CP v2

Blog

  • Geltoni žiedai, veikiantys kaip kolagenas: šis nemokamas jaunystės eliksyras auga visur

    Geltoni žiedai, veikiantys kaip kolagenas: šis nemokamas jaunystės eliksyras auga visur

    Kiekvieną pavasarį parkus ir sodus užlieja geltonų žiedų „lietus“. Jais grožimės, fotografuojame, o vėliau pamirštame. Be reikalo – mažai kas žino, kad šiuose, iš pirmo žvilgsnio, kukliuose žiedeliuose slypi glotnesnės odos ir tvirtesnių kapiliarų paslaptis. Iš forzitijų žiedų per kelias minutes galima pasigaminti užpilą, kuris, pasak fitoterapijos šalininkų, gali padėti organizmui palaikyti kolageno gamybą – ir tai visiškai nemokamai.

    Forzitija, dažnai vadinama „auksiniu lietumi“, yra vienas populiariausių dekoratyvinių krūmų. Dėl to jos nestinga: nereikia ieškoti atokiuose miškuose – ji auga beveik visur, puošia miesto želdynus, daugiabučių gėlynus, sklypų ribas ir senelių sodus. Šis krūmas atsparus ir nereiklus, todėl ir taip dažnai sodinamas.

    Atpažinti forzitiją nesunku. Ankstyvą pavasarį, dažniausiai kovo pabaigoje ar balandį, dar pliki rusvi ūgliai pasidengia gausybe varpelio formos, keturių vainiklapių, ryškiai geltonų žiedų. Būtent šie švelnūs žiedeliai ir yra vertingiausia augalo dalis. Svarbi taisyklė: žiedus rinkite tik švariose vietose, atokiau nuo intensyvaus eismo ir taršos, geriausia savo sode arba ten, kur esate tikri, kad augalai nebuvo purškiami chemikalais.

    Jei oda linkusi rausti, matosi kapiliarai ar vargina vadinamieji „voratinkliniai“ kraujagyslių tinklai, forzitija gali tapti naudingu sąjungininku. Jos veiksmingumas siejamas su rutinu – flavonoidu, kurio forzitijų žieduose gali būti iki 1 proc. Ši medžiaga padeda stiprinti kraujagyslių sieneles ir palaikyti jų elastingumą, todėl jos tampa mažiau linkusios pažeidimams. Dėl to oda gali atrodyti tolygesnė, paraudimai – mažiau ryškūs, o naujų kapiliarinių pakitimų rizika, tikėtina, mažėja.

    Be to, forzitijoms priskiriamos priešuždegiminės ir antioksidacinės savybės. Antioksidantai padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, kurie siejami su spartesniu odos senėjimu, todėl nenuostabu, kad forzitijų ekstraktai vis dažniau minimi jautriai odai skirtų kosmetikos priemonių sudėtyse.

    Norint pasigaminti užpilą, dažniausiai pakanka saujos šviežių žiedų. Juos užpilkite karštu vandeniu, leiskite pritraukti ir gerkite šiltą. Jei turite lėtinių ligų, vartojate vaistus, esate nėščia ar žindote, prieš vartojant vaistažoles verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Forzitijų nauda, kaip teigiama tradicinėje fitoterapijoje, neapsiriboja grožiu. Šis augalas buvo naudojamas kaip pagalba imunitetui pereinamaisiais sezonais. Jam priskiriamas antibakterinis ir priešuždegiminis poveikis, todėl kartais vartojamas pajutus pirmuosius peršalimo simptomus. Šiltas užpilas gali maloniai sušildyti, o antioksidacinės savybės padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris veikia ne tik odos išvaizdą, bet ir bendrą savijautą.

  • Po Velykų daug kas nežino, ką daryti su nevalgyta šventinta vakariene – štai išeitis

    Po Velykų daug kas nežino, ką daryti su nevalgyta šventinta vakariene – štai išeitis

    Didįjį šeštadienį daugelis į namus grįžta su krepšeliu, pilnu šventinių produktų. Tačiau tikrasis iššūkis dažnai prasideda vėliau, kai paaiškėja, kad maisto per daug ir visko suvalgyti nepavyks. Tuomet kyla klausimas: ką daryti su nevalgytais šventinto krepšelio produktais ir ar juos apskritai galima išmesti?

    Praktiškai nevalgytą maistą galima išmesti, jei jis jau nebetinkamas vartoti. Net ir šventinti produktai išlieka pavaldūs pagrindinėms higienos bei maisto saugos taisyklėms. Jei maistas nemaloniai kvepia, pakito spalva, konsistencija, arba jis per ilgai stovėjo ne šaldytuve, jo valgyti nereikėtų vien todėl, kad jis buvo šventiniame krepšelyje.

    Visgi daugeliui svarbus ir simbolinis šventinimo prasmės aspektas, todėl maisto išmetimas gali kelti vidinį diskomfortą. Tokiu atveju pirmiausia verta įvertinti, ar produktus dar galima panaudoti, saugiai laikyti, užšaldyti ar atiduoti kitiems. Tik tada, kai maistas iš tiesų nebetinkamas vartoti, jo atsisakymas yra racionalus sprendimas. Kai kurie žmonės tokių likučių nemeta į šiukšliadėžę: pavyzdžiui, kiaušinių lukštus užkasa sode, o duoną sutrupina ir supila į lesyklas paukščiams.

    Pirmasis žingsnis po švenčių – įvertinti, ar produktai vis dar saugūs. Dažnai vadovaujamasi principu „gaila išmesti, tai suvalgysime“, tačiau tai ne visada gera mintis. Šventiniai patiekalai neretai ilgai stovi ant stalo, būna ne kartą išimami iš šaldytuvo ir vėl padedami, perkelinėjami iš vieno indo į kitą. Ypač atsargiai reikėtų elgtis su kietai virtais kiaušiniais, balta dešra, mėsos gaminiais, paštetais, majonezinėmis salotomis, kreminiais desertais ir pieno produktais.

    Jei kyla abejonių, geriau tokio maisto nevalgyti. Apsinuodijimas maistu po švenčių pasitaiko dažniau, nei daugeliui atrodo, ypač vartojant baltymingus, greitai gendančius produktus.

    Jeigu produktai vis dar švieži ir skanūs, juos galima panaudoti kituose patiekaluose arba atiduoti tiems, kam reikia.

    Kiaušinius galima panaudoti įvairiai: dėti į salotas, gaminti užtepėles, įmaišyti į kepinius ar panaudoti pusryčiams. Dešrą ir mėsos gaminius galima įkomponuoti į troškinius, sriubas, apkepus, omletus ar sumuštinius. Duona pravers ruošiant skrebučius, džiūvėsėlius, džiūvėsėlių trupinius ar karštus sumuštinius.

    Krienai, jei liko indelyje, gali būti panaudoti padažams, sumuštinių užtepėlėms ar marinatams. O šviežumą išlaikiusius pyrago gabalėlius verta užšaldyti.

    Šiuos produktus galima ir atiduoti kitiems, tačiau tik tuomet, jei maistas yra šviežias, saugus ir buvo tinkamai laikytas. Jei po švenčių liko per daug, verta pasidalyti su artimaisiais, kaimynais arba nunešti į maisto dalijimosi vietas.

    Atidavimui tinka sandariai supakuoti, švieži, be gedimo požymių, greitai suvartojami produktai. Nereikėtų perduoti maisto „per prievartą“ vien tam, kad pačiam nieko nereikėtų išmesti – kitiems skirtas maistas turi būti tokios būklės, kokios nebijotumėte patiekti savo šeimai.

    Kiaušiniai, net ir virti, gali kelti riziką, jei buvo ilgai laikomi kambario temperatūroje, ne kartą pernešinėjami ar laikyti nulupti ir perpjauti. Virtus kiaušinius geriausia laikyti šaldytuve ir suvalgyti kuo greičiau. Jei atsirado keistas kvapas, paviršius tapo drėgnas ar slidus, jų valgyti nebereikėtų.

    Dar didesnio atsargumo reikia įdarytiems kiaušiniams ar patiekalams su majonezu. Tokie produktai neturėtų ilgai stovėti šilumoje, o ilgas laikymas ant stalo gerokai paspartina gedimą.

    Mėsos gaminiai ir dešra taip pat greitai praranda šviežumą, ypač jau supjaustyti. Jei ilgai gulėjo lėkštėje, galėjo apdžiūti arba pradėti gesti. Vertinant jų tinkamumą svarbu ne tik galiojimo terminas, bet ir kvapas bei išvaizda.

    Duoną dažniausiai išgelbėti lengviau. Jei nėra pelėsio, apdžiūvusi duona gali būti panaudota daugeliu būdų: skrebučiams, džiūvėsėliams, apkepams. Tačiau pelėsio apimtų kepinių negalima „nupjauti“ ir valgyti toliau.

    Jei produktai sugedo ir juos būtina išmesti, verta tai daryti atsakingai. Organinės atliekos, tokios kaip kiaušinių lukštai, duonos gabalėliai, daržovių ar mėsos likučiai, turėtų būti rūšiuojamos pagal vietos taisykles. Kadangi jos skiriasi priklausomai nuo savivaldybės, geriausia vadovautis konkrečioje vietovėje galiojančia tvarka.

    Taip pat svarbu nepilti riebalų, padažų ir maisto likučių į kriauklę – tai paprastas būdas užkimšti vamzdžius. Geriau riebalus nupilti į atskirą indą, o likučius išmesti pagal rūšiavimo taisykles. Kai kurias atliekas galima kompostuoti, pavyzdžiui, kiaušinių lukštus.

    Paprasčiausias būdas išvengti šio galvosūkio po švenčių – ruošti mažesnį krepšelį. Šventintas krepšelis turi simbolinę reikšmę, todėl nebūtina dėti didelių maisto kiekių. Pakanka mažų porcijų tų produktų, kurie tikrai bus suvalgyti.

    Toks sprendimas turi kelis privalumus: mažina švaistymą, padeda planuoti pirkinius ir leidžia išlaikyti tradicijos prasmę be pertekliaus. Užuot po švenčių svarstę, ką daryti su nevalgytais šventinto krepšelio produktais, galima pasirūpinti, kad jų paprasčiausiai liktų kuo mažiau.

  • Kosmetologė įspėja alergiškus: šie kosmetikos ingredientai gali sukelti paraudimą ir niežulį

    Kosmetologė įspėja alergiškus: šie kosmetikos ingredientai gali sukelti paraudimą ir niežulį

    Atėjus pavasariui vis daugiau žmonių laiką leidžia gryname ore, tačiau daugeliui tai kartu reiškia ir sudėtingesnį laikotarpį dėl suaktyvėjusių alergijų. Simptomai apsiriboja ne vien sloga ar ašarojančiomis akimis – vis dažniau jie paliečia ir odą. Kosmetologė Małgorzata Misiejuk iš „BasicLab“ pataria, kaip šiuo metu pasirūpinti veido oda ir ko geriau vengti.

    Žydėjimo sezonas ypač sudėtingas jautriai, į alergines reakcijas linkusiai odai. Pasak specialistės, intensyvaus žydėjimo laikotarpiu gali silpnėti odos apsauginės funkcijos, didėti jos reaktyvumas, taip pat stiprėti transepiderminis vandens netekimas.

    Dėl to oda tampa lengviau sudirginama, dažniau juntamas sausumas, gali atsirasti paraudimas. Net ir anksčiau pasiteisinusi kasdienė priežiūra tokiu metu gali būti nebepakankama arba net pakenkti.

    Alergijų laikotarpiu svarbiausia mažinti sudirginimo riziką ir kartu palaikyti natūralų odos apsauginį barjerą. Kosmetologė rekomenduoja rinktis priemones su paprasta, trumpa sudėtimi – tokios formulės sumažina nepageidaujamų reakcijų tikimybę ir leidžia lengviau kontroliuoti, kas patenka ant odos.

    Taip pat naudingi raminamojo ir atkuriamojo poveikio ingredientai. Kasdienėje rutinoje verta ieškoti produktų su pantenoliu, alantoinu ar azijine centele, kurie padeda odai atsigauti ir mažina sudirginimą.

    Didelę reikšmę turi ir keramidai, cholesterolis bei riebalų rūgštys, atstatantys odos lipidinį sluoksnį. Taip pat gali praversti mažos koncentracijos niacinamidas, padedantis stiprinti odos barjerą.

    Žydėjimo sezono metu būtina atidžiau vertinti kosmetikos sudėtį. Specialistė pabrėžia, kad dažni alergenai yra kvapiosios medžiagos ir dirbtiniai dažikliai – jie gali sustiprinti padidėjusio jautrumo simptomus.

    Dėl to pavasarį pravartu rinktis bekvapius dermokosmetikos produktus be nereikalingų priedų, galinčių dirginti. Svarbi ir tekstūra: priemonės turėtų greitai susigerti, nekimšti porų ir neapsunkinti odos, tačiau kartu užtikrinti intensyvų drėkinimą bei barjero palaikymą, pavyzdžiui, ektoino, trehalozės, hialurono rūgšties ar keramidų pagalba.

    Netinkama priežiūra gali dar labiau sustiprinti alergijos požymius ir pabloginti odos būklę. Kosmetologė ragina ypač atsargiai vertinti dirginančias ar alergizuoti galinčias medžiagas.

    Vengtinų ingredientų sąraše pirmiausia minimi kvepalai ir kvapų kompozicijos – tiek natūralios, tiek sintetinės.

    „Jos gali sukelti paraudimą, niežulį, deginimą ir dilgėlinę, o žydėjimo laikotarpiu šios reakcijos dar labiau sustiprėja“, – teigia Małgorzata Misiejuk.

    Taip pat nerekomenduojamos didelės koncentracijos šveičiamųjų rūgščių (AHA, BHA, PHA), retinoidai bei etilo alkoholis. Šios medžiagos gali silpninti odos barjerą ir didinti jautrumą aplinkos veiksniams.

    Specialistė pabrėžia, kad tinkamą išorinę priežiūrą verta papildyti įpročiais, kurie palaiko organizmą iš vidaus.

    „Ypač svarbus pakankamas skysčių vartojimas, nes jis palaiko odos medžiagų apykaitos procesus ir regeneracijos gebėjimą. Rekomenduojama išgerti apie 30–35 ml vandens vienam kilogramui kūno masės, tačiau didesnio fizinio aktyvumo, nėštumo ar žindymo metu vandens poreikis gali būti didesnis“, – aiškina kosmetologė.

    Svarbi ir mityba. Omega-3 riebalų rūgščių bei antioksidantų turintys produktai gali padėti mažinti uždegiminius procesus organizme. Į kasdienį racioną verta įtraukti riebią žuvį, riešutus, uogas ar avokadus, o itin perdirbtą maistą ir paprastuosius cukrus – riboti.

    Grįžus iš lauko rekomenduojamas kruopštus, bet švelnus odos nuvalymas – taip pašalinamos ant odos nusėdusios žiedadulkės ir nešvarumai, galintys sustiprinti alergines reakcijas.

    Kasdienybėje gali padėti ir keli paprasti veiksmai: patalpas geriausia vėdinti ne intensyviausio žydėjimo valandomis, o oro drėkinimas gali sumažinti odos sausumo ir tempimo pojūtį.

    Jei oda sudirgsta, gali praversti šalti kompresai arba raminamąjį poveikį turinčios priemonės. Ne mažiau svarbi ir apsauga nuo saulės.

    „UV spinduliuotė stiprina uždegiminius procesus ir didina odos jautrumą“, – primena Małgorzata Misiejuk.

    Todėl kasdienis kremo su SPF 50 naudojimas, saugantis ir nuo UVB, ir nuo UVA spindulių, turėtų tapti neatsiejama odos priežiūros dalimi, ypač pavasarį, kai oda labiau linkusi į sudirginimą.

  • Tikrojo wasabi beveik nievalgėme: gali padėti virškinimui ir regai, bet yra svarbi taisyklė

    Wasabi – vienas brangiausių prieskonių pasaulyje, todėl žalioje pastoje, kuri dažniausiai patiekiama prie sušių, neretai būna tik menka dalis tarkuoto šakniastiebio, o kartais – ir visai ne jis. Vis dėlto išeitis egzistuoja: ūkyje netoli Radomo auginamas wasabi, kurio skonis ir savybės artimos originaliam prieskoniui iš Japonijos. 2021 m. Liublino medicinos universitete atlikti tyrimai parodė, kad Lenkijoje užaugintas augalas gali turėti net daugiau aktyviųjų junginių.

    Ryškų, aštrų wasabi skonį lydi ir vertingos savybės. Japoninis šakniastiebis yra gausus izotiocianatų – junginių, pasižyminčių stipriu antibakteriniu, priešgrybeliniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Dėl to wasabi patiekimas su žalia žuvimi turi prasmę: prieskonis gali padėti neutralizuoti galimus mikroorganizmus ir palaikyti virškinimo procesus. Taip pat teigiama, kad wasabi prisideda prie imuninės sistemos veiklos ir padeda apsisaugoti nuo oksidacinio streso. Jis gali palengvinti nevirškinimą, todėl praverčia ne tik valgant žalią žuvį, bet ir riebesnius mėsos patiekalus.

    Wasabi pritaikomas ne vien sušiuose. Jo galima įmaišyti tiesiai į bulvinių blynų tešlą arba naudoti padažuose – taip lengviau dozuoti aštrumą pagal asmeninį skonį. Įdomus panaudojimas – mėsos marinatai griliui: sprandinė ar šoninė su wasabi įgauna ryškesnį skonį ir maloniai traškų „finšą“. Žalias šakniastiebis tinka ir salotoms bei avokadų užtepėlėms – jį galima dėti į gvakamolę vietoj česnako, ypač jei norisi meksikietiško stiliaus patiekalo.

    Visų pirma, perkant wasabi verta atidžiai perskaityti etiketę. Dažnai sudėtyje nebūna net mažos dalies tikro šakniastiebio – vietoje jo naudojami įprasti krienai su žaliu dažikliu. Toks mišinys gali būti dar agresyvesnis skrandžiui nei originalus šakniastiebis. Net ir renkantis tikrą japoninį wasabi, reikėtų laikytis saiko, ypač jei vargina jautrus virškinimo traktas, kepenų ar inkstų ligos. Jo taip pat turėtų vengti žmonės, vartojantys kraują skystinančius vaistus, nes krienai gali papildomai mažinti kraujo krešėjimą.

    Mūsų publikacijų turinys yra informacinio-edukacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl sveikatos sprendimų pasitarkite su specialistu.

  • Pomidorus valgome be sustojimo, bet anksčiau jų bijojo: priežastis nustebins net dabar

    Pomidorai, kaip ir bulvės, kilę iš Pietų Amerikos – dabartinių Peru ir Ekvadoro teritorijų, kur iki šiol aptinkama laukinių jų atmainų. Vis dėlto pirmieji juos sukultūrino actekai Meksike, maždaug prieš 500 metų pr. m. e. Pomidorus jie vadino „xitomatl“ – nahuatlių kalboje tai reiškė „daiktą su bamba“. Jau tuomet iš jų gamintas šiandieninės salsos pirmtakas, vaisius maišant su paprikomis, kukurūzais ir druska.

    Į Europą pomidorai greičiausiai pateko per ispanų konkistadorą Hernáną Cortésą, 1521 metais užkariavusį Meksiką. Pirmą mokslinį šio augalo aprašą 1544 metais parengė italų botanikas Pietro Andrea Mattioli. Būtent jis pomidorus pavadino „pomi d’oro“, t. y. „auksiniais obuoliais“, kas leidžia manyti, jog pirmosios į Italiją atgabentos veislės buvo gelsvos.

    Iš pradžių Šiaurės ir Rytų Europoje pomidorai buvo laikomi vien dekoratyviniais augalais. Ryškūs jų vaisiai kėlė įtarimą ne be pagrindo: botanika pomidorus priskyrė bulvinių (psiankinių) šeimai, kuriai priklauso ir itin nuodingi augalai, tokie kaip šunvyšnė (belladonna) ar juodasis šunvyšninis (lėlė). Todėl ilgą laiką žmonės baiminosi, kad pomidorų valgymas gali sukelti beprotystę ar net mirtį. Įdomu tai, kad dalis baimės turėjo pagrindą – pomidorų lapuose ir stiebuose iš tiesų yra toksiškos tomatino medžiagos, tačiau prinokęs vaisius yra visiškai saugus.

    Lenkijoje pomidorai šimtmečius auginti vazonuose kaip palangių puošmena. Priešingai populiariam mitui, jų į šalį neatvežė karalienė Bona: XVI amžiuje pomidorai Europoje dar buvo naujovė ir ant mūsų protėvių stalo praktiškai nepasirodydavo. Į lenkų virtuvę jie tvirtai įsitvirtino tik XIX amžiuje, o tikrą populiarumą įgijo po Pirmojo pasaulinio karo.

    Lūžį Rytų Europoje pomidorų reputacijai priskiriama rusų agronomui ir filosofui Andrejui Bolotovui. XVIII amžiuje jis įrodė ne tik tai, kad pomidorai nėra nuodingi, bet ir pabrėžė jų gydomąsias savybes. Klaidingą nuomonę jis paneigė 1784 metais straipsnyje, publikuotame „Magazynie Ekonomicznym“. Taip pat aprašė auginimo vėsesniame klimate būdą, naudojamą iki šiol (daigų auginimą patalpose), ir atkreipė dėmesį į pomidorų reikšmę kovojant su skorbutu.

    Dar dramatiškesnė istorija siejama su pomidorų išpopuliarėjimu Jungtinėse Valstijose. Pasakojama, kad 1830 metais pulkininkas Robertas Gibbonas Johnsonas, norėdamas išsklaidyti tautiečių baimes, pažadėjo suvalgyti visą krepšį pomidorų prie teismo rūmų Saleme. Susirinkusi minia ir net ugniagesių orkestras laukė jo mirties, tačiau Johnsonas liko visiškai sveikas. Nors istorikai šią istoriją laiko spalvinga legenda, faktas tas, kad XIX amžius pomidorams buvo aukso era: 1897 metais Josephas Campbellas į rinką išleido garsiąją konservuotą pomidorų sriubą, kuri vėliau tapo popkultūros ikona.

    Botaniškai pomidoras yra vaisius (uoga), kaip ir agurkas ar baklažanas, tačiau virtuvėje jį įprasta laikyti daržove. Ginčas pasiekė net JAV Aukščiausiąjį Teismą, kuris 1893 metais nusprendė, kad prekybos ir mokesčių tikslais pomidoras laikytinas daržove, nes jis dažniausiai patiekiamas prie pagrindinių patiekalų, o ne desertui. Čia svarbiausia buvo pinigai: importuojamoms daržovėms taikytas 10 proc. muitas, o vaisiai nuo jo buvo atleisti. Tuo tarpu 2001 metais Europos Sąjunga pomidorą pripažino vaisiumi, kad būtų galima įteisinti pomidorų konfetiūrų gamybą ir prekybą.

    Šiandien pomidoras – Viduržemio jūros virtuvės pamatas ir pasaulinis džiaugsmo simbolis. Tai geriausiai atspindi ispaniška „La Tomatina“ – didžiulė pomidorų kova, nuo 1945 metų kasmet vykstanti paskutinį rugpjūčio trečiadienį Buñol miestelyje. Per ją tūkstančiai žmonių mėtosi tonomis prinokusių vaisių. Renginys prasideda 11:00 valandą, o „mūšis“ trunka 1 valandą, laikantis saugumo taisyklių: ribojamas dalyvių skaičius, rekomenduojama dėvėti apsauginius akinius. Svarbiausia taisyklė – prieš metant pomidorą jį sutraiškyti delne, kad niekas nenukentėtų. Šiam renginiui kasmet specialiai auginami pigesni pomidorai – per vieną valandą jų sunaudojama net iki 150 tonų.

  • Rovėte kaip piktžolę, o be reikalo: ši žolė maistingesnė už špinatą – tik svarbu ją paruošti

    Baltoji balanda, dar vadinama balanda, yra augalas, gausiai augantis ne tik Lenkijoje, bet ir beveik visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Seniau virtuvėje buvo naudojami jauni lapai ir sėklos, o liaudies medicinoje pritaikymo turėjo ir šaknys – iš jų virti nuovirai, kurie išoriškai buvo naudojami žaizdoms.

    Balandos lapus galima virti panašiai kaip špinatus, o sėklas – sumalti į miltus arba paruošti kaip kruopas. Vis dėlto su senesniais augalais reikia elgtis atsargiai, nes jie sukaupia daugiau medžiagų, galinčių būti toksiškų.

    Ieškantiems natūralesnio maisto balanda gali būti vertingas pasirinkimas: joje yra augalinių baltymų, vitaminų A, B, C ir K, taip pat nemažai mineralų – kalio, fosforo, kalcio bei geležies. Be to, balandoje gausu skaidulų, kurios teigiamai veikia žarnyno veiklą.

    Tačiau dėl saponinų, oksalatų ir nitratų senesni lapai bei sėklos gali sukelti nepageidaujamų reakcijų. Suvalgius didesnį kiekį gali pasireikšti viduriavimas, traukuliai ar kraujospūdžio svyravimai.

    Taip pat svarbu žinoti, kad žmonėms, kurie po balandos vartojimo ilgai būna saulėje, gali sudirgti oda ar atsirasti vietinių patinimų – šis reiškinys vadinamas fotodermatoze. Gyvūnai balandos dažnai instinktyviai vengia, nors pasitaiko apsinuodijimų atvejų, pavyzdžiui, tarp arklių, galvijų ar avių. Dėl šių priežasčių balandos šiais laikais neretai vengiama, nors anksčiau ji kai kada padėdavo išgyventi.

    Jei planuojate balandą rinkti, rinkitės vietas toliau nuo kelių ir dirbamų laukų, kad sumažintumėte galimos taršos riziką.

    Gera žinia ta, kad dalį nepageidaujamų medžiagų galima sumažinti termiškai apdorojant augalą. Verdant lapus, nitratai išsiplauna į vandenį, todėl jį būtina nupilti. Sėklas prieš verdant rekomenduojama pamirkyti citrinų sultyse, tuomet užvirinti ir vandenį taip pat nupilti. Tokias „kruopas“ galima panaudoti įdarams – tiek daržovių, tiek mėsos patiekalams.

    Lapai virtuvėje pritaikomi panašiai kaip špinatai: tinka dėti į grietinėlės padažus ar kiaušinienę. Jaunus, iki maždaug 15 cm ilgio ūglius galima išvirti sveikus ir patiekti kaip žaliuosius smidrus – su sviestu, česnakiniu alyvuogių aliejumi ar olandišku padažu. Kad išliktų maloniai traškūs, juos verta virti vandenyje arba garuose, įpylus citrinų sulčių, o po to lapelius perlieti šaltu vandeniu.

    Kaip ir špinatus, balandą rekomenduojama patiekti su kalcio turinčiais produktais – grietine, sūriu ar kiaušiniais. Tai gali padėti sumažinti oksalatų poveikį. Balanda laikoma artima valgomojo burnočio (kynvos) giminaičiu, o ši kultūra dažnai įvardijama kaip „supermaistas“.

    Šis tekstas yra informacinio-edukacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos. Dėl sveikatos sprendimų pasitarkite su specialistu.

  • Brangiausias prieskonis virtuvėje: renka tik auštant – 1 kg reikia 150 tūkst. žiedų

    Šafranas – vienas brangiausių prieskonių pasaulyje, dažnai naudojamas patiekalų skoniui ir spalvai paryškinti. Jo kaina aukšta pirmiausia dėl sudėtingos gamybos: norint gauti 1 kilogramą šio prabangaus ingrediento, rankomis reikia surinkti apie 150 tūkst. krokų žiedų.

    Šis prieskonis išsiskiria šiltu, prieskoniniu aromatu, lengvai žemišku, muskuso atspalvį turinčiu skoniu ir intensyvia raudona spalva. Jis gaminamas iš žiedadulkių, esančių ant kuokelių – subrendusių krokų žiedų viduje, vėliau žaliava džiovinama. Labiausiai vertinamas šafranas iš Ispanijos – ypač iš Valensijos ir La Mančos regionų, tačiau jis auginamas ir Indijoje, Irane bei Turkijoje.

    Šafraną nuo klastočių padeda atskirti ir jo higroskopinės savybės: patekęs į vandenį ar drėgną aplinką, jis greitai brinksta. Dėl to prieskonį rekomenduojama laikyti sausuose, sandariai uždarytuose indeliuose.

    Šafranas vertinamas ne tik virtuvėje. Jame gausu B grupės vitaminų, antioksidantų ir mineralų – magnio, geležies, kalcio, cinko bei kalio. Didžiausią jo vertę sudaro aktyviosios medžiagos: krocinas, safranalis ir krocetinas. Dėl jų šafranas neretai vadinamas „saulės prieskoniu“ – tyrimai rodo, kad jis gali turėti nuotaiką gerinančių savybių ir padėti kovojant su lengva depresija bei nerimo būsenomis. Taip pat minimas jo teigiamas poveikis regėjimui, nes gali padėti apsaugoti tinklainę nuo laisvųjų radikalų.

    Šimtmečius liaudies medicinoje šafranas buvo vartojamas kaip afrodiziakas ir priemonė įvairiems negalavimams lengvinti. Šiuolaikiniai tyrimai sieja jį su pagalba mažinant priešmenstruacinio sindromo (PMS) simptomus bei nervų sistemos palaikymu, o tai gali prisidėti prie geresnės atminties ir koncentracijos. Dėl spazmolitinių savybių anksčiau jis buvo naudojamas ir esant skausmingiems skrandžio spazmams. Indijoje šafranas pasitelkiamas ir kaip dažiklis, pavyzdžiui, budistų vienuolių apdarams dažyti oranžine spalva.

    Antioksidacinis šafrano poveikis pritaikomas ir kosmetikoje, ypač brandžiai odai skirtuose produktuose. Teigiama, kad jis padeda kovoti su laisvaisiais radikalais, lėtina senėjimo procesus, gali šviesinti pigmentines dėmes ir išlyginti odos atspalvį, suteikdamas sveikesnį spindesį. Vis dėlto svarbu laikytis saiko: šafranas yra labai stiprus prieskonis, o per didelis jo kiekis (daugiau nei 5 gramai per dieną) gali būti toksiškas.

    Viduržemio jūros regiono šalyse, Afrikoje ir Indijoje šafranas yra daugelio patiekalų dalis. Jo galima rasti ispanų paelijoje, turkiškame plove ar prancūziškoje žuvienėje bouillabaisse. Jis puikiai dera su ryžiais ir jūros gėrybėmis, tačiau tinka ir kepiniams bei desertams gardinti.

    Indijos virtuvėje šafranas laikomas vienu svarbiausių kvapiųjų ryžių patiekalų, pavyzdžiui, biriani, ingredientų, taip pat naudojamas tradiciniuose pieno pagrindo desertuose. Nors jis labiausiai vertinamas dėl sodrios auksinės spalvos, šafranas patiekalams suteikia ir savitą, lengvai medaus bei gėlių natomis dvelkiantį aromatą su subtilia, kilnia kartumo nata.

    Kad atsiskleistų visas šafrano potencialas, virtuvės šefai pataria prieš dedant į patiekalą jo gijas pamirkyti nedideliame kiekyje šilto vandens, pieno ar sultinio – tuomet susidaro esencija, kuri tolygiai nudažo ir aromatizuoja visą patiekalą. Įdomu tai, kad šafranas puikiai subalansuoja ir saldumą: šią savybę gerai žino, pavyzdžiui, skandinavai, kepantys tradicines ryškiai geltonas šafrano bandeles, ruošiamas Šv. Liucijos šventei.

  • Po švenčių liko bobos? Štai triukas, kaip paversti ją prancūziškais skrebučiais

    Idėją prancūziškiems skrebučiams iš velykinės bobos prieš metus man pasiūlė vienas pašnekovas – Kuba Korczak, virtuvės šefas, nemėgstantis švaistyti maisto. Vos pasibaigus šventinėms vaišėms, surinkau likusį pyragą, supjausčiau riekelėmis, pamirkiau kiaušinio ir pieno plakinyje, o tuomet apkepiau keptuvėje. Pyragas vėl suminkštėjo, o kvapnūs priedai taip pakurstė aromatus, kad iš virtuvės sklindantys kvapai pažadino visą šeimą.

    Skrebučiams puikiai tinka paprastos sviestinės ar aliejinės bobos, tačiau tiks ir mielinės, trapios, smėlinės ar su džiovintais vaisiais bei riešutais. Nesijaudinkite, jei pyragas kiek sudžiūvęs – pamirkytas piene ir apskrudintas ant lydyto sviesto jis akimirksniu virsta švelniu patiekalu, kurio nesigėdytų net prancūziškas bistro.

    Ingredientai:

    Paruošimo būdas:

  • Mokslininkai įspėja: įprotis krapštyti nosį gali atverti kelią Alzheimerio rizikai

    Mokslininkai įspėja: įprotis krapštyti nosį gali atverti kelią Alzheimerio rizikai

    Mokslininkai svarsto, kad tarp įpročio krapštyti nosį ir didesnės demencijos rizikos gali būti silpnas, bet teoriškai pagrįstas ryšys.

    Tyrėjų teigimu, tais atvejais, kai krapštymas sukelia nosies gleivinės pažeidimų, tam tikros bakterijos gali lengviau patekti į smegenis. Organizmas į jų buvimą gali reaguoti procesais, kurie primena Alzheimerio ligai būdingus požymius.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad šią hipotezę kol kas labiausiai pagrindžia tyrimai su pelėmis, o ne su žmonėmis. Nepaisant to, rezultatai laikomi svarbiais tolesniems tyrimams, nes Alzheimerio ligos pradžios mechanizmai iki šiol išlieka ne iki galo aiškūs.

    2022 m. Australijos Griffith universiteto mokslininkų vadovaujama komanda paskelbė tyrimą, kuriame nagrinėjo bakteriją Chlamydia pneumoniae. Ji gali užkrėsti žmones ir sukelti plaučių uždegimą. Ankstesniuose darbuose ši bakterija taip pat buvo aptikta daugelio vėlyvos pradžios demencija sergančių žmonių smegenyse.

    Tyrime nustatyta, kad pelėms bakterija galėjo patekti į smegenis per uoslės nervą, jungiantį nosies ertmę ir smegenis. Be to, kai buvo pažeistas nosies epitelis (plonas audinys nosies ertmės viršutinėje dalyje), infekcija nervuose progresavo sparčiau.

    Tokiais atvejais pelių smegenyse padaugėjo amiloido beta baltymo sankaupų. Šis baltymas gali būti išskiriamas kaip atsakas į infekciją, o jo sankaupos (plokštelės) dideliais kiekiais aptinkamos ir Alzheimerio liga sergančių žmonių smegenyse.

    „Mes pirmieji parodėme, kad Chlamydia pneumoniae gali tiesiogiai patekti per nosį į smegenis ir ten sukelti pakitimus, panašius į Alzheimerio ligos požymius“, – tyrimo paskelbimo metu teigė neurologas Jamesas St Johnas iš Australijos Griffith universiteto.

    „Tai matėme pelėms skirtame modelyje, o įrodymai gali kelti nerimą ir kalbant apie žmones“, – pridūrė jis.

    Mokslininkus nustebino, kaip greitai bakterija paveikė pelių centrinę nervų sistemą: infekcijos požymiai fiksuoti per 24–72 valandas. Manoma, kad nosis bakterijoms ir virusams gali būti vienas greičiausių kelių į smegenis.

    Nors nėra aišku, ar identiški procesai vyktų žmonėms, taip pat vis dar diskutuojama, ar amiloido beta plokštelės yra Alzheimerio priežastis, tyrėjai pabrėžia, kad tokius signalus būtina tikrinti.

    „Turime atlikti šį tyrimą su žmonėmis ir patvirtinti, ar tas pats kelias veikia taip pat“, – sakė J. St Johnas.

    „Ši idėja buvo iškelta daugelio, bet iki šiol nebuvo galutinai patikrinta. Žinome, kad tos pačios bakterijos randamos žmonėms, tačiau dar neišsiaiškinome, kaip jos ten patenka“, – aiškino jis.

    Krapštyti nosį – labai dažnas įprotis: manoma, kad taip elgiasi iki 9 iš 10 žmonių. Nors tokio elgesio nauda abejotina, tyrimo autoriai ragina susimąstyti apie galimas pasekmes, ypač jei pažeidžiama nosies gleivinė.

    Tolesni žmonių tyrimai dar planuojami, tačiau iki tol J. St Johnas ir kolegos įspėja, kad nosies krapštymas ir nosies plaukelių rovimas gali būti žalingas dėl galimų apsauginio audinio pažeidimų.

    „Nenorime pažeisti nosies vidaus – krapštymas ir rovimas gali tai padaryti“, – perspėjo J. St Johnas.

    „Jei pažeidžiate nosies gleivinę, galite padidinti bakterijų, galinčių patekti į smegenis, kiekį“, – teigė jis.

    Viena iš klausimų, į kuriuos komanda tikisi atsakyti ateityje, – ar padidėjusios amiloido beta sankaupos yra natūrali, sveika imuninė reakcija, kuri gali sumažėti, kai infekcija įveikiama.

    2023 m. apžvalginis darbas papildė hipotezę, kad nosies krapštymas gali prisidėti prie Alzheimerio ligos rizikos didėjimo, ir detaliau aprašė, kaip toks procesas teoriškai galėtų vykti. Apžvalgą parengę Australijos Western Sydney universiteto tyrėjai nurodė, kad uoslės sistema gali būti „tikėtinas patogenų patekimo kelias“, nes anatomiškai tiesiogiai susijusi su smegenimis ir dalyvauja ankstyvose Alzheimerio ligos stadijose.

    Žinoma, kol kas nėra galutinių įrodymų, kad šis hipotetinis kelias paaiškintų Alzheimerio ligos atsiradimą žmonėms. Tačiau mokslininkai ragina įvertinti galimą riziką.

    „Supratimas apie galimą patogenų patekimo per uoslės sistemą vaidmenį su Alzheimeriu siejamame neurouždegime atveria naujus prevencijos kelius“, – rašė apžvalgos autoriai.

    Jie taip pat pabrėžė rankų higienos svarbą: dažnesnis rankų plovimas ir dezinfekavimas gali būti paprastas prevencinis žingsnis, kurio svarba ypač išryškėjo per COVID-19 pandemiją.

    Alzheimerio liga yra itin sudėtinga, todėl ją aiškina daugybė skirtingų tyrimų krypčių. Vis dėlto kiekvienas naujas darbas, pasak mokslininkų, priartina prie tikslesnio supratimo, kaip ligą būtų galima sustabdyti.

    „Sulaukus 65 metų rizika smarkiai išauga, tačiau mes ieškome ir kitų priežasčių, nes svarbus ne vien amžius – reikšmę turi ir aplinkos veiksniai“, – sakė J. St Johnas.

    „Manome, kad bakterijos ir virusai čia yra kritiškai svarbūs“, – pridūrė jis.

    Tyrimas publikuotas žurnale Scientific Reports.

    Ankstesnė šio straipsnio versija buvo paskelbta 2022 m. lapkritį.

  • Peptidai sportui – stebuklas ar marketingas? Mokslas atskleidžia, kas iš tiesų veikia

    Peptidai sportui – stebuklas ar marketingas? Mokslas atskleidžia, kas iš tiesų veikia

    Peptidai vis plačiau reklamuojami kaip kone „šventasis gralis“ treniruočių atsistatymui ir fiziniam pajėgumui. Internete netrūksta pažadų, esą šie papildai gali reikšmingai pagreitinti raumenų augimą, sumažinti sąnarių skausmą ir sutrumpinti atsigavimo laiką.

    Didėjant sąnarių problemų, tokių kaip osteoartritas, paplitimui, dalis žmonių vis dažniau renkasi vadinamuosius nutraceutikus, tikėdamiesi natūralesnės alternatyvos įprastiems vaistams. Tačiau ką apie peptidus iš tiesų sako mokslas, ypač kalbant apie kolageno ir iš išrūgų gaunamus peptidus? Ar jie suteikia realų pranašumą, ar tai tik gražiai supakuotas aukšto baltymingumo pažadas?

    Peptidai – tai trumpos aminorūgščių grandinės. Aminorūgštys yra pagrindiniai baltymų „blokai“ mūsų organizme, o peptidus galima laikyti tarsi „iš anksto suvirškintais“ baltymo fragmentais.

    Skirtingai nei išrūgų baltymai, kuriuos organizmas gana lengvai suvirškina ir pasisavina, kolageno baltymą dėl jo didelės ir sudėtingos struktūros suvirškinti yra sunkiau. Dėl šios priežasties, renkantis kolageno papildus, dažniausiai rekomenduojama ieškoti būtent peptidinės formos.

    Peptidiniai papildai paprastai gaminami fermentinės hidrolizės būdu. Šio proceso metu, pavyzdžiui, iš galvijų odos ar žuvų žvynų išgautas kolagenas apdorojamas specifiniais fermentais – proteazėmis. Jos veikia tarsi biologinės žirklės, „sukarpo“ ilgas baltymų grandines į mažus fragmentus, t. y. peptidus.

    Dėl tokio apdorojimo peptidai turi mažesnę molekulinę masę nei pirminiai baltymai, todėl lengviau pasisavinami plonojoje žarnoje, patenka į kraujotaką ir gali būti panaudojami ten, kur jų reikia – raumenyse, sausgyslėse ar sąnariuose.

    Tyrimai apie peptidų naudą sportuojant pateikia nevienareikšmį, bet įdomų vaizdą.

    Kalbant apie gryną raumenų masės didėjimą (hipertrofiją), iš išrūgų baltymų gaunami peptidai paprastai laikomi pranašesniais už kolageno peptidus. Vis dėlto 2022 m. paskelbtoje studijoje, kurioje jauni suaugusieji 10 savaičių vykdė jėgos treniruočių programą ir vartojo arba išrūgų baltymus, arba leucinu praturtintus kolageno peptidus, nustatyta: išrūgos labiau didino raumenų apimtį, tačiau abiejų grupių jėgos ir galios prieaugis buvo panašus.

    Kolageno peptidai, ypač derinami su vitaminu C, taip pat rodo potencialą gerinant sportinius rodiklius. Taip yra todėl, kad vitaminui C tenka svarbus vaidmuo kolageno sintezėje – jis padeda kolageno struktūrai formuotis tvirčiau audiniuose.

    2021 m. tyrime, kuriame dalyvavo vyrai sportininkai, nustatyta, kad vitaminu C praturtinti kolageno peptidai pagerino sprogstamąją galią atliekant pritūpimus ir šuolius. Manoma, jog tai galėjo būti susiję su didesniu sausgyslių standumu ir efektyvesniu jų „spyruokliavimu“.

    Skirtingai nei išrūgų peptidai, kolageno peptidai yra ypač turtingi glicino ir prolino – aminorūgščių, kurios svarbios sausgyslėms, raiščiams ir kremzlei. Tyrimai rodo, kad apie 15 gramų kolageno peptidų kartu su vitaminu C, suvartotų maždaug likus 60 minučių iki treniruotės, gali skatinti naujo kolageno gamybą šiuose audiniuose, o tai potencialiai mažina traumų riziką.

    Kiti tyrimai taip pat parodė, kad kasdien vartojant 20 gramų kolageno peptidų gali sumažėti raumenų skausmingumas ir pagreitėti raumenų funkcijos atsistatymas po intensyvaus krūvio.

    Vis dėlto nemaža dalis šių tyrimų yra nedidelės apimties, todėl jų rezultatus sunkiau pritaikyti plačiajai populiacijai. Be to, tyrimuose naudoti produktai skiriasi: skirtingų gamintojų peptidų sudėtis, jų aminorūgščių sekos ir fragmentų dydžiai gali reikšmingai varijuoti. Tai reiškia, kad vieno produkto nauda nebūtinai bus tokia pati kaip kito.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad peptidams patekus į kraują, organizmas juos naudoja ten, kur tuo metu labiausiai reikia, o ne būtinai tose vietose, kur tikisi vartotojas (pavyzdžiui, tik odoje ar tik sąnariuose).

    Daugumai žmonių peptidai laikomi saugiais ir gerai toleruojamais. Kadangi jie dažnai gaunami iš maistinių šaltinių, organizmas juos apdoroja panašiai kaip įprastus su maistu gaunamus baltymus.

    Pagrindinė rizika dažniausiai siejama su žaliavos ir gamybos kokybe, ypač kalbant apie galimą užterštumą. Pavyzdžiui, jūrinės kilmės kolageno peptiduose teoriškai gali būti nepageidaujamų cheminių medžiagų, susikaupusių žuvų rūšyse, iš kurių išgaunamas kolagenas. Tai aktualu ne tik kolagenui – panašūs klausimai keliami ir kitiems jūrinės kilmės papildams, tokiems kaip omega-3 žuvų taukai.

    Tyrimai yra nustatę, kad kai kuriuose jūrinės kilmės kolageno produktuose gali būti nedideli gyvsidabrio ir arseno kiekiai. Vis dėlto pranešta, kad jie neviršijo Europos Sąjungos ribinių normų, o vidutinės paros dozės išliko mažesnės nei toleruojamos paros normos.