CP v2

Blog

  • Įdėkite 2 šaukštus prieš pabaigą: taip sutirštinsite jaunus kopūstus be miltų ir grietinės

    Troškinami jauni kopūstai dažnai išskiria daug sulčių, todėl patiekalas gali tapti pernelyg skystas ir prarasti apetitą keliantį tirštumą. Įprastas sprendimas yra miltai ar grietinė, tačiau yra paprastas būdas sutirštinti be jų.

    Vietoj miltų galima naudoti kuskusą, kuris greitai sugeria skystį ir išbrinksta. Dėl smulkios struktūros jis sutirština tolygiai, todėl nereikia ruošti užmaišymo ar intensyviai plakti, kad neliktų gumulėlių.

    Kuskusą patogiausia berti pačioje troškinimo pabaigoje, kai kopūstai jau suminkštėję ir puode matosi susikaupusios sultys. Dažniausiai pakanka 2–3 valgomųjų šaukštų vidutinio dydžio kopūsto galvai, kad skystis sutirštėtų, o kuskuso skonis neišsiskirtų.

    Įbėrus kuskusą, patiekalą verta gerai išmaišyti ir dar kelias minutes patroškinti ant mažos kaitros be dangčio. Taip grūdeliai spėja sugerti drėgmę, o perteklius kartu šiek tiek nugaruoja.

    Jei po kelių minučių kopūstai vis dar atrodo per skysti, galima papildomai įberti dar pusę šaukšto ir palaukti 2–3 minutes, kol kuskusas išbrinks. Šis triukas taip pat gali padėti patiekalą padaryti sotesnį, nes kartu pridedama daugiau angliavandenių ir skaidulų.

  • Miške prisirinkite šio „lobio“: naminis pušų ūglių sirupas tiks limonadui ir marinatui

    Vėlyvą pavasarį miškuose gausu jaunų pušų ūglių, iš kurių dažnai gaminamas naminis sirupas. Jis vertinamas dėl ryškaus aromato ir dervingų natų, todėl tinka ne tik arbatoms, bet ir gaiviems gėrimams bei virtuvei.

    Pušų ūgliai liaudies medicinoje nuo seno minimi kaip priemonė, siejama su peršalimo sezono negalavimų palengvinimu. Šiandien daug kas juos renkasi pirmiausia dėl skonio ir kvapo, ypač naminei limonadai ar desertų pagardams.

    Kaip rinkti, kad nepakenktumėte

    Pušų ūgliai iš esmės yra jaunos šakelės, todėl jų rinkimas turi būti saikingas. Jei nuo vieno mažo medelio nuskabysite visus ūglius, galite smarkiai pristabdyti jo augimą ir padidinti nudžiūvimo riziką.

    Geriausia rinkti nuo kelių medžių po nedaug, neapnuoginant vienos šakos ar viršūnės. Ypač svarbu tausoti jaunus medelius, kuriems augimui reikia daugiausia jėgų.

    Praktiškai verta mūvėti pirštines, nes ūgliai lipnūs nuo sakų, o rankas nuvalyti vėliau gali būti sudėtinga. Parsinešus geriausia neatidėlioti, nes laikui bėgant dalis kvapiųjų medžiagų išsisklaido.

    Kur panaudoti pušų sirupą

    Pušų ūglių sirupas ryškiai pagyvina naminę limonadą, ypač derinyje su citrina ir žolelėmis. Nedidelis kiekis tinka ir ant blynų, košių ar varškės desertų, kai norisi miško aromato.

    Virtuvėje jis gali tapti įdomiu priedu marinatams, jei sumaišysite su aliejumi, garstyčiomis ir džiovintomis žolelėmis. Skonis bus saldžiai dervingas, todėl svarbu nepadauginti ir derinti su rūgštimi, pavyzdžiui, citrina.

    Paprastas naminis receptas

    Ūglių dažniausiai neplauna ir nelupa, kad neprarastų kvapo bei lipniųjų sakų, tačiau juos galima paskleisti plonu sluoksniu ir perrinkti. Jei ūgliai suglebę, į stiklainį kartais įpilama šiek tiek šilto vandens, kad procesas vyktų tolygiau.

    Dažnas bazinis variantas yra lygiomis dalimis ūgliai ir cukrus, pavyzdžiui, po 1 kilogramą. Ūgliai supjaustomi, sluoksniuojami su cukrumi stiklainyje, sandariai užsukami ir laikomi šviesioje vietoje apie 3–4 savaites.

    Susidarius sirupui, jis nukošiamas per smulkų sietelį ar marlę ir supilstomas į butelius. Laikant vėsiai ir švariai, nedidelis kiekis namų atsargų paprastai naudojamas visą sezoną, o skonis geriausiai atsiskleidžia su rūgščiais priedais.

  • Brangiausias pasaulio augalas auga Lenkijoje: tikrasis vasabis kainuoja šimtus eurų už kilogramą

    Tikrasis vasabis, dar vadinamas japoniškuoju krienu, Europoje išlieka retenybe, nors žalia vasabio pasta parduotuvėse seniai tapo įprastu produktu. Pagrindinė priežastis paprasta: augalas auga lėtai, o jo auginimui reikia išskirtinių sąlygų, kurias atkartoti pavyksta ne visiems.

    Vasabio augalas natūraliai auga Japonijos kalnų upeliuose, kur vanduo yra švarus, vėsus, o aplinka pavėsinga. Tokiam auginimui būtina pastovi temperatūra, drėgmė ir apsauga nuo tiesioginės saulės, todėl derlius dažnai būna nepastovus, o savikaina didelė.

    Dėl šių priežasčių šviežias vasabio šakniastiebis rinkoje kainuoja brangiai. Skaičiuojama, kad kilogramas gali atsieiti maždaug 270–340 eurų, o kaina priklauso nuo kokybės, sezono ir tiekimo apimčių.

    Vienintelė plantacija žemyninėje Europoje

    Skelbiama, kad žemyninėje Europoje veikia tik viena vasabio plantacija, ir ji įsikūrusi Lenkijoje, Jedlnia-Letnisko vietovėje netoli Radomo. Augintojai ten stengiasi sukurti sąlygas, kuo artimesnes natūraliai vasabio aplinkai, todėl itin daug dėmesio skiriama vandens kokybei, mikroklimatui ir pavėsiui.

    Tokios plantacijos paprastai orientuojasi į restoranus ir gurmaniškų produktų rinką, nes šviežias vasabis greitai praranda aromatą. Dėl to jis dažniau parduodamas trumpomis tiekimo grandinėmis, o tai taip pat kelia galutinę kainą.

    Kuo skiriasi nuo įprastos pastos?

    Vasabio skonis yra aštrus, tačiau jis veikia kitaip nei aitriosios paprikos: labiau jaučiamas nosyje ir sinusuose, o ne kaip deginantis pojūtis ant liežuvio. Dėl šios savybės jis ypač vertinamas su žuvies patiekalais, pavyzdžiui, su sušiais ir sašimiais.

    Vis dėlto didelė dalis parduotuvėse esančių vasabio pastų nėra gaminamos iš tikrojo vasabio. Dažnai tai būna paprastųjų krienų, garstyčių ir dažiklių mišiniai, imituojantys spalvą ir aštrumą, tačiau neatkartojantys subtilaus aromato.

    Nauda sveikatai ir atsargumas

    Vasabio sudėtyje yra biologiškai aktyvių junginių, kurie siejami su antibakterinėmis ir priešuždegiminėmis savybėmis. Taip pat minima, kad jame esantys antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, o kai kurie junginiai tyrimuose nagrinėjami dėl galimos reikšmės lėtinių ligų rizikai.

    Kaip ir kitus aštrius produktus, vasabį vertėtų vartoti saikingai, ypač jautresnių skrandžio problemų turintiems žmonėms. Norint pajusti tikrą skonį, dažniausiai rekomenduojama rinktis šviežiai tarkuotą šakniastiebį, o perkant pastą atidžiai perskaityti sudėtį.

  • Tunas ar skumbrė? Dietologai įvardijo konservuotą žuvį, kuri turi mažiau kalorijų ir maitina smegenis

    Konservuota riebi žuvis, pavyzdžiui, skumbrė ar tunas, dažnai vadinama patogiu pasirinkimu greitam patiekalui. Mitybos požiūriu ji vertinama dėl baltymų ir omega-3 riebalų rūgščių, kurios svarbios širdžiai ir smegenų funkcijai. Vis dėlto skirtingi produktai labai skiriasi pagal druskos kiekį, riebalų sudėtį ir galimą teršalų riziką.

    Skumbrė priskiriama riebiosioms žuvims, todėl joje paprastai daugiau omega-3 nei daugelyje liesesnių žuvų. Be to, ji yra vitamino D ir vitamino B12 šaltinis, o šios medžiagos siejamos su imuninės sistemos veikla ir normalia nervų sistemos funkcija. Konservuose esantys baltymai taip pat prisideda prie sotumo ir raumenų atsinaujinimo.

    Kaloringumas priklauso nuo to, kaip žuvis paruošta ir su kuo ji konservuota. Konservuota žuvis savo sultyse ar vandenyje dažnai būna lengvesnė už rūkytą, nes rūkyti produktai neretai turi daugiau riebalų ir gerokai daugiau druskos. Dėl to žmonėms, kurie riboja natrį ar stebi suvartojamas kalorijas, dažniau rekomenduojama rinktis konservus be aliejaus ir su trumpesne sudėtimi.

    Vis dėlto ne viskas taip paprasta, nes rūkytos žuvies atveju papildomu rizikos veiksniu laikomi rūkymo metu susidarantys junginiai, o konservuota žuvis gali turėti mažiau kai kurių jautrių maistinių medžiagų dėl terminio apdorojimo. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į druskos kiekį vienoje porcijoje, nes dalis produktų gali sudaryti reikšmingą dienos normos dalį. Praktinis patarimas paprastas: jei įmanoma, rinkitės produktus, kurių etiketėje nurodyta mažiau druskos, o sudėtyje nėra perteklinių priedų.

    Sunkiųjų metalų klausimas

    Mitybos specialistai nuolat primena, kad kai kurios žuvų rūšys gali kaupti sunkiuosius metalus, ypač gyvsidabrį. Dėl to žuvies, ypač riebios ir plėšrios, nereikėtų valgyti kasdien, o porcijas verta kaitalioti. Įprastai saugesne strategija laikoma įtraukti įvairias žuvis ir rinktis skirtingus šaltinius, o ne vieną produktą nuolat.

    Jautresnėms grupėms, ypač nėščiosioms ir žindančioms, rekomendacijos paprastai griežtesnės. Tokiais atvejais dažniau siūloma rinktis žuvis, kurios paprastai sukaupia mažiau gyvsidabrio, ir atidžiai sekti nacionalines mitybos gaires. Jei kyla abejonių dėl konkretaus produkto, saugiausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Ką žiūrėti etiketėje

    Perkant konservuotą žuvį svarbiausia įvertinti, ar ji aliejuje, ar savo sultyse, kiek joje druskos ir koks realus žuvies kiekis skardinėje. Patogu rinktis konservus, kuriuose nurodytas aiškus žuvies procentas ir nėra saldintų ar stipriai sūdytų padažų. Jei tikslas yra lengvesnis patiekalas, dažniausiai geriau tinka žuvis vandenyje arba savo sultyse.

    Dar vienas aspektas yra pakuotė. Europoje maisto pakuotėms taikomi ribojimai ir kontrolė, tačiau vartotojams vis tiek verta stebėti, ar gamintojas pateikia informaciją apie skardinių vidinę dangą ir ar laikomasi maisto saugos reikalavimų. Jei norite žuvį valgyti reguliariai, dažniau rinkitės šviežią ar šaldytą, keptą ar virtą, o rūkytą ir konservuotą palikite kaip patogų, bet retesnį sprendimą.

    Konservuota žuvis praktiška ir virtuvėje: ji tinka sumuštiniams, salotoms ar užtepėlėms su kiaušiniu, svogūnu ir daržovėmis. Tačiau geriausias rezultatas gaunamas tuomet, kai konservai tampa subalansuoto patiekalo dalimi, o ne vieninteliu baltymų šaltiniu kasdien. Tokia rutina padeda išlaikyti ir maistinę įvairovę, ir mažesnę galimų rizikų tikimybę.

  • Gerkite prieš miegą: sėmenų gėrimas ramina skrandį ir gali padėti po sunkios dienos

    Sėmenys – smulkios linų sėklos, kurios virtuvėje dažnai nuvertinamos, nors jų poveikis virškinimui gerai žinomas jau seniai. Šiltas sėmenų užpilas prieš miegą neretai pasirenkamas, kai vargina rėmuo, refliuksas ar jautrus skrandis, ypač po vėlyvos vakarienės.

    Užpylus sėmenis šiltu vandeniu, iš jų išsiskiria gleivės, kurios gali trumpam padengti stemplės ir skrandžio gleivinę plona apsaugine plėvele. Dėl to daliai žmonių sumažėja deginimas už krūtinkaulio ir diskomfortas viršutinėje pilvo dalyje, o užmigti tampa lengviau.

    Tokio gėrimo tikslas nėra staigus organizmo valymas ar stebuklingas lieknėjimas per naktį. Dažniau kalbama apie paprastą, švelnų būdą nuraminti sudirgusį virškinamąjį traktą, kai simptomus išprovokuoja gausesnis maistas, kava, alkoholis ar stresas.

    Kaip pasigaminti sėmenų užpilą

    Dažniausiai naudojamas paprastas santykis: vienas valgomasis šaukštas sėmenų ir viena stiklinė šilto, bet ne verdančio vandens. Mišinį palikite 20 minučių iki 2 valandų, kad sutirštėtų, o prieš geriant galima išmaišyti.

    Kai kurie renkasi „šaltą“ variantą: sėmenis užpila vandeniu vakare, o ryte randa švelnios konsistencijos gėrimą. Skoniui galima įdėti citrinos griežinėlį ar šaukštelį medaus, tačiau sergant refliuksu rūgštūs priedai ne visiems tinka.

    Jei sėmenys malami, maistinės medžiagos gali būti lengviau pasisavinamos, tačiau malti verta tik prieš pat vartojimą. Taip yra todėl, kad sėklose esantys riebalai, ypač omega-3, ilgiau kontaktuodami su oru greičiau oksiduojasi ir praranda dalį vertės.

    Kuo sėmenys vertingi

    Sėmenys vertinami dėl tirpių ir netirpių skaidulų, kurios padeda reguliuoti žarnyno veiklą ir prisideda prie sotumo jausmo. Tirpios skaidulos, kontaktuodamos su vandeniu, sudaro gelį, todėl gėrimas ir įgauna gleivingą konsistenciją.

    Taip pat sėmenys yra vienas svarbesnių augalinių alfa linoleno rūgšties šaltinių – tai omega-3 riebalų rūgštis, siejama su širdies ir kraujagyslių sistemos bei nervų sistemos funkcijomis. Be to, sėklose yra lignanų, kurie veikia kaip antioksidantai, taip pat įvairių mineralų ir B grupės vitaminų.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad sėmenys nėra vaistas nuo refliukso ar kitų virškinimo sutrikimų. Jei rėmuo kartojasi dažnai, vargina naktinis kosulys, užkimimas, rijimo sutrikimai ar krenta svoris, verta pasitarti su gydytoju, nes tai gali būti rimtesnių būklių požymiai.

    Kada reikia atsargumo

    Sėmenyse gausu skaidulų, todėl jie gali mažinti kai kurių vaistų pasisavinimą. Jei vartojate receptinius vaistus, ypač skydliaukės hormonų preparatus ar kraują skystinančius vaistus, saugiau daryti bent 2 valandų pertrauką tarp vaistų ir sėmenų gėrimo.

    Taip pat svarbu gerti pakankamai vandens ir nepadauginti, ypač jei anksčiau skaidulų racione buvo mažai. Pajutus pilvo pūtimą, spazmus ar kitą aiškų diskomfortą, kiekį verta sumažinti arba pasirinkti kitą, geriau toleruojamą būdą.

  • Plaukų plovimas kartą per savaitę? Specialistai paaiškino, kam tai padeda, o kam kenkia

    Kaip dažnai plauti plaukus, vieno teisingo atsakymo nėra: tai priklauso nuo galvos odos riebumo, plaukų storio, naudojamų priemonių ir gyvenimo būdo. Dermatologai pabrėžia, kad svarbiausia ne kalendorius, o tai, ar galvos oda švari, be niežėjimo, pleiskanų ir nemalonaus kvapo.

    Internete vis dažniau kartojamas patarimas plaukus plauti tik kartą per savaitę, esą taip jie augs sparčiau. Tačiau realybėje plaukų augimo greitį daugiausia lemia genetika, hormonai, bendra sveikata ir mityba, o plovimo dažnis dažniau veikia galvos odos būklę ir plauko lūžinėjimą.

    Kam gali tikti retesnis plovimas

    Jei galvos oda sausesnė, o plaukai šiurkštesni, dažnas plovimas gali nuplauti natūralius riebalus, kurie saugo odą ir plauko paviršių. Tuomet atsiranda tempimo jausmas, pleiskanojimas, sudirgimas, o pats plaukas tampa sausesnis ir labiau lūžinėja.

    Rečiau plaunant, daliai žmonių stabilizuojasi odos riebalų gamyba, nes organizmas nebesistengia kompensuoti nuolat pašalinamo sebumo. Dėl to plaukai gali atrodyti glotnesni, mažiau šiauštis, o galvos oda mažiau reaguoti į dirgiklius.

    Svarbu suprasti, kad tai nereiškia, jog plaukai pradeda augti greičiau. Dažniau pastebimas kitas efektas: sumažėja sausumo sukeltas lūžinėjimas, todėl plaukai atrodo ilgesni ir tankesni vien dėl to, kad mažiau nutrupa.

    Kada plauti kartą per savaitę gali būti klaida

    Jei galvos oda riebi, plaukai ploni, aktyviai sportuojate ar gausiai naudojate formavimo priemones, plovimas kartą per savaitę gali būti per retas. Ant odos kaupiasi sebumas, prakaitas, nešvarumai, priemonių likučiai ir negyvos odos ląstelės, todėl gali atsirasti kvapas, niežėjimas ir didesnis sudirgimas.

    Susikaupusios apnašos gali kimšti plaukų folikulų angas ir bloginti galvos odos mikroaplinką. Kai kuriems žmonėms tai susiję ir su ryškesnėmis pleiskanomis ar seborėjinio dermatito paūmėjimais, nes riebesnėje terpėje lengviau dauginasi mieliagrybiai.

    Tokiais atvejais specialistai dažnai rekomenduoja plaukus plauti kas 1–2 dienas arba kas antrą dieną, o priemones rinktis pagal galvos odos būklę. Jei vargina nuolatinis niežėjimas, paraudimas ar gausios pleiskanos, vertėtų pasitarti su dermatologu.

    Kaip saugiai rečiau plauti plaukus

    Jei šiuo metu galvą plaunate kasdien, perėjimas prie retesnio plovimo turėtų būti palaipsnis, nes odai reikia laiko prisitaikyti. Praktikoje patogiau pirmiausia pereiti prie 2–3 plovimų per savaitę ir tik vėliau įvertinti, ar vieno karto pakanka.

    Tarp plovimų gali padėti sausas šampūnas, tačiau jis neturėtų tapti nuolatiniu pakaitalu vandeniui ir įprastam valymui. Priemonę verta naudoti tik ten, kur plaukai greičiausiai riebaluojasi, o jei galvos oda jautri, rinktis kuo švelnesnės sudėties produktus.

    Plaunant svarbu koncentruotis į galvos odą: šampūną įmasažuoti pirštų galiukais, o ne braižyti nagais. Kondicionierių geriausia tepti tik į plaukų ilgį ir galiukus, kad neapsunkintų šaknų ir neskatintų greitesnio riebalavimosi.

    Jei bandant rečiau plauti atsiranda niežėjimas, perštėjimas, šašai ar pastebimai padidėja plaukų slinkimas, tai ženklas, kad jūsų rutiną reikia koreguoti. Plaukų priežiūra turėtų būti pritaikyta ne madoms, o individualiai galvos odos būklei.

  • Šias česnako klaidas daro beveik visi: kodėl šaldytuvas, spaudyklė ir keptuvė sugadina skonį

    Daugelis česnaką laiko paprastu prieskoniu, tačiau jo skonis ir aromatas labai priklauso nuo laikymo, pjaustymo ir kaitinimo. Kulinarijos specialistai pabrėžia, kad net nedideli įpročiai gali paversti česnaką karčiu, prėsku ar net visai bekvapiu.

    Dažniausia klaida prasideda dar virtuvėje, kai visa česnako galva be svarstymų padedama į šaldytuvą. Vėsi ir drėgna aplinka skatina dygimą, o kartu keičiasi skonis ir tekstūra, todėl skiltelės greičiau praranda kokybę.

    Kur česnaką laikyti teisingai?

    Laikant šaldytuve, česnakas neretai tampa minkštas, kempiniškas, praranda ryškų aromatą. Be to, drėgmė ir temperatūrų svyravimai gali paspartinti gedimą, ypač jei galva laikoma sandariame maišelyje.

    Patikimiausias pasirinkimas yra kambario temperatūra, vėsesnė vieta ir kuo mažiau tiesioginės saulės. Tam tinka pintinė, krepšelis ar tinklinis maišelis, nes gera oro cirkuliacija padeda česnakui ilgiau išlikti sausam ir kvapniam.

    Pjaustymas keičia aštrumą

    Ne visi žino, kad česnako aštrumas didėja kuo smulkiau jis sutraiškomas ar supjaustomas. Smulkinant suaktyvėja fermentinės reakcijos, išsiskiria daugiau sieros junginių, todėl skonis tampa intensyvesnis ir kartais net agresyvus.

    Dėl to vien spaudyklės naudojimas ne visada yra geriausia išeitis. Padažams ar troškiniams tinka sutraiškytas česnakas, sriuboms dažnai pakanka smulkiai sukapoto, o lengviems daržovių patiekalams geriau rinktis plonai pjaustytas skilteles.

    Dar viena smulkmena, kuri gali sugadinti rezultatą, yra žalias daigelis senesnėse skiltelėse. Jis nėra pavojingas, tačiau dažnai suteikia ryškų kartumą, todėl jautresniuose patiekaluose verta jį išimti.

    Kepinimas ir marinavimas: kur dažniausiai sudeginamas skonis

    Kepinant ant stiprios ugnies česnakas dega itin greitai, nes turi mažai drėgmės ir nemažai natūralių cukrų. Todėl į įkaitintą aliejų įmestas pačioje pradžioje jis gali pajuoduoti per kelias dešimtis sekundžių ir patiekalui suteikti svilėsių kartumą.

    Praktiškas metodas yra česnaką dėti pačioje pabaigoje, kai pagrindiniai ingredientai jau beveik paruošti. Kaitinti geriausia ant silpnos ar vidutinės kaitros, trumpai, kad atsiskleistų aromatas, bet prieskonis nevirstų kartumu.

    Panašiai elgtis verta ir marinuojant mėsą kepimui ant grilio ar keptuvėje. Labai smulkūs gabalėliai prilimpa prie paviršiaus ir sudega anksčiau nei iškepa mėsa, todėl marinavimui dažnai geriau rinktis lengvai sutraiškytas skilteles, o kietus likučius prieš kepimą pašalinti.

  • Kaip gerti saugiau per šventes: mitybos specialistė įvardijo 4 taisykles ir ko vengti

    Visiškai saugios alkoholio dozės nėra, todėl bet koks vartojimas vienaip ar kitaip veikia organizmą. Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad žalos mastą dažnai lemia ne tik išgerto kiekis, bet ir tai, su kuo alkoholis derinamas, kaip greitai geriama ir ar pasirūpinama vandeniu bei poilsiu.

    Alkoholis slopina virškinimo fermentų veiklą, todėl maistas greičiau nepasidaro lengviau virškinamas vien dėl to, kad šalia yra taurė. Dėl šios priežasties gausūs ir riebūs patiekalai kartu su alkoholiniais gėrimais gali tapti papildomu krūviu virškinimo sistemai, ypač kasai.

    Valgyti ar gerti?

    Jei vakare planuojamas alkoholis, geriau vengti idėjos, kad gausi vakarienė būtinai apsaugos nuo nemalonių pojūčių. Lengvas užkandis gali būti praktiškesnis pasirinkimas nei sunkūs, riebūs patiekalai, nes alkoholis ir taip lėtina virškinimo procesus.

    „Jeigu vakare planuojate alkoholį, vietoj pilnos vakarienės geriau rinktis lengvą užkandį. Idealu apsispręsti: arba geriate, arba valgote“, – sakė mitybos specialistė.

    Kiekio ir stiprumo klausimas

    Dažnai rekomenduojama laikytis saikingumo ir neskubėti, nes kuo greitesnis vartojimas, tuo didesnė tikimybė, kad apsvaigimas bus staigesnis. Jei renkamasi tarp skirtingų gėrimų, mažesnio stiprumo variantai įprastai reiškia mažiau etanolio vienoje porcijoje.

    Specialistai dažnai pataria rinktis sausesnius gėrimus, nes juose būna mažiau cukraus. Saldūs kokteiliai ar saldūs putojantys gėrimai gali pridėti daug greitųjų angliavandenių, o tai daliai žmonių siejama su ryškesniais gliukozės svyravimais ir didesniu apetitu vėliau.

    Ką rinktis užkandžiams?

    Alkoholis gali paveikti gliukozės dinamiką, o po staigesnio pakilimo kai kuriems žmonėms greičiau grįžta alkio jausmas. Dėl to užkandžiams dažnai siūloma rinktis baltymų ir skaidulų turinčius produktus, kurie lėčiau virškinami.

    Tinkamesniais pasirinkimais dažnai laikomi jūros gėrybės, liesa žuvis, daržovės, salotos, taip pat nedidelis kiekis alyvuogių. Uogos paprastai turi mažiau cukraus nei dalis vaisių, tačiau jų taip pat geriau nepadauginti, ypač jei šalia vartojami saldūs gėrimai.

    Ko geriau vengti prie alkoholio?

    Riebūs mėsos patiekalai, šašlykai ir kiti sunkūs valgiai kartu su alkoholiu gali smarkiai sulėtinti virškinimą ir sustiprinti diskomfortą. Tokie deriniai dažnai siejami su didesne našta kasai ir bendra savijautos prastėjimo rizika kitą dieną.

    Taip pat nerekomenduojama alkoholio derinti su saldumynais, šokoladu ar gausiais desertais, nes tai prideda papildomų angliavandenių. Dėl šios priežasties šventiniame stale verta rinktis paprastesnius, mažiau saldžius užkandžius ir nepamiršti vandens.

  • Kas nutiks, jei kasdien valgysite konservuotą tuną: nauda vilioja, bet yra viena rizika

    Konservuotas tunas daugeliui tapo greitu baltymų šaltiniu, kai norisi sočiai pavalgyti be ilgo gaminimo. Tačiau kasdienis šio produkto vartojimas kelia klausimų ne tik dėl maistinės vertės, bet ir dėl galimos taršos sunkiaisiais metalais.

    Tunas vertinamas dėl didelio baltymų kiekio ir palankaus kaloringumo. Maždaug 100 gramų tuno savo sultyse gali turėti iki 30 gramų baltymų, labai mažai riebalų ir apie 110 kilokalorijų, todėl jis dažnai pasirenkamas lieknėjant ar sportuojant.

    Be baltymų, tunas suteikia vitamino D, svarbaus kaulams ir raumenims, taip pat seleno, kuris veikia kaip antioksidantas. Racione jis gali papildyti geležies ir kalio atsargas, o omega-3 riebalų rūgštys siejamos su uždegiminių procesų reguliavimu ir smegenų veiklos palaikymu.

    Kas pasikeičia konservuojant?

    Nors konservai patogūs ir ilgai galioja, gamybos metu žuvis kaitinama, kad būtų sterilizuota. Dėl to dalis natūralių aliejų, įskaitant DHA ir EPA, bei kai kurie karščiui jautrūs B grupės vitaminai gali sumažėti, palyginti su šviežia ar minimaliai apdorota žuvimi.

    Kita vertus, vitaminas D ir dauguma mineralų paprastai išlieka gana stabilūs, todėl konservuotas tunas dažnai laikomas geresne alternatyva užkandžiams ar itin perdirbtam maistui. Svarbu atkreipti dėmesį ir į sudėtį: tunas aliejuje turės daugiau kalorijų, o kai kurie gaminiai gali būti sūresni.

    Didžiausia tema – gyvsidabris

    Pagrindinė priežastis, kodėl kasdien valgyti tuną rekomenduojama atsargiai, yra gyvsidabris. Tunas yra plėšri, maisto grandinės viršuje esanti žuvis, todėl laikui bėgant gali sukaupti daugiau metilgyvsidabrio nei mažesnės žuvys.

    Per didelis metilgyvsidabrio kiekis organizme siejamas su nervų sistemos pažeidimo rizika, galinčia pasireikšti drebulio epizodais, dėmesio ar atminties sutrikimais. Rizika didėja, jei tunas tampa beveik kasdieniu pasirinkimu ir nėra kaitaliojamas su kitais baltymų šaltiniais.

    Praktikoje sveikiems suaugusiesiems dažnai nurodoma orientacinė riba – iki keturių standartinių 140 gramų skardinių per savaitę. Nėščiosioms, planuojančioms pastojimą ir žindančioms rekomenduojama būti atsargesnėms, dažniau rinktis mažiau gyvsidabrio sukaupiančias žuvis ir įvairinti racioną.

    Kaip valgyti saugiau?

    Norint išlaikyti naudą ir sumažinti rizikas, verta tuną kaitalioti su lašiša, sardinėmis ar ančiuviais, kurie paprastai turi daugiau omega-3 ir mažesnę gyvsidabrio kaupimo tikimybę. Taip pat pravartu rinktis tuną savo sultyse, jei siekiate sumažinti kalorijų kiekį.

    Jei tuną valgote dažnai, atkreipkite dėmesį į bendrą mitybos įvairovę ir druskos kiekį. O jei atsiranda neįprastų neurologinių simptomų ar kyla abejonių dėl individualios rizikos, saugiausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Kėdainiuose renkasi Sveikatos ir socialinės apsaugos komitetas: posėdį galima stebėti per „YouTube“

    Kėdainiuose renkasi Sveikatos ir socialinės apsaugos komitetas: posėdį galima stebėti per „YouTube“

    2026 metų gegužės 27 dieną 8.30 valandą Kėdainių rajono savivaldybės tarybos posėdžių salėje prasideda Sveikatos ir socialinės apsaugos komiteto posėdis.

    Gyventojai posėdį gali stebėti nuotoliniu būdu, nes jis transliuojamas „YouTube“ platformoje. Pasibaigus posėdžiui, transliacijos įrašas paprastai lieka pasiekiamas peržiūrai.

    Kur stebėti ir ką svarbu žinoti

    Komitetų posėdžių transliacijos yra viena iš savivaldos atvirumo priemonių, leidžianti gyventojams sekti sprendimų rengimą dar prieš jiems pasiekiant savivaldybės tarybos posėdį. Tokiuose posėdžiuose dažniausiai aptariami socialinių paslaugų, sveikatos priežiūros, biudžeto priemonių ir su gyventojų gerove susiję klausimai.

    Jei posėdžio metu kyla techninių trikdžių, įrašas dažnai padeda susipažinti su visa medžiaga vėliau. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad darbotvarkė ir sprendimų projektai paprastai skelbiami savivaldybės e. demokratijos skiltyje.

    Artėja ir tarybos posėdis

    Savivaldybė informuoja, kad po šio komiteto posėdžio numatytas ir Kėdainių rajono savivaldybės tarybos posėdis. Jį šaukia Kėdainių rajono savivaldybės meras Valentinas Tamulis.

    Kaip įprasta, tarybos posėdžiui parengti sprendimų projektai skelbiami savivaldybės interneto svetainėje, skiltyje E. demokratija, kur gyventojai gali iš anksto susipažinti su planuojamais svarstyti klausimais.