Blog

Tūkstančius metų aukštai Argentinos Anduose gyvenantys žmonės vartojo geriamąjį vandenį, kuris daugumai sukeltų mirtiną pavojų.

Šiame regione vulkaninėse uolienose natūraliai esantis arsenas patenka į požeminį vandenį ir užteršia vietos vandens šaltinius tokiais nuodingo metaloido kiekiais, kurie daugumai žmonių sukeltų rimtų sveikatos sutrikimų. Vis dėlto viena šiaurės Argentinos bendruomenė, panašu, įgijo neįprastą genetinį pranašumą.

Vakarų Pietų Amerikos gyventojų DNR analizė parodė, kad Argentinos Anduose gyvenanti populiacija turi geno variantą, kuris, tikėtina, padeda saugiau metabolizuoti arseną.

„Adaptacija lemia genomo pokyčius, tačiau konkrečių žmogaus adaptacijų įrodymai tebėra riboti“, – 2015 m. moksliniame darbe rašė komanda, vadovaujama evoliucinės biologijos tyrėjų Carinos Schlebusch ir Lucie Gattepaille iš „Uppsala University“.

„Mūsų duomenys rodo, kad prisitaikymas toleruoti aplinkos stresorių – arseną – tikriausiai padidino apsauginių AS3MT varianto formų dažnį, ir tai yra pirmasis įrodymas, kad žmonės prisitaikė prie nuodingos cheminės medžiagos“, – teigė tyrėjai.

Gyvybė, turėdama pakankamai laiko ir patirdama ne per staigų poveikį, geba prisitaikyti prie pačių įvairiausių sąlygų – nuo ekstremalios kaitros iki deguonies stokos ar pavojingos radiacijos. Tačiau apie tai, kaip žmonių populiacijos prisitaiko prie toksinių cheminių medžiagų savo aplinkoje, vis dar žinoma palyginti nedaug.

Arsenas yra labai nuodingas: siejamas su vėžiu, odos pažeidimais, apsigimimais ir ankstyva mirtimi. Be to, kai kuriuose pasaulio regionuose jis natūraliai aptinkamas didelėmis koncentracijomis požeminiame vandenyje.

Pasaulio sveikatos organizacijos nustatyta rekomenduojama arseno riba geriamajame vandenyje yra 10 mikrogramų litre. Tačiau iki 2012 m., kol buvo įrengta filtravimo sistema, atokiame aukštikalnių miestelyje San Antonijuje de los Kobres (Puna de Atakamos plynaukštėje) geriamajame vandenyje arseno būdavo apie 200 mikrogramų litre – maždaug 20 kartų daugiau nei rekomenduojama.

Vis dėlto šis regionas gyvenamas tūkstančius metų – mažiausiai 7 tūkst. metų, o galbūt ir iki 11 tūkst. metų. Dėl to mokslininkus ilgą laiką glumino, kaip vietos gyventojai sugeba pakelti tokias dideles arseno koncentracijas.

Dar 1995 m. tyrėjai pastebėjo, kad Argentinos Andų moterys turi „unikalų“ gebėjimą metabolizuoti arseną – tai rodė jų šlapime aptikti metabolitai.

Patekęs į organizmą arsenas fermentų paverčiamas keliomis cheminėmis formomis. Viena tarpinių formų – monometilintas arsenas (MMA) – yra ypač toksiška. Vėlesnė forma, dimetilintas arsenas (DMA), organizmui yra palankesnė, nes lengviau pašalinama su šlapimu.

San Antonijaus de los Kobres gyventojai, kaip nustatyta, paprastai pagamindavo mažiau toksiško tarpinio junginio ir daugiau lengviau pašalinamos formos. Tai leido manyti, kad jų organizmas arseno apdorojimą atlieka neįprastai efektyviai.

Susidomėję šiuo reiškiniu, C. Schlebusch, L. Gattepaille ir kolegos siekė išsiaiškinti, ar tai galima paaiškinti genetiniais skirtumais.

Komanda surinko 124 San Antonijaus de los Kobres moterų DNR mėginius, paimtus tamponėliais nuo skruosto gleivinės. Jų šlapimo mėginiai rodė tą patį arseno metabolitų profilį, kaip ir 1995 m. tyrime. Vėliau mokslininkai išanalizavo milijonus genetinių žymenų visame genome.

Norėdami suprasti, ar aptiktas geno variantas yra būdingas būtent Argentinos populiacijai, tyrėjai palygino rezultatus su viešai prieinamais Peru ir Kolumbijos genomo duomenimis iš tarptautinio projekto „1000 Genomes Project“.

Ankstesni tyrimai rodė, kad svarbų vaidmenį arseno apykaitoje gali atlikti fermentas, vadinamas arseno (+3 oksidacijos būsenos) metiltransferaze (AS3MT). Todėl mokslininkai dėmesį sutelkė į šią sritį.

Jie aptiko genetinių variantų grupę šalia AS3MT geno, kuri stipriai veikė tai, kaip organizmas apdoroja arseną. Šie variantai buvo gerokai dažnesni San Antonijaus de los Kobres gyventojams nei genetiškai panašiose Peru ir Kolumbijos populiacijose.

Manoma, kad šie variantai padeda efektyviau paversti arseną į formas, kurias organizmas gali saugiai pašalinti su šlapimu, ir mažina toksiškiausių tarpinių junginių kaupimąsi. Tai gerai dera su ankstesniais tyrimais, kuriuose analizuoti arseno metabolitai šlapime.

Nors arseno tarša pasaulyje nėra reta, labai mažai bendruomenių ilgą laiką patyrė tokį didelį poveikį. San Antonijuje de los Kobres žmonės tūkstančius metų gyveno su arsenu gruntiniame vandenyje – pakankamai ilgai, kad natūrali atranka galėtų palankiai „atrinkti“ savybes, mažinančias arseno toksinį poveikį.

Vėlesni darbai leidžia manyti, kad panašūs genetiniai signalai gali būti aptinkami ir kitose Andų populiacijose, kurios kartų kartas buvo veikiamos arseno. Tai sustiprina išvadą, kad ilgalaikis poveikis gali skatinti genetinės tolerancijos formavimąsi, ir leidžia spėti, jog toks prisitaikymas regione gali būti plačiau paplitęs.

„Atsižvelgiant į itin žalingą arseno poveikį vaikų ir suaugusiųjų sveikatai, asmenys, turintys arseno toleranciją lemiančią haplotipų kombinaciją, gali turėti labai stiprų atrankos pranašumą didelio arseno aplinkoje“, – rašė tyrėjai.

Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Molecular Biology and Evolution.

Mokslininkai teigia, kad žmoniją galėjo pasiekti lūžio taškas: keičiasi atrankos spaudimas, kuris iki šiol formavo mūsų evoliuciją. Vis daugiau įrodymų rodo, kad šiandien žmogaus raidą gali lemti ne tiek aplinka ar kūno biologiniai apribojimai, kiek kultūra – technologijos, medicina ir mūsų gebėjimas bendradarbiauti sprendžiant problemas.

Pasak tyrėjų, žmonių sugalvoti sprendimai, palengvinantys kasdienybę – nuo centrinio šildymo iki kontaktinių lęšių – biologines problemas išsprendžia nepalyginamai greičiau, nei spėja prisitaikyti genetinė evoliucija. Dėl to mažėja spaudimas, kuris anksčiau skatino genetines adaptacijas.

Kultūrinės evoliucijos tyrėjas Timas Waringas iš „Meino universiteto“, kartu su bendraautoriumi Zachary Woodu, taip apibūdino šį procesą:

„Žmonių evoliucija, panašu, perjungia pavarą. Kai vieni iš kitų perimame naudingus įgūdžius, institucijas ar technologijas, paveldime prisitaikančias kultūrines praktikas. Peržvelgę įrodymus matome, kad kultūra problemas sprendžia kur kas greičiau nei genetinė evoliucija. Tai leidžia manyti, jog mūsų rūšis yra didelio evoliucinio perėjimo viduryje“, – aiškino T. Waringas.

Evoliucija – tai procesas, kai gyvi organizmai palaipsniui kinta dėl paveldimų genetinių variacijų. Dažniausiai ji vyksta lėtai ir atsiskleidžia per daugybę kartų, o jos kryptį formuoja aplinkos veiksniai, lemiantys, kurie genai dažniau perduodami palikuonims.

Vienas gerai žinomų pavyzdžių žmonėms – maliarija. Tropikuose, kur ši liga paplitusi, dažniau aptinkami ir pjautuvinės anemijos genai. Taip yra todėl, kad žmonės, turintys vieną tokio geno kopiją, įgyja didesnę apsaugą nuo maliarijos, dažniau išgyvena ir perduoda geną vaikams.

Tačiau per visą žinomą žmonijos istoriją atranką veikė ir kultūra. Pavyzdžiui, gebėjimas suaugus virškinti laktozę, manoma, išplito ankstyvose gyvulininkyste besiverčiančiose bendruomenėse. Kitas atvejis – izoliuota prancūzų–kanadiečių Île aux Coudres populiacija: per maždaug 140 metų ten fiksuota tendencija, kad moterys pirmojo vaiko susilaukia vis jaunesnės, o šis pokytis atsispindėjo ir genetiniame lygmenyje.

Žmonės ir toliau evoliucionuoja, o aplinkos veiksniai vis dar daro įtaką daugeliui pokyčių. Vis dėlto T. Waringas ir Z. Woodas argumentuoja, kad šiuo metu kultūra gali tapti pagrindiniu veiksniu, keičiančiu atrankos spaudimo pobūdį.

„Kultūrinė evoliucija genetinę evoliuciją aplenkia be jokių abejonių. Skirtumas milžiniškas“, – teigė Z. Woodas.

Tai nebūtinai reiškia, kad kultūra iš karto sukuria naujas genetines adaptacijas. Dažnai ji tiesiog pašalina spaudimą, kuris anksčiau galėjo sutrumpinti gyvenimo trukmę.

Štai anksčiau gimdymas galėjo baigtis motinos mirtimi, jei kūdikis būdavo per didelis gimdymo takams. Šiandien cezario pjūvis leidžia išgyventi ir, tikėtina, ateityje susilaukti dar vaikų. Taip pat dabar egzistuoja gydymas ligoms, kurios anksčiau niokojo visuomenes, nors istorinių pandemijų pėdsakai vis dar aptinkami išgyvenusiųjų palikuonių genomuose.

Tyrėjai pasiūlė patikrinamą teoriją: kadangi kultūra evoliucionuoja daug greičiau nei genai, ji gali palaipsniui perorientuoti tai, kaip formuojasi žmogaus savybės. Jie taip pat pasiūlė kiekybinius būdus įvertinti, kaip greitai toks poslinkis galėtų vykti.

Gauti rezultatai leidžia manyti, kad perėjimas jau prasidėjo ir gali net spartėti. T. Waringas siūlo paprastą klausimą, padedantį suprasti idėjos esmę:

„Pagalvokite: kas labiau lemia jūsų gyvenimo baigtis – genai, su kuriais gimėte, ar šalis, kurioje gyvenate? Šiandien gerovę vis mažiau nulemia individuali biologija ir vis labiau – kultūrinės sistemos, kurios mus supa: bendruomenė, valstybė, technologijos. O kultūros svarba ilgalaikėje perspektyvoje auga, nes ji greičiau sukaupia prisitaikančius sprendimus“, – aiškino jis.

Kai kurie mokslininkai įspėja, kad tokio poslinkio pasekmės gali būti dar gilesnės. Jei technologijos ir medicina toliau „apsaugos“ žmones nuo natūralios atrankos, ilgainiui gali keistis pats evoliucijos veikimo mechanizmas.

Tarptautinė tyrėjų grupė, vadovaujama mikrobiologo Arthuro Saniotio iš „Cihan University-Erbil“, viename 2025 m. publikuotame darbe teigė, kad žmonija taip sėkmingai sumažino išorinį atrankos spaudimą, jog galėjo susilpninti savo evoliucinę trajektoriją. Autoriai svarsto, kad ateityje gali prireikti medicininių ir technologinių patobulinimų, siekiant kompensuoti tai, ką jie vadina žalingu poveikiu žmogaus fenotipams dėl susilpnėjusios natūralios atrankos.

Kitaip tariant, gerindami gyvenimą kultūra ir technologijomis galime sukurti grįžtamąjį ryšį: jei tokie sprendimai tampa būtini išlikimui, jų reikės vis daugiau. Ši idėja laikoma kontroversiška – ji kelia sudėtingus klausimus apie tai, kiek toli žmonės turėtų eiti bandydami technologijomis formuoti savo biologiją, ir neišvengiamai primena istoriškai problemiškas eugenikos temas.

Vis dėlto, anot T. Waringo, išeitis nebūtinai yra dar daugiau technologijų. Jis pabrėžia visuomenės organizacijos ir bendradarbiavimo svarbą:

„Kultūrinė organizacija paverčia grupes labiau bendradarbiaujančiomis ir efektyvesnėmis. Jei kultūrinis paveldėjimas ir toliau dominuos, mūsų, kaip individų, likimas ir visos rūšies ateitis vis labiau priklausys nuo visuomenių stiprumo ir gebėjimo prisitaikyti“, – sakė T. Waringas.

T. Waringo ir Z. Woodo straipsnis publikuotas mokslo žurnale „Bioscience“.

Trumpas gama ir rentgeno spindulių blyksnis, 2024 m. lapkritį užfiksuotas Žemės teleskopais, galėjo kilti iš visai netikėto šaltinio.

Vos keliomis sekundėmis anksčiau iš to paties mažo dangaus regiono detektorių tinklas „LIGO-Virgo-KAGRA“ užregistravo būdingą gravitacinių bangų signalą, rodantį dviejų juodųjų skylių susidūrimą. Tokie įvykiai laikomi vienais ekstremaliausių Visatoje, tačiau paprastai nesitikima, kad jie sukels aptinkamos šviesos pliūpsnį.

Astronomo Shu-Rui Zhango vadovaujama komanda iš Kinijos Mokslo ir technologijos universiteto šį neįprastą sutapimą sieja su dar neįprastesnėmis aplinkybėmis. Tyrėjų teigimu, susidūrimas galėjo įvykti milžiniškame, įkaitusiame dulkių ir dujų diske, supančiame trečią – supermasyvią – juodąją skylę, esančią galaktikos aktyviajame branduolyje (AGN).

Nors iš daugiau nei 4,2 mlrd. šviesmečių atstumo tai patvirtinti sudėtinga, abu aptikimai leidžia manyti, kad tam tikromis sąlygomis juodųjų skylių susiliejimą gali lydėti ir šviesos blyksnis.

„Mūsų modelis turi prognozuojamąją galią. Pabrėžiame, kaip svarbu tiksliau nustatyti susijungimo orbitos ekscentricitetą ir atlikti giliuosius priimančiosios galaktikos stebėjimus, kad būtų galima patikrinti mūsų paaiškinimą“, – rašo tyrėjai.

Nuo pirmojo gravitacinių bangų stebėjimo 2015 m. tokių signalų katalogas išaugo iki šimtų. Nors ne visi aptikti įvykiai iki galo išanalizuoti ar patvirtinti, manoma, kad didžioji jų dalis kyla būtent iš dviejų juodųjų skylių susidūrimų – pačių tankiausių žinomų objektų Visatoje.

Daugelis šių susidūrimų buvo visiškai „tamsūs“. Mokslininkai ne kartą bandė rasti šviesinį atitikmenį, tačiau turimi duomenys rodo, kad susijungus mažesnėms juodosioms skylėms ir susiformavus didesnei, bet kokie „fejerverkai“, jei ir vyksta, greičiausiai lieka už įvykių horizonto.

2024 m. lapkričio 25 d. gravitacinių bangų įvykis, pavadintas S241125n, išsiskyrė. Signalas buvo užfiksuotas visame pasaulyje išsidėsčiusiais „LIGO-Virgo-KAGRA“ detektoriais ir nurodė juodųjų skylių susiliejimą maždaug už 4,2 mlrd. šviesmečių. Skaičiavimai rodo, kad susiformavęs objektas siekė apie 150 Saulės masių.

Praėjus maždaug 11 sekundžių, keli rentgeno observatorijų prietaisai užfiksavo rentgeno spindulių blyksnį, o taip pat ir gama spindulių žybsnį iš tos pačios dangaus srities, kur buvo aptiktos gravitacinės bangos. Tyrėjai įvertino, kad atsitiktinio, nesusijusio sutapimo tikimybė yra maža – maždaug vienas toks atvejis per 30 metų stebėjimų.

Kadangi gravitacija ir šviesa sklinda tuo pačiu greičiu, stebėjimų seka leido daryti išvadą, jog pirmiausia įvyko juodųjų skylių susijungimas, o tuomet pasirodė ryškus šviesos pliūpsnis.

Juodosios skylės pačios savaime neskleidžia aptinkamos šviesos, o didžioji dalis jų susijungimų vyksta be jokio šviesinio signalo. Dėl to mokslininkai nusprendė, kad šiuo atveju turėjo veikti papildomas mechanizmas.

Yra viena situacija, kai juodosios skylės gali tapti itin ryškios: kai jos ryja aplinkinę medžiagą, vykstant akrecijai. Jei juodąją skylę supa dujos ir dulkės, jos gali suformuoti diską, kuris dėl gravitacijos ir trinties įkaista, medžiagai spirale artėjant prie objekto – panašiai kaip vandeniui sukantis link nutekėjimo angos.

Toks akrecijos diskas yra vienas šviesos šaltinių. Kitas – astrofizinės čiurkšlės, kurios, mokslininkų manymu, formuojasi, kai dalis medžiagos netoli įvykių horizonto nukreipiama ir pagreitinama magnetinių laukų linijomis, o vėliau išmetama iš poliarinių sričių milžinišku greičiu.

Po S241125n aptiktas gama spindulių žybsnis turėjo požymių, kurie kiek skyrėsi nuo įprastų gama pliūpsnių, susijusių su žvaigždžių branduolių kolapsu supernovose ar neutroninių žvaigždžių susijungimais.

Zhangas ir kolegos svarstė, kad tai galėtų paaiškinti greitos akrecijos epizodas. Tačiau tam, kad naujai susiformavusi juodoji skylė staiga imtų intensyviai „maitintis“, susidūrimas turėtų vykti aplinkoje, kurioje jau yra pakankamai medžiagos.

Tyrėjai sumodeliavo scenarijų, kai dvi žvaigždinės masės juodosios skylės susiduria daug masyvesnės – supermasyvios – juodosios skylės akrecijos diske. Tokie kosminiai „milžinai“, milijonus ar net milijardus kartų masyvesni už Saulę, aktyviai ryja medžiagą pačiuose galaktikų centruose.

Kai susiduria nevienodos masės juodosios skylės, dėl netolygaus masės pasiskirstymo susijungimo metu naujai susiformavusi juodoji skylė gali patirti vadinamąjį „gimimo smūgį“ ir būti tarsi „išspirta“ į šalį.

Pagal komandos simuliacijas, toks „smūgis“ AGN akrecijos diske nublokštų naują juodąją skylę į tankias dulkes ir dujas. Tuomet prasidėtų intensyvi akrecija ir galėtų susiformuoti čiurkšlės, kurių savybės būtų panašios į stebėto gama spindulių pliūpsnio požymius.

Toks paaiškinimas atrodo logiškas: galaktikų centrai yra itin dinamiškos sritys, kuriose gali būti gausu įvairių objektų, įskaitant mažesnes juodąsias skyles bei juodųjų skylių poras, palaipsniui migruojančias link centro.

Nors hipotezei patvirtinti dar reikia papildomų įrodymų, ji pateikia intriguojantį scenarijų, padedantį geriau suprasti galaktikų centrus ir juodųjų skylių susidūrimus, galinčius vykti tokiose aplinkose.

„Ateities S241125n ir panašių įvykių tyrimai galėtų suteikti gilesnių įžvalgų apie juodųjų skylių susijungimų fundamentinę fiziką ir jų vaidmenį platesniame kosminiame kontekste, galbūt atskleidžiant naujus ryšius tarp gravitacinių bangų, elektromagnetinių signalų ir šių neįprastų reiškinių aplinkos“, – rašo mokslininkai.

Tyrimas paskelbtas žurnale „The Astrophysical Journal Letters“.

Toli nuo Žemės, vienišame Marso krateryje, kuriame „gyvena“ tik robotai, „NASA“ marsaeigis „Perseverance“ tyrinėja sausą kraštovaizdį, kuris prieš milijardus metų buvo upių ir sąnašų sistema.

Nauji duomenys rodo, kad Jezero delta nėra vienintelis gausaus vandens, kadaise tekėjusio Marso paviršiumi, pėdsakas. Marsaeigio georadaro prietaisas „RIMFAX“ pirmą kartą taip giliai „pažvelgė“ po Jezero krateriu ir atskleidė didžiulę, senesnę deltą po šiandien matoma sąnašų struktūra. Tai reiškia, kad vanduo Marse galėjo tekėti gerokai ilgiau, nei leidžia spręsti vien paviršiaus požymiai, o tai svarbu vertinant planetos tinkamumą gyvybei praeityje.

„Apskritai „RIMFAX“ atskleidžia platesnę upinę sistemą, nei buvo matyti iš orbitos, ir rodo ilgesnį upinių sąnašų kaupimosi, vandens sukeltų pakitimų ir tinkamų gyvybei sąlygų laikotarpį, nei anksčiau buvo manyta Jezero krateryje“, – teigė Kalifornijos universiteto Los Andžele geomikrobiologė Emily Cardarelli.

„„RIMFAX“ atskleidė ankstesnę požeminę deltinių sąnašų aplinką po dabartine delta, taip dar labiau atitolindamas Jezero galimo tinkamumo gyvybei laikotarpį į praeitį“, – pridūrė ji.

Per daugelį metų sukaupti duomenys vis aiškiau rodo, kad Marsas ne visada buvo sausas, rūdžių spalvos dulkių pasaulis. Įrodymai – įvairūs: nuo vandens suformuotų reljefo struktūrų iki mineralų, kurie galėjo susidaryti tik esant skystam vandeniui.

Tai kelia ir kitą svarbų klausimą: kiek ilgai skystas vanduo išliko Marso paviršiuje. Kuo ilgesnis šis laikotarpis, tuo didesnis „langas“, per kurį galėjo atsirasti mikrobinė gyvybė – būtent ji laikoma tikėtiniausia gyvybės forma, galėjusia egzistuoti Marse.

Marso kraštovaizdis milijardus metų išliko palyginti gerai „užkonservuotas“, nes planeta nepatiria tokių tektoninių procesų ir oro sąlygų kaitos, kaip Žemė. Manoma, kad Jezero delta, kurią dabar tyrinėja „Perseverance“, yra maždaug 3,7 mlrd. metų senumo ir susiformavo vėlyvuoju Nojaus laikotarpiu – ankstyvuoju Hesperio laikotarpiu.

Tačiau būtent tuo metu Marsas, kaip žinoma, turėjo paviršinio vandens, o tekantis vanduo skatina intensyvesnę eroziją ir nuosėdų kaupimąsi.

Mokslininkus glumino kai kurių Jezero krateryje esančių mineralinių sankaupų kilmė – ypač karbonatais ir olivinu turtingas sluoksnis, vadinamas pakraščio zona (angl. Margin). Norėdami išsiaiškinti, kaip jis susiformavo, tyrėjai pasitelkė „Perseverance“ prietaisą „RIMFAX“, kad ieškotų užuominų giliai po žeme.

Nuo 2023 m. rugsėjo iki 2024 m. vasario per 78 važiavimus marsaeigis daug kartų atliko matavimus georadaru. Duomenys rinkti maždaug 6,1 km ilgio maršrute, o signalas skverbėsi giliau nei 35 m.

Analizuojant informaciją, iš „tamsos“ ėmė ryškėti paslėptas deltinis kraštovaizdis.

„Kai pamatėme 909-os sols dienos radarogramą, supratome, kad šis sluoksnis radarui yra skaidresnis nei kiti anksčiau matyti. Važiuodami pakraščio zona, galėjome vis giliau pažvelgti į požemį – iki maždaug 35 metrų“, – pasakojo E. Cardarelli.

„1052-os sols dienos radarograma buvo ypač įdomi, nes pradėjome matyti sudėtingas struktūras gylyje, kurių anksčiau nebuvome pastebėję“, – pridūrė ji.

Radaras atskleidė daugybę uolienų sluoksnių, besitęsiančių giliai po paviršiumi. Jie išsidėstę nuožulniais raštais, kurie Žemėje būdingi nuosėdoms, nusėdančioms vandeniui tekant į platesnį baseiną.

Be to, tyrėjai aptiko „liežuvių“ ir kanalų struktūrų, atitinkančių tekėjusio vandens suformuotus darinius, taip pat išgraužas, užneštas formas ir palaidotus riedulius.

„Tai įprasti upių sistemų bruožai, nors jų išsaugojimas ne visada garantuotas, nes upių sistemos yra dinamiškos“, – aiškino E. Cardarelli.

Nors vienoje vietoje radaras gali ištirti tik kelias dešimtis metrų gylio, sujungus matavimus per visą „Perseverance“ maršrutą mokslininkai gali atkurti daug storesnį nuogulų paketą.

Sujungti duomenys leidžia manyti, kad pakraščio zonos nuogulos galėjo siekti iki 90 m storio. Tai rodo kelis nuosėdų kaupimosi epizodus, tarp kurių esama ir erozijos požymių. Remdamiesi Jezero kraterio geologiniu kontekstu, tyrėjai įvertino, kad ši vietovė veikiančią deltą galėjo turėti dar Nojaus laikotarpiu – maždaug prieš 4,2–3,7 mlrd. metų.

„Vertiname, kad pakraščio zonos tikrasis storis, t. y. vertikalus išsiplėtimas, yra bent 85–90 metrų“, – sakė E. Cardarelli.

„Mūsų aprašytos struktūros įvairaus dydžio – nuo mažesnių nei metras iki kelių šimtų metrų ilgio“, – pridūrė ji.

Visa tai leidžia daryti išvadą, kad vanduo Marse nebuvo tik trumpas epizodas: planeta galėjo patirti kelis tekėjimo ir paviršiaus formavimo etapus. Ilgesnė vandens istorija reiškia ir didesnes galimybes, kad tam tikru laikotarpiu galėjo atsirasti gyvybė.

„Šis darbas taip pat gali būti svarbus vertinant galimų biosignatūrų išlikimą ir tinkamumą gyvybei Jezero kraterio požemyje“, – rašo tyrėjai.

„Smulkios vidinės struktūros galėtų išsaugoti mineralinę sudėtį ir geochemines sąlygas, susijusias su praeities vandens įvykiais, ir kadaise galėjo sudaryti tinkamas gyvybei sąlygas“, – teigiama publikacijoje.

Tyrimas paskelbtas mokslo žurnale „Science Advances“.