CP v2

Blog

  • Manėte, kad vištienos krūtinėlė sveikiausia? Ši dalis turi gerokai daugiau geležies

    Vištienos krūtinėlė dažnai laikoma nepakeičiamu pasirinkimu norintiems lengvesnio ir liesesnio maisto. Ir ne be priežasties: po terminio apdorojimo 100 g mėsos be odos vidutiniškai suteikia apie 165 kcal ir iki 31 g visaverčių baltymų, o riebalų joje tėra apie 3,6 g. Toks maistinių medžiagų profilis gali padėti mažinti kūno svorį ir ilgiau jaustis sotiems, tačiau kartu reiškia, kad kai kurių mikroelementų krūtinėlėje yra mažiau nei tamsesnėse paukštienos dalyse.

    Metabolinė sveikata remiasi ne vien baltymų kiekiu, todėl pagal mineralinių medžiagų sudėtį vis dažniau kaip vertingesnė įvardijama vištienos šlaunelė. 100 g termiškai apdorotos šlaunelės paprastai turi apie 0,9–1,4 mg geležies, kai krūtinėlėje jos būna vidutiniškai 0,5–0,7 mg. Panaši tendencija matoma ir vertinant cinką: šlaunelėje jo gali būti 1,6–2,8 mg, o krūtinėlėje – apie 0,9–1,1 mg. Be to, šlaunelė dažniau išsiskiria didesniu vitamino B2 kiekiu (iki maždaug 0,25 mg, palyginti su apie 0,12 mg krūtinėlėje), kuris svarbus energijos apykaitai ir raudonųjų kraujo kūnelių gamybai.

    Skirtumas tarp krūtinėlės ir šlaunelės pirmiausia susijęs su raumenų funkcija. Kojų raumenys paukščio gyvenime dirba intensyviau, todėl juose yra daugiau mioglobino – baltymo, kuris raumenyse jungia deguonį. Mioglobinas siejamas su heminės geležies atsargomis, o ši geležies forma paprastai įsisavinama efektyviau nei augalinės kilmės geležis.

    Šlaunelės pranašumas neapsiriboja vien didesniu geležies kiekiu. Mėsa patiekale gali pagerinti ir neheminės geležies (gaunamos iš augalinio maisto) pasisavinimą iš kitų patiekalo komponentų, pavyzdžiui, lapinių daržovių. Šis reiškinys dažnai vadinamas „mėsos faktoriumi“, kai raumenų baltymai padidina augalinės geležies biologinį prieinamumą. Tai ypač aktualu vaisingo amžiaus moterims, paaugliams intensyvaus augimo laikotarpiu ir vyresnio amžiaus žmonėms.

    Skirtumai tarp šviesios ir tamsios paukštienos mėsos apima ir tai, kaip organizmas reaguoja į visą valgį. Šlaunelėje riebalų paprastai yra daugiau – apie 8–10 g 100 g mėsos, todėl maistas virškinamas lėčiau, sotumo jausmas išlieka ilgiau, o gliukozės kiekio kraujyje svyravimai po valgio gali būti mažesni. Dėl to neretai mažėja noras užkandžiauti ir rečiau griebiamasi stipriai perdirbtų produktų vėliau dieną.

    Tamsesnė vištiena taip pat gali turėti natūralių junginių, tokių kaip taurinas ir kofermentas Q10. Šios medžiagos siejamos su ląstelių energijos gamybos procesais, svarbiais raumenų, širdies ir smegenų veiklai. Paprasčiau tariant, jos gali prisidėti prie to, ar po valgio jaučiamės žvalūs, ar apimti mieguistumo.

    Vis dėlto svarbu prisiminti, kad patiekalo kaloringumą dažnai labiausiai lemia ne pasirinkta vištienos dalis, o gaminimo būdas. Virta vištiena vidutiniškai turi apie 136 kcal 100 g, troškinta – apie 151 kcal, o kepant riebaluose kaloringumas gali išaugti net iki 280–290 kcal. Dėl to orkaitėje kepta šlaunelė be paniruotės kai kada gali būti palankesnis pasirinkimas nei keptuvėje su papildomais riebalais ruošta krūtinėlė.

    Tamsesnės paukštienos dalys gali turėti įtakos ir sotumo hormonams, kurie reguliuoja alkio pojūtį. Mėsoje esantys nesočiosios riebalų rūgštys siejamos su cholecistokinino (CCK) ir peptido YY išsiskyrimu – tai hormonai, padedantys greičiau pajusti sotumą ir sumažinti norą tęsti valgymą. Dėl to kai kuriems žmonėms natūraliai pailgėja pertraukos tarp valgių net ir sąmoningai nekontroliuojant porcijų.

    Beje, mineralais turtingesnė vištienos dalis gali būti ir viena aromatingiausių. Orkaitėje keptos šlaunelės, pavyzdžiui, su medaus ir garstyčių padažu, dažnai išlieka sultingos, o kepimas leidžia išvengti perteklinių riebalų, kurie susidarytų kepant keptuvėje.

    Patiekti geriausia iškart, kartu su lengvomis salotomis, pavyzdžiui, iš rukolos, vyšninių pomidorų ir alyvuogių aliejaus. Toks pietų patiekalas, priklausomai nuo šlaunelių dydžio, gali siekti apie 450–500 kcal vienai porcijai ir suteikti solidžią baltymų bei geležies dozę.

  • Pamirškite malkas ir dujas: „žalioji anglis“ suteikia 20 proc. daugiau šilumos už malkas

    Pamirškite malkas ir dujas: „žalioji anglis“ suteikia 20 proc. daugiau šilumos už malkas

    Kokį alternatyvų kurą krosnelei žinote? Dažniausiai žmonės renkasi malkas, anglį arba, blogiausiu atveju, popieriaus atliekas. Kiti pereina prie dujinio šildymo, tačiau pastaruoju metu vis dažniau minima ir kita, gana įdomi alternatyva.

    Šiandienos technologijos siūlo ryškų proveržį krosninio šildymo srityje. Kol daugelis iš įpročio pasikliauja įprasta anglimi ar malkomis, į buitį ateina vadinamoji „žalioji anglis“ – kuro briketai, gaminami iš žemės ūkio atliekų. Toks sprendimas laikomas modernesniu, paprastesniu ir neretai pigesniu.

    Įprastai, norint sušildyti namus, reikia nukirsti medį, jį išdžiovinti, suskaldyti į malkas ir nuolat papildyti krosnį. Tačiau malkos turi reikšmingą trūkumą – drėgmę. Dėl to dalis energijos sudeginama ne patalpoms šildyti, o vandeniui išgarinti.

    Anksčiau saulėgrąžų lukštai dažnai buvo laikomi tiesiog šiukšlėmis, tačiau paaiškėjo, kad tai gali būti vertinga žaliava. Briketų iš žemės ūkio atliekų naudojimas siejamas su tvaresniu požiūriu į gamtą: vietoje miškų kirtimo panaudojama tai, kas anksčiau būdavo išmetama.

    Minima, kad tokie briketai gali būti gaminami ir iš miskanto (miscanthus) – augalo, tinkamo biokuro gamybai. Toks kuras gali būti naudojamas ne tik krosnyse, bet ir kietojo kuro katiluose. Teigiama, kad ateityje prie tokio biokuro galėtų prisitaikyti ir dalis energetikos infrastruktūros.

    Dėl aukštesnės degimo temperatūros šių briketų gali reikėti mažiau nei malkų, todėl galutinės šildymo sąnaudos nebūtinai išauga. Vis dėlto pabrėžiama viena sąlyga – būtina pasirūpinti sausa laikymo vieta, nes briketai jautrūs drėgmei.

  • Mažai kam žinomas super sultis: stiprina imunitetą, saugo kepenis ir skatina kolageno gamybą

    Acerola – nedidelis tropikų vaisius, kilęs iš Pietų Amerikos ir Karibų regiono. Ji neretai vadinama Barbadoso vyšnia. Vaisiai primena mažas, apie 2 cm skersmens vyšnias: yra ryškiai raudoni, maloniai rūgštoko skonio. Nors acerola žinoma nuo senų laikų, jos potencialą plačiau įvertinti imta tik šiuolaikinėje mityboje ir sveikatingumo srityje.

    Natūralios acerolos sultys turi savitą, gaivų, šiek tiek rūgštų skonį. Dažnai jos lyginamos su rūgštesne vyšnių sulčių versija, turinčia lengvą citrusinį poskonį. Sultis galima gerti vienas, tačiau, jei rūgštumas per intensyvus, jas verta maišyti su kitomis vaisių ar daržovių sultimis.

    Nors acerola nėra itin plačiai žinomas vaisius, jos sulčių jau galima rasti sveiko maisto parduotuvėse, ekologiškų prekių interneto parduotuvėse ir kai kuriuose prekybos centruose. Renkantis verta atkreipti dėmesį, kad sultys būtų šaltai spaustos, be pridėtinio cukraus ir konservantų – taip išsaugoma daugiau maistinių medžiagų.

    Didžiausias acerolos privalumas – ypač didelė vitamino C koncentracija. 100 gramų šviežių vaisių gali būti nuo 1500 iki 4500 mg vitamino C, t. y. keliskart daugiau nei citrinose ar apelsinuose. Acerolos sultyse šio vitamino taip pat gausu – viena stiklinė neretai gali padengti dienos poreikį.

    Be vitamino C, acerolos sultyse yra ir vitamino A, B grupės vitaminų, kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies, taip pat vertingų flavonoidų ir polifenolių. Toks derinys siejamas ne tik su geresne savijauta, bet ir su palankiu poveikiu išvaizdai.

    Reguliariai vartojamos acerolos sultys gali padėti stiprinti imuninę sistemą, nes vitaminas C skatina baltųjų kraujo kūnelių gamybą ir padeda organizmui gintis nuo infekcijų. Taip pat jis gali prisidėti prie lengvesnės peršalimo ligų eigos ir trumpesnio negalavimo laikotarpio.

    Vitaminas C būtinas kolageno gamybai – tai baltymas, svarbus odos elastingumui, sąnarių, sausgyslių ir kaulų būklei. Dėl to acerolos sultys dažnai minimos kaip galinčios padėti gerinti odos būklę, lėtinti senėjimo procesus ir palaikyti sąnarių judrumą.

    Mokslinėje literatūroje taip pat akcentuojamos aceroloje esančių antioksidantų ir flavonoidų savybės. Manoma, kad jie gali prisidėti prie kepenų ląstelių apsaugos, palaikyti natūralius detoksikacijos procesus ir padėti kepenims atsistatyti po žalingų aplinkos veiksnių.

    Acerolos antioksidantai padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus ir mažinti oksidacinį stresą, kuris siejamas su lėtinių ligų rizika. Ilgalaikis šių medžiagų vartojimas mityboje gali būti naudingas širdies ir kraujagyslių sistemos sveikatai bei bendram organizmo atsparumui.

    Dėl B grupės vitaminų ir mineralų acerolos sultys gali palankiai veikti nervų sistemą: padėti lengviau susidoroti su stresu, gerinti koncentraciją, mažinti nuovargį ir prisidėti prie geresnės savijautos.

    Rekomenduojama acerolos sulčių paros norma dažniausiai siekia apie 50–100 ml. Kadangi jose itin daug vitamino C ir kitų aktyvių medžiagų, dažnai pakanka ir nedidelio kiekio, kad būtų juntamas teigiamas poveikis.

    Acerolos sultys neretai vadinamos sveikatingumo eliksyru: jos pasižymi turtinga maistine sudėtimi, yra gaivaus skonio ir gali tapti puikiu pasirinkimu tiems, kurie ieško natūralaus būdo papildyti mitybą vertingomis medžiagomis.

  • PRL laikų skanėstas dingo iš pirkinių sąrašo: gaila, nes padeda širdžiai ir spaudimui

    Šprotai, dar vadinami norvegiškomis sardinomis, – nedidelės silkinių šeimos žuvys, paplitusios Europos jūrose, ypač Baltijos ir Šiaurės jūrose. Jos užauga iki keliolikos centimetrų, o sidabriški žvynai nugaroje subtiliai melsvai blizga. PRL laikais šprotai buvo lengvai prieinami ir vertinami dėl skonio bei paprasto paruošimo: dažniausiai ant stalo atsirasdavo konservų aliejuje ar pomidorų padaže pavidalu, taip pat labai populiarūs buvo rūkyti šprotai, neretai perkami sveriami.

    Vienas iš jų privalumų – smulkios, minkštos ašakos. Tai, kas didesnėse žuvyse neretai tampa problema, šprotų atveju paprastai netrukdydavo: juos dažnai valgydavo beveik visus. Dėl to namų virtuvėje šią žuvį buvo itin paprasta ruošti – šprotus kepdavo keptuvėje, orkaitėje arba tiesiog dėdavo ant duonos, nereikėdavo nei lupti odos, nei filetuoti.

    Tuo metu išpopuliarėjo ir įvairūs greiti užkandžiai, pavyzdžiui, varškės bei šprotų užtepėlės. Nors šiandien šprotų populiarumas gerokai sumažėjęs, jie vis dar lengvai randami parduotuvėse ir gali tapti universaliu ingredientu: tinka rūkyti, kepti, marinuoti ar konservuoti. Skirtingos formos išlaiko sodrų skonį ir maistinę vertę, kurią verta prisiminti iš naujo.

    Šprotai pasižymi didele maistine verte. Rūkytų šprotų energinė vertė siekia apie 250 kcal 100 g. Jie ypač vertinami dėl didelio nesočiųjų riebalų rūgščių kiekio – šie riebalai siejami su širdies sveikata ir padeda palaikyti normalų kraujospūdį. Be to, šprotai yra geras baltymų šaltinis (apie 13 g 100 g produkto), reikalingas raumenų atsistatymui ir augimui, o dėl valgomų ašakų taip pat suteikia nemažai kalcio, svarbaus kaulams ir bendrai skeleto sistemos būklei.

    Be sveikųjų riebalų ir baltymų, šprotai aprūpina ir vitaminais bei mineralais. Jie laikomi puikiu vitamino D šaltiniu, kuris svarbus imunitetui, taip pat turi B grupės vitaminų, reikalingų normaliai nervų sistemos veiklai. Juose esantys riebalai lengvai pasisavinami, todėl šprotai gali būti sotus ir vertingas mitybos pasirinkimas. Reguliarus šių mažų žuvų vartojimas siejamas su stabilesniu kraujospūdžiu ir mažesne širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Šprotus galima paruošti įvairiai, priklausomai nuo skonio ir turimų produktų. Apvolioti miltuose ar lengvoje tešloje, jie iškepa traškūs ir auksiniai, gerai dera su česnaku bei prieskoniais. Rūkyti šprotai išlaiko intensyvų aromatą ir švelnią tekstūrą, todėl tinka greitiems užkandžiams.

    Dar vienas populiarus būdas – konservuotus šprotus paversti sumuštinių užtepėle. Jos variacijos gali būti labai skirtingos: nuo klasikinio derinio su varške iki ryškesnių skonių, papildant raugintais agurkais, garstyčiomis ar svogūnais.

    Šios mažos žuvys tinka ir įmantresniems patiekalams. Šprotai gali pagardinti salotas – savo ryškiu skoniu kartais net atstoja ančiuvius. Jie taip pat tinka makaronų patiekalams, ypač derinyje su alyvuogių aliejumi, česnaku ir petražolėmis. Rūkyti šprotai gali būti kepami orkaitėje, ypač jei prieš tai pašalinamos galvos ir uodegos. Dėl savo universalumo jie praturtina tiek kasdienį, tiek šventiškesnį stalą, suteikdami daug skonio ir maistinės naudos nedidelėje porcijoje.

  • „Google“ atnaujino „Gemini Live“: naujienos pagaliau ne tik antraštės – galima klausti toliau

    Naujienų užklausos dirbtinio intelekto asistentams iki šiol dažnai skambėdavo gana sausai. Pavyzdžiui, „Google“ pokalbių įrankis „Gemini Live“ į klausimą apie svarbiausius pasaulio įvykius neretai tiesiog perskaitydavo antraštes.

    Taip vartotojas gaudavo tik bendrą „kas įvyko“, tačiau pritrūkdavo konteksto: kada, kur, kodėl, kas dalyvauja ir kaip tai gali paveikti situaciją. Vis dėlto ši patirtis netrukus turėtų pasikeisti.

    „Google“ pranešė apie „Gemini Live“ atnaujinimą, kuris turėtų pagerinti naujienų santraukų kokybę ir padaryti jas interaktyvesnes. Apie šį pokytį bendrovė užsiminė naujame „Google Home“ naujienų įraše, kur pateikė ir atnaujinimo pastabas, datuotas kovo 31 d.

    Pasak „Google“, nuo šiol naujienų santraukos „Gemini Live“ taps išsamesnės ir labiau pritaikytos dialogui. Vartotojams siūloma pokalbio metu paklausti, pavyzdžiui: „Kokios naujausios naujienos?“ arba „Papildyk apie technologijų naujienas“, ir gauti detalesnius atnaujinimus.

    Svarbiausia naujovė – galimybė užduoti papildomus klausimus ir gilintis į konkrečią temą. Vietoj vien antraščių „Gemini Live“ turėtų pateikti trumpas, bet informatyvesnes santraukas, o jei kuri istorija sudomins, vartotojas galės paprašyti ją išplėsti.

    Taip pat numatyta galimybė pertraukti asistentą, jei pranešimo metu norisi iškart pasitikslinti detales. Pavyzdžiui, klausantis apie konfliktą Irane, galima įsiterpti ir paklausti, kaip į tai reaguoja rinkos ar kokios galimos pasekmės.

    Teigiama, kad atnaujinimas jau pasiekiamas „Gemini“ programėlėje „iOS“ įrenginiuose, tačiau ne visiems naudotojams „Android“ platformoje.

  • „Google“ ruošia ekrano neturintį „Fitbit“: panašu į „Whoop“, o kai kas gali kainuoti prenumeratą

    „Google“ atrodo pasiryžusi lažintis, kad kartais mažiau yra daugiau – bendrovė planuoja pasekti vieno populiariausių sporto ir sveikatos dėvimųjų įrenginių prekių ženklų pėdomis.

    Pastaruosius metus kova vyko dėl to, kas į išmaniuosius laikrodžius ir apyrankes sutalpins daugiau funkcijų: geresnį ryšį su telefonu, didesnius ekranus, daugiau dirbtinio intelekto sprendimų ir panašiai. Tačiau „Google“ valdoma „Fitbit“, panašu, renkasi priešingą kryptį – kurti įrenginį be ekrano.

    Apie šį planą pranešė „Bloomberg“. Beveik tuo pačiu metu „Google“ vadinamas „Performance Advisor“ Stephenas Curry užsiminė apie naują įrenginį socialiniuose tinkluose.

    „Bloomberg“ teigimu, „Google“ ekrano neturinčią „Fitbit“ apyrankę siekia pristatyti vėliau šiais metais. Skelbiama, kad bendrovė gali taikyti prenumeratos modelį, tačiau dalį bazinių funkcijų palikti nemokamai. Kaip rašoma pranešime, įrenginys turėtų turėti pagrindines galimybes, o platesnis funkcionalumas būtų atrakinamas mokant prenumeratą.

    Tuo metu Stephenas Curry savo įraše rašė: „Neišduosiu. Tiesiog reikia pamatyti pačiam.“ Trumpame vaizdo įraše matomas į „Whoop“ panašus dėvimasis įrenginys. „Džiaugiuosi, ką tai reikš pasauliui, sveikatai ir gerovei. Tam tikra prasme tai – pirmasis tokio pobūdžio įrenginys“, – sakė jis.

    Jei šis planas pasitvirtins, nauja apyrankė būtų antrasis „Fitbit“ riešo įrenginys be ekrano po 2016 m. pristatytos „Fitbit Flex 2“. Tai galėtų padėti pasiekti ilgesnį baterijos veikimo laiką ir skatinti mažiau dėmesį blaškančią patirtį, atsisakant nuolatinio ekrano „triukšmo“.

    Teigiama, kad per „Fitbit“ programėlę nemokamai galėtų būti siūlomos naujos galimybės, pavyzdžiui, medicininių įrašų susiejimas, ciklo sveikatos stebėjimas, psichologinės gerovės funkcijos, taip pat mitybos ir vandens vartojimo registravimas. Tuo tarpu tokios funkcijos kaip trenerio konsultacijos ar individualizuoti treniruočių planai, tikėtina, ir toliau būtų prieinami tik „Premium“ naudotojams.

    Kadangi įrenginys gali pasirodyti dar šiais metais, artimiausiu metu galima tikėtis daugiau nutekėjimų ir gandų.

  • „Google Photos“ pagaliau atkeliauja į 2026 m. „Samsung“ televizorius – ką gaus vartotojai

    „Google Photos“ – tai ne tik vieta, kur automatiškai išsaugomos jūsų nuotraukos. Ši paslauga taip pat patogi dalijantis asmeniniais kadrais ir vaizdo įrašais su artimaisiais. Nors kasdien po savo galeriją naršau retai, kartais programėlė pati pasiūlo prisiminimų rinkinį iš prieš dešimtmetį vykusių įvykių – ir nuo jų sunku atitraukti akis.

    Tokius momentus malonu žiūrėti telefone, tačiau dar smagiau, kai prisiminimai persikelia į didelį ekraną ir jais galima pasidalyti su šeima ar draugais. Nors kai kuriuose televizoriuose tokia galimybė buvo ir anksčiau, dabar „Samsung“ pradeda diegti „Google Photos“ palaikymą dalyje 2026 metų televizorių modelių.

    Apie tai pranešė pati „Google“: „Google Photos“ bus prieinama suderinamuose 2026 metų televizoriuose. Tiesa, tai nebus pilnavertė programėlės versija, kokią matote telefone ar internete. Vietoje to vartotojams bus rodomi atrinkti prisiminimai per „Daily+“ eilutę, „Daily+“ programėlių paleidimo langą ir „Daily Board“ valdiklį.

    „Daily+“ eilutėje bus pateikiama automatiškai atsinaujinanti prisiminimų atranka. „Daily+“ paleidimo langas leis tuos prisiminimus peržiūrėti viso ekrano režimu. Tuo tarpu „Daily Board“ valdiklis taip pat rodys prisiminimus, tačiau valdiklio formatu. Visos bibliotekos naršyti, kaip įprasta „Google Photos“ programėlėje, nepavyks, bet bent jau bus suteikta galimybė matyti atrinktus kadrus.

    Nors funkcionalumas kol kas ribotas, tai laikoma nebloga pradžia. Prisijungimo procesas paprastas: televizoriuje reikia atsidaryti „Google Photos“ skiltį, o tuomet ekrane bus pateiktas QR kodas, kurį nuskenuosite telefonu. Jei televizoriuje nesate prisijungę prie „Google“ paskyros, reikės tai padaryti.

    Susiejus paskyrą su televizoriumi, bus paprašyta įvesti patvirtinimo kodą ir suteikti televizoriui prieigą prie paskyros. Didžioji dalis veiksmų – aiškūs ir greitai atliekami.

    Vis dėlto natūralu, kad ne viską norisi rodyti televizoriaus ekrane. Todėl nustatymuose verta iš anksto suvaldyti, kokie prisiminimai bus rodomi. Šiuo metu galima paslėpti konkrečius žmones, augintinius ar datas iš paryškinamų prisiminimų. Taip pat galima pasirinkti, kurie prisiminimai bus rodomi pagrindiniame „Google Photos“ vaizde. Jei vis dėlto koks nors netinkamas prisiminimas pasirodys, jį bus galima paslėpti ir tada, kai jis bus rodomas.

    Norint išbandyti šią naujovę, reikės suderinamo 2026 metų „Samsung“ televizoriaus modelio. Nors funkcija kol kas prieinama tik daliai įrenginių, tikėtina, kad laikui bėgant ji gali pasiekti ir daugiau suderinamų „Samsung“ modelių.

  • „Google Fi“ ištiko keistas gedimas: dingsta ryšys, o ekrane – SIM kortelė nebeaktyvi

    „Google Fi“ klientai paprastai nėra pratę prie ryšio sutrikimų. Tačiau jei pastaruoju metu paslauga veikė neįprastai prastai, šį kartą problema – reali.

    Šis virtualus mobiliojo ryšio operatorius (MVNO), ryšiui naudojantis „T-Mobile“ tinklą, daliai vartotojų pradėjo rodyti pranešimą, kad SIM kortelė nebeaktyvi, arba ekrane nuolat matomą SOS piktogramą.

    Kaip pranešama, problema pirmą kartą išryškėjo antradienio vakarą. Pranešimų srautas esą pasiekė piką apie 19.15 val., o vėliau pamažu aprimo.

    Aktyviausiu sutrikimo laikotarpiu gedimas, kaip teigiama, atjungė mobiliuosius duomenis tiek eSIM, tiek fizinių SIM kortelių naudotojams.

    „Google“ apie situaciją sužinojo ir atnaujino pagalbos puslapį, kuriame išskyrė vieną trikčių šalinimo žingsnį. „Dėl didelio užklausų skaičiaus laukimo laikas yra ilgesnis nei įprastai. Jei susidūrėte su problema, kai jūsų SIM kortelė nebeaktyvi, nelaukite ir atlikite čia nurodytus veiksmus, kad ją išspręstumėte“, – rašoma įmonės pranešime.

    Vartotojų komentarai socialiniuose tinkluose ir sutrikimų stebėjimo platformose rodo, kad šie paprasti veiksmai dažnai padeda greitai atkurti paslaugą. Nors problema palietė ne visus, ji nėra ir visiškai pavienė.

    Tiksli gedimo priežastis kol kas neįvardyta. Taip pat teigiama, kad sutrikimas, panašu, nėra susijęs su „T-Mobile“ tinklu.

  • Svetimi šiukšlių maišai jūsų konteineryje? Štai kada gresia bauda ir sąskaita gyventojams

    Svetimi šiukšlių maišai jūsų konteineryje? Štai kada gresia bauda ir sąskaita gyventojams

    Jei prie jūsų daugiabučio esantis šiukšlių konteinerių aikštelės paviljonas nuolat prisipildo neįprastai greitai, tikėtina, kad kas nors iš šalies meta atliekas į svetimus konteinerius. Nors teisinis reguliavimas šioje srityje dar nėra tobulas, gyventojai nėra bejėgiai. Aiškinamės, ką daryti, kai į bendrus konteinerius nuolat metamos svetimos šiukšlės, kada tai gali baigtis administracine bauda ir ar įmanoma prisiteisti patirtas išlaidas.

    Šiukšlių paviljonas prie daugiabučio yra bendrojo naudojimo turto dalis ir priklauso konkrečiai namo bendrijai arba administruojančiai įmonei. Pagal atliekų tvarkymo principus už atliekų surinkimą ir išvežimą moka nekilnojamojo turto savininkai arba jų įgalioti valdytojai, o daugiabučiuose – namo bendrija ar administratorius. Tai reiškia, kad konteineriais turėtų naudotis tik tie gyventojai, kurie deklaruoja ir apmoka atliekų išvežimą.

    Kai pašalinis asmuo reguliariai meta atliekas į jūsų konteinerius, jie greičiau prisipildo, o atliekas išvežančiai įmonei gali tekti vykdyti papildomus išvežimus. Kiekvienas toks papildomas maršrutas galiausiai atsispindi gyventojų mokamose sąskaitose. Papildoma rizika – rūšiavimas: pakanka vieno maišo nerūšiuotų atliekų, kad visas konteineris būtų pripažintas mišriomis atliekomis, o tai gali lemti didesnį mokestį už netinkamą rūšiavimą visam namui.

    Jei įtariate, kad į jūsų konteinerius metamos svetimos šiukšlės, pirmiausia verta surinkti įrodymus. Nuotraukos, vaizdo įrašai ar užfiksuotas automobilio valstybinis numeris padeda identifikuoti pažeidėją ir gali būti svarbūs tiek administracinėje, tiek civilinėje byloje. Remdamasis tokiais duomenimis, namo administratorius gali siekti iš pažeidėjo atgauti papildomo atliekų išvežimo išlaidas.

    Apie problemą pirmiausia reikėtų informuoti namo administraciją. Ji gali taikyti organizacines priemones: užrakinti paviljoną raktu, kortele ar kodu, taip pat įrengti vaizdo stebėjimą, fiksuojantį įėjimą į konteinerių zoną. Tokie sprendimai paprastai patenka į administratoriaus kompetenciją ir laikomi vienais efektyviausių būdų sumažinti piktnaudžiavimą.

    Vaizdo stebėjimas dažniausiai yra leistinas, jeigu jo tikslas – apsaugoti turtą ir gyventojų interesus. Vis dėlto kameros neturėtų fiksuoti privačių erdvių, o garso įrašymas paprastai laikomas pertekliniu ir probleminiu. Gyventojai turi būti aiškiai informuoti, kad teritorija stebima. Tinkamai įrengtas stebėjimas dažnai tampa svarbiausiu įrodymu aiškinantis, kas ir kada paliko atliekas.

    Jei atliekos paliekamos ne konteineryje, o šalia jo – ant šaligatvio, vejos ar prie paviljono, verta kreiptis į savivaldybės viešosios tvarkos pareigūnus arba policiją. Tokiu atveju kalbama ne tik apie naudojimąsi svetima infrastruktūra, bet ir apie viešosios erdvės šiukšlinimą.

    Dažna gyventojų klaida – savarankiškai perkelti paliktus maišus ar juos atidarinėti tikintis rasti dokumentų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti pažeidėją. Tokie veiksmai gali sunaikinti įrodymus arba sukelti papildomų teisinių rizikų, pavyzdžiui, dėl svetimo turto pažeidimo. Teisiškai saugiau užfiksuoti situaciją ir informaciją perduoti administratoriui ar atsakingoms tarnyboms.

    Teisinė atsakomybė priklauso nuo to, kur tiksliai paliekamos atliekos. Jei šiukšlės išmetamos viešai prieinamoje vietoje, pavyzdžiui, ant šaligatvio ar žolės, tai paprastai vertinama kaip teritorijos šiukšlinimas ir gali užtraukti administracinę baudą. Be to, gali būti įpareigota sutvarkyti užterštą vietą.

    Kitaip gali būti vertinamos situacijos, kai atliekos metamos tiesiai į svetimą konteinerį, esantį uždarame paviljone, priskirtame konkrečiam namui. Tokia erdvė ne visada laikoma vieša, todėl atsakomybės taikymas gali priklausyti nuo konkrečių aplinkybių ir surinktų įrodymų. Kai kuriais atvejais, ypač kai metamos didelės apimties atliekos, tai gali būti traktuojama kaip naudojimasis apmokama komunaline paslauga nesumokėjus – t. y. siekiant gauti naudą kitų sąskaita.

    Nepriklausomai nuo administracinės atsakomybės, namo bendrija ar administratorius gali siekti atlyginti žalą civiline tvarka. Jei dėl svetimų atliekų išaugo išvežimo kaštai (ypač kai skaičiuojama pagal masę ar tūrį), galima reikalauti iš pažeidėjo atlyginti papildomas išlaidas.

    Pastaraisiais metais pasigirsta siūlymų aiškiau sureguliuoti situacijas, kai atliekos paliekamos konteineriuose, priskirtuose kitam adresui, ir už tai numatyti didesnes baudas. Vis dėlto kol kas nauji teisės aktų pakeitimai nėra priimti, todėl praktikoje vis dar tenka remtis esamomis nuostatomis ir tuo, kaip kokybiškai pavyksta surinkti įrodymus.

  • Triukas su pienu gelbsti baltą dešrą: nebedės į verdantį vandenį – nebesproginės

    Triukas su pienu gelbsti baltą dešrą: nebedės į verdantį vandenį – nebesproginės

    Balta dešra – vienas neatsiejamų Velykų stalo patiekalų. Tačiau ją paruošti ne visada paprasta: pakanka vienos dažnos klaidos, kad apvalkalas sutrūktų, o kartu išbėgtų sultys ir riebalai, suteikiantys dešrai skonį bei sultingumą. Laimei, yra paprastas būdas to išvengti.

    Viena dažniausių klaidų virtuvėje – baltą dešrą dėti tiesiai į verdantį vandenį. Staigus temperatūros pokytis priverčia natūralų apvalkalą greitai susitraukti ir trūkti, todėl iš dešros vidaus išteka sultys ir riebalai. Dėl to gaminys tampa sausesnis, o aromatas – pastebimai silpnesnis.

    Problema gali būti ir per intensyvus kaitinimas. Baltos dešros nereikėtų ilgai virti stipriai burbuliuojančiame vandenyje: jei skystis smarkiai verda, tai ženklas, kad sąlygos per agresyvios ir gali pažeisti dešros struktūrą.

    Taip pat verta prisiminti, kad labai standžiai prikimštas įdaras arba plonesnis apvalkalas dar labiau didina trūkimo riziką.

    Sprendimu laikomas vadinamasis 1:1 metodas. Jo esmė – paruošti lygiomis dalimis vandens ir pieno mišinį. Tokiame skystyje dešra šutinama švelniau, todėl lengviau išlaiko formą ir sultingumą.

    Į mišinį galima dėti klasikinių prieskonių: lauro lapų, kvapiųjų pipirų, juodųjų pipirų, česnako ar mairūno – jie sustiprins skonį. Svarbiausia – neužvirinti skysčio: dešrą reikėtų dėti į labai karštą, bet neverdantį mišinį ir šutinti apie 20–25 minutes ant mažos ugnies.

    Pienas 1:1 metode svarbus ne tik dėl skonio. Jame esantys riebalai ir baltymai sukuria natūralią „apsaugą“, kuri padeda išvengti apvalkalo išsausėjimo ir išlaikyti jo elastingumą. Dėl to dešra rečiau sutrūksta, o po paruošimo lieka sultinga ir patraukli.

    Be to, pienas stabilizuoja šutinimo temperatūrą, todėl procesas vyksta tolygiau. Taip dešra nepraranda sulčių, nepapilkėja ir išlaiko šviesią spalvą. Kai kurie pastebi, kad skonis tampa švelnesnis ir pilnesnis, nors ryškios pieno natos paprastai nesijaučia.