Blog

  • Mokslininkai perspėja: kiek ilgai išmatos užsibūna žarnyne, gali išduoti rimtas ligas

    Mokslininkai perspėja: kiek ilgai išmatos užsibūna žarnyne, gali išduoti rimtas ligas

    Ar žarnynas veikia „greituoju režimu“, ar maistas ir išmatos keliauja lėtai, gali turėti kur kas didesnę reikšmę sveikatai, nei daugeliui atrodo iš pirmo žvilgsnio.

    2023 m. apžvalgoje, sujungusioje dešimčių tyrimų duomenis, nustatyta, kad žmonių, kurių žarnyno turinys juda greitai, ir tų, kurių tranzitas lėtas, žarnyno mikrobioma skiriasi iš esmės. Kadangi žarnyno mikrobioma glaudžiai susijusi su bendra organizmo būkle, tokie skirtumai gali paaiškinti iki šiol neįvertintas sveikatos rizikas.

    Ypač pabrėžiama, kad lėtas tranzitas ir vidurių užkietėjimas siejami su metaboliniais ir uždegiminiais sutrikimais, taip pat kai kuriais neurologiniais sutrikimais, pavyzdžiui, Parkinsono liga. Mokslininkai mano, kad geriau supratus, kokie mikrobiomos profiliai būdingi skirtingam žarnyno tranzito laikui, ateityje būtų galima tiksliau kurti šių būklių valdymo ir gydymo strategijas.

    „Atsižvelgdami į skirtumus tarp žmonių ir to paties žmogaus organizme kintantį žarnyno tranzito laiką, galime geriau suprasti mitybos ir mikrobiotos sąveiką bei su ligomis susijusius mikrobiomos požymius“, – rašo tyrėjų komanda, vadovaujama Kopenhagos universiteto mitybos specialistų Nicolos Procházkovos ir Henriko Roagerio.

    „Apskritai, norint aiškiau suprasti žarnyno mikrobiomos įvairovę sveikatos ir ligų kontekste, būtina geriau perprasti sudėtingas, dvikryptes sąveikas tarp mikrobiotos ir tranzito laiko“, – priduria autoriai.

    Žinoma, kad žarnyno mikrobioma – tiek jos sudėtis, tiek aktyvumas – yra svarbi sveikatai. Jai įtaką daro įvairūs veiksniai: fizinis aktyvumas, mityba, taip pat skirtingos ligos. Vis dėlto Procházkova ir kolegos kėlė klausimą, ar nepraleidžiame paprasto, bet reikšmingo dalyko – kiek laiko mikroorganizmams tenka „būti kartu“ su žarnyno turiniu, kol šis pasišalina iš organizmo.

    Komanda rėmėsi anksčiau publikuotais tyrimais, kuriuose vertintas dalyvių žarnyno tranzito laikas, išmatų konsistencija (kaip netiesioginis tranzito rodiklis), mityba, mikrobiomos sudėtis ir mikroorganizmų gaminami metabolitai. Į analizę pateko tyrimai, apėmę tūkstančius dalyvių – tiek sveikų žmonių, tiek sergančių, pavyzdžiui, dirgliosios žarnos sindromu, kenčiančių nuo vidurių užkietėjimo ar turinčių kepenų cirozę.

    Žarnyno tranzito laiką nustatyti ne visada paprasta vien tik fiksuojant tuštinimosi dažnį. Kai kuriuose tyrimuose naudojamos nuryjamos kapsulės su jutikliais, fiksuojančiais kelionę virškinamuoju traktu. Kitas būdas – „Bristolio išmatų skalė“, vizualinė diagnostikos priemonė, skirstanti išmatas pagal konsistenciją: nuo kietų, į akmenukus panašių gabalėlių (ilgas tranzitas) iki vandeningos masės (trumpas tranzitas). Kai kur vertinama ir tai, per kiek laiko pasišalina su maistu suvartoti žymekliai, pavyzdžiui, mėlynas dažiklis ar kukurūzų grūdai.

    Visų šių metodų tikslas tas pats – įvertinti, kiek laiko maisto turinys užsibūna storojoje žarnoje. Kuo ilgiau jis ten išlieka, tuo daugiau laiko bakterijos turi fermentuoti turinį, keisti terpės rūgštingumą ir gaminti metabolitus, kurie įvairiais būdais gali veikti organizmo sveikatą.

    Analizės rezultatai parodė ryškius skirtumus: žmonių, kurių tranzitas greitas, mikrobioma stipriai skyrėsi nuo tų, kurių tranzitas lėtas. Be to, įtraukus tranzito laiką į duomenų vertinimą, mikrobiotos ypatumus pavyko prognozuoti tiksliau, nei remiantis vien mityba.

    Nustatyta ir tendencija, kad greitam tranzitui dažniau būdinga mikrobioma, kurioje vyrauja sparčiau augančios rūšys, geriau prisitaikiusios prie daug angliavandenių ir mažai riebalų turinčios mitybos. Lėtesnio tranzito atvejais kartais dominavo rūšys, kurios geriau „jaučiasi“ aplinkoje, kurioje daugiau baltymų.

    Abu kraštutinumai – tiek labai greitas, tiek labai lėtas judėjimas – buvo siejami su mažesne žarnyno mikrobiomos įvairove, palyginti su žmonėmis, kurių tranzitas vidutinis. Tai leidžia manyti, kad itin greita arba itin lėta žarnyno terpė sudaro sąlygas įsigalėti labiau „specializuotoms“ rūšims.

    Tyrėjai pažymi, kad tai gali sukurti savotišką grįžtamąjį ryšį: konkrečioje aplinkoje dominuojančios bakterijos išskiria metabolitus, kurie padeda palaikyti tą pačią būseną.

    Apibendrindami autoriai teigia, kad žarnyno tranzito laikas yra nepelnytai nuvertintas rodiklis, galintis padėti geriau suprasti žarnyno veiklą, jo ryšį su bendra sveikata ir tai, kaip žmonės reaguoja į skirtingas intervencijas, įskaitant probiotikus.

    Tokie duomenys taip pat gali paaiškinti, kodėl tie patys patarimai, skirti „gerai žarnyno sveikatai“, ne visiems veikia vienodai. Du žmonės gali suvalgyti identišką patiekalą, tačiau rezultatai gali skirtis vien dėl to, kad jų žarnyno ritmas – skirtingas.

    Manoma, kad tranzito laikas gali daryti įtaką ir tam, kaip organizmas reaguoja į probiotikus, kai kuriuos papildus ar vaistus, kurie sąveikauja su žarnynu. Todėl individualaus žarnyno ritmo atpažinimas ateityje galėtų padėti tiksliau pritaikyti mitybos rekomendacijas ir gydymą konkrečiam žmogui.

    „Įtraukdami žarnyno tranzito laiko matavimus į su mikrobioma susijusius tyrimus, galime geriau suprasti ryšius tarp žarnyno mikrobiomos, mitybos ir ligų“, – rašo mokslininkai.

    „Tokios įžvalgos gali būti svarbios kelių ligų – tiek žarnyne, tiek už jo ribų – prevencijai, diagnostikai ir gydymui viso gyvenimo laikotarpiu“, – pabrėžiama publikacijoje.

    Tyrimas 2023 m. publikuotas žurnale Gut.

  • Bolivijos mumijos dantis atskleidė netikėtą tiesą: skarlatina Amerikoje plito dar iki Kolumbo

    Bolivijos mumijos dantis atskleidė netikėtą tiesą: skarlatina Amerikoje plito dar iki Kolumbo

    Skarlatina, panašu, į Ameriką nebuvo atnešta Europos kolonistų – kaip ilgą laiką manyta.

    Italijos ir Jungtinės Karalystės mokslininkai rado įrodymų apie šią bakterinę infekciją senovinio mumifikuoto kaukolės radinio dantyje. Tyrinėti palaikai priklausė vyrui, gyvenusiam dabartinės Bolivijos aukštikalnių plynaukštėse maždaug 1283–1383 metais.

    Tai reikštų, kad, jei DNR analizės išvados teisingos, skarlatina tarp vietinių Amerikos gyventojų galėjo cirkuliuoti šimtmečiais dar iki europiečių atvykimo – ikikolumbiniu laikotarpiu. Kristupas Kolumbas Atlantą perplaukė tik 1492 metais.

    „Senovinė atmaina turėjo daug – nors ir ne visus – patogeniškus genus, randamus šiuolaikinėse Streptococcus pyogenes atmainose“, – aiškina mikrobiologas Frankas Maixneris, Italijoje veikiančio privataus tyrimų centro „Eurac Research“ padalinio – „Institute for Mummy Studies“ – vadovas.

    Pasak tyrėjų, ši seniai išnykusi skarlatinos atmaina artimai susijusi su šiuolaikinėmis atmainomis, sukeliančiomis gerklės infekcijas. Nuo kitų atmainų ji galėjo atsiskirti maždaug prieš 10 tūkst. metų.

    Dauguma duomenų rodo, kad pirmieji žmonės į Ameriką atvyko per Beringo sąsiaurį prieš maždaug 22 tūkst. metų. Kiti, iki šiol menkiau vertinti genominiai įrodymai leidžia manyti, jog S. pyogenes Europoje ir Afrikoje galėjo būti paplitusi jau prieš 4 tūkst. metų.

    Mokslininkai neatmeta, kad žmonija su šia infekcija kovoja jau seniai, o Sibiras galėjo būti vienas iš vartų, per kuriuos ji plito.

    „S. pyogenes aptikimas skirtinguose regionuose ir skirtingais laikotarpiais leidžia svarstyti, kad bakterija galėjo būti pernešama migruojančių žmonių populiacijų, taip prisidedant prie jos pasaulinio paplitimo“, – teigia tyrimo autoriai.

    Iki modernių antibiotikų eros skarlatina buvo viena pagrindinių vaikų mirties ir negalios priežasčių, kartais sukeldavusi regėjimo ar klausos praradimą. Kol mokslininkai nustatė, kad ligą sukelia bakterija, jos simptomai neretai buvo painiojami su raupais, tymais ar difterija.

    Istoriškai tokios ligos dažnai laikytos vadinamosiomis „frontiero“ ligomis – esą jos atkeliavo į Ameriką kartu su Europos kolonistais ir ypač smarkiai paveikė vietos gyventojus, neturėjusius imuniteto. Tačiau, kaip pabrėžia tyrėjai, toks pasakojimas greičiausiai pernelyg supaprastintas – ir ne vien skarlatinos atveju.

    Pavyzdžiui, senovinės DNR tyrimai Kolumbijoje atvėrė galimybę, kad sifilis tūkstančius metų galėjo egzistuoti ir Amerikoje, ir Europoje, todėl nebūtinai išplito tik po kontakto su Kolumbu. Panašių užuominų esama ir apie raupsus – o dabar, galbūt, ir apie skarlatiną.

    Senovinės S. pyogenes DNR, išgautos iš Bolivijos mumijos danties, buvo labai fragmentuotos ir suirusios. Vis dėlto mokslininkai tvirtina, kad jiems pavyko išgauti pakankamai informacijos, kad būtų galima atkurti bakterijos genomo modelį.

    „Tai galima palyginti su dėlione, kurią dėliojate nematydami paveikslėlio ant dėžutės“, – aiškina „Eurac Research“ mikrobiologas Mohamedas Sarhanas.

    Jo teigimu, toks darbas sudėtingas, tačiau turi ir privalumų: tyrėjai nėra veikiami šiuolaikinių „etalonų“, todėl gali aptikti visiškai naujų įžvalgų bei genetinių variantų, kurie šiandien jau gali būti išnykę.

    Anksčiau dirbant su senovine DNR ilgesnės sekos neretai būdavo atmetamos – manyta, kad jos negalėjo išlikti taip ilgai ir greičiausiai atsirado dėl šiuolaikinės taršos. Naujas tyrimas teigia šią kliūtį įveikęs, o F. Maixneris tai vadina iššūkiu pačioms senovinės DNR tyrimų prielaidoms.

    „Remdamiesi tipiniais cheminio pažeidimo požymiais aiškiai parodėme, kad ilgesnės sekos buvo tokios pat senos kaip ir trumpesnės – be to, jos suteikė vertingos informacijos“, – sako M. Sarhanas.

    Vienas svarbiausių atradimų – senovinėje bakterijos atmainoje aptikti pagrindiniai virulentiškumo genai. Tai sustiprina klasifikaciją, kad tai buvo ligą sukelianti bakterija, tikėtina, labiau susijusi su gerklės, o ne odos infekcija.

    Nors dėl antibiotikų skarlatina šiandien jau nebe tokia mirtina kaip anksčiau, šiuolaikinės atmainos vėl kelia vis daugiau problemų, ypač dėl atsparumo antibiotikams. Todėl suprasti, kur bakterija kilo ir kaip per tūkstantmečius evoliucionavo, gali būti itin svarbu būsimiems gydymo sprendimams.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Nature Communications.

  • Mokslininkai atgaivino senų pelių atmintį: pakako dviejų dozių paprasto nosies purškalo

    Mokslininkai atgaivino senų pelių atmintį: pakako dviejų dozių paprasto nosies purškalo

    Mokslininkai sukūrė nosies purškalą, kuris pelėms sumažino smegenų uždegimą ir padėjo atkurti prarastas atminties funkcijas.

    Tyrimą atlikusi „Texas A&M University“ komanda mano, kad toliau vystant metodą panašus poveikis ateityje galėtų būti pasiektas ir žmonėms.

    Purškalas nukreiptas į vadinamąjį neuroinflammaging – nedidelius, bet lėtinius streso ir uždegimo židinius senstančiose smegenyse. Šis procesas siejamas su su amžiumi susijusiu pažintinių funkcijų silpnėjimu, taip pat laikomas galinčiu prisidėti prie neurologinių sutrikimų, pavyzdžiui, Alzheimerio ligos. Tyrėjai neuroinflammaging palygino su variklio dalimis, kurios nuolat kaista labiausiai.

    Pelių modeliuose šie „karštieji taškai“ buvo veikiami milijonais mikroskopinių biologinių pūslelių – ekstraląstelinių pūslelių (EV). Jose yra baltymų ir genetinės informacijos, o pačios pūslelės buvo pagamintos iš žmogaus kamieninių ląstelių.

    Tyrime naudotos 18 mėnesių amžiaus pelės – tokiame amžiuje jos laikomos vyresnėmis, apytikriai atitinkančiomis žmones, kurių amžius siekia penktojo dešimtmečio pabaigą ar šeštojo pradžią.

    „Kai išvystysime ir padidinsime šios terapijos mastą, paprastas nosies purškalas – vos dvi dozės – vieną dieną galėtų pakeisti invazines, rizikingas procedūras ar net kelis mėnesius trunkantį gydymą vaistais“, – teigė neuro mokslininkas Ashokas Shetty.

    „Tai universalus metodas. Gydymo rezultatai buvo nuoseklūs ir panašūs abiejų lyčių gyvūnams“, – pridūrė jis.

    Tyrėjai daugiausia dėmesio skyrė mikroglijai – smegenų imuninėms ląstelėms – hipokampe. Ši sritis itin svarbi atminčiai ir mokymuisi, be to, joje dažnai nustatomas ryškus neurouždegimas.

    Kamieninių ląstelių panaudojimas terapijoje šiuo metu plačiai tiriamas dėl didelio potencialo, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad nemažą dalį naudos gali suteikti ir kamieninių ląstelių „produktai“, tokie kaip EV, kurie gali būti saugesni organizmui.

    Eksperimento metu 18 mėnesių amžiaus patinams ir patelėms buvo sušvirkštos dvi intranazalinės dozės, darant dviejų savaičių pertrauką.

    Vaisto patekimas per nosį gali padėti ekstraląstelinėms pūslelėms pasiekti smegenis tiesesniu keliu, išvengiant invazinių chirurginių procedūrų. Tyrėjai nurodo, kad medžiaga buvo greitai absorbuojama.

    Po dviejų dozių gydytos pelės geriau nei kontrolinė grupė atliko objektų atpažinimo ir erdvinės atminties užduotis. Tolesnė hipokampo biocheminė analizė parodė, kad gydymas iš tiesų turėjo norimą poveikį smegenų uždegiminiams procesams.

    EV viduje yra mikroRNR – mažos genetinio kodo dalys, reguliuojančios genų raišką. Išsiskyrus mikroRNR, smegenų ląstelės tarsi „perprogramuojamos“ taip, kad būtų sumažinami arba išjungiami kai kurie pavojaus signalai, palaikantys neuroinflammaging.

    Senstančių pelių smegenyse tai leido mikroglijai grįžti į normalesnę būseną, įskaitant ir tai, kaip mitochondrijos – ląstelės energijos „baterijos“ – valdo energijos apykaitą.

    „MikroRNR veikia kaip pagrindiniai reguliatoriai. Jos padeda moduliuoti ir reguliuoti daugelį genų bei signalinių kelių smegenyse“, – sakė neuromokslininkė Madhu Leelavathi Narayana.

    „Mažindami oksidacinį stresą ir vėl aktyvindami mitochondrijas, neuronams grąžiname jų impulsą“, – pridūrė ji.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad vien JAV naujų demencijos atvejų skaičius iki 2060 metų gali pasiekti 1 mln. per metus – tai būtų maždaug dukart daugiau nei dabar. Šis tyrimas rodo galimą naują būdą mažinti su amžiumi susijusį neurouždegimą, kuris gali prisidėti prie demencijos vystymosi.

    Kiti bandymai su gyvūnais leidžia manyti, kad panašios EV terapijos galėtų padėti ir atsistatant po insulto ar smegenų traumų.

    Vis dėlto, norint įvertinti, ar metodas tiktų žmonėms ir galėtų būti taikomas, pavyzdžiui, esant lengvam pažintinių funkcijų sutrikimui, būtini klinikiniai tyrimai. Nepaisant to, ankstyvi rezultatai laikomi daug žadančiais.

    Tyrimo išvados papildo vis gausėjantį mokslinių darbų lauką, siekiant suprasti, kaip sensti sveikiau, patiriant mažiau biologinio „nusidėvėjimo“, kuris dažnai lydi bėgančius metus.

    „Su smegenų amžėjimu susijusios ligos, tokios kaip demencija, yra didelė visuotinė sveikatos problema“, – sakė A. Shetty.

    „Siekiame sėkmingo smegenų senėjimo: kad žmonės išliktų įsitraukę, budrūs ir socialiai susiję. Kalbame ne tik apie ilgesnį gyvenimą, bet ir apie protingesnį bei sveikesnį gyvenimą“, – pabrėžė jis.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Journal of Extracellular Vesicles“.

  • Tyrimas atskleidė: jaunų žmonių storosios žarnos vėžio mirtys sutelktos vienoje grupėje

    Tyrimas atskleidė: jaunų žmonių storosios žarnos vėžio mirtys sutelktos vienoje grupėje

    Nerimą keliantis storosios žarnos ir tiesiosios žarnos vėžio mirčių augimas tarp jaunesnių suaugusiųjų daugiausia fiksuojamas tarp žmonių, turinčių žemesnį išsilavinimą. Naujo tyrimo autoriai teigia, kad tai gali rodyti socioekonominių veiksnių įtaką.

    Pastaraisiais metais visuomenės dėmesį į šią problemą atkreipė ir žinomų žmonių istorijos, tačiau naujasis darbas laikomas pirmuoju, detaliau parodžiusiu, kurioms gyventojų grupėms šis augimas smogia labiausiai.

    Tyrėjai nustatė, kad per pastaruosius 30 metų mirčių nuo storosios žarnos ir tiesiosios žarnos vėžio didėjimas tarp jaunų suaugusiųjų beveik visas buvo susijęs su žmonėmis, neturinčiais ketverių metų trukmės aukštojo mokslo diplomo.

    Specialistai pabrėžia, kad pats diplomas nuo vėžio neapsaugo. Vis dėlto išsilavinimas dažnai atspindi kitas aplinkybes: žmonės, neturintys aukštojo išsilavinimo, paprastai uždirba mažiau, dažniau maitinasi prasčiau, rečiau sportuoja ir turi mažesnes galimybes gauti medicinos paslaugas.

    Ketvirtadienį žurnale JAMA Oncology paskelbtas tyrimas, pasak Niujorke esančio Stony Brook vėžio centro tyrėjo Paolo Boffettos, kuris šiame darbe nedalyvavo, yra pirmasis nacionalinio masto tyrimas, aiškiai parodęs tokį ryšį.

    „American Cancer Society“ tyrėjai rėmėsi valdžios institucijų duomenimis apie daugiau kaip 101 tūkst. jaunesnių suaugusiųjų (25–49 metų), mirusių nuo storosios žarnos ir tiesiosios žarnos vėžio 1994–2023 metais.

    Bendrai šios amžiaus grupės mirtingumo rodiklis išaugo nuo maždaug 3 iki maždaug 4 mirčių 100 tūkst. gyventojų. Tuo metu žmonėms, kurių išsilavinimas apsiribojo vidurine mokykla, rodiklis padidėjo nuo 4 iki 5,2 mirčių 100 tūkst. gyventojų. O tarp turinčių bent bakalauro laipsnį rodiklis nepakito ir išliko 2,7 mirčių 100 tūkst. gyventojų.

    Tyrimo pirmasis autorius Ahmedinas Jemalas teigė, kad rezultatai pabrėžia visuomenės informavimo svarbą ir ragina jaunesnius suaugusiuosius atkreipti dėmesį į patikros rekomendacijas.

    Galimi simptomai: kraujas išmatose arba kraujavimas iš tiesiosios žarnos, pakitę tuštinimosi įpročiai (pavyzdžiui, viduriavimas, vidurių užkietėjimas ar kelioms dienoms užsitęsęs išmatų susiaurėjimas), neplanuotas svorio kritimas, spazmai ar pilvo skausmas.

    „American Cancer Society“ skaičiuoja, kad šiemet JAV bus diagnozuota daugiau kaip 158 tūkst. storosios žarnos ir tiesiosios žarnos vėžio atvejų. Apskritai tai – antra pagal mirtingumą onkologinė liga šalyje po plaučių vėžio, o 2026 metais ji, kaip prognozuojama, nusineš daugiau kaip 55 tūkst. gyvybių.

    Jaunesnių nei 50 metų suaugusiųjų mirtys sudaro apie 7 proc. visų atvejų – maždaug 3 900. Anksčiau šiais metais „American Cancer Society“ tyrėjai pranešė, kad mirtingumas nuo šios ligos JAV gyventojams iki 50 metų nuo 2005-ųjų kasmet didėjo vidutiniškai 1,1 proc., todėl dabar tai yra mirtiniausias vėžys šioje amžiaus grupėje.

    Mokslininkai kol kas tiksliai nežino, kas lemia augimą. Vis dėlto nurodomi rizikos veiksniai: nutukimas, fizinio aktyvumo stoka, mityba, kurioje daug raudonos ar perdirbtos mėsos ir mažai vaisių bei daržovių, taip pat šeiminė storosios žarnos ir tiesiosios žarnos vėžio istorija.

    2021 metais „American Cancer Society“ pakeitė patikros gaires ir rekomenduojamą amžių JAV suaugusiesiems pradėti tikrintis sumažino nuo 50 iki 45 metų.

    Tyrėjai aiškino, kodėl buvo pasirinktas būtent išsilavinimo kriterijus. Mirties liudijimuose paprastai nėra informacijos apie asmens pajamas ar daugumą kitų gyvenimo aplinkybių, tačiau juose nurodoma, kiek metų žmogus mokėsi. Kiti tyrimai taip pat rodo, kad šis rodiklis dažnai sutampa su pajamų, sveikatos draudimo, fizinio aktyvumo ir lėtinių ligų statistika. Vis dėlto išsilavinimas tėra netiesioginis rodiklis ir neatsako į tokius klausimus, kaip, pavyzdžiui, ar žmogus turėjo sveikatos draudimą.

    „Dėmesys išsilavinimui iš esmės buvo nulemtas to, kad būtent ši informacija buvo prieinama duomenyse“, – pažymėjo P. Boffetta.

  • Mokslininkai atskleidė, kas gali stiprinti spengimą ausyse: svarbi medžiaga smegenyse

    Mokslininkai atskleidė, kas gali stiprinti spengimą ausyse: svarbi medžiaga smegenyse

    Neurotransmiteris serotoninas, geriausiai žinomas dėl savo vaidmens reguliuojant nuotaiką, gali būti susijęs ir su spengimo ausyse (tinituso) stiprumu, rodo naujas tyrimas.

    JAV ir Kinijos mokslininkų atliktame tyrime su pelėmis nustatyta, kad padidinus serotonino signalizaciją konkrečiame smegenų tinkle, sustiprėjo elgesio požymiai, siejami su šiuo neurologiniu sutrikimu.

    Kadangi serotoninas dažnai yra vaistų taikinys gydant depresijos ir nerimo simptomus, šios išvados gali padėti kurti gydymo būdus, kurie palengvintų psichikos sveikatos sutrikimus, bet kartu nepadidintų tinituso rizikos ar jo simptomų.

    „Įtarėme, kad serotoninas dalyvauja tinituso mechanizmuose, tačiau nebuvo aišku, kaip. Dabar, pasitelkę peles, nustatėme konkretų smegenų grandyną, kuriame serotoninas tiesiogiai veikia klausos sistemą, ir pamatėme, kad jis gali sukelti į tinitusą panašų poveikį“, – teigė Kinijos Anhui universiteto neuromokslininkas Zheng-Quan Tang.

    „Kai šį grandyną išjungėme, pavyko reikšmingai sumažinti į tinitusą panašų elgesį. Tai leidžia daug aiškiau suprasti, kas vyksta smegenyse, ir atveria naujas gydymo galimybes“, – pridūrė jis.

    Tinitusas dažniausiai apibūdinamas kaip „fantominis“ garsas, kurį girdi tik pats žmogus. Dažniausiai tai būna aukšto tono zvimbimas, šnypštimas, ūžesys ar pulsavimas. Dalis priežasčių yra žinomos – pavyzdžiui, klausos susilpnėjimas ar ausies kanalo užsikimšimas sieros kamščiu. Vis dėlto nemažoje dalyje atvejų tinitusas laikomas neurologine problema: garsas „gimsta“ ne ausyje, o smegenų klausos sistemoje.

    Nuolatinis ir varginantis spengimas gali smarkiai pabloginti gyvenimo kokybę. Daugelis pacientų taip pat patiria depresiją, nerimą, o kartais – ir minčių apie savižudybę. Šių būklių gydymui dažnai skiriami selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI) – vaistai, kurie mažina serotonino pasisavinimą atgal į neuronus ir taip didina serotonino signalizaciją.

    Nors per pastaruosius dešimtmečius ne vienas tyrimas siejo serotoniną su tinitusu, iki šiol trūko tiesioginių įrodymų ir aiškaus mechanizmo, kuris paaiškintų šį ryšį. Siekdami tai patikrinti, tyrėjai sukūrė eksperimentą su pelėmis.

    Pirmiausia jie sužymėjo kelią nuo nugarinio siūlinio branduolio – serotonino gamyboje dalyvaujančios smegenų kamieno srities – iki nugarinio sraigės branduolio, kuris priklauso klausos sistemai. Šis kelias padeda reguliuoti, kaip smegenyse apdorojami garso signalai.

    Vėliau pelės buvo genetiškai pakeistos taip, kad mokslininkai galėtų šviesa arba vaistais aktyvuoti nugarinio siūlinio branduolio neuronus, išskiriančius serotoniną.

    Tuomet pelės, kurioms buvo suaktyvintas serotonino grandynas, ir kontrolinės pelės buvo tiriamos keliais metodais, siekiant įvertinti, ar jų elgesys rodo galimą subjektyvaus garso patyrimą.

    Vienas svarbiausių rodiklių buvo sumažėjęs gebėjimas pastebėti tylos intarpus skambančiame garse. Tokia reakcija dažnai naudojama kaip netiesioginis tinituso modelis gyvūnų tyrimuose.

    „Kai stimuliuojame šiuos serotoniną išskiriančius neuronus, matome, kad suaktyvėja klausos srities veikla smegenyse“, – sakė Oregono sveikatos ir mokslo universiteto neuromokslininkas Laurence Trussell.

    „Taip pat matėme, kad gyvūnai elgiasi tarsi girdėtų tinitusą. Kitaip tariant, atsiranda simptomai, kuriuos žmonėms būtų galima patirti kaip spengimą ausyse“, – pridūrė jis.

    Kai mokslininkai slopinančiomis priemonėmis šį serotonininį–klausos grandyną visiškai „išjungė“, į tinitusą panašus elgesys pelėms sumažėjo. Galiausiai, kai tinitusas buvo sukeltas stipriu triukšmu, pelės elgėsi panašiai kaip ir tais atvejais, kai serotonino aktyvumas buvo dirbtinai padidintas.

    Rezultatai leidžia manyti, kad serotonino ir tinituso ryšys yra realus, o nustatytas smegenų grandynas gali tiesiogiai prisidėti prie „fantominių“ garsų atsiradimo. Vis dėlto tam būtini papildomi tyrimai su žmonėmis.

    Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad kai depresija ar nerimas pasireiškia kartu su tinitusu, gydymas turėtų būti parenkamas itin atsargiai.

    „Mūsų tyrimas rodo, kad čia reikalinga subtili pusiausvyra“, – sakė L. Trussell.

    „Gali būti įmanoma sukurti vaistus, kurie tiksliai veiktų tam tikras ląsteles ar konkrečias smegenų sritis, didindami serotonino lygį vienur, bet ne kitur. Tokiu būdu būtų galima atskirti naudingą antidepresantų poveikį nuo galimai žalingo poveikio klausai“, – teigė jis.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences.

    Jei ši tema jums sukėlė nerimą ar jums reikia pagalbos, kreipkitės į artimuosius, šeimos gydytoją, psichikos sveikatos specialistus arba skubios pagalbos tarnybas.

  • How the Iran war set Beijing up for global clean energy dominance

    How the Iran war set Beijing up for global clean energy dominance

    China’s cheap low-carbon tech was already pummeling the competition. The Gulf conflict boosts that dominance.

    BRUSSELS — America’s allies, stung by soaring energy costs due to Washington’s attacks on Iran, are confronting an uncomfortable truth: The escape route from fossil fuel shocks leads straight into China’s arms.

    From the European Union and the United Kingdom to South Korea and the Philippines, numerous countries have responded to the war-driven spike in oil and gas prices with calls to accelerate electrification and the rollout of clean energy infrastructure. 

    While that doesn’t offer an immediate fix to higher costs, governments see clean, domestic energy sources, such as renewables and nuclear power, as the obvious long-term solution to protect their economies from the ups and downs of global fossil fuel markets. 

    But there’s also an obvious catch: The faster they move to decarbonize, the more they will have to rely on China to supply the necessary materials. After all, Beijing controls the overwhelming majority of the world’s clean technology and critical mineral supply. 

    Governments, uneasy about the idea of swapping one dependence for another, are keenly aware of that fact. The question now is whether they’ll put those reservations aside in favor of bolstering their energy security or continue taking measures to protect their economies from China’s dominance. 

    “How can we explain to our fellow citizens that decarbonization is an opportunity if our batteries are made in China?” the EU’s industry chief, Stéphane Séjourné, asked last month when proposing new legislation that would require the bloc’s 27 governments to spend more taxpayer money on domestically produced green technologies and limit foreign investment by dominant players — a move widely interpreted as targeting Beijing.  

    The EU has long been cautious about hobbling its domestic industries by allowing in too many Chinese goods: The bloc’s carbon tax is aimed at protecting its industries from cheap emissions-intensive imports like those made in China. Meanwhile, the British government last month blocked a Chinese company from building a $2 billion wind turbine factory in Scotland over unspecified national security concerns. 

    At the same time, countries seeking to accelerate their green transition — U.S. allies included — have been looking to shore up relations with China. 

    Germany’s economy minister will head to Beijing next month, shortly after the country’s chancellor and environment minister visited in an effort to woo Chinese investors and learn from the country’s clean tech boom. Spain’s Prime Minister Pedro Sánchez went last week for the fourth time in as many years, with an eye on securing access to critical raw materials. The leaders of the U.K., Canada, Finland and Ireland also made the trip in recent months. 

    It’s not just Western countries: An Indian business delegation recently visited China to explore green energy partnerships; Emirati Crown ​Prince Khaled bin Mohamed ‌bin Zayed Al Nahyan discussed closer energy ties with Beijing last week; and Cuba has leaned on Chinese solar panels amid an effective oil blockade by Washington. 

    André Corrêa do Lago, a senior Brazilian diplomat and president of last year’s United Nations climate talks, said he thinks concerns about dependence on China shouldn’t prevent the widest use of renewables.

    “At this stage, and if you believe in the urgency, we have to work as much as possible with renewables, incorporating the realities of who produces and who has the technology, and at the same time continue to try to develop other things,” he said. 

    For many countries, the war in Iran has served as a painful reminder that as long as their economies run on fossil fuels they will be exposed to uncertainties beyond their control.

    Fuel shortages across much of Asia have led to conservation measures, such as four-day work weeks in the Philippines and Bangladesh, or limits on driving. India has capped natural gas use for industry and Cambodia is cutting import taxes for green goods. 

    Households and industry in many countries face skyrocketing bills, while governments that subsidise fuel are facing a squeeze on their budgets. 

    “Since the beginning of the conflict 44 days ago, our bill for fossil fuel imports has increased by over €22 billion,” European Commission President Ursula von der Leyen said on Monday after hosting an emergency discussion on the war in Iran. (Her Commission had originally been scheduled to debate relations with China that day.)

    The long-term solution is to speed up the phaseout of fossil fuels, she insisted, reiterating a point made by numerous European officials and leaders in recent weeks. “Electrifying Europe means making Europe more independent,” she said.

    But there are fears that renewables come with their own dependencies since China is the leading supplier of clean tech and the minerals that go into them. 

    The country produces nearly 80 percent of the world’s solar panels, and an even greater share of their core electronic components such as cells and wafers, according to the International Energy Agency. Exports of electric and hybrid vehicles from China hit a record 349,000 in March, more than doubling from a year earlier.

    China also has a stranglehold on the critical minerals market, refining about 90 percent of rare earths used in the production of wind turbines and EVs, as well as the majority of lithium, cobalt and other metals used in batteries. 

    That dominance has turned China into the engine of global decarbonization efforts. It has also heightened concerns in some countries that domestic industries could be undercut or that China could use its grip on those materials to its advantage.  

    Last year, China imposed sweeping export restrictions on several rare earths in response to U.S. tariffs, threatening supply chains. The growing use of Chinese components has also prompted cybersecurity concerns; the U.S. last year found unexplained communication devices in Chinese solar tech, according to reports. 

    Several  countries and the European Union have put tariffs on Chinese electric vehicles and steel to prevent them from flooding the market. The U.S. has a 100 percent tariff on Chinese EVs, and some countries in Asia have introduced tariffs on EVs and their components or local content requirements.

    The EU already requires that a certain share of demand for green goods and minerals be met through domestic production by 2030, and the new industrial law spearheaded by Séjourné would introduce a cap on foreign investment from countries that control more than 40 percent of global manufacturing in clean technologies. 

    These efforts, however, come with trade-offs: Made-in-Europe goods tend to be more expensive than Chinese products, which risks slowing down the energy transition. 

    “If you tilt too much towards [domestic production], that might come at the expense of the speed of decarbonization. Because using cheap technologies is just what we need to roll out these alternatives,” said Simone Tagliapietra, a senior fellow at Brussels-based think tank Bruegel.

    And countries have found that a speedy green transition is near-impossible without some degree of reliance on China.

    Pakistan has been a major recipient of cheap solar panels from China, which have helped cushion it from the energy supply crunch stemming from the war in Iran. 

    Spain, whose renewables boom similarly insulated it from soaring fossil fuel prices, has secured large Chinese investments in its energy sector.

    And Canada recently reduced its 100 percent tariff on Chinese EVs and agreed to allow a limited number of the cars into its market in return for the removal of tariffs on billions of dollars in agricultural products. 

    “We thought that was a great trade for Canada,” Tim Hodgson, Canada’s energy minister told POLITICO on the sidelines of a major energy conference last month. “It created an opportunity for us to bring in electric vehicles that are at a price point that no one was serving today. That helps with affordability.” 

    Analysts argue that buying a solar panel made in China that will last multiple years is different from continuously paying a country for its oil.

    “The dependency on oil and gas flows, which can be interrupted with immediate repercussions on the economy, is very different from dependency on predominant suppliers of some key technologies,” said Tagliapietra. 

    The EU’s efforts to build out domestic production, Tagliapietra noted, resemble measures put in place by former U.S. President Joe Biden, who similarly sought to loosen China’s grip on batteries, solar panels and EVs during his time in the White House. 

    Then Trump swept into office and abolished those measures — and any effort to compete with China for a slice of the clean economy. 

    China’s clean technology exports are now overtaking sales of U.S. fossil fuels, a trend that’s showing no sign of slowing down.

    In contrast, White House spokesperson Taylor Rogers said the conflict in Iran had actually underscored the importance of having access to energy produced domestically or supplied by an ally such as the United States.

    “The Trump Administration is working with several countries on new oil and gas deals that emulate the President’s energy dominance agenda and enhance their energy security,” she said. “The reality is that countries that tried to transition to renewable energy have failed to break their reliance on the oil and gas that flows through a chokehold like the Strait of Hormuz.”

    But Europeans, by and large, don’t see it that way. Increasingly, they are coming to view the U.S. under Trump as a greater threat to their continent than Beijing, and are rallying around a faster transition to clean energy to insulate them from fossil fuel shocks. 

    The predominant view in Brussels now is that the EU must reduce its dependence while remaining an attractive trading partner for China. 

    The Trump administration’s pursuit of fossil fuel dominance and its decision to relinquish renewables to China could have lasting consequences, particularly as the war in Iran pushes countries to rethink their energy strategies.

    “I think this whole crisis is driving other countries into China’s hands,” said Sen. Brian Schatz, a Democrat from Hawaii. “On the question of energy, they’re leading [in] electric cars, they’re leading in renewable energy deployment, and I think America is fighting Iran and China is winning.” 

    Séjourné, the bloc’s industry chief, told a POLITICO event this month that the EU would not follow Washington’s isolationist approach when it comes to ties with Beijing and that the bloc “needs” Chinese investment. 

    At the same event, his colleague Teresa Ribera, the Commission’s executive vice president in charge of the green transition, rejected the idea that phasing out fossil fuels would increase the EU’s dependence on China. 

    “We can produce clean tech, we can find solutions and we can rebalance the relations with many other players around the world,” she said.

    Not all  EU governments feel the same, Belgian Prime Minister Bart de Wever warned his colleagues recently that China is “devastating” European economies by threatening the bloc’s industries “through state-driven overcapacity,” particularly in “sectors like steel, chemicals, EVs, and clean-tech,” as well as their “strategic control of critical resources.”

    Critical minerals dependence is an area where countries appear less comfortable with China’s dominance, particularly given their multifaceted uses in defense and technology. 

    Some U.S. officials say they need to invest in their own resources to end that dependence and work with allies willing to invest.

    “We’ve talked a lot about energy independence,” said John Curtis, a Republican senator from Utah. “We need to talk more about critical minerals independence.”

    Other countries have been more willing to embrace cheap, clean energy supplies from China for now, as they work to build out energy systems less prone to global volatility.

    “For us, we don’t care how much we would import goods from China, or any other countries, as long as it’s more efficient for [our] energy transition,” Thailand’s Finance Minister Ekniti Nitithanprapas said at the International Monetary Fund’s Washington headquarters Wednesday.

    Thailand imports solar panels from China but also Sweden and elsewhere, he said. Ultimately, Nitithanprapas said Thailand wants to create domestic production using foreign direct investment so it doesn’t have to rely on any particular country.

    That’s a common view in much of Southeast Asia, where the creation of local solar manufacturing and EV plants won’t happen overnight.

    “In the short term, most countries don’t have a viable alternative to Chinese clean-tech supply chains,” said Vicky Janita, an analyst at Rystad Energy. 

    Even if they were to buy more supplies from countries like India, which has grown its solar panel manufacturing capacity, those producers still rely heavily on China for wafers and other parts of the supply chain, she said.

    That doesn’t mean they aren’t also trying different strategies to reduce that dependence and build their economies. Many countries in Southeast Asia have welcomed Chinese investment in domestic production, through both carrots, such as tax breaks, or sticks, such as Indonesia’s export ban on raw nickel. Similarly, Brazil is imposing tariffs on EVs, forcing Chinese companies to set up local factories. 

    “The logic is to accept Chinese capital and technology, but capture jobs, tax revenue, and the knowledge of the processes,” said Janita.

    “These countries see clean-tech manufacturing as an economic development opportunity, and growing the economy is a major key priority for them,” she added. “The reality is that China showed up with capital, speed, and a willingness to build in markets that Western firms often considered too risky or too small.”

    A draft agreement on the bloc’s energy and climate diplomacy is steeped in security and autonomy concerns.

    The country’s low power bills are a result of big subsidies.

    Katherina Reiche says the bloc shouldn’t stick to a ‘rigid’ climate goal.

    Madrid says a renewables boom is shielding its citizens from soaring fossil fuel costs. But that’s not the full story.

  • Vokietija skubiai šaukia Saugumo tarybą: dėl karo Irane gali pritrūkti aviacinio kuro

    Vokietija skubiai šaukia Saugumo tarybą: dėl karo Irane gali pritrūkti aviacinio kuro

    Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas sekmadienį pranešė, kad „nedelsdamas“ sušauks šalies Nacionalinę saugumo tarybą. Posėdyje bus aptarta rizika, jog dėl besitęsiančio karo Irane gali sutrikti reaktyvinio kuro tiekimas ir jo gali pritrūkti.

    „Mūsų tikslas aiškus: verslas ir gyventojai turi galėti pasikliauti esminių produktų, tokių kaip dyzelinas, benzinas ir reaktyvinis kuras, tiekimu“, – atidarydamas Hanoverio pramonės mugę sakė F. Merzas.

    Pastaraisiais mėnesiais reaktyvinio kuro kainos Europoje, kaip skelbiama, daugiau nei padvigubėjo nuo tada, kai JAV ir Izraelis vasario 28 d. pradėjo karą prieš Iraną. Teheranas atsakė blokuodamas didžiąją dalį laivybos Hormūzo sąsiauryje – strateginiame taške, per kurį įprastai juda maždaug penktadalis pasaulinių naftos srautų.

    Nors kancleris pripažino, kad situacija yra „įtempta“, jis pabrėžė, jog šiuo metu Vokietija dar turi pakankamą prieigą prie pagrindinių degalų rūšių. Vis dėlto, anot jo, blogėjant aplinkybėms šalis yra pasirengusi imtis veiksmų.

    „Jei sąlygos pablogės, esame pasirengę veikti“, – teigė F. Merzas ir pridūrė, kad tiekimo saugumui užtikrinti būtų pasitelktos „visos turimos priemonės“.

    Vokietijos Nacionalinė saugumo taryba, kurią sudaro svarbiausi ministrai ir atskirų sektorių ekspertai, buvo įkurta pernai. Jos paskirtis – koordinuoti greitą reagavimą į dideles grėsmes. Sprendimas sušaukti šią grupę rodo, kad Berlynas galimą reaktyvinio kuro trūkumą vertina kaip rimtą riziką.

    Ekonomikos ministrė Katherina Reiche praėjusią savaitę pristatė atsarginių veiksmų planus ir pirmadienį ketina susitikti su degalų tiekėjais, aviakompanijų atstovais bei oro uostų operatoriais.

    Vokietijos pasirengimas galimam krizinės situacijos scenarijui kontrastuoja su Briuselio bandymais mažinti įtampą. ES transporto komisaras Apostolas Tzitzikostas penktadienį pareiškė, kad nėra „jokių požymių“, jog Europoje trūktų reaktyvinio kuro. Tačiau tuo pat metu tokios aviakompanijos kaip „KLM“ ir „Lufthansa“ mažina skrydžių apimtis, reaguodamos į smarkiai išaugusias degalų kainas.

    Pramonės ekspertai perspėja, kad net ir normalizavus laivybą Hormūzo sąsiauryje, kainos greičiausiai išliks aukštos dar ilgą laiką. Tarptautinės oro transporto asociacijos vadovas Willie Walshas šį mėnesį yra sakęs, jog degalų tiekimas į įprastą lygį gali grįžti tik per „kelis mėnesius“.

  • ES ambasadoriai spręs dėl 90 mlrd. eurų paskolos Ukrainai: viską lems nafta į Vengriją

    ES ambasadoriai spręs dėl 90 mlrd. eurų paskolos Ukrainai: viską lems nafta į Vengriją

    Europos Sąjungos ambasadoriai trečiadienį ketina pritarti 90 mlrd. eurų paskolai Ukrainai, tačiau sprendimas gali priklausyti nuo to, ar iki tol bus atnaujintas rusiškos naftos tranzitas į Vengriją per „Družba“ naftotiekį.

    Viltys pasiekti susitarimą sustiprėjo po to, kai pirmininkaujanti valstybė įtraukė Ukrainos paskolos klausimą į trečiadienį vyksiančio ES 27 ambasadorių susitikimo darbotvarkę. Keturi diplomatai, kalbėję su „POLITICO“ anonimiškai dėl derybų jautrumo, teigė, kad jei naftos srautai bus atnaujinti iki posėdžio, Vengrija turėtų atsisakyti prieštaravimų ir paskola būtų patvirtinta.

    Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas sekmadienį pareiškė, kad panaikins veto, kai tik bus atkurta naftos gabenimo galimybė „Družba“ naftotiekiu, kuris, pasak pranešimų, sausį buvo apgadintas per Rusijos smūgį. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis praėjusią savaitę skelbė, kad naftotiekis turėtų pradėti veikti iki mėnesio pabaigos, tačiau diplomatai neatmetė, jog srautai gali būti atnaujinti ir anksčiau, dar iki trečiadienio susitikimo.

    Jei paskola būtų patvirtinta šią savaitę, Kyjivas lėšas galėtų gauti jau gegužę. Tai suteiktų palengvėjimą karo nualintai Ukrainos ekonomikai, šaliai tęsiant gynybą nuo plataus masto Rusijos invazijos, kuri tęsiasi jau penktus metus. Vengrijai atsisakius veto, Europos Komisija galėtų pradėti lėšų išmokėjimo procesą, užbaigusi techninius patikrinimus, kurie, tikėtina, užtruks kelias savaites.

    Budapeštas iš pradžių paskolai pritarė gruodį, tačiau vasarį ją užblokavo, paaštrėjus ginčui dėl „Družba“ naftotiekio. V. Orbánas kaltino V. Zelenskį vilkinant infrastruktūros remontą, esą taip keršijant už Vengrijos draugiškus santykius su Rusija.

    Situacija pasikeitė po to, kai V. Zelenskis netrukus įsipareigojo imtis remonto darbų. Šis posūkis įvyko po to, kai konservatyvios opozicijos lyderis Péteris Magyaras praėjusį sekmadienį vykusiuose rinkimuose įveikė V. Orbáną. Tiesa, P. Magyaras dar nėra perėmęs pareigų.

  • Kodėl agurkai tampa vandeningi ir beskoniai: paprasti namų triukai, kurie viską pakeičia

    Paaiškiname, kodėl agurkai praranda natūralų skonį, kokie namų būdai jį veiksmingai sustiprina ir ką verta pridėti prie agurko, kad patiekalai su juo būtų ryškesnio skonio.

    Jei atrodo, kad agurkai skanėja vis prasčiau, tai ne vien vaizduotės žaidimai. Šiuolaikiniai šiltnamiuose auginami agurkai išties skiriasi nuo tų, kurie prieš porą dešimtmečių augo daržuose. Tam yra kelios priežastys, kurias žinant lengviau sąmoningai rinktis skanesnes daržoves.

    Pirmoji priežastis – auginimo būdas. Šiltnamiuose agurkai auga kontroliuojamomis sąlygomis, neretai ne dirvoje, o specialiuose substratuose, laistomi hidroponiniais tirpalais. Augalas gauna tiksliai tiek vandens ir maistinių medžiagų, kiek reikia greitam augimui, todėl jam nereikia „kovoti“ dėl išlikimo. O būtent lengvas stresas – saikingas vandens trūkumas, temperatūrų svyravimai ir natūrali dirvos mikroflora – skatina augalą gaminti aromatines medžiagas, kurios suteikia intensyvesnį skonį.

    Antroji problema – veislių atranka pagal išvaizdą ir patvarumą, o ne skonį. Gamintojai dažnai renkasi veisles, kurios gerai atlaiko transportą, ilgai atrodo šviežios lentynoje ir turi vienodą, patrauklią formą. Skonis tokiu atveju atsiduria antrame plane. Rezultatas – agurkai, kurie atrodo nepriekaištingai, tačiau skoniu primena tik blankų daržovės „šešėlį“.

    Trečiasis veiksnys – derliaus nuėmimo laikas. Per anksti nuskinti agurkai, dar nepasiekę pilnos brandos, nespėja suformuoti viso skonio profilio. O ne sezono metu – žiemą ir ankstyvą pavasarį – užauginti agurkai dažnai augo esant žemesnei temperatūrai ir dirbtiniam apšvietimui, todėl aromatinių medžiagų susidaro mažiau. Dėl to vasarą turguje iš vietinio ūkininko pirktas lauko agurkas dažnai skamba visai kita „nata“ nei parduotuvinis šiltnaminis vasario mėnesį.

    Gera žinia ta, kad net vandeningą šiltnaminį agurką galima „išgelbėti“. Yra keli paprasti, patikimi metodai, kurie padeda išgauti daugiau skonio, ir nė vienam jų nereikia nei ypatingų įgūdžių, nei egzotiškų produktų.

    Sūdymas ir nusausinimas – seniausias ir vienas veiksmingiausių triukų. Supjaustykite agurką, pabarstykite druska ir palikite 10–15 minučių sietelyje ar kiaurasamtyje. Druska ištrauks vandens perteklių, o kartu ir tą vandeningą, blankų poskonį. Likęs agurko skonis taps labiau koncentruotas ir ryškesnis. Po nusausinimo dažniausiai net nereikia plauti – pakanka lengvai nuspausti.

    Trupinimas vietoje pjaustymo – technika, žinoma Azijos virtuvėse. Užuot pjaustę agurką lygiomis riekelėmis, padėkite jį ant lentelės ir kelis kartus trinktelėkite plokščiąja peilio puse ar puodo dugnu, kad suskiltų į netaisyklingus gabalėlius. Suplėšytos skaidulos daug geriau sugeria padažus, marinatus ir prieskonius nei lygūs griežinėliai, todėl skonis tampa intensyvesnis net naudojant nedaug ingredientų.

    Greitas marinavimas – dar vienas būdas suteikti charakterio. Čia nereikia nei ilgo rauginimo, nei „marinatų iš stiklainio“. Pakanka sumaišyti agurko gabalėlius su šaukštu ryžių arba vyno acto, žiupsneliu cukraus ir trupučiu druskos. Po kelių minučių turėsite visai kitokį rezultatą: rūgštis paryškina skonį, cukrus subalansuoja kartumą, o druska iškelia aromatus. Taip paruoštas agurkas tinka ir prie sumuštinių, ir prie ant grotelių keptos mėsos.

    Lengvas apkepimas gali nustebinti net skeptikus. Įkaitintoje keptuvėje su trupučiu sezamų aliejaus agurką pakanka pakepti vos minutę: paviršius lengvai karamelizuojasi, o vidus išlieka traškus. Su česnaku ir sojų padažu tai – klasikinis azijietiškas derinys, kuris daugeliui būna netikėtas atradimas.

    Net ir pasūdytas bei nusausintas agurkas – tik pagrindas. Būtent priedai lemia, ar patiekalas bus eilinis, ar įsimins. Užuot nusivylę blankiu skoniu, skirkite minutę tinkamam paruošimui – skirtumas dažnai būna milžiniškas.

  • Bulvės ką tik išvirtos? Po 12 valandų jos gali būti gerokai sveikesnės – štai kodėl

    Atvėsusiose bulvėse vyksta procesas, keičiantis krakmolo struktūrą. Jis tampa atsparesnis virškinimui, todėl organizmas pasisavina mažiau kalorijų, geriau dirba žarnynas, o sotumo jausmas išlieka ilgiau. Žemiau paaiškiname, kaip tai veikia ir kaip šį principą pritaikyti kasdienėje virtuvėje.

    Verdant bulves jų viduje esantis krakmolas išbrinksta ir tampa lengvai pasisavinamas. Organizmas jį greitai suskaido, cukraus kiekis kraujyje pakyla, o energija išsiskiria beveik iš karto. Dėl to po lėkštės karštų bulvių neretai jau po valandos vėl norisi valgyti.

    Tačiau kai virtos bulvės atvėsta ir kelias valandas pastovi šaldytuve, prasideda procesas, vadinamas retrogradacija. Krakmolo molekulės iš naujo susidėlioja į tvarkingesnes struktūras, kurias virškinimo fermentai skaido gerokai lėčiau. Taip susidaro atsparusis krakmolas – savotiška skaidulų rūšis, kuri organizme elgiasi visiškai kitaip nei įprastas krakmolas. Būtent dėl to temperatūra ir laikas gali paversti paprastą garnyrą funkcionalesne mitybos dalimi.

    Tyrimai rodo, kad atvėsusiose bulvėse gali būti net 10–15 proc. mažiau pasisavinamų kalorijų nei suvalgytose karštose. Taip yra todėl, kad atsparusis krakmolas plonojoje žarnoje nėra iki galo suvirškinamas. Vietoje to jis keliauja į storąją žarną, kur tampa maistu naudingosioms žarnyno bakterijoms.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad svarbiausia čia ne valgyti mažiau, o valgyti išmintingiau. Iš vakaro paruoštos bulvės, patiektos šaltos salotose arba lengvai pašildytos keptuvėje, dažniausiai turi žemesnį glikeminį indeksą ir palankiau veikia cukraus kiekį kraujyje.

    Svarbu ir tai, kad pakartotinis pašildymas atspariojo krakmolo visiškai nesunaikina. Jo kiekis gali šiek tiek sumažėti, tačiau vis tiek išlieka gerokai didesnis nei bulvėse, kurios suvalgomos iškart po virimo. Vadinasi, vakarykštes bulves galima ramiai pašildyti keptuvėje ir vis tiek pasinaudoti jų geresnėmis savybėmis.

    Principas paprastas, tačiau verta jį žinoti tiksliai, kad bulvės taptų ne tik įprastu priedu prie pietų, bet ir palankesniu pasirinkimu kasdienėje mityboje.

    Bulves virkite su lupena pasūdytame vandenyje, kol suminkštės. Lupena padeda krakmolui ne taip greitai išsiplauti į vandenį. Išvirus jų nevalgykite iš karto: nupilkite vandenį, leiskite bulvėms atvėsti ir dėkite į šaldytuvą bent 8–12 valandų. Patogiausia jas išvirti vakare, o naudoti kitą dieną.

    Atvėsusias bulves galima valgyti šaltas – pavyzdžiui, salotose su jogurtu, krapais ir svogūnų laiškais. Taip pat jas galima lengvai pakepti keptuvėje su trupučiu alyvuogių aliejaus, supjausčius griežinėliais ar kubeliais. Dar vienas variantas – įmaišyti į dubenėlį su daržovėmis, kiaušiniu ir vinegretiniu padažu. Visais šiais būdais išsaugoma nemaža dalis atspariojo krakmolo.

    Tačiau reikėtų vengti gilaus atvėsusių bulvių kepimo. Aukšta temperatūra ir didelis riebalų kiekis sumenkina naudą sveikatai. Jei kepate, geriau rinktis keptuvę su plonu aliejaus sluoksniu ir vidutine kaitra.

    Bulvės nebūtinai turi būti „neišvengiama blogybė“ racione. Kartais pakanka pakeisti vieną įprotį – išvirti jas iš anksto ir leisti pastovėti šaldytuve. Šis paprastas žingsnis pakeičia krakmolo struktūrą, sumažina glikeminį indeksą ir padeda organizmui pasisavinti mažiau kalorijų. Be papildų ir gudrybių – tik laikas ir temperatūra.