CP v2

Blog

  • Velykos kitaip: 3 pigūs ir greiti gamtos įkvėpti papuošimai lizdui, vainikui ir kiškučiui

    Pamirškite brangias parduotuvių dekoracijas. Šių metų Velykose vyrauja gamta, tvarumas ir asmeninė kūryba. Medžiagų gražiausioms puošmenoms rasite kiekvieno pasivaikščiojimo metu – tereikia šiek tiek šieno, kelių beržo šakelių ar paprastų pagaliukų. Per trumpą laiką galite pasigaminti stilingą lizdelį, velykinį vainiką arba mielą pusryčių kiškutį.

    Kūryba iš gamtinių medžiagų šiuo metu – viena ryškiausių tendencijų. Tai nebrangu, nes daug ką galima susirinkti gamtoje, be to, tokios medžiagos dažniausiai lengvai prieinamos. Dar vienas privalumas – kiekvienas jūsų sukurtas darbas bus unikalus, nes identiškų šakelių, žolių ar plunksnelių greičiausiai niekas kitas neras.

    Tarp pavasariui būdingų dekoracijų itin dažnai sutinkami lizdeliai. Jam prireiks stiklainio su plačiu kakleliu, popierinės gėlytės, šieno, plunksnelių ir išpūstų kiaušinių. Į stiklainio dugną įdėkite šieno (tiks ir sausa žolė ar smulkūs pagaliukai, surinkti pasivaikščiojimo metu) ir suformuokite lizdelį. Tuomet likusias detales lengvai sudėliokite į vidų – paprasta, bet žaisminga pavasarinė puošmena jau paruošta.

    Denisa Bartošová vaizdo įraše parodo, kaip pasigaminti ne tik paprastą lizdelį, bet ir velykinį vainiką iš beržo šakelių bei pusryčių kiškutį.

    Vaizdo įrašo šaltinis: „MallTV“

  • Šiemet Velykų kiaušinius marginkite neįprastai: skutimosi putos sukurs marmuro efektą

    Velykoms neatsiejamas kiaušinių marginimas. Jei jau pabodo įprasti dažai, lipdukai ar dažymas svogūnų lukštuose, metas išbandyti kūrybiškesnį būdą – marmuravimą skutimosi putomis.

    Šis metodas nereikalauja nei daug laiko, nei pastangų, o papildomų specialių priemonių taip pat neprireiks – didžiąją dalį tikėtina jau turite namuose. Jei ko nors trūktų, reikiamas priemones nesunkiai rasite bet kurioje parduotuvėje.

    Svarbi detalė: būtina naudoti tikras skutimosi putas, o ne skutimosi gelį. Su geliu marmuro efektas paprastai nesigauna, todėl rezultatas gali nuvilti.

    Vaizdo įrašo šaltinis: „CNC“

  • Kodėl patyrę daržininkai cukinijas sodina 10 dienų vėliau nei kaimynai: tikslas nustebins

    Kodėl patyrę daržininkai cukinijas sodina 10 dienų vėliau nei kaimynai: tikslas nustebins

    Ar jau esate nusimatę datą, kada sodinsite cukinijas? Tuomet prie jos pridėkite dar 10 dienų – ir tik tada pradėkite sodinimą. Tai ne keistas prietaras, o paprastas triukas, padedantis pagerinti derliaus kokybę.

    Dažniausiai daržininkai skuba sodinti cukinijas vos tik pavasario saulė kiek labiau sušildo dirvą. Įprastai tai daroma balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje. Tačiau labiau patyrę žmonės sąmoningai atideda šį darbą maždaug 10 dienų vėliau nei dauguma. Iš šalies žiūrint į tuščias lysves gali pasirodyti, kad šeimininkas tiesiog delsia, bet iš tiesų tam yra aiški priežastis.

    Žinoma, toks pasirinkimas turi ir akivaizdų minusą: pirmojo derliaus sulauksite šiek tiek vėliau nei kaimynai. Kol jie jau keps pirmąsias cukinijas, jūsų augalai dar tik pradės bręsti. Vis dėlto šį nedidelį nepatogumą su kaupu atperka svarbūs privalumai.

    Esminė priežastis paprasta – per tas 10 dienų dirva spėja sušilti gerokai giliau. Anksti pasodintos cukinijos gali pataikyti į klastingus gegužės atšalimus ir „sėdėti“ šaltoje žemėje, ilgai nepradėdamos dygti.

    Vėlesnis sodinimas leidžia augalui startuoti palankesnėmis sąlygomis. Tokios cukinijos dažnai vystosi greičiau, būna ištvermingesnės ir stipresnės. Be to, vėliau pasodinti augalai rečiau serga miltlige, kuri ankstyvuose pasėliuose neretai pasirodo dėl staigių dienos ir nakties temperatūrų svyravimų.

    Galiausiai susidaro įdomus efektas: kol kaimynai kovoja dėl kiekvieno augalo ir bando gelbėti nusilpusius daigus, jūsų „vėlyvos“ cukinijos per kelias dienas juos pasiveja ir net pralenkia. Rezultatas – sveiki, tvirti kerai, derantys iki pat šalnų, kai tuo tarpu anksti pasodinti augalai neretai nudžiūsta jau vasaros viduryje, o daržininkams tenka juos sėti iš naujo.

  • Įmeskite šį virtuvės likutį į baklažanų duobutę: derlius net karštą vasarą šokteli 3 kartus

    Įmeskite šį virtuvės likutį į baklažanų duobutę: derlius net karštą vasarą šokteli 3 kartus

    Baklažanų auginimas neretai laikomas sudėtingu, tačiau net ir per karščius galima sulaukti gausaus bei skanaus derliaus.

    Baklažanai dažnai vadinami vienais kaprizingiausių daržo augalų: jie mėgsta šilumą, nepakelia skersvėjų ir reikalauja papildomos priežiūros. Vis dėlto vietoj brangių trąšų kartais verta pasižvalgyti virtuvėje. Pasirodo, raktas į didesnius, gražius vaisius gali slypėti paprastoje banano žievėje.

    Šis maisto likutis, kurį daugelis įprastai išmeta, baklažanams gali būti labai naudingas. Priežastis paprasta: banano žievėje gausu kalio ir fosforo – medžiagų, kurios ypač svarbios vaisiams formuotis, o ne vien lapijai auginti. Tinkamiausias metas tokiam papildymui – tada, kai daigai ruošiami sodinti į atvirą gruntą arba šiltnamį.

    Geriausiai tinka iš anksto apdžiovinta arba smulkiai peiliu supjaustyta žievė. Tinka ir šviežia, tačiau susmulkinta ji greičiau pradeda atiduoti maistines medžiagas šaknims. Prieš sodinimą į kiekvieną duobutę įdedama po vieną supjaustytą banano žievę. Svarbu ją užberti plonu žemės sluoksniu, kad daigo šaknys tiesiogiai nesiliestų su žieve. Kol baklažanas prigyja, žievė pamažu suyra ir šalia šaknų susiformuoja maistingųjų medžiagų zona.

    Skirtingai nei agresyvios cheminės trąšos, banano žievė veikia švelniai: nepažeidžia jautrių šaknelių, o padeda augalui sustiprėti. Prasidėjus žydėjimui, krūmas jau turi daugiau jėgų, todėl mažiau numeta užuomazgų ir dažniau kiekvieną žiedą paverčia sunokusiu, tamsiai violetiniu vaisiumi.

  • Pririšo plastikinį butelį prie seno vazono – triukas nustebina: pravers ir bute, ir sodyboje

    Pririšo plastikinį butelį prie seno vazono – triukas nustebina: pravers ir bute, ir sodyboje

    Neskubėkite išmesti plastikinių butelių. Patyrę sodininkai dalijasi paprastu, bet itin praktišku būdu, kaip įprastą 5 litrų plastikinę talpą ir seną vazoną paversti naudingu sprendimu namams bei sodybai.

    Daugelis plastikinius butelius naudoja tik laistymui ar kaip paprastą lesyklėlę paukščiams, tačiau, pasak ilgametę patirtį turinčių daržininkų, tokia tara gali tapti pagrindu įvairiems buities ir sodo darbams. Vienas iš paprasčiausių būdų – iš jos pasigaminti mobilų „darželį“ svogūnams, česnakams ar kitiems augalams.

    Idėja itin paprasta: plastikinis butelis ar kanistras tampa tarsi papildomu „vazonu“ su skylutėmis, o senas gėlių vazonas padeda viską stabiliai išlaikyti. Taip sutaupoma vietos, o augalus patogu auginti net ant palangės ar terasoje.

    Kaip tai padaryti?

    Pirmiausia nuimkite kamštelį – jo nebereikės. Tuomet plastike išpjaukite apvalias angas, palikdami pakankamus tarpus, kad konstrukcija išliktų tvirta ir nesusispaustų.

    Seną, nebenaudojamą gėlių vazoną pripildykite žemių. Žemių įberkite ir į patį plastikinį butelį, o jo kaklelį įstatykite į žemėmis pripildytą vazoną, kad visa konstrukcija stovėtų stabiliai.

    Toliau į išpjautas angas įstatykite svogūnėlius (svogūnus-sėjinius). Rezultatas – patogus, pernešamas „daržas“, kuriame galite auginti tiek šviežius laiškus, tiek užsiauginti gražias svogūnų galvas. Tikėtina, kad išbandę šį būdą, norėsite tokį vazoną pritaikyti ir kitiems augalams, nes panaudojimo galimybių – išties daug.

  • Pelenai po šašlykų – tikras lobis daržui: štai kiek berti prieš kasant žemę

    Pelenai po šašlykų – tikras lobis daržui: štai kiek berti prieš kasant žemę

    Artėjant Velykoms ir atšilus orams daugelis pradeda piknikų sezoną. Net jei neturite nuosavo namo ar krosnies, kurioje per žiemą kauptumėte pelenus, šašlykinė po kepimo gali tapti vertingu pelenų šaltiniu daržui.

    Naudoti galima tiek pelenus nuo įprastų malkų, tiek nuo parduotuvėje pirkto anglies kuro, tačiau būtina atidžiai perskaityti sudėtį ant pakuotės. Jei nurodyta, kad tai medžio anglis be cheminių priedų, o į šašlykinę nedėjote nieko kito, tik sausų šakelių ir popieriaus įkūrimui, tokie pelenai tinka kaip organinė trąša.

    Medžio pelenai vertingi tuo, kad juose yra daugiau nei 30 augalams naudingų elementų, tarp jų – kalis, kalcis, magnis ir fosforas lengvai pasisavinama forma. Pelenai ne tik papildo dirvą maisto medžiagomis, bet ir mažina dirvos rūgštingumą, gerina jos struktūrą, purena žemę.

    Be to, pelenai pasižymi antiseptinėmis savybėmis: jie gali padėti pristabdyti kai kurių grybinių ligų plitimą ir atbaidyti dalį kenkėjų. Pavyzdžiui, šliužai ar morkinės musės lervos nemėgsta šarmingesnės aplinkos.

    Pelenus patogiausia įterpti pavasarį, kasant lysves: rekomenduojama norma – 1–2 stiklinės vienam kvadratiniam metrui. Jų galima berti ir tiesiai į sodinimo duobutes, tačiau svarbu pelenus sumaišyti su žeme, kad šaknys nesiliestų su grynais pelenais. Vasarą iš pelenų taip pat galima ruošti užpilus laistymui – tai gali padėti pomidorams ir paprikoms sparčiau augti ir pagerinti derliaus skonines savybes.

  • Smorodinus pavasarį lieja verdančiu vandeniu: vienas triukas saugo nuo erkių ir ligų

    Smorodinus pavasarį lieja verdančiu vandeniu: vienas triukas saugo nuo erkių ir ligų

    Kol pumpurai dar užsivėrę ir neprasidėjęs sulų tekėjimas, sode galima atlikti svarbią procedūrą – smorodinų krūmus perlieti karštu vandeniu. Apie šį metodą girdėję daugelis, tačiau ne visi žino, kada ir kaip jį atlikti teisingai. Dėl klaidų neretai atsiranda įspūdis, kad priemonė neveikia arba net pakenkia augalui.

    Specialistai pabrėžia, kad rezultatas priklauso nuo laiko ir technikos. Jei procedūra atliekama per vėlai ar netinkamai, galima pažeisti pumpurus. Tačiau laikantis rekomendacijų, karšto vandens perliejimas padeda sumažinti kenkėjų ir ligų riziką dar prieš prasidedant aktyviam vegetacijos sezonui.

    Pagrindinis šios procedūros taikinys – pumpurinė erkė. Nors plika akimi jos nepamatysite, pažeidimus atpažinti nesunku: pumpurai būna nenatūraliai išsipūtę, primena mažus kopūstėlius, o pavasarį dažnai neišsiskleidžia ir sudžiūsta. Viename tokiame pumpure gali žiemoti tūkstančiai erkių. Atšilus orams, patelės suaktyvėja ir persikelia į sveikus pumpurus. Jei nespėjama laiku, dažnai tenka imtis cheminių priemonių, o karštas vanduo leidžia problemą suvaldyti iš anksto.

    Karštas vanduo taip pat gali sumažinti ant ūglių peržiemojusių grybelinių ligų sukėlėjų, įskaitant miltligės, sporų kiekį, be to, padeda sunaikinti amarų kiaušinėlius. Po tokio trumpalaikio „streso“ augalas dažnai greičiau mobilizuojasi ir aktyviau pradeda augti.

    Norint sustiprinti dezinfekcinį poveikį, į karštą vandenį kartais įdedama valgomasis šaukštas druskos arba naudojamas silpnas kalio permanganato tirpalas. Taip pat minima galimybė naudoti vario sulfato tirpalą (100 g 10 litrų vandens) – tuomet procedūra tampa labiau gydomąja–profilaktine, tačiau tokias priemones verta taikyti atsargiai ir laikantis saugaus naudojimo taisyklių.

    Svarbiausia – vandens temperatūra: ji turėtų būti apie 70–80 laipsnių. Laistytuvą reikia laikyti kuo arčiau šakų, kad vanduo nespėtų atvėsti. Kiekvieną šaką rekomenduojama perlieti iš viršaus į apačią, vienoje vietoje neužsibūnant ilgiau nei 2–3 sekundes. Suaugusiam, plačiam krūmui paprastai prireikia apie 8–10 litrų vandens.

    Prieš procedūrą patariama nuvalyti sniegą po krūmu, o šakas surišti į pluoštą – taip lengviau tolygiai perlieti visą augalą. Laikantis šių taisyklių, pavasarinis smorodinų perliejimas karštu vandeniu gali tapti paprasta, bet veiksminga profilaktikos priemone.

  • Pavasarį po obelimi įkalu 1 lentelę – skruzdės nebeužneš amarų: veikia be chemijos

    Pavasarį po obelimi įkalu 1 lentelę – skruzdės nebeužneš amarų: veikia be chemijos

    Atsibodo skruzdės ir amarai ant obelų? Laimei, yra paprastas būdas apsaugoti sodą be chemijos, be gaudomųjų juostų ir be sudėtingų priemonių. Štai kaip nesunkiai sustabdyti kenkėjus ir išlaikyti medžius sveikus.

    Vos obelys išleidžia pirmuosius švelnius lapelius, apačioje jau rikiuojasi skruzdės. Šie darbštuoliai, vos radę kelią į lają, dažnai „atsiveda“ ir savo „draugus“ – amarus, kurie ima siurbti augalo sultis.

    Patyrę sodininkai siūlo šiemet nepalikti kenkėjams jokių šansų ir pasitelkti paprastą, bet veiksmingą metodą – be lipnių juostų, be gaudyklių ir be cheminių purškalų. Tam pravers vaistinėje įsigyjamas beržų degutas.

    Žmogui beržų deguto kvapas dažnai primena pirtį ar net geležinkelį. Skruzdėms tai – itin aitrus ir sunkiai pakeliamas aromatas. Dėl jo jų jautri uoslė „pasimeta“: vabzdžiai dezorientuojasi ir neberanda kelio link medžio, nes aplink susidaro kvapų barjeras.

    Yra keli praktiški beržų deguto panaudojimo būdai, kuriems nereikia nieko rišti ar klijuoti prie kamieno.

    Pirmasis būdas – skudurėlių juostelės. Supjaustykite seną audinį juostomis, gausiai sudrėkinkite degutu ir išdėliokite jas aplink medį 20–30 centimetrų atstumu nuo kamieno, vadinamajame pomedžio rate. Tiesa, po kiekvieno lietaus kvapą teks atnaujinti.

    Kad deguto nereikėtų taip dažnai papildyti, kvapnius skudurėlius galima sudėti į apkirptą plastikinį butelį. Prieš tai butelyje pradurkite kelias skylutes, kad aromatas galėtų sklisti į lauką.

    Dar vienas būdas – į žemę įkalti pagaląstas lenteles ir jų viršų patepti degutu. Teigiama, kad medis įgeria degutą, o kvapas ilgiau neišsivėdina ir nenusiplauna.

    Taip pat galima degutą sumaišyti su pjuvenomis ir tolygiai paskleisti po obelimi plonu sluoksniu.

    Kaip pasakoja praktikai, skruzdės „žvalgės“ priartėja prie kvapo ribos, tačiau aitrus aromatas jas sustabdo. Tuomet kolonoms belieka pasukti kitur – ten, kur degutu nekvepia. Rezultatas paprastas: obelis lieka švari, o amarams kelią užkerta dar prie šaknų zonos, be jokių gaudomųjų juostų.

  • Ši namų kaukė plaukų augimui nustebino net mane: po kelių savaičių – akivaizdūs pokyčiai

    Ši namų kaukė plaukų augimui nustebino net mane: po kelių savaičių – akivaizdūs pokyčiai

    Rytai būdavo nelengvi. Atsikėlus užtekdavo pažvelgti į veidrodį ir, sunkiai atsidusus, nuo pagalvės surinkti dar vieną pluoštą plaukų. Kadaise vešli šukuosena akivaizdžiai retėjo, o kartu tirpo ir pasitikėjimas savimi. Išbandžiau brangias procedūras, specializuotus šampūnus bei įtrynimus, žadančius stebuklus. Rezultatai buvo menki, o piniginė – vis lengvesnė. Kol vieną dieną, vartydama seną močiutės užrašų sąsiuvinį, radau įrašą, kuris pakeitė mano požiūrį į plaukų priežiūrą.

    Tarp pageltusių puslapių su naminių pyragų receptais buvo trumpa pastaba apie „stiprinančią kaukę“. Sudedamosios dalys – itin paprastos, daugumą jų turėjau virtuvėje. Nusprendžiau pabandyti – juk neturėjau ko prarasti. Ir tai pasiteisino. Po kelių savaičių reguliaraus naudojimo pastebėjau kai ką netikėto: plaukai ne tik nustojo kristi bauginančiu tempu, bet tapo pastebimai storesni, tvirtesni ir gyvybingesni. Be to, atsirado daugybė naujų, trumpų plaukelių.

    Norite sužinoti, kas man padėjo? Štai paprasta namų kaukė, kuriai reikės:

    • 1 kiaušinio trynio – tai tikra baltymų „bomba“. Trynyje gausu baltymų, kurie yra pagrindinė plauko statybinė medžiaga. Jie padeda užpildyti smulkius pažeidimus ir stiprina plauką iš vidaus.

    • 2 šaukštų natūralaus jogurto – dar viena baltymų porcija, taip pat vertingi probiotikai, naudingi galvos odos būklei.

    • 1 šaukšto medaus – natūralus drėgmę sulaikantis ingredientas, puikiai drėkinantis plaukus ir galvos odą. Dėl jo sruogos tampa elastingesnės ir labiau žvilga.

    • 1 šaukšto ricinos aliejaus – jau seniai vertinamas dėl stiprinančių savybių ir to, kad gali padėti skatinti plaukų augimą. Jis sukuria apsauginį sluoksnį ir padeda mažinti drėgmės netekimą.

    Visus ingredientus kruopščiai išmaišau dubenėlyje, kol masė tampa vientisa ir lygi.

    Naudojimas toks pat paprastas kaip ir paruošimas. Mišinį tepu ant sausų arba šiek tiek drėgnų plaukų, daugiausia dėmesio skirdama galvos odai. Kelias minutes švelniai įmasažuoju pirštų galiukais, kad paskatinčiau kraujotaką, o likusią kaukės dalį paskirstau per visą plaukų ilgį.

    Kad poveikis būtų stipresnis, užsidedu plastikinę kepuraitę ir apvynioju galvą rankšluosčiu. Šiluma padeda aktyviosioms medžiagoms geriau įsiskverbti į plauko struktūrą ir galvos odą. Kaukę laikau mažiausiai 30 minučių, o kartais – net iki valandos, jei turiu laiko. Tuomet kruopščiai nuskalauju drungnu vandeniu ir išplaunu plaukus švelniu šampūnu.

    Ilgą laiką vengiau dažnai plauti plaukus, tikėdama populiariu mitu, kad taip esą pagreitėja jų slinkimas. Pasirodo, tai netiesa. Reguliarus ir, svarbiausia, teisingas plaukų plovimas yra itin svarbus galvos odos sveikatai. Pašalinus sebumo perteklių ir nešvarumus, sukuriamos palankesnės sąlygos naujų, stiprių plaukų augimui. Be to, švelnus masažas plovimo metu dar labiau skatina kraujotaką ir stiprina šaknis.

    Pabaigai – keli praktiniai patarimai, padėsiantys pasiekti geriausių rezultatų.

    Pirma, namų priežiūroje svarbiausia reguliarumas, todėl kaukę naudokite sistemingai – geriausia 1–2 kartus per savaitę.

    Antra, stebėkite, kaip jaučiasi jūsų plaukai, nes jų sveikatai svarbi PEH pusiausvyra – tinkamos baltymų, emolientų ir drėkiklių proporcijos. Jei po kurio laiko pastebėsite, kad plaukai tapo standūs ir šiurkštūs, tai gali būti baltymų pertekliaus ženklas. Tuomet kuriam laikui darykite pertrauką ir daugiau dėmesio skirkite intensyviam drėkinimui bei maitinimui.

    Trečia, svarbiausias patarimas – kantrybė. Ryškaus šukuosenos sutankėjimo teks palaukti, nes plaukai auga natūraliu tempu, tačiau nuosekli ir sąmoninga priežiūra ilgainiui tikrai duoda rezultatus.

  • PRL laikų gėrimas grįžta: be kofeino, bet gali išjudinti žarnyną ir pagerinti savijautą

    Ar prisimenate skrudinamų miežių kvapą, sklindantį močiutės virtuvėje? Tai buvo grūdinė kava – gėrimas, kuris sovietmečiu lydėjo ir suaugusiuosius, ir vaikus. Šiandien ji dažnai primiršta, tačiau vėl grįžta į namus kaip natūralesnė alternatyva įprastai kavai. Kas lemia jos populiarumą ir kaip ją paruošti, kad atsiskleistų skonis bei nauda sveikatai?

    Grūdinė kava gaminama iš skrudintų grūdų – dažniausiai miežių, kviečių ar rugių. Kartais ji papildoma cikorija, suteikiančia lengvai karamelinį aromatą. Svarbiausia – ši kava yra visiškai be kofeino, todėl ją gali rinktis žmonės, jautrūs kofeinui, taip pat vaikai ir senjorai.

    Reguliarus grūdinės kavos vartojimas gali palaikyti žarnyno veiklą, nes joje yra skaidulų ir inulino, palankiai veikiančių žarnyno mikroflorą. Grūduose esantys magnis ir B grupės vitaminai prisideda prie nervų sistemos funkcijų, o pats gėrimas gali padėti mažinti „blogojo“ LDL cholesterolio kiekį. Dėl šių savybių grūdinė kava vertinama ne tik dėl skonio, bet ir kaip natūralus sveikesnio gyvenimo būdo palydovas.

    Grūdinė kava paprastai nesukelia staigių kraujospūdžio šuolių ir neskatina priklausomybės. Ją galima gerti bet kuriuo paros metu: ryte – švelniam startui, po pietų – vietoj įprastos kavos, o vakare – kaip šildantį gėrimą. Prekyboje yra įvairių variantų: klasikinė, su cikorija, taip pat ir be glitimo. Granulės ar paketėliai leidžia gėrimą paruošti greitai, išlaikant skonį bei dalį naudingųjų savybių.

    Vis dėlto svarbu prisiminti, kad cukriniu diabetu sergantys žmonės turėtų atidžiau stebėti suvartojamą grūdinės kavos kiekį dėl glikeminio indekso. Daugumai kitų žmonių tai gali būti tinkama, natūrali alternatyva kofeino turintiems gėrimams.

    Norite grūdinei kavai suteikti naujų skonių? Galite išbandyti variantą su šildančiais prieskoniais. Dažniausiai tam pasirenkami cinamonas, kardamonas, imbieras ar gvazdikėliai – jie suteikia sodresnį aromatą ir puikiai tinka šaltuoju metų laiku.

    Grūdinė kava – tai daugiau nei gėrimas. Daugeliui ji sugrąžina vaikystės skonius, o kartu gali prisidėti prie žarnyno ir nervų sistemos gerovės. Verta ją iš naujo atrasti virtuvėje ir suteikti šiam aromatingam gėrimui antrą gyvenimą.