Blog

Jau kurį laiką žinoma, kad psichologinis stresas gali pabloginti egzemą (atopinį dermatitą), tačiau iki šiol nebuvo aišku, kaip tiksliai tai vyksta. Naujas tyrimas rodo, kad mokslininkams pavyko identifikuoti konkretų nervinį kelią, kuris sieja stresą ir ryškėjančius ligos simptomus.

Pasitelkę pelių egzemos modelius, tyrėjai aptiko nervų sistemos ir imuninės sistemos sąsają, susijusią su tam tikra „kovok arba bėk“ reakciją valdančių nervų grupe, įsijungiančia odoje. Patiriant stresą, šie nervai aktyvina baltuosius kraujo kūnelius – eozinofilus. Nors jų funkcija yra saugoti organizmą nuo galimų „įsibrovėlių“, suaktyvėję jie gali pradėti dirginti odą ir stiprinti uždegimą.

Tyrimą vykdė Kinijos Fudano universiteto komanda. Mokslininkai mano, kad rezultatai gali būti reikšmingi tobulinant egzemos gydymą, nes leidžia manyti, kad psichologinio streso valdymas galėtų sumažinti odos ligos paūmėjimų intensyvumą.

Tyrimas pradėtas nuo 51 žmogaus, sergančio egzema. Komanda lygino jų pačių įvertintą streso lygį su odos uždegimo stiprumu bei eozinofilų kiekiu odoje.

Rezultatai parodė tiesioginį ryšį: kuo didesnis stresas, tuo sunkesni egzemos simptomai. Vidiniai pokyčiai labiausiai atsispindėjo padidėjusiu eozinofilų kiekiu kraujyje ir odoje, o ne kitų imuninės sistemos ląstelių tipų pokyčiais.

Toliau tyrėjai atliko bandymus su pelių egzemos modeliais. Sukėlę gyvūnams didesnį stresą ir pasitelkę pažangius vaizdinimo bei genetinės analizės metodus, mokslininkai atsekė ryšį tarp streso ir bėrimo paūmėjimo – sudarytas tikslus „laidų“ žemėlapis tarp smegenų sričių, registruojančių stresą, ir odos.

Taip buvo aprašyta grandininė reakcija: ji prasideda „kovok arba bėk“ nervais (simpatiniais neuronais) ir baigiasi stiprėjančiu odos bėrimu. Šį procesą, kaip teigiama, lemia tai, kad eozinofilai tarsi „perjungiami“ į neįprastai žalojantį režimą.

Įdomu tai, kad kai pelėms genetiškai sumažintas eozinofilų kiekis, ryšys tarp papildomo streso ir stiprėjančio bėrimo daugiausia išnyko, nors pati egzema visiškai nedingo. Tyrėjų teigimu, tai galėtų tapti tolimesnių tyrimų kryptimi.

„Šie rezultatai pagilina mūsų supratimą apie išskirtines simpatinių neuronų savybes odos uždegimo metu… ir gali būti svarbūs kuriant tikslines strategijas, leidžiančias blokuoti specifinius neuronų potipius sergant odos ligomis“, – rašo tyrimo autoriai.

Eozinofilai ir anksčiau buvo siejami su egzemos dirginimu, tačiau ankstesni darbai nepateikė vienareikšmės išvados, kiek veiksmingi galėtų būti gydymo metodai, nukreipti būtent į šias ląsteles. Nauji duomenys leidžia manyti, kad eozinofilai gali būti svarbūs tam, kaip stresas paaštrina egzemos simptomus, nors pati liga greičiausiai kyla dėl platesnio priežasčių komplekso.

Egzema, kaip nurodoma, pasireiškia iki 10 proc. suaugusiųjų, o atominis dermatitas yra dažniausia jos forma. Liga gali sukelti odos skausmą, stiprų niežėjimą ir miego sutrikimus, todėl bet kokios priemonės, galinčios palengvinti simptomus, yra reikšmingos.

Su tyrimu susijusiame komentare imunologai Nicolas Gaudenzio ir Lilian Basso iš Tulūzos universiteto Prancūzijoje svarsto, kad smegenys gali išlaikyti savotišką ankstesnio egzemos uždegimo „atmintį“, kuri patiriant stresą vėl suaktyvėja.

Mokslininkai pabrėžia, kad dar lieka nemažai klausimų. Pavyzdžiui, neaišku, kaip skirtingi psichologinio streso tipai (ūmus ar lėtinis, fizinis ar emocinis) įjungia šiame tyrime aprašytą neuroimuninę ašį. Taip pat nežinoma, ar procese dalyvauja kiti imuninių ląstelių tipai arba kiti neuronų potipiai.

Kita svarbi kryptis – patikrinti, ar panašūs mechanizmai gali veikti ir sergant kitomis stresui jautriomis uždegiminėmis ligomis, tokiomis kaip žvynelinė ar uždegiminės žarnyno ligos.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Science“.

Laikas bėga vienodu ritmu, tačiau žmogaus senėjimas vyksta ne visada tolygiai. Vietoje lėto ir nuoseklaus proceso gyvenime galima matyti staigius pokyčius: greitą augimą vaikystėje, santykinę stabilizaciją ankstyvoje suaugystėje ir vis ryškesnį senėjimo spartėjimą bėgant dešimtmečiams.

Naujas tyrimas rodo, kad vienas svarbiausių lūžio taškų dažniausiai pasiekiamas apie 50-uosius gyvenimo metus. Nuo šio amžiaus audinių ir organų senėjimo kreivė tampa statesnė nei ankstesniais dešimtmečiais, o vieni greičiausiai prastėjančių audinių – kraujagyslės.

„Remdamiesi su senėjimu susijusiais baltymų pokyčiais, sukūrėme audiniams specifinius proteominius amžiaus „laikrodžius“ ir apibūdinome organų senėjimo trajektorijas. Laiko analizė atskleidė senėjimo lūžį apie 50-uosius metus, o kraujagyslės yra audinys, kuris sensta anksti ir yra ypač jautrus senėjimui“, – 2025 m. paskelbtame darbe rašė Kinijos mokslų akademijos mokslininkų komanda.

Žmonės, palyginti su dauguma kitų žinduolių, gyvena neįprastai ilgai, tačiau tai turi kainą. Viena jų – organų funkcijos silpnėjimas ir didėjanti lėtinių ligų rizika.

Kadangi vis dar nepakankamai aišku, kaip skirtingi organai sensta individualiai, tyrėjai nusprendė ištirti, kaip laikui bėgant kinta baltymai skirtinguose audiniuose. Pasak jų, rezultatai padeda kurti sisteminį žmogaus senėjimo supratimą, žvelgiant per baltymų pokyčių prizmę.

Tyrimui surinkti audinių mėginiai iš 76 organų donorų, kurių amžius buvo nuo 14 iki 68 metų. Visi donorai žuvo dėl nelaimingų atsitikimų sukeltų trauminių galvos smegenų pažeidimų. Be to, buvo paimti ir kraujo mėginiai.

Iš viso ištirta 516 mėginių iš 13 skirtingų audinių, apimančių septynias organizmo sistemas: širdies ir kraujagyslių (širdis ir aorta), virškinimo (kepenys, kasa ir žarnynas), imuninę (blužnis ir limfmazgiai), endokrininę (antinksčiai ir baltasis riebalinis audinys), kvėpavimo (plaučiai), dangos (oda) ir raumenų bei skeleto (raumenys).

Mokslininkai sudarė šiuose audiniuose aptinkamų baltymų katalogą ir stebėjo, kaip jų lygis kinta didėjant donorų amžiui. Jie išskyrė audiniams būdingus bei audiniuose sustiprintai pasireiškiančius baltymus, taip pat tuos, kurie dažni daugelyje audinių ir reikalingi bazinėms organizmo „ūkio“ funkcijoms.

Palyginę duomenis su ligų ir su jomis siejamų genų duomenų bazėmis, tyrėjai nustatė, kad su amžiumi didėja 48 su ligomis susijusių baltymų raiška. Tarp jų minimos širdies ir kraujagyslių būklės, audinių fibrozė, suriebėjusių kepenų liga ir su kepenimis susiję navikai.

Ryškiausi pokyčiai, anot mokslininkų, dažniausiai įvyksta 45–55 metų amžiaus intervale. Būtent šiuo laikotarpiu daugelyje audinių vyksta reikšmingas proteominis „permodeliavimas“, o didžiausi pokyčiai pastebėti aortoje, kas rodo jos didelį jautrumą senėjimui.

Ilgalaikių pokyčių ženklai taip pat išryškėjo blužnyje ir kasoje – pilvo ertmės organe, kuris gamina fermentus ir hormonus, reikalingus maistui skaidyti bei maistinėms medžiagoms įsisavinti.

Siekdami patikrinti išvadas, tyrėjai išskyrė su senėjimu susijusį baltymą pelių aortoje ir sušvirkštė jį jaunoms pelėms. Gyvūnams, gavusiems šį baltymą, sumažėjo fizinis pajėgumas, susilpnėjo sugriebimo jėga, krito ištvermė, pablogėjo pusiausvyra ir koordinacija, taip pat išryškėjo kraujagyslių senėjimo žymenys.

Kiti tyrimai taip pat leidžia manyti, kad žmogaus senėjimas vyksta etapais ir skirtingu metu paveikia skirtingas organizmo sistemas. Viename ankstesniame JAV mokslininkų darbe buvo aprašyti dar du senėjimo „pikai“ – apie 44-uosius ir apie 60-uosius metus, siejami su medžiagų apykaitos, širdies ir kraujagyslių sistemos, odos, raumenų, imuninės reguliacijos bei inkstų funkcijos pokyčiais.

2025 m. publikuoto darbo autoriai pabrėžia, kad senėjimas yra sudėtingas, laipsniškas procesas, apimantis skirtingas organizmo sistemas. Jų teigimu, aiškesnis supratimas, kada ir kaip senėjimas paveikia konkrečias kūno dalis, gali padėti kurti tikslingas medicinines intervencijas.

„Mūsų tyrimas siekia sukurti išsamų kelių audinių proteominį atlasą, apimantį 50 metų viso žmogaus senėjimo proceso, paaiškinti mechanizmus, lemiančius baltymų homeostazės pusiausvyros sutrikimus senstančiuose organuose, ir atskleisti tiek universalius, tiek audiniams specifinius senėjimo modelius. Šios įžvalgos gali padėti kurti tikslingas intervencijas senėjimui ir su amžiumi susijusioms ligoms, taip atveriant kelią geresnei vyresnio amžiaus žmonių sveikatai“, – rašė autoriai.

Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Cell“.

Ankstesnė šio straipsnio versija buvo paskelbta 2025 m. liepą.

JAV federaliniai reguliuotojai ketvirtadienį patvirtino naują, gerokai didesnės dozės populiaraus nutukimo vaisto „Wegovy“ versiją. Tikimasi, kad ji kai kuriems žmonėms padės numesti daugiau svorio ir lengviau jį išlaikyti.

JAV Maisto ir vaistų administracija („FDA“) patvirtino 7,2 miligramo danų gamintojo „Novo Nordisk“ veikliosios medžiagos semagliutido dozę. Iki šiol didžiausia patvirtinta šio vaisto, leidžiamo kartą per savaitę, dozė buvo 2,4 miligramo.

Naujoji dozė buvo vertinama pagreitinta tvarka pagal itin greitą „FDA“ vaistų peržiūros programą. Agentūra pranešė, kad sprendimas priimtas praėjus 54 dienoms nuo to momento, kai buvo patvirtintas prašymas pradėti peržiūrą.

Pasak bendrovės, naujoji dozė JAV vaistinėse turėtų pasirodyti balandį, o kaina bus paskelbta tuo metu.

Europos vaistų reguliuotojai didesnės dozės „Wegovy“ versiją patvirtino vasarį.

Didesnės dozės vaistas, pavadintas „Wegovy HD“, tyrime padėjo dalyviams vidutiniškai numesti apie 19 proc. kūno svorio (beveik 47 svarus), kai tuo tarpu mažesnė dozė per beveik 17 mėnesių lėmė apie 16 proc. kūno svorio sumažėjimą (apie 39 svarus).

Naujoji dozė sukurta atsižvelgiant į tai, kad nors 2,4 miligramo injekcija yra veiksminga, „kai kuriems asmenims nepavyksta pasiekti terapinių tikslų“ vartojant būtent šią dozę, remiantis praėjusiais metais medicinos žurnale „Lancet Diabetes & Endocrinology“ publikuotais rezultatais.

Primename, kad „FDA“ gruodį taip pat patvirtino geriamąją „Wegovy“ tabletę. Joje yra 25 miligramai semagliutido – tokio kiekio reikia, kad vaistas būtų tinkamai įsisavinamas per virškinimo sistemą.

Harvardo medicinos mokyklos endokrinologė ir nutukimo ekspertė dr. Jody Dushay palankiai įvertino didesnės dozės injekcijos patvirtinimą.

„Tai gali būti ypač naudinga žmonėms, kurie gerai toleruoja mažesnės dozės versiją, bet svoris krenta nepakankamai“, – elektroniniame laiške teigė ji. Pasak specialistės, tai taip pat galėtų būti aktualu tiems, kurie nereaguoja pakankamai stipriai į didžiausią „Eli Lilly“ nutukimo vaisto „Zepbound“ dozę.

Vis dėlto tyrimas parodė, kad šalutiniai poveikiai, tokie kaip pykinimas, vėmimas ir vidurių užkietėjimas, pasireiškė daugiau nei 70 proc. vartojusių didesnę „Wegovy“ dozę. Tarp vartojusių mažesnę dozę šie poveikiai fiksuoti daugiau nei 60 proc. atvejų, o placebo grupėje – apie 43 proc.

Be to, nemalonūs odos pojūčiai, pavyzdžiui, deginimas, duriantis skausmas ar pojūtis, primenantis elektros smūgį, pasireiškė maždaug 23 proc. vartojusių didesnę „Wegovy“ dozę. Palyginimui, vartojusių mažesnę dozę tokių atvejų buvo apie 6 proc., o placebo grupėje – mažiau nei 1 proc.

Rimti nepageidaujami reiškiniai tyrime užfiksuoti beveik 7 proc. vartojusių 7,2 miligramo dozę, palyginti su maždaug 11 proc. vartojusių 2,4 miligramo dozę ir apie 5 proc. placebo grupėje.

Dr. J. Dushay taip pat atkreipė dėmesį, kad didžiausios „Wegovy“ dozės šuolis nuo 2,4 miligramo iki 7,2 miligramo yra „gana didelis“, ypač jei nėra tarpinės dozės.

„Bus svarbu pamatyti, ar realiame gyvenime, o ne klinikinio tyrimo sąlygomis, šalutiniai poveikiai nėra blogesni“, – sakė ji.

Jungtinės Karalystės sveikatos tarnybos tiria 27 galimus atvejus, siejamus su pavojingu bakterinio meningito protrūkiu, kuris, kaip įtariama, galėjo išplisti naktiniame klube pietryčių Anglijoje.

Meningitas – tai potencialiai mirtina infekcija, sukelianti smegenų arba nugaros smegenų dangalų uždegimą. Liga gali komplikuotis sepsiu. Bakterinis meningitas, kuris fiksuojamas šiame protrūkyje, yra retesnis, tačiau dažniau sukelia sunkias pasekmes nei virusinis.

Pirmieji simptomai dažnai būna nespecifiniai: galvos skausmas, karščiavimas, mieguistumas, sustingęs kaklas. Dėl to ankstyva diagnostika gali būti sudėtinga, nes panašūs požymiai būdingi ir kitoms ligoms. Dar vienas galimas ženklas – bėrimas, o ligos eiga kartais progresuoja labai greitai.

„Tikrai tai nėra tokia užkrečiama liga kaip, pavyzdžiui, gripas ar COVID-19, o perdavimui dažnai reikia gana ilgalaikio artimo kontakto“, – teigė Šefildo universiteto visuomenės sveikatos profesorius Andrew Lee.

Infekcija gali plisti per artimą kontaktą, pavyzdžiui, bučiuojantis arba dalijantis elektroninėmis cigaretėmis, gėrimais.

Remiantis „Meningitis Research Foundation“ stebėsenos duomenimis, kasmet pasaulyje meningitu suserga daugiau nei 2 mln. žmonių, iš jų apie 80 proc. – besivystančiose šalyse. Vakaruose protrūkiai ypač dažnai fiksuojami tarp universitetų studentų.

Meningokokinė liga – reta, tačiau labai rimta būklė, kurią sukelia meningokokinės bakterijos ir kuri gali baigtis meningitu. Dažniausiai ji plinta per žmones, kurie bakterijas nešioja nosiaryklėje, patys nejusdami jokių simptomų.

„Maždaug 10–24 proc. gyventojų nežinodami nešioja šį mikrobą gerklės užpakalinėje dalyje, dažniausiai be jokios žalos“, – aiškino A. Lee.

Bakterijų atmainų yra kelios. Šiame protrūkyje mažiausiai devyni patvirtinti atvejai siejami su B grupės meningokokine liga (MenB) – tai dažniausia atmaina Jungtinėje Karalystėje.

Sveikatos sekretorius Wes Streeting nurodė, kad protrūkio epicentru laikomas Kenterberyje esantis klubas „Chemistry“. Teigiama, kad mažiausiai 10 patvirtintų atvejų siejami su apsilankymu šiame klube kovo 5–7 dienomis. W. Streeting protrūkį pavadino „precedento neturinčiu“.

Ketvirtadienį buvo tiriami 27 atvejai, iš jų 15 patvirtinti. Skaičiai per savaitę augo sparčiai: pirmasis atvejis užregistruotas penktadienį, kovo 13 dieną. Pranešama ir apie dvi mirtis.

„Užsikrėtimo rizika ir naujų atvejų tikimybė paprastai yra didžiausia per pirmą savaitę po kontakto su sergančiuoju, o vėliau greitai mažėja“, – sakė A. Lee.

Daugelis susirgusiųjų – „Kento universiteto“ studentai. Taip pat pranešta apie atvejus keturiose Kento mokyklose ir vienoje aukštojoje mokykloje Londone. Vietos valdžia ketvirtadienį dar negalėjo patvirtinti, ar protrūkis jau suvaldytas.

Sveikatos ekspertai atkreipia dėmesį į neįprastai greitą infekcijos plitimą per trumpą laiką. Jungtinėje Karalystėje meningitas dažniausiai pasireiškia nedidelėmis atvejų grupėmis.

„Per 35 savo darbo medicinoje metus, sveikatos priežiūros įstaigose ir ligoninėse, tai yra daugiausia atvejų, kuriuos esu mačiusi per vieną savaitgalį, kai kalbame apie tokio tipo infekciją“, – sakė Jungtinės Karalystės sveikatos saugumo agentūros („UKHSA“) vadovė Susan Hopkins.

„Tai panašu į „superspreader“ įvykį, kai plitimas tęsiasi universitetų bendrabučiuose“, – pridūrė ji.

„UKHSA“ apie pirmąjį atvejį buvo informuota kovo 13 dieną ir pradėjo kontaktų paiešką. Kovo 14 dieną Prancūzija pranešė Jungtinės Karalystės institucijoms apie atvejį – asmuo, buvęs universitete, buvo hospitalizuotas Prancūzijoje.

Iš pacientų paimti mėginiai tiriami laboratorijoje – tai turėtų padėti tiksliau nustatyti atmainą ir suprasti, kodėl infekcija galėjo pasireikšti agresyviau.

Sveikatos tarnybos skuba identifikuoti artimus sergančiųjų kontaktus. Kenterberyje įkurtos kelios sveikatos klinikos, kuriose dalijami antibiotikai. Ministras pirmininkas Keiras Starmeris paragino visus, kurie tuo savaitgaliu lankėsi klube, kreiptis dėl antibiotikų, siekiant pristabdyti ligos plitimą.

Vis dėlto plačiajai visuomenei rizika vertinama kaip labai maža. Galvėjaus universiteto Medicinos mokyklos atstovė Zina Alfahl teigė, kad „bendra rizika išlieka labai nedidelė“.

Bakterinis meningitas dažniausiai gydomas ligoninėje.

Ligos galima išvengti skiepais. „Kento universitetas“ pradėjo tikslinę vakcinacijos programą ir planuoja universiteto miestelyje paskiepyti apie 5 000 studentų.

Nors nuo kai kurių meningito atmainų Jungtinėje Karalystėje vaikai skiepijami įprastai, MenB vakcina į nacionalinį skiepijimų kalendorių įtraukta tik nuo 2015 metų, kai šalis tapo pirmąja pasaulyje, įdiegusia šį skiepą į programą.

Didėjant susidomėjimui vakcinomis po protrūkio, sveikatos sekretorius W. Streeting pabrėžė, kad masiškai įsigyti skiepų „nėra būtina“.

© „Agence France-Presse“

Laimingo gyvenimo paslapčių paieškos kartais išties gali trukti visą gyvenimą. Praėjus 88 metams, ilgiausiai pasaulyje vykdomas laimės tyrimas vis dar tęsiamas.

1938 m. „Harvardo universitetas“ inicijavo tyrimą, kuriuo siekta palyginti dviejų jaunų baltaodžių vyrų grupių gyvenimus: vieną sudarė privilegijuoti „Harvardo“ studentai (tarp jų – ir būsimasis JAV prezidentas Johnas F. Kennedy), kitą – nepasiturinčių paauglių grupė iš vieno skurdžiausių Bostono rajonų Didžiosios depresijos laikotarpiu.

Bėgant dešimtmečiams, „Harvard Study of Adult Development“ išsiplėtė: prie dalyvių prisijungė dar šimtai žmonių, įskaitant moteris ir vaikus, o pats tyrimas iki šiol nėra nutrauktas.

Šiandien jis dažnai vadinamas ilgiausiai kada nors vykdytu suaugusiųjų gyvenimo tyrimu. Jam tęsti prireikė kelių mokslininkų kartų ir keturių vadovų, o dalyvių pasitraukimo rodikliai išliko neįprastai maži, turint omenyje tyrimo trukmę.

Per aštuonis dešimtmečius, parengus šimtus recenzuojamų mokslinių publikacijų ir sukaupus gausybę klausimynų, medicininių patikrų bei gyvų interviu, tyrėjai surinko svarbių užuominų apie tai, kas geriausiai prognozuoja sveikatą ir gerovę vėlesniame amžiuje.

Paaiškėjo, kad geriausi laimingo ir prasmingo gyvenimo pranašai nebuvo nei turtas, nei šlovė, nei sunkus darbas, nei intelektas, nei net vadinamieji „geri“ genai.

Vietoj to, maždaug prieš 30 metų komanda pradėjo pastebėti netikėtą ryšį tarp artimų santykių ir to, kaip gerai žmonės vertina savo gyvenimą.

Tyrimas negali įrodyti, kad santykiai tiesiogiai sukelia laimę ar garantuoja gerą sveikatą, tačiau dėsningumai, anot mokslininkų, labai iškalbingi.

Kai tyrėjai suvedė visus duomenis, kuriuos turėjo apie dalyvius jiems sulaukus 50 metų, paaiškėjo, jog gyvenimo trukmę geriausiai prognozavo ne fizinės sveikatos rodikliai, pavyzdžiui, cholesterolio lygis, o pasitenkinimas savo santykiais.

Žmonės, kurie vidutiniame amžiuje buvo labiausiai patenkinti ryšiais su šeima ir draugais, sulaukę 80-ies dažniau buvo sveikesni, rečiau sirgo ir greičiau atsigavo po ligų.

„Iš pradžių mes patys netikėjome duomenimis, – 2023 m. „TED Talks“ vaizdo įraše prisiminė psichiatras Robertas Waldingeris, dabartinis tyrimo vadovas. – Kaip gali būti, kad santykiai tarsi patenka į mūsų kūną ir formuoja mūsų sveikatą?“

Vis dėlto, pasak jo, vėl ir vėl kartojosi tas pats vaizdas: ryšys su šeima, draugais ir bendruomene buvo siejamas su ilgesniu, laimingesniu ir fiziškai sveikesniu gyvenimu. Panašias išvadas pateikė ir kiti tyrimai – jie leidžia manyti, kad geri santykiai gali padėti išlikti fiziškai tvirtesniems ir ilgiau išsaugoti aštresnį protą.

Priešingai, vienatvė ir socialinė izoliacija vis dažniau įvardijamos kaip reikšmingi prastesnės savijautos rizikos veiksniai. Kai kurie tyrimai rodo, kad vienatvė ir socialinė atskirtis gali padidinti priešlaikinės mirties riziką daugiau nei 25 proc. Kiti darbai leidžia įtarti, jog izoliacija gali paveikti net smegenų funkciją ir struktūrą.

Tačiau ir siekis bet kokia kaina apsupti save minia žmonių nėra išeitis. Kaip aiškina R. Waldingeris, esminė yra ne santykių gausa, o jų kokybė.

2010 m. recenzuojamame tyrime R. Waldingeris ir klinikinis psichologas Marcas Schulzas, „Harvard Study of Adult Development“ vadovo pavaduotojas, analizavo 47 santuokinių porų, sulaukusių 80-ies, duomenis.

Rezultatai parodė: tie, kurie buvo labiau patenkinti savo santuoka, geriau atlaikė prastos sveikatos daromą neigiamą poveikį laimei. Tuo tarpu nepatenkinti santuoka dažniau patirdavo nelaimingumo jausmą, kai suprastėdavo sveikata.

Kitaip tariant, pasitenkinimą teikiantys santykiai gali veikti kaip tam tikras apsauginis „buferis“ nuo gyvenimo streso ir nerimo.

Vis dėlto kritikai pažymi, kad šio ilgamečio tyrimo išvados kartais pernelyg supaprastinamos ir geriausiai pritaikomos nedidelei, daugiausia baltaodžių JAV gyventojų grupei, gyvenusiai labai specifiniu istoriniu laikotarpiu.

Be to, išmatuoti, kas yra „geras“ ar „pasitenkinimą teikiantis“ santykis, yra sudėtinga, o dar sunkiau – tiesiogiai susieti emocijas ir jausmus su konkrečiais sveikatos rezultatais.

Greičiausiai nėra vienos visiems tinkančios sveikatos ar laimės formulės, tačiau dešimtmečius trunkantis tyrimas, sekantis šimtus žmonių, vis tiek gali suteikti realios, gyvenimiškos išminties.

„Pirminiai šio tyrimo sumanytojai niekada nebūtų patikėję, kad šiandien sėdėsiu čia ir pasakosiu, jog mūsų mokslinis darbas su tomis pačiomis šeimomis vis dar tęsiasi“, – 2024 m. interviu sakė R. Waldingeris.

Įžengdamas į devintąjį dešimtmetį, „Harvard Study of Adult Development“ planuoja tęsti savo „atradimų kelionę“, kaupti naujus duomenis ir padėti žmonėms gyventi sveikiau – kupiniems prasmės, ryšio ir tikslo.

Taip pat, kaip primena tyrėjai, tai – visai neblogas pretekstas nusišypsoti.