CP v2

Blog

  • Alżbieta Lenska ir Rafał Cieszyński apie šeimą: kaip dabar atrodo jų 14-metė dukra Zosia

    Lenkijos aktorių pora Alżbieta Lenska ir Rafał Cieszyński kartu yra jau daugiau nei du dešimtmečius, o jų santykių istorija prasidėjo filmavimo aikštelėje. Jie susipažino 2005 metais, dirbdami prie serialo „Anioł stróż“, kai abu dar tik įsibėgėjo savo karjerose.

    Po kelių mėnesių pažinties pora tapo oficiali, o sužadėtuvės įvyko Lenskos gimtadienio dieną. Pirmą kartą jie susituokė 2007 metais Las Vegase, o bažnytinę santuoką įtvirtino 2008 metų rugpjūčio 28 dieną Varšuvoje, Šv. Onos bažnyčioje.

    Darbai kartu ir išbandymai

    Žiūrovams ši pora pažįstama ir iš bendrų projektų, nes jie ne kartą pasirodė tuose pačiuose filmuose ir serialuose. Be ankstyvojo serialo, abu vaidino ir kituose populiariuose kūriniuose, o jau ne vienerius metus pasirodo ir seriale „Ojciec Mateusz“, kuriame ekrane įkūnija sutuoktinius.

    Tačiau jų gyvenime netrūko ir sunkių akimirkų. 2018 metais Alżbietai Lenskai plyšo aneurizma, ji neteko sąmonės teatre ir skubiai buvo išgabenta į ligoninę, kur atlikta gyvybę gelbėjusi operacija.

    Vaikai ir dukros Zosios planai

    Šiandien pora augina du vaikus: 14-metę dukrą Zosią ir 12-metį sūnų Antonį. Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio sulaukia būtent Zosia, kuri vis dažniau pasirodo viešumoje ir, panašu, domisi tėvų profesija.

    Skelbiama, kad Zosia jau spėjo žengti pirmuosius žingsnius prieš kamerą ir debiutavo filmavimo projektuose, kuriuose pasirodė kartu su mama. Tai dar labiau pakurstė gerbėjų smalsumą, kaip bręsta aktorių poros dukra ir ar ji iš tiesų ketina rinktis aktorystės kelią.

    Artimiausiu metu paaiškės, ar Zosios pasirodymai bus epizodiniai, ar tai taps nuoseklios karjeros pradžia. Kol kas šeima viešai pabrėžia artumą ir dėkingumą už tai, kad po 2018 metų krizės pavyko grįžti į įprastą gyvenimo ritmą.

  • Ar žmogaus parašytos knygos taps retenybe? Olga Tokarczuk pasisakymai apie DI kelia diskusiją

    Skaitmeninių įrankių banga keičia leidybą, o generatyvaus DI galimybės per kelerius metus tapo kasdienybe ir rašytojams, ir leidykloms. Kartu stiprėja klausimas, ar netrukus atsiras aiškus skirtumas tarp kūrybos, kuri gimsta iš žmogaus vaizduotės, ir tekstų, kuriuos sugeneruoja modeliai.

    Diskusiją įkaitino Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk pasisakymai konferencijoje Poznanėje. Ji kalbėjo apie tai, kad naudojasi pažangiu kalbos modeliu kaip kūrybinio mąstymo plėtimo įrankiu ir jam pateikia idėjas analizei.

    „Esu įsigijusi pažangiausią vieno kalbos modelio versiją ir kartais būnu nuoširdžiai nustebusi, kaip jis praplečia akiratį ir pagilina kūrybinį mąstymą. Dažnai tiesiog duodu mašinai idėją analizei ir klausiu: brangioji, kaip galėtume tai gražiai išplėtoti?“, – sakė Olga Tokarczuk.

    Šie žodžiai socialiniuose tinkluose sulaukė kritikos, nes daliai skaitytojų DI kūryboje siejasi su autentiškumo praradimu. Netrukus rašytoja paskelbė paaiškinimą, pabrėždama, kad jos tekstai nėra rašomi DI, o technologijas ji traktuoja kaip pagalbinę priemonę informacijos paieškai.

    „Nė vienas mano tekstas, taip pat ir romanas, kuris pasirodys šių metų rudenį, nebuvo parašytas pasitelkiant dirbtinį intelektą, išskyrus jo naudojimą kaip greitesnės informacijos paieškos įrankį“, – teigė Olga Tokarczuk.

    Leidybos rinkoje DI įrankiai jau naudojami redagavimo, santraukų, anotacijų ir vertimų darbams spartinti, tačiau kūrybinė autorystė išlieka jautriausia sritis. Daugelyje šalių vis dažniau keliami klausimai dėl skaidrumo, kai tekstui ar jo dalims kurti pasitelkiami generavimo modeliai, ir dėl to, kaip tai turėtų būti atskleidžiama skaitytojui.

    Autentiškumo dilema literatūroje nėra vien techninė. Skaitytojui svarbi ne tik siužeto kokybė ar stiliaus „sklandumas“, bet ir ryšys, kurį sukuria autoriaus patirtis, vertybės ir atsakomybė už parašytą tekstą.

    Kai DI sugeneruoti kūriniai tampa vis labiau panašūs į žmogaus rašyseną, gali atsirasti poreikis aiškesniam žymėjimui ir leidybos standartams. Tokia praktika padėtų apsaugoti skaitytojo teisę žinoti, kokiu būdu sukurtas kūrinys, o tuo pačiu išlaikyti pasitikėjimą literatūros lauku.

  • Sodo storčikai obuvik ir kukuolka: kaip juos auginti, kad žydėtų ilgiau ir gausiau

    Kas tai per storčikai?

    Obuvik ir kukuolka yra sode auginami europiniai storčikai, vertinami dėl išskirtinių žiedų ir ilgaamžiškumo. Skirtingai nei kambariniai falenopsiai, jie geriausiai jaučiasi lauke, pusiau pavėsyje, ir reikalauja labiau į dirvožemį orientuotos priežiūros.

    Svarbiausia taisyklė abiem atvejais yra stabili drėgmė be užmirkimo. Kai šaknys nuolat stovi vandenyje, didėja puvinio rizika, todėl vieta ir dirvos struktūra čia lemia beveik viską.

    Obuvikas: vieta, dirva ir laistymas

    Obuvikas geriausiai auga pusiau pavėsyje arba išsklaidytoje šviesoje, pavyzdžiui, po medžiais ar prie gyvatvorių. Dirva turėtų būti derlinga, humusinga ir nuolat lengvai drėgna, tačiau būtinas geras drenažas, kad vanduo neužsilaikytų.

    Sodinant į duobę tinka sodo žemės mišinys su smulkintu kalkakmeniu ar kalkingu žvyru, o po pasodinimo reikalingas gausus palaistymas. Mulčiavimas žieve ar lapais padeda ilgiau išlaikyti drėgmę ir sumažina išgaravimą, taip pat apsaugo šaknis žiemą.

    Papildomai pavasarį galima tręšti kompleksinėmis trąšomis su kalciu, tačiau saikingai, kad nepertręštumėte. Obuvikas nemėgsta dažnų persodinimų, todėl vietą verta parinkti iš karto ilgesniam laikui.

    Kukuolka: atsparesnė, bet mėgsta rūgštesnę žemę

    Kukuolka natūraliai auga miškų pakraščiuose ir drėgnesnėse pievose, todėl laikoma ištverminga ir gana prisitaikančia. Geriausiai ji jaučiasi rūgštesnėje, humusingoje dirvoje, ypač ten, kur dirva natūraliai šiek tiek parūgštėja, pavyzdžiui, šalia spygliuočių.

    Šis storčikas dekoratyvus ne tik žydėjimo metu, nes jo lapai dažnai būna su tamsiomis dėmėmis. Svarbu užtikrinti, kad žemė neišdžiūtų ilgesniam laikui, bet kartu neužmirktų po stiprių liūčių.

    Dažniausias dauginimo būdas yra senesnių kerų dalijimas: nauja dalis turėtų turėti savo gumbą ir bent vieną stiprų, sveiką ūglį. Sėklomis dauginti įmanoma, bet praktiškai tai sudėtinga, nes dygimui paprastai reikalinga specifinė dirvožemio grybiena, todėl mėgėjų soduose šis būdas taikomas retai.

    Kaip atskirti sodo ir kambarinių storčikų poreikius?

    Kambariniai storčikai dažniausiai auginami ore laidžiame substrate, o laistomi taip, kad šaknys greitai išdžiūtų ir negautų nuolatinės drėgmės. Sodo storčikams, priešingai, svarbiau tolygi dirvos drėgmė per sezoną, nes būtent tokiomis sąlygomis jie formuoja stipresnius ūglius ir gausiau žydi.

    Jei sode storčikai auga silpnai, dažniausios priežastys yra netinkamas apšvietimas, per sunkus ir užmirkstantis gruntas arba per sausa dirva karščių metu. Stabilus mikroklimatas, drenažas ir mulčias dažnai duoda greitesnį efektą nei intensyvus tręšimas.

    Kada tikėtis žiedų ir ko vengti?

    Obuvikas dažniausiai pražysta pavasario pabaigoje, o kai kuriais metais žiedai pasirodo tik vasaros pradžioje. Kukuolka žydi sezoniškai, tačiau net ir nežydėdama išlieka dekoratyvi dėl lapų, todėl verta ją sodinti matomoje, bet ne per karštoje vietoje.

    Dažniausios klaidos yra sodinimas į vietą, kur po lietaus ilgai stovi vanduo, ir bandymai dažnai perkelti augalą į kitą vietą. Storčikai geriau atsiskleidžia, kai jiems leidžiama įsišaknyti ir kelis sezonus augti nejudinant.

  • Naujas tyrimas: motinų nepritarimas dažnai nutraukia vaikų draugystes, bet kaina gali būti didelė

    Daugelis tėvų atpažįsta situaciją, kai vaiko draugų ratas kelia nerimą ir norisi įsikišti. Dažnai atrodo, kad paprasčiausias kelias yra uždrausti bendrauti su „netinkamu“ draugu. Tačiau naujas ilgalaikis tyrimas rodo: toks sprendimas išties veikia, tik ne visada taip, kaip tikimasi.

    Žurnale Child Development paskelbtame dvejus metus trukusiame tyrime mokslininkai analizavo, kaip tėvų nepritarimas veikia vaikų draugystes. Tyrimą vykdė Florida Atlantic University ir Mykolo Romerio universitetas, o stebėjime dalyvavo 394 mokiniai nuo 9 iki 14 metų, jų santykiai buvo sekami tris semestrus.

    Nors vaikai ir toliau mokėsi tose pačiose klasėse, maždaug trečdalis artimiausių draugysčių per stebėjimo laikotarpį nutrūko. Tyrimo autoriai pažymi, kad dažniausiai lūžį nulėmė būtent motinos išsakyta neigiama nuomonė apie konkrečią draugystę.

    Kaip „suveikia“ nepritarimas

    Tėvai neretai mano, kad draudimas privers vaiką susimąstyti ir pačiam atsitraukti nuo žalingos įtakos. Tyrimo išvados rodo kitą mechanizmą: nepritarimas dažnai veikia kaip tiesioginis socialinis „stabdis“, mažinantis galimybes susitikti ir didinantis psichologinį spaudimą atsisakyti ryšio.

    „Motinos yra labai veiksmingos santykių „vykdytojos“. Dauguma draugysčių neišgyvena motinos pasmerkimo“, – sakė Florida Atlantic University psichologijos profesorius Brettas Laursenas.

    Pasak tyrėjų, dalis vaikų nutraukia santykį todėl, kad nori įtikti tėvams, priima jų argumentus arba susiduria su praktiškais ribojimais. „Gali būti, kad paauglys leidžiasi įtikinamas. Arba nori, kad tėvai būtų patenkinti. Arba draugystę užgniaužia tėvų nustatyti apribojimai“, – sakė pirmoji tyrimo autorė Goda Kaniušonytė.

    Kitu atveju draugystė nesubyra iš karto, bet palaipsniui praranda kokybę. Kai vaikas nuolat girdi kritiką apie draugą, santykyje atsiranda įtampa, mažėja šiluma ir parama, o draugas gali jaustis nepageidaujamas. Ilgainiui ryšys tampa toks nepatogus, kad nutrūksta savaime.

    Kodėl tai nebūtinai gera žinia

    Nors „uždraustas“ draugas dažnai iš tiesų dingsta iš vaiko kasdienybės, mokslininkai ragina tokios baigties nelaikyti pergale. Nutraukta draugystė gali reikšti, kad vaikas laikinai lieka be artimų ryšių arba yra priverstas rinktis iš mažiau tinkamų alternatyvų.

    Tyrėjai pabrėžia ir rizikas vaiko emocinei savijautai: socialinis atstūmimas, vienišumas ir silpnesnis draugų palaikymas gali didinti pažeidžiamumą bendraamžių patyčioms. Vaikai, neturintys draugų, dažniau atsiduria pažeidžiamoje pozicijoje klasėje ir kieme, o tai gali atsiliepti pasitikėjimui savimi bei elgesiui.

    Tyrime taip pat pastebėtas amžiaus skirtumas. Jaunesni vaikai po motinos įsikišimo dažniau patirdavo palaikymo sumažėjimą draugystėje, o vyresniems tai greičiau tapdavo tiesioginiu signalu ryšį nutraukti. Vis dėlto bendras scenarijus kartojosi abiejose grupėse: nepritarimas, prastėjanti santykių kokybė ir galiausiai išsiskyrimas.

    Ką siūlo mokslininkai vietoj draudimų

    Autoriai siūlo alternatyvą, kuri iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti mažiau „griežta“, bet ilgainiui veiksmingesnė. Vietoj draudimų rekomenduojama stiprinti ryšį su vaiku, kurti namuose šiltą ir palaikančią atmosferą, o rizikingas situacijas aptarti ramiai ir konkrečiai.

    „Vietoj sunkios rankos geriau kurti namuose šilumos ir palaikymo atmosferą. Tai ne tik stiprina ryšį su tėvais, bet ir padeda vaikams atsispirti neigiamam bendraamžių spaudimui bei kurti sveikas draugystes“, – sakė B. Laursenas.

    Specialistų požiūriu, tėvų tikslas turėtų būti ne greitai „nukirsti“ nepatinkančią draugystę, o padėti vaikui ugdyti socialinius įgūdžius ir gebėjimą atpažinti riziką. Tai ypač svarbu paauglystėje, kai draugų įtaka didėja, o vien draudimai gali paskatinti slaptą bendravimą ir silpnesnį atvirumą namuose.

  • Ne visi nuogi šliužai niokoja lysves: kaip atpažinti pomrovus ir kodėl verta juos saugoti

    Nuogi šliužai soduose dažnai laikomi vienu didžiausių kenkėjų, tačiau „visi vienodi“ taisyklė čia neveikia. Dalis rūšių iš tiesų apgraužia daržoves ir gėlynus, bet kitos daugiausia minta pūvančia augaline medžiaga, grybais ar net kitų šliužų kiaušiniais. Dėl to beatodairiškas naikinimas gali net pabloginti situaciją.

    Specialistai pabrėžia, kad gausesnis šliužų antplūdis neretai susijęs ne vien su drėgnais metais, bet ir su pačiu sodo tvarkymu. Kai teritorija nuolat „iššukuota“, nelieka natūralių slėptuvių ežiams, rupūžėms, vabalams ar paukščiams, kurie paprastai reguliuoja bestuburių gausą. Tuomet šliužams atsiveria beveik idealios sąlygos plisti.

    Kas yra pomrovai?

    Pomrovais vadinami Limacidae šeimos šliužai, paplitę ir Vidurio Europoje. Jie priklauso tai pačiai didesnei grupei kaip ir kiti sausumos šliužai, tačiau pagal išvaizdą ir mitybą gali labai skirtis nuo daržuose dažnai keikiamų šlinikų. Dalis pomrovų yra laikomi naudingais, nes ardo organines liekanas ir gali sumažinti kitų šliužų kiaušinių kiekį.

    Vienas geriausiai žinomų pavyzdžių – didysis pomrovas Limax maximus, dažnai turintis dėmėtą ar dryžuotą raštą. Jis gali užaugti iki maždaug 20 centimetrų ilgio ir, be grybų bei pūvančių liekanų, kartais minta kitais šliužais ar jų kiaušiniais. Tai nereiškia, kad jis „išspręs problemą“ vienas, bet tokių rūšių saugojimas gali prisidėti prie natūralios pusiausvyros sode.

    Kaip atskirti nuo šlinikų?

    Paprastam stebėtojui lengviausia įsidėmėti kelis požymius. Pomrovai dažnai turi aiškesnį išilginį „kylį“ nugaros gale, o kvėpavimo anga jų kūne paprastai būna labiau pasislinkusi į mantijos užpakalinę dalį. Šlinikų kvėpavimo anga dažniau matoma mantijos priekinėje pusėje, o pats kūnas neretai atrodo stambesnis.

    Spalva ir raštas gali padėti, bet nėra absoliutus kriterijus, nes tiek pomrovų, tiek kitų šliužų spalviniai variantai būna labai įvairūs. Vis dėlto pomrovai dažniau pasitaiko su dėmėmis ar dryžiais, o šlinikai dažnai būna vienos spalvos. Jei kyla abejonių, verta stebėti elgesį ir neskubėti naikinti vien dėl to, kad šliužas be kiauto.

    Kodėl atsargiai su granulėmis?

    Šliužams naikinti parduotuvėse siūlomos granulės ar kiti moliuskocidai veikia greitai, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje gali turėti nepageidaujamą poveikį. Nuodais apsinuodiję šliužai tampa grobiu ežiams, paukščiams ar kitiems gyvūnams, todėl rizika persikelia aukštyn mitybos grandine. Be to, išnaikinus ne tik kenkėjus, bet ir neutralias ar naudingas rūšis, sode gali įsivyrauti nauja, dar sunkiau valdoma pusiausvyra.

    Tvaresnė kryptis – sudaryti sąlygas natūraliems šliužų priešams ir mažinti šliužams patrauklias slėptuves ten, kur jų tikrai nereikia. Tam padeda įvairesnė sodo struktūra, drėgmės kontrolė, atsakingas mulčiavimas ir naktinis stebėjimas, kad būtų aišku, kurios rūšys iš tiesų daro žalą. Kuo tiksliau atpažinsite šliužus, tuo mažiau tikimybės, kad kartu su kenkėjais išnaikinsite ir savo sodo pagalbininkus.

  • Mėgstate aštrų maistą? Aitriausios čili paprikos pagal Skovilio skalę ir saugumo taisyklės

    Čili paprikų aštrumas matuojamas Skovilio skale, kuri nurodo kapsaicino koncentraciją ir žymima SHU vienetais. Palyginimui, jalapenai dažniausiai siekia apie 2 500–8 000 SHU, todėl daugeliui atrodo „aštrūs“, nors pasaulyje egzistuoja kelis šimtus kartų intensyvesnės veislės.

    Labai didelio aštrumo čili gali sukelti ne tik deginimo pojūtį burnoje, bet ir stiprų gleivinių dirginimą, pykinimą, skrandžio skausmą ar kvėpavimo takų diskomfortą. Tokios paprikos virtuvėje turėtų būti traktuojamos kaip stipriai dirginanti žaliava, o ne įprastas prieskonis.

    Aštriausios veislės: ką reiškia SHU

    Viena garsiausių pasaulyje ypač aitrių veislių yra Carolina Reaper, kurios aštrumas paprastai nurodomas apie 1 570 000 SHU. Ši veislė išpopuliarėjo kaip rekordinė ir iki šiol minima kalbant apie čili „viršūnę“, nors skirtingų vaisių aštrumas gali svyruoti priklausomai nuo auginimo sąlygų.

    Kita itin aštri veislė yra Trinidad Moruga Scorpion: atskiri vaisiai gali priartėti prie maždaug 2 000 000 SHU ribos, tačiau praktikoje rodikliai neretai kinta. Tai viena priežasčių, kodėl net patyrę aštraus maisto mėgėjai ragauja labai mažais kiekiais.

    Į šį elitinį sąrašą dažnai įtraukiama ir Naga Viper, kurios aštrumas nurodomas apie 1 380 000 SHU. Ji išvesta kryžminant kelias žinomas veisles, todėl laikoma „selekcinio aštrumo“ pavyzdžiu, kai tikslas yra maksimalus intensyvumas.

    Kaip saugiai elgtis virtuvėje

    Pjaustant čili didžiausia rizika yra kapsaicino patekimas ant odos, į akis ar ant nosies gleivinės. Net ir vidutinio aštrumo paprikos gali sukelti ilgai trunkantį deginimą, todėl po kontakto rankas būtina kruopščiai nuplauti muilu, nepamirštant panagių.

    Ypač svarbu po čili nelieskite akių, veido ar mažų vaikų, nes kapsaicino likučiai lengvai persikelia nuo pirštų. Jei namuose yra mažamečių, čili ruošimą verta planuoti taip, kad po pjaustymo nereikėtų iškart jų perrengti ar maitinti rankomis.

    Mažiems vaikams labai aštrios paprikos neturėtų būti patiekiamos kaip priedas prie patiekalų. Jų organizmas jautresnis, o nemalonūs pojūčiai gali būti stipresni ir užsitęsti, todėl aštrumą geriau didinti atsargiai ir atsižvelgiant į amžių bei sveikatos būklę.

    Auginimas namuose: nuo sėklų iki derliaus

    Čili paprikas galima auginti tiek vazonuose balkone, tiek šiltnamyje ar atvirame grunte, tačiau joms reikia šilumos ir daug šviesos. Dažniausiai sėja pradedama žiemos pabaigoje, o daigams svarbu palaikyti daugiau nei 20 laipsnių šilumą ir vengti skersvėjų.

    Augindami namuose, žydėjimo metu galite padėti apdulkinimui: švelniai pernešti žiedadulkes teptuku, imituojant vabzdžių darbą. Į gruntą paprikas paprastai sodina tik praėjus šalnų rizikai, o geram derliui svarbi derlinga, laidžiai drenuojama žemė.

    Derlius dažniausiai imamas vasaros pabaigoje ar rudenį, o sunokimą lengviausia atpažinti pagal ryškią veislės spalvą. Jei dalis vaisių nespėja sunokti iki vėsesnių orų, jie gali prinokti ir nuskinti, laikomi sausai bei šilčiau, tačiau geriausias skonis išlieka, kai paprikos prinoksta ant krūmo.

    Sunokusias čili galima džiovinti ir laikyti sveikas arba sumalti į miltelius. Taip pat jos tinka užpilams aliejuje, tačiau ruošiant tokius produktus būtina laikytis švaros ir atsargumo, nes kapsaicinas lengvai dirgina odą net ir po paruošimo.

  • Boczniakų auginimas namuose: derlių galite rinkti net rūsyje, jei laikysitės kelių taisyklių

    Boczniakai – vieni lengviausiai namuose užauginamų valgomųjų grybų, todėl jiems nereikia nei daržo, nei šiltnamio. Derlių galima gauti ir rūsyje, garaže ar sandėliuke, jei patalpa vėsi, pakankamai drėgna ir yra bent minimalus apšvietimas.

    Dažniausiai auginami pilkšvi boczniakai, dar vadinami austriškaisiais. Jie gamtoje auga ant lapuočių medžių kamienų ir kelmų, o namų sąlygomis puikiai prisitaiko prie paruošto substrato, todėl pradedantieji dažnai renkasi būtent juos.

    Norint užsiauginti grybų nuo nulio, reikėtų turėti grybienos ir sterilios, grybams tinkamos terpės, tačiau tai reikalauja švaros ir patirties. Dėl to namų sąlygomis praktiškiausia rinktis paruoštus auginimo rinkinius su grybiena ir organiniu substratu, kuriuos belieka tinkamai prižiūrėti.

    Kur ir kada auginti?

    Lauke boczniakai paprastai auginami nuo pavasario iki rudens, nes svarbiausia sąlyga yra stabilus vėsus oras ir nuolatinė drėgmė. Viduje, pavyzdžiui, rūsyje, auginimas gali vykti visus metus, jei pavyksta išlaikyti tinkamą mikroklimatą.

    Optimali aplinkos temperatūra daugeliu atvejų yra apie 10–16 laipsnių Celsijaus. Per šilta patalpa dažnai tampa pagrindine nesėkmės priežastimi, nes grybiena prasčiau formuoja vaisiakūnius, o substratas greičiau džiūsta.

    Drėgmė ir šviesa lemia derlių

    Pradiniu etapu grybienai šviesos reikia nedaug, tačiau patalpoje svarbu palaikyti didelę oro drėgmę, dažnai apie 85 proc. Kai pasirodo pirmieji vaisiakūniai, grybams praverčia švelnus apšvietimas iki maždaug 8 valandų per parą.

    Apšvietimas gali būti natūralus arba dirbtinis, svarbu vengti tiesioginių saulės spindulių ir perdžiovinimo. Jei grybukai pasiekia apie 3 centimetrų aukštį, juos galima labai saikingai drėkinti, kad paviršius neišsausėtų, bet ir neatsirastų pelėsis.

    Populiariausi auginimo būdai

    Vienas dažniausių būdų – auginimas maiše su substratu, dažnai šiaudų pagrindu. Čia svarbiausia naudoti švarią, neapipelijusią žaliavą, nes pelėsis konkuruoja su grybiena ir gali greitai sugadinti visą auginimą.

    Kita populiari praktika – grybieną įskiepyti į lapuočio medžio rąstelį ar kelmą, o vėliau laikyti jį vėsioje vietoje, kol grybiena perauga medieną. Tuomet rąstelis perkeliamas į pavėsį lauke arba laikomas vėsioje patalpoje, kur drėgmę lengviau kontroliuoti.

    Kada skinti ir kaip laikyti?

    Geriausia skinti jaunus, tvirtus vaisiakūnius, kai kepurėlių kraštai dar šiek tiek užsirietę. Patogiau nuskinti visą kekę, o ne pavienius grybus, nes taip mažiau pažeidžiama likusi grybiena ir dažniau sulaukiama kito derliaus bangos.

    Šviežius boczniakus rekomenduojama suvartoti kuo greičiau, o laikant šaldytuve dažnai apsiribojama maždaug 3 dienomis. Kadangi jie lengvai sugeria kvapus, geriau laikyti uždengtame inde.

    Virtuvėje boczniakai vertinami dėl tekstūros ir universalaus panaudojimo: juos galima virti, kepti, troškinti, grilinti, marinuoti ar džiovinti. Pasibaigus auginimui likęs substratas dažnai panaudojamas kaip organinė medžiaga dirvožemiui gerinti.

  • Kaktusų laistymas be klaidų: kaip dažnai duoti vandens vasarą ir žiemą, kad neimtų pūti šaknys

    Kaktusai laikomi vienais lengviausiai prižiūrimų kambario augalų, tačiau dažniausia jų žūties priežastis yra ne sausra, o perlaistymas. Šie augalai natūraliai prisitaikę kaupti vandenį audiniuose, todėl trumpi sausringi periodai jiems dažniausiai nepavojingi.

    Didžiausia rizika atsiranda tuomet, kai vazone ilgai išlieka drėgmė ir šaknys negauna oro. Tokiose sąlygose greitai prasideda šaknų puvinys, o vėliau augalas ima vysti, minkštėti, gali atsirasti tamsių dėmių ir nemalonus kvapas.

    Kaip dažnai laistyti?

    Pavasarį ir vasarą, kai kaktusai aktyviau auga, daugeliu atvejų pakanka laistyti maždaug kas 10–14 dienų. Vis dėlto tikslus dažnis priklauso nuo temperatūros, saulės kiekio, vazono dydžio ir substrato, todėl patikimiausia taisyklė yra laistyti tik tada, kai žemė išdžiūvusi ne vien paviršiuje.

    Rudenį ir žiemą daug kaktusų pereina į ramybės laikotarpį, todėl vandens reikia itin mažai. Dažnai užtenka laistyti kas 4–6 savaites, o vėsesnėje patalpoje dar rečiau, svarbiausia stebėti, kad substratas nebūtų nuolat drėgnas.

    Laistymas mirkant: kada tinka?

    Kai kurie augintojai renkasi laistymą mirkant, kai vazonas kelioms minutėms įstatomas į indą su vandeniu, kad drėgmė įsigertų per drenažo skyles. Šis būdas gali būti patogus, tačiau kaktusams svarbiausia nepersistengti ir nepalikti vazono vandenyje per ilgai.

    Po mirkymo vazoną būtina gerai nuvarvinti ir tik tada grąžinti į vietą, ypač jei jis stovi dekoratyvinėje talpoje. Jei vanduo lieka dugne, šaknys ilgai mirksta, o tai tiesiausias kelias į puvinį.

    Ką daro per didelė drėgmė?

    Perlaistytas kaktusas dažnai atrodo paradoksaliai: jis gali džiūti, nors vandens gauna per daug. Taip nutinka todėl, kad pažeistos, pūvančios šaknys nebesugeba aprūpinti augalo, o drėgmė vazone tampa palanki grybeliams ir kenkėjams.

    Kad rizika būtų mažesnė, po kiekvieno laistymo reikia išpilti vandens perteklių iš lėkštelės ar išorinės talpos. Taip pat svarbu pasirinkti laidų substratą ir vazoną su drenažo skylėmis, nes kaktusams pavojingiausia yra užsistovėjusi drėgmė.

    Praktiškas sprendimas yra specialus kaktusų substratas arba mišinys su mineralinėmis priemaišomis, kurios greičiau išdžiovina žemę. Drenažo sluoksnis vazono apačioje padeda vandeniui pasišalinti, bet jis nepakeičia svarbiausio įpročio: laistyti retai, tačiau tik tuomet, kai augalui to iš tiesų reikia.

  • Klevas „Flamingo“ su rožiniais lapais: kuo jis išsiskiria ir kaip prižiūrėti, kad žavėtų visą sezoną

    Uosialapis klevas „Flamingo“ – dekoratyvi veislė, kuri iš tolo patraukia dėmesį margais lapais. Pavasarį jauni lapeliai dažnai būna švelniai rožiniai, vėliau nusidažo baltai žaliai, o rudenį pereina į geltonus atspalvius.

    Šis klevas gali augti kaip nedidelis medis arba stambesnis krūmas. Dėl santykinai kompaktiško dydžio jis tinka mažesniems sodams: dažniausiai užauga iki maždaug 5 metrų, o laja išsiplečia iki maždaug 4 metrų.

    Norint augalą formuoti kaip medelį, praktiškiausia rinktis skiepytą ant koto variantą. Tokia forma leidžia suformuoti tvarkingą, apvalesnę lają, kuri ypač išryškina margų lapų spalvas ir suteikia augalui daugiau „soliterinio“ akcento sode.

    Kur sodinti, kad spalva neišbluktų?

    „Flamingo“ nėra itin išrankus dirvai, tačiau gražiausiai auga humusingoje, tolygiai drėgnoje žemėje. Vis dėlto jis pakankamai gerai prisitaiko ir prie prastesnių, mažiau derlingų dirvų, jei nėra užmirkimo.

    Vietai verta skirti daugiau dėmesio: ryškiausia lapų spalva paprastai išryškėja saulėtoje vietoje arba lengvame pusiau pavėsyje. Atvirose, gerai apšviestose erdvėse šis klevas gali tapti augalu, kuris „praskaidrina“ tamsesnę želdinių kompoziciją ir vizualiai pagyvina sklypą.

    Dar vienas privalumas – gana gera tolerancija miesto sąlygoms ir oro taršai, todėl šią veislę neretai galima pamatyti ir viešosiose žaliosiose erdvėse. Vis dėlto itin sausringais laikotarpiais jauniems augalams reikalingas laistymas, kad lapų dekoratyvumas nenukentėtų.

    Genėjimas ir dažniausios problemos

    Uosialapio klevo „Flamingo“ laja natūraliai būna gana lengva, ažūrinė, ne itin tanki. Jei norisi tankesnės formos ir dažnesnių naujų, ryškiau nusispalvinančių ūglių, pravartu reguliariai genėti.

    Genėjimui dažniausiai pasirenkama žiemos pabaiga arba ankstyvas pavasaris, taip pat vasaros pabaiga, kai augalas jau būna intensyviai paaugęs. Genėjimas praverčia ir tada, kai klevas ima pernelyg sparčiai plėstis, nes ši veislė gali turėti gana didelius metinius prieaugius.

    Nors „Flamingo“ laikomas gana atspariu, kartais pasitaiko grybinės kilmės ligų, pavyzdžiui, lapų dėmėtligė ar verticiliozė. Pastebėjus dėmes, džiūvimą ar silpimą, svarbu greitai šalinti pažeistas dalis ir, jei reikia, taikyti tinkamas augalų apsaugos priemones pagal etiketėje nurodytas normas.

    Dėl ryškaus lapų margumo ir gana nesudėtingos priežiūros uosialapis klevas „Flamingo“ dažnai pasirenkamas kaip greitas būdas suteikti sklypui daugiau šviesos ir kontrasto. Tinkamai parinkta vieta ir saikingas, bet reguliarus formavimas paprastai padeda išlaikyti dekoratyvumą visą sezoną.

  • Renatos Gabryjelskos kelias po „Złotopolscy“: nuo 1993 metų Mis Lenkijos iki režisūros

    Renata Gabryjelska Lenkijoje išgarsėjo 1993 metais, kai nacionaliniame konkurse Mis Lenkija pelnė pirmosios vicemiss titulą. Šis laimėjimas tapo tramplinu į tarptautinį modelio darbą ir atvėrė duris į pramogų pasaulį.

    Po sėkmės konkurse ji pasirašė kontraktą su modelių agentūra Paryžiuje ir dirbo mados industrijoje. Gabryjelska pozavo žurnalams, o užsienio patirtis sustiprino jos, kaip viešo veido, atpažįstamumą Lenkijos rinkoje.

    Lygiagrečiai ji ėmėsi aktorystės: pirmieji vaidmenys televizijoje pasirodė 1994 metais, o vėliau ji filmavosi keliuose kino ir TV projektuose. Didžiausią populiarumą suteikė Ewy Kowalskos vaidmuo seriale „Złotopolscy“, kuriame ji pasirodė 1997–2003 metais.

    Posūkis į režisūrą

    Vėlesniais metais Gabryjelska vis labiau koncentravosi į profesinį išsilavinimą ir darbą už kadro. Ji baigė Varšuvos kino mokyklą režisūros kryptyje, taip pat mokėsi Andrzejaus Wajdos meistriškumo mokykloje, kur gilinosi į dokumentikos ir vaidybinio kino pagrindus.

    Be režisūros studijų, ji domėjosi ir marketingu bei koučingu, kas padėjo plėsti veiklą kūrybiniuose projektuose. Ši kryptis atspindi dažną šiuolaikinės kūrybos industrijos tendenciją, kai viešumoje išgarsėję žmonės pereina į prodiusavimo, režisūros ar turinio vystymo sritis.

    Kaip režisierė ir montažo specialistė, ji kūrė dokumentinius darbus, taip pat ėmėsi vaidybinio kino projektų. Tarp minimų darbų yra dokumentiniai filmai „Janek“ ir „Pogodna“ bei vaidybinis filmas „Szkiełko“.

    Jos filmografijoje minimas ir kelių serijų projektas „Moc dziewuch“, pasakojantis apie iššūkius keliaujant Himalajuose. Taip pat ji režisavo anglakalbį filmą „Safe Inside“, kuris tarptautiniame kino festivalyje San Diege buvo įvertintas kaip geriausias trileris.

    Kuo ji užsiima dabar?

    Pastaraisiais metais Gabryjelska rečiau matoma klasikiniame šou pasaulio sraute, tačiau viešojoje erdvėje išlieka per kūrybą ir socialines iniciatyvas. Ji siejama su labdaringa veikla, skirta benamiams gyvūnams, o tai Lenkijoje yra viena labiausiai palaikomų nevyriausybinių veiklų krypčių.

    Taip pat ji minima kaip viena iš tinklalaidės „Departament Kobiet“ kūrėjų, kurioje aptariamos moterims aktualios temos. Tokie formatai pastaraisiais metais tapo svarbia platforma buvusioms televizijos žvaigždėms išlaikyti ryšį su auditorija, neapsiribojant tradicine televizija.

    Gabryjelskos istorija išsiskiria tuo, kad ankstyvą populiarumą ji pavertė ilgalaike karjera, pereidama nuo modelio ir aktorės darbo prie režisūros. Tai kelias, kuriame viešumas tampa startu, o profesiniai įgūdžiai ir studijos leidžia įsitvirtinti kino bei turinio kūrimo industrijoje.