Blog

Pažvelgiate į išmanųjį laikrodį po bėgimo: fizinio pasirengimo įvertinimas krito, sudegintų kalorijų – vos kelios, o atsigavimo rodiklis toks prastas, kad siūloma net 72 valandas nesportuoti.

Nemaloniausia tai, kad pats bėgimas atrodė puikus – jėgų buvo, kvėpavimas lengvas, nuotaika gera. Tad kodėl laikrodis rodo priešingai?

Pagrindinė priežastis paprasta: išmanieji laikrodžiai ir kiti aktyvumo sekikliai ne visada pateikia tikslius duomenis. Dalis jų rodomų „metrikų“ nėra tiesiogiai išmatuojamos – jos apskaičiuojamos pagal algoritmus, todėl paklaidos gali būti didesnės, nei daug kas įsivaizduoja.

Išmanieji laikrodžiai formuoja tai, kaip sportuojame

Dėvimosios technologijos, tokios kaip išmanieji laikrodžiai, jau beveik dešimtmetį išlieka vienu populiariausių fitneso trendų. Jais kasdien naudojasi milijonai žmonių visame pasaulyje.

Šie įrenginiai daro įtaką tam, kaip žmonės supranta sveikatą ir fizinį aktyvumą: jie pateikia informaciją apie sudegintas kalorijas, fizinę formą, atsigavimą po krūvio ir net siūlo, ar esate „pasiruošę“ kitai treniruotei.

Tačiau svarbu suprasti: daugumos šių rodiklių laikrodis tiesiogiai nematuoja. Dažniausiai tai yra apytikriai vertinimai, todėl tikslumas gali nuvilti.

1. Sudegintos kalorijos

Kalorijų skaičiavimas – viena populiariausių laikrodžių funkcijų, tačiau jos tikslumas dažnai kelia klausimų.

Dėvimi įrenginiai energijos sąnaudas (dažniausiai pateikiamas kaip sudegintas kalorijas) gali pervertinti arba nuvertinti daugiau nei 20 proc. Be to, paklaidos priklauso nuo veiklos pobūdžio: jėgos treniruotės, važiavimas dviračiu ar didelio intensyvumo intervalinės treniruotės neretai „išmuša“ algoritmus dar labiau.

Tai svarbu, nes žmonės šiais skaičiais dažnai remiasi planuodami mitybą. Jei laikrodis kalorijas pervertina, galite manyti, kad reikia suvalgyti daugiau, nei iš tiesų reikia – taip didėja svorio augimo rizika. Jei kalorijos nuvertinamos, galima pradėti valgyti per mažai, o tai blogina savijautą ir sportinius rezultatus.

2. Žingsnių skaičius

Žingsnių skaičiavimas – patogus būdas stebėti bendrą fizinį aktyvumą, tačiau ir čia tikslumas nėra idealus.

Įprastomis sąlygomis išmanieji laikrodžiai žingsnius gali suskaičiuoti maždaug 10 proc. mažiau. Paklaidos išauga, kai rankos juda mažiau arba kitaip nei įprasta – pavyzdžiui, stumiant vežimėlį, nešant svorius ar vaikštant su ribotu rankų mostu, nes laikrodis dažniausiai remiasi riešo judesiu.

Daugeliui žmonių tai nėra kritinė problema: žingsnių skaičius vis tiek padeda sekti aktyvumo tendencijas. Tiesiog verta jį laikyti orientyru, o ne precizišku matu.

3. Širdies ritmas

Išmanieji laikrodžiai širdies ritmą nustato jutikliais, kurie fiksuoja kraujo tėkmės pokyčius rieše.

Ramybės būsenoje ar mažo intensyvumo metu šis metodas paprastai veikia pakankamai tiksliai. Tačiau didėjant treniruotės intensyvumui matavimų paklaidos dažnėja.

Tikslumą taip pat gali veikti rankos judesiai, prakaitas, odos atspalvis ir tai, kaip tvirtai laikrodis priglunda prie riešo. Dėl to skirtingiems žmonėms rezultatai gali skirtis.

Problema ypač aktuali tiems, kurie treniruotes planuoja pagal pulso zonas: net nedidelė paklaida gali reikšti, kad sportuojate ne tuo intensyvumu, kurio siekiate.

4. Miego sekimas

Dauguma laikrodžių pateikia „miego balą“ ir suskirsto naktį į lengvą, gilų bei REM miegą.

Auksinis miego vertinimo standartas yra polisomnografija – laboratorinis tyrimas, kuriame registruojamas smegenų aktyvumas. Tuo tarpu laikrodžiai miegą vertina pagal judesius ir širdies ritmą.

Dėl to jie gana neblogai atpažįsta, ar žmogus miega, ar yra pabudęs. Tačiau miego stadijas nustatyti jiems sekasi gerokai prasčiau.

Vadinasi, jei laikrodis rodo „prastą gilų miegą“, tai dar nereiškia, kad iš tiesų jo trūko.

5. Atsi(g)avimo ir „pasirengimo“ rodikliai

Daugelis laikrodžių seka širdies ritmo variabilumą ir kartu su miego įvertinimu sudaro „pasirengimo“ ar „atsigavimo“ balą.

Širdies ritmo variabilumas parodo, kaip organizmas reaguoja į stresą. Laboratorijoje jis matuojamas elektrokardiograma, o laikrodžiai jį tik apytikriai įvertina riešo jutikliais, kurie yra gerokai jautresni matavimo klaidoms.

Taigi dažnai atsigavimo metrika remiasi dviem netiksliais dydžiais – širdies ritmo variabilumu ir miego kokybe. Dėl to galutinis „atsigavimo balas“ ne visada prasmingai atspindi realią būklę.

Praktiškai tai gali reikšti, kad laikrodis siūlo praleisti treniruotę, nors jūs jaučiatės gerai ir iš tiesų esate pasiruošę sportuoti.

6. VO₂max

Daugelis įrenginių pateikia VO₂max įvertinimą – jis siejamas su maksimalia fizine forma ir rodo, kiek deguonies organizmas gali panaudoti intensyvaus krūvio metu.

Tiksliausias VO₂max matavimas atliekamas su specialia kauke, analizuojant įkvepiamo ir iškvepiamo oro sudėtį. Taip nustatoma, kiek deguonies organizmas iš tikrųjų naudoja energijai gaminti.

Laikrodis deguonies panaudojimo matuoti negali, todėl VO₂max apskaičiuoja pagal širdies ritmą ir judesius. Dėl to mažiau aktyviems žmonėms šis rodiklis dažnai pervertinamas, o labiau treniruotiems – nuvertinamas.

Vadinasi, skaičius ekrane ne visada atspindi tikrąją jūsų fizinę būklę.

Ką daryti su šiais duomenimis?

Nors išmaniojo laikrodžio duomenys gali turėti paklaidų, tai nereiškia, kad jie beverčiai. Jie gali padėti stebėti bendras tendencijas ilgesniu laikotarpiu, tačiau kasdienių svyravimų ir konkrečių skaičių nereikėtų sureikšminti.

Ne mažiau svarbu stebėti tai, ką jaučiate patys: savijautą, sportinį pajėgumą ir realų atsigavimą. Dažnai tai suteikia daugiau įžvalgų nei bet koks laikrodžio „balas“.

Įsivaizduokite situaciją: žmogui diagnozuojamas ankstyvos stadijos vėžys, o iki kito vizito pas gydytoją jis AI pokalbių robotui užduoda klausimą: kurios alternatyvios klinikos gali sėkmingai gydyti vėžį?

Per kelias sekundes pateikiamas glotnus, tarsi gydytojo parašytas atsakymas su išnašomis ir nuorodomis į „šaltinius“. Tačiau dalis teiginių gali būti nepagrįsti, pateiktos nuorodos – neveikiančios arba vedančios niekur, o pats pokalbių robotas dažnai net neįspėja, kad pats klausimas gali būti klaidingai suformuluotas.

Tokia situacija nėra vien teorinė. Septynių tyrėjų komanda atliko sistemingą populiariausių pokalbių robotų „streso testą“, vertindama, kaip jie teikia su sveikata susijusią informaciją. Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale BMJ Open.

Tyrime dalyvavo penki pokalbių robotai: „ChatGPT“, „Gemini“, „Grok“, „Meta AI“ ir „DeepSeek“. Kiekvienam jų užduota po 50 klausimų sveikatos ir medicinos temomis: apie vėžį, vakcinas, kamienines ląsteles, mitybą ir sportinį pajėgumą.

Kiekvieną atsakymą nepriklausomai įvertino du ekspertai. Paaiškėjo, kad beveik 20 proc. atsakymų buvo įvertinti kaip labai problemiški, apie pusė – kaip problemiški, o dar 30 proc. – kaip šiek tiek problemiški. Be to, nė vienas iš botų patikimai nesugebėjo pateikti visiškai tikslių nuorodų į šaltinius, o iš 250 klausimų tik į du buvo tiesiogiai atsisakyta atsakyti.

Bendrai visi penki pokalbių robotai pasirodė panašiai. Prasčiausiai įvertintas „Grok“ – 58 proc. jo atsakymų pažymėti kaip problemiški. Toliau rikiavosi „ChatGPT“ (52 proc.) ir „Meta AI“ (50 proc.).

Rezultatai skyrėsi priklausomai nuo temos. Geriausiai robotai tvarkėsi su klausimais apie vakcinas ir vėžį – sritis, kuriose yra daug gerai struktūruotų mokslinių tyrimų. Vis dėlto ir čia probleminiai atsakymai pasitaikė maždaug ketvirtadaliu atvejų.

Daugiausia klaidų fiksuota mitybos ir sportinio pajėgumo temose – srityse, kur internete gausu prieštaringų patarimų, o tvirti įrodymai ne visada lengvai randami.

Ypač išryškėjo skirtumas tarp atvirų ir uždarų klausimų. Atvirų klausimų atsakymai 32 proc. atvejų buvo įvertinti kaip labai problemiški, tuo metu uždarų – tik 7 proc. Tai svarbu, nes realiame gyvenime žmonės dažniausiai užduoda būtent atvirus klausimus, pavyzdžiui: kurie maisto papildai geriausi bendrai sveikatai? Tokie klausimai skatina pateikti sklandų ir užtikrintą, bet potencialiai žalingą atsakymą.

Tyrėjai taip pat prašė pateikti po dešimt mokslinių nuorodų. Vidutinis pateiktų šaltinių išsamumo įvertinimas siekė tik 40 proc. Per 25 bandymus nė vienam botui nepavyko pateikti visiškai tikslaus nuorodų sąrašo. Klaidos svyravo nuo neteisingų autorių ir neveikiančių nuorodų iki visiškai išgalvotų publikacijų.

Toks „šaltinių“ pateikimas, pasak tyrėjų, yra ypač pavojingas, nes nuorodos ir citatos gali atrodyti kaip patikimumo įrodymas. Žmogus, pamatęs tvarkingai suformatuotą literatūros sąrašą, dažnai neturi pagrindo suabejoti tuo, kas parašyta aukščiau.

Kodėl pokalbių robotai klysta

Tyrime pabrėžiama paprasta priežastis, kodėl pokalbių robotai pateikia netikslius medicininius atsakymus: kalbos modeliai „nežino“ faktų taip, kaip juos supranta žmogus ar medicinos specialistas. Jie prognozuoja statistiškai labiausiai tikėtiną kitą žodį pagal mokymosi duomenis ir kontekstą, tačiau patys nevertina įrodymų ir nepriima vertybinių sprendimų.

Mokymosi duomenyse yra ir recenzuotų mokslinių straipsnių, ir forumų diskusijų, „sveikatingumo“ tinklaraščių bei socialinių tinklų ginčų. Dėl to atsakymai gali skambėti įtikinamai, net jei remiasi prastais ar prieštaringais šaltiniais.

Tyrėjai taip pat nurodo, kad klausimai buvo suformuluoti ne neutraliai. Sąmoningai kurti tokie raginimai, kurie galėtų „pastumti“ robotus į klaidinančius atsakymus – tai įprasta dirbtinio intelekto saugos tyrimuose taikoma praktika, vadinama „red teaming“.

Taigi klaidų rodikliai gali būti didesni nei tie, su kuriais susidurtų žmogus, užduodamas neutralesnius klausimus. Be to, buvo testuojamos nemokamos kiekvieno modelio versijos, prieinamos 2025 m. vasarį. Mokamos versijos ar naujesni leidimai gali veikti geriau.

Vis dėlto pabrėžiama, kad dauguma žmonių iš tiesų naudoja būtent nemokamas versijas, o jų klausimai dažnai būna suformuluoti neapgalvotai. Todėl tyrimo sąlygos, tikėtina, gana tiksliai atspindi kasdienį tokių įrankių naudojimą.

Tyrimo autoriai primena, kad šis darbas nėra pavienis. Kiti tyrimai rodo panašią tendenciją: vieni rezultatai atskleidžia, kad patys modeliai kartais gali pateikti teisingą medicininį atsakymą labai dažnai, tačiau realūs naudotojai, net turėdami pokalbių robotų pagalbą, teisingai supranta ir pritaiko informaciją gerokai rečiau. Kiti darbai rodo, kad modeliai, gavę mažai konteksto, sunkiai pasiūlo teisingą galimų diagnozių spektrą, o taip pat linkę pakartoti ar net išplėtoti į užklausas tyčia įterptus išgalvotus medicininius terminus.

Apibendrindami tyrėjai teigia, kad pokalbių robotai niekur nedings ir gali būti naudingi: jie gali padėti apibendrinti sudėtingas temas, suformuluoti klausimus gydytojui ar tapti pradiniu informacijos paieškos tašku. Tačiau jų atsakymų nereikėtų laikyti savarankiška medicinine autoriteto nuomone.

Jei pokalbių robotas vis dėlto naudojamas sveikatos klausimais, tyrėjai ragina tikrinti kiekvieną teiginį, pateiktas „nuorodas“ vertinti kaip užuominas, kur reikėtų pasitikrinti, o ne kaip faktų įrodymą, taip pat atkreipti dėmesį, kai atsakymas skamba labai užtikrintai, bet nepateikia jokių svarbių įspėjimų.

Kraujo tyrimas rodo daug žadantį potencialą prognozuojant pačias ankstyviausias Alzheimerio ligos stadijas – net gerokai anksčiau, nei pasireiškia simptomai.

Naujame tyrime, kurį atliko JAV sveikatos sistemos „Mass General Brigham“ mokslininkų komanda, nustatyta, kad kraujyje aptinkamas biomarkeris pTau217 gali tapti ankstyvu įspėjamuoju signalu apie smegenyse besikaupiančius amiloido beta ir tau baltymus.

Šių baltymų sankaupos jau seniai siejamos su Alzheimerio liga. Šiuo metu jų požymiams aptikti dažnai naudojami PET (pozitronų emisijos tomografijos) tyrimai, tačiau mokslininkai kelia prielaidą, kad pTau217 kraujo testas padėtų didelės rizikos atvejus atpažinti dar anksčiau.

„Anksčiau manėme, kad PET tyrimas yra pats ankstyviausias Alzheimerio ligos progresavimo požymis, nes jis parodo amiloido kaupimąsi smegenyse likus 10–20 metų iki simptomų“, – teigia pagrindinis tyrimo autorius, neurologas Hyun-Sik Yang iš „Mass General Brigham“.

„Tačiau dabar matome, kad pTau217 galima aptikti dar anksčiau – gerokai prieš tai, kai amiloido PET tyrimuose išryškėja aiškūs pakitimai“, – priduria jis.

Tyrėjai į tyrimą įtraukė 317 dalyvių, kurių amžius buvo nuo 50 iki 90 metų. Visi savanoriai pradžioje neturėjo kognityvinių sutrikimų, o jų būklė buvo stebima vidutiniškai aštuonerius metus.

Per šį laikotarpį buvo renkami ir analizuojami amiloido beta ir tau PET tyrimų duomenys, kognityvinių testų rezultatai bei pTau217 kiekis kraujyje. Šie rodikliai buvo lyginami ir vertinami jų pokyčiai laikui bėgant.

Paaiškėjo, kad kraujo tyrimų rezultatai glaudžiai atitiko PET tyrimų duomenis, vertinant baltymų sankaupas ir jų struktūrinius pakitimus. Kai kuriais atvejais augantis pTau217 lygis numatė pokyčius dar anksčiau, nei jie tapo matomi smegenų vaizdinimo tyrimuose.

Kitaip tariant, aukšti pTau217 rodikliai buvo siejami su vėliau pasireiškiančia Alzheimerio patologija, o žemi pTau217 rodikliai rodė minimalią ligos išsivystymo riziką.

„Mūsų tyrime labiausiai išsiskyrė tai, kad net tada, kai klinikoje amiloido skenavimas atrodo normalus, pTau217 biomarkeris gali nustatyti žmones, kurie vėliau tampa amiloidui teigiami“, – sako H.-S. Yang.

„Taip pat matome, kad asmenys, kurių pTau217 lygis yra žemas, greičiausiai išliks amiloidui neigiami dar kelerius metus“, – priduria jis.

Didesnis pTau217 kiekis buvo susijęs ir su didesne kognityvinio silpnėjimo tikimybe per visą stebėjimo laikotarpį, tačiau ryškiausiai tai pasireiškė tiems žmonėms, kurie jau tyrimo pradžioje turėjo tam tikrų toksiško amiloido beta sankaupų požymių.

Nauji rezultatai papildo ankstesnius tyrimus, kuriuose pTau217 biomarkeris kraujyje buvo įvardijamas kaip potencialiai naudingas Alzheimerio rizikos prognozavimo būdas. Jis gali signalizuoti, kad smegenyse jau prasidėjo nenormalūs procesai.

Vis dėlto iki tokio tyrimo taikymo klinikose dar gali prireikti laiko. Mokslininkai planuoja surinkti daugiau duomenų, kad prognozavimo algoritmai būtų tikslesni, taip pat reikės didesnių ir įvairesnių savanorių grupių.

Kitas svarbus aspektas – net jei kraujo testai tiksliai parodytų, kad žmogaus smegenyse ateityje kaupsis amiloido beta ar tau baltymai, tai nebūtinai reiškia, kad būtinai išsivystys demencija.

Šiandien gydytojai Alzheimerio ligai diagnozuoti naudoja daugybę tyrimų ir vertinimo metodų, o vieno paprasto testo, galinčio neabejotinai numatyti riziką prieš daugelį metų ar net dešimtmečių, vis dar nėra.

„Kadangi ši sritis sparčiai vystosi, džiugu matyti, kaip moksliniai atradimai greitai artėja prie klinikinio pritaikymo“, – sako neurologas Jasmeer Chhatwal iš „Mass General Brigham“.

„Numatydami, kas ateityje taps amiloidui teigiamas, siekiame „atsukti laikrodį atgal“ ir sudaryti galimybes Alzheimerio ligą prognozuoti anksčiau“, – priduria jis.

Tyrimas publikuotas žurnale Nature Communications.

Ilgalaikis tyrimas, kuriame stebėta daugiau kaip 11 tūkst. vaikų ir paauglių, parodė ryšį tarp rekreacinio kanapių vartojimo ir šiek tiek lėtesnės atminties, dėmesio bei mąstymo įgūdžių raidos.

Šie rezultatai papildo visuomenės sveikatos rekomendacijas paaugliams vengti kanapių, nes jos gali neigiamai veikti besivystančias smegenis.

„Paauglystė yra kritinis smegenų vystymosi laikotarpis, o tai, ką matome, yra tai, kad paaugliai, pradėję vartoti kanapes, nebesivysto tokiu pačiu tempu kaip jų bendraamžiai“, – teigė neuropsichologė Natasha Wade iš Kalifornijos universiteto San Diege, pirmoji tyrimo autorė.

„Iš pradžių šie skirtumai gali atrodyti nedideli, tačiau ilgainiui jie gali susikaupti ir paveikti mokymąsi, atmintį bei kasdienį funkcionavimą“, – pridūrė ji.

Tai – viena didžiausių tokio pobūdžio analizių JAV. Ji atlikta remiantis „Adolescent Brain Cognitive Development“ (ABCD) projekto duomenimis: 11 036 jaunuoliai buvo stebimi nuo 9–10 metų iki 16–17 metų amžiaus.

Kasmet dalyviams buvo atliekami plaukų, šlapimo, iškvėpto oro ir seilių tyrimai, taip pat jie atsakė į klausimus apie kanapių ir kitų medžiagų vartojimą.

Dauguma kanapių vartojimo atvejų buvo rekreaciniai, nors nedidelė dalis tiriamųjų vartojo medicininį CBD (kanabidiolį) turėdami tėvų arba gydytojo leidimą.

Tyrėjai pažymi, kad savarankiškų atsakymų derinimas su biologiniais mėginiais tikėtina leido patikimiau įvertinti paauglių kanapių vartojimą nei vien apklausos.

Pažintinės raidos pokyčiai buvo vertinami testų serija, apimančia greitą ir atidėtą atmintį, informacijos apdorojimo greitį, slopinimo kontrolę, vizuospatinį apdorojimą, kalbinius gebėjimus ir darbinę atmintį.

Nustatyta, kad kanapes vartoję paaugliai demonstravo lėtesnį augimą visose šiose srityse. Įdomu tai, kad iki kanapių vartojimo pradžios ši grupė dažnai testuose pasirodydavo ne prasčiau, o kartais net geriau nei bendraamžiai. Tačiau kanapėms atsiradus jų kasdienybėje, pažanga ėmė silpti.

Vis dėlto tyrimas parodo ryšį, o ne priežastinį ryšį – todėl lieka neaišku, ar būtent kanapės sukelia lėtesnę pažintinę raidą. Tačiau analizėje buvo atsižvelgta į daugelį galimų paaiškinančių veiksnių, įskaitant šeimos aplinką, psichikos sveikatą ir kitų medžiagų vartojimą.

Ryšys tapo aiškesnis, kai kanapių vartojimas buvo suskaidytas pagal tai, su kokiais kanabinoidais paaugliai turėjo didžiausią sąlytį – tai sustiprino prielaidą, kad tam tikros medžiagos gali prisidėti prie stebimų pokyčių.

Paaugliai, kurie turėjo sąlytį su tetrahidrokanabinoliu (THC), patyrė gerokai didesnių atminties sunkumų nei nevartojusieji kanapių. Tuo metu nedidelė pogrupio dalis, kuri vartojo tik CBD, rodė palyginti įprastus rezultatus.

„Šie rezultatai leidžia manyti, kad THC yra tikėtinas pokyčių, kuriuos stebime, variklis“, – sakė N. Wade.

„Tai taip pat parodo, kokie sudėtingi gali būti kanapių produktai, ypač dėl to, kad kai kurie CBD pažymėti produktai vis tiek gali turėti THC“, – pridūrė ji.

Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad kanapių vartojimo rodikliai tarp jaunų suaugusiųjų (13–24 metų) pastaraisiais dešimtmečiais iš esmės išliko gana stabilūs. Tačiau daugelyje JAV valstijų įvykęs legalizavimas, smarkiai išaugęs THC kiekis produktuose ir sumažėjęs rizikos suvokimas pakeitė bendrą situaciją.

Ankstesni moksliniai darbai rodo, kad tokios rekreacinės medžiagos kaip alkoholis ar kanapės gali veikti paauglių smegenis kitaip nei suaugusiųjų – taip, kad tai gali trikdyti įprastą vystymąsi.

Nors skirtumai tarp vartojusiųjų ir nevartojusiųjų buvo nedideli, autoriai pabrėžia, kad itin konkurencingoje aplinkoje, kurioje mokosi jauni žmonės, net menki pokyčiai gali virsti kliniškai reikšmingais mokymosi ir atminties sutrikimais.

Pasak jų, net nežymūs šių gebėjimų pokyčiai gali turėti įtakos standartizuotiems testams, perėjimui į aukštesnę klasę ar galimybėms siekti aukštojo mokslo. Teoriškai vizuospatinių gebėjimų pokyčiai taip pat galėtų paveikti paauglių vairavimo įgūdžius.

Tyrėjai pripažįsta, kad spaudimas ir problemos, dėl kurių dalis jaunuolių renkasi vartoti tokias medžiagas kaip kanapės, niekur nedingsta vien dėl mokslinių išvadų. Tačiau rezultatai leidžia manyti, kad trumpalaikis „palengvėjimas“ gali turėti ilgalaikių pasekmių.

„Kanapių vartojimo atidėjimas padeda palaikyti sveiką smegenų vystymąsi“, – sakė N. Wade. „Kanapėms tampant vis labiau prieinamoms, svarbu, kad šeimos ir paaugliai suprastų, kaip tai gali veikti besivystančias smegenis.“

Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Neuropsychopharmacology“.