CP v2

Blog

  • Reggaetono žvaigždė Wisin kuria Perreo universitetą: žada saugoti žanro istoriją ir kultūrą

    Reggaetono žvaigždė Wisin kuria Perreo universitetą: žada saugoti žanro istoriją ir kultūrą

    Puerto Riko reggaetono atlikėjas Wisin paskelbė pradedantis projektą, kurį vadina Perreo universitetu. Pasak jo, tai turėtų tapti platforma reggaetono istorijai, raidai ir kultūriniam kontekstui fiksuoti bei tirti.

    Oficiali iniciatyvos svetainė jau veikia, tačiau joje kol kas pateikiama nedaug konkrečios informacijos apie studijų turinį, dėstytojus ar atrankos tvarką. Matomas 15 dienų atgalinis skaičiavimas leidžia suprasti, kad detalesni planai bus pristatyti vėliau.

    Wisin, kurio tikrasis vardas Juan Luis Morera, teigia, kad po daugiau nei trijų dešimtmečių muzikoje reggaetonas nusipelnė ne tik scenos, bet ir akademinio dėmesio. Anot atlikėjo, žanro tarptautinė įtaka ir socialinės šaknys yra vertos sistemingo įamžinimo.

    „Norime reggaetonui suteikti griežtumo ir pagarbos, kurių jis nusipelno“, – sakė Wisin.

    Reggaetonas formuotis pradėjo XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje Puerto Rike, maišydamas dancehall, hiphopo ir lotyniškos muzikos elementus. Ankstyvuoju laikotarpiu žanras patyrė visuomenės kritiką ir cenzūros bandymus, tačiau ilgainiui tapo pasauline popkultūros dalimi.

    Pastaraisiais metais reggaetono sklaida dar labiau paspartėjo dėl srautinių platformų ir socialinių tinklų, o žanras tapo didžiųjų festivalių bei pasaulinių topų nuolatiniu dalyviu. Tokios iniciatyvos kaip Perreo universitetas rodo augantį poreikį populiariąją muziką vertinti ne vien pramogos, bet ir kultūros paveldo požiūriu.

  • Pompėja po Vezuvijaus: nauji Renesanso radiniai rodo, kad miestas nebuvo pamirštas

    Pompėja po Vezuvijaus: nauji Renesanso radiniai rodo, kad miestas nebuvo pamirštas

    Pompėja ilgą laiką buvo laikoma miestu, kurio gyvenimą galutinai sustabdė Vezuvijaus išsiveržimas 79 metais. Tačiau nauji archeologiniai radiniai leidžia manyti, kad teritorija nebuvo visiškai apleista, o vietos atmintis apie palaidotą miestą išliko šimtmečius.

    Pietinėje Pompėjos dalyje, vadinamojoje Insula Meridionalis zonoje, aptikta Renesanso laikotarpio keramikos ir kitų buities artefaktų. Jie datuojami 15–16 amžiumi, tai yra gerokai anksčiau nei 1748 metais prasidėję sistemingi Burbonų dinastijos inicijuoti kasinėjimai.

    Pompėja tarp dviejų epochų

    Įprastame pasakojime Pompėja dažnai pristatoma dviem aiškiais pjūviais: romėniškas miestas, užkonservuotas pelenais, ir modernus miestas-muziejus, vėl iškilęs į dienos šviesą po beveik 17 amžių. Nauji radiniai primena, kad tarp šių dviejų taškų egzistavo mažiau matomas, bet reikšmingas tarpsnis.

    Archeologai vis dažniau kalba apie tai, kad po katastrofos dalis žmonių galėjo sugrįžti į apylinkes, naudoti griuvėsius kaip prieglobstį, ūkio ar ganyklų erdvę. Tokios veiklos pėdsakai paprastai būna fragmentiški, todėl ilgą laiką liko oficialiosios istorijos paraštėse.

    „Tai trapūs, sunkiai pastebimi gyvenimo pėdsakai, kurie ilgai netilpo į didįjį pasakojimą apie Pompėją“, – sakė Pompėjos archeologinio parko direktorius Gabrielis Zuchtriegelis.

    Renesanso ženklai po pelenais

    Insula Meridionalis radiniai svarbūs tuo, kad jie nukelia Pompėjos istoriją į Renesanso epochą, kai Italijoje keitėsi miestų augimo modeliai, prekybos tinklai ir kasdienės buities kultūra. Keramika bei kiti datuojami daiktai rodo, kad vietovė galėjo būti periodiškai lankoma ar net turėti tam tikrą praktinę paskirtį.

    Specialistai pabrėžia, kad tai nebūtinai reiškia Pompėjos atstatymą kaip miesto, tačiau leidžia kalbėti apie tęstinę žmogaus veiklą ir vietos žinojimą. Tokie duomenys padeda tikslinti, kaip po didelių gamtinių katastrofų ilgainiui formuojasi kraštovaizdis ir gyventojų santykis su pavojingomis teritorijomis.

    Atmintis, išlikusi vietovardžiuose

    Vienas iš argumentų, kuriais remiamasi kalbant apie ilgalaikę vietos atmintį, yra vietovardžiai. Pompėjos apylinkėse fiksuotas pavadinimas Civita, kuris, pasak parko atstovų, galėjo reikšti, jog žmonės suvokė čia esant palaidoto miesto likučius, net jei jų neįvardijo šiuolaikinės archeologijos terminais.

    Šis požiūris keičia ir patį Pompėjos „atradimo“ suvokimą: 18 amžiaus kasinėjimai tampa ne visiškai iš niekur prikelta istorija, o labiau instituciškai įtvirtintu procesu, kai vietos žinojimas perėjo į mokslo ir paveldo apsaugos lauką.

    Pasak archeologų, Pompėjos istorija dar turi daug neišspręstų klausimų, o nauji smulkūs radiniai gali tapti svarbiais raktais, leidžiančiais atkurti, kaip miestas gyvavo žmonių vaizduotėje ir kasdienybėje po 79 metų katastrofos.

  • Musulmonų pasaulio lyga Vakarų Afrikoje pradeda planą prieš ekstremizmą: kas numatyta?

    Musulmonų pasaulio lyga Vakarų Afrikoje pradeda planą prieš ekstremizmą: kas numatyta?

    Musulmonų pasaulio lyga paskelbė pradedanti iniciatyvą, skirtą silpninti ekstremistinės propagandos poveikį Vakarų Afrikoje ir stiprinti bendruomenių taiką. Planas pristatytas tarptautinėje konferencijoje Abudžoje, kur susirinko musulmonų ir krikščionių religiniai lyderiai, valdžios atstovai bei pilietinės visuomenės organizacijos.

    Renginys vyko globojant Nigerijos prezidentui Bola Ahmedui Tinubu, o jo metu dalyviai sutarė dėl bendros krypties, kaip mažinti įtampas ir užkirsti kelią konfliktams. Konferencijoje pabrėžta, kad saugumo priemonės vienos problemos neišsprendžia, jei kartu neveikia švietimas, bendruomenių dialogas ir atsakinga komunikacija viešojoje erdvėje.

    Abudžos deklaracija ir naujas koordinavimo organas

    Konferencijos dalyviai bendru sutarimu priėmė Abudžos deklaraciją, kuria įtvirtintas bendras veiksmų planas valstybės institucijoms, religiniams lyderiams ir nevyriausybinėms organizacijoms. Deklaracijoje akcentuotas konfliktų prevencijos stiprinimas ir kryptinga kova su ekstremistų skleidžiamais naratyvais.

    Taip pat nuspręsta plėsti švietimo, mokymų ir žiniasklaidos programas, siejamas su Mekos chartija, kuri pristatoma kaip religinio bendradarbiavimo ir socialinės sanglaudos gairės. Įgyvendinimui koordinuoti įsteigtas naujas Vakarų Afrikos religinių ir pilietinių lyderių bei institucijų koordinavimo organas, kuris turėtų vertinti pažangą ir reguliariai teikti įgyvendinimo apžvalgas.

    Keturi susitarimai tarp religinių organizacijų

    Po konferencijos įvykusiame susitikime pasirašyti keturi bendradarbiavimo memorandumai tarp musulmonų ir krikščionių organizacijų. Tarp jų įvardyti susitarimai tarp Musulmonų pasaulio lygos ir Nigerijoje veikiančio tarpreliginės mediacijos centro, taip pat kelių religinių asociacijų ir krikščionių lyderių bei jaunimo taikos iniciatyvų.

    Skelbiama, kad naujasis koordinavimo organas prižiūrės visų pasirašytų susitarimų įgyvendinimą. Tikslas – per praktinius projektus stiprinti bendruomenių atsparumą radikalizacijai ir mažinti bandymus supriešinti skirtingų tikėjimų žmones.

    „Ši iniciatyva skirta spręsti ekstremistinių idėjų šaknis per abipusiškai įpareigojančius susitarimus“, – sakė Musulmonų pasaulio lygos generalinis sekretorius šeichas Mohammedas bin Abdul Karimas Al-Issa.

    Kontekstas: Sahelio saugumo krizė ir Nigerijos patirtis

    Iniciatyva pristatyta regione, kuris pastarąjį dešimtmetį patiria nuolatinį smurtą Sahelio juostoje. Vakarų Afrikoje ir kaimyniniuose rajonuose aktyvios grupuotės, siejamos su tarptautiniais džihadistiniais tinklais, o jų išpuoliai prisidėjo prie masinio gyventojų perkėlimo ir humanitarinių iššūkių.

    Nigerija savo ruožtu nuo 2009 metų kovoja su „Boko Haram“ ir su ja siejamomis atšakomis, o konfliktas ne kartą buvo lydimas bandymų kurstyti priešiškumą tarp musulmonų ir krikščionių bendruomenių. Konferencijos dalyviai akcentavo, kad tarpreliginis dialogas ir vietos lyderių įsitraukimas laikomi vienu iš būdų mažinti radikalizacijos riziką.

    Skelbiama, kad Nigerijos prezidentas susitiko su šeichu M. Al-Issa prezidentūroje ir patvirtino paramą deklaracijai bei jos įgyvendinimo programoms, įskaitant įsipareigojimą periodiškai vertinti pažangą. Į Abudžą taip pat atvyko tarptautinių religinių organizacijų ir įvairių konfesijų atstovai, siekiant suteikti iniciatyvai platesnį regioninį ir tarptautinį svorį.

  • Ukraina įtraukė „Mašą ir Lokį“ į sankcijų sąrašą: kas pasikeis „Youtube“ ir platformose

    Ukraina įtraukė „Mašą ir Lokį“ į sankcijų sąrašą: kas pasikeis „Youtube“ ir platformose

    Ukraina paskelbė sankcijas asmenims ir organizacijoms, siejamoms su rusiško animacinio serialo „Maša ir Lokys“ kūrimu bei platinimu. Kyjivas teigia, kad pasaulyje itin populiarus vaikams skirtas turinys esą gali skleisti prorusiškas žinutes ir normalizuoti Kremliaus naratyvus.

    Naujas sankcijų paketas buvo įformintas prezidento Volodymyro Zelenskio sprendimu ir apima platesnį taikinių spektrą: Rusijos karinei pramonei artimas struktūras, pareigūnus ir įmones, kurias Ukraina sieja su karo prieš Ukrainą rėmimu. Į sąrašą įtraukti ir keli su „Maša ir Lokys“ susiję Rusijos piliečiai bei organizacijos.

    Kaip veiks sankcijos?

    Ukrainos sprendime numatytos priemonės paprastai apima turto įšaldymą, komercinės veiklos ribojimus ir draudimus vykdyti tam tikrus sandorius šalies teritorijoje. Praktikoje tai gali paveikti licencijavimą, pajamas iš reklamos ir autorinių teisių naudojimą Ukrainoje.

    Kyjivas taip pat signalizuoja, kad sankcijos gali tapti pagrindu riboti prieigą prie „Mašos ir Lokio“ turinio „Youtube“ ir kitose platformose Ukrainos vartotojams. Tokie ribojimai dažniausiai įgyvendinami per teisinius reikalavimus platformoms ar turinio teisių apribojimą, tačiau jų apimtis priklauso nuo konkrečių vykdymo mechanizmų.

    Kodėl kritika nukreipta į vaikų turinį?

    Ukrainos institucijos jau ne vienus metus kartoja argumentą, kad pramoginis turinys gali būti naudojamas kaip minkštosios galios įrankis. „Maša ir Lokys“ atveju dėmesys sutelktas į epizodus ir vizualinius elementus, kuriuose matoma sovietinė ar karinė simbolika, o tai, Ukrainos vertinimu, gali daryti poveikį ikimokyklinio amžiaus auditorijai.

    Serialas rodomas nuo 2009 metais, išverstas į daugybę kalbų ir pasiekęs auditorijas daugiau nei 100 šalių. „Youtube“ platformoje kai kurie epizodai yra surinkę milijardus peržiūrų, o tai reiškia, kad net pavieniai ginčytini elementai tampa matomi labai plačiai.

    Diskusijos Ukrainoje kilo dar iki plataus masto Rusijos invazijos 2022 metais. 2017 metais Ukrainos valstybinės kino agentūros lygmeniu buvo svarstoma galimybė riboti serialo rodymą, o 2025 metų vasarą tema vėl sugrįžo į darbotvarkę, kai turinys išliko itin populiarus tarp Ukrainos vaikų auditorijos internete.

    Reakcija ir platesnis kontekstas

    Kremlius pasmerkė Kyjivo sprendimą, o Vladimiro Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad sankcijos vaikų programai esą parodo Ukrainos valdžios požiūrį. Tuo pat metu Ukrainos pareigūnai tikina, kad kalbama ne apie pramogą, o apie informacinio saugumo klausimą.

    Ginčas dėl serialo jau peržengė Ukrainos ribas. Jungtinėje Karalystėje daugiau nei 50 parlamentarų kreipėsi į kultūros sekretorę Lisą Nandy, ragindami transliavimo platformas įvertinti turinį ir, jų nuomone, pašalinti epizodus, kuriuose matoma sovietinė karinė ikonografija.

    Serialo studija „Animaccord“ tokius kaltinimus neigia ir tvirtina, kad kūrinys nėra propaganda. Ukraina savo ruožtu teigia sieksianti, kad jos sankcijas atkartotų tarptautiniai partneriai, o tai galėtų išplėsti sprendimo poveikį ir už šalies ribų.

  • Tujų era baigiasi? Šie augalai gyvatvorei auga greičiau ir sudaro tankesnę žalią sieną

    Projektuojant gyvatvorę vis dažniau atsisakoma vien tik tujų: vienodą, visžalę sieną keičia įvairesni ir atsparesni augalai. Sprendimą verta pradėti nuo paprasto klausimo: ar norite ištisus metus visiško privatumo, ar sezoniškai besikeičiančios, gyvos žalumos.

    Pasirinkimą lemia ne tik skonis, bet ir vietos sąlygos. Svarbiausia įvertinti saulėtumą, dirvos tipą ir drėgmę, taip pat ar sklypas yra prie judrios gatvės, kur daugiau dulkių ir druskų po žiemos.

    Visžalės alternatyvos tujoms

    Jei tikslas yra privatumą užtikrinanti gyvatvorė visus 12 mėnesių, visžaliai augalai išlieka patikimiausias pasirinkimas. Tačiau vietoje tujų verta rinktis rūšis, kurios geriau pakelia genėjimą, šešėlį ar miesto taršą.

    Cis laikomas vienu elegantiškiausių ir ilgaamžiškiausių sprendimų: jis gerai auga ir pavėsyje, o formuojamas atželia net iš senesnės medienos. Tiesa, tai lėčiau augantis augalas, todėl rezultatui gali prireikti daugiau kantrybės.

    Greitesnio efekto ieškantys dažnai renkasi rytinę laurovyšnią: ji formuoja tankią, blizgių lapų sieną ir tinkamai prižiūrima per sezoną gali paaugti keliasdešimt centimetrų. Vis dėlto šaltesnėse vietose svarbu parinkti atsparesnes veisles ir pasirūpinti drėgme, ypač rudenį.

    Ten, kur svarbus atsparumas šalčiui ir užterštam orui, verta atkreipti dėmesį į serbinę eglę. Ji siaura, todėl tinka mažesniems sklypams, o jos dvispalviai spygliai vėjyje suteikia dekoratyvumo ir neatrodo monotoniškai.

    Jei norite ne tik žalios sienos, bet ir papildomos apsaugos, gali tikti dygliuoti krūmai, pavyzdžiui, ugniukas, taip pat kai kurios bugienio rūšys. Tokie augalai gali tapti natūralia kliūtimi, o jų uogos rudenį dažnai pritraukia paukščius.

    Mažose erdvėse praktiškas sprendimas yra vijokliniai augalai, pavyzdžiui, gebenė, leidžiama ant tvoros ar tinklo. Ji užima mažiau vietos nei krūmai, tačiau greitai sukuria vizualiai tankią sieną, jei turi pakankamai drėgmės ir tinkamą atramą.

    Lapuočiai gyvatvorėms: daugiau gyvybės

    Lapuočiai dažnai pasirenkami dėl natūralesnio vaizdo ir gerų savybių mieste: lapai kaupia dulkes, o lietus juos nuplauna, todėl gyvatvorė veikia kaip žalias filtras. Be to, tokie augalai neretai geriau atlaiko intensyvų formavimą.

    Skirtas karpyti ir tankinti, skroblas laikomas klasika: nors lapus numeta, dalis jų per žiemą lieka ant šakų, todėl privatumas išlieka didesnis, nei tikimasi. Tai patikimas pasirinkimas tiems, kurie nori tvarkingos, geometrinės gyvatvorės.

    Ligustras vertinamas dėl atsparumo ir greitesnio augimo, ypač prastesnėse, sausesnėse dirvose. Tuo pačiu jis gerai reaguoja į dažną karpymą, todėl tinka, kai norisi greitai suformuoti tankią sieną.

    Ieškant daugiau spalvos, dažnai pasirenkama pūslenė: ji gali būti purpurinių ar gelsvų lapų ir išlieka dekoratyvi didžiąją sezono dalį. Toks krūmas gyvatvorei suteikia įvairovės ir mažiau primena standartinį, vienodą apželdinimą.

    Kaip prižiūrėti iki žiemos

    Net ir geriausiai parinkti augalai praras formą bei tankį, jei priežiūra bus atsitiktinė. Vasaros pabaigoje ir rudenį svarbiausia nepersistengti su azoto trąšomis, kad augalai nepradėtų leisti jaunų, šalčiui jautrių ūglių.

    Formuojamąjį karpymą paprastai verta baigti iki vasaros pabaigos, o vėliau pereiti prie rudeninių trąšų, kuriose daugiau kalio ir fosforo. Tokia mityba padeda ūgliams sumedėti ir lengviau pasiruošti šalčiams.

    Prieš žiemą ypač svarbus gausus laistymas, ypač visžaliams augalams. Jie žiemą nepraranda lapų ar spyglių ir saulėtomis, šaltomis dienomis vis tiek garina vandenį, todėl esant įšalui gali nukentėti nuo fiziologinės sausros.

    Todėl gyvatvorę verta planuoti ne pagal madą, o pagal sklypo sąlygas ir norimą efektą. Tujos nėra vienintelė išeitis: tinkamai parinkus cisą, laurovyšnią, skroblą ar ligustrą, galima gauti tankesnę, atsparesnę ir įdomesnę žalią sieną.

  • Augantis kone kiekviename kieme: anksčiau vaikai jį kramsnojo, šiandien naikina kaip piktžolę

    Dar prieš kelis dešimtmečius daugelis vaikų kaimuose ir priemiesčiuose nuo vejos rinkdavosi mažus žalius „ratukus“ ir kramsnodavo juos kaip nemokamą užkandį. Šiandien tas pats augalas dažniau laikomas įkyriu piktžolių kilimu, kuris pirmas pakliūva po žoliapjovės peiliais.

    Kalbama apie apleistąją dedešvą, dar vadinamą paprastąja mažąja dedešva, lotyniškai Malva neglecta. Tai dedešvinių šeimos augalas, artimas dekoratyvinėms dedešvoms, tačiau augantis žemai, plačiai išsišakojęs ir dažnai nepastebimas tankioje vejoje.

    Kaip atpažinti apleistąją dedešvą

    Augalas paprastai išaugina prigludusius, šliaužiančius stiebus, kurie dažniausiai siekia apie 10–40 centimetrų. Lapai apvaloki, širdiški, su negiliomis skiltimis ir ryškiomis gyslomis, o žiedai smulkūs, šviesiai rausvi ar balkšvi, atsirandantys lapų pažastyse.

    Vėliau susiformuoja būdingi vaisiai, primenantys mažą apvalų kepalėlį ar sūrio gabalėlį, išskaidytą į segmentus. Būtent dėl jų kai kuriose vietovėse augalas ir buvo siejamas su vaikišku užkandžiu.

    Ką apie dirvą išduoda šis augalas

    Apleistoji dedešva dažnai laikoma ruderaliu augalu, mėgstančiu žmogaus veiklos paveiktas vietas. Ji neretai įsikuria prie takų, daržų pakraščiuose, šalia komposto, prie tvorų ar ten, kur žemė būna judinama.

    Jos atsiradimas paprastai signalizuoja, kad dirva yra pakankamai derlinga, dažnai turtingesnė azotu ir vidutiniškai drėgna. Tokiomis sąlygomis augalas sparčiai plečiasi, ypač saulėtose ar lengvai pritemdytose vietose.

    Kodėl ją taip sunku išnaikinti

    Vien reguliarus pjovimas dažnai nepadeda, nes augalas auga pažeme ir greitai atželia iš išlikusių stiebų bei lapų rozetės. Be to, sėklos gali išlikti dirvoje ir sudygti, kai tik atsiranda palankesnės sąlygos, pavyzdžiui, po žemės supurenimo.

    Jei dedešva vejai trukdo, dažniausiai veiksmingiausia imtis ne cheminių priemonių, o vejos tankinimo ir dirvos priežiūros: atsėti išplikusias vietas, neleisti susidaryti plikoms „saloms“, palaikyti tinkamą pjovimo aukštį. Kur augalas auga pavieniui, paprastas išrovimas su šaknimi dažnai būna patikimiausias.

    Nors šiandien apleistoji dedešva daug kam asocijuojasi tik su netvarka vejoje, botanikos ir vaistažolių tradicijoje ji vertinama dėl gleivingųjų medžiagų. Dėl jų augalas istorijoje minėtas kaip švelnesnio poveikio priemonė sudirgusiam gerklei ar virškinimui, tačiau savarankiškam gydymui visada svarbu atsargumas ir pasitikslinimas su specialistais.

  • Papročio lapai gelsta? Šios 4 klaidos jį pražudo, o paprastas bulvės kokteilis atgaivina

    Papročiai namuose dažnai ima skursti netrukus po įsigijimo: gelsta lapai, byra „plunksnos“, ūgliai suglemba. Dažniausiai problema ne pats augalas, o sąlygos ant palangės, kurios smarkiai skiriasi nuo drėgnų, pavėsingų miškų, kur papročiai natūraliai auga.

    Šiems augalams svarbiausia pastovi, švelni drėgmė ir išsklaidyta šviesa. Kai papartį laikome sausame ore, prie karščio šaltinių ar laistome netinkamu vandeniu, jis greitai patiria stresą ir praranda dekoratyvumą.

    Dažniausios priežiūros klaidos

    Viena dažniausių klaidų yra laistymas šaltu, kietu vandeniu tiesiai iš čiaupo. Staigus temperatūros pokytis šokiruoja šaknis, o kalkės ilgainiui keičia substrato reakciją, todėl augalas prasčiau pasisavina maisto medžiagas.

    Kita klaida – visiškas žemės perdžiovinimas. Papročiui net trumpa sausra gali reikšti lapų džiūvimą ir masinį byrąjimą, todėl žemė turėtų išlikti tolygiai drėgna, bet ne permirkusi.

    Trečias dažnas „žudikas“ – vieta prie radiatoriaus arba tiesiai oro kondicionieriaus sraute. Karštas ar šaltas sausas oras greitai išsausina lapus, ypač šildymo sezono metu, kai patalpų drėgmė natūraliai krenta.

    Dar viena klaida – tiesioginė, kaitri saulė. Papročių lapai yra jautrūs nudegimams, todėl ant jų gali atsirasti rusvų dėmių, o visas augalas praranda vešlumą; geriausiai tinka išsklaidyta šviesa.

    Ką papartis mėgsta labiausiai

    Norint, kad papartis išliktų sodriai žalias ir augintų naujus ūglius, verta pasirūpinti didesne oro drėgme. Praktinis sprendimas – padėklas su drėgnu keramzitu, reguliarus purškimas minkštu vandeniu ir atokiau nuo šildymo prietaisų parinkta vieta.

    Laistyti reikėtų drungnu, pastovėjusiu vandeniu, kai viršutinis 1–2 centimetrų žemės sluoksnis vos pradeda džiūti. Svarbu nepersistengti: nuolatinis „pelkėjimas“ gali skatinti šaknų puvinį, todėl vazone turi būti geras drenažas.

    Namų „kokteilis“ papročiui

    Kai papartis atrodo nusilpęs, kai kurie augintojai naudoja namines, švelnias maitinimo priemones. Viena populiari idėja – „kokteilis“ iš žalios bulvės ir kelių džiovintų gvazdikėlių, praskiestų minkštu kambario temperatūros vandeniu.

    Bulvėje esantis krakmolas ir kalis gali tapti papildomu šaltiniu dirvožemio mikroorganizmams, o gvazdikėliuose esantys natūralūs junginiai siejami su antimikrobinėmis savybėmis. Vis dėlto svarbiausia saikas: tirpalą naudokite retai ir tik ant jau šiek tiek drėgnos žemės, stebėdami, ar neatsiranda pelėsio kvapo.

    Praktikoje tokį tirpalą patariama perkošti, kad į žemę nepatektų stambios dalelės, galinčios pradėti irti. Jei po kelių savaičių papartis neatsigauna, verta įvertinti šviesą, drėgmę ir šaknų būklę, o prireikus persodinti į lengvesnį, orui pralaidesnį substratą.

    Paprotis nebūtinai yra kaprizingas kambario augalas: jam reikia švelnaus laistymo, stabilios drėgmės ir apsaugos nuo karščio bei tiesioginės saulės. Pašalinus šias priežastis, augalas dažnai gana greitai atsigauna ir vėl suformuoja vešlų žalią kupstą.

  • Vaikas nenori valytis dantų? Psichologų triukas su pasirinkimu dažnai nutraukia kovą

    Vakarais dantų valymas daugelyje šeimų virsta įtampa: prašymai, derybos ar grasinimai baigiasi ašaromis ir kategorišku ne. Specialistai pabrėžia, kad dažniausiai tai nėra tinginystė ar užsispyrimas, o vaiko patirtis pačiame procese.

    Mažiems vaikams dantų valymas gali atrodyti nuobodus, nemalonus ar net gąsdinantis. Be to, tai situacija, kurioje jie jaučia mažai kontrolės, nes su jų kūnu kažką daro suaugusieji.

    Vienas paprastas metodas, kurį rekomenduoja vaikų psichologijos ir pediatrijos šaltiniai, yra pasirinkimo suteikimas vietoj įsakymo. Idėja paprasta: vaikui pasiūlomos dvi galimybės, bet abi veda į tą patį rezultatą, kad dantys bus išvalyti.

    Galima klausti, ar vaikas valysis pats, ar tėvai šiek tiek padės, arba kuriuo šepetėliu šiandien valysite. Vaikas išgirsta, kad sprendimas priklauso jam, o ne kad jis yra spaudžiamas, todėl pasipriešinimas dažnai sumažėja.

    Psichologai aiškina, kad vaikams natūraliai svarbus autonomijos jausmas ir aiškios ribos. Kai suaugusieji duoda pasirinkimą, smegenys situaciją dažniau priima kaip saugią, o ne konfliktinę, todėl lengviau formuojasi kasdieniai įpročiai.

    Jei vien pasirinkimo nepakanka, padeda ir rutina bei žaidimo elementai. Pavyzdžiui, dvi minutes galima paversti konkrečia užduotimi su laikmačiu ar dainos trukme, o valymą atlikti kartu, nes vaikai linkę kopijuoti suaugusiuosius.

    Svarbiausia vengti grasinimų, gėdinimo ar bausmių, nes tai gali sukurti ilgalaikę neigiamą asociaciją su higiena. Kur kas veiksmingiau išlaikyti ramų toną, kartoti tą pačią tvarką kasdien ir įtvirtinti, kad dantų valymas yra nekvestionuojama, bet rami vakaro dalis.

    Odontologai primena, kad reguliarus dantų valymas su fluoro turinčia pasta ir tinkama technika yra pagrindas ėduonies prevencijai. Kai įprotis formuojamas anksti ir be nuolatinio konflikto, vaikui vėliau lengviau jį išlaikyti savarankiškai.

  • Padarykite tai su bijūnais rugpjūtį: viena klaida ir pavasarį žiedų galite nesulaukti

    Bijūnai yra vieni ilgaamžiškiausių sodo daugiamečių augalų: tinkamoje vietoje jie gali augti dešimtmečius ir kasmet suformuoti įspūdingus, kvapnius žiedus. Tačiau gausus žydėjimas dažnai priklauso ne nuo trąšų ar laistymo, o nuo vieno sprendimo, kurį reikia priimti vasaros pabaigoje.

    Sodininkai pabrėžia, kad geriausias laikas bijūnus sodinti ar persodinti yra nuo rugpjūčio antros pusės iki rugsėjo pirmos pusės. Tuo metu dirva dar šilta, drėgmės režimas paprastai būna stabilesnis, o augalas energiją skiria šaknų sistemos atnaujinimui, o ne antžeminių stiebų auginimui.

    Kodėl rugpjūtis toks svarbus?

    Vasaros pabaigoje bijūnų vegetacija virš žemės pamažu rimsta, tačiau po žeme vyksta itin svarbūs procesai. Būtent šiuo laikotarpiu formuojasi naujos šaknelės ir atsinaujinimo pumpurai, iš kurių kitą pavasarį augs lapai bei žiediniai stiebai.

    Jeigu bijūnai sodinami pavasarį, augalas dažnai „išeikvoja“ jėgas stiebams ir lapijai, o šaknys lieka silpnesnės. Dėl to bijūnas gali prastai prigyti, daugiau sirgti ir 2–3 sezonus nežydėti, nors lapai atrodys vešlūs.

    3–5 cm taisyklė, kuri lemia žydėjimą

    Dažniausia priežastis, kodėl bijūnas metų metais nežydi, yra per giliai pasodinti atsinaujinimo pumpurai. Jie turi būti užkasti tik 3–5 cm gylyje po dirvos paviršiumi, kitaip žiedų formavimasis gali būti sustabdytas ilgam.

    Per giliai pasodintas bijūnas dažnai augina tik lapus, o per sekliai pasodinti pumpurai didina riziką vasarą išdžiūti ir žiemą nušalti, ypač jei ji būna besniegė. Todėl sodinant verta tiksliai sureguliuoti aukštį, o dirvą aplink šaknis suspausti tik lengvai, kad jos nelūžtų.

    Kaip persodinti, kad prigytų?

    Renkantis vietą bijūnams svarbu užtikrinti saulę bent 5–6 valandas per dieną ir laidžią, derlingą dirvą. Stovintis vanduo bijūnams pavojingas, nes storos šaknys greitai pradeda pūti, o augalas silpsta.

    Sodinimo duobė paprastai kasama apie 40 x 40 cm, maždaug 40 cm gylio, o tarp augalų paliekamas bent 50–80 cm atstumas. Tokia erdvė pagerina oro cirkuliaciją ir sumažina grybelinių ligų riziką, ypač drėgnais sezonais.

    Persodinant senesnį kerą, antžeminę dalį įprasta sutrumpinti iki maždaug 10–15 cm. Kerą patogu padalyti taip, kad kiekviena dalis turėtų 3–5 sveikus pumpurus ir tvirtas šaknis, o pasodinus gausiai palaistyti, kad vanduo pats susodintų dirvą aplink šaknis.

    Po sodinimo intensyviai azoto trąšomis skubėti nereikėtų, nes jos gali paskatinti nereikalingą augimą prieš žiemą. Prieš pirmus rimtesnius šalčius naudinga užberti 3–5 cm mulčio sluoksnį iš komposto ar kitos organikos, o pavasarį jį šiek tiek prasklaidyti, kad pumpurai lengvai pasiektų šviesą.

  • Kas lemia vaikų intelektą: mokslininkai atskleidė, kodėl didesnė įtaka gali tekti mamai

    Vai zināt, no kā jūsu bērni mantos intelektu – no mātes vai tēva? Atbildi sniedz jauns pētījums, raksta TSN.

    Jaunā pētījumā ir identificēti gēni, kuriem varētu būt izšķiroša loma intelekta attīstībā – mātes ieguldījums, visticamāk, varētu būt nozīmīgāks, saka eksperti.

    Kembridžas universitātes ekspertu pētījums atklāj, ka ievērojama daļa gēnu, kas atbild par intelektu, atrodas X hromosomā.

    Tā kā sievietēm ir divas X hromosomas, bet vīriešiem tikai viena, mātes ģenētiskais ieguldījums var būt lielāks – tas nozīmē, ka inteliģenta māte, visticamāk, nodos savas spējas bērnam.

    pexels.com

    Tā sauktie iepriekš noteiktie gēni uzvedas atšķirīgi atkarībā no vecāku izcelsmes. Ar intelektu saistītie gēni bieži vien ir aktīvi tikai tad, ja tie ir mantoti no mātes, savukārt tie, kas ir mantoti no tēva, var palikt neaktīvi.

    Mātes un tēva gēni ietekmē dažādas attīstības jomas – smadzeņu garozu, kas atbild par domāšanu, atmiņu, valodu, uzmanību un uztveri, būtiski ietekmē mātes gēni.

    Savukārt limbisko sistēmu, kas kontrolē emocijas un instinktus, kā arī placentas attīstību, biežāk nosaka tēva gēni. Pētnieki arī uzsver, ka embriji, kas satur tikai viena vecāka ģenētisko materiālu, neizdzīvo. Tas parāda nepieciešamību gan mātei, gan tēvam dot ieguldījumu normālā attīstībā.

    Intelekts ir kas vairāk nekā gēni

    Lai gan ģenētikai ir liela nozīme, intelektu veido arī vide. Attiecību kvalitāte ar vecākiem, uzmanība, emocionālais atbalsts un stimulācija agrīnā dzīves posmā ievērojami uzlabo bērna spēju risināt problēmas, pielāgoties un mācīties.

    pexels.com

    Ko tas nozīmē praksē?

    Pētījuma rezultāti liecina par jaunu perspektīvu: bērna intelekts var būt ciešāk saistīts ar mātes gēniem. Tomēr abu vecāku loma joprojām ir kritiska, un patiesais priekšstats par to, kā attīstās garīgās spējas, ir sarežģīta iedzimtības un vides mijiedarbība, kas pastāvīgi ietekmē viena otru.