Jau kurį laiką žinoma, kad psichologinis stresas gali pabloginti egzemą (atopinį dermatitą), tačiau iki šiol nebuvo aišku, kaip tiksliai tai vyksta. Naujas tyrimas rodo, kad mokslininkams pavyko identifikuoti konkretų nervinį kelią, kuris sieja stresą ir ryškėjančius ligos simptomus.
Pasitelkę pelių egzemos modelius, tyrėjai aptiko nervų sistemos ir imuninės sistemos sąsają, susijusią su tam tikra „kovok arba bėk“ reakciją valdančių nervų grupe, įsijungiančia odoje. Patiriant stresą, šie nervai aktyvina baltuosius kraujo kūnelius – eozinofilus. Nors jų funkcija yra saugoti organizmą nuo galimų „įsibrovėlių“, suaktyvėję jie gali pradėti dirginti odą ir stiprinti uždegimą.
Tyrimą vykdė Kinijos Fudano universiteto komanda. Mokslininkai mano, kad rezultatai gali būti reikšmingi tobulinant egzemos gydymą, nes leidžia manyti, kad psichologinio streso valdymas galėtų sumažinti odos ligos paūmėjimų intensyvumą.
Tyrimas pradėtas nuo 51 žmogaus, sergančio egzema. Komanda lygino jų pačių įvertintą streso lygį su odos uždegimo stiprumu bei eozinofilų kiekiu odoje.
Rezultatai parodė tiesioginį ryšį: kuo didesnis stresas, tuo sunkesni egzemos simptomai. Vidiniai pokyčiai labiausiai atsispindėjo padidėjusiu eozinofilų kiekiu kraujyje ir odoje, o ne kitų imuninės sistemos ląstelių tipų pokyčiais.
Toliau tyrėjai atliko bandymus su pelių egzemos modeliais. Sukėlę gyvūnams didesnį stresą ir pasitelkę pažangius vaizdinimo bei genetinės analizės metodus, mokslininkai atsekė ryšį tarp streso ir bėrimo paūmėjimo – sudarytas tikslus „laidų“ žemėlapis tarp smegenų sričių, registruojančių stresą, ir odos.
Taip buvo aprašyta grandininė reakcija: ji prasideda „kovok arba bėk“ nervais (simpatiniais neuronais) ir baigiasi stiprėjančiu odos bėrimu. Šį procesą, kaip teigiama, lemia tai, kad eozinofilai tarsi „perjungiami“ į neįprastai žalojantį režimą.
Įdomu tai, kad kai pelėms genetiškai sumažintas eozinofilų kiekis, ryšys tarp papildomo streso ir stiprėjančio bėrimo daugiausia išnyko, nors pati egzema visiškai nedingo. Tyrėjų teigimu, tai galėtų tapti tolimesnių tyrimų kryptimi.
„Šie rezultatai pagilina mūsų supratimą apie išskirtines simpatinių neuronų savybes odos uždegimo metu… ir gali būti svarbūs kuriant tikslines strategijas, leidžiančias blokuoti specifinius neuronų potipius sergant odos ligomis“, – rašo tyrimo autoriai.
Eozinofilai ir anksčiau buvo siejami su egzemos dirginimu, tačiau ankstesni darbai nepateikė vienareikšmės išvados, kiek veiksmingi galėtų būti gydymo metodai, nukreipti būtent į šias ląsteles. Nauji duomenys leidžia manyti, kad eozinofilai gali būti svarbūs tam, kaip stresas paaštrina egzemos simptomus, nors pati liga greičiausiai kyla dėl platesnio priežasčių komplekso.
Egzema, kaip nurodoma, pasireiškia iki 10 proc. suaugusiųjų, o atominis dermatitas yra dažniausia jos forma. Liga gali sukelti odos skausmą, stiprų niežėjimą ir miego sutrikimus, todėl bet kokios priemonės, galinčios palengvinti simptomus, yra reikšmingos.
Su tyrimu susijusiame komentare imunologai Nicolas Gaudenzio ir Lilian Basso iš Tulūzos universiteto Prancūzijoje svarsto, kad smegenys gali išlaikyti savotišką ankstesnio egzemos uždegimo „atmintį“, kuri patiriant stresą vėl suaktyvėja.
Mokslininkai pabrėžia, kad dar lieka nemažai klausimų. Pavyzdžiui, neaišku, kaip skirtingi psichologinio streso tipai (ūmus ar lėtinis, fizinis ar emocinis) įjungia šiame tyrime aprašytą neuroimuninę ašį. Taip pat nežinoma, ar procese dalyvauja kiti imuninių ląstelių tipai arba kiti neuronų potipiai.
Kita svarbi kryptis – patikrinti, ar panašūs mechanizmai gali veikti ir sergant kitomis stresui jautriomis uždegiminėmis ligomis, tokiomis kaip žvynelinė ar uždegiminės žarnyno ligos.
Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Science“.
Leave a Reply