CP v2

Blog

  • „Gyvybės duona“ iš dykumos: šis vaisius žarnynui daro stebuklus, o širdžiai – skydą

    Datulės – nuo senovės Artimųjų Rytų vertinami palmių vaisiai, dažnai vadinami dykumos maistu, nes ilgai išsilaiko ir yra labai kaloringi. Šiandien jos plačiai auginamos Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, o parduotuvėse dažniausiai randamos džiovintos – patogios užkandžiui ir desertams.

    Maistine prasme datulės yra koncentruotas energijos šaltinis: jose gausu natūralių cukrų, tačiau kartu jos suteikia ir skaidulų. Taip pat jose yra kalio, magnio, vario, mangano, geležies, vitaminų B grupės, o tamsesnėse veislėse neretai aptinkama daugiau antioksidacinių junginių.

    Kasdieniam virškinimui – skaidulos

    Vienas dažniausių datulių privalumų – skaidulų kiekis, ypač džiovintuose vaisiuose. Skaidulos padeda žarnynui dirbti reguliariau, gali mažinti vidurių užkietėjimo riziką ir palaikyti palankią žarnyno mikrobiotos pusiausvyrą.

    Svarbu ir tai, kad skaidulos lėtina cukrų pasisavinimą, todėl datulės, lyginant su dalimi saldumynų, gali būti palankesnis pasirinkimas, jei jų valgoma saikingai. Vis dėlto žmonėms, sergantiems diabetu ar turintiems insulinui atsparumo, jų kiekį verta derinti su gydytoju ar dietologu.

    Širdžiai svarbūs mineralai

    Datulėse esantis kalis siejamas su normalia širdies ir kraujagyslių sistemos veikla, nes jis svarbus kraujospūdžio reguliavimui. Jos taip pat turi polifenolių – antioksidantų, kurie mityboje siejami su mažesniu oksidaciniu stresu ir uždegiminiais procesais.

    Praktikoje tai nereiškia, kad datulės pačios apsaugo nuo infarkto, tačiau jos gali būti viena iš širdžiai palankesnės mitybos detalių, jei jomis pakeičiami itin perdirbti saldumynai. Didžiausią naudą paprastai duoda visuma: daugiau daržovių, ankštinių, neskaldytų grūdų ir mažiau pridėtinio cukraus.

    Atminčiai ir nuotaikai – ne vien saldumas

    Datulėse yra B grupės vitaminų ir mikroelementų, kurie svarbūs nervų sistemos funkcijoms. Jose taip pat aptinkama aminorūgščių, dalyvaujančių neuromediatorių sintezėje, todėl datulės dažnai pristatomos kaip užkandis, padedantis palaikyti energiją ir susikaupimą.

    Vis dėlto geriausias efektas tikėtinas tada, kai datulės tampa subalansuoto raciono dalimi, o ne pagrindiniu energijos šaltiniu. Jei žmogus nuolat jaučia nuovargį ar koncentracijos sutrikimus, vien mitybos korekcijų gali nepakakti – verta įvertinti miego, streso ir sveikatos būklę.

    Saiką verta prisiminti dėl kaloringumo: 100 gramų džiovintų datulių gali turėti apie 280 kilokalorijų ir daug natūralių cukrų. Dažniausiai pakanka 3–5 datulių per dieną, ypač jei jos valgomos kartu su baltymais ar riebalais, pavyzdžiui, su riešutais ar natūraliu jogurtu.

    Renkantis datules verta skaityti sudėtį: geriausia, kai joje tik vaisiai, be pridėtinio cukraus, gliukozės-fruktozės sirupo ar perteklinių konservantų. Laikant sandariame inde vėsioje vietoje jos ilgai išlieka minkštos, o pernelyg sukietėjusias galima trumpai pamirkyti šiltame vandenyje.

  • Atrodo kaip brokolis, skonis riešutinis: italų dievinamas rapinis, o Lietuvoje jis beveik pamirštas

    Rapinis, dar vadinamas brokolių rape arba brokoline ropė, iš pirmo žvilgsnio primena mažus brokolius, tačiau botaniškai yra artimesnis ropei. Jo skonis ryškesnis: jaučiamas lengvas kartumas, pikantiškumas ir riešutinė nata. Valgoma visa augalo dalis – lapai, stiebai ir smulkūs žiedpumpuriai.

    Italijoje rapinis šimtmečius laikomas kasdienės virtuvės daržove, ypač šalies pietuose, kur jis dažnai derinamas su alyvuogių aliejumi, česnaku ir aitriosiomis paprikomis. Lietuvoje ši daržovė vis dar reta, nors savo maistingumu gali sėkmingai konkuruoti su įprastais brokoliais ar lapiniais kopūstais.

    Kaip ir kitos bastutinių šeimos daržovės, rapinis yra mažai kaloringas, turi daug skaidulų, todėl gali padėti ilgiau išlaikyti sotumo jausmą. Mitybos požiūriu jis vertinamas dėl vitaminų A, C ir K, taip pat dėl folio rūgšties ir mineralų, tarp kurių dažniausiai minimi kalcis, kalis ir geležis.

    Vitaminas C svarbus imuninei sistemai ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, o vitaminas A siejamas su regėjimu ir odos būkle. Vitaminas K prisideda prie normalios kraujo krešėjimo funkcijos ir kaulų būklės palaikymo. Dėl folatų rapinis dažnai rekomenduojamas subalansuotoje mityboje, ypač planuojant nėštumą ar jo metu.

    Ši daržovė turi žemą glikeminį indeksą, o skaidulos gali padėti stabilesniam gliukozės pasisavinimui ir virškinimo veiklai. Vis dėlto žmonėms, vartojantiems kraujo krešėjimą veikiančius vaistus, svarbu atkreipti dėmesį į vitamino K kiekį racione ir mitybos pokyčius aptarti su gydytoju.

    Ruošiant rapinį dažniausiai rekomenduojama nupjauti kietesnes stiebų dalis, o daržovę trumpai apvirti arba nuplikyti apie 2 minutes. Tai sušvelnina natūralų kartumą, o perplovus labai šaltu vandeniu išlaikoma ryški spalva ir maloni tekstūra.

    Virtuvėje rapinis ypač tinka su makaronais, kai į padažą įmaišomas alyvuogių aliejus, česnakas, čili ir kietasis sūris. Jį galima greitai apkepinti keptuvėje ir patiekti prie mėsos ar žuvies, dėti į rizotą, apkepus, tartas ar naudoti vietoj špinatų. Lietuviškuose patiekaluose rapinis gali tapti įdomiu priedu prie daržovių sriubų, bulvių ar kiaušinių patiekalų.

  • Antra sėjų banga vasarą: ką dar verta pasėti liepą ir rugpjūtį, kad rudenį skintumėte pilnais glėbiais

    Vasaros vidurys nereiškia, kad daržo sezonas baigėsi. Liepą ir rugpjūtį daugelį kultūrų dar galima sėkmingai pasėti iš naujo, kad rudenį turėtumėte šviežių lapų, šaknų ar traškių gūžių derlių.

    Šiuo metu ypač svarbu pasirinkti greitai augančias rūšis ir veisles, o dirvą palaikyti tolygiai drėgną. Karščių bangos ir staigūs liūčiai pastaraisiais metais dažnėja, todėl sėjos sėkmę dažnai lemia ne kalendorius, o mikroklimatas ir laistymas.

    Ką sėti antrajai bangai?

    Vasaros pabaigoje dažnai sėjami ridikėliai, kaliaropės ir įvairūs bastutinių šeimos augalai, kuriems tinka vėsesnės naktys. Jie paprastai geriau auga, kai dirva humusinga, o drėgmė palaikoma pastovi, nes išdžiūvimas gali pabloginti skonį ir tekstūrą.

    Rudens salotoms verta rinktis lapines daržoves, kurios spėja užaugti per 5–8 savaites. Tam tinka salotos, špinatai, mangoldai, taip pat kai kurios azijietiškų kopūstų rūšys, kurios vėsesniu oru rečiau iškart „iššauna“ į žiedynus.

    Kaip pasiekti gerą daigumą per karščius?

    Didžiausias iššūkis vasaros sėjoms yra perdžiūstanti viršutinė dirvos dalis, kur dygsta sėklos. Praktikoje tai reiškia, kad geriau laistyti dažniau ir mažesnėmis normomis, kad sėklų zona neišdžiūtų, o prireikus sėją kelias dienas pritemdyti.

    Naudinga ir dirvos struktūra: lengvesnėse dirvose drėgmė prarandama greičiau, o sunkesnėse po liūčių gali formuotis pluta. Todėl po stipraus lietaus verta paviršių atsargiai supurenti, kad daigai lengviau prasikaltų.

    Žalumynai, kurie rudenį ypač atsiperka

    Vėsesnę vasaros pabaigą dažnai gerai išnaudoja prieskoninės žolelės, pavyzdžiui, krapai ir kalendros, nes joms mažiau kenkia kaitra. Jos greitai sudygsta ir gali duoti derlių per palyginti trumpą laiką, jei nepamirštama drėgmės.

    Jei siekiate ilgesnio skynimo, verta planuoti ir pakartotines sėjas kas 10–14 dienų, kad derlius nesusikoncentruotų į vieną savaitę. Toks ritmas ypač pasiteisina salotoms, ridikėliams ir krapams.

    Renkantis, ką sėti, svarbu įvertinti ir pirmųjų šalnų riziką jūsų vietovėje. Jei rugpjūčio pabaiga jau vėsi, prioritetą verta teikti greitos vegetacijos žalumynams, o ne ilgesnio augimo daržovėms.

  • Lenkijos miškai geltonuoja: voveraitės dygsta masiškai, grybautojai rodo pilnus krepšius

    Lenkijos miškai geltonuoja: voveraitės dygsta masiškai, grybautojai rodo pilnus krepšius

    Lenkijoje įsibėgėja vasarinis grybų sezonas: socialiniuose tinkluose daugėja nuotraukų su įspūdingais voveraičių laimikiais. Grybautojai teigia, kad kai kur miško paklotė tiesiog geltonuoja, o išvykos baigiasi krepšiais, prikrautais iki viršaus.

    Daugiausia pranešimų apie gausų voveraičių dygimą pastarosiomis dienomis pasirodė iš Didžiosios Lenkijos vaivadijos. Vietos gyventojai dalijasi vaizdais iš spygliuočių ir mišrių miškų, kur voveraitės randamos ištisais plotais, ypač po lietingesnių dienų.

    „Miškas tiesiog švietė geltonai, toks voveraičių antplūdis Didžiojoje Lenkijoje“, – rašoma grybautojų bendruomenės įraše.

    Grybų gausą lemia palankios meteorologinės sąlygos: nuosaikios temperatūros, vietiniai krituliai ir didesnė oro bei dirvos drėgmė. Tokiu oru miško paklotė ilgiau neišdžiūsta, todėl voveraitės, kurioms svarbus drėgnas mikroklimatas, dygsta intensyviau.

    Voveraitės dažniausiai aptinkamos spygliuočių ir mišriuose miškuose, kur auga pušys, eglės, taip pat ąžuolai ar bukai. Jos mėgsta samanotas vietas, smėlingesnę dirvą ir plotus, padengtus storesniu spyglių sluoksniu, o geriausiai „atsiveria“ po kelių šiltesnių dienų, kai iškrenta trumpi lietūs.

    Specialistai primena, kad net ir gausaus sezono metu svarbiausia saugumas: rinkti reikia tik neabejotinai atpažįstamus grybus, vengti senų, sukirmijusių ar prie kelių augusių egzempliorių. Parsineštus grybus patariama kuo greičiau perrinkti ir termiškai apdoroti, nes šviežios voveraitės, kaip ir kiti miško grybai, greitai genda.

  • Cukinijų perteklius? Šie 3 receptai išgelbės derlių ir nustebins skoniu

    Cukinijų perteklius? Šie 3 receptai išgelbės derlių ir nustebins skoniu

    Vasarą ir ankstyvą rudenį cukinijos neretai dera taip gausiai, kad dalis jų rizikuoja likti nepanaudotos. Tačiau ši daržovė yra itin universali: iš jos galima paruošti ir lengvesnę lazanijos versiją, ir net naminį padažą, primenantį kečupą.

    Virtuvės praktika rodo, kad cukinija ypač patogi tada, kai norisi sumažinti miltinių produktų kiekį racione. Plonais griežinėliais pjaustyta cukinija gali atstoti makaronų lakštus, o švelnus skonis lengvai dera su pomidorais, prieskoniais ir sūriu.

    Cukinijų lazanija vietoj makaronų

    Šiam patiekalui pirmiausia paruošiamas mėsos ir pomidorų padažas. Malta mėsa apkepinama, pagardinama druska ir pipirais, tuomet sudedami konservuoti pomidorai ir pomidorų koncentratas, o pabaigoje įmaišomas raudonėlis.

    Cukinija nuplaunama ir supjaustoma plonais išilginiais griežinėliais. Kepimo inde sluoksniuojama cukinija ir padažas, kol baigiasi ingredientai, viršus pabarstomas tarkuotu sūriu ir kepama 180 laipsnių temperatūroje apie 30 minučių.

    Naminis cukinijų kečupas

    Iš cukinijų galima pagaminti tirštą, pomidorinį padažą, kuris tinka prie įvairių patiekalų. Tam cukinijos sutarkuojamos stambia tarka, o svogūnai sutarkuojami smulkiau ir sudedami į puodą kartu su cukinijomis.

    Masė pasūdoma ir kaitinama, o užvirus įdedama cukraus ir verdama apie 30 minučių. Tuomet supilamas actas, sudedami prieskoniai, paverdama dar apie 15 minučių, įmaišomas pomidorų koncentratas, viskas sutrinama iki vientisos konsistencijos ir verdama, kol pasiekiamas norimas tirštumas.

    Paruoštas padažas supilstomas į iškaitintus stiklainius ir sandariai uždaromas. Taip pagamintas cukinijų kečupas gali būti patogus būdas sunaudoti didesnį derlių ir turėti atsargų šaltesniam sezonui.

    Cukinijų paštetas kasdienai ir vaišėms

    Dar vienas būdas panaudoti cukinijas yra paštetas, tinkantis tiek kaip užtepėlė ant duonos, tiek kaip atskiras patiekalas. Jis gali būti valgomas šaltas, kaip užkandis, arba šiltas, kaip lengvesni pietūs.

    Gaminant cukinija sutarkuojama stambia tarka, pasūdoma, išmaišoma ir paliekama, kad išsiskirtų skystis, kurį vėliau svarbu gerai nuspausti. Tuo metu paprika supjaustoma mažais kubeliais, svogūnas susmulkinamas ir trumpai pakepinamas, o sūris sutarkuojamas.

    Visi ingredientai sumaišomi, masė sukrečiama į kepimo formą, išklotą kepimo popieriumi, ir kepama 180 laipsnių temperatūroje apie 1 valandą. Toks patiekalas patogus ir tuo, kad lengvai pavyksta iš anksto pasiruošti kelioms dienoms.

  • Perkama tik turguje: fasolė su „ereliu“ kadaise kainavo rykštes, o dabar tapo delikatesu

    Iš pirmo žvilgsnio tai paprasta balta pupelė, tačiau kiekviename grūde matyti vyšninės spalvos dėmelė, primenanti erelį išskleistais sparnais. Būtent šis išskirtinis raštas lėmė, kad vadinamoji pupelė su ereliu Lenkijoje tapo ne tik maistu, bet ir istoriniu simboliu.

    XIX amžiuje, kai Lenkija buvo padalinta ir nacionaliniai ženklai buvo draudžiami, dalis žmonių patriotizmą slėpė kasdienybėje. Pupelės buvo sodinamos daržuose, kartais maskuojant jas tarp kitų kultūrų, o kai kur jų auginimas galėjo užtraukti griežtas bausmes.

    Nuo 2010 metais ši pupelių rūšis įtraukta į Lenkijos tradicinių produktų sąrašą. Toks statusas paprastai reiškia, kad produktas vertinamas kaip regioninės ar nacionalinės kulinarijos paveldas, o jo kilmė ir tradicinė gamyba yra apibrėžiama aiškiau.

    Kur jos ieškoti?

    Nors susidomėjimas auga, šių pupelių ne visada rasi didžiuosiuose prekybos tinkluose. Dažniausiai jos parduodamos turguose, vietinėse turgavietėse ar mažose parduotuvėlėse, kur prekiauja smulkūs augintojai.

    Praktika rodo, kad geriausią kokybę pirkėjai dažnai randa pas ūkininkus, kurie parduoda savo užaugintą derlių, o ne masinę produkciją. Dėl ribotos pasiūlos ir sezoniškumo tokia pupelė neretai tampa ieškomu laimikiu.

    Skonis ir gaminimas namuose

    Virtuvėje ši pupelė vertinama dėl švelnaus, lengvai salstelėjančio skonio ir kremiškos tekstūros. Ji tinka sotiems, lėtai verdamiems patiekalams, nes gerai sugeria prieskonių ir rūkytos mėsos aromatus.

    Ji gali tapti pagrindu tirštai pupelių sriubai, troškiniams ar klasikiniams patiekalams su pomidorų padažu ir mairūnais. Taip pat ją galima sutrinti į užtepėlę su pakepintu svogūnu ir česnaku, o išvirta iki tvirtumo tinka salotoms.

    Vienas niuansas svarbus tiems, kurie pupeles perka dėl jų išvaizdos: ilgai verdant ryškus raštas dažnai išblunka. Tai natūralu, tačiau skonio savybės dėl to nenukenčia, o tradicinėse virtuvėse būtent skonis visada buvo svarbiausia.

  • Makłowicz įspėja: vienas populiarus priedas sugadina tikrą vengrišką lečo skonį

    Lečo daugeliui tapo patogiu būdu sunaudoti šaldytuvo likučius, tačiau toks požiūris dažnai nutolina patiekalą nuo jo vengriškų šaknų. Į puodą neretai keliauja cukinijos, pievagrybiai, baklažanai, net bulvės ar pigios dešrelės, o rezultatas tampa panašesnis į daržovių troškinį.

    Kulinarijos kritikas ir keliautojas Robertas Makłowiczius pabrėžia, kad didžiausia klaida yra masiškai dėti cukiniją ir grybus. Pasak jo, tuomet tai jau ne lečo, o veikiau ratatujį primenantis patiekalas arba lenkiško stiliaus daržovių guliašas.

    „Cukinijos ir pievagrybiai pakeičia patiekalo charakterį taip, kad nelieka to, kas lečo svarbiausia, – paprastumo“, – sakė R. Makłowiczius.

    Vengriškas lecsó tradiciškai remiasi minimalizmu ir kelių produktų kokybe. Esminis ingredientas yra paprika, tačiau, anot R. Makłowicziaus, labiausiai tinka ne įprasta stora ir saldi raudona paprika, o pailga, šviesesnė, gelsva ar žalsva, turinti švelnų aštresnį poskonį.

    Klasikiniame variante prie paprikos derinami pomidorai, česnakas ir riebalai kepimui. Dažnai minimas ir taukų pasirinkimas, nes jis suteikia sodumo, tačiau šiuolaikinėse virtuvėse neretai naudojami ir neutralūs aliejai, svarbiausia neperkrauti skonio papildomomis daržovėmis.

    Prieskonių sąrašas taip pat trumpas: druska ir malta vengriška paprika. R. Makłowiczius atkreipia dėmesį į techniką: paprikos miltelius reikėtų trumpai kaitinti riebaluose su apkepintu svogūnu, tačiau neperdeginti, nes tuomet atsiranda kartumas ir jis užgožia visą patiekalą.

    Norint lečo paversti sotišku pagrindiniu patiekalu, tradiciškai galima dėti rūkytos, ryškiai paprikinės dešros. Vis dėlto jis primena, kad be mėsos lečo dažnai tarnauja kaip karštas garnyras arba patiekiamas su kiaušiniu, o jo esmė išlieka ta pati: mažai ingredientų, bet aiškus, koncentruotas skonis.

    R. Makłowiczius ragina neatsisakyti kūrybos virtuvėje, tačiau siūlo tiksliai įvardyti, ką gaminate. Jei norisi troškinio su cukinija ir grybais, tai gali būti puikus patiekalas, tik jis nebebus klasikinis vengriškas lečo, kurio stiprybė slypi paprikos ir pomidorų dermėje.

  • Makłowicz įspėja: lietuviai taip pat gadina lečo – šie du ingredientai paverčia jį koše

    Kas, pasak Makłowicziaus, yra didžiausia klaida

    Lenkijoje lečo dažnai tampa patiekalu, skirtu „išvalyti šaldytuvą“: į puodą keliauja ne tik paprika, bet ir cukinija, baklažanai, pievagrybiai, net bulvės ar pigios dešrelės. Kulinarijos kritikas ir keliautojas Robertas Makłowiczius sako, kad taip dingsta pats patiekalo identitetas.

    Jo teigimu, didžiausia nuodėmė yra masiškai dėti cukiniją ir pievagrybius. Tokia versija, anot jo, labiau primena prancūzišką ratatujį arba daržovių troškinį, o ne tradicinį vengrišką lečo.

    „Tai ne lečo, o visai kitas patiekalas – pranyksta paprikos skonis ir lieka vandeninga, blanki masė“, – sakė Robertas Makłowiczius.

    Kuo išsiskiria vengriškas originalas

    Vengriškas lečo, vadinamas lecsó, remiasi minimalizmu: keli ingredientai, bet jie turi būti kokybiški. Svarbiausia čia yra paprika, pomidorai, česnakas ir riebalai kepimui, dažnai minimi kaip lašiniai ar jų taukai.

    Makłowiczius pabrėžia, kad esminis skirtumas slypi paprikoje: tradiciškai pasirenkamos pailgos, šviesesnės, gelsvos ar žalsvos paprikos, turinčios lengvą aitrumą. Jos, skirtingai nei saldžios storasienės raudonos paprikos, suteikia patiekalui būdingą charakterį.

    Prieskonių logika taip pat paprasta: druska ir malta paprika. Svarbus techninis momentas – maltą papriką dėti į įkaitintus riebalus su svogūnais taip, kad ji nesudegtų, nes tuomet atsiranda kartumas, kuris sugadina visą troškinį.

    Kada mėsa tinka, o kada – ne

    Jei lečo turi tapti sočiu pagrindiniu patiekalu, galima pridėti geros rūkytos, ryškiai paprikotos dešros. Tačiau, kaip akcentuoja kritikas, yra ir tradicinių be mėsos versijų, kai lečo patiekiamas kaip karštas garnyras arba su ant viršaus keptu kiaušiniu.

    Makłowiczius ragina neskubėti visko vadinti lečo vien todėl, kad tai vieno puodo daržovių troškinys. Anot jo, troškinys su cukinijomis ir pievagrybiais gali būti skanus, tačiau tikrasis lečo skonis atsiskleidžia būtent per paprastumą ir paprikos dominavimą.

    „Jei norite daržovių troškinio – gaminkite drąsiai, bet jei norite lečo, atsisakykite atsitiktinių priedų“, – sakė Robertas Makłowiczius.

  • Kaip ES apskaičiuoja milijonines baudas „Google“ ir kitoms technologijų milžinėms: kas lemia sumas

    Kaip ES apskaičiuoja milijonines baudas „Google“ ir kitoms technologijų milžinėms: kas lemia sumas

    Europos Sąjungos skiriamos baudos didžiausioms technologijų bendrovėms dažnai siekia šimtus milijonų eurų, tačiau jų dydis visuomenei neretai atrodo sunkiai paaiškinamas. Vieni jas vadina įprastu taisyklių vykdymu, kiti mato geopolitinių įtampų šešėlį, ypač kai baudos paliečia JAV ar Kinijos įmones.

    Pastaruoju metu Europos Komisija skyrė 890 milijonų eurų baudą „Google“ už Skaitmeninių rinkų akto pažeidimus, o „Alibaba“ grupės valdoma platforma „AliExpress“ sulaukė 550 milijonų eurų sankcijos dėl nepakankamų priemonių stabdant neteisėtų ir žalingų prekių prekybą. Abu atvejai atskleidė, kad baudos ES nėra vien tik paprasta matematinė formulė.

    Kas yra atskaitos taškas?

    Konkurencijos teisėje, kur ES turi ilgiausią praktiką, baudos dažniausiai pradedamos skaičiuoti nuo dalies pajamų, susijusių su konkrečia preke ar paslauga, o tada koreguojamos pagal pažeidimo sunkumą ir trukmę. Papildomai vertinama, ar įmonė bendradarbiavo tyrimo metu, ar pažeidimai kartojasi, ir ar yra lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių.

    Vis dėlto net ir tokiu atveju galutinė suma dažnai tampa teismų objektu: bendrovės sprendimus skundžia, o procesai gali tęstis metus. Be to, po reguliuotojo baudos kai kuriais atvejais dar kyla civilinių ieškinių dėl žalos atlyginimo rizika nacionaliniuose teismuose.

    Kuo skiriasi Skaitmeninių rinkų aktas?

    Skaitmeninių rinkų aktas veikia kitaip nei klasikinė antimonopolinė teisė: čia bauda dažnai turi ne tik bausti, bet ir paskatinti greitai pakeisti elgesį bei užtikrinti atitiktį. Nors teisės aktuose numatytos lubos gali siekti iki 10 proc. pasaulinių metinių pajamų, praktikoje Komisija gali taikyti gerokai mažesnes sumas, ypač jei pažeidimas truko trumpai.

    „Google“ atveju Komisija baudą suformavo iš dviejų dalių: 460 milijonų eurų už savų rezultatų iškėlimą paieškoje ir 430 milijonų eurų už nesąžiningas praktikas, susijusias su programėlių parduotuvės įdiegimu išmaniuosiuose telefonuose. Tokia struktūra parodo, kad suma gali priklausyti ir nuo to, kiek atskirų pažeidimų Komisija identifikuoja vienoje byloje.

    Kur baigiasi kriterijai ir prasideda politika?

    Kritikai pabrėžia, kad net ir taikant tuos pačius kriterijus lieka sprendimo laisvės, todėl baudos gali atrodyti nevienodos ar pasirinktos taip, kad turėtų simbolinį svorį. Ypač tai išryškėja tais momentais, kai baudos sutampa su jautriais prekybos santykių etapais tarp ES ir JAV.

    „ES visada laikosi tinkamo proceso ir remiasi objektyviais kriterijais, kad baudos išliktų proporcingos visomis aplinkybėmis“, – sakė Europos Komisijos atstovas Thomas Regnier.

    Tuo pat metu technologijų sektoriaus ekspertai ir kai kurie politikai atkreipia dėmesį, kad vien baudos ne visada keičia rinkos elgesį taip greitai, kaip tikimasi. Didelėms bendrovėms finansinė našta dažnai yra įveikiama, o didžiausią poveikį sukuria reikalavimai keisti produktus, sutartines sąlygas ar platformų veikimo logiką.

    Ką keis nauja banga: DI reguliavimas

    Artimiausiu metu baudos gali tapti dar aktualesnės, kai įsigalios praktinis DI akto vykdymas. Reglamente numatytos sankcijos gali siekti iki 35 milijonų eurų arba iki 7 proc. pasaulinių metinių pajamų, priklausomai nuo to, kuris dydis yra didesnis.

    Skiriant baudas už DI akto pažeidimus turės būti vertinamas pažeidimo sunkumas, trukmė ir bendradarbiavimas su priežiūros institucijomis. Daugeliu atvejų sprendimus priims nacionalinės institucijos, o Europos Komisija prižiūrės bendrą sankcijų režimo taikymo nuoseklumą.

    ES modelis rodo, kad baudos yra tik viena didesnio reguliavimo arsenalo dalis. Jos dažnai tampa ryškiu simboliu, tačiau ilgalaikį poveikį technologijų rinkai paprastai lemia ne vien piniginė sankcija, o tai, kaip greitai ir kokiu mastu įmonės priverčiamos pakeisti savo praktiką.

  • Šios druskos proporcijos nekeiskite: taip pasigaminsite lietuviškas umeboshi slyvas prie mėsos

    Druskoje fermentuoti vaisiai daugeliui siejasi su Japonija, tačiau panašios konservavimo tradicijos seniau buvo žinomos ir mūsų regione. Pastaraisiais metais fermentacija vėl grįžta į virtuves, nes žmonės ieško natūralesnių skonių ir būdų ilgiau išsaugoti derlių be acto ar didelio kiekio cukraus.

    Japonijoje umeboshi gaminamos iš ume vaisių, artimų abrikosams, kurie švieži yra kieti ir itin rūgštūs. Vaisiai užberiami druska ir fermentuojami, kol įgauna ryškų sūriai rūgštų skonį, todėl tampa ne desertu, o prieskoniu, pagyvinančiu kasdienius patiekalus.

    Lietuvišką šio produkto versiją galima pasigaminti iš tvirtų slyvų, kurios išlaiko formą fermentuojantis. Dažniausiai tinka vos neprinokusios vengrinės, kietesnės renklodės ar smulkesnės mirabelės, o aromatui vietoje egzotinių lapų galima naudoti juodųjų serbentų lapus arba raudonąjį baziliką.

    Svarbiausia taisyklė yra druskos kiekis: saugiam ir stabiliam rezultatui dažnai taikoma apie 15 proc. druskos nuo vaisių svorio proporcija. Praktikoje tai reiškia, kad 1 kilogramui slyvų prireiks 150 gramų nejoduotos druskos, o indas turi būti kruopščiai išplautas ir išplikytas.

    Slyvas nuplaukite, gerai nusausinkite ir dėkite sluoksniais, kiekvieną sluoksnį pabarstydami druska ir įterpdami lapų aromatui. Ant viršaus uždėkite lėkštelę ar švarų dangtelį ir prispauskite svoriu, kad vaisiai greičiau išleistų sultis ir būtų apsemti.

    Fermentacijai tinka vėsesnė vieta, maždaug 10–15 laipsnių šilumos, o procesas paprastai trunka apie šešias savaites. Baigus fermentuoti, slyvas patogu perkelti į mažesnius stiklainius ir laikyti šaldytuve, kur jos gali išsilaikyti iki metų, o skonis ilgainiui suapvalėja.

    Sūriai rūgščios slyvos virtuvėje veikia kaip ryškus akcentas, todėl dažniausiai užtenka vieno vaisiaus ar kelių lašų skysčio. Jos ypač tinka prie riebesnės mėsos, grilio patiekalų, sūrių, pomidorinių patiekalų ir padažų, o sutrinta slyva gali pakeisti dalį acto užpilų padažuose.

    Maisto saugai svarbu naudoti tik sveikus, nepažeistus vaisius ir švarius įrankius, o fermentacijos metu stebėti, kad masė nepelėtų ir vaisiai būtų apsemti sūrymu. Jei atsiranda nemalonus, supuvęs kvapas ar matomas pelėsis, tokio gaminio geriau nevartoti.