Blog

Šiandien pakalbėkime apie nuomininkus, kuriems geriau niekada neišnuomoti buto. Net jei iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo tvarkinga, tai gali baigtis rimtais rūpesčiais būsto savininkui.

Nuomos rinka šiuo metu itin aktyvi. Daug žmonių neturi galimybės įsigyti nuosavo būsto, todėl yra priversti nuomotis. Iš vienos pusės, buto nuoma gali atrodyti kaip stabilus pajamų šaltinis, tačiau praktikoje situacija ne visada tokia paprasta. Vieni metų metus ramiai nuomoja būstą, o kiti po pirmųjų nuomininkų prisiekia to daugiau niekada nebedaryti. Dažnai problema slypi ne kainose ar sutarties sąlygose, o pačiuose žmonėse.

Kartais po „įprastų“ nuomininkų kauke įsikelia asmenys, kurie jau po kelių savaičių sukelia realių problemų. Vieni būstą naudoja ne pagal paskirtį, kiti nuolat rengia vakarėlius, o kartais butas virsta biuru ar vieta, kur nuolat lankosi pašaliniai. Svarbiausia tai, kad nemažą dalį tokių situacijų galima numatyti dar susitikimo su būsimais nuomininkais metu.

Pirmas nerimą keliantis signalas – kai žmonės pradeda intensyviai derėtis dar per pirmą apžiūrą. Jie iškart skundžiasi per didele nuomos kaina, komunaliniais mokesčiais arba siūlo keisti sąlygas. Dažnai tokie nuomininkai prašo nuolaidos ar bando susitarti, kad už nuomos mokestį savininkas papildomai nupirktų technikos, baldų ar kitų daiktų. Dažniausiai tai reiškia, kad šis būstas jiems yra finansiškai per brangus, o ateityje tai gali virsti vėluojančiais mokėjimais ar nuolatiniais ginčais.

Kita rizikinga situacija – kai žmogus neturi stabilaus pajamų šaltinio. Žinoma, šiandien nemažai žmonių dirba projektais, laisvai samdomą darbą arba yra bandomajame laikotarpyje. Vis dėlto verta prisiminti, kad nestabilios pajamos dažnai reiškia ir nestabilius mokėjimus. Jei nuoma sudaro didelę dalį žmogaus pajamų, vėlavimo rizika gerokai išauga. Todėl nereikėtų bijoti pasiteirauti, kur žmogus dirba ir ar jo pajamos yra reguliarios.

Taip pat verta suklusti, jei žmogus nuo pirmo susitikimo ima kelti reikalavimus. Tokie nuomininkai elgiasi taip, tarsi butas jau priklausytų jiems: kalba, kad savininkas „privalo“ kažką pakeisti, suremontuoti ar įrengti. Laikui bėgant toks elgesys dažniausiai tik stiprėja, o nuoma virsta nuolatiniais konfliktais ir priekaištais.

Pasitaiko ir kita kategorija – žmonės, kurie butą suvokia kaip viešbutį. Jie iš karto reikalauja pakeisti baldus, apšvietimą, atlikti remontą ar organizuoti papildomą valymą. Ir čia ne visada esmė piniguose: dažnai problema ta, kad tokie nuomininkai nepripažįsta ribų ir tikisi, jog visi jų norai bus vykdomi be diskusijų.

Sudėtinga situacija neretai iškyla tada, kai būstas išnuomojamas pažįstamiems ar draugams. Iš pradžių tai gali atrodyti kaip patogus ir saugus sprendimas, tačiau vėliau gali prasidėti nepatogūs prašymai atidėti mokėjimą, suteikti nuolaidą ar taikyti „ypatingas“ sąlygas. Tuomet savininkui tampa nejauku reikalauti laikytis susitarimų, o situacija pamažu ima slysti iš rankų. Būtent todėl vienodos taisyklės turėtų galioti visiems be išimties.

Galiausiai itin svarbu tinkamai sutvarkyti nuomos sutartį. Nereikėtų pasikliauti atsitiktiniais šablonais iš interneto. Sutartyje būtina aiškiai įrašyti visas gyvenimo sąlygas, šalių atsakomybes ir užstato dydį. Užstatas padeda apsaugoti būsto savininką tuo atveju, jei po išsikraustymo prireiktų remonto ar turto atstatymo.

Kalbame apie 1 grivinos monetas, kurios tam tikrais atvejais gali kainuoti dešimtis tūkstančių grivinų. Daugelis nė neįtaria, kad iš pažiūros visai įprasta moneta kartais turi realią kolekcinę vertę.

Internete nuolat pasirodo pranešimų, esą kai kurios monetos parduodamos už tūkstančius. Pavyzdžiui, kartais teigiama, kad itin brangios gali būti 10 grivinų monetos. Todėl verta aiškiai atskirti, kurios monetos iš tiesų gali būti vertingos, o kurios – tik masinės apyvartinės ir didelės kainos nepasiekia.

Pradėkime nuo 10 grivinų monetų. Remiantis oficialiais Ukrainos nacionalinio banko duomenimis, jų tiražai yra labai dideli. Kai kurių leidimų tiražas siekia apie 10 mln. vienetų. Toks kiekis rodo, kad moneta yra masinė ir plačiai paplitusi, todėl ji negali kainuoti tūkstančių grivinų, kaip kartais rašoma socialiniuose tinkluose.

Iš tikrųjų dauguma tokių monetų parduodamos už sumą, tik šiek tiek viršijančią nominalą. Priklausomai nuo būklės ir kolekcininkų paklausos, kaina neretai svyruoja apie 20–40 grivinų. Todėl pažadai nupirkti tokią monetą už kelis tūkstančius turėtų kelti įtarimų – dažnai tai tik bandymas pritraukti dėmesį.

Visai kita situacija – su atskiromis 1 grivinos monetų atmainomis. Ypač vertingomis laikomos kai kurios 1992 metų laidos monetos: būtent tarp jų pasitaiko retų variantų, kurių vertė gali siekti dešimtis tūkstančių.

Vienas žinomiausių pavyzdžių – 1992 m. 1 grivina su lygiu briaunos kraštu. Briauna – tai šoninė monetos dalis. Jei joje nėra jokio užrašo ar kitų žymėjimų, tokia moneta gali turėti didelę kolekcinę vertę. Tam tikromis sąlygomis jos kaina gali siekti apie 60 tūkst. grivinų.

Yra ir kitų retų šios monetos variantų. Pavyzdžiui, pasitaiko egzempliorių, kurių briaunoje nurodyta 1995 metų data. Priklausomai nuo konkrečių ypatybių, tokia moneta gali kainuoti nuo kelių dešimčių tūkstančių grivinų ir daugiau.

Kita įdomi atmaina – 1992 m. 1 grivina su briaunoje įspausta 1994 metų data. Tokios monetos taip pat laikomos retomis, todėl kolekcininkai jų aktyviai ieško. Dėl nedidelio aptiktų egzempliorių skaičiaus jų kaina gali būti gana aukšta.

Raiškiausiu retumu dažnai laikoma 1992 m. 1 grivina, kurios briaunoje taip pat nurodyta 1992 metų data. Tokių monetų apyvartoje aptikta labai mažai, todėl jos kelia didžiausią numizmatų susidomėjimą ir gali kainuoti reikšmingas sumas.

Be senesnių monetų, kartais pasitaiko ir šiuolaikinių retų variantų. Pavyzdžiui, žinomi atvejai, kai ant monetos nurodyti vieni kaldinimo metai, o ant briaunos – kiti. Tokios gamybinės klaidos ar ypatybės monetą daro retesnę.

Būtent tokios detalės dažniausiai ir lemia tikrąją monetos vertę. Todėl, jei norite rasti ką nors išties įdomaus, verta atidžiai apžiūrėti turimas monetas – kartais tarp kasdienės smulkmės pasitaiko reta kolekcinė vertybė.

Šiandien – kelios paprastos savadarbės idėjos, kurias galima pasigaminti iš įprastų plastikinių butelių. Ypač pravers butelių kakleliai – detalė, kurią daugelis tiesiog išmeta.

Plastikiniai buteliai dažnai tampa įvairių buityje naudingų daiktų pagrindu: iš jų daromi konteineriai, tvirtinimai, laikikliai ir kiti smulkūs įrenginiai. Butelio kaklelis tokiems eksperimentams ypač patogus, nes yra tvirtos formos ir turi sriegį dangteliui.

Pirmiausia kaklelius reikia atsargiai nupjauti nuo butelių. Tai galima daryti peiliu arba žirklėmis. Tuomet kraštus verta lengvai nušlifuoti švitriniu popieriumi, kad neliktų aštrių briaunų ir atplaišų – taip su detalėmis dirbti bus saugiau.

Pirmoji idėja – vadinamasis „sparnuotas“ varžtas, kurį patogu sukti rankomis be įrankių. Varžtą pritvirtinkite, pavyzdžiui, spaustuvuose. Kad nepažeistumėte sriegio, pirmiausia ant jo užsukite veržlę.

Tada paimkite siauresnį plastikinį kaklelį ir uždėkite jį ant varžto galvutės. Plastiką šiek tiek pašildykite statybiniu fenu arba kitu karšto oro šaltiniu. Kai jis suminkštės, replėmis suspauskite plastiką aplink varžto galvutę. Atvėsęs plastikas sukietės ir suformuos patogią rankenėlę, kurią bus galima sukti rankomis.

Antroji savadarbė priemonė primena nedidelį spaustuką. Kaklelyje reikia išgręžti dvi skylutes priešingose pusėse. Į jas įsukite savisriegius taip, kad jie pereitų per plastiką. Tuomet plastikinę dalį šiek tiek pašildykite, kad galėtumėte suteikti jai norimą formą.

Po to kaklelį perpjaukite per vidurį. Taip gausite paprastą savadarbį spaustuką, kuriuo galima laikinai ką nors pritvirtinti ar prispausti nedidelius daiktus. Toks sprendimas gali praversti dirbtuvėse ar sode.

Trečioji idėja – kompaktiškas smulkmenų konteineriukas. Tam reikės dviejų didesnių butelių kaklelių ir dviejų dangtelių. Kaklelius priglauskite vieną prie kito atviromis pusėmis ir suklijuokite, pavyzdžiui, karštais klijais.

Kai klijai sustings, iš abiejų pusių galima užsukti dangtelius. Taip susidarys nedidelis konteineris, atsidarantis iš dviejų pusių. Jame patogu laikyti varžtus, veržles, žvejybinius kabliukus, svarelius ar kitas smulkias detales.

Pastaruoju metu vis daugiau žmonių ryžtasi įvairiems organizmo „detoksams“ – pavyzdžiui, visiškai atsisako cukraus. Toks iššūkis nėra lengvas, ypač tiems, kurie mėgsta saldumynus ir desertus. Vis dėlto yra vienas produktas, galintis padėti ištverti kelias savaites ar net mėnesius be saldintų užkandžių. Be to, jis gali teigiamai prisidėti ir prie bendros savijautos.

Pavasaris daugeliui tampa laiku, kai norisi maitintis sveikiau. Populiarėja ne tik svorio mažinimo planai, bet ir įvairūs mitybos „apsivalymai“: atsisakoma perdirbto maisto, baltų miltų, o neretai – ir saldumynų. Mitybos specialistai ir gydytojai dažnai pabrėžia, kad cukrus nėra būtinas produktas kasdienėje mityboje: jis nesuteikia organizmui reikšmingos naudos, o perteklius gali kenkti.

Reguliarus cukraus vartojimas siejamas su didesne įvairių ligų rizika – ne tik nutukimo, aterosklerozės ar padidėjusio kraujospūdžio, bet ir kitų sveikatos sutrikimų. Taip pat pažymima, kad cukrus gali skatinti priklausomybę, o dauguma parduotuvėse esančių produktų su cukrumi yra itin perdirbti, todėl papildomai didina nepageidaujamą poveikį sveikatai. Dėl to daugeliui sunku jo visiškai atsisakyti – tai reiškia atsisveikinti su mėgstamais užkandžiais, saldžiais kepiniais ir desertais.

Vis dėlto rekomenduojama cukraus kiekį mityboje sumažinti iki minimumo, o kartais išbandyti ir bent dviejų savaičių laikotarpį, kai jo atsisakoma visiškai. Po tokio etapo dažnas pastebi geresnę savijautą, daugiau energijos, o taip pat – skaistesnę, labiau švytinčią odą. Kyla klausimas: kuo galima sau padėti tuo metu, kai ypač stipriai norisi saldumynų?

Teigiama, kad viena natūrali priemonė, galinti slopinti potraukį saldumynams ir kartu padėti organizmui, yra burokėlių raugas. Nesvarbu, ar jis perkamas paruoštas, ar pasigaminamas namuose, šis gėrimas gali būti naudingas kaip mitybos paįvairinimas tiek „detokso“ metu, tiek tuomet, kai jaučiamas nuovargis ar susilpnėja imunitetas.

Burokėlių raugą siūloma vartoti reguliariai – dažniausiai rekomenduojama jį gerti ryte, nevalgius. Be to, kad jis gali padėti lengviau išbūti be cukraus ir sustiprinti pasirinkto mitybos režimo rezultatus, jam priskiriama ir daugiau galimų naudų: jis gali prisidėti prie uždegiminių procesų mažinimo, palankiai veikti imuninę sistemą, būti naudingas esant mažakraujystei bei didinti ištvermę fiziškai aktyviems žmonėms.

Bukšpanas puikiai tinka formuoti įvairias sodo figūras – rutulius, kūgius ar gyvatvores. Vis dėlto pastaraisiais metais šis augalas dažnai praranda dekoratyvumą: nepalankūs orai, sausros ir netinkama priežiūra daro savo. Ankstyvas pavasaris – pats tinkamiausias metas imtis veiksmų ir atgaivinti praretėjusį bukšpaną. Kuo anksčiau sureaguosite, tuo didesnė tikimybė, kad krūmas atsigaus.

Dar visai neseniai bukšpanas buvo vienas ryškiausių sodo akcentų, tačiau jo būklę smarkiai pablogino kenkėjai. Prie problemų prisideda ir kiti veiksniai, ypač užsitęsusios sausros bei klaidos prižiūrint augalą.

Jei bukšpanas turi išdžiūvusių šakelių, prarado formą, lapai nuolat gelsta, o pats krūmas akivaizdžiai praretėjęs, jis vis dar gali būti išgelbėtas. Kartais pakanka kelių priežiūros žingsnių, tačiau svarbiausia priemonė yra kirpimas – kartais net ir gana radikalus. Būtent tai dažniausiai padeda sugrąžinti krūmui tankumą ir patrauklią išvaizdą.

Palankiausias laikas bukšpaną kirpti – kovo pabaiga, tačiau darbus galima tęsti iki balandžio vidurio. Prieš imantis žirklių, verta pasitikrinti orų prognozę: svarbu, kad nebegrįžtų stiprios šalnos, nes trumpinti ūgliai tokiu atveju gali apšalti ir žūti.

Kirpimą pradėkite nuo pažeistų, sergančių ir nudžiūvusių šakų pašalinimo. Ar ūglis dar gyvas, galima patikrinti paprastai: lengvai nubraukite žievę nagu. Jei po ja matosi žalia spalva, šakelė gyva. Jei audiniai rusvi ar oranžiniai, tokią šaką geriau šalinti visiškai.

Likusių, sveikų ūglių taip pat nereikėtų palikti nepaliestų. Paprastai juos trumpina maždaug trečdaliu ilgio. Dėl to pernelyg nerimauti nereikia – pjūvio vietose greitai formuojasi nauji atžalynai. Be to, šis laikas tinkamas pradėti formuoti norimą bukšpano siluetą.

Pavasarinis kirpimas – tik pirmas žingsnis. Po žiemos bukšpanui dažnai trūksta drėgmės, ypač kai vyrauja sausesnis laikotarpis. Todėl jau kovą krūmą verta gausiau palaistyti, tačiau būtina nepersistengti: peršlapusi šaknų zona gali lemti krūmo nykimą.

Kartu su laistymu rekomenduojamas ir tręšimas. Geriausiai tinka kompleksinės, kelių medžiagų trąšos. Augalui ypač svarbus azotas, padedantis stiprinti būklę ir skatinti žaliosios masės augimą. Taip pat praverčia fosforas ir kalis, kurie svarbūs tinkamiems augimo procesams ir krūmo vystymuisi.

Vaikystės braškių skonį sunku supainioti su kuo nors kitu. Jos buvo saldžios, minkštos ir kvepėjo vasara dar prieš patenkant į dubenį. Ilgai svarščiau, kodėl senelio sode užaugintos uogos buvo tokios ypatingos, kol galiausiai sužinojau paprastą jo paslaptį. Šiandien ja pasidalysiu ir su jumis.

Metai iš metų vis dažniau atrodo, kad tokių braškių, kokias prisimename iš vaikystės, rasti vis sunkiau. Gyvenant didmiestyje nelengva įsigyti uogų, kurios būtų ir saldžios, ir sultingos, ir aromatingos. Dalis parduotuvėse parduodamų braškių atrodo nepriekaištingai, tačiau skoniu dažnai nuvilia.

Jei turite sodą ar bent nedidelį sklypą, sugrįžti prie tikro skonio kur kas paprasčiau. Svarbiausia – tinkamos auginimo sąlygos. Braškėms reikia daug saulės, nes būtent ji lemia uogų saldumą. Geriausiai jos auga nuo vėjo apsaugotoje, bet gerai apšviestoje vietoje. Dirva turėtų būti šiek tiek rūgšti, derlinga ir laidi vandeniui. Jei žemė per sunki, ją verta pagerinti kompostu. Taip pat būtinas reguliarus laistymas, ypač žydėjimo ir derėjimo laikotarpiu.

Kai pagrindai sutvarkyti, galima žengti dar vieną žingsnį. Pirmoji senelio paslaptis – trąša iš mielių. Ji paprasta, pigi ir stebėtinai veiksminga. Mielės padeda stiprėti šaknų sistemai ir gerina bendrą augalo būklę: braškės auga sparčiau, formuoja tvirtesnius lapus ir lengviau ištveria permainingus orus.

Paruošimas nesudėtingas: 100 gramų šviežių mielių ištirpinkite 10 litrų drungno vandens ir palikite kelioms valandoms pastovėti. Tokiu tirpalu braškes laistykite kas dvi ar tris savaites.

Antrasis būdas iš pirmo žvilgsnio skamba dar kukliau, tačiau būtent jis, pasak senelio, labiausiai prisideda prie skonio „kaip anksčiau“. Tai – obuolių actas, pilamas į vandenį tam, kad dirva būtų švelniai parūgštinta. Braškėms tokios sąlygos patinka, o tinkamas dirvožemio pH gali tiesiogiai paveikti uogų skonį.

Pakanka vieno šaukšto obuolių acto litrui vandens. Šiuo tirpalu augalus laistykite maždaug kartą per dvi savaites. Tuomet uogos būna pastebimai saldesnės, aromatingesnės ir labiau primena tas, kurias prisimename iš senų laikų.

Vis dėlto trąšos – tik dalis sėkmės. Senelis vis kartodavo, kad visą sezoną būtina laikytis kelių taisyklių. Pirmiausia jis nuolat šalindavo ūsus (ilgus ūglius), kuriuos braškės leidžia plėsdamosis. Jei jų nekarpysite, augalas energiją skirs ne uogoms, o plitimui.

Svarbu ir lysves atnaujinti. Po dvejų ar trejų metų braškės ima derėti silpniau, todėl verta pasodinti naujų daigų. Ne mažiau reikšmingi ir atstumai: braškės neturi augti per tankiai, nes tuomet gauna mažiau šviesos ir prasčiau dera. Gera oro cirkuliacija reiškia mažiau ligų ir geresnį derlių.

Namų priemonės gali būti veiksmingos, tačiau lengva persistengti. Per dažnai naudojamos mielės gali išbalansuoti dirvožemį, o per didelis obuolių acto kiekis – per stipriai jį parūgštinti. Užuot padėję, taip galime pakenkti augalams.

Laistyti taip pat reikia teisingai: geriausia – tiesiai prie žemės, ne ant lapų. Drėgni lapai, ypač kaitrioje saulėje, lengviau pažeidžiami ir tampa imlesni ligoms. Jei pastebite, kad augalai atrodo prasčiau, kuriam laikui sustabdykite tręšimą ir atidžiau įvertinkite jų būklę.

Japonija dažnai vadinama „šimtamečių šalimi“. Mokslininkus jau seniai domina, kodėl šios šalies gyventojai taip dažnai sulaukia garbaus amžiaus, o viena dažniausiai minimų priežasčių – mityba. Joje netrūksta netikėtų produktų, o vienas įdomiausių – umeboshi. Nors šis skanėstas ne visur lengvai randamas, daugelis vertina jį dėl skonio ir galimų naudų organizmui.

Umeboshi dažniausiai vadinamos marinuotomis japoniškomis slyvomis, nors botaniškai tai artimesnė abrikosams vaisių rūšis. Marinavimas ir rauginimas Japonijoje yra įprasta praktika, o umeboshi tradicija į šalį atkeliavo iš Kinijos ir puikiai prigijo.

Šis produktas paprastai nevalgomas vienas: umeboshi dažniau tampa kitų patiekalų dalimi. Jos derinamos su ryžiais, dedamos į salotas ar patiekiamos su daržovėmis, taip pat naudojamos tradiciniuose patiekaluose, pavyzdžiui, su sušiais, onigiri, furikake ar ochazuke. Iš umeboshi taip pat gaminamos pastos, padažai ir net gėrimai.

Kaip gaminamos umeboshi? Vaisiai paprastai skinami birželį, gausiai įtrinami druska ir sudedami į statines. Jose jie išskiria sultis ir apie dvi savaites marinuojasi, dažnai papildomai pridedant augalą, suteikiantį vaisiams ryškesnį rausvai raudoną atspalvį. Vėliau umeboshi kelias dienas džiovinamos saulėje – tik tada jos laikomos paruoštomis valgyti. Galutinis rezultatas – išraiškingas rūgščiai sūrus skonis.

Anksčiau umeboshi buvo laikomos stiprinančiu užkandžiu, kurį esą pasiimdavo samurajai ilgų žygių metu. Šiais laikais Japonijoje jos kartais vartojamos kaip namų priemonė pajutus peršalimo simptomus ar siekiant palengvinti savijautą po gausesnių vaišių. Vis dėlto didžiausias dėmesys skiriamas ne tik tradicijoms, bet ir sudėčiai.

Manoma, kad specifinis paruošimo būdas skatina susidaryti organinėms rūgštims, tokioms kaip pieno, gintaro, obuolių ir citrinų rūgštys. Jos siejamos su palankiu poveikiu rūgščių ir šarmų pusiausvyrai, taip pat gali prisidėti prie antibakterinio ir antivirusinio poveikio, kuris ypač aktualus per smulkias infekcijas. Be to, šios medžiagos gali palaikyti žarnyno mikroflorą, o tai svarbu imunitetui, taip pat prisidėti prie sklandesnio virškinimo ir geresnės skrandžio savijautos.

Umeboshi taip pat vertinamos dėl vitaminų ir mineralų. Jose aptinkama vitaminų A ir C, taip pat tokių mineralų kaip kalis, kalcis, fosforas, geležis ir magnis.

Kaip ir daugelyje vaisių, umeboshi yra antioksidantų – pavyzdžiui, polifenolių. Būtent jie siejami su lėtesniais senėjimo procesais, pagalba kepenims ir inkstams šalinant nepageidaujamas medžiagas bei laisvųjų radikalų, kurie prisideda prie civilizacinių ligų, neutralizavimu.

Vis dėlto svarbu prisiminti vieną niuansą: umeboshi yra sūrus produktas, todėl jame nemažai natrio. Saikingas kiekis gali tikti daugeliui, tačiau per didelis vartojimas gali didinti kraujospūdžio riziką. Žmonėms, turintiems širdies ir kraujagyslių problemų ar polinkį į hipertenziją, patariama umeboshi ragauti labai saikingai.

Nors Japonijoje umeboshi įsigyti paprasta, Lietuvoje tai išlieka retesnis produktas. Kartais jų galima rasti parduotuvėse, prekiaujančiose rytietiškais produktais, arba įsigyti internetu.