CP v2

Blog

  • Orbanas pralaimėjo, o Europa griežtėja: Izraeliui gresia ES sankcijos ir santykių „perkrauta“?

    Orbanas pralaimėjo, o Europa griežtėja: Izraeliui gresia ES sankcijos ir santykių „perkrauta“?

    Viktoro Orbano pralaimėjimas Vengrijos visuotiniuose rinkimuose gali reikšmingai pakeisti Izraelio padėtį Europos Sąjungoje. Ilgametis šalies vadovas buvo laikomas vienu patikimiausių Izraelio partnerių bloke ir ne kartą naudojosi veto teise, kad apsaugotų Benjamino Netanyahu vyriausybę nuo didesnio politinio spaudimo.

    Jo pasitraukimas sutapo su vis griežtėjančia Izraelio kritika Europoje. Dėl to didėja tikimybė, kad ES vėl imsis svarstyti sankcijas smurtu kaltinamiems Vakarų Kranto naujakuriams ir suteiks pagreitį iniciatyvoms peržiūrėti ES ir Izraelio santykius.

    Pokytis matomas net tarp lyderių, kurie anksčiau buvo laikomi gana palankiai vertinančiais Izraelį. Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas antradienį teigė esantis „giliai susirūpinęs padėtimi Palestinos teritorijose“, žmogaus teisių organizacijoms pranešus apie išaugusį smurtą prieš palestiniečius, kurį esą vykdo naujakuriai Vakarų Krante. Tuo metu Italija praėjusią savaitę sustabdė gynybos ir technologijų susitarimą su Izraeliu, o užsienio reikalų ministras Antonio Tajani pasmerkė, jo žodžiais, „nepriimtinus“ Izraelio smūgius Libane.

    V. Orbanas, valdęs 16 metų ir prieš nesėkmingą perrinkimo kampaniją sulaukęs B. Netanyahu palaikymo, vasarį blokavo pasiūlymą taikyti sankcijas smurtaujantiems Vakarų Kranto naujakuriams. Šį sprendimą rėmė 26 iš 27 ES valstybių narių.

    Diplomatų teigimu, kai balandžio 12 d. V. Orbaną nugalėjęs Péteris Magyaras pradės eiti ministro pirmininko pareigas, sankcijų klausimas greičiausiai pajudės į priekį. Pats P. Magyaras yra sakęs, kad sieks išlaikyti Vengrijos „ypatingus“ ryšius su Izraeliu, tačiau kitą dieną po rinkimų žurnalistams pripažino, jog „negali garantuoti, kad Vengrija ir toliau blokuos ES sprendimus dėl Izraelio“.

    Vieno ES pareigūno teigimu, lūžio taškas Briuselyje atsirado po ankstyvą balandį surengtų Izraelio aviacijos smūgių Libane, per kuriuos, remiantis pranešimais, žuvo daugiau kaip 250 žmonių.

    „Tai Izraeliui kainavo dalį draugų“, – teigė pareigūnas.

    Kitas galimas ES žingsnis – ES ir Izraelio asociacijos susitarimo sustabdymas. Ši idėja anksčiau buvo svarstoma Izraelio karo Gazoje piko metu, o sekmadienį ją aktyviai ragino atgaivinti Ispanijos premjeras Pedro Sánchez. 2000 m. įsigaliojęs susitarimas yra vienas pagrindinių ES ir Izraelio prekybinių ryšių ramsčių.

    Kol kas ši priemonė nesurinko sprendimui reikalingos kvalifikuotos daugumos, tačiau vienas aukšto rango ES pareigūnas nurodė, kad riba galėtų būti pasiekta, jei Italija atsisakytų prieštaravimo.

    Šią savaitę didesnis spaudimas Izraeliui atsiduria dėmesio centre, nes ES vyriausioji diplomatė Kaja Kallas pirmininkauja susitikimams, kuriuose bus aptariama dviejų valstybių sprendimo iniciatyva, taip pat vadovaus ES užsienio reikalų ministrų susitikimui Liuksemburge. Tikimasi, kad ministrai kels Vakarų Kranto sankcijų ir asociacijos susitarimo klausimus, nors kai kurių šaltinių teigimu, šalys gali vengti greitų sprendimų atsižvelgdamos į Izraelio ir Libano taikos derybas.

    ES lyderių kritika stiprėja ir dėl Izraelio veiksmų Libane, ir dėl prieštaringai vertinamo įstatymo, kurį rėmė B. Netanyahu ir kuris numato mirties bausmę teroristams iš Palestinos teritorijų.

    K. Kallas šį įstatymo projektą, pristatomą prieš vėliau šiemet vyksiančius Izraelio rinkimus, pavadino „rimtu žingsniu atgal“ pareiškime, paskelbtame ES vardu kovo 31 d. Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė taip pat perspėjo, kad toks įstatymas „galėtų pakenkti Izraelio įsipareigojimams demokratiniams principams“.

    Tuo metu dešiniųjų pažiūrų ministrai B. Netanyahu koalicijoje į kritiką reagavo kaltindami oponentus silpnumu ir ragindami Izraelio Aukščiausiąjį Teismą neužkirsti kelio įstatymo taikymui. Izraelio ambasados ES atstovas atsisakė komentuoti.

    Diplomatų vertinimu, šis įstatymas gali paskatinti atnaujintas diskusijas dėl sankcijų Izraeliui, įskaitant ir asociacijos susitarimo peržiūrą, tačiau kol kas konkrečios priemonės esą nėra oficialiai pateiktos.

    „Nuotaikos keičiasi“, – sakė vienas aukšto rango ES pareigūnas, dalyvaujantis organizuojant diplomatinius pokalbius dėl Izraelio. Pasak jo, daug kas priklausys nuo taikos proceso tarp Izraelio ir Libano.

    Praėjusiais metais Nyderlandų vadovauta iniciatyva sustabdyti asociacijos susitarimą dėl įtariamų žmogaus teisių pažeidimų Gazoje nepasiekė kvalifikuotos daugumos. Vertinimai, ar šią idėją reikėtų iš naujo svarstyti po paliaubų Gazoje, skiriasi: vieni diplomatai teigia, kad to daryti nereikia, kiti mano, jog pasiūlymas jau prarado aktualumą.

    Izraelio pareigūnai pripažįsta, kad V. Orbano pasitraukimas gali pakeisti diplomatinį kraštovaizdį Europoje. Vis dėlto Jeruzalė tikisi, kad Vengrija išliks „draugiška“ valstybė, teigė vienas su B. Netanyahu vyriausybės pozicija susipažinęs šaltinis.

    Trečiadienį P. Magyaras ir B. Netanyahu surengė, kaip skelbta, „šiltą, įvadinį“ pokalbį. Jo metu sutarta, kad abiejų šalių užsienio reikalų ministrai netrukus susitiks.

  • Vengrijoje – netikėtas lūžis: Péteris Magyaras skelbia ministrus ir griauna Orbáno modelį

    Vengrijoje – netikėtas lūžis: Péteris Magyaras skelbia ministrus ir griauna Orbáno modelį

    Vengrijos politikoje – reikšmingi pokyčiai. Partijos „Tisza“ lyderis Péteris Magyaras pristatė pirmuosius septynis būsimos Vyriausybės narius ir paskelbė, kad jo kabinetą sudarys 16 portfelių. Taip ketinama atsitraukti nuo per pastarąjį dešimtmetį įsitvirtinusio centralizuoto valdymo modelio, sieto su Viktoru Orbánu.

    P. Magyaras spaudos konferencijoje Budapešte teigė, kad jo administracija atsisakys vadinamųjų „superministerijų“ ir svarbiausias sritis išskaidys į atskiras, savarankiškas ministerijas.

    Užsienio reikalų ministre jis paskyrė Anitą Orbán – buvusią „Vodafone“ valdybos narę, taip pat turinčią patirties Europos užsienio santykių taryboje. Finansų ministro portfelis patikėtas Andrásui Kármánui, prisidėjusiam rengiant „Tisza“ siūlomą turto mokesčio iniciatyvą. Ekonomikos ir energetikos ministerijai turėtų vadovauti Istvánas Kapitány, 37 metus dirbęs „Shell“.

    Sveikatos ministru paskirtas buvęs chirurgas Zsoltas Hegedűsas. Gynybos ministro pareigas perims buvęs ginkluotųjų pajėgų vadas Romuluszas Ruszin-Szendi. Aplinkos ministro portfelis patikėtas László Gajdosui, apdovanojimus pelniusio zoologijos sodo vadovui, o žemės ūkio ir maisto ekonomikos sritį prižiūrės buvęs ūkininkas Szabolcsas Bóna.

    Likę portfeliai, kurie bendrą skaičių padidins iki 16, turėtų apimti vidaus reikalus, teisingumą, transportą ir investicijas, švietimą, socialinius reikalus, ministro pirmininko kanceliariją, kaimo plėtrą, kultūrą ir skaitmenines technologijas. Daugiau kandidatūrų žadama paskelbti artimiausiomis dienomis.

    Numatoma pertvarka apibūdinama kaip sąmoningas posūkis nuo ankstesniais metais sustiprėjusios galios koncentracijos. P. Magyaras siekia įsteigti atskiras švietimo, sveikatos ir socialinės politikos ministerijas, atkurti savarankišką teisingumo ministeriją, o Vidaus reikalų ministerijos veiklą apriboti teisėsaugos funkcijomis. Taip pat planuojama finansus atskirti nuo platesnės ekonomikos politikos ir įsteigti atskirus skaitmeninių technologijų bei aplinkos portfelius.

    Kalbėdamas apie valdžios perėmimą, P. Magyaras pasirinko griežtesnį toną ir perspėjo, kad pasikeitus valdžiai gali iškilti daug nemalonių faktų apie ankstesnės Vyriausybės finansus. Jis pažadėjo paviešinti valstybės finansinę padėtį, kai tik naujasis kabinetas pradės darbą.

    Skelbiama, kad naujasis Vengrijos parlamentas turėtų susirinkti apie gegužės 9–10 dienomis, o Vyriausybės suformavimas gali įvykti per kelias dienas po to.

  • Gėlių turizmas 2026-aisiais sprogo: 5 įspūdingiausios vietos pasaulyje, kur verta vykti

    Gėlių turizmas 2026-aisiais sprogo: 5 įspūdingiausios vietos pasaulyje, kur verta vykti

    Šiemet keliautojai visame pasaulyje su ypatingu entuziazmu ieško vietų, kuriose galima pasigrožėti laukinių gėlių žydėjimu. Kelionės, planuojamos pagal trumpalaikius gamtos reiškinius, tampa vis patrauklesnės – nuo Japonijos gatvių, pavasarį nusidažančių sakurų žiedais, iki aukštikalnių slėnių Indijoje.

    „Gyvename sparčios skaitmeninės raidos laikotarpiu, o kelionės visada buvo būdas pakeisti aplinką ir vėl susijungti su pasauliu, savimi bei kitais. Žmonės ieško autentiškumo, pabėgimo nuo kasdienybės ir ryšio, o žydinčių gėlių turizmas suteikia progą keliauti turint tikrą tikslą“, – teigė kelionių ekspertas Andy Brookeris iš „kate & tom’s“.

    Pasak jo, vis daugiau žmonių siekia naujų įspūdžių ir supranta, kad jie nebūtinai turi būti susiję su adrenalinu – dažnai svarbiausia tampa bendrystė su kitais, kurie taip pat žavisi gamta.

    Kelionių ekspertai išskyrė penkias įspūdingiausias pasaulio vietas, kur šį sezoną galima pamatyti ryškiausią laukinių gėlių žydėjimą.

    Geriausias metas lankyti: birželio pabaiga – liepos vidurys

    Viena mėgstamiausių Andy Brookerio vietų laukinėms gėlėms stebėti – Šiaurės Jorkšyras. Jo teigimu, kraštovaizdis ir gėlių įvairovė Mookerio pievas paverčia išskirtinėmis.

    Ekspertas siūlo čia surengti popietinį pikniką ir tiesiog mėgautis buvimu gamtoje, tačiau perspėja pasiruošti permainingam orui. Kelionių ekspertė Sarah Findlay iš „Total Travel Protection“ taip pat pabrėžia, kad geriausias metas vykti – vasara, o ne pavasaris.

    „Rekomenduočiau atvykti birželį, nes, priklausomai nuo orų, šienapjūtė gali prasidėti jau liepos viduryje. Jei turite laiko, siūlyčiau pietums sustoti Mookeryje ir pasivaikščioti palei Swale upę, jei tik nebūsite pernelyg pavargę“, – sakė ji.

    Geriausias metas lankyti: kovo pabaiga – balandžio pradžia

    Viena garsiausių gėlių švenčių pasaulyje neabejotinai yra sakurų žydėjimo sezonas Japonijoje, kai ištisi miestai paskęsta švelniai rožinių žiedlapių jūroje.

    „Tai vienas ikoniškiausių žydėjimo reginių pasaulyje“, – teigė „Away Holidays“ produktų vadovas Gianni Leone, pabrėžęs, kad sakurų stebėjimas vienoje kelionėje sujungia kultūrines tradicijas ir gamtos grožį.

    Jis rekomenduoja aplankyti Ueno parką Tokijuje arba Filosofo taką Kiote, o ypatingą įspūdį, pasak jo, palieka vakariniai apšvietimai. Tiesa, kelionę patariama planuoti iš anksto – gali tekti rezervuoti net prieš 12 mėnesių.

    Geriausias metas lankyti: pavasario pabaiga – vasaros pradžia

    Himalajuose, šiaurinėje Indijoje, esantis slėnis, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, siūlo vieną įspūdingiausių laukinių gėlių žydėjimo vaizdų. Slėnis nusidažo ryškiomis spalvomis: čia žydi endeminiai augalai, o fone stūkso kalnų viršūnės.

    „Tai tikras rojus gamtos mylėtojams“, – sakė G. Leone. Jis priduria, kad vieta labiau tinka aktyvesniems keliautojams, pasirengusiems vidutinio sudėtingumo žygiams, ir pataria rengtis sluoksniais dėl temperatūrų svyravimų.

    Geriausias metas lankyti: balandžio pabaiga

    Balandžio pabaigoje Kalifornijoje aguonų laukai pasidengia ryškiai oranžinėmis juostomis. Norint pamatyti gražiausią vaizdą, ekspertai pataria rinktis saulėtas dienas, kai žiedai būna visiškai prasiskleidę, taip pat pasirūpinti vandeniu – takuose gali būti karšta.

    Geriausias metas lankyti: nuo balandžio vidurio iki gegužės pradžios

    Keukenhof sodai laikomi vienu ryškiausių gėlių reginių Europoje. S. Findlay primena, kad Nyderlandai dažnai atsiduria gėlių peizažų gerbėjų kelionių sąrašo viršuje, o Lisse miestelyje, maždaug už 30–40 minučių kelio nuo Amsterdamo, kasmet rankomis pasodinama daugiau kaip septyni milijonai svogūnėlių.

    „Sodai visuomenei atviri nuo 1950 metų, o apsilankę šiuo laikotarpiu pamatysite daugybę spalvų ir atspalvių – nuo raudonos ir geltonos iki violetinės, mėlynos ir daugelio kitų“, – sakė ji.

    Nuo narcizų ir krokų iki hiacintų bei pirmųjų sezono tulpių – rezultatas primena kruopščiai suplanuotą kompoziciją, kuri dėl savo masto atrodo beveik siurrealistiškai ir, pasak ekspertės, palieka neišdildomą įspūdį.

  • 65-erių pensininkas atvirai prabilo: visi laukia palengvėjimo, bet pensija atneša krizę

    65-erių pensininkas atvirai prabilo: visi laukia palengvėjimo, bet pensija atneša krizę

    65 metų pensininkas atvirai papasakojo, kad išėjimas į pensiją toli gražu nėra idiliška gyvenimo pabaiga, kokią daugelis įsivaizduoja. Pasak jo, pirmieji metai be darbo dažnai tampa ne poilsiu, o netikėta psichologine krize.

    Savo įraše tinklaraščiui „Expert Editor“ Farley Ledgerwood teigė, kad daugybė žmonių dešimtmečius gyvena su mintimi: tereikia „ištverti iki pensijos“. Tačiau, kai ši diena ateina, įpročiai ir vadinamoji raumenų atmintis neretai pasirodo stipresni už racionalų suvokimą, kad pagaliau niekur nebereikia skubėti.

    Jis pasakojo, kad pirmus mėnesius ir toliau prabusdavo 5.45 val. ryto, o dienos pradžioje jausdavosi pasimetęs – nebebuvo nei elektroninių laiškų, nei susitikimų, nei įprasto darbo ritmo.

    Autoriaus teigimu, darbas daugelį metų veikia tarsi skydas: užimtumas tampa patogia priežastimi nebandyti nieko naujo, neatidėti klausimų apie save ir savo norus. Tačiau, kai šis „skydas“ dingsta, žmogus lieka akis į akį su paprastu, bet nelengvu klausimu:

    „Kas aš iš tiesų esu, jeigu atimame mano pareigas?“

    Ledgerwood pastebėjo, kad laisvas laikas gali atnešti ne tik džiaugsmą, bet ir specifinį liūdesį. Dieną išėjęs pasivaikščioti pensininkas gali daug aštriau prisiminti šeimos įvykius ar vaikų sporto rungtynes, kurias kadaise praleido dėl „svarbių“ skambučių ar neatidėliotinų darbų.

    Pasak jo, maždaug po pusmečio nuo pasitraukimo iš darbo jis pajuto gilią nostalgiją laikui, kurį anksčiau buvo iškeitęs į terminus ir užduotis. Iš šios būsenos jam padėjo išeiti pokalbis su žmona, kuri pasakė mintį, tapusią lūžio tašku:

    „Praeities neįmanoma suredaguoti, bet ateitis vis dar rašoma nuo švaraus lapo“, – sakė ji.

    Nepaisant baimių, autorius pabrėžė, kad pensija suteikia unikalų „leidimą“ augti ir keistis. Jo teigimu, 65-erių jis pasijuto tikresnis nei jaunystėje: vietoje ataskaitų pradėjo rašyti apmąstymus, kurie galiausiai peraugo į tinklaraštį.

    Jis taip pat pastebėjo, kad vyresniame amžiuje žmonės dažnai tampa kantresni ir ima klausytis kitų ne dėl „veiksmų plano“, o dėl paties bendravimo.

    Dar viena pensijos dovana, pasak jo, yra prabanga vėl būti pradedančiuoju. Ledgerwood užsirašė į akvarelės kursus ir neslėpė, kad, lyginant su jaunesniais dalyviais, jis ten anaiptol nėra stipriausias mokinys.

    Pabaigoje jis akcentavo, kad pensija – tai ne apie ramybę, o apie transformaciją. Nors visiška laisvė kartais gali svaiginti ir gąsdinti, kartu ji suteikia ir ryškesnį gyvenimo pojūtį. Jo teigimu, tik dabar jis išmoko kurti laiką, o ne vien jį užpildyti.

    Taigi išėjimas į užtarnautą poilsį jam tapo ne kelio pabaiga, o proga pagaliau susipažinti su žmogumi, kuriam trisdešimt penkerius metus vis pritrūkdavo laiko.

    Anksčiau buvo rašyta, kur Europoje pensininkams gyventi palankiausia: vienoje Skandinavijos šalyje vidutinė pensija siekia apie 1850 eurų, pragyvenimo išlaidos vienam žmogui svyruoja nuo 850 iki 1000 eurų, o komunaliniai mokesčiai neviršija 220 eurų per mėnesį.

  • Wengrovo bazilika stebina freskomis, bet didžiausią mįslę slepia „Mistro Tvardovskio“ veidrodis

    Wengrovo bazilika stebina freskomis, bet didžiausią mįslę slepia „Mistro Tvardovskio“ veidrodis

    Wengrove esanti Mažoji bazilika, skirta Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimui į dangų, laikoma vienu svarbiausių Mazovijos regiono architektūros paminklų. Dabartinis jos pavidalas susiformavo XVIII a. pradžioje, o statybas finansavo Janas Dobrogostas Krasinskis. Projektas dažnai priskiriamas iškiliam baroko epochos architektui Tylmanui van Gamerenui, o darbus vykdė ir Carlo Ceroni bei Janas Reisneris.

    Šventovė pastatyta ankstesnės gotikinės bažnyčios vietoje – jos ištakos siekia XV a. Įdomu tai, kad Reformacijos laikotarpiu pastatas kurį laiką buvo naudojamas protestantų pamaldoms. Šiandien bazilika dominuoja rytinėje Wengrovo turgaus aikštės pusėje, o jos monumentali, trijų navų kompozicija laikoma klasikiniu sakralinio baroko Lenkijoje pavyzdžiu.

    Didžiausias bazilikos vidaus akcentas – freskos, kurias nutapė Michałas Aniołas Pallonis. Šios polichromijos išsiskiria barokui būdinga erdvinės iliuzijos technika: tapyti architektūriniai elementai sukuria trimatį įspūdį ir stiprina emocinį poveikį, kuriuo tuo metu siekta įtraukti tikinčiuosius.

    Freskose vaizduojami katalikų tikėjimo dogmatams svarbūs siužetai, ypač susiję su Marija ir šventaisiais. Tai turėjo ypatingą reikšmę religinių ginčų laikais – menas čia veikė kaip sąmoningai pasirinkta idėjinio poveikio priemonė: vizualus pasakojimas, skirtas įtikinti, mokyti ir stiprinti Bažnyčios žinią didžiausių įtampų epochoje.

    Vis dėlto labiausiai intriguojantis bazilikos objektas saugomas zakristijoje – vadinamasis „Mistro Tvardovskio“ veidrodis. Tai metalinis veidrodis, maždaug 56 x 46,5 cm dydžio, sveriantis daugiau nei 17 kilogramų. Manoma, kad jis galėjo būti pagamintas XVI a. pradžioje Vokietijoje, kur veikė su Fausto tradicija siejami magai, o vėliau į Wengrovą pateko per Krasinskių giminę.

    Su veidrodžiu siejama Jano Tvardovskio – legendinio mago ir astrologo, siejamo su Žygimanto Augusto dvaru – figūra. Pasakojama, kad veidrodžiu jis esą kvietė dvasias, tarp jų ir Barborą Radvilaitę, Žygimanto Augusto žmoną. Ant juodo veidrodžio rėmo yra lotyniškas įrašas: „Luserat hoc speculo magicas Twardovius artes, lusus at iste Dei versus in obsequium est“, kurį galima versti taip: „Šiame veidrodyje Tvardovskis žaidė magijos menais, tačiau ši pramoga pakrypo į paklusnumą Dievui.“

    Bėgant metams aplink šį artefaktą susiformavo daugybė legendų. Viena jų teigia, kad 1812 m. į veidrodį pažvelgė Napoleonas ir išvydo savo pralaimėjimą, o įtūžęs esą jį apgadino. Kita istorija aiškina įtrūkimą išsigandusio mokinio poelgiu – jis neva metė į veidrodį bažnyčios raktus, kai blizgančiame paviršiuje pamatė velnio veidą.

    Istorikų požiūriu „Mistro Tvardovskio“ veidrodis pirmiausia yra vertingas, iki galo neištirtos kilmės ir paskirties artefaktas. Jis pagamintas iš neįprasto metalų lydinio, todėl gerokai skiriasi nuo to laikotarpio veidrodžių. Taip pat išskirtina tai, kad objektas buvo išsaugotas ir eksponuojamas sakralioje erdvėje, nors siejamas su praktikomis, laikytomis magiškomis. Tai retas simbolio perinterpretavimo pavyzdys – nuo tariamo magijos įrankio iki religinio pasakojimo elemento.

    Kodėl veidrodis laikomas zakristijoje? Pasak vieno iš pasakojimų, tai vienintelė vieta, kur jis neva praranda savo „magiškąsias“ galias.

    Artefaktas jau daug metų traukia istorikų ir mokslininkų dėmesį. Teigiama, kad veidrodis pagamintas iš bismuto ir stibio, papildant variu, tačiau iki šiol nebuvo atlikta išsami cheminė analizė. Paviršius yra nupoliruotas, jame matyti subtilūs graviravimai ir dėmės, o pažvelgus tam tikru kampu arba veidrodžiui aprasojus, galima įžiūrėti neaiškius vaizdinius.

    Šiandien „Lorenzo Dhuro“ – asmens, kartais įvardijamo kaip Mistras Tvardovskis, – veidrodis dažniau laikomas kultūrinės atminties ženklu nei antgamtinių reiškinių įrodymu. Jo unikalumas slypi paslaptimis apipintoje istorijoje ir savitame legendų, faktų bei religijos susipynime, jau šimtmečius kurstančiame žmonių vaizduotę.

    Šaltiniai: „hub.pl“, „wilanow-palac.pl“, „mazowsze.travel“.

  • Vienuolynas, kuris stebina net istorikus: Lądas prie Vartos slepia šimtmečių paslaptis

    Vienuolynas, kuris stebina net istorikus: Lądas prie Vartos slepia šimtmečių paslaptis

    Pirmieji Lądo paminėjimai siekia 1136 metus. Šaltiniai rodo, kad dar nuo VIII amžiaus šioje vietoje galėjo stovėti įtvirtinta gyvenvietė, saugojusi perėją per Vartos upę. 1175 metais į vietovę atvyko cistersai, kuriuos pakvietė kunigaikštis Mieška III Senasis. Nuo pat pradžių abatija augo itin sparčiai: rėmėjų dosnumas lėmė, kad ji greitai tapo vienu svarbiausių religinių ir politinių centrų Didžiojoje Lenkijoje. XIII amžiuje čia lankėsi valdovai, vyko valstybinės reikšmės iškilmės, įskaitant vyskupų konsekracijas.

    XIV amžiuje vienuolynas buvo išplėstas gotikos stiliumi, todėl susiformavo iki šiol atpažįstama erdvinė struktūra. Vėlesniais šimtmečiais kompleksas keitėsi ir buvo perstatomas, o šiandien, lankantis Lądo prie Vartos abatijoje, labiausiai krinta į akis baroko estetika. Būtent baroko epochoje cistersų vienuolynas įgijo dabartinį monumentalų pavidalą. Išskirtinis šio komplekso bruožas – funkcijos ir svarbos tęstinumas: nepaisant politinių permainų ir XIX amžiuje įvykdyto vienuolyno panaikinimo, jis išliko reikšmingu kultūros ir religijos centru. Tai taip pat vienas seniausių vienuolynų Lenkijoje.

    Didžiausia Lądo abatijos stiprybė – architektūra, susiformavusi per šimtmečius trukusius pertvarkymus. Pirminė romaninė bažnyčia neišliko, tačiau jos vietoje iškilo įspūdinga barokinė šventovė. Komplekso konstrukciniai sprendimai laikomi neįprastais: kupolas su langų angomis ir apgalvotos akustinės detalės liudija to meto architektų meistriškumą.

    Vienuolyno interjerai stebina dekorų gausa. Iki šių dienų išliko gotikinės polichromijos, taip pat vėlesni freskų ir stiuko darbai, sukuriantys vientisą, nors ir daugiasluoksnę meninę žinutę. Ypač išsiskiria XIV amžiaus kapitulą primenanti salė, kurios skliautas remiasi į vieną koloną – tai retas ir itin efektingas sprendimas.

    Abatijos architektūrinė sandara nėra atsitiktinė. Pastatų išdėstymas atitinka cistersų regulas: vienuolynai paprastai būdavo statomi atokiau nuo miestų, derinant gyvenimą su gamta. Kartu ši vieta užtikrino patogų priėjimą prie svarbaus prekybos kelio.

    Vienuolyno bažnyčia, dedikuota Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir šv. Mikalojui, XVII amžiuje buvo nugriauta, o jos vietoje pastatyta dabartinė barokinė šventovė. Šiandieninis kompleksas apima ir vienuolyno pastatus, buvusių sodų bei kiemų erdves, taip pat žaliąsias Vartos pakrantes. Visa tai padeda geriau suprasti, kaip veikė viduramžių abatija.

    Nors pirminiai vienuolyno sodai iki mūsų dienų neišliko autentiška forma, žinoma, kad jie buvo neatsiejama komplekso dalis ir atliko praktines, poilsio bei reprezentacines funkcijas. Šiandien abatijoje veikia dvasinė seminarija, todėl vieta tebėra gyva ir yra daugiau nei vien muziejus.

    Lądo prie Vartos abatija laikoma vienu geriausiai išsilaikiusių tokio tipo objektų Lenkijoje. 2009 metais kompleksui suteiktas Istorijos paminklo statusas. Išlikę įrangos elementai ir turtingos ikonografinės programos leidžia geriau pažinti tiek viduramžių visuomenės meną ir mąstyseną, tiek vėlesnę, potrydentinės epochos teologiją.

    Šaltiniai: hub.pl, zabytek.pl

  • Šios bitės pavasarį daro stebuklus: ūkininkai jų efektyvumą pradėjo vertinti iš naujo

    Šios bitės pavasarį daro stebuklus: ūkininkai jų efektyvumą pradėjo vertinti iš naujo

    Bitės yra itin svarbi ekosistemos dalis. Tačiau viena jų grupė išsiskiria ypatingu augalų apdulkinimo efektyvumu, kurį ypač vertina ūkininkai.

    Porobnės – tai bičių gentis, kuri Lenkijoje turi net 8 rūšis. Šių naudingų vabzdžių efektyvumas apdulkinant žemės ūkio kultūras pastebėtas dar XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Tuomet buvo pradėti pirmieji jų veisimo bandymai ir ieškota praktinių pritaikymo būdų žemės ūkyje. Nors rezultatai buvo sėkmingi, plačiai diegti šios praktikos nebuvo imtasi. Vis dėlto pastaraisiais metais specialistai prie tokių bandymų grįžo, o porobnių auginimas ir toliau vystomas – jų vertė pagaliau įvertinta.

    Plaukuotoji porobnė yra palyginti didelė bitė – jos kūnas siekia maždaug 13–16 mm. Dėl dydžio ją galima supainioti su kamanių darbininkėmis. Vis dėlto patelės yra ryškiai plaukuotos, o žiedadulkes renka tankiais plaukeliais ant užpakalinių blauzdelių. Skiriasi ir jų spalva: Lenkijoje aptinkamos dvi formos – viena šviesesnė (pilkšva arba rusva), kita – tamsi, kartais net visiškai juoda.

    Papildomas šios rūšies privalumas – didelis atsparumas nepalankioms oro sąlygoms. Šios bitės gali ištverti net atšiaurias žiemas. Jų aktyvumas stipriai išauga ankstyvą pavasarį – jau kovo pabaigoje individai pradeda judėti.

    Plaukuotosios porobnės išsiskiria tuo, kad lizdus įsirengia žemėje. Dėl to jų galima sutikti soduose, parkuose, miško aikštelėse ar gėlių pievose. Jos mėgsta ir stačias šlaitų sieneles, griovas, išgraužtus kelių pakraščius, šlaitus, taip pat molingas pastatų sienas. Lizdus jos formuoja rausdamos tunelius, kuriuose patelė vėliau įrengia lervų kameras.

    Įdomu tai, kad porobnės laikomos itin taikiomis – žmones puola labai retai. Jos nėra agresyvios ir paprastai negina savo lizdų. Vengdamos kontakto, dažniausiai pasirenka pasitraukti. Tai baikštūs vabzdžiai, o rinkdamos žiedadulkes neretai elgiasi gana nervingai.

    Nors porobnės yra didelės, tai nereiškia, kad jos nerangios. Skrydžio metu jos gali konkuruoti net su tokiais vabzdžiais kaip laumžirgiai. Joms netrukdo ir prastas oras: jos skraido esant dideliam debesuotumui, dulksnai ar silpnam lietui, o ir žemesnės temperatūros joms nėra kliūtis.

    Porobnės turi ir dar vieną, ilgą laiką mažiau pastebėtą gebėjimą. Būtent šiai bičių grupei mokslininkai pirmą kartą priskyrė savybę orientuotis pagal kvapą. Paaiškėjo, kad patelės gali atpažinti skirtingų individų kvapus ir pagal kvapo intensyvumą spręsti apie žiedų patrauklumą. Taip jos „žino“, kurie žiedai neseniai buvo aplankyti, o kuriuose dar gausu nektaro. Dėl to didėja jų darbo efektyvumas, apdulkinama daugiau augalų ir tiesiogiai prisidedama prie vėliau užsimezgančių vaisių kiekio.

    Šaltiniai: hub.pl, biodar.com.pl

  • Pavasarinis grybas su netikėtu agurko kvapu: kada žvynuotąjį pintenį verta rinkti

    Pavasarinis grybas su netikėtu agurko kvapu: kada žvynuotąjį pintenį verta rinkti

    Žvynuotasis pintenis (Cerioporus squamosus, anksčiau – Polyporus squamosus) yra valgomas grybas, tačiau tik laikantis tam tikrų sąlygų. Maistui tinka tik jauni vaisiakūniai – jie būna minkšti ir sultingi. Senesni egzemplioriai greitai sukietėja, tampa plaušingi ir praranda kulinines savybes, todėl ne kiekvieną rastą grybą verta dėti į krepšį.

    Nors šis grybas nelaikomas išskirtiniu delikatesu, pavasarį jis gali įdomiai paįvairinti valgiaraštį. Skonis nėra ryškus, tačiau jame galima pajusti šviežio agurko natą arba lengvą riešutinį poskonį. Jei surenkami labiau subrendę vaisiakūniai, grybautojai juos neretai džiovina, sumala ir naudoja kaip priedą sriuboms ar padažams. Lenkijoje žvynuotasis pintenis aptinkamas gana dažnai, tačiau daugelis jį praeina pro šalį. Taip pat verta žinoti, kad tai parazitinis grybas, sukeliantis baltąjį medienos puvinį.

    Žvynuotasis pintenis, dar vadinamas žvynuota pintimi, išsiskiria dideliu pusapvaliu kepurėliu, kuris gali siekti net 50–60 cm skersmens. Tai vienas didžiausių grybų, aptinkamų Lenkijoje. Kepurėlės paviršių dengia tamsesni žvynai, suteikiantys jam būdingą išvaizdą. Vamzdeliai nusileidžia kotu žemyn ir nuo kepurėlės dažnai atsiskiria sunkiai, o poros būna gelsvos, netaisyklingos formos.

    Grybo minkštimas yra baltas arba šviesiai gelsvas. Jaunų vaisiakūnių jis minkštas, tačiau vėliau tampa kietas, odinis. Kotas pilnaviduris, gana trumpas ir apatinėje dalyje siaurėjantis.

    Nors žvynuotąjį pintenį paprastai nėra lengva supainioti su nevalgomomis ar nuodingomis rūšimis, ypač pavasarį, vis tiek būtina išlikti atsargiems. Kilus bent menkiausiai abejonei, saugiau grybo nerinkti.

    Dažniausiai šis grybas auga ant lapuočių medžių, pavyzdžiui, guobų, uosių, riešutmedžių, klevų ir kaštonų. Dažniausiai jis pažeidžia gyvus medžius. Ant spygliuočių ar negyvos medienos pasirodo labai retai. Jo galima ieškoti ne tik lapuočių miškuose, bet ir pakelėse bei parkuose. Paprastai žvynuotasis pintenis pasirodo balandžio ir gegužės sandūroje, o vaisiakūniai auga iki pat rudens.

    Šaltiniai: „hub.pl“, „grzyby.pl“, „skazaninaoutdoor.pl“

  • Paprastas pusryčių receptas, kuris gali lėtinti senėjimą: išbandykite šią avižinę košę

    Avižinė košė su mača

    Ingredientai vienai porcijai:

    • avižiniai dribsniai – 50 g
    • pienas – 120–150 ml
    • graikiškas jogurtas – 80–100 g
    • mača – 1/2–1 a. š.
    • medus arba kitas saldiklis – 1–2 a. š.
    • čia sėklos – 1 a. š.
    • uogos (šviežios arba šaldytos) – 80–120 g
    • druskos žiupsnelis

    Paruošimo būdas

    Į stiklainį ar sandarų indelį suberkite avižinius dribsnius, mačą, čia sėklas ir įberkite žiupsnelį druskos. Supilkite pieną ir gerai išmaišykite, kad mača tolygiai pasiskirstytų ir neliktų gumulėlių.

    Tuomet sudėkite jogurtą ir įdėkite pasirinktą saldiklį, dar kartą išmaišykite iki vientisos masės. Ant viršaus uždėkite uogų, uždenkite ir padėkite į šaldytuvą mažiausiai 6–8 valandoms.

    Kuo šie pusryčiai naudingi

    Daug baltymų

    Pusėje stiklinės avižų porcijoje yra apie 5 g baltymų. Baltymų kiekį lengva padidinti – šiame recepte avižos derinamos su čia sėklomis, o mišinys per naktį mirkomas piene ir jogurte, todėl vienoje porcijoje susidaro apie 27 g baltymų.

    Reguliarus baltymų vartojimas gali padėti lėtinti raumenų masės mažėjimą, kuris po 30 metų kas dešimtmetį gali siekti 3–8 proc.

    Gausu antioksidantų

    Uogose ir mačoje gausu antioksidantų, kurie padeda kovoti su laisvaisiais radikalais – natūraliais junginiais, kurie bėgant metams kaupiasi organizme ir gali neigiamai veikti sveikatą.

    Stabili energija be staigių „šuolių“

    Avižose yra sudėtinių angliavandenių ir tirpios skaidulos, todėl cukraus kiekis kraujyje kyla lėčiau. Dėl to gali būti mažiau staigių energijos kritimų ir alkio priepuolių.

    Aprūpina skaidulomis

    Avižos ir čia sėklos turi tiek tirpių, tiek netirpių skaidulų. Jos padeda palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę, gali prisidėti prie cholesterolio mažinimo ir stabilesnio cukraus kiekio kraujyje.

    Gera žarnyno mikrobiotos būklė neretai laikoma vienu svarbių ilgaamžiškumo veiksnių, nes ji gali padėti mažinti uždegiminius procesus ir palaikyti imuninės sistemos veiklą.

  • Pamirškite pieną: vienas ingredientas pavers blynus nėriniuotais ir neplyštančiais

    Patyrę virtuvės meistrai sako: paprasčiausias būdas naminius blynus pakelti iki restorano lygio – pieną ar vandenį pakeisti rūgpieniu. Tuomet pavyksta net pirmasis blynas.

    Elastingumo paslaptis

    Pagrindinis rūgpienio privalumas – jo sudėtis. Rūgpienis yra švelnios tekstūros rauginto pieno produktas su natūralia lengva rūgštele, kuri tiesiogiai veikia miltų glitimą.

    Rūgštesnė terpė tešlą daro elastingesnę ir lengviau valdoma: ji ne tik tampa tvirtesnė, bet ir geriau tempiasi neplyšdama.

    Malonus priedas – rūgštis puikiai reaguoja su soda ar kepimo milteliais. Dėl to atsiranda vadinamosios „skylutės“, o blyneliai tampa švelnūs ir purūs.

    Riebalumas – apsauga nuo išsausėjimo

    Rūgpienis paprastai būna riebesnis nei įprastas pienas, o tai svarbu kepant keptuvėje. Tešla įgauna daugiau minkštumo, blyneliai mažiau džiūsta, todėl net itin plonus, beveik permatomus blynus lengva apversti jų nesuplėšant.

    Tešlos „užplikymo“ technologija

    Ne mažiau reikšmingas ir vadinamasis tešlos „užplikymas“.

    Daugelyje receptų į rūgpienį pilamas verdantis vanduo, kuris iš dalies užplikina miltus. Tuomet tešlos struktūra tampa visiškai vientisa, sumažėja gumuliukų rizika, o blyneliai būna tokie tvirti, kad į juos galima suvynioti net sotesnį įdarą – nuo mėsos iki varškės – ir jie nesuplyš.

    Skonio paletė: nuo neutralaus iki kreminio

    Rūgpienis keičia ne tik tešlos savybes, bet ir patiekalo skonį.

    Skirtingai nei prėskas pienas ar neutralus vanduo, rūgpienis suteikia:

    • švelnų „karamelizuoto“ pieno aromatą, kuris blynams prideda išraiškingumo;
    • geresnę skonio pusiausvyrą – lengva rūgštelė sumažina cukraus saldumą, todėl skonis tampa gilesnis.

    Blynų su rūgpieniu receptas

    Reikės:

    • rūgpienio – 400 ml;
    • verdančio vandens – 300 ml;
    • miltų – 320 g;
    • kiaušinių – 2 vnt.;
    • aliejaus – 2 valg. š.;
    • cukraus – 2 valg. š.;
    • druskos – 0,5 arb. š.;
    • sodos – 1 arb. š.

    Gaminimas:

    1. Giliame inde sumaišykite kiaušinius, cukrų ir druską. Plakite šluotele iki vientisos masės (iki putų plakti nereikia).

    2. Supilkite kambario temperatūros rūgpienį, suberkite sodą. Pamažu dėkite persijotus miltus ir gerai maišykite, kad neliktų gumuliukų.

    3. Nuolat maišydami plona srovele supilkite verdantį vandenį. Pabaigoje įpilkite aliejaus, dar kartą išmaišykite ir palikite tešlą 15 minučių „pailsėti“.

    4. Kepkite blynus gerai įkaitintoje, lengvai aliejumi pateptoje keptuvėje.

    Pagal šį receptą blynai būna labai elastingi, todėl puikiai tinka įvairiems įdarams – nuo saldžios uogienės iki sūdytos žuvies ar ikrų.