętrznym. Wymusiła na wielkim mistrzu zmianę polityki. Krzyżacy nie mogli już się spodziewać, że najadą Polskę i po prostu podbiją wszystko, co im się podoba. A właśnie takie plany mieli. Zdaniem prof. Jurka, od kiedy tylko Krzyżacy zajęli Pomorze Gdańskie w 1308 r., zależało im, żeby ten nabytek zalegalizować. Próbowali dojść do porozumienia z Polską, ale Łokietek tego nie chciał, utrzymując ciągły stan niepewności, na granicy wojny i pokoju. Kolejnymi wyprawami Krzyżacy postanowili zmusić polskiego króla do jakiejś ugody. Nie udało im się, a Łokietek jeszcze się odgryzał.

    „W 1330 r. urządził wielką wyprawę odwetową na ziemię chełmińską. Wtedy Krzyżacy zawarli z nim rozejm, w gruncie rzeczy stanowiący porażkę Zakonu. Był to jakby policzek dla Krzyżaków. Krótko potem zamordowano wielkiego mistrza [Wernera von Orselna – przyp. red.]. Przypuszcza się, że stała za tym frakcja »jastrzębi«, potępiająca go jako zbyt słabego i ugodowego. Nowy wielki mistrz [Luder z Brunszwiku – przyp. red.] był bardziej przekonany do polityki najazdów” – opowiada prof. Jurek. Zwraca uwagę, że zwykliśmy traktować Krzyżaków jako jedną, zwartą kastę. Tymczasem w XIV wieku Zakon przeżywał wewnętrzne rozterki. Wielcy mistrzowie mieli świadomość, że wojna z chrześcijanami im nie służy. Poprzez reformy chcieli umacniać Zakon duchowo,  ale natykali na opór komturów pruskich,  tworzących frakcję »jastrzębi«. Pod ich wodzą Krzyżakom jeszcze zaostrzyły się apetyty. W 1331 r. zaświtała im myśl, że można by Polskę całkiem rozgromić” – mówi prof. Jurek. Krzyżacy zaczęli działać w porozumieniu z królem Czech Janem Luksemburskim, zgłaszającym pretensje do polskiego tronu. Zamierzali wspólnie ni mniej ni więcej, tylko dokonać rozbioru ziem Królestwa Polskiego. Pewni sukcesu Krzyżacy zabrali na wyprawę przeciw Łokietkowi zagranicznych gości, m.in. Anglików dowodzonych przez Tomasza de Ufford (przybyłych do walki nie z chrześcijańskimi Polakami, lecz z pogańskimi Litwinami). „Na szczęście pod Radziejowem Krzyżacy zostali powstrzymani i wrócili do rozsądniejszej polityki wymuszania ugody. Czyli postanowili zająć Kujawy, żeby je potem wymienić na Pomorze” – konkluduje Tomasz Jurek.

    IRONIA HISTORII

    Otrzeźwiliśmy więc Krzyżaków pod Radziejowem, nie pod Płowcami, choć wiedza ta wciąż nie jest wśród Polaków powszechna. „Ironią natomiast jest
    fakt, że pomnik upamiętniający bitwę stoi w miejscu, gdzie wojsko polskie doznało od Krzyżaków poważnej porażki” – pisze w książce „Polskie pola bitew w świetle archeologii” Krzysztof Wolski. „Takie są niestety dzieje, że miejscowości zmieniają czasem lokalizację. Również Płowce wędrowały”
    – wyjaśnia autor w rozmowie z „Focusem Historia”. „Pod Płowcami więcej jest legend niż rzeczywistości” – dodaje Danuta Walczewska, kierowniczka włocławskiej delegatury Wojewódzkiego Urzędu Ochrony Zabytków w Toruniu. Okazuje się, że do dziś pojawiają się informacje o szczątkach ludzkich, wykopywanych na okolicznych polach. W wyobraźni mieszkańców łączą się one z bitwą, ale w rzeczywistości ciężko znaleźć jej fizyczne ślady. W swojej książce Krzysztof Wolski zwraca uwagę, że np. w latach 70. odkopano intrygujący szkielet mężczyzny z nożem między żebrami, ale pochowany raczej mógłby być zbójnikiem niż rycerzem.

    Na dodatek całe cmentarzysko, na którym go znaleziono, datuje się na XII–XIII w., a nie na XIV. Ostatnio archeolodzy przystąpili do badań m.in. w roku 2006. „Miały one na celu znalezienie miejsca zbiorowej mogiły rycerzy krzyżackich i polskich. Przeprowadzono je w bliskim sąsiedztwie obecnej kaplicy, która prawdopodobnie była wzniesiona w miejscu dawnego kościoła w Płowcach, czyli 400–500 m na południowy zachód od pomnika przy szosie. Badania te prowadzono w sposób sondażowy, ponieważ w miejscu tym znajduje się obecnie użytkowany cmentarz. W trakcie badań odkryto relikty fundamentów kościoła, prawdopodobnie XIV-wiecznego i zbudowanego po bitwie pod Płowcami” – opowiada „Focusowi Historia” Danuta Walczewska. Nie znaleziono jednak tam szczątków, które dałoby się powiązać z bitwą. Walczewska uważa, że skoro mogiła miała się znajdować koło kościoła, to warto byłoby sprawdzić pobliski park dworski.

    Ciekawostek dostarczyły prace przy budowie autostrady A1. Zgłosił się do Danuty Walczewskiej archeolog prowadzący nadzór przy budowie. „W  jego trakcie we wsi Dąbrówka pod Kowalem, oddalonej na południe od Płowców, znalazł dwa noże,których nijak nie można powiązać z wiejskim charakterem osady średniowiecznej. Były to po prostu sztylety, używane przez rycerzy. Pomyślałam, że może trafiły tam drogą rabunku? Może miejscowa ludność, dowiedziawszy się o bitwie, poszła rabować, co się da?” – zastanawia się Walczewska. To prawdopodobne, ale równie dobrze sztylety mogły pochodzić z innego z wielu starć polsko-krzyżackich w tym rejonie. Podobnie  jak eksponowane na wystawie w Muzeum Wojska Polskiego w Warszawie dwa miecze i kilka innych pamiątek, które tradycyjnie wiąże się z batalią z 27 września 1331 r. Żadnej pewności, że wtedy nimi walczono, jednak nie ma. A zwycięstwo na Radziejowskim Polu wciąż czeka na upamiętnienie, będące w zgodzie z historyczną prawdą. A przynajmniej na używanie odpowiedniej dla niego nazwy. „Otóż znana pieśń polska o bitwie, powstała jeszcze w XIV w., zaczyna się od wspomnienia, jak to »na Radziejowskim Polu wołali Polacy: Kraków!«. Jej tekst znamy z kilku aż przekazów (rzecz wyjątkowa przy zabytkach poetyckich tego czasu), co świadczy, że była znana powszechnie w całym kraju – oddawała więc z pewnością obiegową opinię. Sami XIV-wieczni Polacy zwali więc tę batalię bitwą na Radziejowskim Polu” – pisał prof. Jurek, argumentując, że tradycja ta wydaje się godna przypomnienia i ponownego upowszechnienia. Tym bardziej że odpowiada to starodawnemu zwyczajowi nazywania batalii (Kosowe Pole, Kulikowe Pole, Psie Pole itp.) i podkreśla, że walki polsko-krzyżackie miały miejsce na rozległym terenie, a nie w jednym punkcie. Zdaniem profesora Radziejowskie Pole podkreśliłoby też, gdzie bitwa została nawiązana. Bitwa – w odróżnieniu od tej pod Płowcami – przez Polaków wygrana!

  • Neutrina gali atskleisti tamsiosios medžiagos paslaptį: CERN ieško šokiruojančio ryšio

    Neutrina gali atskleisti tamsiosios medžiagos paslaptį: CERN ieško šokiruojančio ryšio

    Įsivaizduokite, kad kas sekundę per jūsų kūną pralekia trilijonai beveik nematomų dalelių. Tai – neutrinai, dažnai vadinami mikropasaulio vaiduokliais dėl savo nepaprasto neapčiuopiamumo. Jų gebėjimas prasiskverbti pro beveik bet ką nepaliekant pėdsako jau seniai intriguoja mokslininkus. Dabar vis dažniau svarstoma, kad būtent šios dalelės gali padėti įminti vieną didžiausių Visatos mįslių.

    Oksfordo universiteto tyrėjai, vadovaujami dr. Claros Murgui, kelia hipotezę, kad neutrinai galėtų būti savotiški pasiuntiniai tarp mums pažįstamo pasaulio ir paslaptingos tamsiosios medžiagos. Naujausios analizės rodo, jog teoriškai įmanoma, kad neutrinai sąveikauja su tamsiąja medžiaga. Jei tai pasitvirtintų, tektų iš esmės peržiūrėti kai kurias dalelių fizikos prielaidas. Kol kas tai – tik hipotezė, kurią dar reikia kruopščiai patikrinti eksperimentais.

    Standartinis modelis ir jo ribos: kodėl fizikai ieško naujų sprendimų?

    Šiuolaikinės dalelių fizikos pagrindas – vadinamasis Standartinis modelis – laikomas vienu didžiausių XX amžiaus mokslo pasiekimų. Jis aprašo mums žinomas elementariąsias daleles ir tris iš keturių fundamentaliųjų sąveikų. Tačiau yra esminė spraga: modelis nepaaiškina nei tamsiosios medžiagos, nei tamsiosios energijos, kurios kartu sudaro apie 95 proc. kosmoso.

    Tamsioji medžiaga ypač mįslinga – manoma, kad ji sudaro apie 27 proc. Visatos. Ji neskleidžia, nesugeria ir neatspindi šviesos, todėl apie jos egzistavimą sprendžiame tik iš gravitacinio poveikio galaktikoms ir jų spiečiams. Tuo metu neutrinai, nors ir priklauso Standartiniam modeliui, yra itin sunkiai tiriami: jų masė labai maža, o sąveika su įprasta medžiaga tokia silpna, kad jie gali laisvai pereiti net per visą Žemę.

    Eksperimentai CERN: ieškoma tamsiosios medžiagos ir neutrinų sąveikos

    Norėdami patikrinti, ar šie du sunkiai pagaunami „Visatos veikėjai“ gali veikti vienas kitą, mokslininkai pasitelkia galingiausius turimus instrumentus. CERN didžiajame hadronų priešpriešinių srautų greitintuve (LHC) vykdomi eksperimentai, skirti aptikti bet kokius galimus tokios sąveikos pėdsakus. Svarbų vaidmenį čia atlieka detektorius „ATLAS“, fiksuojantis dalelių susidūrimų produktus.

    Tyrėjai ieško neįprastų požymių, pavyzdžiui, vadinamųjų išsiskiriančių viršūnių arba pėdsakų, kuriuos galėtų palikti ilgiau gyvuojančios dalelės. Tokie signalai galėtų rodyti tarpininką tarp įprastos ir tamsiosios medžiagos. Neutrinai, būdami elektringai neutralūs ir sąveikaujantys tik silpnąja sąveika, teoriškai laikomi vienais tinkamiausių kandidatų šiam vaidmeniui.

    Problema ta, kad tikėtini signalai yra itin silpni ir paskęsta milžiniškuose duomenų kiekiuose. Dėl to dr. Murgui komanda naudoja pažangius mašininio mokymosi algoritmus, kurie peržiūri milijardus susidūrimų įrašų ir mėgina aptikti subtilius dėsningumus, kurių žmogaus analizė gali nepastebėti. Tai primena adatos paieškas šieno kupetoje, tačiau net ir neigiamas rezultatas yra vertingas – jis susiaurina tolesnių paieškų kryptis.

    Ką reikštų toks atradimas: pasekmės fizikos ateičiai

    Jeigu paaiškėtų, kad neutrinai iš tiesų „bendrauja“ su tamsiąja medžiaga, tai turėtų esminių pasekmių mūsų supratimui apie Visatą. Toks ryšys galėtų paaiškinti dalį stebimų anomalijų, pavyzdžiui, tam tikrus kosminių spindulių energijos pasiskirstymo netikslumus ar kai kurių galaktikų dinamikos ypatumus.

    Be to, tai atvertų visiškai naują tyrimų kryptį – vadinamąjį tamsųjį sektorių, kuriame hipotetiškai egzistuotų dalelių ir jėgų rinkinys, sudarantis mums nematomą „lygiagrečią“ realybę. Vis dėlto mokslininkai ragina išlikti atsargiems: tamsiosios medžiagos paieškos trunka jau dešimtmečius, o nepaisant vis jautresnių detektorių, įrengiamų net giliai po žeme, tiesioginių įrodymų iki šiol nėra.

    Todėl kiekviena nauja hipotezė, kad ir kokia perspektyvi, privalo atlaikyti griežtą eksperimentinį patikrinimą. Darbas CERN tęsiasi, o fizikai įpratę prie ilgalaikių iššūkių: net jei dabartiniai matavimai neatneš proveržio, kiekviena atmesta galimybė priartina prie tikrojo atsakymo. Kaip detektyviniame tyrime, klaidingų pėdsakų eliminavimas yra ne mažiau svarbus nei naujų užuominų atradimas.

  • Mokslininkai nustebo: seniausi šunų palaikai rodo, kad jie su žmogumi – gerokai anksčiau

    Mokslininkai nustebo: seniausi šunų palaikai rodo, kad jie su žmogumi – gerokai anksčiau

    Tarptautinė mokslininkų komanda, ištyrusi šunų kaulų fragmentus, rastus Europoje ir Anatolijoje, siūlo iš esmės peržiūrėti vieną seniausių žmogaus ir gyvūno partnerystių istorijoje. Iki šiol manyta, kad šunys buvo prijaukinti maždaug prieš 11–12 tūkst. metų, tačiau nauji duomenys rodo, jog pirmieji keturkojai žmogaus palydovai šalia mūsų atsirado gerokai anksčiau.

    Šunų palaikų analizė pakeitė prijaukinimo datą

    Tarptautinio projekto metu buvo analizuota iš priešistorinių kaulų fragmentų išgauta DNR. Tyrimui atrinkti radiniai iš kelių archeologinių vietovių, tarp jų – pietvakarių Anglijoje ir centrinėje Turkijoje. Kai kuriems mėginiams pavyko atkurti viso genomo sekas, leidusias aiškiai atskirti šiuos gyvūnus nuo vilkų.

    Tai svarbu todėl, kad tyrėjai galėjo patvirtinti: dalis rastų palaikų priklausė ne laukiniams, o žmonių jau prijaukintiems šuniniams – tūkstančiais metų anksčiau, nei manyta iki šiol.

    Seniausi genetiškai patvirtinti šuns palaikai, aptikti Turkijoje, datuojami maždaug 15 800 metų. Dar vienas individas, rastas Britų salose, yra ne jaunesnis nei 14 300 metų. Tai reiškia, kad šunys Europoje ir Vakarų Azijoje buvo paplitę dar gerokai prieš žemdirbystės ir gyvulininkystės pradžią, kai žmonės daugiausia gyveno medžiotojų-rankiotojų gyvenimo būdu. Vis dėlto, panašu, šunys jau tuomet galėjo būti nuolatiniai žmonių palydovai.

    Įspūdingas prijaukintų keturkojų paplitimas

    Tyrėjai pabrėžia, kad ankstyvieji šunys ne tik keliavo kartu su žmonėmis, bet ir turėjo aiškų ryšį su bendruomenėmis. Izotopiniai tyrimai parodė dar vieną įdomią detalę: Turkijoje rasti šunys buvo šeriami panašiu maistu kaip ir žmonės, pavyzdžiui, žuvimi. Tai leidžia manyti, kad šie gyvūnai buvo aktyviai integruoti į kasdienį gyvenimą.

    Papildomų užuominų apie emocinę bei simbolinę šunų reikšmę suteikia ir tai, kad jų palaikai kai kur aptinkami laidojimo kontekstuose arba vietose, kuriose matyti ritualinio elgesio požymių.

    Skirtingos radimviečių vietos – nuo Britanijos, per Vidurio Europą iki Anatolijos – rodo, kad šunys galėjo gana greitai plisti kartu su įvairiomis žmonių kultūromis, lydėdami jas migracijose ir prisitaikant prie aplinkos pokyčių vėlyvajame pleistocene.

    Apibendrinant, šunų prijaukinimas, panašu, buvo gerokai ankstesnis ir sudėtingesnis procesas, nei manyta iki šiol. O šunys, sprendžiant iš naujausių duomenų, žmogui tapo svarbiais partneriais dar tada, kai žmonių technologijos ir bendruomenės tik pradėjo sparčiau vystytis.

    Šaltiniai: „Natural History Museum“, „Nature“.